Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Krikščionių sąjungos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Krikščionių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad Sprendimas yra įstatyme nenustatytos formos, nes atsakovas nenurodė teisinio pagrindo dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų ir pobūdžio, t. y. atsakovas Sprendime, pripažindamas pareiškėjo atlygintinus Įrašą Nr. 1 ir Įrašą Nr. 2 „Facebook“ paskyroje ir asmeninėje R. J. D. paskyroje 2024 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvio I. V. politine reklama, nenurodė aiškių kvalifikacinių požymių pagal kuriuos jis pripažino Įrašą Nr. 1 ir Įrašą Nr. 2 politinėmis reklamomis. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas numatė informacijos turinį pagal kurį pranešimas kvalifikuojamas kaip politinė reklama, tačiau atsakovas Sprendime nenurodė, kokio pobūdžio teigiamą ar neigiamą informaciją skleidė pareiškėjas Įrašu Nr. 1 ir Įrašu Nr. 2 I. V. vardu ar jo interesais, kuria siekiama daryti įtaką rinkimų rezultatams ar paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė organizacija, jos narys ar rinkimų politinės kampanijos dalyvis, kandidatas, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

4. Pareiškėjas vertino, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 7 punkto nuostatos, nes atsakovas nenurodė privalomos sprendimo dalies, t. y. administracinio sprendimo apskundimo tvarkos, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodė, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų pagal formą.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, taip pat akcentavo, jog privatus fizinis asmuo I. V. 2023 m. lapkričio 29 d. neturėjo teisinio statuso – valstybės politiko, politinės organizacijos nario, rinkimų politinės kampanijos dalyvio ar kandidato į Lietuvos Prezidento, kaip numato Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso (toliau – ir Rinkimų kodeksas) 95 straipsnio 1 dalis, nes rinkimų politinės kampanijos dalyviu jis buvo registruotas 2023 m. gruodžio 5 d., todėl pareiškėjo paskelbta informacija negali būti kvalifikuojama kaip politinė reklama. Pasak pareiškėjo, atsakovas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. PK1-2024RP-S14 (toliau – ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimas) privatų fizinį asmenį Lietuvos Respublikos pilietį I. V. įregistravo savarankišku 2024 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviu. Kadangi minėtą sprendimą atsakovas paviešino 2023 m. gruodžio 6 d. darbo laiku, o pareiškėjo Įrašas Nr. 2 „Facebook“ padarytas (duomenys neskelbtini), galimybė pareiškėjo atstovui žinoti apie asmens teisinio statuso pasikeitimą nebuvo akivaizdi, nes tuo metu atsakovo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimas nebuvo viešas.

10. Komisija akcentavo, kad R. J. D. ir pareiškėjo Įrašas Nr. 1 bei Įrašas Nr. 2 „Facebook“ buvo apmokėti, o tai reiškia, jog buvo siekiama didinti minėtų įrašų sklaidą, kad kuo daugiau rinkėjų susipažintų su jais, I. V., jog turėtų galimybę susipažinti su informacija apie jo kandidatavimą portale (duomenys neskelbtini). Komisijos įsitikinimu, Įrašas Nr. 1 ir Įrašas Nr. 2 buvo naudingi I. V., nes jais buvo siekiama propaguoti jį kaip kandidatą, jie buvo paskleisti jo naudai ir interesais, o toks faktas yra konstatuotas Sprendimo 5 punkte. Todėl Įrašas Nr. 1, Įrašas Nr. 2 ir publikacija laikytina teigiama I. V. politine reklama pagal Rinkimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį.

11. Komisija paaiškino, kad Rinkimų kodeksas neapibrėžia tapimo kandidatu pradžios momento, todėl kandidatu Rinkimų kodekso prasme laikytini visi asmenys, kurie dalyvauja rinkimų procese siekdami pasinaudoti savo pasyviąją rinkimų teise. Nors I. V. buvo įregistruotas politinės kampanijos dalyviu 2023 m. gruodžio 5 d., Komisija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, teigė, kad veiksmai, susiję su I. V., kaip būsimojo kandidato, asmeniu, jo rinkimų programoje įtvirtintais tikslais, idėjomis ir kitomis nuostatomis politinės kampanijos laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 12 d., vertintini rinkimų agitacijos požiūriu. Be to, Komisija pažymėjo, kad Rinkimų kodekso 95 straipsnis nėra ribotas laike, t. y. politinė reklama gali būti skleidžiama nuo politinės kampanijos pradžios (2023 m. lapkričio 12 d.), o portale (duomenys neskelbtini) publikacija „(duomenys neskelbtini) I. V. metė pirštinę – kandidatuos į Lietuvos prezidentus“ buvo paskelbta (duomenys neskelbtini), t. y. I. V. viešai paskelbė apie savo kandidatavimą. Todėl Komisija tvirtino, kad aplinkybė, jog politinės kampanijos dalyviu jis buvo registruotas vėliau, neturi įtakos Rinkimų kodekso 95 straipsnio 1 dalies taikymui, o išlaidos politinei reklamai gali būti įgytos ir deklaruotos ir iki politinės kampanijos pradžios ar įsiregistravimo politinės kampanijos dalyviu.

12. Komisijos įsitikinimu, ji priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kadangi jame yra nurodyti teisiniai bei faktiniai priėmimo pagrindai, motyvai ir Sprendimas neprieštarauja VAĮ bei aukštesnės galios teisės aktams.

13. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad Įrašo Nr. 1 ir Įrašo Nr. 2 paskelbimo metu I. V. dar nebuvo užregistruotas kandidatu į Prezidentus, taip pat akcentavo, jog žodis „Įsiklausykime“ nėra agitacija. Pareiškėjo įgaliotas atstovas papildomai pažymėjo, kad Sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, t. y. baudą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ir ANK), taip pat tvirtino, kad atsakovo atstovas pripažino, jog politinės reklamos sąvoką taiko išplėstinai, todėl Sprendimo dalis yra neteisėta.

14. Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai teigė, kad Įrašas Nr. 1 ir Įrašas Nr. 2 buvo skleidžiami atlygintinai, užsakyti pareiškėjo lėšomis ir apmokėti iš jo sąskaitos, be to, akcentavo, jog pagrindinis politinės reklamos požymis yra atlygintinumas. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Rinkimų kodekso prasme kandidatais laikytini visi asmenys, kurie dalyvauja rinkimų procese, o pagal praktiką, veiksmai, susiję su I. V. kaip būsimo kandidato asmeniu, laikytini politine reklama, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) I. V. paskelbė apie apsisprendimą kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Prezidentus, nepaisant to, kada kandidatas yra įregistruojamas kandidatu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad priimant Sprendimą buvo vertinamas ne tik Įrašo Nr. 1 ir Įrašo Nr. 2 tekstas, bet ir kontekstas, o dėl teisinių pasekmių pareiškėjui paaiškino, jog pagal ANK 92 straipsnį pareiškėjo vadovui gresia nuo 300 iki 1 450 Eur bauda.

II.

16. Teismas, apžvelgęs byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad nagrinėjamu atveju situacijos vertinimui ir Sprendimo priėmimui I. V. įregistravimo politinės kampanijos dalyviu momentas neturi esminės įtakos, nes Rinkimų kodeksas neapibrėžia tapimo kandidatu pradžios momento, todėl kandidatu Rinkimų kodekso prasme laikytini visi asmenys, kurie dalyvauja rinkimų procese siekdami pasinaudoti savo pasyviąją rinkimų teise. Nors I. V. buvo įregistruotas politinės kampanijos dalyviu 2023 m. gruodžio 5 d., teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad veiksmai (vieši pasisakymai, publikacijos, įrašai socialiniuose tinkluose), susiję su I. V., kaip būsimojo kandidato, asmeniu, jo rinkimų programoje įtvirtintais tikslais, idėjomis ir kitomis nuostatomis politinės kampanijos laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 12 d., vertintini rinkimų agitacijos požiūriu.

