- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-219-417/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33029-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius, Kristina Kakurinė
- Nuteistasis
- L. Z.
- Nukentėjusysis
- V. V., J. Z.
- Civilinis ieškovas
- V. V.
- Kaltinamasis
- L. Z.
- Advokatai
- Romanas Lupeika
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Savinijaus Katausko ir Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Z. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022-04-15 nuosprendžio, kuriuo:
L. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktais, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, L. Z. įpareigotas per (4) keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir visos bausmės vykdymo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir jam uždrausta visos bausmės vykdymo laikotarpiu artintis prie nukentėjusiųjų V. V., gim. (duomenys neskelbtini), J. Z., gim. (duomenys neskelbtini), ir su jais bendrauti.
L. Z. kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikintos, pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę.
N. V. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš L. Z. V. V. 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Kita ieškinio dalis atmesta.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 104 straipsnio 2 dalimi ir 106 straipsnio 2 dalimi, pripažintos nukentėjusiojo – civilinio ieškovo V. V. – 3 500 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai eurų) turėtos išlaidas advokato paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis ir jos priteistos iš kaltinamojo L. Z. nukentėjusiajam civiliniam ieškovui V. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
2019-08-03, apie 14 val. 30 min., viešoje vietoje – Šilutės r., Ventės k., Marių g., prie Ventės rago švyturio, L. Z., pašaliniams asmenims matant, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl asmeninių nesutarimų tyčia abiem kumščiais sudavė V. V. ne mažiau kaip po du kartus į kairį šoną ir krūtinę ir, iškart priėjęs prie J. Z., šiai išsitraukus mobilųjį telefoną, ranka sudavė du kartus per rankas, taip sukėlė nukentėjusiajai J. Z. fizinį skausmą, o po to L. Z., nuėjęs, bet tuoj pat grįžęs atgal, rankomis sudavė V. V. vieną kartą į krūtinę ir ne mažiau kaip du kartus į kaklą iš abiejų pusių, taip padarė V. V. krūtinės ląstos ir kaklo sumušimą, sukėlusį nukentėjusiajam V. V. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
1. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Z. su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022-04-15 nuosprendžiu nesutinka, prašo jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, o teismui nusprendus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, taikyti lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 10 punkte, o bausmę atitinkamai sumažinti arba paskirti nesusijusią su laisvės apribojimu.
1.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, jokių kitų objektyvių įrodymų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, nebuvo. Prašo atsižvelgti į faktą, kad parodymai kintantys ir yra prieštaringi. Tuo nesunku įsitikinti po apklausos ir akistatų protokolų analizės. Ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 01-1-34739-19 (įtariamieji J. Z. ir V. V.) ir Nr. 0l-1-33029-19 (įtariamasis L. Z.). Versija apie „dviejų etapų smurtą“ atsirado tik 2020-01-09 J. Z. papildomoje apklausoje. Pažymi, kad L. Z. buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Byloje pateiktas nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teisenos. Nutarime konstatuota, kad 2019-05-21 L. Z. atvyko į J. Z. darbovietę ((duomenys neskelbtini)) ir prašė grąžinti raktus nuo buto ir įmonės dokumentus, tą patį jis darė ir 2019-06-06. J. Z. visada neigė, kad turėjo jų bendros įmonės dokumentus. Kita vertus, šiame teisme (Šilalės teismo rūmuose) ji įmonės dokumentus perdavė L. Z.. Tai J. Z. pripažino 2020-09-29 teismo posėdžio metu. Taigi J. Z. ne pirmą kartą duoda teisėsaugos institucijoms melagingus parodymus.
1.2. Skunde prašo vadovautis V. S. parodymais, iš kurių, anot apelianto, akivaizdžiai matyti, kad ir V. V., ir J. Z. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir yra melagingi. Liudytoja parodė, kad būtent V. V. ir J. Z. priėjo prie L. Z., išprovokavo konfliktą, keikėsi, ir V. V. bei J. Z. vartojo fizinį smurtą prieš L. Z. įvykio metu. V. S. (kaip ir kiti liudytojai) parodė, kad pats konfliktas praėjo labai greitai. t. y. truko apie 2–3 minutes.
1.3. Apeliantas nurodo, kad V. V. pateikė į baudžiamąją bylą nuotrauką, kurioje yra L. Z. ir V. S. su vaikais. V. V. tvirtina, kad nuotrauka buvo padaryta tarp pirmo ir antro smurto etapų. Tuo tarpu L. Z. ir V. S. parodė, kad nuotrauka galėjo būti padaryta tik iki konflikto pradžios. Šios nuotraukos skaitmeninis originalas nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui nebuvo pateiktas. Akivaizdu, kad pagal skaitmeninį nuotraukos originalą būtų nesunku nustatyti, kas duoda neteisingus parodymus. V. V. nepateikė skaitmeninio originalo, kad nebūtų nustatyti jo ir J. Z. melagingi parodymai. Minėta nuotrauka buvo pateikta ikiteisminio tyrimo pareigūnei el. paštu. Byloje buvo pateiktas 2020-06-03 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (Klaipėdos apskrities VPK, Tyrimo medžiaga Nr. M-1-01-32564-20). Šiame nutarime konstatuota, kad V. V. pateikė pareigūnams vaizdo įrašą su pakeista data ir laiku. Taigi Klaipėdoje pareigūnai išsiaiškino, kad V. V. keičia vaizdo įrašų duomenis taip, kaip jam naudinga. Šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo organai, nei teismas nereikalavo iš V. V. šios nuotraukos skaitmeninio originalo, nors apeliantas prašė išreikalauti iš V. V. nuotraukos skaitmeninį originalą.
1.4. Apelianto manymu, teismo ekspertizės aktas Nr. PEKG 24 (122)/2022 (0l) turi būti vertinamas kritiškai, kadangi ekspertai neduoda aiškaus V. V. kūno sužalojimų įvertinimo, be to, ekspertai neatsakė į teismo pateiktus klausimus. Pastebėtina, kad visų pareigūnų parodymų, kuriais rėmėsi ekspertai, pagrindinė mintis – ,,tiksliai nepamenu“. Skunde teigia, kad, anot V. V., jam buvo sužalota ir kraujavo kairioji ausis. Akivaizdu, kad, jei ausis būtų sužalota iki kraujavimo, randas ant jos liktų iki šiol. Kita vertus, apeliantas pateikė į baudžiamąją bylą nuotrauką, padarytą įvykio metu, kurioje matyti, kad V. V. kairioji ausis nėra sužalota. Be to, atkreipia dėmesį, kad V. V. dirba sveikatos priežiūros medicininėje įstaigoje ir turi galimybę ir gauti konsultaciją, ir laiku užfiksuoti visus jam padarytus kūno sužalojimus. Nurodo, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad V. V. būtų sužalotas ar sumuštas.
1.5. Skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir šališkai, tai patvirtina prokurorės atsisakymas priimti papildomus įrodymus, kadangi būtent apeliantas, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai nustatė, kad 2019-08-03 Ventės rage jokių renginių organizuota nebuvo ir niekas dėl viešosios tvarkos pažeidimo nesikreipė, valstybinis kaltinimas (ir pirmosios instancijos teismas) visiškai nepasisakė dėl apeliantui padarytų kūno sužalojimų ir dėl V. V. ir J. Z. veiksmų įvykio metu, kurie užfiksuoti apelianto pateiktame vaizdo įraše, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir valstybinis kaltinimas laiku iš Ventės rago ornitologinės stoties neišreikalavo vaizdo įrašų, iš kurių būtų nesudėtinga nustatyti visas įvykio faktines aplinkybes.
1.6. Apeliantas tvirtina, kad įvykis buvo išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų, o tai patvirtina, jog iki įvykio 2019-08-03 tarp apelianto, J. Z. ir V. V. vyko gilus, nuolatinis, asmeninis konfliktas, kurio metu visi šio konflikto dalyviai kreipdavosi į teisėsaugos institucijas su prašymu apginti jų teises. Taip pat teigia, jog apie savo ketinimą vykti į Ventės ragą apeliantas paskelbė iš anksto viešai prieinamoje „Facebook?“ paskyroje. Pažymi, kad J. Z. šeštadieniais dirba iki 15.00 val. Klaipėdoje, bet 2019-08-03 apie 14.30 val. ji su V. V. jau buvo Ventės rage. Nurodo, kad V. V. ir J. Z. pradėjo paveiksluoti apeliantą su vaikais iki jų visų konflikto pradžios. Atkreipia dėmesį, kad būtent L. Z. ir V. S. parodymai, duoti ir ikiteisminio tyrimo metu (visuose ikiteisminiuose tyrimuose), ir teismo posėdžio metu, yra nuoseklūs ir atitinka faktines aplinkybes.
1.7. Apelianto teigimu, buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos. Nurodo, kad BPK 167 straipsnio l dalis duoda baigtinį sąrašą veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal nukentėjusiųjų skundą. Akivaizdu, kad nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, į šį sąrašą neįeina. Kita vertus, BPK 217 straipsnio 1 dalis nustato, kad nutrauktą ikiteisminį tyrimą galima atnaujinti. Mano, kad nei BPK, nei teisės doktrina neduoda ,,isiteisėjusio prokuroro nutarimo“ instituto, o nustato tik ikiteisminių tyrimo organų ir prokuratūros veiksmų apskundimo tvarką. Teigia, kad iš tokio nutarimo negali atsirasti prejudicija būtent dėl to, kad ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas. Dar daugiau, potencialus nukentėjusysis dėl veiksmų, numatytų BK 284 straipsnyje, neturi pareigos skųsti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Valstybės institucijų pareiga išsamiai ištirti padarytą veiką.
1.8. Skunde nurodo, kad apklausos protokolai, surašyti kituose ikiteisminiuose tyrimuose, irgi turi būti vertinami kaip įrodymai. Tvirtina, kad teismas negali ignoruoti fakto, kad įvykio metu būtent apeliantas buvo sumuštas ir būtent J. Z. pažeidinėjo viešąją tvarką (L. Z. pateikti vaizdo įrašai).
1.9. Apelianto teigimu, net teismo medicinos ekspertai savo išvadą padarė remdamiesi nukentėjusiųjų parodymais ir pareigūnų, kurie įvykių nematė, parodymais, o apelianto vaizdo medžiagoje fiksuojami J. Z. nusikalstami veiksmai (viešosios tvarkos pažeidimas kitų žmonių akivaizdoje). Anot apelianto, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimas vietoje irgi gali būti vertinami kaip „nukentėjusiųjų parodymai“, o ne kaip „kiti įrodymai“. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė vieną iš pamatinių baudžiamosios teisės principų – visos abejonės aiškinamos teisiamojo naudai.
