Kauno apygardos teismo nutartis

2017-03-02 · Civilinė byla Nr. 2A-522-260/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-02
Bylos Nr.
2A-522-260/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-18213-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Raimondas Buzelis, Egidijus Tamašauskas
Atsakovas
M. M., G. K., R. M.
Ieškovas
A. K.
Trečiasis asmuo
notarė R
Kategorijos
  • 2.6.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-522-260/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18213-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.6.12; 2.1.2.4.2.6.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-435/2016 pagal ieškovės A. K. patikslintą ieškinį atsakovams M. M., G. K. ir R. M., trečiasis asmuo notarė R. B., dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą su 2014 m. spalio 16 d. ieškiniu ir 2015 m. kovo 2 d. patikslintu ieškiniu, kuriuose prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2013 m. rugsėjo 10 d. mainų sutartį, sudarytą tarp A. K. ir M. M., kuria A. K. perdavė M. M. nuosavybėn ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) mainais į M. M. ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) taikyti restituciją: įpareigoti A. K. grąžinti M. M. ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o M. M. įpareigoti grąžinti A. K. ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia 2013 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir G. K., kuria A. K. padovanojo ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia 2014 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp M. M. ir R. M., kuria M. M. padovanojo ½ pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ statinių – inžinierinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 5) priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės ir atsakovės brolis J. L.. Palikimą po jo mirties priėmė palikėjo broliai ir seserys: ieškovė A. K., atsakovė M. M., J. P. L. ir J. S. L.. (duomenys neskelbtini) paveldėtojams buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo paveldėtojai lygiomis dalimis, t. y. po ¼ paveldėjo: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). J. P. L. ir J. S. L. savo paveldėto turto – gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų – dalis 2013 m. balandžio 12 d. ir 2013 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartimis perleido atsakovei M. M.. Tokiu būdu nuo (duomenys neskelbtini) atsakovei nuosavybės teise priklausė 3/4 (trys ketvirtosios), o ieškovei 1/4 (viena ketvirtoji) aukščiau išvardinto nekilnojamo turto. Po paveldėtais statiniais žemės sklypas nebuvo suformuotas, tai buvo ir yra valstybinė žemė. Palikėjas J. L. dar 1992 m. gegužės 22 d. (duomenys neskelbtini) tarnybai teikė prašymą parduoti jam 0,1527 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sumokant nustatytą sumą investiciniais čekiais, (duomenys neskelbtini) J. L. sumokėjo nustatyto dydžio įmoką. Tačiau jokių tolimesnių veiksmų jis neatliko, t. y. nesudarė notaro patvirtintos sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, sklypo nesuformavo, jo neįregistravo. Po J. L. mirties ieškovės prašymu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius pateikė pažymą apie velionio J. L. sumokėtas įmokas už minėtą žemės sklypą, šios pažymos pagrindu notarė R. B. (duomenys neskelbtini)paveldėtojams: ieškovei A. K., atsakovei M. M., J. P. L. ir J. S. L. – išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į nurodytas įmokas už žemę. 2013 m. rugsėjo 19 d. ieškovės brolis J. S. L. paveldėtą savo įmokų dalį už žemės sklypą prašė užskaityti ieškovės A. K. vardu. Ieškovė ir atsakovė 2013 m. vasarą geranoriškai žodžiu susitarė, kad inicijuos valstybinės žemės, esančios po pastatais (duomenys neskelbtini), sklypo suformavimo ir padalijimo į du sklypus procedūrą ir įgis asmeninėn nuosavybėn tokias sklypo dalis: atsakovei atiteks 9 arų sklypas, o ieškovei – 6 arų žemės sklypas. Ieškovė ir atsakovė vietoje apžiūrėjo maždaug ties kuria riba turėtų būti atidalytas žemės sklypas ir geranoriškai nusprendė, kad patogiausia būtų, jog šalys pasidalytų pastatus ir tokiu būdu taptų paprastesnis žemės sklypo atidalijimas, pastatų ir žemės sklypų valdymas. Tuo tikslu ieškovė ir atsakovė 2013 m. rugsėjo 10 d. sudarė mainų sutartį, kuria ieškovė A. K. perdavė atsakovės nuosavybėn ¼ dalį pastato –gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) mainais į M. M. ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu atsakovei atiteko gyvenamasis namas, vienas ūkinis pastatas ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, o ieškovei atiteko du ūkiniai pastatai. Ieškovė 2013 m. rugsėjo 12 d. išmainytą turtą padovanojo savo sūnui G. K.. Dar iki mainų sutarties sudarymo atsakovė M. M. ieškovei aiškino, kad tokia sutartis niekaip neįtakos galimybės rengti žemės sklypo planą, atsakovė teigė, kad jos kaip seserys susitars gražiuoju kaip pasidalyti žemės sklypą ir kad nors atsakovei ir atiteks gyvenamas namas ji nedarys jokių kliūčių dėl žemės sklypo suformavimo ir padalijimo. Tačiau po mainų sutarties sudarymo atsakovė savo pažadus ieškovei netikėtai pamiršo. Ieškovei pasidomėjus kada galės pradėti abi tvarkyti žemės sklypo formavimo ir atidalijimo reikalus atsakovė atsakė, kad įgaliojimą išpirkti iš valstybės žemės sklypą suteikė savo sūnui A. M., o pastarasis atsakovei liepęs niekur nesikišti, jokių dokumentų nepasirašinėti. Siekdama įgyvendinti buvusius susitarimus dėl žemės sklypo suformavimo ir jo padalijimo, ieškovė iškart po mainų sutarties sudarymo, t. y. 2013 m. rugsėjo 26 d., kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių ir prašė išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Ieškovė prašė leisti išsipirkti valstybinę žemę po pastatais esančiais (duomenys neskelbtini), ir padalinti žemės sklypą (15,27 arų) į dvi dalis. Atsakovė po ginčo sutarties sudarymo informavo ieškovę, kad jos sūnaus A. M. nuomone, ieškovė ar jos apdovanotasis G. K. neturi teisės į dalį žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina aplinkybė, kad atsakovė 2013 m. spalio 2 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių prašydama