17. Teismas akcentavo, kad Rinkimų kodekso 95 straipsnis nėra ribotas laike, t. y. politinė reklama gali būti skleidžiama nuo politinės kampanijos pradžios (2023 m. lapkričio 12 d.). Atsižvelgiant į tai, kad portale (duomenys neskelbtini) Įrašas Nr. 1 buvo paskelbtas (duomenys neskelbtini), t. y. kai (duomenys neskelbtini) salėje (duomenys neskelbtini) I. V. viešai paskelbė apie savo kandidatavimą, teismas vertino, jog aplinkybė, kad politinės kampanijos dalyviu I. V. buvo registruotas vėliau, neturi įtakos Rinkimų kodekso 95 straipsnio 1 dalies taikymui, taip pat pažymėjo, jog išlaidos politinei reklamai gali būti įgytos bei deklaruotos ir iki politinės kampanijos pradžios ar įsiregistravimo politinės kampanijos dalyviu. Be to, teismas nustatė, kad Įrašas Nr. 1 ir Įrašas Nr. 2 buvo skleidžiami atlygintinai, užsakyti pareiškėjo lėšomis ir apmokėti iš jo sąskaitos, o pagrindinis politinės reklamos požymis yra atlygintinumas.

19. Nors Sprendime nurodytas teisės aktas, reglamentuojantis apskundimo tvarką, bet nenurodyta konkreti skundą nagrinėjanti institucija ar įstaiga, skundo padavimo terminas, tačiau teismas sprendė, kad netiksliai nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka nelaikytina esminiu pažeidimu, suponuojančiu Sprendimo panaikinimą, be to, akcentavo, jog netiksliai nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti teise apskųsti Sprendimą.

21. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas atmetė jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

25. Pareiškėjas tvirtina, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, nei vienas teismo argumentas nėra motyvuotas įstatymu, taip pat jame nepateiktos nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, todėl skundžiamas sprendimas prieštarauja aukštesnės teisės galios aktams, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui, 7 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 34 straipsnio 1 daliai. Pasak pareiškėjo, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalį, kadangi proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą, o nagrinėjamu atveju padaryti pažeidimai lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

26. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurio argumentai nemotyvuojami teisės aktais, prieštarauja ABTĮ 84 straipsnio 4 daliai, 86 straipsnio 2 daliai bei 87 straipsnio 4 dalies 4 punktui ir tokiu būdu pažeidžia pareiškėjo teises į tinkamą teisminį procesą įtvirtintą Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad teismas privalėjo vadovautis Teismų įstatymo 33 straipsniu, kuriame pateiktas baigtinis teisės šaltinių sąrašas, į kurį nepatenka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai ir nutarimai. Pareiškėjas pažymi, jog nuo 2016 m. birželio 2 d. negalioja 2 dalies redakcija, kurioje buvo numatyta, kad teisės šaltinis yra ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bei nutarimai, todėl skundžiamo sprendimo argumentas, kuriuo pagrindžiamas sprendimas kito teismo, kad ir aukštesniu sprendimu, prieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 109 straipsnio 3 daliai bei Teismų įstatymo 33 ir 34 straipsniams.

29. Komisijos teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad Rinkimų kodekso 95 straipsnis nėra ribotas laike, t. y. politinė reklama gali būti skleidžiama nuo politinės kampanijos pradžios (2023 m. lapkričio 12 d.). Pasak Komisijos, pagal nustatytą reguliavimą atlygintina politinė reklama turi būti žymima nuo rinkimų politinės kampanijos pradžios iki paskelbiant galutinius rinkimų rezultatus ir tokie reikalavimai yra taikomi visiems asmenims, kurie skleidžia atlygintinę politinę reklamą nepriklausomai nuo jų statuso.

30. Komisija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymų, kuriais vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą, mano, jog tokie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes skundžiamame teismo sprendime yra detaliai aptartos ginčo santykius reguliuojančios Rinkimų kodekso normos, kurios buvo pritaikytos priimant skundžiamą sprendimą, be to, jis pagrįstas ir motyvuotas, taip pat nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas.

31. Komisija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas. Komisijos teigimu, Rinkimų kodekso 95 straipsnio nuostatos buvo įvertintos tinkamai, o kandidato registracijos statusas minėtos normos taikymui neturi jokios įtakos, nes atlygintina politinė reklama buvo faktiškai paskleista prasidėjus Respublikos Prezidento rinkimų politinei kampanijai, nors I. V. dar neužsiregistravus politinės kampanijos dalyviu, tačiau jam viešai paskelbus, kad kelsis kandidatu Respublikos Prezidento rinkimuose. Komisijos vertinimu, priešingu atveju kandidatams būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti savo statusu, pažeisti rinkimų lygiateisiškumo principą, nepaisyti Rinkimų kodekse nustatyto politinių kampanijų teisinio reguliavimo, be to, pagal Rinkimų kodekso 114 straipsnio 1 ir 10 dalis, politinės reklamos išlaidos gali būti patirtos net ir iki politinės kampanijos pradžios. Todėl teismas skundžiamame sprendime tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Kadangi I. V. (duomenys neskelbtini) viešai paskelbė apie savo kandidatavimą į Lietuvos Respublikos Prezidentus, todėl nebuvo pagrindo jo laikyti „privačiu“ asmeniu.

32. Komisija pažymi, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog buvo pažeistos proceso teisės normos, tačiau tokių argumentų plačiau nepaaiškina. Komisija laikosi pozicijos, kad byla išnagrinėta ABTĮ nustatyta tvarka, šalių proceso teisės buvo užtikrintos, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir motyvuotas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Komisijos 2024 m. vasario 29 d. Sprendimo 1, 2, 4 (su papunkčiais), 5 ir 6 punktus, pagrįstumas ir teisėtumas.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad jo „Facebook“ paskyroje paskelbti atlygintini Įrašas Nr. 1 ir Įrašas Nr. 2 yra I. V. politinė reklama, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstas ir neteisėtas, taip pat mano, jog nei vienas teismo argumentas nėra motyvuotas įstatymu, jame nepateiktos nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, todėl jis prieštarauja aukštesnės teisės galios aktams, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 2 daliai ir Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja ABTĮ 84 straipsnio 4 daliai, 86 straipsnio 2 daliai bei 87 straipsnio 4 dalies 4 punktui ir tokiu būdu pažeidžia jo teises į tinkamą teisminį procesą. Pasak pareiškėjo, skundžiamo sprendimo argumentas, kuriuo pagrindžiamas sprendimas kito teismo, kad ir aukštesniu sprendimu, prieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 109 straipsnio 3 daliai bei Teismų įstatymo 33 ir 34 straipsniams. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo paskelbta informacija negali būti kvalifikuojama kaip politinė reklama.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

37. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą jo motyvuotumo aspektu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nekartą pažymėta, jog ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

38. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

39. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl visų pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad jis nemotyvuotas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde subjektyviai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų taikymu, sprendimo motyvais, tačiau tai nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

40. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus, jais nurodydamas jau paminėtą teismo sprendimo netinkamą motyvavimą ir neteisėtą rėmimąsi administracinių teismų sprendimais. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal ABTĮ 15 straipsnį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Ši įstatymo nuostata bei oficialioji konstitucinė doktrina suponuoja teismo, nagrinėjančio bylą, pareigą remtis analogiškose ar labai panašiose bylose suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika.

41. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių, yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

42. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodė teismo, priėmusio precedentą, kuriuo teismas rėmėsi šioje byloje, pavadinimą, nes 2014 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7875-473/2014 priėmė Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, priimtas labai panašioje byloje, kurioje buvo panašios faktinės aplinkybės ir buvo taikomos tuo metu galiojusios teisės normos, reglamentavusios tokius pačius teisinius santykius. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai rėmėsi šiuo teismo precedentu, kuris atitinka nuoseklią administracinių teismų praktiką politinės reklamos srityje.

43. Papildama pirmosios instancijos teismo argumentus šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad tam, jog skleidžiamą informaciją galima būtų pripažinti politine reklama, ji turi atitikti šiuos kriterijus: 1) ji turi būti skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais; 2) tokia informacija turi būti siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba jos skleidimu turi būti propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2839-968/2021; 2019 m. kovo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019; 2022 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-183-502/2022).

44. Pažymėtina, kad politinės reklamos sąvoka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki šiol buvo aiškinama bylose, kuriose buvo akcentuojamas konkretaus valstybės politiko ar politinės partijos propagavimas (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R552-17/2012; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-39-261/2017; 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2839-968/2021), taip pat ir veikimas politinės partijos vardu ir interesais (2019 m. kovo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

45. Įrašų Nr.1 ir Nr.2 skelbimo metu galiojusi Rinkimų kodekso 95 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, jog politinė reklama – tai valstybės politiko, politinės organizacijos, jos nario, rinkimų politinės kampanijos dalyvio, kandidato, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai rinkimų politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp rinkimų politinių kampanijų skleidžiama teigiama ar neigiama informacija, kuria siekiama daryti įtaką rinkimų rezultatams ar paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė organizacija, jos narys ar rinkimų politinės kampanijos dalyvis, kandidatas, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa. Iš šios teisės normos matyti, kad į politinės reklamos sąvoką patenka teigiamos ar neigiamos informacijos apie asmenį ar politinę organizaciją skleidimas tiek rinkimų politinės kampanijos metu, tiek ir laikotarpiu tarp rinkiminių politinių kampanijų. Tokia informacija gali būti skleidžiama tiek paties politinės kampanijos dalyvio ar politiko, kandidato, tiek ir kitų asmenų. Esminis politinės reklamos požymis yra tas, jog tokia informacija būtų siekiama daryti įtaką rinkimų rezultatams ar paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose.

46. Įvertinusi šį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Įrašą Nr. 1 ir Įrašą Nr. 2 politine reklama. Šiais įrašais buvo akivaizdžiai siekiama skleisti teigiamą informaciją apie vieną iš kandidatų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, propaguoti jį, sudaryti įspūdį, kad šio asmens politinėms pažiūroms, idėjoms, tikslams ir programai pritaria didelis kiekis žmonių.

47. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, jog I. V. buvo įregistruotas kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus tik 2023 m. gruodžio 5 d., o Įrašas Nr. 1 buvo paskelbtas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija su tokiu tvirtinimu nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiogiai argumentavo, kodėl ta aplinkybė, jog asmuo, apie kurį buvo skleidžiama politinė reklama, kandidatu oficialiai buvo įregistruotas vėliau, nedaro įtakos Komisijos sprendimo pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas šiems argumentams pritaria, nes rinkimų į Lietuvos Respublikos Prezidentus politinė kampanija prasidėjo 2023 m. lapkričio 13 d., o įrašai buvo skirti būtent vieno iš kandidatų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose rinkiminės kampanijos pradžiai.

48. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė ir dėl pareiškėjo akcentuoto Sprendimo trūkumo, susijusio su nurodyta netikslia jo apskundimo tvarka. Turint omenyje, kad šis Sprendimo trūkumas nesutrukdė pareiškėjui įstatyme nustatytais terminais ir tvarka kreiptis į administracinį teismą bei pateikti savo argumentus, konkrečios institucijos, kuriai galėtų būti skundžiamas Komisijos sprendimas, nenurodymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas neesminiu ir nedarančiu skundžiamo akto neteisėtu.

49. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvardijo teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Krikščionių sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.