2. Teismo posėdyje nuteistasis L. Z. ir jo gynėjai advokatai O. Drobitko ir A. Galminas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
3. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Dėl kaltės
4. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, t. y., kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiųjų parodymus, kurie, apelianto nuomone, yra prieštaringi ir nenuoseklūs, netinkamai vertino apelianto ir liudytojos V. S. parodymus. Be to, L. Z. manymu, specialisto išvados, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, yra parengtos vadovaujantis išskirtinai tik nukentėjusiųjų parodymais, todėl jomis apskritai nebuvo pagrindo vadovautis. Taip pat pabrėžia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir šališkai.
5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).
7. Patikrinęs nagrinėjamą bylą įrodymų vertinimo aspektu, apygardos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kurių pagrindu L. Z. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje, kaip to reikalaujama (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kt.), pateikta įrodymų analizė ir išvados dėl jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo L. Z. kaltę pagrindė byloje surinktų ir pagal įstatymo reikalavimus ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertinti kitaip arba daryti kitokias išvadas, negu įrodymus įvertino baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
8. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. Z. yra nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, nes jis viešoje vietoje jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko, necenzūrinių žodžių jiems neišsakė, o pats konfliktas apskritai buvo išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų. Policijos pareigūnų, apklaustų kaip liudytojų, parodymai, nukentėjusiųjų parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, tačiau apygardos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, prieštaraujantį baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumai. Dėl L. Z. kaltės padarius jam inkriminuojamą BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nekyla abejonių. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia toliau dėstomi argumentai.
9. Nukentėjusysis V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus, jog 2019-08-03, apie 14.20 val., jis su J. Z. automobiliu atvyko iš Klaipėdos m. į Šilutės r., Ventės k., prie Ventės rago švyturio pasivaikščioti. Atvykę automobilį pasistatė automobilių stovėjimo aikštelėje ir pėsčiomis nuėjo prie ornitologijos stoties. Buvo daug žmonių, vyko kažkoks renginys, nes specialistai žmonėms pasakojo apie paukščius. Kiek pasiklausę, nuėjo link pirso (prieplaukos). Abu buvo blaivūs. Vaikštinėjant netikėtai pamatė priešpriešiais ateinantį J. Z. buvusį sutuoktinį L. Z. su moterimi, kaip dabar žino, V. S., ir trimis mažamečiais vaikais. L. Z., atsiskyręs nuo V. S. ir vaikų, priėjo prie jų, sakydamas: „nu ką, papuolėt“, pastūmė į šoną J. Z., ir be įspėjimo, iškeikdamas jį necenzūriniais žodžiais, iškart jam abiejų rankų kumščiais sudavė po du smūgius į krūtinę ir kairį šoną, taip sukėlė jam fizinį skausmą, stresą ir šoką, todėl neprisimena, ar ką nors atsakė L. Z., kurio neįžeidinėjo, neiškeikė necenzūriniais žodžiais. Bet neneigia, kad jis, būdamas šoko būsenos, galėjo L. Z. pasakyti: „durnelis“. L. Z. jį mušdamas pridūrė, kad „čia ne pabaiga“. Nuo L. Z. smūgių nesigynė, pastarajam atgal smūgių nesudavė ir už rankų nebuvo suėmęs. Incidento metu jis stovėjo vienoje vietoje, o J. Z. prišokusi prie L. Z. bandė šį nuo jo nustumti. Taip pat J. Z. šaukėsi aplink juos buvusių žmonių pagalbos, šaukdama: „padėkite, gelbėkite, užmuš!“, išsitraukusi mobilųjį telefoną bandė paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą Nr. 112, iškviesti policiją, bet L. Z. jai trukdė. Matė, kaip L. Z., pribėgęs prie J. Z., mosikavo rankomis ir kojomis, o J. Z. iš rankų iškrito mobilusis telefonas. Tačiau neprisimena ir negali nurodyti, ar L. Z. J. Z. iš rankų išmušė, ar išspyrė mobilųjį telefoną. Kažkas iš netoliese buvusių žmonių priėjo prie jų ir liepė baigti konfliktą viešoje vietoje, bet aplink juos žmonės nesibūriavo. Nepastebėjo, ar prie paukščių gaudyklių buvę žmonės atkreipė dėmesį į L. Z. keliamą konfliktą. Konflikto, vykusio apie 2–3 minutes, metu jis nematė, kad J. Z. būtų spyrusi ar sudavusi smūgius L. Z.. Kai L. Z. jį mušė, V. S. su vaikais stovėjo atokiau, šone, todėl mano, kad šie įvykį galėjo matyti. Po to, L. Z. nuėjus link savo šeimos, su kuria atvyko, jis, iškart išsitraukęs savo mobilųjį telefoną, iš 25–30 m atstumo nufotografavo L. Z., kad turėtų įrodymą, jog šis buvo Ventės rage. Tai pamatęs, Z. Z. vėl pripuolė prie jo ir liepė ištrinti nuotrauką iš mobiliojo telefono. Jam atsisakius tai padaryti, L. Z. vėl jam trenkė kumščiais į krūtinę ir porą kartų į kaklą iš abiejų pusių, dėl to ant kaklo atsirado paraudimai, o ant krūtinės atsirado kraujosruva, ir nubėgo link automobilių stovėjimo aikštelės. Jis L. Z. atgal smūgių nesudavė. Nuo suduotų smūgių jautė skausmą, buvo ištiktas šoko, sukilo kraujo spaudimas. Pajutęs perštėjimą prie kairės ausies ir ją užčiuopęs pamatė, kad jam kraujuoja iš už šios ausies. Tvirtina, kad nei jis, nei J. Z. L. Z., V. S. ir mažamečių vaikų iki konflikto, kurį L. Z. sukėlė, savo mobiliaisiais telefonais nefotografavo ir nefilmavo. O jis L. Z. nufotografavo tik po įvykio, kuriame jis pastarojo buvo sužalotas. L. Z. su V. S. ir mažamečiais vaikais, nelaukdami atvykstančių policijos pareigūnų, kuriuos iškvietė J. Z., iš įvykio vietos – Ventės k., Ventės rago – pasišalino, išvykdami automobiliu.
