Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Vladislavo Lenčiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės S. M. apeliacinį skundą dėl 2018 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L. M. išteisinta dėl jai pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

1) nuo 2011-04-26 nuosavybės teise turi miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 70 000,00 Lt (20 273,40 eurų) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011-04-26 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. JK-1095, sudarytą tarp jos ir pardavėjo UAB „(duomenys neskelbtini), priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 str.) bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjui šios minėtos sutarties patvirtinimo momentui sumokėjusi 70 000,00 Lt (20 273,40 eurų) grynaisiais pinigais, kurie negalėjo būti teisėtos pajamos;

2) nuo 2011-06-15 nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 20 000,00 Lt (5783,69 eurų) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011-06-15 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. JK-1646, sudarytą tarp jos ir pardavėjo A. J., priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 str.) bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjai šios minėtos sutarties patvirtinimo momentui sumokėjusi 20 000,00 Lt (5783,69 eurų) grynaisiais pinigais, iš kurių 19 973,56 Lt (5784,74 eurų) negalėjo būti teisėtos pajamos, t. y. L. M. nuosavybės teise turi 90 000,00 Lt (26 065,80 eurų) vertės 2011-04-26 ir 2011-06-15 įgytą turtą, iš kurių 89 973,56 Lt (26 058,14 eurų) negalėjo būti teisėtomis pajamomis, kadangi ji pati neturėjo pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą.

Tokiu būdu L. M. laikotarpiu nuo 2011-04-26 iki 2011-06-15 įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt arba 26 058,14 eurų), t. y. didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

L. M. apylinkės teisme dėl jai pareikštų kaltinimų buvo išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 189¹ 1 dalyje, požymių.Išteisindamas L. M. dėl jai pareikštų kaltinimų apylinkės teismas konstatavo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistui, pateikusiam 2015-10-05 išvadą Nr. (4.65)-86-96, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikta visa bylos medžiaga, nebuvo nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, todėl pateikta specialisto išvada, apylinkės teismo vertinimu, negali būti pripažinta patikima ir išsamia ir negali būti laikoma patikimu įrodymu šioje byloje sprendžiant klausimą, ar turėjo L. M. pakankamai teisėtų pajamų kaltinime nurodytam turtui įsigyti. Apylinkės teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) mirė L. M. motina, ir kaip teigia kaltinamoji, ji paveldėjo visas jos santaupas ir juvelyrinius dirbinius. Šios aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu nuginčytos nebuvo, todėl atsižvelgiant į tai netikėti, kad L. M. dar iki 1994 m. turėjo sukaupusi nemažai piniginių lėšų ir turto, o be to visą gyvenimą dirbo, apylinkės teismas neturėjo pagrindo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu prokurorė S. M. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti L. M. kalta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 300 MGL (11400) Eur dydžio baudą, bei konfiskuoti žemės sklypus, t.y. turtą, kurio įgijimo teisėtu būdu išteisintoji, prokurorės vertinimu, negali pagrįsti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas aprašydamas liudytojų parodymus iškraipė jų esmę, be to, neatliko kai kurių liudytojų parodymų vertinimo, taip pažeisdamas BPK nuostatas. Prokurorės vertinimu, apylinkės teismas per daug dėmesio skyrė VMI specialisto išvados vertinimui ir jos trūkumų konstatavimui, tačiau pats nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalintų neaiškumus. Vertindamas išteisintosios finansinę būklę apylinkės teismas ignoravo liudytojos V. C. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus apie tai, kad ji L. M. pažįsta nuo 2010 m., kad L. M. iki 2013 m. reguliariai, 1-2 kartus į mėnesį, iš jos pirkdavo žemės ūkio produkciją asmeniniams poreikiams ir už ją kiekvieną kartą jai mokėdavo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų litų. Taip pat nevertino minėtos liudytojos parodymų apie tai, kad 2010 metais ji už 720 000 Lt pardavė L. M. nekilnojamąjį turtą - Bulgarijos įmonę „(duomenys neskelbtini) ". Šio fakto nenurodo ir pati L. M. pateiktame savo 2016-08-30 paaiškinime. Prokurorė skunde nurodo atskirtus atvejus, ypač, susijusius su išteisintosios veikla su atskirais juridiniais asmenimis, kvestionuoja sudarytų sandorių turinį ir kt. Atkreipia dėmesį į tai, kad dalis (3 248 000,00 Lt) 2008 metais L. M. suteiktos UAB „V." 5,5 mln. litų paskolos buvo jai grąžinta laikotarpiu nuo 2010-01-12 iki 2011-04-01, rėmėsi L. M. pateiktu paaiškinimu, 2017-09-06 teismui pateiktais UAB „V." kasos išlaidų orderiais bei liudytojo A. B., kuris nuo 2004-08-03 iki 2011-07-13 buvo UAB „V." direktorius, teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais. Taip pat teismas nurodė, kad negali nepripažinti dalies paskolos grąžinimo fakto, nes byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog UAB „V." iš tikrųjų grąžinti dalies paimtos paskolos pinigų negalėjo. Darydamas tokias išvadas teismas ignoravo liudytojos I. D. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-10-01 nutartimi ir įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-04 nutartimi UAB „V." bankrotas pripažintas tyčiniu. Šiais teismų sprendimais nustatyta, kad jau 2007 m. įmonė buvo nemoki ir nuo 2007 m. nevykdė veiklos. 2008 m. UAB „V.", atstovaujamas direktoriaus A. B. (100 procentų šios bendrovės akcijų turėjo L. M.), pateikė AB „Medicinos bankas" neatitinkančius tikrovės balansus apie įmonės veiklą, pelną ir pajamas.Prokurorės vertinimu, iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą fragmentiškai, neišsamiai ir šališkai, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu, todėl konstatavo, kad „byloje nėra jokių duomenų ir net nebuvo įrodinėjama, kad L. M. darė kokią nors nusikalstamą veiką ar vykdė kokią nors neteisėtą veiklą ir todėl gavo ar turėjo neteisėtų pajamų BK 190 straipsnio prasme". Byloje esančioje 2015-10-05 specialisto išvadoje nurodyta ir tai patvirtina VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis, kad L. M. buvo įsigijusi UAB „Serneta", UAB „Acumen", UAB „Verantas", UAB „V." ir UAB „Finiens" akcijas ir buvo šių įmonių akcininke: 1. 2000-06-01 buvęs L. M. sutuoktinis A. M. akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi L. M. pardavė 51 vnt. UAB „Serneta" akcijų už 5 100 Lt. Pagal 2000-06-23 akcijų pirkimo - pardavimo sutartį visos UAB „Serneta" akcijos buvo parduotos S. R. tėvui F. R. už 10 000 Lt, L. M. pardavė 51 vnt. už 5 100 Lt, o A. M. pardavė 49 vnt. už 4 900 Lt. Pagal notarine tvarka patvirtintus 2000-07-19 ir 2003-07-08 įgaliojimus F. R. įgaliojo S. R. tvarkyti, valdyti ir disponuoti jam priklausančiomis UAB „Serneta" akcijomis.Prokurorė remiasi Vilniaus apygardos teismo byla Nr. 1A-1/2014, kurioje nustatyta, kad L. M., vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotos grupės nariais A. B., V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š., asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, G. P. ir B. P. suklastojus tikrus UAB „Serneta", AB „Šeškinės Širvinta", UAB „Vanteras", UAB „Lavanija", UAB „Gastrocentras", UAB „Technolinkas", AB „Vilniaus vaivorykštė", UAB „Deivika", UAB „Ajušna" dokumentus, kurių pagrindu UAB „Serneta" tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM ir juos panaudojo, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę. Prokurorė taip pat remiasi kitomis minėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Prokurorės vertinimu, visuma byloje esančių įrodymų paneigia L. M. versiją, kad ji pinigines lėšas įgijo teisėtomis priemonėmis - susitaupė iš darbo užmokesčio, pensijos, giminaičių dovanų bei kitų išmokų ir patvirtina faktą, jog dalis turto - 89.973,56 Lt (26.058,14 eurų), negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis. Taigi, L. M. nei 2010 metais įsigyti 8 žemės sklypai (bendra jų vertė 463 000 Lt (134,094 eurų)), nei 2 laikotarpiu nuo 2011-04-26 iki 2011-06-15 įsigyti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) už 90 000 Lt (26.065,80 eurų), iš kurių 89.973,56 Lt (26.058,14 eurų) negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, kadangi ji pati neturėjo pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintoji ir jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nagrinėjimo ribas nustato apeliacinis skundas ir teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka negali savo iniciatyva peržengti apeliacinio skundo ribų, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (BPK 320 straipsnio 2 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje yra ginčijamas išteisintosios kaltės klausimas, todėl apygardos teismas skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį patikrina iš esmės, t.y. įvertina tai, ar L. M. padarė prokuratūros jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Išteisindamas L. M. dėl jai pareikštų kaltinimų apylinkės teismas padarė išvadą, jog kaltinime nurodytas turtas išteisintosios buvo įgytas jos teisėtomis pajamomis ir tai nėra paneigta. Apygardos teismo teisėjų kolegija su tokia žemesnės instancijos teismo išvada nesutinka.Dėl neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos ypatybių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas, kurio išaiškinimą išsamiai pateikė apylinkės teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai neanalizuos šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo problemų. Nepaisant to būtina paminėti, kad aptariamos nusikalstamos veikos kontekste svarbu tai, kad asmuo turi turto, kurio negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis. Tokio asmens pripažinimas kaltu nereiškia, jog neįrodžius pirminės galimai padarytos nusikalstamos veikos (kurios metu buvo įgytas turtas) teisėsaugos institucijos mechaniškai taiko aptariamą normą. Nagrinėjamu atveju pakanka, kad tam tikro turto turėjimas negali būti pagrindžiamas teisėtomis pajamomis ir tokiu atveju pripažinimas kaltu negali būti automatiškai siejamas su kitomis nusikalstamomis veikomis, jų vertinimu ar pan. Apygardos teismo kolegija daro išvadą, kad kaltinime nurodytas L. M. turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, todėl L. M. yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn.Apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį didelę reikšmę teikė Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) specialisto išvadai ir parodymams. Apylinkės teismo vertinimu, VMI išvados patikimumas kėlė abejonių, o apklausiamas apylinkės teisme specialistas parodė, jog jam nebuvo pateikti visi duomenys apie galimas išteisintosios pajamas. Apygardos teisme buvo atlikta pakartotinė specialisto R. R. apklausa, prieš tai jam pateikus duomenis, kurie buvo pateikti apylinkės teismui, tačiau nebuvo įvertinti VMI išvadoje. Apygardos teismo posėdyje specialistas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad teikiant išvadą buvo įvertinta tai, kad L. M. turėjo teisę verstis vandens pramogų verslu, tačiau, pasak specialisto, išteisintoji nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ji realiai gavo pajamų iš šios veiklos. Vis dėlto šios bylos kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę turi tariamos paskolos įmonei „V.