Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo R. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovė nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

4. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

5. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti ieškovės atliktą mokėjimą atsakovei negaliojančiu (ab initio) bei restitucijos taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

6. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1631-524/2017 ieškovei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskirta UAB (duomenys neskelbtini). Bankroto bylos iškėlimo metu UAB (duomenys neskelbtini) turtinė padėtis buvo vertinama pagal 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenis, nes UAB (duomenys neskelbtini) neįvykdė pareigos pateikti teismui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų. Teismas konstatavo, kad iš įmonės 2016 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turimo turto vertė sudarė 178 285,00 Eur. Didžiąją dalį minėto turto sudarė trumpalaikis turtas – 159 888,00 Eur, iš jo atsargos sudarė 111 111,00 Eur, per vienus metus gautinos sumos – 45 568,00 Eur, kitas trumpalaikis turtas. Įmonės skolinius įsipareigojimus sudarė per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-745-524/2018 patvirtinti BUAB (duomenys neskelbtini) kreditiniai reikalavimai už bendrą 109 584,34 Eur sumą. Kreditiniai reikalavimai bankroto proceso metu buvo ne mažiau kaip septyniolika kartų tikslinami. Iš 2017 m. gegužės 5 d. rangos darbų sutarties Nr. 17/05/05.14, sudarytos tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad šalys susitarė dėl metalo konstrukcijos TS 1- TS 2-TS 3 pagaminimo. 2017 m. balandžio 18 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašė PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) 1 000,00 Eur sumos, apmokėjimo terminas iki 2017 m. balandžio 20 d. 2017 m. birželio 12 d. skolų suderinimo aktas patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė surašė tarpusavio atsiskaitymo aktą 3 400 Eur sumos. Iš byloje pateikto 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso nustatyta, kad įmonė šiam laikotarpiui turėjo 138 335 Eur skolos, tačiau pradelsti įsipareigojimai sudarė tik 54 589,59 Eur sumą. 2013 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonė 2016 m. turėjo 34 203 Eur pelno. Iš 2017 m. birželio 30 d. balanso nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) turto vertė ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 275 073 Eur, iš kurių 20 521 Eur ilgalaikis turtas, 253 979 Eur trumpalaikis turtas, ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos 573 Eur. Iš į bylą pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad įmonė 2017 m. sausio mėnesį gavo 107 512 Eur pajamų, likutis 2017 m. sausio 1 d. sudarė 3 208,74 Eur, vasario mėn. – 143 061,92 Eur, likutis 2017 m. vasario 1 d. sudarė 70,95 Eur, kovo mėn. – 233 547,26 Eur, likutis 2017 m. kovo 1 d. – 15 902,15 Eur, balandžio mėn. (iki balandžio 23 d.) – 82 311,07 Eur, likutis 2017 m. balandžio 1 d. – 105 998,34 Eur.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo

7. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

8. Viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – tai sąlyga, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio dalyje yra išdėstytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis šia nuostata, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus, arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

9. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

10. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo Nr. eB2-1631-524/2017, įrodinėjimo dalykas buvo UAB (duomenys neskelbtini) nemokumas, ir teismas padarė išvadą, jog UAB (duomenys neskelbtini) yra nemoki, įvertinus 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis. Apeliantė mano, jog nemokumo atsiradimo momento vertinimas iš naujo reiškia prejudicinių faktų neigimą ir CPK 182, 279 straipsnių reikalavimų nesilaikymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip matyti iš kasacinio teismo formuojamos praktikos, siekiant išsiaiškinti, ar ginčijamas sandoris nepažeidė kreditorių teisių, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus), arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien ta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu skolininkas iš esmės yra nemokus, dar nereiškia, jog tokiu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės bei sumažėjo reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB (duomenys neskelbtini) nemokumo atsiradimo momentą, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad būtent po ginčijamo mokėjimo atlikimo būtų pasikeitęs įmonės mokumas, įsipareigojimų ir turto santykis, lėmęs įmonės nemokumą ir vėliau bankroto bylos iškėlimą. Tai reiškia, jog skundžiamu sprendimu nebuvo kvestionuojami Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi, kuria UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, nustatyti prejudiciniai faktai, tačiau vertinama, ar UAB (duomenys neskelbtini) nemokumas, sudarant ginčijamą sandorį, nepažeidė kreditorių teisių. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl UAB (duomenys neskelbtini) mokumo, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Apeliaciniu skundu įrodinėjama ir tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) sudarydama ginčo sandorį buvo nesąžininga. Apeliantės nuomone, įmonės ekonominė padėtis buvo sunki ir akivaizdžiai grėsė bankrotas, kai nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, o patenkinami tik vieno kreditoriaus reikalavimai ir taip padaroma žala likusiems kreditoriams, tai laikytina skolininko nesąžiningumu. Teigia, jog pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog UAB (duomenys neskelbtini), sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdė ūkinę veiklą, susijusią su statybų darbais. Ieškiniu ginčijamas UAB (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 19 d. mokėjimas, atliktas tarp šalių sudarytos rangos darbų sutarties Nr. 17/05/05.14 pagrindu, kurios 3.2 punktu šalys sutarė dėl sumokamo 1 000 Eur avanso. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pripažįsta, kad rangos darbų atlikimas sumokėjus avansu – įprasta verslo praktika su užsakovais. Atsižvelgiant į tai, kad sumokėjimas už užsakytą pagaminti metalo konstrukciją avansu nėra uždraustas, darytina išvada, kad vien tokio atsiskaitymo būdo taikymas neįrodo UAB (duomenys neskelbtini) vadovo nesąžiningumo.

12. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir argumentai neatitinka sandorio sudarymo būtinumo nuostatų pagal actio Pauliana, nes buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė gana plačiai analizuoja sandorio privalomumo nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą praktiką, tačiau nenurodo jokių argumentų, kodėl šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini) neprivalėjo sudaryti tokio sandorio. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su sandorio privalomumu, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, ginčo mokėjimo laikotarpiu ieškovė vykdė didelės apimties ūkinę veiklą, gavo pajamų, mokėjo mokesčius ir kitus atsiskaitymus su kreditoriais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad metalo konstrukcijos ieškovei buvo reikalingos verslo plėtojimui ir pelno siekimui. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog ginčo mokėjimas atsakovei buvo reikšmingas ir sudarantis pagrindą vykdyti veiklą, taigi šį mokėjimą ieškovė privalėjo atlikti, o ieškovės argumentas, kad UAB (duomenys neskelbtini) ginčijamo mokėjimo atlikti neprivalėjo, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad įmonė tiek iki ginčijamo mokėjimo, t. y. 2017 m. balandžio 19 d., tiek ir po jo atlikimo vykdė nemenko masto gamybinę veiklą, dirbo pagal anksčiau sudarytas rangos sutartis ir sudarinėjo naujas, didele apimtimi vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, mokėjo darbo užmokestį, todėl atsakovei atliktas mokėjimas negali būti laikomas nepagrįsto pranašumo suteikimu vienam kreditoriui.

13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei formuojama teismų praktika, konstatuoja, jog apeliantė neįrodė visų CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumos egzistavimo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti actio Pauliana institutą.

Dėl mokėjimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu

14. Apeliaciniu skundu teigiama, jog atsiskaitymas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidžiant įstatyme nustatytą atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, vertintinas kaip kitų kreditorių teisių pažeidimas (pirmenybės suteikimas konkrečiam kreditoriui). Mano, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsiskaitymas su atsakove, pažeidžiant įstatyme (CK 6.930¹ straipsnyje) nustatytą atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, vertintinas kaip kitų kreditorių teisių pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

15. CK 6.930¹ straipsnio ,,Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-239 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

16. CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.930¹ straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad Projektu siūloma nustatyti, jog nuostatos dėl mokėjimų eiliškumo turėtų būti taikomos tik tokiu atveju, kai skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), įvertinus jo turimus grynuosius pinigus ir lėšas bankų sąskaitose (negrynuosius pinigus), neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tokiu būdu būtų nustatyta, kad asmuo, turintis finansinių sunkumų, visų pirma turėtų atlikti atsiskaitymus pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo, antrąja eile atsiskaitytų pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių, trečiąja – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo), ketvirtąja – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti ir penktąja – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Toks atsiskaitymų eiliškumas turėtų užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.

17. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo ir jį paskatinusio įstatymų leidėjo tikslų išplaukia, kad, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Taigi kasacinis teismas, apibendrindamas aiškinamą normą, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

18. Iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matyti, kad apeliantė įrodinėja, jog ginčijamas sandoris (atliktas mokėjimas) prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas (CK 6.930¹ straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei kasacinio teismo formuojamą naujausią praktiką, konstatuoja, jog šiuo atveju bankroto administratorius neturėjo teisinio pagrindo ginčyti sandorio tarp ieškovės ir atsakovės, motyvuojant, jog toks sandoris prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas (CK 6.930¹ straipsnis), kadangi CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti. Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl mokėjimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu atmeta kaip nepagrįstus.

19. Įvertinusi visus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

22. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.