10. Nukentėjusioji J. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė tapačius ir neprieštaraujančius nukentėjusiojo V. V. duotiems parodymus ir parodė, kad 2019-08-03, po 14 val., tikslaus laiko neprisimena, ji su V. V. automobiliu atvyko iš Klaipėdos m. į Šilutės r., Ventės k., prie Ventės rago švyturio pasivaikščioti. Abu buvo blaivūs. Atvykę automobilį pasistatė automobilių stovėjimo aikštelėje, kuriame buvo daug automobilių. Ventės rage prie švyturio taip pat buvo nemažai žmonių, dalis jų – prie paukščių gaudyklių, kiti – ant pirso (prieplaukos). Vaikštinėdami atsitiktinai, netikėtai pamatė priešpriešiais ateinantį jos buvusį sutuoktinį L. Z. su moterimi, kaip dabar žino, V. S., ir trimis mažamečiais vaikais. L. Z., nurodęs V. S. ir vaikams pasitraukti, pats išsitraukė mobilųjį telefoną ir filmuodamas priėjo prie jų, sakydamas: „o, susitikom“ ar „papuolėt“, kažką panašaus – neprisimena, o priartėjęs prie V. V., be priežasties iškart šiam kumščiu ne mažiau kaip du ar tris kartus smogė į krūtinę. V. V. nuo netikėto L. Z. užpuolimo patyrė šoką, todėl pastarajam atgal smūgių nesudavė, už rankų nesuėmė. Toks L. Z. elgesys jai taip pat sukėlė pasibaisėjimą. Išsigandusi L. Z. liepė liautis smurtavus ir pastarąjį abiem rankomis stumtelėjo, kad šis pasitrauktų nuo V. V., bet L. Z., neketindamas jų palikti ramybėje, pradėjo juos abu įžeidinėti, ją vadino „kekše“. V. V., būdamas šoko būsenos, nesąmoningai L. Z. pasakė „durnelis“, o tuomet pastarasis dar kartą smogė V. V. į krūtinę, grasindamas susidoroti. Ji, išsitraukusi iš rankinės mobilųjį telefoną, pasakė, kad iškvies policiją, bet dar nespėjus surinkti telefono numerio, L. Z. ranka trenkė jai per ranką, kurioje laikė minėtą telefoną, ir šis nukrito ant trinkelių. Pasilenkus pasiimti savo telefoną L. Z. vėl trenkė jai per rankas ir minėtas telefonas dar kartą iškrito jai iš rankos, taip pat ant trinkelių nukrito ir jos akiniai nuo saulės, dėl to sulūžo minėtų akinių kojelė. Vėliau akinius nuo saulės susiremontavo, juos nešioja, bet matosi sulaužymo žymės. Dėl L. Z. jai stipriai suduotų dviejų smūgių per rankas juto fizinį skausmą abiejų rankų pirštuose ir plaštakų viršutiniuose paviršiuose iki vakaro. Dėl sumušimų į medikus nesikreipė. Antrą kartą pakėlusi savo telefoną, kurio nesudaužė, bandė skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą, kad išsikviestų policiją, o L. Z. jai trukdė skambinti, todėl minėto centro įrašuose girdisi jos teiginiai: „dink iš čia“, „traukis“. Kadangi ji šaukėsi aplinkinių žmonių pagalbos, tai prie jų priėję du nepažįstami vyrai pasakė: „baikite vyrai, nereikia čia“, ir apsisukę iškart nuėjo, nenorėdami nei jie, nei kiti aplink buvę asmenys kištis į konfliktą. Kol L. Z. smurtavo prieš V. V. ir ją, V. S. su vaikais stovėjo netoliese, veidu atsisukę jų pusėn, todėl yra įsitikinusi, kad šie įvykį matė. L. Z. nuėjus prie V. S. ir vaikų, V. V. savo mobiliuoju telefonu nufotografavo L. Z., kuris, tai pamatęs, sparčiais žingsniais sugrįžo atgal ir nurodė V. V. ištrinti nuotrauką iš savo telefono. Po to L. Z. kumščiu vieną kartą trenkė V. V. į krūtinę ir abiem delnais sudavė ne mažiau kaip po du kartus V. V. į kaklą iš abiejų pusių. V. V. rankomis dengėsi galvą nuo L. Z. smūgių, bet pastarajam atgal smūgių nesudavė. Smūgių metu L. Z. kliudė V. V. kairę ausį, kurią įplėšė, nes iš ausies spenelio sujungimo pradėjo tekėti kraujas per kaklą ant marškinėlių. Matė ant V. V. kaklo nubrozdinimus, o ant krūtinės – kraujosruvas. Kai L. Z. sudavė smūgius V. V., ji, gindama pastarąjį ir save, spyrė L. Z. apie du kartus į sėdmenis ir šlaunį, kad šis daugiau nesimuštų. Tuomet L. Z. nuo jų atsitraukęs išsitraukė savo mobilųjį telefoną ir bandė ją su V. V. filmuoti. Tada ji vienu spyriu pabandė iš L. Z. rankos išspirti joje laikomą minėtą telefoną, bet nepataikė. L. Z. telefonas liko jo rankoje, todėl jis turėjo galimybę skambinti ir išsikviesti pagalbą, jei tokia jam buvo reikalinga. Pažymėtina, kad tokie nukentėjusiųjų parodymai, kurių jie nuosekliai laikėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, visiškai atitinka jų nurodytas aplinkybes akistatos metu su nuteistuoju L. Z., taip pat įrodymų patikrinimo vietoje nukentėjusiųjų nurodytas įvykio aplinkybes, todėl jais netikėti ar nevertinti kaip turinčių įrodomąją galią, kaip to prašo apeliantas, apygardos teismas neturi pagrindo.
