- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-03
- Bylos Nr.
- 1S-16-626/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-00033-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- L. M.
- Advokatai
- Kristina Smaidžiūnautės-Lankevičienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistosios L. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnautės-Lankevičienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria atmestas nuteistosios gynėjos skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2024 m. gruodžio 4 d. nutarimo nutraukti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20-497/2020 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00033-2013-0).
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Apygardos teismo nustatytos aplinkybės
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu L. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šis nuosprendis Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – ji pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti L. M. nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
2. Vilniaus apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo L. M. pripažino kalta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, ir paskyrė jai 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudą. Teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskavo L. M. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi nuteistosios L. M. kasacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendį be pakeitimų.
3. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2023 m. sausio 4 d. gautas nuteistosios L. M. ir jos gynėjos K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės (toliau – ir pareiškėjos) 2024 m. sausio 3 d. pareiškimas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (toliau – pareiškimas). Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas 2024 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pareiškėjos, nesutikdamos su šiuo nutarimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 23 d. nutartimi šio pareiškėjų skundo netenkino, nes konstatavo, kad generalinio prokuroro pavaduotojas pagrįstai nustatė, jog nuteistosios ir jos gynėjos 2024 m. sausio 4 d. pareiškimas buvo paduotas praleidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 445 straipsnyje nustatytą terminą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistosios L. M. gynėjos skundą, sprendė, kad BPK 445 straipsnyje numatytas vienerių metų terminas nėra siejamas su pareiškimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių prokurorui padavimo terminu, todėl 2024 m. kovo 25 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 23 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą – panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo 2024 m. vasario 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, bei nuteistosios L. M. ir jos gynėjos 2024 m. sausio 3 d. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių grąžino Generalinei prokuratūrai nagrinėti iš esmės. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2024 m. balandžio 4 d. nutarimu pradėtas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
4. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2024 m. balandžio 4 d. nutarimu pradėtas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių 2024 gruodžio 4 d. nutarimu (toliau – Nutarimas) nutrauktas. Generalinė prokuratūra, išanalizavusi bankų sąskaitų išrašus, teismams pateiktus BUAB „S.“ ir BUAB „F.“ finansinius ir kitus dokumentus, teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, taip pat įvertinusi tai, kad UAB „S.“ turėjo žymių skolinių įsipareigojimų kitiems asmenims, teismuose vyko ginčai, teismo nutartimis UAB „S.“ turtui ir piniginėms lėšoms buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, padarė išvadą, jog UAB „S.“ 2009–2010 m. negavo jokių pajamų, todėl negalėjo paskolinti L. M. 10 200 000 Lt (2 954 124,19 Eur) grynaisiais pinigais, o L. M. neturėjo finansinės galimybės iš jų 9 727 844,00 Lt (2 817 378,36 Eur) paskolinti UAB „F.“. Taip pat pažymėjo, kad be L. M. Vilniaus apygardos teismui (civilinė byla Nr. eB2-1428-258/2022) pateiktų paskolų sutarčių ir orderių kopijų, tyrimo metu surinktuose ir teismams pateiktuose BUAB „S.“ ir BUAB „F.“ finansiniuose dokumentuose nepateikta jokių kitų duomenų, rodančių, jog 2010 m. sausio 4 d. ir 2010 m. liepos 1 d. buvo sudarytos paskolos sutartys ir pagal jas realiai suteiktos paskolos grynaisiais pinigais.
5. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. gruodžio 10 d. gautas L. M. ir jos gynėjos skundas, kuriame pareiškėjos prašė panaikinti Nutarimą ir surinktą medžiagą perduoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Tokį prašymą pareiškėjos argumentavo tuo, kad Generalinė prokuratūra Nutarime padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „S.“ L. M. grynaisiais pinigais negalėjo paskolinti 10 200 000 Lt, todėl L. M. UAB „F.“ grynaisiais pinigais neskolino 9 727 844,00 Lt. Anot pareiškėjų, šią išvadą paneigia liudytojo O. R., UAB „S.“ vadovo, ir liudytojos G. P., UAB „S.“ buhalterės, notarės A. K. akivaizdoje 2024 m. sausio 10 d. duoti parodymai, kad UAB „S.“ pagal 2010 m. sausio 4 d. paskolos sutartį suteikė ir išmokėjo L. M. 10 200 000 Lt paskolą, taip pat liudytojo V. K., UAB „F.“ direktoriaus, notarės A. K. akivaizdoje 2024 m. sausio 10 d. užfiksuoti parodymai patvirtina, jog L. M. ir UAB „F.“ sudarė 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį. UAB „F.“ priėmė 9 727 844,00 Lt paskolą iš L. M. ir bendra UAB „F.“ skola 2020 m. gruodžio 16 d. su palūkanomis buvo 5 951 691,38 Eur. UAB „F.“ paskolą panaudojo įsigyjant nekilnojamąjį turtą, apmokant statybos, rekonstrukcijos, turto plėtros, projektavimo, kitus darbus ir paslaugas. UAB „F.“ negrąžino paskolos kreditorei L. M.. UAB „F.“ nemokumo administratoriaus pateikta 2024 m. sausio 10 d. specialisto konsultacinė išvada bei atkurti UAB „F.“ apskaitos dokumentai (UAB „F.“ apyvartos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., suminės skolos ir kasos knyga) taip pat patvirtina, kad UAB „F.“ skola kreditorei L. M. buvo apskaityta UAB „F.“ apskaitoje. L. M., pasiskolinusi pinigus iš UAB „S.“ pagal 2010 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, ir perskolinusi juos UAB „F.“ pagal 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį, 2010 m. lapkričio 25 d. sudarė susitarimą dėl 2010 m. sausio 4 d. paskolos sutarties užbaigimo su UAB „S.“, kuri būtent ir perėmė iš L. M. visas reikalavimo teises į UAB „F.“. L. M. 2010 m. lapkričio 25 d. gavo finansinę naudą (apie 0,5 mln. Lt), skirtumą tarp palūkanų, mokėtinų UAB „S.“ (6 proc.), ir palūkanų, kurias jai turėjo mokėti UAB „F.“, kurios buvo didesnės (11 proc.). Tai, kad UAB „S.“ ir UAB „F.“ neteikė duomenų mokesčių administratoriui apie fiziniams asmenims suteiktas, gautas ir grąžintas paskolas, neįrodo, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nes atkurta UAB „F.“ apskaita, ekspertų išvados ir kiti įrodymai akivaizdžiai rodo paskolų suteikimą. Tam neprieštarauja duomenys, kad UAB „F.“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nes buvusi UAB „F.“ vadovė N. R. administratoriui neperdavė UAB „F.“ dokumentų. UAB „F.“ finansinės atskaitomybės dokumentai, pateikti VĮ Registrų centrui, liudija, kad L. M. buvo suteikusi UAB „F.“ paskolą ir ji buvo apskaityta UAB „F.“ finansinės atskaitomybės dokumentuose, kaip skola L. M.. Taigi, visi šie aptarti duomenys neabejotinai paneigia teismų sprendimais padarytą išvadą, kad L. M. negalėjo teisėtomis pajamomis įsigyti dviejų žemės sklypų.
II. Žemesniojo teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas, nenustatęs aplinkybių, kuriomis remiantis pagal BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktą, baudžiamoji byla gali būti atnaujinta, 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nutarimą paliko galioti. Šią išvadą apygardos teismas pagrindė tuo, kad nuteistosios ir jos gynėjos skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su L. M. 2010 m. turėtomis pajamomis, negali būti vertinamos kaip kitos naujai paaiškėjusios BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra pagrindo spręsti, jog L. M. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį įsiteisėjusiais teismo sprendimais nuteista nepagrįstai. Nutarime teisingai konstatuota, kad UAB „S.“ 2009–2010 m. negavo jokių pajamų, todėl negalėjo L. M. paskolinti 10 200 000 Lt (2 954 124,19 Eur) grynaisiais pinigais, o L. M. neturėjo finansinės galimybės iš jų – 9 727 844,00 Lt (2 817 378,36 Eur) – paskolinti UAB „F.“. Todėl teismas sprendė, kad tęsti tyrimą dėl L. M. ir jos gynėjos nurodytų aplinkybių ar rinkti naujus įrodymus nėra jokio pagrindo.