leisti suformuoti žemės sklypą (15 arų) po nuosavybės teise priklausančiais pastatais. Kauno rajono savivaldybės administracijos urbanistikos skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovė M. M. atsisakė pasirašyti ir ieškovės inicijuotą žemės sklypo formavimo projektą, 2013 m. lapkričio 27 d. įrašas patvirtina, kad atsakovė atsisako dokumentą pasiimti, nes „nori keisti nuomonę“. A. M. M. suteikus įgaliojimą visus su žemės sklypo formavimu susijusius klausimus spręsti sūnui A. M., pastarasis su prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrių. 2013 m. gruodžio 23 d. A. M. pateiktu atsakymu (Nr. (duomenys neskelbtini)) Nacionalinė žemės tarnyba patvirtino, kad formuojant žemės sklypą „kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės dalis bendroje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise priklausančios dalys“. Taigi, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuorodomis, ieškovė negalės pretenduoti į dalį suformuoto žemės sklypo, kadangi jai nuosavybės teise priklauso tik pagalbiniai – ūkiniai – statiniai, o po jais atskiro žemės sklypo suformavimas nėra galimas. Būtent Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus atsakymas paskatino atsakovę M. M. ir jos įgaliotąjį A. M. galutinai pakeisti nuomonę ir nesileisti į derybas su ieškove. Atsakovės ir jos įgaliotojo asmens A. M. veiksmai ir kalbos liudija, kad žemės sklypas bus formuojamas tik jų iniciatyva, negali būti kalbos apie žemės sklypo atidalijimą. Jei ieškovė būtų žinojusi tikruosius atsakovės ir jos įgalioto asmens A. M. ketinimus ir nesąžiningą elgesį po mainų sutarties sudarymo, niekada nebūtų sudariusi mainų sutarties tokiomis sąlygomis. Mainų sutartimi perleidus atsakovei ¼ gyvenamojo namo ieškovė prarado galimybę pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus pretenduoti į žemės sklypo dalies įgijimą asmeninėn nuosavybėn, o atsakovėms M. M. ir R. M. atsirado galimybė vienoms, be ieškovės ir jos sūnaus, spręsti sklypo formavimo klausimus, bei sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį. Kadangi ieškovė mainų sutarties pagrindu nuosavybės teise įgytus ūkinius pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 12 d. padovanojo savo sūnui G. K., todėl, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir taikius restituciją, turi būti pripažįstama negaliojančia ir dovanojimo sutartis, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta mainų sutarties (negaliojančios) pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė M. M. ir R. M. 2015 m. balandžio 29 d. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame su ieškovės A. K. patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovė M. M. nurodė, kad tarp jos ir ieškovės nebuvo jokio žodinio susitarimo inicijuoti valstybinės žemės, esančios po pastatais (duomenys neskelbtini), suformavimo ir padalijimo į du sklypus procedūros ir įgijimo kaip bendros dalinės nuosavybės teise. 2013 metų pavasarį ieškovė atvykusi adresu (duomenys neskelbtini) pati savo ranka maždaug parodė ribą, kur bus riba žemės, skiriamos ūkiniam pastatui. Kai atsakovė M. M. bandė prieštarauti, kad sandėliui priklauso mažiau žemės, negu gyvenamajam namui, ji tik užriko ant atsakovės, ir pabrėžė, kad jei yra pastatas, tai jam priklauso ir žemė. Atsakovė tada nieko neatsakė, nes įstatymų neišmano, nėra baigusi jokių mokslų. Tačiau jokio susitarimo dėl žemės sklypo dalinimo tarp jų nebuvo, nes nebuvo abipusiai išreikštos valios ir sutikimo, tąkart buvo tik vienos ieškovės samprotavimai. 2013 m. rugsėjo 10 d. mainų sutartį sudaryti pasiūlė pati ieškovė. Ji sakė, kad jai reikia viso sandėlio, nes jos sūnus norės sandėlį rekonstruoti. Ieškovės teiginius, kad ji nebūtų sudariusi sandorio, jei būtų žinojusi apie savo prarastą teisę įsigyti žemės sklypo dalį laikė nepagrįstais, nurodė, jog žemės sklypas yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, ir jo naudojimas ginčijamo sandorio sąlygose nebuvo aptartas. Jei ieškovė manė, kad sudarant mainų sutartį esminė sąlyga yra susitarti dėl žemės sklypo naudojimo ateityje, ji galėjo pasiūlyti įtraukti tokią sąlygą į sudaromą mainų sutartį, tačiau to nepadarė. Ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį tačiau konkrečiai nenurodo, kokiais atsakovės tyčiniais nesąžiningais veiksmais pasireiškė apgaulė ir noras suklaidinti ieškovę, įtakoti jos apsisprendimą sudaryti ginčijamą mainų sutartį. Laikė, jog nėra teisinio pagrindo tarp šalių sudarytą 2013 m. rugsėjo 10 d. mainų sutartį pripažinti negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės A. K. patikslintą ieškinį patenkino. Teismas: 1) pripažino negaliojančia 2013 m. rugsėjo 10 d. mainų sutartį, sudarytą tarp A. K. ir M. M., kuria A. K. perdavė M. M. nuosavybėn ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) mainais į M. M. ¾ dalis pastato –ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) pripažino negaliojančia 2013 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir G. K., kuria A. K. padovanojo G. K. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), negaliojančia; 3) pripažino negaliojančia 2014 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp M. M. ir R. M., kuria M. M. padovanojo R. M. ½ pastato – gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nusprendė taikyti restituciją: 1) įpareigoti atsakovę R. M. grąžinti atsakovei M. M. 2014 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą – ½ pastato – gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) įpareigojo atsakovą G. K. grąžinti ieškovei A. K. 2013 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 3) įpareigojo A. K. grąžinti M. M. ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o M. M. įpareigojo grąžinti A. K. ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kitų statinių (inžinerinių) –kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Be to teismas priteisė iš atsakovių M. M. ir R. M. valstybei po 16,80 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų bei ieškovei A. K. iš atsakovių M. M. ir R. M., po 400 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir po 128,30 Eur žyminio mokesčio.

Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais bei šalių veiksmais po sandorio sudarymo, kuriuos patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, nustatė, kad po statinių paveldėjimo likus dviem jų bendrasavininkėms (ieškovei ir atsakovei) buvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo po statiniais suformavimo, pasidalijimo ir įgijimo nuosavybėn. Tai patvirtino ne tik ieškovė A. K. ir jos sūnus G. K., bet ir atsakovė M. M., jos sūnus A. M., tiek ir broliai J. P. L. ir J. S. L., perleidę savo turto dalis atsakovei. Visiems buvo žinoma, kad ieškovės sūnus G. K. norėtų tame sklype rekonstruoti ūkinį pastatą įrengiant jame ir gyvenamąsias patalpas, dėl ko, ieškovė padovanojo paveldėtą turtą sūnui, o pastarasis tą pačią dieną įgaliojimu be kitų pavedimų įgaliojo savo motiną išpirkti jo vardu dalį žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) ir atlikti visus kitus su tuo susijusius pavedimus.

Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais teismas nurodė, jog ginčo šalys prieš sandorio sudarymą suprato, kad žemę galės išsipirkti pagal turimo nekilnojamojo turto dalis, t. y. ieškovei priklausys ¼ suformuoto sklypo dalis (apie 3,75 aro), todėl ieškovė ir jos sūnus dar prieš ginčo sandorio sudarymą derėjosi su atsakove ir jos sūnumi dėl didesnės dalies sklypo. Kaip nurodė ieškovė, su atsakove buvo sutarta, jog dėl pakankamai toli vienas nuo kito esančių pastatų, jos pasidalins pastatus tokiu būdu, kad nebūtų jų bendraturtėmis ir atitinkamai ateityje pasidalins į dvi dalis suformuotą žemės sklypą – jai atiteks 6, o atsakovei 9 arai žemės. Ieškovė, besąlygiškai pasitikėdama seserimi, tokį sandorį sudarė. Atsakovei neigiant tokį susitarimą ir nesant jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų teismas neturėjo galimybės konstatuoti buvus tokį susitarimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad pažadas po statinių pasidalijimo perleisti dalį sklypo vienokiu ar kitokiu būdu, jei jis toks ir buvo, yra tik moralinis įsipareigojimas, kuris, priešingai nei sutarties sudarymas, negali sukelti jokių teisinių padarinių. Kita vertus, nurodė, kad ieškovės teiginys, jog sudarydama paveldėtų statinių mainų sutartį ji tikėjosi ateityje gauti iš sesers didesnę dalį žemės sklypo nei jai priklausytų pagal turimą dalį bendrojoje nuosavybėje yra sandorio sudarymo motyvas, o suklydimas dėl sandorio sudarymo motyvo, kuris nebuvo inkorporuotas į sutartį kaip esminė tos sutarties sąlyga, negali būti laikomas esminiu suklydimu, dėl kurio sandorį reikėtų pripažinti negaliojančiu.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, sudarydama ginčijamą mainų sutartį ieškovė suklydo ne tik dėl sandorio sudarymo motyvo, bet ir atsisakė jai priklausiusios gyvenamojo namo dalies tuo pačiu prarasdama turimą teisę į tam tikro dydžio sklypo įgijimą, kas reiškia, neteko galimybės apskritai ateityje įgyti bet kokios dalies žemės sklypo. Teismas pripažino, kad ieškovė neteisingai suvokė sudaromą sandorį, neteisingai suvokdama jo turinį, o būtent tai, jog gyvenamojo namo dalies mainymas į ūkinio pastato dalį jai užkerta galimybę įgyti žemės sklypo dalį, kuri jai priklausytų, pagal jau paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Vertindamas ginčo sandorio sudarymą minėtu aspektu, teismas konstatavo klaidingą ieškovės faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimą, kuris reiškia, kad jeigu ieškovė būtų suvokusi šias jai svarbias aplinkybes teisingai, ji tokio sandorio nebūtų sudariusi. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas sprendė, jog sandoris buvo sudarytas ieškovei suklydus, todėl pripažino jį negaliojančiu kaip sudarytą sulydimo įtakoje.

Teismas vertino ir tai, jog sudarydama sandorį ieškovė buvo garbingo amžiaus, t. y. 74 metų, turėjo specialųjį vidurinį išsilavinimą (ne teisinį), žemės išpirkimą iš valstybės reglamentuojančius specialiuosius teisės aktus, sandoris buvo sudaromas tarp dviejų labai artimų žmonių – seserų, kurių šeimos iki tol puikiai sutarė, šalys prieš tai buvo turėję žemės sandorių, buvo abipusis pasitikėjimas. Todėl sprendė, jog tokie šalių santykiai nesuponavo poreikio ieškovei prieš sandorio sudarymą kreiptis į teisininkus ir aiškintis tokio sandorio galimus teisinius padarinius.

Teismas pripažino, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ji atsakovės buvo suklaidinta kokiais nors aktyviais veiksmais ar svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu. Vertindamas ikisutartinius sandorio šalių santykius teismas pripažino, kad šalys derėjosi ne dėl to, jog ieškovė gali netekti žemės ateityje, o dėl to, kokio dydžio žemės sklypas jai galėtų priklausyti. Todėl laikė, jog sandorio naikinti CK 1.91 straipsnio pagrindu nėra teisinio pagrindo.

Pripažinęs mainų sandorį negaliojančiu dėl suklydimo teismas pripažino naikintinais ir iš to kylančius išvestinius reikalavimus.