11. Apygardos teismas, susipažinęs su liudytojos V. S. parodymais, kuriais parodė, kad ji matė incidento pradžią ir eigą, bei papasakojo jos matytas įvykio aplinkybes, daro išvadą, kad šios liudytojos parodymai yra akivaizdus siekis padėti apeliantui L. Z. ir kad teismas priimtų sprendimą jo naudai. Apylinkės teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad konflikto, kilusio tarp L. Z., V. V. ir J. Z., metu ji girdėjo tik V. V. ir J. Z. necenzūrinius žodžius, bet ne L. Z., matė tik V. V. ir J. Z. smurtinius veiksmus prieš L. Z., bet ne apelianto prieš nukentėjusiuosius. Pažymėtina, kad tokios nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad neįtikėtina, kad nukentėjusieji V. V. ir J. Z., žinodami apie kaltinamojo fizinį pasirengimą ir jo kovinės savigynos įgūdžius, pirmieji be jokios priežasties pavartojo fizinį smurtą prieš L. Z., o šis nesigynė. Liudytojos V. S. parodymais neprieštaringai nustatyta tik tai, kad L. Z. pirmasis priėjo prie nukentėjusiųjų; matė, kaip J. Z. spyrė L. Z., tačiau, kur pataikė, – nepastebėjo; matė, kaip iš L. Z. rankų iškrito mobilusis telefonas; ėjo link automobilio, stovinčio prie muziejaus, vesdamasi išsigandusius savo vaikus, kuriuos norėjo greičiau išvežti iš įvykio vietos. Apygardos teismas, taip pat analizuodamas šios liudytojos parodymus, atkreipia dėmesį, kad liudytoja teigia, jog: „Einant pro muziejų, pastebėjo vyrą ir moterį, kaip dabar žino – V. V. ir J. Z. - buvusią L. Z. sutuoktinę, kurie rankose turimais mobiliaisiais telefonais fotografuodami ir filmuodami artėjo prie jų. Priėjus L. Z. paprašė V. V. ir J. Z. liautis filmuoti vaikus bei ištrinti įrašus. Pastarieji liovėsi filmavę. Tarp L. Z., V. V. ir J. Z. kilo konfliktas. Girdėjo kaip pastarieji L. Z. atsakė, jog nuotraukų neištrins. V. V. pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, dėl ko L. Z. paprašė jos su vaikais eiti į automobilį“, o pats apeliantas teisiamojo posėdžio metu parodė priešingai: „Vaikščiojant po Ventės rago teritoriją ir leidžiant laisvalaikį, pamatė priešpriešais ateinančius buvusią sutuoktinę J. Z. su jos draugu V. V., kurie rankose laikydami mobiliuosius telefonus, jų kamerų objektyvus buvo nukreipę į juos. <...> Paprašęs V. S. eiti su vaikais prie automobilio, pats priėjo prie V. V. ir J. Z.“. Nors pats apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neišsamiai ir netinkamai vertino liudytojos V. S. parodymus, taip pat teigia, kad jų parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, priešingai negu nukentėjusiųjų, tačiau apygardos teismas nurodo, kad akivaizdu ne tik tai, kad V. S. nurodytos įvykio aplinkybės yra išskirtinai paremtos siekiu padėti apeliantui, nurodant, jog ji matė tik tuos įvykio momentus, kurie yra naudingi L. Z., ir nematė nieko, kas blogintų jo padėtį, tačiau darytina pagrįsta išvada, jog tiek liudytojos, tiek apelianto teisiamojo posėdžio metu parodymai yra nenuoseklūs ir neatitinkantys kitų byloje surinktų įrodymų.
