Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

vertėjams Erikai Vencevičienei, Audriui Krušnai, Olgai Macijauskienei, Irinai Pikčilingienei, Vandai Žitkauskaitei, Svetlanai Minakovai,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Baltarusijoje, Lietuvos Respublikos pilietė, baltarusė, išsiskyrusi, aukštojo išsilavinimo, pensininkė, deklaruojama ir gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. M. buvo kaltinama tuo, kad turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, o būtent:

1) nuo 2011-04-26 nuosavybės teise turi miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, 70 000,00 Lt (20 273,40 eurų) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011-04-26 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. JK-1095, sudarytą tarp jos ir pardavėjo UAB „Vyto sklypai“, į. k. 300663596, priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 str.) bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjui šios minėtos sutarties patvirtinimo momentui sumokėjusi 70 000,00 Lt (20 273,40 eurų) grynaisiais pinigais, kurie negalėjo būti teisėtos pajamos;

2) nuo 2011-06-15 nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20 000,00 Lt (5783,69 eurų) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011-06-15 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp jos ir pardavėjo A. J., priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 str.) bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjai šios minėtos sutarties patvirtinimo momentui sumokėjusi 20 000,00 Lt (5783,69 eurų) grynaisiais pinigais, iš kurių 19 973,56 Lt (5784,74 eurų) negalėjo būti teisėtos pajamos, t. y. L. M. nuosavybės teise turi 90 000,00 Lt (26 065,80 eurų) vertės 2011-04-26 ir 2011-06-15 įgytą turtą, iš kurių 89 973,56 Lt (26 058,14 eurų) negalėjo būti teisėtomis pajamomis, kadangi ji pati neturėjo pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą.

Tokiu būdu L. M. laikotarpiu nuo 2011-04-26 iki 2011-06-15 įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt arba 26 058,14 eurų), t. y. didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.

L. M. 2011-04-26 sumokėjo 70 000 Lt už žemės sklypą Anglininkų k., Trakų r. iš VAVMI nežinomų šaltinių;

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį baudžiamas „tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“. Aptariamo nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo – sudėties objektyvusis požymis „turėjo nuosavybės teise“ apibūdina asmens nusikalstamą būseną, tačiau turto turėjimo, kaip nusikalstamos veikos, konstatavimas neatsiejamas nuo turto įgijimo. Akivaizdu, kad turto turėjimas nuosavybės teise įmanomas tik tą turtą nuosavybės teise įgijus ir būtent nuo įgijimo momento prasideda to turto turėjimas. Tokią išvadą suponuoja ir BK 189¹ straipsnio 1 dalies dispozicija, kurioje nurodyta, kad „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“.

BK 189¹ straipsnio 1 dalies dispozicija reikalauja, kad asmuo žinotų arba turėtų ir galėtų žinoti, jog jo turimas nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad „asmuo, įgijęs nuosavybės teise BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, nuo to paties momento jį ir turi ?...?. Todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą reikia nustatyti ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis nuosavybės teise įgijo šį turtą“. Tai reiškia, kad minėtos aplinkybės buvimas ar nebuvimas turi reikšmę sprendžiant, ar atsakomybė pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį taikytina tais atvejais, kai asmuo nuosavybės teise turi šiame baudžiamajame įstatyme nurodytus požymius atitinkantį turtą, kurį yra įgijęs iki įstatymo (BK 189¹ straipsnis) įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, tačiau BK 189¹ straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d., priešingu atveju „jeigu asmuo BK 189¹ straipsnyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį“. Pažymėtina, kad nagrinėdami bylas teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis).

Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 189¹ straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.

Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi ta aplinkybė, ar specialistui pateikiama visa dokumentais patvirtinta medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad iki įstatymo dėl BK 189¹ straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-75/2014).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad L. M. 2011-04-26 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį pardavėjui UAB „Vyto sklypai“ sumokėjo 70 000,00 Lt (20 273,40 eurų), taip pat, kad ji 2011-06-15 pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį pardavėjui A. J. sumokėjo 20 000,00 Lt (5783,69 eurų). Tą patvirtina tiek byloje esančios pirkimo-pardavimo sutartys, tiek teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. J. ir V. K. parodymai, to neginčija ir pati kaltinamoji. Taigi byloje nustatyta, kad minėtas turtas L. M. priklauso nuosavybės teise, šį turtą L. M. įsigijo po 2010 m. gruodžio 11 d., tai yra po BK 189¹ straipsnio, nustatančio atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo, bei kad minėto turto vertė -90 000,00 Lt (26 065,80 eurų) - yra didesnė nei 500 MGL (18 830 eurų). Tačiau šie objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai nėra pakankami spręsti, kad L. M. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju būtina nustatyti tai, kad asmuo žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Pažymėtina, kad kaltinimas L. M. iš esmės grindžiamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-10-05 specialisto išvada Nr. (4.65)-86-96, iš kurios matyti, kad specialistas Robertas Rakutis tyrė L. M. ūkinę finansinę veiklą (kiek ji gavo pajamų ir turėjo išlaidų) nuo 1994-01-01 iki 2013-04-03 ir kurioje konstatavo, kad laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2002 m. neatitikimų tarp L. M. pajamų ir išlaidų nenustatyta, laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. L. M. išlaidos viršija pajamas: 2003 m. - išlaidos viršija pajamas 30 321,35 Lt; 2004 m. - išlaidos viršija pajamas 21 529,24 Lt; 2005 m. - išlaidos viršija pajamas 106 275,18 Lt; 2006 m. - išlaidos viršija pajamas 968,09 Lt; 2007 m. - išlaidos viršija pajamas 3 558,94 Lt; 2008 m. - išlaidos viršija pajamas 32 378,83 Lt; 2009 m. - išlaidos viršija pajamas 19 933,88 Lt; 2010 m. - išlaidos viršija pajamas 800 966,78 Lt; 2011 m. - išlaidos viršija pajamas 257 566,11 Lt; 2012 m. - išlaidos viršija pajamas 421 602,82 Lt; 2013-01-01 - 2013-04-03 neatitikimų tarp pajamų ir išlaidų nenustatyta, taip pat konstatavo, kad L. M. 2011-04-26 sumokėjo 70 000 Lt už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei 2011-06-15 sumokėjo už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 19 973,56 Lt (galėjo sumokėti grynais pinigais tik 26,44 Lt) iš Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nežinomų šaltinių. Tačiau įvertinęs byloje pateiktą specialisto išvadą, išvadą pateikusio specialisto R. Rakučio paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu bei kitus byloje esančius rašytinius duomenis, teismas mano, kad šiuo atveju darant išvadas apie tai, ar L. M. minėtu laikotarpiu galėjo/negalėjo turėti pakankamai teisėtų pajamų pakeistame kaltinime nurodytos vertės turtui įsigyti, šia specialisto išvada kategoriškai remtis negalima, kadangi kyla abejonių dėl išvados patikimumo ir atitikimo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Visų pirma pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-96 nurodoma, kad L. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimas atliktas bei specialisto išvada pateikta vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003-11-11 įsakymu Nr. 295 (2011-11-18 įsakymo Nr. 388 redakcija) patvirtintomis Ūkinės finansinės veiklos ir specialisto išvados (paaiškinimų) pateikimo taisyklėmis (išvados 2 lapas). Teismo posėdžio metu apklausiamas minėtą specialisto išvadą pateikęs specialistas R. Rakutis nurodė, kad tyrimas buvo atliktas remiantis patvirtintomis VMI taisyklėmis, VMI viršininko įsakymu patvirtintomis ūkinėmis finansinėmis tvarkomis ir specialisto išvados pateikimo taisyklėmis, tai yra vidaus teisės aktais, kurie nėra viešai skelbiami. Teismui šios taisyklės pateiktos nebuvo. Taigi norminiai aktai, kuriais vadovaujantis specialistas atliko ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikė išvadas šioje byloje, nėra žinomi, nėra žinomi ir suprantami metodai, kaip buvo skaičiuojamos L. M. pajamos ir išlaidos, todėl nėra galimybės patikrinti ir įvertinti, ar atliekant tyrimą tinkamai buvo laikytasi minėtų taisyklių. Be to, specialistas R. Rakutis teismo posėdžio metu nurodė, kad apskaičiuojant L. M. išlaidas ir pajamas taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, kur numatytas toks atvejis, kai mokesčių administratorius neturi visos informacijos apie asmens pajamas ir išlaidas ir mokesčių bazę ir mokesčius apskaičiuoja pagal savo pasirinktus metodus, įvertina asmens gautas pajamas, tai taikoma apskaičiuoti mokesčiams. Tai iš esmės reiškia, kad įstatymas mokestį apskaičiuojančiam subjektui suteikia diskrecijos teisę taikyti metodus, kuriais yra nustatomas apytikslis mokėtinos prievolės dydis ir kad visi tyrimo metu nustatyti neaiškumai, duomenų trūkumai šalinami ne kaltinamojo, o valstybės naudai. Tačiau LAT, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Akivaizdu, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų atsakomybės klausimas pagal baudžiamąjį įstatymą, o mokestiniame procese sprendžiami mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimai. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, kas sąlygoja skirtingą šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą, todėl mokesčių administravimo procedūros bei jų metų nustatytos aplinkybės neturi ir negali turėti prejudicinės reikšmės baudžiamajame procese. Tai parodo ir specialisto naudotas metodas L. M. ir A. M. šeimos vartojimo išlaidoms apskaičiuoti pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis. Specialisto išvadoje L. M. ir A. M. šeimos patirtos vartojimo išlaidos laikotarpiu nuo 1994-01-01 iki 2013-04-03 apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento internetiniame puslapyje paskelbtus duomenis apie vidutines pinigines vartojimo išlaidas Lietuvos Respublikoje, o nuo 1996 m. – didžiuosiuose miestuose. Šioje byloje L. M. laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2013 m. buvo brandaus 49-69 metų amžiaus, todėl labai tikėtina, kad jos vartojamosios išlaidos buvo mažesnės už statistinį vidurkį. Be to, kaip matyti iš specialisto išvados, tiriamasis laikotarpis yra beveik 20 metų, todėl per tokį ilgą laiko tarpą kiekvieno žmogaus poreikiai keičiasi ir pagal bendrą formulę ar vidurkį jų apskaičiuoti neįmanoma. Taip pat šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje L. M. 2009 m. turėtoms išlaidoms priskirta 22 800 Lt suma, kuri buvo sumokėta UAB „Laprela“ už kelionę. Kaip matyti, ši suma yra didelė ir akivaizdu, kad buvo mokama už kelių asmenų kelionę, kadangi, kaip rodo bylos duomenys, į kelionę paprastai vykdavo ne tik L. M., bet ir jo sūnus su žmona bei du jų vaikai. Kaip paaiškino L. M., ji bendrai surinktus pinigus įnešė į agentūros sąskaitą, todėl nesant objektyvių duomenų, kad tai buvo išimtinai tik L. M. pinigai, visa įnešta suma neturėtų būti priskirtina išimtinai L. M. patirtoms išlaidoms. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad specialisto išvados apie vartojimo ir kitas išlaidas yra tikėtino pobūdžio, grindžiamos daugiau prielaidomis nei patvirtinta informacija.