III. Skundo argumentai
7. Skunde nuteistoji L. M. ir jos gynėja, nesutikdamos su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi, prašo panaikinti apskųstąją nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti nuteistosios bei jos gynėjos skundą ir panaikinti Nutarimą. Pareiškėjos skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo išdėstytos jų pareiškime ir skunde dėl Nutarimo.
Atsiliepimas
7.1. Skunde pareiškėjos papildomai nurodo, kad L. M. gavo iš UAB „S.“ pinigines lėšas ir dalį jų paskolino UAB „F.“. Teismo išvada, kad UAB „S.“ negalėjo paskolinti pinigų L. M., prieštarauja šios bendrovės bankroto administratoriaus atsiliepime civilinėje byloje Nr. eB2-2207-794/2022 nurodytiems duomenis apie bendrovėje išgrynintus pinigus. Iki 2010 m. kovo 18 d., t. y. iki datos, kai įmonė perdavė pinigus L. M. pagal 2010 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, į jos kasą galėjo būti įnešta ne mažesnė kaip 65 000 000 Lt suma. Taigi, bendrovės kasoje buvo pakankamai grynųjų pinigų, dėl to ji, vykdydama 2010 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, galėtų juos perduoti L. M.. To nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2588/2013, nustatytos bei teismo nurodytos aplinkybės dėl UAB „S.“ turtui 2009–2010 m. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Areštas buvo taikytas tik ne didesnei, negu 0,5 mln. Lt sumai, o likusiu turtu UAB „S.“ turėjo teisę naudotis savo nuožiūra. Todėl, priešingai, negu konstatavo teismas, UAB „S.“ turėjo finansines galimybes L. M. paskolinti 10 200 000 Lt grynaisiais pinigais. Tuo tarpu, faktą, kad L. M. iš tikrųjų buvo paskolinusi UAB „F.“ 9 727 844,00 Lt, patvirtina UAB „F.“ bankroto byloje esantys įrodymai, jog iš karto po paskolos gavimo UAB „F.“ 2010 m. antroje pusėje įsigijo daug nekilnojamojo turto. UAB „F.“ skola kreditorei L. M. apkaityta bendrovės apskaitoje. Aplinkybė, kad liudytojas V. K. negalėjo prisiminti tikslios sumos, kuri buvo perduota UAB „F.“, niekaip nepaneigia, jog pinigai realiai buvo perduoti, nes pinigų perdavimo faktą patvirtina ne tik šis liudytojas, tačiau ir rašytinė bylos medžiaga, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentai. Be to, L. M. reikalavimą ją įtraukti į BUAB „F.“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 6 184541,11 Eur dydžio finansinį reikalavimą palaikė ir BUAB „F.“ nemokumo administratorius. Todėl teismo nurodytos aplinkybės, kad neva L. M. nėra bendrovės kreditorių sąraše, neatitinka tikrovės.
7.2. Teismas rėmėsi liudytojo O. R. parodymais, kad pinigai L. M. buvo perduodami ne iš seifų, turimų grynųjų pinigų, o iš banko sąskaitų, tačiau neatsižvelgė, jog dauguma įmonės pinigų buvo saugomi seifuose, nes įmonės klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Liudytoja G. P. parodė, kad UAB „S.“ turėjo labai daug turto ir visi grynieji pinigai buvo laikomi seifuose, jog pinigus ji paimdavo iš seifo ir veždavo L. M. į namus (duomenys neskelbtini). Taigi, pinigai buvo laikomi ne banko sąskaitose, bet ir seifuose, ir būtent iš jų perduoti L. M.. Todėl banko sąskaitų išklotinės, kitaip, negu sprendė teismas, nepaneigia paskolos L. M. suteikimo fakto, nes tiek suteikta paskola L. M., tiek perduoti pinigai UAB „F.“ niekada nebuvo mokami per banką ar iš banko sąskaitos. Kad L. M. sūnus įnešinėjo į UAB „S.“ kasą grynuosius pinigus pagal savo tėvo F. R. prašymą, rodo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėj byloje Nr. A-575-751/2011. Taigi, kad UAB „S.“ turėjo grynųjų pinigų pagrindžia ne tik banko sąskaitų išrašai nuo 2000 m. iki 2010 m., tačiau ir duomenys apie įmonės įstatinį kapitalą, sudarytus sandorius bei kiti duomenys apie atliktus įnašus grynaisiais pinigais.
8. Prašymų, pareiškimų dėl nušalinimo, atsiliepimų į skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Aukštesnio teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nuteistosios L. M. ir jos gynėjos skundas atmetamas.
9. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su teismui pateikta skundo medžiaga, skunde išdėstytais nuteistosios L. M. ir jos gynėjos argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai taikė ir aiškino baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindus bei tvarką, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
10. Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių institutas yra išimtinis (ekstraordinarus) būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų nuosprendžius ir nutartis. Tai, kad proceso atnaujinimas yra galimas tik esant esminėms klaidoms taisyti, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų formuojamoje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 1S-58-307/2018, 1S-124-449/2019, 1S-236-387/2019 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Bratyakin prieš Rusiją, peticijos Nr. 72776/01, ir kt.).
11. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuriomis remiantis galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, įstatymo leidėjo yra įtvirtintos BPK 444 straipsnio 1 dalyje. Aptariamu atveju nuteistoji ir jos gynėja siekia, kad baudžiamoji byla būtų atnaujinta BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, t. y. jog L. M. pagal 189¹ straipsnio 1 dalį būtų išteisinta, nes baudžiamąją bylą instancine tvarka nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ji negalėjo teisėtomis pajamomis įsigyti dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Prie naujai paaiškėjusių aplinkybių pagal BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktą priskirtinos kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Taigi, iš paminėtos teisės normos turinio akivaizdu, kad kitokiomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti aplinkybės, kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra nekaltas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant, ar tam tikros aplinkybės pripažintinos naujai paaiškėjusiomis, svarbiausiu ir lemiamu aspektu yra tai, ar jos nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį. Aplinkybės, kurios priimant nuosprendį buvo žinomos, negali būti naujai paaiškėjusiomis. Įstatymo leidėjo vartojama konstrukcija „negalėjo būti žinomos“ vertintina ne apibendrintai, o atsižvelgiant į bylos medžiagą. Tokių aplinkybių konkrečiu atveju nenustatyta.
12. Iš apskųstosios nutarties matyti, kad apygardos teismas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B2-4592-464/2013, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2588/2013, konstatuotomis aplinkybės, nustatė, kad nors pagal UAB „S.“ pateiktus duomenis, bendrovė veikė pelningai tiek 2012 m., tiek 2013 m., tačiau, kaip pažymėta skunde minimoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2588/2013, UAB „S.“ nuo 2004 m. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose), UAB „S.“ debitorių sąraše skolininkės L. M., kuriai neva suteikė 10 200 000 Lt (2 954 124,19 Eur) paskolą, nenurodė ir šios paskolos perleidimo UAB „F.“ finansinės atskaitomybės dokumentuose neatvaizdavo. UAB „F.“ vadovas V. K. patvirtino, kad 2010 m. liepos 1 d. pasirašė paskolos sutartį su L. M. dėl 10 000 000 Lt dydžio paskolos suteikimo jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mikrorajone, jog pirmą kartą L. M. jam davė grynaisiais 970 000 Lt (280 931,42 Eur), tačiau jis nenurodė, kokia iš viso grynųjų pinigų suma jam buvo perduota pagal šią paskolos sutartį. Tokių duomenų nebuvo gauta ir atlikus UAB „F.“ vardu AB SEB banke, BAB „Snoras“ ir AB Swedbank banke atidarytų sąskaitų analizę. Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant bylą dėl UAB „F.“ bankroto bylos iškėlimo, teismui pateiktame UAB „F.“ kreditorių sąraše Bulgarijos Respublikos įmonė (duomenys neskelbtini), kuri neva pagal indosamentą buvo įgijusi pradinės kreditorės L. M. teisę į UAB „F.“ 6 190 615,08 Eur sumą pagal 2010 m. liepos 16 d. paprastąjį vekselį kreditorei L. M., užtikrinant jos bendrovei suteiktos 9 727 844,00 Lt (2 817 378,36 Eur) ilgalaikės paskolos grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą, nebuvo nurodyta. BUAB „F.“ nemokumo administratorius taip pat patvirtino, kad jis neturi jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog 2010 m. ar panašiu laikotarpiu L. M. bendrovei iš tikrųjų suteikė 9 727 844,00 Lt (2 817 378,36 Eur) dydžio paskolą ir šios piniginės lėšos buvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Be to, žemesnysis teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad UAB „S.“ 2009–2010 m. laikotarpiu turėjo finansinių sunkumų ir jos turtui buvo taikomi tam tikti laikini suvaržymai, vėliau jai iškelta bankroto byla, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar iš tiesų bendrovė galėjo suteikti 10,2 mln. Lt dydžio paskolos L. M.. Tam neprieštarauja skunde pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, kad UAB „S.“ seifuose dideliais kiekiais buvo laikomos iš klientų grynaisiais gautos piniginės lėšos, nes jų nepatvirtinta jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Liudytojas O. R. teigė, kad „prieš vežant L. M., kaskart pinigus nuiminėdavo iš įmonės sąskaitos“ (nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2010 m. kovo 18 d.), tačiau atliktas UAB „S.“ banko sąskaitų tyrimas tokių duomenų nepaliudijo. Tyrimo metu nustatyta, kad nuo banko sąskaitų atidarymo iki bankroto bylos iškėlimo visose UAB „S.“ banko sąskaitose grynųjų pinigų operacijos nevyko, įplaukų ir (ar) išlaidų, susijusių su UAB „F.“ ar L. M., taip pat neužfiksuota. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kas apygardos teismo išvada, jog UAB „S.“ 2009–2010 m. negavo jokių pajamų, todėl negalėjo L. M. paskolinti 10 200 000 Lt (2 954 124,19 Eur) grynaisiais pinigais, o L. M. neturėjo finansinės galimybės iš jų – 9 727 844,00 Lt (2 817 378,36 Eur) – paskolinti UAB „F.“, pagrįsta bylos faktiniais duomenimis. Šios išvados nepaneigia prie skundo pridėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-575-751/2011, nurodytos aplinkybės, kad neva L. M. sūnus į UAB „S.“ kasą įnešė grynuosius pinigus pagal savo tėvo F. R. prašymą. Kaip matyti iš šios teismo nutarties, pareiškėjos klaidina teismą, tvirtindamos, kad neva tokią aplinkybę nustatė administracinis teismas. Tokia aplinkybė šioje nutartyje nenustatyta, ją skunde dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nurodė pats L. M. sūnus, tačiau ji nepasitvirtino. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendime, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi, aiškiai nurodyta, kad L. M. sūnaus tėvas paneigė, jog į UAB „S.“ įneštas pinigines lėšas jis, kaip bendrovės akcininkas, įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją bei perdavė jas pastarajam. Teismas padarė išvadą, kad į UAB „S.“ įneštos piniginės lėšos buvo L. M. sūnaus pajamos, kurių šaltinių jis nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Taigi, visi aptarti duomenys, kitaip, negu skunde pareiškėjos laikosi pozicijos, neįrodo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendyje nurodyti žemės sklypai buvo įgyti teisėtomis pajamomis.
13. Kaip minėta, kitokios aplinkybės gali būti pripažintinos naujai paaiškėjusiomis tik tuo atveju, jeigu jos teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai (BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškėjų skunde aptartos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad šios yra tos, kurios vienos ar kartu su nustatytomis aplinkybėmis įrodo, jog L. M. yra nekalta arba ji padarė lengvesnę nusikalstamą veiką nei tą, už kurią ji nuteista. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1105-640/2024, BUAB „F.“ nemokumo administratorės UAB „R.“ prašymas patvirtinti pareiškėjos L. M. 6 184 541,11 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „F.“ bankroto byloje atmestas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių institutas nėra priemonė dar kartą pasibylinėti ir suteikianti galimybę vėl iš naujo įrodinėti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes iki tol, kol teismo atliktas įrodymų vertinimo rezultatas bus palankus nuteistajai. Kaip nurodyta pirmiau, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo galimybę nustatė tik esant esminės klaidos atvejams, tačiau tokių, šiuo atveju, nenustatyta.
14. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis nuteistosios ir jos gynėjos skundas atmetamas, o apskųstoji teismo nutartis paliekama galioti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios L. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnautės-Lankevičienės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartį.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.