Atsiliepimas

Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl sandorio negaliojimo pagrindų neatsižvelgė į tokį svarbų teisinio reguliavimo aspektą – kaip reikalavimą, jog nuginčijant sandorį, pats suklydimas turi būti dėl paties sandorio, jo dalyko ar kitų esminių to sandorio sąlygų. Priimdamas sprendimą pripažinti mainų sandorį negaliojančiu teismas konstatavo suklydimą ne dėl paties mainų sandorio metu egzistavusių esminių sandorio faktų, sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sandorio sąlygų (CK 1.90 straipsnio 2 ir 4 dalys), o dėl po sandorio sudarymo kilusių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas klydo, vertindamas, jog ieškovė neteisingai suvokė sudaromą sandorį, neteisingai suvokė jo turinį, nes ginčo sandorio turinį šiuo atveju sudaro šalių abipusis pasikeitimas iki sandorio sudarymo dalinės nuosavybės teise valdytomis atitinkamomis pastatų dalimis. Po sandorio sudarymo šalys tapo atskirų nekilnojamojo turto objektų savininkėmis. Šalys ginčijamu sandoriu nesitarė dėl žemės sklypo galimo pasidalijimo ateityje, atsakovė M. M. neįsipareigojo duoti sutikimą dalinti sklypą į dvi dalis, sutartyje apskirtai nėra jokių sąlygų dėl žemės, o tik dėl pastatų. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, jog gyvenamojo namo mainymas į dviejų ūkinių pastatų dalis, neįvertino aplinkybės, jog ieškovė neprarado galimybės įsigyti žemės sklypo dalies iš atsakovės.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovės ir jos sūnaus iniciatyva, būtent jiems pasiūlius atsakovei mainyti atitinkamas statinių dalis, ir šalys laisva valia sutiko mainyti statinių dalis tikslu atsidalinti paveldėtą turtą, t. t. šį turtą valdyti ne bendrąja daline nuosavybe, o turėti atskirus nekilnojamojo turto objektus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino, jog ginčijama mainų sutartis buvo sudaryta esant abipusiai suderintai sandorio šalių valiai, nesant suklydimo. Šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovė siekė sukurti tarpusavio teises ir pareigas, t. y. pasikeisti joms nuosavybės teise priklausančiomis pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dalimis, kad taip joms būtų patogiau naudotis savo nuosavybe. Ieškovė ieškinį grindė ne suklydimo dėl sutarties esmės aplinkybe, bet įsitikinusi, kad mainų sutartis sudaryta su tam tikra sąlyga – šalims sudarius mainų sutartį, atsakovė turėsianti duoti sutikimą dalintis privatizuojamą žemės sklypą, tačiau šiuos įsipareigojimus vėliau atsisakė vykdyti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 1.79 straipsnio 2 dalies 4 punktu, reglamentuojančiu nuginčijamo sandorio patvirtinimo prezumpciją, nes ieškovė, 2013 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutarties pagrindu visiškai perleido kitam asmeniui – G. K. pagal ginčijamą sandorį įgytas nuosavybės teises, o tai laikytina sandorio patvirtinimu iš ieškovės pusės, dėl ko ji prarado teisę ginčyti sandorį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė R. M. nuosavybės teises į sąžiningai įsigytą statinių dalį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu garantuojamą teisę į nekliudomą naudojimąsi nuosavybe. Iš nieko negali būti atimama jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Negalima visuomenės interesu laikyti ieškovės A. K. privataus intereso ir paimti iš atsakovių M. M. ir R. M. jų sąžiningai įgytą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą. Pirmosios instancijos teismas nepripažindamas R. M. sąžininga įgijėja ir jos atžvilgiu taikydamas restituciją, net priteisė iš jos atlyginti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ginčijamos dovanojimo sutarties 5.10 punkte nurodyta, jog yra gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo pavaduotojos, pavaduojančios skyriaus vedėją, sutikimas dėl nuomos teisės perleidimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo sutinkama, jog dovanotoja perleistų žemės sklypo dalies, kurio nuomos klausimas iki šios dienos neišspręstas, prie naujam savininkui perleidžiamų dovanojamų daiktų. Tai reiškia, kad R. M., tapdama pastatų bendraturte, įgijo ir teisę išsinuomoti arba pirkti iš valstybės atitinkamą dalį žemės sklypo, kuriame yra šie pastatai. Todėl teismo sprendimas toje dalyje, kur nuspręstas pripažinti negaliojančia 2014 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp M. M. ir R. M., yra visiškai nepagrįsta, iš esmės pažeidžianti atsakovės R. M. teises ir teisėtus interesus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai paskirstė byloje šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui nenustačius atsakovės kaltės dėl ieškovės galimo suklydimo, teismas negalėjo priteisti atlyginti ieškovės patirtas išlaidas iš atsakovių, o priešingai, turėjo priteisti visas atsakovių patirtas išlaidas iš ieškovės.

Prisidėjimu prie apeliacinio skundo atsakovė R. M. nurodė, jog sutinka su apeliaciniu skundu, jį palaiko ir prie jo prisideda. Pirmosios instancijos teismas iš dalies teisingai nustatė, kad aplinkybė, jog ieškovė nebegali tikėtis privatizuoti jokios žemės sklypo dalies, atsakovei ir jos atstovui paaiškėjo tik po to, kai jis pats po ginčo sandorio sudarymo pradėjo rūpintis žemės sklypo tvarkymu. Todėl teismui pripažinus, kad M. M. ginčo sandorio metu tokiu aplinkybių nežinojo, nesudaro pagrindo teigti, jog jos nuo ieškovės galėjo būti nutylimos, slepiamos ar ieškovė kokias aktyviais veiksmais buvo klaidinama. Nenustatęs atsakovės kaltės dėl ieškovės galimo suklydimo teismas neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, priešingai, turėjo priteisti visas atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės.

