- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- e2-1066-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00721-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- R. B., V. T.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“, atstovaujamos bankroto administratorės mažosios bendrijos „Legreta“, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3343-640/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ ieškinį atsakovams R. B. ir V. T. dėl civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „SpecRail“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Legreta“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: 1) taikyti atsakovui R. B. civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo ieškovui 122 527,41 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) taikyti civilinę atsakomybę atsakovui V. T. ir priteisti iš jo ieškovui 35 300 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad bankroto administratorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą pareigą, nustatė, jog BUAB „SpecRail“, atstovaujama atsakovų, kaip bendrovės vadovų, 2014 m. rugpjūčio 8 d. – 2017 m. birželio 7 d. laikotarpiu Naujojoje Zelandijoje įsteigtai ir veikiančiai įmonei Gatemax Trade Limited ir Kanadoje įsteigtai ir veikiančiai įmonei Depth Flow Liminted Partnership bankiniais mokėjimų pavedimais nepagrįstai pervedė iš viso 157 827,41 Eur. Ieškovės teigimu, pagal 2014 m. kovo 31 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą BUAB „SpecRail“, atstovaujamos atsakovo R. B., ir Gatemax Trade Limited, atstovaujamos atsakovo V. T., bei 2014 m. gruodžio 30 d. minėtos sutarties priedą Nr. 1, kuriuo visus Gatemax Trade Limited įsipareigojimus pagal sutartį perėmė Depth Flow Liminted Partnership, atstovaujama atsakovo V. T., jokios realios paslaugos ieškovei nebuvo suteiktos, šiais susitarimais atsakovai nesąžiningais, iš anksto apgalvotais ir kryptingais veiksmais siekė, imituodami teisėtų sandorių sudarymą, pasisavinti ieškovei priklausančias lėšas. Egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo atsakovams, kaip buvusiems BUAB „SpecRail“ vadovams, sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 7 dalis).
3. Ieškovė taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, atsakovui R. B. 122 527,41 Eur sumai, o atsakovui V. T. 35 300 Eur sumai.
4. Prašymą grindė tuo, kad: 1) ieškovė turi pagrįstą reikalavimo teisę į atsakovus, todėl ieškinys preliminariai pagrįstas; 2) ieškinio reikalavimo suma yra didelė, todėl egzistuoja rizika teismo sprendimo įvykdymui; 3) atsakovai, sudarydami akivaizdžiai ekonomiškai nuostolingus ir jokia ekonomine logika ar būtinybe neparemtus sandorius, iš kurių naudos galėjo turėti ir turėjo ne bendrovė, o jos vadovai bei su jais susiję asmenys, elgėsi nesąžiningai, be to, sudarė sandorius su abejotinos reputacijos užsienio subjektais, kurie susiję su pinigų plovimu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
6. Teismas, įvertinęs ieškinio turinį ir jo reikalavimus, padarė išvadą, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas.
7. Atsižvelgęs į tai, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro, VĮ „REGITRA“ duomenimis atsakovai neturi nuosavybės teise jiems priklausančio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, teismas sprendė, jog ieškinio reikalavimo suma atsakovams yra didelė. Tačiau, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad vien ieškinio sumos dydis negali būti pripažįstamas kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti vertinama, ar yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovų nesąžiningumą, jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Teismas, atmesdamas ieškovės argumentus dėl atsakovų nesąžiningumo sudarant akivaizdžiai nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, pažymėjo, jog šių argumentų pagrįstumas bus vertinamas tik išsprendus ginčą iš esmės. Nepateikus kitų argumentų, kurie įrodytų, jog atsakovai elgsis nesąžiningai bylos nagrinėjimo metu, bandys perleisti lėšas kitiems asmenims ar kitaip sieks išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Tuo pagrindu, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė visų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nesivadovavo teismų praktikos išaiškinimais ir nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymui suabsoliutino vieną aplinkybę – atsakovų ketinimų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti egzistavimo pagrindimą. Ieškovė dėl objektyvių priežasčių (atsakovai yra fiziniai asmenys, todėl dėl asmens duomenų apsaugos ir privatumo) negali gauti duomenų apie atsakovams priklausantį turtą, jo naudojimą, atitinkamai apie jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Apie tokias aplinkybes ieškovė galėtų sužinoti tik joms įvykus, tokiu būdu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa nebeįmanomas arba pavėluotas.
8.2. Pats teismas nustatė, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.
8.3. Teismas nesivadovavo teismų praktikos išaiškinimais ir nepagrįstai sprendė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės apie atsakovų elgesį, sudarant ieškovei akivaizdžiai ekonomiškai nuostolingus sandorius, nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovų nesąžiningumą, jų tikėtiną bandymą nuslėpti pinigines lėšas, siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo.