“ aplinkybių įvertinimas. Apylinkės teismas pritarė gynybos pozicijai, kad išteisintoji buvo minėtai įmonei suteikusi 5 500 000 Lt paskolą ir dalis suteiktos paskolos (3 248 000 Lt) buvo jai gražinta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2011m. balandžio 1 d. Tokiu atveju būtų galima daryti išvadą, kad L. M. pajamos (turimos piniginės lėšos) buvo įgytos teisėtu būdu, tačiau pažymėtina, kad vien formalus pinigų „judėjimas“ tarp asmens ir įmonės savaime piniginių lėšų nelegalizuoja. Tiek prokuratūra, tiek VMI specialistas akcentavo, kad L. M. šias pinigų perlaidas patvirtinančių dokumentų įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateikusi ankščiau, tačiau tokie argumentai laikytini nereikšmingais baudžiamosios atsakomybės kontekste. Šiuo konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar tam tikras turtas įgytas teisėtomis lėšomis, ar ne, o vien tam tikrų įstatyme nustatytų išviešinamųjų procedūrų nesilaikymas nedaro tokių lėšų neteisėtomis šiuo konkrečiu atveju. Be to, tokiu atveju kaltės įrodinėjimo pareiga būtų perkeliama kaltinamajam (šiuo atveju – išteisintajai), kas prieštarautų baudžiamojo proceso principams. Analizuojamoje situacijoje būtent gynyba teigia, kad dalį L. M. pajamų pagrindžia nurodytos aplinkybės, todėl tai negali būti vertinama kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas išteisintajai. Prokuratūra, apygardos teismo vertinimu, pateikė teismui pakankamai duomenų, kurie leidžia padaryti išvadą dėl L. M. kaltės buvimo. Byloje pateiktos UAB „V.“ kasos išlaidų orderių kopijos, kurios nėra patvirtintos įmonės „V.“ vadovo ar įgalioto asmens. Kitaip tariant, jos vienareikšmiškai nepatvirtina, kad L. M. buvo grąžinta 3 248 000 Lt suma. UAB „V.“ bankroto administratorė I. D. apklausiama apylinkės teisme nurodė, kad iš šios įmonės finansinių dokumentų buvo matyti, jog L. M. pinigus į įmonės sąskaitą įnešė ne kaip paskolą, o kaip akcininko įnašą. Kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, įmonei „V.“ sudarius paskolos sutartį dėl 5 500 000 Lt (mokėjimo nurodyme vis tiek buvo įtvirtintas „akcininko įnašas“), netrukus po to įmonė šias pinigines lėšas pervedė kitoms įmonėms ir savo dispozicijoje jų neturėjo, kitaip tariant – nei lėšų, nei stabilių pajamų neturėjo, dėl ko nebūtų galėjusi ir L. M. grąžinti tariamos paskolos. Taigi, išteisintoji nebūtų turėjusi teisės gauti iš įmonės 3 248 000 Lt, o šių pinigų pervedimo (sumokėjimo) fakto nepatvirtina ir byloje esantys dokumentai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad realiai įmonė „V.“ nuo 2008 m. veiklos nevykdė, jos įsipareigojimai kreditoriams viršijo įmonės turimo turto vertę. Specialistas R. R. parodė, kad atlikus „V.“ operatyvų patikrinimą ir nuvykus įmonės adresais nebuvo nustatyta jos veiklos požymių. Ypač svarbu ir tai, kad UAB „V.“ bankrotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas tyčiniu. Tokiu atveju apygardos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo (bei gynybos) pozicija, kad L. M. galėjo gauti didelių piniginių lėšų iš įmonės „V.“.Apklausiamas apygardos teismo posėdyje VMI specialistas taip pat aiškiai nurodė, kad jo parengta išvada (kuria apylinkės teismas, vis dėlto, nesirėmė) nesikeistų, net jeigu specialistui ir būtų buvę pateikti duomenys apie tariamą paskolą įmonei „V.“.Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kaip apylinkės teismas vertino VMI specialisto išvadą, kad nesikreipė į VMI dėl tam tikrų vidinių institucijos aktų pateikimo ir t.t., nes, manytina, šioje situacijoje tai nėra tikslinga. Teisėjų kolegija iš naujo įvertino specialisto parodymus, pateikė jam naujos medžiagos ir klausimų, kurie pašalino teismo abejones. Teisėjų kolegija remiasi ir VMI 2013 m. balandžio 4 d. pranešimu Nr. (12.13-30.8)-46-KD-1106, jog analizuojant 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią L. M. įmonei „Serneta“ pardavė ¼ dalį žemės sklypo, kurio reali