Atsiliepimas

Ieškovė A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės M. M. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantė nepagrįstai siaurina mainų sutarties turinį. Tikroji mainų sutarties šalių valia ir esminė mainų sutarties sąlyga buvo pastatų ir žemės sklypo pasidalijimas tarp ieškovės ir apeliantės. Kiekvienai sutarčiai sudaryti asmenį veda jo asmeninių tikslų ir poreikių tenkinimas, o ne priešingai. Todėl laiko nelogiška apeliantės poziciją, kad ieškovei ir apeliantei nesutarus dėl mainų sutarties sąlygų kai ieškovė siūlo 17 kartų brangesnį turtą mainyti į 2,5 aro žemės ir nesutarus, ieškovė sudaro ginčijamą mainų sutartį tokiomis sąlygomis, kad apskritai praranda bet kokią teisę į žemės sklypo dalį, net į savo turimus 3,75 arus ir prieštaraujančią logikos dėsniams. Mano, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota taisykle, jog teismas vertindamas įrodymus privalo vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nurodė, jog ieškovė yra garbingo amžiaus ((duomenys neskelbtini)), o namo dalies mainymo į negyvenamąsias patalpas pasekmių suvokimas reikalauja ypatingų teisinių žinių, kurios įprastai nėra suvokiamos veiksniam ir apdairiam asmeniui. Dėl solidaus amžiaus ir teisinių vingrybių neišmanymo ieškovė buvo įsitikinusi, kad įmokų už žemę paveldėjimas tiesiogiai susijęs su teise į žemės sklypo dalies nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neteisingai suvokė sudaromą sandorį, neteisingai suvokdama jo turinį, o būtent tai, jog gyvenamojo namo dalies mainymas į ūkinių pastatų dalį jai užkerta galimybę įgyti žemės sklypo dalį, kuri jai priklausytų, pagal jau paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Bylos faktinių aplinkybių analizė patvirtina, kad ginčijamos mainų sutarties tikslas nebuvo tik konkrečių pastatų dalių apsikeitimas tarp šalių, kadangi sudarydama mainų sutartį ieškovė apeliantei ir perleido teisę į žemės sklypo dalį. Byloje akivaizdus ieškovės suklydimo faktas. Kadangi joks protingas asmuo esant analogiškai situacijai nebūtų sudaręs mainų sutarties tokiomis sąlygomis kokiomis sudarė ieškovė.

Šalies argumentai

Apeliantė skunde nepagrįstai teigia, jog ieškovė prarado galimybę ginčyti mainų sutartį, vadovaujantis CK 1.79 straipsnio 2 dalimi, kaip šalis patvirtinusi sandorį, kadangi grįsdama šį savo teiginį neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, t. y. cituoja ją išimdama teiginį iš viso bylos konteksto.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkinęs ieškinio reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir taikęs restituciją pripažino negaliojančiomis ir ieškovės bei atsakovo G. K. 2013 m. rugsėjo 12 d., o taip pat apeliantės bei atsakovės R. M. 2014 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartis, kadangi jos buvo sudarytos mainų sutarties (negaliojančios) pagrindu ir laikytinos išvestinėmis sutartimis. Tiek ieškovė, tiek apeliantė negalėjo padovanoti turto, kuris joms nepriklauso nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas nenustatęs byloje jokių išimtinių aplinkybių dėl kurių restitucija galėtų būti netaikoma pagrįstai ją taikė natūra. Laiko, jog priešingu atveju nebūtų pasiektas civilinių santykių stabilumas ir restitucijos esmė – atkurti pažeistą šalių turtinės padėties pusiausvyrą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93, 94, 95, 96, 98 straipsnių nuostatomis, pagrįstai priteisė iš apeliantės ir atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, o apeliantės nurodomos įstatymo nuostatos yra taikomos sprendžiant klausimus susijusius su restitucijos taikymu natūra ar piniginės kompensacijos išmokėjimo galimybėmis pripažinus sutartis negaliojančiomis.

Atsakovas G. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės M. M. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Pagrįstai teismas taikė restituciją, kadangi tik tokiu būdu įmanoma atstatyti ieškovės pažeistas teises. Šis atsakovas nesutinka su apeliantės skunde išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu. Nesupranta apie kokias nuoskaudas ir nesąžiningumą jų atžvilgiu kalba apeliantė ir jos sūnus. Laiko nepagrįstais apeliantės teiginius, jog žemė atsakovui nereikalinga, kadangi jis gyvena Anglijoje ir nesiruošia grįžti. Nurodo, jog dešimt metų gyveno Anglijoje, tačiau jau nuo 2016 m. birželio mėnesio gyvena Lietuvoje ir svajoja joje susikurti namus.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl mainų sutarties sudarymo teisėtumo ir iš to kylančių pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės A. K. ir atsakovės M. M. brolis J. L.. Palikimą po jo mirties priėmė palikėjo broliai J. P. L. ir J. S. L. bei seserys ieškovė A. K. ir atsakovė M. M.. (duomenys neskelbtini) paveldėtojams išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo paveldėtojai lygiomis dalimis, t. y. po ¼ paveldėjo: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). 2013 m. balandžio 12 d. ir 213 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartimis broliai J. P. L. ir J. S. L. savo paveldėto turto dalis perleido atsakovei M. M., kuriai tokiu būdu nuo (duomenys neskelbtini) priklausė ¾, o ieškovei A. K. ¼ paveldėto turto dalys. Po paveldėtais statiniais žemės sklypas nebuvo suformuotas, tai buvo valstybinė žemė. Palikėjas J. L. dar (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai teikė prašymą – parduoti 0,1527 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sumokant nustatytą sumą investiciniais čekiais. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. (duomenys neskelbtini) J. L. sumokėjo nustatyto dydžio įmoką, tačiau nesudarė notaro patvirtintos sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sklypo nesuformavo, jo neįregistravo. Po J. L. mirties ieškovė su prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių dėl pažymos apie J. L. sumokėtas įmokas už ginčo žemės sklypą išdavimo. 2013 m. sausio 24 d. buvo išduota pažyma, kurios pagrindu notarė R. B. (duomenys neskelbtini) paveldėtojams išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į nurodytas įmokas už žemę. 2013 m. rugsėjo 19 d. paveldėtojas J. S. L. paveldėtą savo įmokų dalį už žemės sklypą prašė užskaityti ieškovės A. K. vardu, ką notarė ir padarė. Ieškovė ir atsakovė 2013 m. vasarą geranoriškai žodžiu sutarė, kad inicijuos valstybinės žemės esančios po pastatais (duomenys neskelbtini) sklypo suformavimo ir padalijimo į du sklypus procedūrą ir įgis tokias sklypo dalis asmeninėn nuosavybėn: atsakovei atiteks 9 arų sklypas, o ieškovei – 6 arų žemės sklypas, abi apžiūrėjo maždaug ties kuria riba turėtų būti atidalytas žemės sklypas ir geranoriškai nusprendė, kad patogiausia būtų, jog šalys pasidalytų ir pastatus, kadangi tokiu būdu taptų paprastesnis žemės sklypo atidalijimas bei pastatų ir žemės sklypų valdymas. Tuo tikslu ieškovė ir atsakovė 2013 m. rugsėjo 10 d. sudarė mainų sutartį, kuria ieškovė perdavė atsakovės nuosavybėn ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių (duomenys neskelbtini) mainais į atsakovės ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¾ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu atsakovei atiteko gyvenamas namas, vienas ūkinis pastatas ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, o ieškovei atiteko du ūkiniai pastatai. Ieškovė 2013 m. rugsėjo 12 d. išmainytą turtą padovanojo savo sūnui G. K.. Siekdama įgyvendinti susitarimus dėl žemės sklypo suformavimo ir jo padalijimo, ieškovė 2013 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių su prašymu išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, t. y. leisti išsipirkti valstybinę žemę po esančiais pastatais (duomenys