Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjai A. B. T. ir viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Laisvės TV“ (toliau – ir kartu pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2020 m. spalio 31 d. sprendimo „Dėl akcijų „Viso gero, Voldemortai“ ir „Viso gero, Valdemarai?“ 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų politinės kampanijos metu“ Nr. Sp-254 (toliau – ir Sprendimas) 1 ir 3 dalis, kuriomis buvo nuspręsta pripažinti, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (toliau – ir LLRA-KŠS) politine reklama ir perduoti Visuomenės informavimo etikos komisijai nagrinėjimui surinktą tyrimo medžiagą su prašymu įvertinti pareiškėjų skleistą informaciją apie akcijas „Viso gero, Valdemarai?“ ir „Viso gero, Voldemortai“ pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 25, 26, 27, 28 straipsnius bei pateikti šios komisijos sprendimą; 2) priteisti pareiškėjams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad VRK skundžiamu sprendimu pripažino, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama LLRA-KŠS politine reklama ir nusprendė perduoti Visuomenės informavimo etikos komisijai (toliau – ir Etikos komisija) nagrinėjimui surinktą tyrimo medžiagą su prašymu įvertinti pareiškėjų skleistą informaciją apie akcijas „Viso gero, Valdemarai?“, ir „Viso gero, Voldemortai“ pagal Etikos kodekso 25, 26, 27, 28 straipsnius ir pateikti Etikos komisijos sprendimą. VRK Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 8 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 6 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad politinė reklama – tai valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa, tačiau VRK tyrimo metu ir sprendimo motyvuose nenurodė, kad jie būtų priskirti prie valstybės politikų, politinių partijų, politinės partijos narių, politinės kampanijos dalyvių, ar jie veikė politinės reklamos subjektų vardu ar jų interesais skleidė informaciją, kuria siekė paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba siekė paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba informacijos skleidimu propagavo valstybės politiką, politinę partiją, politinės partijos narį ar politinės kampanijos dalyvį, jų idėjas, tikslus ar programą. Pareiškėjai teigė, kad sprendimas yra priimtas VRK plečiamai aiškinant Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, kurioje nėra nustatyta, kaip yra apibrėžiama neigiama politinė reklama, draudimas pasisakyti neigiamai viešojo diskurso dalyviams apie politinės kampanijos dalyvius. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje yra nustatytas draudimas VRK aiškinti rinkimų įstatymus.

4. Pareiškėjai nurodė, jog Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prasidėjus politinei kampanijai, visos politinės kampanijos išlaidos gali būti apmokamos tik iš politinės kampanijos sąskaitoje esančių lėšų. Šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad politinė kampanija – šiame įstatyme nustatytu laikotarpiu politinės kampanijos dalyvių, rinkėjų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų atliekama veikla, susijusi su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais ar referendumu. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiama, kad politinės kampanijos sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, savarankiško politinės kampanijos dalyvio sąskaita, kurioje laikomos ir kaupiamos tik politinei kampanijai skiriamos lėšos ir iš kurios apmokamos politinės kampanijos išlaidos. Skundžiamame sprendime nėra išaiškinta, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra taikoma Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, jei pagal šį įstatymą negalima nei atsidaryti, nei turėti politinės kampanijos sąskaitos, nes pareiškėjai nėra politinės kampanijos dalyviai.

5. Pareiškėjai tvirtino, kad Sprendimo motyvuose nurodoma Įstatymo nuostata, kurioje aiškiai nustatyti atvejai, kai skleidžiama informacija yra nelaikoma politine reklama, t. y. Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punktas – politinės kampanijos laikotarpiu per visuomenės informavimo priemones neatlygintinai, laikantis objektyvumo ir politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumo principų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų skleidžiama informacija apie rinkimų programas. VRK tyrimo metu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2020 m. spalio 30 d. pažymoje Nr. 3-110(1.2) (toliau – ir Pažyma) konstatavo, kad LLRA-KŠS buvo suteikta galimybė neatlygintinai, laikantis objektyvumo ir politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumo principų pateikti savo poziciją ir atsikirsti į jų platinamą informaciją, tačiau LLRA-KŠS šia galimybe nepasinaudojo. Tai reiškia, kad VRK išvada, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama LLRA-KŠS politine reklama, prieštarauja Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punktui ir tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl Sprendimas priimtas pažeidžiant Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalį.

6. Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kokie atvejai yra laikomi šiurkščiais šio Įstatymo pažeidimais. Kadangi VRK sprendime nėra nuspręsta dėl šiurkščių Įstatymo pažeidimų, jie dėl šios normos taikymo skundžiamam sprendimui nepasisako. VRK sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodomos teisės normos, kurios negali būti taikomos pripažįstant skleistą informaciją politine reklama, kadangi jie nėra politinės kampanijos dalyviai ir negali turėti sąskaitos, iš kurios finansuotų politinę reklamą, o vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punktu, jų platinta informacija negali būti pripažinta kaip politinė reklama. Todėl Sprendimo 1 dalis priimta pažeidžiant Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalį.