- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-31
- Bylos Nr.
- e2-845-467/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00044-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „UPULUPU“ patikslintą ieškinį atsakovei J. G. dėl bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „UPULUPU“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir bendrovei padarytos žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „UPULUPU“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Versluvis.lt“ (toliau – ir ieškovės atstovė, nemokumo administratorė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti LUAB „UPULUPU“ bankrotą tyčiniu; apriboti atsakovės J. G. (toliau – ir atsakovė, J. G.) teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; priteisti iš atsakovės ieškovei 83 512 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį turtą už 83 512 Eur. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė didele ieškinio suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui. Be to, atsakovė, ieškovės vertinimu, yra nesąžininga, vengia grąžinti ieškovei teisėtai priklausantį turtą. Tai matyti iš bendrovės finansinių dokumentų, kuriuos atsakovė galbūt koregavo, siekdama nuslėpti tikruosius bendrovės finansinius rodiklius, turtą bei atskleisti nesąžiningumo atvejus. Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi atsakovei buvo paskirta bauda už Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, paskirtų įpareigojimų nevykdymą. Teismas minėta nutartimi konstatavo, kad atsakovė tinkamai nevykdė įstatyme jai nustatytos pareigos perduoti ieškovės balanse nurodytą materialųjį turtą. Po minėtos nutarties įsiteisėjimo atsakovė ieškovei šio turto ir toliau neperdavė. Šie veiksmai rodo, kad atsakovė vengia vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei, be pagrindo negrąžina jai priklausančio turto, o tai yra pagrindas pripažinti, jog atsakovė galbūt sieks išvengti ir ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Siekiant užtikrinti teisingumą ir apsaugoti ieškovės interesus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi ieškovės LUAB „UPULUPU“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino ir nutarė ieškovės ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 83 512 Eur vertės atsakovei J. G. nuosavybes teisėmis priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškove, taip pat mokėti mokesčius valstybei, išvardytą turtą palikdamas saugoti atsakovei.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, kad ieškovės atstovė kreipėsi į teismą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos iš buvusios bendrovės vadovės priteisimo motyvuodama tuo, jog atsakovė pažeidė imperatyvias pareigas, neperduodama įmonės turto nemokumo administratorei, elgėsi nerūpestingai ir galbūt nesąžiningai, sukeldama ieškovei žalą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. ieškovės pareikšto ieškinio preliminarų pagrįstumą, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – išdėstė ieškinio faktinį pagrindą, nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ieškinio forma ir turinys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.
6. Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. dėl sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo neįmanomu priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, teismas pažymėjo, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Nesąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu.
7. Teismas nustatė, kad ieškovės atstovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia aplinkybe, jog atsakovė galbūt koregavo bendrovės finansinius dokumentus, siekdama nuslėpti tikruosius bendrovės finansinius rodiklius, turtą bei atskleisti galimus nesąžiningumo atvejus, todėl ir nevykdė įstatyme jai nustatytos pareigos iškėlus ieškovei bankroto bylą jos atstovei perduoti ieškovės balanse nurodytą ir jai priklausantį materialųjį turtą. Grėsmę dėl sprendimo įvykdymo ieškovė grindžia ir didele pareikšto reikalavimo suma atsakovei kaip fiziniam asmeniui.
8. Nors pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į kitas nustatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingas aplinkybes, gali turėti įtakos sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9. Ieškinio suma yra 83 512 Eur. Spręsdamas, ar yra pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms, grindžiamoms didele ieškinio suma taikyti, teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar tokio atsakovo atžvilgiu ieškinio reikalavimo suma laikytina didele. Nors teismui nepateikti duomenys apie atsakovės turtinę padėtį, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo priteisimo pateikė bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratorė, atstovaujanti tiek bendrovės, tiek jos kreditorių interesams, taigi byloje neabejotinai vyrauja viešasis interesas, kuris suponuoja teismui pareigą imtis visų įmanomų priemonių, siekiant apginti bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 21 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 14 punktas).
10. Teismas spręsdamas, ar atsakovės atžvilgiu ieškovės reikalaujama suma laikytina didele, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad atsakovė savo vardu turi penkis registruotus nekilnojamojo turto objektus. Keturiems atsakovei priklausančio turto objektams yra įregistruota hipoteka ir dviem iš jų yra taikomi areštai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas nėra likvidus ir jam taikomi apribojimai. VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovės vardu registruota viena transporto priemonė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės gaunamos pajamos vidutiniškai per mėnesį sudarė apie 1 741 Eur. Įvertinęs atsakovę apibūdinančius finansinius duomenis, teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimo suma atsakovei laikytina didele.
11. Teismas įvertino, kad ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymo rizikos nepaneigia ir atsakovės veiksmai jos atžvilgiu. Ieškovės bankroto bylos Nr. eB2-298-775/2024 duomenimis nustatyta, kad atsakovei 2024 m. vasario 29 d. nutartimi buvo paskirta bauda, nustačius, jog ji nėra perdavusi ieškovės atstovei bendrovės materialiojo turto – namo konstrukcijų ar už jas gautų lėšų, taip pat nėra sudariusi bendrovės finansinės atskaitomybės (balanso) 2023 m. birželio 1 d., iš kurio būtų galima spręsti apie nuosavybės teise bendrovės turimo, disponuojamo, valdomo turto apimtį. Nutartimi konstatuota, kad per trijų dienų laikotarpį (nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. gegužės 15 d.) ieškovės turimo turto balanse buvo pakeisti duomenys apie ieškovės turimą materialųjį turtą, atsakovė šių duomenų pasikeitimo nepagrindė, taip pat neįrodė, kokiu pagrindu 2021 m. birželio 14 d. dalį ieškovei priklausančio turto ji, kaip fizinis asmuo, perleido kitiems asmenims už ženkliai mažesnę šio turto balansinę vertę. Bauda palikta galioti 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas teismo paskirtos baudos atsakovei pagrįstumą nustatė, jog atsakovė (apeliantė) nurodė deklaratyvius teiginius dėl ieškovei priklausančios turto dalies perdavimo ir nepateikė objektyvių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad už ieškovei priklausančio turto pardavimą gautus pinigus atsakovė grąžino ar perdavė ieškovės atstovei bei nepagrindė, kokiu pagrindu 2021 m. birželio 14 d. dalį ieškovei priklausančio turto ji, kaip fizinis asmuo, perleido kitiems asmenims bei nebendradarbiavo su ieškovės atstove.
12. Įvertinęs atsakovės veiksmus dėl ieškovei negrąžinto ir be pagrindo perleisto turto, vengimą bendradarbiauti su ieškovės atstove bei didelę ieškinio sumą, teismas nusprendė esant pagrindą pripažinti, kad atsakovė gali siekti išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, dėl to būsimo ir galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Tokiu atveju būtų pažeisti tiek pačios likviduojamos bendrovės, tiek jos kreditorių interesai bei bankroto proceso tikslai. Be to, ieškovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, todėl poreikį pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindžia ir byloje egzistuojantis viešasis interesas.
13. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja ir antra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino.
III. Atskirojo skundo argumentai
14. Atsakovė J. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai suabsoliutino byloje egzistuojančio viešojo intereso reikšmę ir nutarė, kad jis pagrindžia poreikį taikyti atsakovės turto areštą. Teismo aktyvumas nemokumo bylose negali būti absoliutinamas iki tokio lygmens, jog administratorius iš esmės būtų atleidžiamas nuo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos, nes nei CPK, nei kitos normos šiuo aspektu privilegijų administratoriui nesuteikia. Net ir esant viešajam interesui tokio pobūdžio bylose bankroto administratorius, atstovaudamas ieškovę, yra toks pat kaip ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir neturi procesinių lengvatų vien viešo intereso egzistavimo byloje pagrindu nei dėl aiškaus bei atitinkančio ieškinio dalyką faktinio pagrindo suformulavimo, nei dėl įrodinėjimo pareigos įvykdymo.
14.2. Teismo nurodyti motyvai dėl tariamos didelės ieškinio sumos ir sunkios atsakovės turtinės padėties yra nepagrįsti ir nepakankami konstatuoti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui. Nuosekli Lietuvos teismų praktika patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia ne didelė ieškinio suma ar sunki atsakovo finansinė padėtis, o grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra skirtingos situacijos. Tik esant antrai situacijai prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto reikalavimo suma, o šio asmens elgesys, jo sąžiningumas ar nesąžiningumas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybės užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą.
14.3. Didelė ieškinio suma neturi reikšmės arešto taikymui. Ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmų arba neveikimo ar dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovės nurodomi teiginiai apie tariamą atsakovės nesąžiningumą ir vengimą grąžinti ieškovei jos teisėtai priklausantį turtą, tariamą bendrovės finansinių dokumentų koregavimą, siekiant nuslėpti tikruosius bendrovės finansinius rodiklius, turtą bei galimus nesąžiningumo atvejus, apie tariamas atsakovės maksimalias pastangas išvengti savo įsipareigojimų ieškovei vykdymo yra nepagrįsti, neįrodyti, neatitinkantys tikrovės. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu įrodys, kad jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, o bendrovės nemokumas nebuvo tyčinis. Savo poziciją dėl ieškovės nurodomų aplinkybių ir įvykių atsakovė išsamiai išdėstė civilinėje byloje Nr. eB2-298-775/2024 (dėl bankroto bylos iškėlimo) pateiktuose procesiniuose dokumentuose: 2024 m. kovo 13 d. prašyme dėl nuobaudos buvusiam bendrovės vadovui paskyrimo; 2024 m. balandžio 14 d. atskirajame skunde dėl nutarties.
14.4. Ieškovė nepateikė konkrečių duomenų ir argumentų apie atsakovės nesąžiningą elgesį arba jos veiksmus, kuriais turtas bandomas paslėpti, perleisti, įkeisti ar apsunkinti kita forma, teismas tokių aplinkybių nevertino ir motyvavo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Ieškovė nepateikė objektyvių, patikimų įrodymų, o savo argumentus grindė tariamais prejudiciniais faktais bei prielaidomis.
14.5. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų apimties atsakovei kils nepagrįstai dideli neigiami padariniai: bus apsunkintas kasdienis gyvenimas, galimybė laisvai atsiskaityti, vykdyti savo veiklas. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galbūt pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus.
14.6. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra nepagrįsta, neproporcinga, neužtikrinanti šalių pusiausvyros, ekonomiškumo principų ir siekiamų teisėtų tikslų, ji varžo atsakovės teises labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, suteikia išimtinai daug teisių vienai šaliai – ieškovei, negu to reikalauja susidariusi situacija, dėl to yra pažeidžiami šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
15. Šioje byloje tikrinamas Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria apeliantės (atsakovės) J. G. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas (kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštas) – teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas šiuo atveju nenustatyta.
16. CPK 144 straipsnyje nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik nustatęs abi sąlygas – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
17. Nagrinėjamu atveju apeliantė atskiruoju skundu jos atžvilgiu pareikšto ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos nekvestionuoja, todėl šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas vertins, ar skundžiama nutartimi pagrįstai nustatytas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimas.
Dėl grėsmės teismo sprendimui įvykdymui (ne)buvimo
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020). Taigi grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie apeliantės nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.
19. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).
20. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-53-943/2021).
21. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).
22. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu: turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-967-567/2023).
23. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas taip pat laikosi pozicijos, jog viešasis interesas bankroto bylose nepaneigia grėsmės sprendimo neįvykdymui įrodinėjimo. Viešojo intereso gynimas šiuo atveju, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, neturi įtakos įrodinėjimo pareigos paskirstymui, t. y. nešalina ieškovo pareigos įrodyti procesinio prašymo tenkinimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, siekiant suvaržyti kito asmens (atsakovo) teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1066-370/2019; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-156-910/2022).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį grindė apeliantės (atsakovės) nesąžiningumu ir vengimu grąžinti ieškovei jos turtą, o tai matyti iš bendrovės finansinių dokumentų, kurie buvo kelis kartus peržiūrėti ir galbūt koreguoti siekiant nuslėpti tikruosius bendrovės finansinius rodiklius, turtą bei atskleisti galimus nesąžiningumo atvejus. Ieškovės teigimu, tokie veiksmai rodo, kad apeliantė deda maksimalias pastangas, jog išvengtų savo įsipareigojimų ieškovei vykdymo, ir dėl to mano, kad apeliantė sieks išvengti ir ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymo, bei pažymi, jog riziką dar labiau padidina tai, kad ieškinio suma ir neperduoto turto vertė yra itin didelė fiziniam asmeniui. Tai ne tik padidina riziką dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, bet ir tikimybę, jog apeliantė sąmoningai vengs vykdyti galbūt ieškovei palankų sprendimą. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į apeliantės nesąžiningumą ir galimą neteisėtą veiklą, būtina įvertinti ir bendrovės valdymą, kai galbūt yra lėšų iššvaistymo atvejų, keičiami bendrovės finansiniai dokumentai, o bendrovė faktiškai vadovaujama asmens, kuris atsisako oficialiai prisiimti atsakomybę už bendrovės valdymą.
25. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, kaip patvirtinančias apeliantės nesąžiningumą, įvertino aplinkybes, kad atsakovei ieškovės bankroto byloje 2024 m. vasario 29 d. nutartimi paskirta bauda už ieškovės materialiojo turto neperdavimą (medinių konstrukcijų ar už jas gautų lėšų), finansinės atskaitomybės (balanso) 2023 m. birželio 1 d. nesudarymą, kuri apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo panaikinta. Teismas nurodė, kad nutartimi konstatuota, jog per trijų dienų laikotarpį (nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. gegužės 15 d.) ieškovės turto balanse buvo pakeisti duomenys apie ieškovės turimą materialųjį turtą, atsakovė šių duomenų pasikeitimo nepagrindė, neįrodė, kokiu pagrindu 2021 m. birželio 14 d. dalį ieškovei priklausančio turto ji, kaip fizinis asmuo, perleido kitiems asmenims už ženkliai mažesnę balansinę vertę. Teismas nurodė, kad įvertino apeliantės vengimą bendradarbiauti su ieškovės atstove, kad ieškinio suma didelė ir viešojo intereso šioje byloje buvimą, todėl padarė išvadą, jog atsakovė gali siekti išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
26. Pirmiau nurodyti ieškovės ir pirmosios instancijos teismo argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami konstatuoti apeliantės veiksmų ar neveikimo kaip sąmoningų ir nukreiptų į siekį išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą, iš esmės vadovavosi didelės ieškinio sumos aplinkybe, ieškovės ieškinyje nurodomomis aplinkybėmis, kurios yra faktinis ieškinio reikalavimų pagrindas ir dėl kurių pagrįstumo bus sprendžiama išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės, ištyrus bei įvertinus abiejų ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą. Tačiau ieškinyje nurodomų aplinkybių dėl apeliantės veiksmų (neveikimo) apeliantei keičiant balanso duomenis ir (ar) neperduodant ieškovei medinių konstrukcijų ir kito balanse nurodyto turto (tarp šalių kilus ginčui dėl to, kas sudaro į balansą įtrauktą turtą, koks turtas (ne)turėjo būti į jį įtrauktas, koks turėjo būti išbrauktas), sudarant dalies konstrukcijų pardavimo sandorį ar atliekant kitus ieškovei žalingus veiksmus analizė turės būti atlikta bylą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos iš buvusios vadovės (apeliantės) priteisimo nagrinėjant iš esmės (t. y. šių aplinkybių nustatymas yra bylos nagrinėjimo iš esmės įrodinėjimo dalykas), ir šioje bylos stadijoje, sprendžiant tik tarpinį procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja atsakovės nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
27. Minėta, kad ieškovė, grįsdama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, turėjo pareigą įvardyti ir įrodyti tokius apeliantės veiksmus, kuriais apeliantė iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu būtų ėmusis veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti, apsunkinti ar pan. Tačiau kartu su patikslintu ieškiniu, kuriame pirmą kartą suformulavo prašymą dėl apeliantės turto arešto, be kita ko, prašant šią priemonę taikyti apeliantei nepranešus, taigi neišklausius jos pozicijos (byloje nesant ir atsiliepimo į ieškinį), tokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, teismas tokių aplinkybių nenustatinėjo, o ieškovė jų ir neįrodinėjo, tad sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nepaisant byloje esančio viešojo intereso, būtent ieškovei (jos atstovei – nemokumo administratorei) teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teko pareiga įrodyti nesąžiningus apeliantės veiksmus, tikslingai atliekamus ar atliktus turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Atskirajame skunde pagrįstai nurodoma, kad ieškovė (jos atstovė) nėra atleista nuo įrodinėjimo pareigos pagrįsti apeliantės nesąžiningumą, tačiau apeliantės nesąžiningumas turėtų būti siejamas ne su bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, o tokiais jos veiksmais, kuriais būtų siekiama nevykdyti arba apsunkti teismo sprendimo įvykdymą.
Dėl procesinės bylos baigties ir žyminio mokesčio grąžinimo
29. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, prieina išvados, kad šioje proceso stadijoje buvo nepagrįstai nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, todėl atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo. Dėl to skundžiama Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, ieškovės prašymą dėl apeliantės turto arešto atmetant (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
30. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė J. G. už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad kiti dalyvaujantys byloje asmenys, kai yra CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta aplinkybė – byloje dalyvauja bendrovė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, bet ir už atskiruosius skundus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-80-186/2018; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-269-464/2020; 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020). Nustatęs CPK 87 straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimi ir savo iniciatyva (CPK 87 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė žyminį mokestį už atskirąjį skundą sumokėjo, nors jo neprivalėjo mokėti, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „UPULUPU“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės J. G. atžvilgiu atmesti.
Grąžinti atsakovei J. G.(asmens kodas (duomenys neskelbtini) 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. rugsėjo 18 d. Perlas Finance terminale. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi šia nutartimi.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.