neskelbtini) ir padalinti žemės sklypą (15,27 arų) į dvi dalis. Atsakovė 2013 m. spalio 2 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių su prašymu leisti suformuoti žemės sklypą (15 arų) po nuosavybės teise priklausančiais pastatais. Atsakovės įgaliotas asmuo A. M. 2013 m. lapkričio 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriui pateikė prašymą dėl atsakymo į M. M. prašymą pateikimo. Kauno rajono savivaldybės administracijos urbanistikos skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. atsakydamas į atsakovės įgalioto asmens A. M. prašymą išduoti leidimą rengti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kadangi leidimas rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 29 d. pažymėjo, kad leidimas išduotas ginčo žemės sklype esančių pastatų savininkams – G. K., kuriam priklauso du pagalbinio ūkio pastatai, ir M. M., kuriai priklauso gyvenamasis namas, pagalbinio ūkio pastatas bei kiti inžineriniai statiniai, patvirtino, jog formuojant žemės sklypą kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės dalis bendroje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise priklausančios dalys. Kadangi atsakovė M. M. ir jos įgaliotas asmuo A. M. informavo ieškovę, jog ji neturi teisės į dalį žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. lapkričio 27 d. atsisakė pasirašyti ieškovės inicijuotą žemės sklypo formavimo projektą, ieškovė negali pretenduoti į dalį suformuoto žemės sklypo, kadangi jai nuosavybės teise priklauso tik pagalbiniai – ūkiniai statiniai, o vien po jais atskiro žemės sklypo suformavimas nėra galimas. 2013 m. rugsėjo 12 d. ieškovė mainų sutarties pagrindu nuosavybės teise įgytus ūkinius pastatus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius (duomenys neskelbtini) padovanojo savo sūnui G. K., o (duomenys neskelbtini) atsakovė M. M. ½ gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių (duomenys neskelbtini) padovanojo savo anūkei R. M.. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad sudarydama ginčijamą mainų sutartį ieškovė suklydo ne tik dėl sandorio sudarymo bet ir atsisakė jai priklausiusios gyvenamojo namo dalies tuo pačiu prarasdama turimą teisę į tam tikro dydžio sklypo įgijimą, neteko galimybės apskritai ateityje įgyti bet kokios dalies žemės sklypo, sprendė, jog ieškovė neteisingai suprato sudaromą sandorį, neteisingai suvokdama jo turinį, o būtent tai, jog gyvenamojo namo dalies manymas į ūkinio pastato dalį jai užkerta galimybę įgyti žemės sklypo dalį, kuri jai priklausytų, pagal paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl, konstatavęs klaidingą ieškovės faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimą, kuris reiškia, kad jeigu ieškovė būtų suvokusi šias jai svarbias aplinkybes teisingai, ji tokio sandorio nebūtų sudariusi, pripažino sandorį negaliojančiu dėl suklydimo. Su tokiu pirmosios instancijos sprendimu nesutinka atsakovės, kurios teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomų argumentų.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ginčijamų sandorių neteisėtumu ir restitucijos taikymu, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Bylos duomenimis nenustatyti apeliaciniame skunde nurodyti procesinės teisės pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės nurodytų civilinio proceso taisyklių, tinkamai įvertindamas visus byloje esančius įrodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis ginčijamos mainų sutarties turinį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos sutarčių aiškinimo klausimais ir aiškino ne vien pažodinį nurodytos sutarties tekstą, bet analizavo ir šalių elgesį, vertino šios sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus bei kitas reikšmingas aplinkybes, nepažeisdamas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusių su jos įrodinėjama aplinkybę, kad nebuvo jokio konkretaus šalių susitarimo dėl žemės sklypo padalijimo iki mainų sutarties sudarymo.