rinkos vertė buvo apie 19 000 Lt (o parduota – už 5 500 000 Lt), nustatyta, kad sudarant šį sandorį, tikėtina, buvo siekiama legalizuoti iš neoficialių šaltinių gautas pajamas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad išteisintoji realiai būtų gavusi minėtą pinigų sumą už sklypo pardavimą. S. R., A. M., A. B., D. V. ir kitų asmenų pripažinimas kaltais kitoje baudžiamojoje byloje pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 25 straipsnio 3 dalį 182 straipsnio 2 dalį esminės reikšmės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi, tačiau kartu su kitomis aplinkybėmis sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl L. M. kaltės bei jos veikimo kartu su kitais asmenimis turint bendrus tikslus ir susitarimus (S. R. yra išteisintosios sūnus, A. M. – jos sutuoktinis), taigi ir dėl galimos jos turto neteisėtos kilmės.Apylinkės teismas rėmėsi ir liudytojų A. B. bei S. A. parodymais, tačiau aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija šių liudytojų parodymus vertina išteisintosios nenaudai. A. B. buvo įmonės „V.“ direktorius ir duodamas parodymus apylinkės teisme aiškiai nurodė, kad išteisintoji iki 2010 m. liepos buvo įmonės akcininkė, kad ji suteikė įmonei paskolą kuri buvo grąžinama jai dalimis išrašant išlaidų orderius. S. A. parodė, kad teikė vandens pramogų paslaugas, nuomodavo motociklus ir kt., tai buvo daroma L. M. įmonės naudai. Šie nurodyti asmenys buvo pažįstami su išteisintąja L. M., todėl pastarųjų dviejų liudytojų parodymai vertintini atsižvelgiant į abiejų ryšį su išteisintąja, taigi, neatmestina tikimybė, kad jie sąmoningai gali duoti jai palankius parodymus. Be kita ko, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad realiai išteisintoji iš įmonės „V.“ piniginių lėšų negavo, o galimos pajamos iš veiklos susijusios su vandens pramogomis yra labiau hipotetinio pobūdžio.Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento 2013-04-04 pranešimu Nr. (12.13-30-8.)-46-KD-1106, kuriame nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, jog L. M. 2006 m. - 2010 m. gavo tik 18 637 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, nuo 2011 m. duomenų apie tokios rūšies pajamas nėra, tuo tarpu ji patyrė nekilnojamojo turto įsigijimo ir paskolų juridiniams asmenims suteikimo išlaidų. L. M. vardu 2008 m. - 2011 m. buvo įsigyti 9 nekilnojamojo turto objektai (jos nuosavybė iki šiol) iš viso už 553 000 Lt, taip pat susijusioms įmonėms (kuriose akcininkė yra L. M.) 2008 m. - 2010 m. suteikta 5.870.000 Lt paskolų (350 000 Lt iš jų buvo grąžinta 2010 m.). Įvertinus L. M. gautas pajamas 2005 m. – 2012 m., darytina išvada, kad ji neturėjo finansinių galimybių vykdyti minėtus nekilnojamojo turto įsigijimus bei skolinti pinigines lėšas. L. M. 2005 m. - 2012 m. išlaidos 622.448 Lt viršijo analizės metu nustatytas pajamas (1 t., b. l. 2-5). Laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. L. M. išlaidos viršija pajamas: 2003 m. - išlaidos viršija pajamas 30 321,35 Lt; 2004 m. - išlaidos viršija pajamas 21 529,24 Lt; 2005 m. - išlaidos viršija pajamas 106 275,18 Lt; 2006 m. - išlaidos viršija pajamas 968,09 Lt; 2007 m. - išlaidos viršija pajamas 3 558,94 Lt; 2008 m. - išlaidos viršija pajamas 32 378,83 Lt; 2009 m. - išlaidos viršija pajamas 19 933,88 Lt; 2010 m. - išlaidos viršija pajamas 800 966,78 Lt; 2011 m. - išlaidos viršija pajamas 257 566,11 Lt; 2012 m. - išlaidos viršija pajamas 421 602,82 Lt; 2013-01-01 - 2013-04-03 neatitikimų tarp pajamų ir išlaidų nenustatyta. Taigi, baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad išteisintosios išlaidos kasmet viršydavo jos pajamas. Kartais – nežymiai, tačiau kai kuriais metais –šimtais tūkstančių litų. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarime, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai konkretus turtas, kuris negali būti pagrįstas teisėtomis aplinkybėmis, įgytas po baudžiamąją atsakomybę numatančio įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. po 2010 g. gruodžio 11 d. Nepaisant to, L. M. turtinės padėties vertinimas ilgajame laikotarpyje (pvz. nuo 2003 m.) yra reikšmingas tuo, kad sudaro sąlygas spręsti apie jos realią turtinę padėtį. Iš pateiktų duomenų matyti, jog L. M. kasmet prarasdavo didesnę ar mažesnę dalį savo turto, todėl kaip neįtikinami vertinami gynybos argumentai, jog kaltinime nurodytus žemės sklypus ji pirko iš santaupų. Pažymėtina, kad tokia apygardos teismo išvada nereiškia, kad teismų praktikoje asmens santaupos negali būti laikomos teisėtu turimo turto įgijimo pagrindu, tačiau šiuo konkrečiu atveju negalima padaryti išvados, kad byloje yra objektyvių ir įtikinamų duomenų apie tai, kad L. M. galėjo turėti tokio dydžio santaupų. Kaip apylinkės teismo prielaidos vertinami teiginiai dėl to, kad laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2013 m. L. M. vartojamosios išlaidos buvo mažesnės už statistinį Lietuvos vidurkį, bei dėl mokėjimo už kelionę aplinkybių. Vis dėlto, netgi ir sutikus su apylinkės teismo prielaida, tai nekeistų bylos esmės, nes tiek kelionės kaina (22 800 Lt), tiek tariamas vartojimo išlaidų mažėjimas nėra tokie, kurie logiškai pateisintų šimtatūkstantines išlaidas vėliau perkant žemės sklypus ir t.t. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pažymima, kad laikotarpiu nuo 1989 m. gegužės 19 d. iki 1989 m. lapkričio 1 d. L. M. buvo išduotas patentas verstis galanterijos ir tekstilės gaminių gamyba ir prekyba. Visų pirma, šis patentas buvo išduotas labai trumpą laiką. Antra, nors apylinkės teismas ir pastebėjo, jog tuo metu iš šios veiklos gautų pajamų deklaravimas nebuvo būtinas, tačiau tai šiuo konkrečiu atveju nėra esminė aplinkybė, nes vis tiek nėra jokių realių duomenų, jog L. M. galėjo turėti tokio masto pajamų iš šios veiklos, kad iš dalies ir jų dėka galėtų sau leisti pirkti nekilnojamąjį turtą praėjus dvidešimčiai ir daugiau metų. Apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad šioje baudžiamojoje byloje L. M. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Bylos medžiaga patvirtina, kad išteisintoji tiek įgydama kaltinime nurodomą nekilnojamąjį turtą, tiek keletą metų iki tol turėjo didelių išlaidų, o duomenų apie tai, kad jos pajamos ar santaupos būtų bent jau panašaus dydžio – nėra. Gynybinė versija, jog L. M. pinigų turėjo iš santaupų yra atmetama, nes nuo tariamo santaupų sukaupimo laikotarpio iki sklypų įsigijimo praėjo ilgas laiko tarpas, o ir tuo laikotarpiu jos išlaidos ženkliai viršydavo pajamas. Iš UAB „V.“ L. M. pinigų, kaip tariamo paskolos grąžinimo negalėjo gauti, nes, visų pirma, šie pinigai buvo į bendrovės sąskaitą įnešti kaip akcininko įnašas, antra – įmonė realiai nevykdė veiklos ir gautus pinigus (5 500 000 Lt akcininko įnašą) netrukus pervedė į kitų įmonių sąskaitas, trečia – UAB „V.“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kas taip pat suteikia pagrindą ypač kritiškai vertinti įmonės finansinę veiklą. Taigi, baudžiamojoje byloje esanti medžiaga leidžia teismui padaryti išvadą, kad L. M. kaltinime nurodytus žemės sklypus įsigijo iš lėšų, kurių teisėtumo ji pagrįsti ir įrodyti negali. Jos patraukimas baudžiamojon atsakomybėn šiuo konkrečiu atveju yra tikslingas ir neprieštarauja baudžiamosios teisės principams, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, L. M. piniginių lėšų šaltinis negali būti laikomas teisėtu.UAB „Konsauditas“ pateikta išvada dėl L. M. pajamų ir išlaidų, apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymas baudžiamojoje byloje. Visų pirma, ši išvada yra atlikta L. M. ar jos gynybos iniciatyva, kas sudaro pagrindą abejoti jos objektyvumu. Susipažinusi su minėta išvada teisėjų kolegija nenustatė jokių naujų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad L. M. galėjo kaltinime nurodytą nekilnojamąjį turtą įgyti iš teisėtu būdu gautų lėšų. Pateiktos išvados 7 puslapyje analizuojamas tariamas L. M. pinigų gavimas iš įmonės „V.