Kita vertus pažymėtina, kad byloje esanti specialisto išvada nėra išsami, nes specialistui nebuvo pateikti visi duomenys, reikšmingi tyrimo atlikimui. Specialistas R. Rakutis savo išvadoje nurodė, kad tyrimą atliko pagal turimus duomenis, kad jam buvo pateikta ne visa prašyta informacija ir kad jeigu paaiškėtų informacija, kuri tyrimo metu nebuvo žinoma, tyrimo išvados gali keistis. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu 2016-08-30 prokurorui buvo pateikti L. M. paaiškinimai ir duomenys apie jos veiklą, apie gautas pajamas tiriamuoju laikotarpiu, taip pat paaiškinimuose buvo nurodytos pajamos, gautos, tiek iš šeimos narių, tiek iš su verslu susijusios veiklos pagal patentus iki 1994 m., buvo nurodytos ir aplinkybės apie vandens motociklų nuomą bei pajamas iš šios veiklos 1998-1999 m. (t. 12, b. l. 85-104). Tačiau teisme apklausiant specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-96 teikusį specialistą R. Rakutį, jis nurodė, kad išvadoje nebuvo įvertina tai, kad L. M. galėjo gauti pajamų iš vandens motociklų veiklos, tai yra jam tokie duomenys pateikti nebuvo. Taip pat specialistas R. Rakutis teismo posėdžio metu patvirtino, kad tyrimui nebuvo pateikti nei paaiškinimai, nei kiti faktiniai duomenys, kad L. M. UAB „Vlamarkas“ 2008 metais suteikta 5,5 mln. litų paskola buvo grąžinta ir jeigu būtų pateikti faktiniai duomenys, kad paskola faktiškai grąžinta, tada jo paskaičiavimai keistųsi. Visų pirma, pažymėtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija specialisto išvadoje, taip pat ir į bylą pateiktame 2016-06-14 patikrinimo akte pripažįsta, kad L. M. realiai pagal 2008-09-18 pirkimo-pardavimo sutartį gavo 5 500 000 Lt pajamų iš ¼ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorio UAB „Serneta“, taigi minėtą sumą pinigų paskolinti UAB „Vlamarkas“ realiai turėjo. Tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados, joje nepripažįstama, kad didžiąją dalį paskolintų pinigų UAB „Vlamarkas“ L. M. grąžino. Tačiau, kaip matyti jau iš L. M. ikiteisminio tyrimo metu pateiktų paaiškinimų, taip pat 2017-09-06 teismui pateiktų UAB „Vlamarkas“ kasos išlaidų orderių bei liudytojo A. B., kuris nuo 2004-08-03 iki 2011-07-13 buvo UAB „Vlamarkas“ direktorius, teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, dalis L. M. UAB „Vlamarkas“ 2008 metais suteiktos 5,5 mln. litų paskolos L. M. buvo grąžinta laikotarpiu nuo 2010-01-12 iki 2011-04-01, tai yra byloje esantys duomenys patvirtina, kad viso per 2010-2011 metus UAB „Vlamarkas“ grąžino L. M. 3 248 000 Lt paskolos. Objektyvių duomenų, kad UAB „Vlamarkas“ iš tikrųjų grąžinti dalies paimtos paskolos pinigų negalėjo, byloje nėra, taip pat visiškai neturi įtakos tai, kad UAB „Vlamarkas“ direktorius A. B. galbūt netinkamai sutvarkė įrašus buhalterinėje apskaitoje, be to, bylos nagrinėjimui neturi jokios reikšmės, kaip ir kokiu būdu bankrutavo UAB „Vlamarkas“, nes L. M. šios įmonės akcijas pardavė 2010-07-07, o buvęs vadovas A. B. nevadovauja šiai įmonei nuo 2011-07-14. Todėl teismas negali nepripažinti dalies paskolos grąžinimo fakto. Taigi specialisto išvadoje nebuvo įvertintas šis svarbus L. M. pajamų gavimo faktas 2010-2011 metais ir kad netrukus po šios paskolos dalies grąžinimo, tai yra 2011-04-26 ir 2011-06-15, L. M. ir įsigijo kaltinime nurodytus žemės sklypus.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistui, pateikusiam 2015-10-05 išvadą Nr. (4.65)-86-96, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikta visa bylos medžiaga, nebuvo nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, todėl pateikta specialisto išvada negali būti pripažinta patikima ir išsamia ir negali būti laikoma patikimu įrodymu šioje byloje sprendžiant klausimą, ar turėjo L. M. pakankamai teisėtų pajamų kaltinime nurodytam turtui įsigyti.

Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodoma specialisto išvadoje, L. M. pajamos ir išlaidos vertinamos nuo 1994-01-01 ir nurodoma, kad 1994 m. pradžioje L. M. ir jos vyras A. M. visai neturėjo santaupų ir jų pinigų likutis buvo lygus 0. Tačiau tai yra tik prielaida, o faktiniai duomenys rodo visai ką kita. Visų pirma pažymėtina, kad 1994 m. L. M. buvo jau 50 metų amžiaus, tai yra jau turėjo nemažą darbo patirtį bei turėdama aukštąjį išsilavinimą, dirbo ir tikrai galėjo sukaupti tam tikrą sumą pinigų. Kaip rodo byloje esantys duomenys, kurie tyrimo metu buvo žinomi ir specialistui, L. M. nuo 1989-05-19 iki 1989-11-01 buvo išduotas patentas verstis individualia darbine veikla, tai yra galanterijos ir tekstilės gaminių gamyba ir prekyba. Kaip nurodo savo paaiškinimuose ikiteisminio tyrimo metu, L. M. siūtus gaminius realizuodavo Rusijoje bei kitose buvusiose Sovietinėse Respublikose ir iš šios veiklos gavo ne mažiau kaip 100 000 Lt pajamų, tačiau kadangi tuo metu gautų iš šios veiklos pajamų deklaravimas, dokumentų, patvirtinančių šias pajamas išsaugojimas nebuvo privalomas, todėl valstybinėse įstaigose tokie duomenys ir nebuvo kaupiami ir ji jų neišsaugojo. Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas R. Rakutis patvirtino, kad reikalavimas vesti pajamų, gautų pagal verslo liudijimus ar patentus apskaitą, buvo pradėtas taikyti tik nuo 2003 m., taigi tokių apskaitos standartų, kurie taikomi šiandien, anksčiau nebuvo, jokie teisės aktai neįpareigojo asmens apskaityti pajamas, gautas pagal patentus. Be to, L. M. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad ji visą gyvenimą gyveno pasiturinčiai ir turėjo pakankamai lėšų. Taip pat, kaip nurodė L. M., tą patvirtina ir byloje esanti mirties liudijimo kopija, 1988-05-23 mirė L. M. motina, ir kaip teigia kaltinamoji, ji paveldėjo visas jos santaupas ir juvelyrinius dirbinius. Šios aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu nuginčytos nebuvo, todėl atsižvelgiant į tai netikėti, kad L. M. dar iki 1994 m. turėjo sukaupusi nemažai piniginių lėšų ir turto, o be to visą gyvenimą dirbo, teismas neturi pagrindo. Duomenų, kad pinigai ir turtas būtų gauti nusikalstamu būdu, nėra. Be to, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad L. M. ir tiriamuoju laikotarpiu užsiėmė verslu, tai yra vertėsi vandens motociklų nuoma, ką patvirtina jai 1998-07-01 – 1998-08-31 išduotas patentas bei motociklų registracijos liudijimai, taip pat teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. A., kuris patvirtino, kad dirbo pas L. M., teikė pasivažinėjimo ir plaukiojimo paslaugas su vandens motociklais, pripučiamu bananu pajūryje. Pažymėtina ir tai, jog minėti vandens motociklai buvo techniškai tvarkingi, jiems buvo atliktos kasmetinės 1995-2000 m. m. techninės apžiūros (b.l. 81-97, tomas 13). Kad L. M. buvo išduotas patentas verstis vandens motociklų nuoma, nurodyta ir specialisto išvadoje, tačiau iš šios veiklos L. M. gautos pajamos specialisto nebuvo vertinamos, kadangi tyrimui nebuvo pateikta duomenų, ar ji iš šios veiklos gavo kokių pajamų. Tai, jog pajamos iš šios vandens motociklų nuomos buvo nuolat gaunamos patvirtina ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. A., kurio teigimu, dėl didelės tuo metu šių vandens motociklų paklausos, motociklai dirbo (t.y. jais buvo naudojamasi) nepertraukiamai vasaros metu kiekvieną dieną, o žinant, kad už šią paslaugą asmenis mokėjo įvairiais sumas, pvz. už vandens motociklo pasivažinėjimą asmuo mokėjo po 8 litus už minutę; už trivietį motociklą po 9 litus; paplaukiojimas 10 min. ant pripučiamo banano 7 vietų, kiekvienam asmeniui kainuodavo po 10 litų. Vasaros metu nuolat dirbo 3-4 vandens motociklai. Pasak liudytoją vien iš šios veiklos uždirbdavo per dieną daugiau kaip 500 litų. Tačiau, kaip jau minėta, iš šios veiklos gautų pajamų deklaravimas, dokumentų, patvirtinančių gautas pajamas, išsaugojimas tuo metu nebuvo privalomas, todėl kaltinamoji dokumentų apie tuo metu iš šio verslo gautas pajamas nepateikė. Bet teismui nekyla abejonių, kad L. M. iš tikrųjų tiriamuoju laikotarpiu vertėsi vandens motociklų nuomos verslu ir iš šio verslo gavo atitinkamas pajamas. Nors nėra galimybės tiksliai nustatyti ir apskaičiuoti, kiek L. M. gavo pajamų iš minėtos veiklos, tačiau, kaip nurodė teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. A., kuris tuo metu dirbo ir dalyvavo vykdant teisėtą vandens motociklų verslą, per savaitgalį jie iš klientų surinkdavo ne vieną tūkstantį litų, kas iš tikrųjų rodo, jog pajamų iš šio verslo buvo gaunama, tačiau, kaip jau minėta ir šios pajamos teikiant specialisto išvadą įvertintos nebuvo.

Esant nustatytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad L. M. 2011 metais galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti. Šią išvadą patvirtina ir teismui pateikta UAB „Konsauditas“ konsultacinė išvada, kurią pateikė specialistas P. M., kurioje jis konstatavo, kad įvertinus pateiktus duomenis, 2011 m. ir 2012 m. L. M. patirtos išlaidos neviršija gautų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų ir net nebuvo įrodinėjama, kad L. M. darė kokią nors nusikalstamą veiką ar vykdė kokią nors neteisėtą veiklą ir todėl gavo ar turėjo neteisėtų pajamų BK 190 straipsnio prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.

Ištyrus ir įvertinus įrodymų visumą šioje baudžiamojoje byloje negalima daryti pagrįstos išvados, kad L. M. laikotarpiu nuo 2011-04-26 iki 2011-06-15 neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti 89 973,56 Lt (26 058,14 eurų) už kaltinime nurodytą turtą, kad ji žinojo, jog jos įsigytas ir turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad kaltinime nurodytas turtas buvo įgytas teisėtomis pajamomis (BK 189¹ straipsnio prasme), todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, kaltinamoji L. M. išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių.

Šioje byloje L. M. nekilnojamajam turtui taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuosprendžiui įsiteisėjus naikintinas.

L. M. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių.

L. M. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, taikomą L. M. turtui: miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.