12. Apylinkės teismas, įvertinęs visų parodymų visetą, padarė teisingą išvadą, jog nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų, apklaustų kaip liudytojų, parodymai. Kaip matyti iš liudytojo policijos pareigūno Manto Bieliausko parodymų, jis patvirtino, kad, atvykus į įvykio vietą ir išklausius nukentėjusiųjų, šių parodymai atitiko tuo metu buvusią nukentėjusiųjų būseną, t. y. abu asmenys buvo šoko būsenos, susijaudinę, J. Z. neramiai judėjo iš vienos vietos į kitą, matėsi, kad moteris sutrikusi, o V. V. sutrikęs ir susierzinęs, piktinosi asmens, kuris jį sumušė, elgesiu. Pareigūnams nurodytos aplinkybės yra tapačios jų duotiems parodymams tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Pažymėtina, kad pareigūnas nurodė matęs V. V. kažkurią ausį pakraujavusią ir paraudimus ant kaklo. Tapačias aplinkybes patvirtino ir kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė J. P.. Liudytoja papildomai parodė, kad matė, kaip vyrui kraujavo ausis, kraujas buvo pakrešėjęs. Kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė Lina Žalpienė taip pat patvirtino, kad matė V. V. nubrozdintą kaklą ir sužalotą ausį. Nukentėjusieji pareigūnei pasakojo tapačias aplinkybes kaip ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Apylinkės teismas tinkamai įvertino, jog į bylą pateiktas VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro 2020-07-03 raštas apie tai, kad nėra J. Z. medicininės dokumentacijos, susijusios su 2019-08-03 greitosios medicinos pagalbos kvietimais, nepaneigia nusikaltimo fakto ir J. Z. parodymų dėl jai sukelto fizinio skausmo L. Z. smurtiniais veiksmais. Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino ir kitus įrodymus, esančius byloje, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 22–26, 157–160), BPC raštas bei pokalbio garso įrašas (t. 1, b. l. 176, 177, 178–180, 181–184), GMP kvietimo kortelė (t. 1, b. 48), akistatų protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai (t. 1, b. l. 48–58; 113–130), specialistų išvados (t. 1, b. l. 72, 82, 83), tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 195) ir kt.
13. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad būtent V. V. ir J. Z. pradėjo konfliktą ir būtent jie, o ne apeliantas atliko neteisėtus veiksmus ir smurtavo prieš jį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pabrėžė, kad šis klausimas yra išspręstas Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės 2020-07-29 nutarimu, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-34739-19, kuris buvo pradėtas remiantis L. Z. pareiškimu ir nurodytomis aplinkybėmis V. V. ir J. Z., pastariesiems nepadarius veikų, turinčių BK 140 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 3 dalies požymių, todėl papildomai šiuo klausimu kolegija nepasisakys.
14. Apygardos teismas kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės vertina apelianto atsisakymą atlikti parodymų patikrinimą vietoje ir jo tokio atsisakymo nurodytas priežastis, jog įvykis įvyko seniai, todėl jis nebeprisimena visų aplinkybių, yra vertintinas neigiamai, atsižvelgiant į tai, kad, teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo, teisiamojo posėdžio metu, visas aplinkybes apeliantas puikiai atsiminė, taip pat, skųsdamas priimtą nuosprendį, teikdamas argumentus, nurodė visas įvykio aplinkybes, todėl pagrįstai konstatuojama, kad toks apelianto atsisakymas yra akivaizdus siekis išvengti savo paties duodamų parodymų nenuoseklumo bei prieštaringumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neišsamiai, tačiau savo tokį teiginį grindžia aplinkybėmis, prokuroro sprendimais, kurie buvo priimti ne jo naudai, o savo veiksmų, kuriais buvo atsisakoma atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų prašomus veiksmus, neakcentuoja. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas remiasi tik jam naudingais įrodymais ir ikiteisminio tyrimo metu vengė atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų nustatyta jo kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo. Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo šališkumą pagrindžia ir tai, jog prokurorė atsisakė priimti papildomus įrodymus. Kolegija atmeta tokį skundo argumentą ir nurodo, kad prokuroras turi diskrecijos teisę spręsti, kokius įrodymus priimti ir ar teikiami įrodymai apskritai turi įrodomosios galios, o vien ta aplinkybė, kad apeliantas nėra patenkintas prokuroro sprendimu, nedaro ikiteisminio tyrimo šališko.
15. Apygardos teismas pritaria apylinkės teismui ir nurodo, kad apelianto L. Z. pateiktos nuotraukų kopijos (t. 4, b. l. 31, 33) nelaikytinos įrodymais, nes nesusijusios su nagrinėjamu kaltinimu, ir jos nevertinamos kitų įrodymų kontekste. Be to, apelianto pateikta nuotraukos kopija iš vaizdo ir garso įrašo „001.mp4“ su jo paties komentaru (t. 4, b. l. 32) nelaikytina atskiru įrodymų šaltiniu, nes tai tik vaizdinės medžiagos fragmentas, todėl apeliacinės instancijos teismas šio skundo argumento išsamiau nevertins.
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo ekspertizės aktas Nr. PEKG 24 (122)/2022 (01) turi būti vertinamas kritiškai, kadangi ekspertai neduoda aiškaus V. V. kūno sužalojimų įvertinimo, be to, ekspertai neatsakė į teismo pateiktus klausimus. Apygardos teismas nurodo, kad byloje esantys duomenys, kurie aptarti anksčiau, patvirtina, jog apeliantas viešoje vietoje atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, o argumentas, jog ekspertizės akte nenurodomas aiškus V. V. sužalojimo mastas, neturi esminės reikšmės priimtam sprendimui. Pažymima, kad teismas eksperto, specialisto išvada vadovaujasi tiek, kiek to reikia byloje esantiems duomenims patvirtinti ar paneigti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame ekspertizės akte ekspertas, rengdamas išvadą, vadovavosi greitosios medicinos pagalbos darbuotojų pateiktais duomenimis iš įvykio vietoje apžiūrėto asmens – V. V. – bei paties V. V. pateiktais medicininiais dokumentais. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliaciniame skunde nurodytą argumentą apie tai, kad V. V. dirba gydymo įstaigoje, todėl galėjo pateikti jam naudingus, suklastotus medicininius dokumentus. Tad toks teiginys yra vertinamas tik kaip apelianto keliamos prielaidos bei samprotavimai.
17. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas remiasi netinkama kasacinio teismo praktika. Pavyzdžiui, pažymėtina, kad skunde minimose LAT bylose Nr. 2K-451/2007, Nr. 2K-179/2010 nutartyse ir kt. nėra kalbama apie tai, jog teismas negali priimti galutinio sprendimo remdamasis vien nukentėjusiųjų, kaltinamojo ar liudytojų parodymais, kaip tai nurodo apeliantas. Šiose LAT nutartyse yra aiškinama, jog negalima remtis vien šių proceso dalyvių parodymais, nepatikrinus jų teisme, t. y. tik perskaitant parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusieji šioje byloje buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek jų parodymai buvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu. Todėl teismas pateiktą LAT praktiką atmeta kaip netinkamą aiškinant šį klausimą ir jos nevertina. Paminėtina, kad toje pačioje apelianto pateiktoje LAT praktikoje yra pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno duoti parodymai turi įrodomąją galią ir jais galima remtis priimat galutinį sprendimą, o šiuo atveju policijos pareigūnų parodymai buvo patikrinti ir teisiamojo posėdžio metu, tuo apylinkės teismas taip pat vadovavosi priimdamas skundžiamą nuosprendį.
18. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto pavartojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012). Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje, kaip minėta, buvo pavartotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-367-51 l/2018).
19. Pažymėtina, kad iš liudytojos V. S. parodymų matyti, jog ji pati patvirtino, kad matė ir girdėjo konfliktą tarp apelianto ir nukentėjusiųjų. Nukentėjusieji taip pat parodė, kad jų konfliktą matė pašaliniai asmenys, keli iš jų buvo priėję ir žodžiais bandė raminti vykstantį konfliktą. Byloje pateiktas apelianto vaizdo įrašas, kuriame fone matosi apie 10 nenustatytų asmenų, taip pat patvirtina, kad visą šį konfliktą stebėjo pašaliniai asmenys. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad po įvykusio konflikto buvo iškviesti policijos pareigūnai, greitoji medicinos pagalba, dėl to buvo sutrikdytas tarnybų darbas.
20. Teisiamojo posėdžio metu, siekiant pašalinti bet kokius prieštaravimus byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas, bei peržiūrėta CD laikmena, kurioje fiksuojama L. Z. ir J. Z. akistata iš nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiagos 01-1-34739-19. Nuteistasis ir jo gynėjai advokatai O. Drobitko ir A. Galminas pateikdami minėtą vaizdo įrašą peržiūrai, ginčija faktą, jog J. Z. patyrė fizinį skausmą, dėl L. Z. jai suduoto smūgio per rankas. Teisėjų kolegija peržiūrėjusi minėtą vaizdo įrašą, užfiksavo, kad 05.59 J. Z. nurodo: „L. Z. trenkė man per rankas, iškrito telefonas ant žemės“. Po to, 14.47 val. L. Z. uždavus J. Z. klausimą: „Asmeniškai tave, Ventės rage, aš sužeidžiau?“, 14.48 val. L. Z. atsako: „Ne, bet pasakei, nelįsk, nes gausi atgal“, 14.55 val. L. Z. klausia J. Z.: „Ar sukėliau tau fizinį skausmą?“, 14.57 val. J. Z. atsako: „Ne, nesukėlei“. Teisėjų kolegija įvertinusi akistatos metu užfiksuotus pokalbio momentus, neturi pagrindo prieštarauti nuteistojo L. Z. gynėjams, jog būtent perklausytos šios akistatos metu J. Z. teigia, kad fizinio skausmo, L. Z. jai nesukėlė, tačiau, pažymėtina, jog teismas priimdamas procesinį sprendimą vertina įrodymų visumą, o ne pavienius duomenis, todėl svarbu atsižvelgti į tai, kad J. Z. šioje nagrinėjamoje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, davė nekintančius parodymus, kuriuos patvirtino ir nagrinėjamoje byloje atliktos akistatos tarp jos ir L. Z. metu. Ji savo parodymuose tiksliai įvardijo patirtą fizinį smurtą, bei nurodė, jog dėl tokių L. Z. veiksmų ji pajautė fizinį skausmą: „Dėl L. Z. jai stipriai suduotų dviejų smūgių per rankas juto fizinį skausmą abiejų rankų pirštuose ir plaštakų viršutiniuose paviršiuose iki vakaro“. Be visa to, apylinkės teismas konstatuodamas, kad J. Z. patyrė fizinį skausmą, pagrįstai vertino ir byloje esantį Bendrojo pagalbos centro 2019-10-22 raštą Nr. 41D(K)-1989 ir pateiktą skambučio skaitmeninės garso įrašo kopiją, aprašytas kitų objektų apžiūros protokole, iš kurių nustatė, kad 2019-08-03, 14 val. 28 min., Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje užfiksuotas pranešėjos J. Z. telefoninis pranešimas, kuriame girdisi kaip J. Z. dar iki pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja pradžios keletą kartų kažkam kartoja „eik iš čia“, o atsiliepus minėto centro darbuotojai, pranešė apie tai, jog Šilutės r. sav., Kintų sen., Ventės k., prie Ventės rago švyturio, jos buvęs sutuoktinis, agresyviai besielgiantis, užpuolė jos draugą, kurį muša. Pokalbio metu J. Z., atsakinėdama į centro darbuotojos klausimus, kelis kartus kažkam kartoja „dink iš čia“, „traukis“, tuo metu fone girdisi vyriški balsai, taip pat centro darbuotojai patvirtina faktą, kad netoliese yra vaikų, atsako nežinanti ar reikalinga greitoji medicinos pagalba ir kelis kartus pakartoja „muša“. Iš minėtų duomenų, apygardos teismui nekyla abejonių, kad J. Z. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, dėl kurio ji patyrė fizinį skausmą. Teisiamojo posėdžio metu, iš nuteistojo L. Z. gynėjų advokatų, buvo keliamas pagrindinis klausimas, ar J. Z. patyrė fizinį skausmą, ar ne. Teisėjų kolegija, nurodo, kad byloje esantys duomenys neleidžia abejoti, kad J. Z. patyrė fizinį smurtą, t. y. L. Z. jai sudavė smūgį per rankas, dėl ko net iškrito iš jos rankų mobiliojo ryšio telefonas. Vien ta aplinkybė, jog kitame ikiteisminiame tyrime, J. Z. nepasakė konkrečiais žodžiais, jog „patyriau fizinį skausmą“, dar nėra pagrindas netikėti, jos duotais nuosekliais parodymais šioje byloje. Apelianto gynėjas akcentuoja aplinkybę, kad J. Z. iškart su V. V. nuvykusi į policijos komisariatą, nerašė pareiškimo L. Z. atžvilgiu, kadangi, kaip pati nurodė, jos nesužalojo, nepaneigia fakto, jog ji tuo metu jautė fizinį skausmą. Tokiais atvejais, esant šoko būsenos, asmeniui susijaudinus, skausmas gali būti iškart nejaučiamas, o atsirasti tik nuslūgus emocijoms, todėl ta aplinkybė, kad J. Z. pareiškimą pateikė ne iškart, dar nepaneigia fakto, kad ji buvo sužalota ir dėl to jautė fizinį skausmą. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apelianto gynėjo teiginys, jog J. Z. pareiškimą pateikė būdama paveikta savo gynėjo advokato R. Lupeikos, yra vertinamas kaip prielaida, bei pagrįstais įrodymais nepatvirtinti samprotavimai. Teisėjų kolegija, atkreipia apelianto dėmesį, kad, netgi tuo atveju, jei būtų buvę įrodyta, kad J. Z. dėl L. Z. veiksmų nepatyrė fizinio skausmo, tai niekaip nekeistų skundžiamame nuosprendyje nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo nuteistas L. Z., kvalifikacijos ir skirtinos bausmės dydžio, kadangi jau vien smurto pavartojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012).
21. Atsižvelgiant į tai, kad šiame nuosprendyje išdėstytais motyvais pripažintos įrodytomis aplinkybės, kad L. Z. viešoje vietoje – Šilutės r., Ventės k., Marių g., prie Ventės rago švyturio, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems, stebint liudytojai V. S. ir jos mažamečiams vaikams bei kitiems nenustatytiems pašaliniams asmenims, kurių buvo daugiau nei dešimt, užfiksuotiems vaizdo ir garso įrašuose, tyčia įžūliu elgesiu, iš asmeninių, tik jam pačiam žinomų paskatų žodžiu įžeidžiamai, žeminančiai priekabiaudamas prie nukentėjusiųjų V. V. ir J. Z. pavartojo fizinį smurtą prieš pastaruosius, taip sukėlė V. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, o J. Z. fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes buvo nutrauktas išsigandusių V. S. mažamečių vaikų ir nukentėjusiųjų poilsis, o pastarieji patyrę išgąstį, stresą, skausmą ir sveikatos sutrikdymą nuo agresyvaus L. Z. elgesio kreipėsi pagalbos į policiją ir medikus, po to vyko į policijos komisariatą procesinių veiksmų atlikimui, apygardos teismas konstatuoja, kad L. Z. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodytą veiką. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad aptartų faktinių duomenų, kurie laikytini įrodymais, visetas leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes ir padaryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamojo L. Z. kaltumą patvirtinančių įrodymų, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, yra surinkta pakankamai.
Dėl bausmės
22. Apeliaciniame skunde nurodo, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažintų L. Z. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, tokiu atveju prašo taikyti lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose.
23. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-06-10 nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima skirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
24. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
25. Apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šia nutartimi atmestas L. Z. apeliacinis skundas dėl jo išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, o būtent su šia aplinkybe nuteistasis siejo apeliacinio skundo reikalavimą dėl jam skirtos bausmės sušvelninimo, nėra pagrindo švelninti L. Z. paskirtos bausmės, nes, minėta, jis pagrįstai nuteistas dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktų taikymas, kaip to prašo apeliantas, jam negalimas, kadangi kaip aptarta anksčiau nutartyje, byloje esančių įrodymų visuma paneigia jo argumentą, kad būtent nukentėjusieji išprovokavo konfliktinę situaciją, o teismo nustatyta atvirkščiai, jog pats apeliantas buvo minėto konflikto iniciatorius. Taip pat pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymas, kuris numato švelninančią aplinkybę, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, yra atmestinas. Visų pirma apeliantas visiškai nepripažino jokių smurtinių veiksmų atlikimo prieš nukentėjusiuosius, antra, byloje įrodyta, kad nukentėjusieji neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš apeliantą. Taigi remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui ir nurodo, kad skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jos keisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.