Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Algirdo Giedraičio ir Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Česnulevičiaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2023 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 51 MGL (BBND) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir V. K. skirta 34 MGL (BBND), t. y., 1 700 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, V. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2022 m. gruodžio 12 d.; konfiskuotas V. K. nuosavybės teise priklausantis turtas – automobilis „KIA Sorento LX“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

6. Pažymėtina ir tai, kad teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės šioje baudžiamojoje byloje, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad V. K. tik iš dalies atitinka sąlygas, būtinas atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą: nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą; laikomas neteistu, iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės; V. K. pripažįsta savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi; nusikalstama veika nebuvo padaryta žala, todėl yra pagrindas konstatuoti BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytas sąlygas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas padarė ir kitą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog V. K. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija su šiomis skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padarytomis išvadomis neturi pagrindo nesutikti.

7. Teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019, 2K-250-976/2020).

8. Byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už paskutinius 5 metus patvirtina, kad V. K. nekartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. 2021 m. jis baustas už nustatyto greičio viršijimą; naudojimąsi mobilaus ryšio priemone vairuojant automobilį; transporto priemonės neapdraudimą privalomuoju draudimu ir vairavimą transporto priemonės, kuri neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju drausimu; 2020 m. baustas už nustatyto greičio viršijimą; transporto priemonės vairavimą neužsisegus saugos diržo. 2019 m. ir 2018 m. jis buvo baustas už nustatyto greičio viršijimą. Be to, Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, t. y., už tai, kad siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už važiavimą transporto priemone neužsisegus saugos diržo, davė kyšį policijos pareigūnams. Iš baudžiamojo įsakymo turinio matyti, kad iki minėto nusikaltimo padarymo jis taip pat ne kartą buvo baustas už įvairių Kelių eismo taisyklių pažeidimų padarymą. Nors šis teistumas, kaip, beje ir dar vienas teistumas (2005 m. spalio 24 d. nuosprendis), yra išnykęs, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo instituto taikymo galimybės, pagrįstai tai vertino kaip V. K. charakterizuojančias aplinkybes, rodančias, kad jis yra linkęs nepasisyti teisės aktų reikalavimų asmuo, taip pat nėra pavyzdingas vairuotojas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat aplinkybes, susijusias su aptariamo nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, t. y., kad nuteistajam buvo nustatytas 2,11 promilės neblaivumas, automobilis vairuotas darbo dieną, po darbo valandų, kuomet būna intensyvesnis eismas, tuo keliant dar didesnį pavojų tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, daroma išvada, kad nuteistasis atsainiai vertina įstatymų reikalavimus, jam taikytas atsakomybės formas, nesvarsto ir nevertina galimų tokio savo neteisėto elgesio pasekmių ateityje. Teismo pareiga paskirti tokią bausmę, kuri realiai, o ne formaliai paveiktų asmenį, kad pastarasis ateityje laikytųsi įstatytų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra reali tikimybė, jog asmuo ateityje tinkamai nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra galimas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino

9. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 281 ir 281¹ straipsniuose numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, susijusios su uždraudimu naudotis specialia teise. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Nurodyta įstatymo formuluotė suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuteistojo kaltę.

10. Kaip minėta, vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra trys metai. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo nustatytas už vidurkį mažesnis specialiosios teisės atėmimo terminas. Pažymėtina, kad V. K. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Automobilį jis vairavo darbo dieną, po darbo valandų, kuomet yra intensyvesnis eismas. Transporto priemonę vairavo, kai jo iškvėptame ore buvo 2,11 promilės etilo alkoholio koncentracija, ši koncentracija žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y. 1,51 promilės neblaivumas. Atkreiptinas dėmesys, kad jis nurodė, jog automobilį vairavo pas draugą išgėręs apie 200 ml degtinės, tad akivaizdu, jog suvokė, kad yra neblaivus ir dėl turimos patirties turėjo gerai suprasti, jog kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Automobilį policijos pareigūnai sustabdė ne atsitiktinai, o gavę pranešimą apie galimai neblaivaus asmens vairuojamą automobilį, kas leidžia daryti išvadą, jog jis kelyje manevro pavojingai. Be to, jis ne kartą baustas ir už kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones atėmimo dvejus metus, – kuri savo dydžiu artimesnė minimaliai šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmės ribai, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia nuteistojo teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti. Baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, termino nustatymas nuteistojo prašomam minimaliam įstatyme numatytam šios baudžiamojo poveikio priemonės terminui neatitiktų teisingumo principo įgyvendinimo.

11. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad teisė vairuoti transporto priemones nuteistajam reikalinga, nes gyvena kaimiškoje vietovėje ir darbui, pažymėtina, kad tai nėra pagrindas trumpinti pirmosios instancijos teismo nustatytą šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmę. V. K., žinodamas, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbinės veiklos vykdymui, privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo būtent jis pats ir yra kaltas. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės saugumą, todėl taikant prevencines priemones ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, nubaudimą, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, teisingo atsako į daromus teisės pažeidimus, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Skiriama poveikio priemonė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas skundžiamame nuosprendyje numatytam terminui suteiks V. K. galimybę įvertinti savo veiksmus, naudojantis specialiąja teise, ir motyvuos jį ateityje vairuoti padidinto pavojaus šaltinį daug atsakingiau.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse jau yra suformulavęs pagrindines teisines taisykles tais atvejais, kada sprendžiama dėl asmens, nuteisto už automobilio vairavimą esant neblaiviam, transporto priemonės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018, 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018, 2K-283-942/2020 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Automobilis yra tyčinės automobilio vairavimo esant neblaiviam nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis); remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju teismas privalo skirti įstatyme nurodytą turto konfiskavimą. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Taigi, transporto priemonės konfiskavimas už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai yra nustatytos akivaizdžiai išskirtinės aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad transporto priemonės konfiskavimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga poveikio priemonė. Tačiau tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta. Kadangi V. K. vairuotas automobilis yra BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priemonė, jis privalo būti konfiskuotas. Nagrinėjamu atveju išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo imperatyvaus turto konfiskavimo taikymo, nenustatyta. Kaip ir minėta, transporto priemonė, kurią asmuo vairavo būdamas neblaivus, gali būti nekonfiskuojama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, aplinkybės, dėl kurių baudžiamajame įstatyme nustatyta privaloma baudžiamojo poveikio priemonė būtų per griežta, neproporcinga, negali būti būdingos daugeliui bylų, neypatingos, įprastos. Priešingu atveju, netaikant BK 72 straipsnio 3 dalies be aiškaus pagrindo, toks taikymas taptų taisykle, o ne išimtimi, ir taip būtų iškreipiama šios normos paskirtis. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, automobilio konfiskavimas, įvertinus ir kitas taikomas poveikio priemones, yra ne tik tikslingas, bet ir proporcingas V. K. padarytam nusikaltimui

13. Nepagrįstas ir alternatyvus apeliantų prašymas pakeisti automobilio konfiskavimą į šio turto vertę atitinkančios ½ dalies pinigų sumos konfiskavimą, kadangi automobilis yra paties nuteistojo ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė. Atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o teismas išieško iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Pagal bylos aplinkybes V. K. taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

14. Byloje esantys duomenys išties patvirtina, kad nusikalstamą veiką V. K. padarė vairuodamas automobilį „Kia Sorento LX“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris yra registruotas jo vardu ir yra sutuoktinių V. K. ir D. K. bendroji jungtinė nuosavybė. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-339/2008, 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020 ir kt.). Vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam ir jo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė. Dėl to pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo daryti išvados, kad BK 72 straipsnio nuostatos šioje byloje buvo taikytos netinkamai.

15. Apibendrindama visa, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Česnulevičiaus apeliacinį skundą atmesti.