8.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, egzistuojant realiai grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui, būtų pažeistos ne tik ieškovės, kaip bankrutavusios bendrovės, jos kreditorių teisės, bet ir viešasis interesas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovas R. B. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
9.1. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė vien didelės ieškinio sumos aplinkybe. Tačiau teismas rėmėsi aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią laikinųjų apsaugos priemonių taikymui turi būti pateikti duomenys apie atsakovo nesąžiningą elgesį, siekiant sumažinti turimo turto masę.
9.2. Negalėjimas gauti duomenų apie atsakovo, kaip fizinio asmens, finansinę padėtį, galimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, negali būti pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu būdu būtų pažeistos atsakovų – fizinių asmenų, kuries taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisės.
9.3. Teismas pagrįstai nevertino ieškovės nurodytų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių dėl atsakovo galbūt neteisėtų veiksmų sudarant neva akivaizdžiai ekonomiškai nuostolingus sandorius.
9.4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų akivaizdžiai neproporcingą atsakovo teisių suvaržymą, nesant duomenų apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštą atsakovų turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti bent tikėtina teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
13. Pirmosios instancijos teismas nutarė netaikyti laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto arešto, nustatęs, kad apeliantė, nepateikdama jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovų nesąžiningus veiksmus, siekiant paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, neįrodė vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
14. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, pažymi, kad teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, neatsižvelgė į tai, jog apeliantė negali gauti duomenų apie atsakovų, kaip fizinių asmenų, ketinimus nesąžiningai sumažinti turimo turtą masę, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, o atsakovų nesąžiningumą pagrindžia ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymo. Be to, kaip argumentą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui apeliantė nurodė viešąjį interesą, nes apeliantė yra bankrutuojanti bendrovė.
15. Byloje nėra keliamas klausimas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio tikėtino pagrįstumo, todėl dėl jos plačiau nepasisakytina.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, sprendžia, kad priešingai nei nurodė apeliantė, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualioje ir naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos egzistavimo, akcentuojama, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
17. Taip pat, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualioje teismų praktikoje išaiškinta, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą; ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo (-ų) interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo (-ų) nesąžiningą elgesį, apie jo (-ų) atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr.e2-773-464/2018 ir kt.).
18. Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad savaime ieškinio suma atsakovams grėsmės būsimo galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui neįrodo. Teismas pagrįstai vertino, ar pagal apeliantės pateiktus duomenis, būtų galima spręsti, jog atsakovai iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar kt.
19. Ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės negali būti pagrindu konstatuoti atsakovų nesąžiningumą sprendžiant laikinųjų pasaugos priemonių taikymo klausimą, todėl tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino. Ieškinyje išdėstytų aplinkybių, susijusių su, apeliantės teigimu, atsakovų nesąžiningais veiksmais, sudarant apeliantei ekonomiškai nenaudingus sandorius, neteisėtai pasisavinant bendrovės pinigus, pagrįstumas bus vertinamas tik bylą nagrinėjant iš esmės. Šiuo atveju, aplinkybės, kurių pagrįstumas nėra konstatuotas, nepagrindžia atsakovų nesąžiningo elgesio, siekiant išvengti galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo.
20. Apeliantė iš esmės neneigia, kad nepateikė konkrečių duomenų apie atsakovų atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, perleidžiant, įkeičiant ar kitu būdu sumažinant turimo turto masę, turint tikslą išvengti galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Kaip minėta, būtent šaliai, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga pagrįsti tokį prašymą. Taigi, būtent apeliantė turi pateikti duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą dėl grėsmės apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 12, 17, 178 straipsniai). Apeliantei jų nepateikus, pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva surinkęs informaciją iš Nekilnojamojo turto registro, VĮ „REGITRA“, nustatė, kad atsakovai neturi nuosavybės teise nepriklausančio nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą įrodinėjimo naštos paskirstymą, apeliantei priskirtina pareiga įrodyti atsakovų atliktus ar ketinus atlikti veiksmus, susijusius su turimo turto masės sumažinimu, negali būti perkeliama teismui.
21. Nors apeliantė atskirajame skunde remiasi viešojo intereso, kurį sieja su apeliantės bankroto procesu, pažymėtina, kad viešojo intereso gynimas šioje byloje, nedaro įtakos įrodinėjimo naštos paskirstymui, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, t. y. nešalina apeliantės pareigos įrodyti procesinio prašymo tenkinimo pagrindą sudarančių aplinkybių ir pateikti jas pagrindžiančių įrodymų, siekiant suvaržyti kitų asmenų (atsakovų) teises.
22. Visapusiškai įvertinęs tiek atskirojo skundo, tiek atsiliepime į jį pateiktus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nesant duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, atliktus ar ketinimus atlikti veiksmus, siekiant paslėpti perleisti ar kitu būdu apsunkinti savo turtą, turint tikslą išvengti būsimo galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, laikinoji apsaugos priemonė (turto areštas) negali būti taikytina.
23. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.