“, tačiau dėl šių aplinkybių apygardos teismas jau pasisakė. Be kita ko, nei išvados medžiagoje esančios pažymos apie socialinio draudimo laikotarpius (psl. Nr. 9 – 11), nei kita išvadoje esanti medžiaga nesukelia apygardos teismui abejonių dėl L. M. kaltės šioje baudžiamojoje byloje. Kaip jau minėta, UAB „Konsauditas“ išvada yra ne tik galimai neobjektyvi, tačiau ir prieštarauja šiame nuosprendyje jau išnagrinėtoms aplinkybėms ir įrodymams byloje. Skiriant bausmę L. M. atsižvelgiama į įstatymų leidėjo nustatytą sankciją už tokio nusikaltimo padarymą. BK 189¹ straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio, taigi jos padarymo laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015). Nepaisant to, skiriant bausmę L. M. turi būti atsižvelgiama į švelniausią sankciją, kurią buvo numatęs įstatymas visos nusikalstamos veikos darymo metu. Šiuo konkrečiu atveju jai įsigyjant kaltinime nurodomos žemės sklypus, įstatymų leidėjas už apysunkio nusikaltimo padarymą buvo nustatęs baudą iki 1000 MGL. Prokuratūros apeliaciniame skunde prašoma L. M. paskirti 300 MGL dydžio baudą, o L. M. įsigyjant pirmąjį iš kaltinime nurodytų žemės sklypų galiojusi BK redakcija numatė baudą iki 200 MGL, o įsigyjant antrą žemės sklypą – iki 1000 MGL. Kaip matyti iš paminėtos LAT praktikos, nusikalstamos veikos padarymo laiku šiuo atveju laikomas visas laikas, per kurį ji buvo daroma, neišskiriant į atskirus epizodus, todėl laikytina, kad nusikalstama veika yra padaryta nuo 2011 m. birželio 15 d. ir yra tęsiama iki šiol, nes L. M. vis dar turi nurodomą turtą nuosavybes teise. Kaip minėta, nepažeidžiant baudžiamosios atsakomybės principų bausmė jai turi būti skiriama atsižvelgiant į švelniausią nusikalstamos veikos metu galiojusią BK redakciją, todėl prokuratūros prašoma paskirti 300 MGL dydžio bauda, kolegijos vertinimu, yra adekvati ir proporcinga. L. M. skiriama už sankcijos vidurkį švelnesnė bausmė, nes kartu su bausme jai yra taikomas ir turto konfiskavimas, kas taip pat yra pakankamai griežta teisinė priemonė jos atžvilgiu.Nusikaltimų ekonominiam naudingumui ir patrauklumui mažinti, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą galimos ir kitos teisinės priemonės, nei neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas ir baudimas BK 189¹ straipsnyje nurodytu būdu. Pavyzdžiui, šiuo tikslu gali būti taikomas šios baudžiamosios teisinės priemonės: turto, kuris yra BK uždraustos veikos rezultatas konfiskavimas (BK 72 straipsnis), BK 72³ straipsnyje nurodytomis sąlygomis – kaltininko, nuteisto už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, turto, neproporcingo kaltininko teisėtoms pajamoms, konfiskavimas (išplėstinis turto konfiskavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015). Nagrinėjamu atveju žemės sklypai yra laikytini nusikalstamos veikos dalyku, nes būtent juos įsigyjant buvo realizuota objektyvioji nusikalstamos veikos sudėties pusė. Tokiu atveju jų konfiskavimas BK 72 straipsnio prasme yra būtinas. Remiantis visuma aukščiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas dėl jame padaryto netinkamo surinktų duomenų įvertinimo ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis L. M. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

Nusprendė:

Prokurorės S. M. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje ir paskirti jai 300 MGL (11298 Eur) (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų) dydžio baudą.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsniu konfiskuoti L. M. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini).

Kardomąją priemonę L. M. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.