Pagal įstatymą sandoris, sudarytas dėl apgaulės, teismo tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnis), o pagal klydusios šalies ieškinį - sandoris, sudarytas dėl suklydimo, t. y. iš esmės suklydus, suklydimu laikant klaidingą prielaidą apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį, o dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, o vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

Be to, sprendžiant šalių ginčą dėl sutarties galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties, teismas vadovaujasi CK 6.193 – 6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Nors įstatymas reglamentuoja, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai ir, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), būtina atsižvelgti į sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes, analizuoti šalių elgesį, derantis dėl sutarties sudarymo bei po jos sudarymo (CK 1.193 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad vertinant mainų sutarties šalių veiksmus iki mainų sutarties sudarymo ir po jos sudarymo, atsižvelgtina ir į CK 1.5 straipsnio nuostatas, kad civilinių santykių subjektai privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Vertintina, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, jog mainų sutartimi šalys susitarė tik dėl turto pasikeitimo, o dėl žemės sklypo pasidalijimo jos nesitarė, kadangi toks apeliantės argumentas yra nelogiškas ir nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja kaip įmanoma tiksliau identifikuoti tikruosius šalių ketinimus, kadangi sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai bei interesai. Jie ir nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288-/2009, 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, jame nurodytas situacijos vertinimas prieštarauja logikos dėsniams, kadangi joks protingas žmogus nesudarytų sutarties tokiomis sąlygomis, kuomet kaip konkrečiu atveju ieškovė apskritai praranda bet kokią teisę į žemės sklypo dalį ant kurios stovi jai mainų sutartimi išmainyti statiniai bei į tą dalį turto, kurią ji paveldėjo. Todėl teismas sprendžia, kad apeliantė jokiais objektyviais įrodymais neįrodė, jog būtent ieškovė inicijavo mainų sutartį tik tikslu apsimainyti pastatais bei jai visiškai nepalankiomis sąlygomis, t. y. jog ieškovė ir atsakovė dar iki mainų sutarties sudarymo nesutarė dėl žemės sklypo ant kurio stovi ginčo pastatai pasidalinimo, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Mainų sutartis tarp šalių sudaryta 2013 m. rugsėjo 10 d. Iškart po jos sudarymo, t. y. 2013 m. rugsėjo 26 d., ieškovė, būdama sąžininga ir veikdama pagal šalių sudarytą susitarimą iki mainų sutarties sudarymo, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių su prašymu išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, t. y. leisti išsipirkti valstybinę žemę po pastatais, kurie jai atiteko po ginčijamos mainų sutarties sudarymo, ir padalinti žemės sklypą į dvi dalis, kurių viena priklausytų jai, o kita apeliantei. To padaryti ieškovei nebuvo leista, kadangi ji buvo išmainiusi paveldėtą gyvenamojo namo dalį į ūkinių pastatų dalis, t. y. ieškovė prarado teisę būti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Pasikreipus į atsakovę dėl susidariusios situacijos, jai buvo nurodyta, jog su ginčo turtu susijusius klausimus sprendžia atsakovės įgaliotas asmuo A. M.. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė, sudarydama ginčo mainų sutartį su atsakove dėl namo dalies mainymo į negyvenamąsias patalpas, pasitikėdama seserimi, kadangi jas sieja kraujo giminystės ryšys, savitarpio parama ir globa, nesuvokė teisingai tokios sutarties sudarymo pasekmių, kadangi jos reikalauja ypatingų teisinių žinių, suklydo ją sudarydama.

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažeidė CK 1.90 straipsnio 3 dalies, 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja procesinės, o ne materialinės teisės normos, todėl šaliai, kurios naudai priimamas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstai priteisė iš atsakovių.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 500 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 metų redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos. Todėl iš atsakovės priteisiamos ieškovei 500 Eur išlaidos (CPK 98 straipsnis).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės M. M. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje valstybė patyrė 10,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus atsakovės M. M. apeliacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš jos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. K. (asmens kodas 4382260321) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokant už advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Priteisti iš atsakovės M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 10,50 Eur (dešimt eurų, 50 centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. (Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų 10,50 Eur sumą mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos gavėjo juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Raimondas BuzelisAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas