Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-404-278/2018

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-22
Bylos Nr.: e2A-404-278/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-08012-2015-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Valiulienė, Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: AB „Panevėžio statybos trestas“
Atsakovas: B. B., J. O., I. M., E. G., J. G.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-404-278/2018

teisėjų kolegija: A. Jasonas, Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08012-2015-2

V. Motiejūnienė, S. Kulbienė Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)1.3.7.5.9; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau – AB) „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Panevėžio statybos trestas“ ieškinį atsakovėms B. B., J. O., I. M., E. G., J. G. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Panevėžio statybos trestas“ ieškiniu teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015-09-21 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priteisti solidariai iš atsakovių B. B., J. O., I. M., E. G. ir J. G. 11 583,95 Eur žalą; solidariai iš atsakovių B. B., I. M., E. G. ir J. G. 22 223,28 Eur žalą; solidariai iš atsakovių I. M. ir E. G. 20 931,08 Eur žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog atsakovės, dirbdamos AB „Panevėžio statybos trestas“, klastodamos dokumentus ir pasisavindamos bei iššvaistydamos bendrovės turtą, padarė įmonei žalą: laikotarpiu nuo 2001-01-29 iki 2002-09-17 B. B., J. O., I. M., E. G., J. G. – 11 583,95 Eur dydžio; laikotarpiu nuo 2003-01-13 iki 2003-11-21 B. B., I. M., E. G., J. G. – 22 223,28 Eur dydžio; laikotarpiu nuo 2002-06-21 iki 2003-12-23 I. M., E. G. – 20 931,08 Eur dydžio. Teigė, kad dėl šių veiksmų atsakovėms buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri Panevėžio apygardos teismo 2013-03-15 ir 2013-12-27 nutartimis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, o byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

3. Teigė, jog Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2015-09-21 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė nagrinėti prašymą, dėl žalos išieškojimo, nurodant, kad bendrovė praleido trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą, jį prilygindama ieškininės senaties terminui.

4. Nurodė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-08 nutartis, kuria buvo konstatuota, jog bendrovė turi kreiptis į darbo ginčų komisiją, nes išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka dar galima pasinaudoti, įsiteisėjo 2015-08-04, todėl pateikus komisijai 2015-08-25 prašymą, nebuvo praleistas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas, nes buvo tinkamai ir laiku įvykdytas teismų sprendimais nustatytas įpareigojimas.

Ieškovas nurodė, kad aplinkybė, jog baudžiamoji byla atsakovėms buvo nutraukta ne reabilituojančiais pagrindais, neleidžia konstatuoti, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, o visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama suėjus senaties terminui. Įvertinus, jog atsakovių nusikalstami veiksmai padarė įmonei žalą, kuri yra visiškai įrodyta baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-511/2013 surinktais faktiniais duomenimis, ji turi būti solidariai atsakovių atlyginama.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018-01-29 sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė atsakovėms patirtas bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, jog atsakovė B. B. nuo 1994-05-02 pagal darbo sutartį dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“ filiale „D.“ parduotuvės vedėja, o nuo 2002-03-01 iki 2002-11-30 vedėjos – apskaitininkės pareigose, nuo 2002-12-01 pervesta į vedėjos pareigas, darbo sutartis nutraukta 2004-03-26, tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovė J. O. nuo 1999-05-13 pagal darbo sutartį dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“ filiale „D.“ pardavėja – apskaitininke, nuo 2002-01-14 perkelta į vadybininkės apskaitininkės, o nuo 2002-03-01 – vadybininkės komercijai pareigas, darbo sutartis nutraukta 2002-11-29, tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; atsakovė I. M. nuo 1999-06-01, pakeičiant 1994-04-29 darbo sutartį, dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“ filiale ,,G.“ vyr. buhaltere, darbo sutartis nutraukta 2004-04-01; atsakovė E. G. bendrovėje dirbo nuo 1983-01-03, o filiale „G.“ buhaltere nuo 2000-03-13, darbo sutartis nutraukta 2004-05-07; atsakovė J. G. nuo 1998-05-11 dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“ filiale „D.“ vyr. buhaltere, 2003-12-01 paskirta filialo SK „P.“ vyresniąja buhaltere, darbo sutartis nutraukta 2004-04-05. Nustatė, kad atsakovėms buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-19-511/2013 dėl didelės vertės turto pasisavinimo, dokumentų klastojimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, kuri Panevėžio apygardos teismo 2013-03-15 bei 2013-12-27 nutartimis atsakovių atžvilgiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.Įvertinęs ieškinyje pateiktą faktinį ieškinio pagrindą, tai yra baudžiamosios bylos Nr. 1-19-511/2013 medžiagą – 2011-11-21 kaltinamąjį aktą, 2005-03-01 bei 2007-07-31 FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-03-09 FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus specialisto paaiškinimą dėl AB PST filialo „G.“, Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimo tarnybos 2005-06-07 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005-01-12 bei 2010-01-08 specialisto išvadas, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246-6.249 straipsnių, reglamentuojančių darbuotojų civilinę atsakomybę, nuostatomis, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovių kaltė negali būti preziumuojama, nes įstatymas nustato, kad šios veikos – didelės vertės turto pasisavinimas, dokumentų klastojimas ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, civilinio proceso tvarka nenustatinėjamos, o jas patvirtinantis leistinas įrodymas būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje. Įvertinęs aplinkybę, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovių kaltės.Teismas pažymėjo, jog nors prokuratūra ir yra valstybės institucija, priskiriama prie Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus, tačiau baudžiamojoje byloje prokuroro atliktų, ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės vertinimas – formuluojamas kaltinamajame akte, negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12–14 straipsniuose.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog pasibaigus saugojimo laikui ieškovas sunaikino originalius pirminius buhalterinius dokumentus – statybos darbų vadovų segtuvus, 2002-2003 metų sandėlio apskaitos korteles, statybos objektų savikainos segtuvus, 2002 metais sunaudotų medžiagų segtuvus, 2002 metų atliktų darbų aktus, 2002 ir 2003 metų medžiagų sandėlyje, kuro, atsarginių dalių nurašymo bylas, 2003 metais sunaudotų medžiagų sąrašus, 2003 metų atliktų darbų aktus, kurie šiam buvo grąžinti 2014-11-19, bei prarado „Navision“ programą, sprendė, jog AB „Panevėžio statybos trestas“ sunaikino sau nenaudingus įrodymus, tokiu būdu užkirsdamas atsakovėms galimybę tinkamai atsikirsti į ieškinį ir paneigti ieškinio pagrįstumą. Konstatavo, jog byloje esančios dokumentų kopijos neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų CPK 197 straipsnio prasme ir šie įrodymai yra fragmentiški, todėl nėra galimybės byloje atlikti ekspertizę.Teismas darė išvadą, kad specialistų išvados, kuriomis ieškovas grindžia ieškinį yra prieštaringos, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu atliktoms specialistų išvadoms prieštarauja baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atlikta 2013-06-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad pagal papildomai pateiktus dokumentus nepagrįstai į sąnaudas nurašytų prekių vertė 189 736,93 Lt mažinama 9 695,75 Lt, nes tikėtina, kad 9 695,75 Lt vertės prekės buvo užregistruotos filialo „G.“ sandėlio ir medžiagų nurašymo apskaitos dokumentuose. Be to, konstatavo, jog ieškovas toleravo Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimus, pavyzdžiui įvairioms prekėms suteikiant tuos pačius kodu.Pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad teisės pažeidimo nebuvo, todėl ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį. Nurodė, kad prašymas panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015-09-21 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) netenkinamas, nes ieškovui pareiškus ieškinį teisme, toks prašymas netenka prasmės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AB „Panevėžio statybos trestas“ prašo 2018-01-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei prieštaringas. Teigia, jog atsakovių kaltė yra įrodyta būtent specialistų išvadomis bei ekspertizės aktais ir, įvertinus aplinkybę, jog joms yra taikoma visiška materialinė atsakomybė, atsakovės privalo atlyginti padarytą žalą. Tvirtina, jog teismas, privalėjęs vertinti dokumentuose užfiksuotus, nustatytus nusikaltimo sudėties elementus, to nepadarė ir apie tai sprendime nepasisakė, o tik formaliai nurodė, kad leistinas įrodymas yra tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, o baudžiamajai bylai esant nutrauktai, suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui, atsakovių kaltės ieškovas neįrodė. Nurodo, kad nevertindamas ieškovo nurodytuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose (specialistų išvadose bei ekspertizės aktuose) užfiksuotų aplinkybių, kurios įrodo atsakovių kaltę, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei žalos dydį, teismas neatskleidė bylos esmės ir sprendimas šiuo aspektu yra be motyvų. Be to, byloje kitų lygiaverčių įrodymų, kurie paneigtų minėtus rašytinius įrodymus, nėra.Tvirtina, jog teismo argumentai dėl dokumentų sunaikinimo neturi nieko bendro su CPK nustatytu įrodinėjimu civiliniame procese. Atkreipia dėmesį, kad AB „Panevėžio statybos trestas“ yra didelė įmonė ir kiekvienas darbuotojas atlieka jam pavestas funkcijas, vadovaudamasis jo sritį reguliuojančiais lokaliniais ir kitais teisės aktais, todėl sukontroliuoti kiekvieno darbuotojo yra neįmanoma, o suėjus terminui, archyvarė atliko savo pareigas ir netyčia sunaikino dokumentus, kuriuos prašė išreikalauti atsakovės. Ieškovas nurodo, kad teismas visos apimties specialistų išvadų nevertino, nes jo nuomone šios yra prieštaringos, kadangi pagal 2013-06-28 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog žalos dydis yra mažesnis 9 695,75 Lt sumai. Tvirtina, kad tokia teismo argumentacija yra nepagrįsta, nes vien tikėtinas žalos dydžio sumažinimas 9 695,75 Lt sumai, nedaro visų specialistų išvadų prieštaringomis ir nevertintinomis. Nurodo, kad teismas, manydamas, jog ieškovas žalos dydžio neįrodė, nes 2013-06-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta tikėtina mažesnė žalos dydžio suma, diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje žalos (nuostolių) nustatymą, įtvirtinta taisyklė, kad nuostolių dydį gali nustatyti teismas, kas reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, jog suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Teigia, jog sprendime išdėstyti teismo motyvai leidžia susidaryti nuomonę, kad teismas vadovavosi atsakovių parodymais ir juos laikė įrodymais, paneigiančiai rašytinius oficialius įrodymus - specialistų išvadas ir ekspertizės aktus, ir kad pagrindas atmesti ieškinį yra tai, jog buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimą ieškovas toleravo atlikdamas auditą ir metines inventorizacijas. Nurodo, kad tokie teismo motyvai yra neteisėti ir nepagrįsti, o bendrovėje daromos inventorizacijos nepaneigia specialistų išvadų ir ekspertizės aktuose nustatytų faktinių aplinkybių. Nurodo, kad posėdyje apklausta B. B. nurodė, jog inventorizacijas darydavo jos pačios, todėl pačios galėjo slėpti pažeidimus. Atkreipia dėmesį, kad atliekant auditą, auditoriai nenustatinėja dokumentų klastojimo faktų, nes jie nėra tos srities specialistai, todėl ir neteisėti veiksmai gali būti nepastebėti.Teigia, jog teismo išsakyti argumentai dėl J. O. pateiktos UAB „Audito sprendimai“ išvados yra formalūs ir nepagrįsti, nes atsakovės pateikta 2017-11-06 Specialisto ataskaita apie faktinius pastebėjimus nepaneigia kitų byloje esančių specialistų išvadų, ji negali būti laikomu oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, nes atlikta pilnai nesusipažinus su visa civilinės ir baudžiamosios bylų medžiaga, taip pat yra prieštaringa. Be to, specialistas, savo išvadose visiškai neanalizavo, kad prekės buvo „fiktyviai“ perduodamos darbų ar projektų vadovams, kurių minėti asmenys nėra gavę, nes jų vardai ir pavardės, parašai bei spaudai buvo padirbti, dalis prekių buvo „nurašytos“ į neegzistuojančius objektus, dalis informacijos buvo pašalinta iš Vilniaus banko sąskaitos išrašų. Tvirtina, jog teismas visiškai nevertino, kad atsakovių parodymai yra prieštaringi ir atskirais atvejais nelogiški – pavyzdžiui B. B. parodymai apie tai, kad pirkėjai parduotuvėje užsisakydavo prekes, kuriomis parduotuvė net neprekiaudavo ir kurios nebuvo susijusios su įmonės veikla. Nurodo, kad iš specialistų išvadų yra akivaizdu, jog atsakovės klastodamos buhalterinius dokumentus, pajamuodavo tik tas prekes, kurios nėra susiję su įmonės veikla, kitais kodais, važtaraščiuose nurodydavo, jog prekes perdavė projekto ar darbų vadovui, nors jis tvirtino, kad prekių negavo. Be to, prekes atsakovės nurašydavo į neegzistuojančius objektus, o filiale „G.“ 2002-2003 m. buvo panaikintos Vilniaus banko sąskaitos išrašai dėl apmokėjimo sumų bei pinigų gavėjo pavadinimai, taip pasisavinant minėtas prekes ir padarant ieškovui žalą. Teigia, jog nagrinėjamu atveju atsakovių neteisėti veiksmai ir žalos dydis yra nustatyti specialistų išvadomis ir ekspertizės aktais, o šių turinys susistemintas kaltinamajame akte, iš kurio matyti konkretus neteisėtų veiksmų laikotarpis bei pobūdis, bendrininkų grupė, žalos suma. Nurodo, kad pagal specialistų išvadose, ekspertizės aktuose ir kaltinamajame akte nurodytus pažeidimus tam tikru laikotarpiu ir atsakovių bendrininkavimą, suskaičiavus kiekvienoje PVM sąskaitoje-faktūroje ir krovinio važtaraštyje nurodytas sumas buvo gautas ieškinio dalykas, tai yra išvestas padarytos žalos dydis pagal padarymo laikotarpį kiekvienai iš atsakovių bendrininkų grupei, kaip to ir reikalavo Lietuvos apeliacinis teismas 2014-09-11 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1389/2014. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė B. B. atmesti apeliacinį skundą. Nurodo, kad ieškovas faktinį ieškinio pagrindą iš esmės grindė baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau Panevėžio apygardos teismui 2013-03-15 ir 2013-12-27 nutartimis nutraukus baudžiamąją bylą, nebuvo konstatuota konkreti kiekvienos atsakovių kaltė, todėl teismas darė pagrįstą išvadą, jog jų kaltė negali būti preziumuojama. Tvirtina, kad ieškovas turi įrodyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, o ne formaliai remtis specialistų išvadose konstatuotų trūkumų skaičiais.Teigia, jog ekspertizės aktas, kuriuo vadovaujasi ieškovas, negali būti laikomas juridinę galią turinčia įrodinėjimo priemone, nes kaip įrodymas civiliniame procese jis gali būti vertintinas tik tuomet, kai jis gautas civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi skirti teismo ekspertizę pagrindu ir ją pateikia teismo skirtas specialistas. Nurodo, kad, atsižvelgdamas į rungimosi principo svarbą civiliniame procese, teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, kurios leido tvirtinti, kad ieškovas savo veiksmais pažeidė atsakovių galimybes gintis nuo pareikšto ieškinio, o būtent, ieškovas sunaikino sau nenaudingus įrodymus – originalius pirminius buhalterinius dokumentus, tokiu būdu užkirsdamas atsakovėms galimybę siekti, kad būtų paskirta buhalterinės apskaitos ekspertizė, leidžianti tinkamai atsikirsti į ieškinį. Teigia, jog byloje esančios dokumentų kopijos neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, nes jie yra fragmentiški. Be to, ieškovas apeliacinį skundą argumentuoja prielaidų pobūdžio išvadomis apie filiale „D.“ vykusių inventorizacijų bei prekių užsakymo aplinkybes, kurios, įvertinus, jog nėra išlikusių dokumentų originalų, negali būti vertinamos kitaip kaip tik apelianto, jokiais įrodymais nepagrįsta, nuomonė.Pažymi, jog, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina ieškovas, visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta tik su atsakove B. B., o ne su visomis atsakovėmis ir šis tikrovės neatitinkančių faktų pateikimas leidžia tvirtinti ieškovą klaidinant teismą.Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės E. G. ir I. M. prašo 2018-01-29 sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, jog priešingai ieškovo teiginiams, su jomis nebuvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys. Darbo kodekso (nuo 2003-01-01 galiojusi redakcija) 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta jo nusikalstama veika, konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Nurodo, kad minėta tvarka nėra konstatuota kokia nors jų nusikalstama veika, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jos padarė kokias nors nusikalstamas veikas ir tuo pagrindu privalo atlyginti visą žalą.Tvirtina, jog apelianto nurodomos specialistų išvados, civiliniame procese tegali būti laikomos paprastais, o ne oficialiaisiais, rašytiniais įrodymais. Nurodo, kad bylai reikšmingų pirminių buhalterinių dokumentų sunaikinimas 2015 metais gali būti vertinamas tik kaip bandymas atimti atsakovėms galimybę paneigti ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Apelianto argumentas, kad atsakovės galėjo surinkti reikiamus įrodymus iš kitų asmenų, yra nepagrįstas, nes jokie kiti asmenys nei VMI, nei tiekėjai, nei kitos įmonės, neturi vidinių ieškovo apskaitos dokumentų (krovinio važtaraščių, limitinių kortelių, sandėlio apskaitos kortelių, medžiagų nurašymo lapų, įrašų apskaitos programoje „Navision” ir kt.), reikšmingų šiai bylai.Teigia, kad baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados yra prieštaringos, o 2013-06-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria apeliantas siūlo nesivadovauti, dalinai paneigia ankstesnes išvadas. Tvirtina, kad specialistai įvardijo tik jų nuomone neteisėtus veiksmus, t.y. apskaitos taisyklių pažeidimus, o visą bendrą pažeidimų sumą automatiškai laikė žala, nesiaiškindami kuo ji pasireiškė: turto netekimu, turėtomis išlaidomis ir pan.. Nurodo, kad patys specialistai yra nurodę, jog jie prekių dingimo nenustatinėjo. Teigia, kad ieškinyje vartojamos įvairios sąvokos: negautos prekės, pasisavintas turtas, pasisavintos prekės, o duodamas paaiškinimus ieškovo atstovas teigė, kad pasisavinti pinigai. Nurodo, kad vien apskaitos taisyklių pažeidimas negali sukelti žalos, ją galėtų sukelti kiti veiksmai, bet apeliantas jų neįvardija ir nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų.Nurodo, kad specialistai išvadą dėl neegzistuojančių objektų padarė remdamiesi tik ieškovo raštais. Tvirtina, kad jos visada neigė, kad prekes galima nurašyti į neegzistuojantį objektą ir kad iš viso tokie buvo. Jei nebūtų sunaikinti dokumentai – filialo „G.” ketvirčių ir metiniai balansai bei objektų savikainų paskaičiavimai, aiškiai matytųsi, kad jokių neegzistuojančių objektų nėra. Teigia, jog I. M. tiek baudžiamojoje byloje, tiek ir civilinėje byloje prašė išreikalauti jos darbo metu naudotus segtuvus 2002 ir 2003 metų „Objektų savikaina“, kuriuose prie kiekvieno objekto buvo įrašytas objekto kodas. Ieškovas jų nepateikė, o galiausiai sunaikino. Teiginius apie neegzistuojančius objektus paneigia teisminio nagrinėjimo metu į baudžiamąją bylą pateiktas filialo „G.“ rašto „Dėl informacijos pateikimo“ 3 priedas, kuriame nurodyta, kad 54 statybos objektų, vykdytų 2002-2003 metais kodai yra nenustatyti. Nurodo, jog jų tiesioginis darbas buvo susijęs tik su dokumentais, jokių prekių ar medžiagų jos niekada negaudavo, joms nebuvo perduodamos ir jos net neturėjo teisės kokias nors prekes ar medžiagas gauti. Prekių ar medžiagų nurašymą vykdė ir tvirtindavo filialo „G.“ gamybos skyrius ir tam specialiai direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. Tvirtina, kad jos nedalyvavo prekių ar medžiagų inventorizacijose ir negalėjo turėti jokios įtakos inventorizacijų aktų duomenims, o filialo „D.“ darbuotojų iki baudžiamosios bylos nepažinojo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. O. prašo 2018-01-29 sprendimą palikti nepakeistą. Tvirtina, jog AB „Panevėžio statybos trestas“ vadovaujasi tik kaltinamuoju aktu bei specialistų išvadomis, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl jos neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad ieškovo nurodoma specialistė N. L. parodė, jog ji nenustatė, kad kas nors dingę, nustatė tik neteisingą pajamavimą – išlaidavimą. Neteisingas pajamavimas-išlaidavimas savaime nuostolių nesukuria, jeigu prekės parduodamos brangiau nei nuperkamos. Teigia, jog tokį apskaitos tvarkymą ieškovas toleravo atlikdamas auditą ir metines inventorizacijas, o atlikti būtent tokį pajamavimą-išlaidavimą reikalavo pats filialo „D.“ direktorius. Ieškovas neįrodė, kad kas nors butų dingę.Nurodo, kad ieškovas sunaikino bylai svarbius dokumentus, todėl yra apribotos jos teisės įvertinti AB „Panevėžio statybos trestas“ nurodomų specialistų išvadas. Tvirtina, jog svarbu atsižvelgti į tai, kad ekspertės – auditorės R. M. išvadoje yra nurodoma, kad AB „Panevėžio statybos trestas“ nurodyti ekspertai vadovavosi ne visais dokumentais, nepakankamai aiškinosi ir analizavo kaip konkrečiai buvo nurašomos prekės ir kokiomis sumomis, nebuvo aiškintasi dėl privalomų metinių inventorizacijų ir neatliko net minimalių analizių apie nurašomų prekių savikainas į objektus ir nurašomas prekes savoms reikmėms. Todėl ieškovo specialistų išvados yra neišsamios ir paviršutiniškos – neanalizuota ar už tariamai fiktyviai parduotas prekes AB „Panevėžio statybos trestas“ gavo apmokėjimą ir/ar gautinos sumos (jei jos faktiškai negautos) yra pripažintos gautinomis pajamomis; taip pat nurodoma, kad gautas ir užpajamuotas prekes galima atsekti ir rasti jų pardavimo faktą. Paties ieškovo nurodytame pavyzdyje dėl prekių kodų keitimo matyti, kad įmonei buvo sukurtas pelnas, o ne nuostoliai – šašlykinė pirkta už 55,08 Lt, o parduota už 67,79 Lt.Be to, tvirtina, kad ieškovas yra pradelsęs reikalavimų terminus, o ir patį teisinį persekiojimą vykdo jau daugiau nei 14 metų.Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašo 2018-01-29 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su ja niekada nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, jokios materialinės vertybės jai nebuvo patikėtos ir ji jokių materialinių vertybių netvarkė – prekių nepriiminėjo, joms kodų nesuteikinėjo, prekių neišdavinėjo, krovinio važtaraščių neišrašinėjo ir jų nepasirašinėjo, o tik teisės aktų nustatyta tvarka šiuos jai perduotus duomenis atvaizduodavo įmonės buhalterinėje apskaitoje.Nurodo, kad nesant ieškovo sunaikintų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, specialistų (ekspertų) išvadų sugretinimas su pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir/ar kitais atsakovių nurodytais dokumentais, kuriais atsakovės ginčija nurodytų išvadų pagrįstumą, yra neįmanomas. Be to, teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu skiriant užduotis specialistams ji ir kitos atsakovės buvo eliminuotos iš šio proceso bei negalėjo įgyvendinti savo teisių, pateikiant klausimus ir kt..Atkreipia dėmesį, jog specialistas, išvadoje nurodantis, jog prekėms buvo suteikiami neteisingi kodai, netyrė popierinių atsargų kortelių, kurios jam net nebuvo pateiktos bei kuriose sistemiškai bei laikantis eiliškumo nurodyta visa prekių kodų suteikimo chronologija, tai yra kada, kokios prekės ir kokiu pagrindu buvo įgytos, kada ir kokioms prekėms buvo suteiktas atitinkantis kodas, kada atitinkama prekė buvo parduota, kada tas pats kodas buvo suteiktas kitai prekei/prekėms, kada ši buvo parduota ir taip iki patikrinimo momento ar iki tokio kodo naudojimo pabaigos.

36. Tvirtina, kad nepagrįstas ieškovo prašymas taikyti jos atžvilgiu solidarią atsakomybę, nes gali būti taikytina tik subsidiarioji atsakomybė, todėl teismas, vertindamas ir nustatydamas galimą kiekvieno atsakovo individualią civilinę atsakomybę, turi įvertinti ir atsižvelgti į kiekvieno jų galimos kaltės formą, laipsnį, vaidmenį dėl žalos padarymo/nepadarymo, į kiekvienam suteiktų įgaliojimų ribas, darbo laikotarpį, konkrečias bylos aplinkybes. Ieškovui pareiškus reikalavimą atsakovėms taikyti solidarią atsakomybę, teismas turi nustatyti prievolės rūšį ir jos dydį kiekvienai atsakovių. Kadangi ieškinys pareikštas 5 atsakovėms, todėl AB „Panevėžio statybos trestas“ privalo įrodyti kiekvienos iš atsakovių atitinkamais laikotarpiais vykdytos veiklos apimtis, elgesio aplinkybių visetą.

Be to, nurodo, kad yra praleisti ieškinio senaties terminai (CK 1.131 str. 1 d., CK 1.126 str. 2 d.). Teigia, jog ieškinyje nurodoma, kad tariamai nusikalstamais jos veiksmais žala bendrovei padaryta skirtingais laikotarpiais, o būtent: 39 997,06 Lt sumoje laikotarpiu nuo 2001-01-29 iki 2002-09-17; 76 732,55 Lt - 2003-01-13 - 2003-11-21 laikotarpiu; 72 270,82 Lt laikotarpiu nuo 2002-06-21 iki 2003-12-19. Teigia, jog šiam ginčui taikytinas ieškinio senaties terminas prasidėjo atitinkamai nuo kiekvieno sandorio finansinių dokumentų įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą. Tvirtina, jog ieškovas ieškinio senaties termino nutraukimą aiškina paduotu ieškiniu baudžiamojoje byloje, tačiau toks aiškinimas yra nepagrįstas, nes BPK 112 straipsnio 1 dalis (redakcija galiojusi iki 2010-10-01) buvo numatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui. AB „Panevėžio statybos trestas“ ieškinio nei prokurorui, nei teismui nebuvo padavęs – jis buvo adresuotas Panevėžio m. VPK vadovui, todėl, laikytina, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka ieškinio nebuvo padavęs. Mano, jog vadovaujamasi tikrovės neatitinkančiu, galimai suklastotu dokumentu, o būtent, ieškiniu baudžiamojoje byloje, kuriame nurodyta, jog jis surašytas ir pasirašytas 2004-11-16, nors iš tikro surašytas ne 2004 metais, o 2005 metais, nes pateiktas ikiteisminio tyrimo tyrėjai tik 2005-11-16 ir tai patvirtina baudžiamojoje byloje esantis 2005-11-17 nutarimas pripažinti civiliniu ieškovu, kuriame nurodyta, kad išnagrinėtas 2005-11-16 pareiškimas.Teigia, kad įvertinus, jog ji nebuvo sudariusi visiškos materialinės atsakomybės sutarties, jos atžvilgiu turi būti taikomas DK 254 straipsnio nuostatos, numatančios ribotą darbuotojų materialinę atsakomybę. Be to, tvirtina, kad jos materialinė padėtis yra sunki, sveikata bloga, todėl, jeigu teismas ir nustatytų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų visumą ir konstatuotų, jog ji padarė AB „Panevėžio statybos trestas“ kažkokią žalą, iš jos priteistinos žalos dydis turėtų būti mažintinas iki trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (326 straipsnio 1 dalies 4 punktu)

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliaciniu skundu, o absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė AB „Panevėžio statybos trestas“ reikalavimą priteisti iš atsakovių B. B., J. O., I. M., E. G. ir J. G. žalos atlyginimą, atsiradusį atsakovėms galimai pasisavinus bei iššvaisčius bendrovės turtą.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog baudžiamoji byla atsakovių atžvilgiu nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, o AB „Panevėžio statybos trestas“ savo reikalavimą grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, konstatavo, jog minėti duomenys yra prieštaringi, byloje esančios dokumentų kopijos neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų ir šie įrodymai yra fragmentiški, be to, nėra išlikę originalių pirminių buhalterinių dokumentų, dėl ko negalima byloje paskirti ekspertizės ir darė išvadą, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrindo. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais bei išvadomis ir prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.Pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas teismo sprendimas turi būti priimamas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, t. y. jis turi būti teisėtas ir pagrįstas, kurį teismas pagrindžia tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnis), o pagal CPK 265, 270 straipsnių nuostatas, teismas turi priimti sprendimą dėl visų reikalavimų, kuriuos pareiškė šalys, motyvuojamojoje sprendimo dalyje pateikdamas teisinį bei faktinį sprendimo išvadų pagrindimą. Be to, vadovaujantis CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatomis, motyvuojamojoje sprendimo dalyje, glausta forma, teismas privalo nurodyti nustatytas aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus. Įstatymo reikalavimas motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių atmetami kurie nors įrodymai, pagrįstas tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo užtikrinti esminių civilinio proceso principų (rungimosi, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo) įgyvendinimą. Pagal procesinio lygiateisiškumo principą teismas turi užtikrinti lygias šalių teises procese, t. y., be kitų teisių, sudaryti lygias galimybes įrodinėti savo reikalavimus ar prieštaravimus pareikštiems reikalavimams ir tikėtis, kad teismas, priimdamas byloje sprendimą, įvertins abiejų šalių išsakytus argumentus bei pateiktus įrodymus ir tik tuomet spręs dėl pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo .Tikrindamas teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės. Bylos esmė pagal CPK 327 straipsnio nuostatas suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių pobūdį. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų, pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra pirmosios instancijos teismo pareiga.Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, jog ieškovas AB „Panevėžio statybos trestas“ savo reikalavimus atsakovėms dėl žalos atlyginimo įrodinėja ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais baudžiamojoje byloje, kuri Panevėžio apygardos teismo 2013-03-15 ir 2013-12-27 nutartimis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, o AB „Panevėžio statybos trestas“ pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Ieškinys atsakovėms pareikštas tuo pagrindu, kad atsakovės, bendrais veiksmais, atskirais laikotarpiais (nuo 2001-01-29 iki 2001-11-22, nuo 2002-03-10 iki 2002-09-17 bei nuo 2002-01-17 iki 2002-11-29), o atsakovei J. O. 2002-11-29 nutraukus darbo sutartį su ieškovu, likusios atsakovės skirtingais laikotarpiais (nuo 2003-01-13 iki 2003-11-21 bei nuo 2002-12-04 iki 2003-12-19) bei tik dviese veikdamos atsakovės E. G. ir I. M. laikotarpiu nuo 2002-06-21 iki 2003-12-23), dirbdamos AB „Panevėžio statybos trestas“ filialuose ir būdamos atsakingos už joms patikėtų darbo funkcijų vykdymą (atsakovė B. B. dirbdama AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „D.“ parduotuvės vedėja bei apskaitininke; atsakovė J. O. - AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „D.“ pardavėja apskaitininke, vadybininke apskaitininke, vadybininke komercijai; atsakovė J. G. - dirbdama AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „D.“ vyriausiąja buhaltere; atsakovė E. G. - AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „G.“ buhaltere; atsakovė I. M. dirbdama AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „G.“ vyriausiąja buhaltere), klastojant įvairius dokumentus, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, pirko įmonei nereikalingas medžiagas, įvairius pagal tvarką nekompensuojamus batus, drabužius, įvairią moterišką, vaikišką, vyrišką avalynę bei kitas prekes, jas užpajamuodavo kitais pavadinimais, negautas prekes apskaitydavo bendrovėje ir šiais veiksmais pasisavino ieškovo turtą, tuo atsakovės B. B., J. O., I. M., E. G. ir J. G. padarydamos 11 583,95 Eur, atsakovės B. B., I. M., E. G. ir J. G. – 22 223,28 Eur, atsakovės I. M. ir E. G. – 20 931,08 Eur žalą AB „Panevėžio statybos trestas“.Savo reikalavimą atsakovėms AB „Panevėžio statybos trestas“ įrodinėjo baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-511/2013 esančiais duomenimis – FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus specialisto 2005-03-01, 2007-07-31 išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei specialisto 2011-03-09 paaiškinimu Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2005-06-07 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2005-01-12 ir 2010-01-08 išvadomis, specialistų paaiškinimais ir 2011-11-21 kaltinamuoju aktu (baudžiamoji byla, 7 t., b. l. 156-160, 8 t., b. l. 20-82, 23 t., b. l. 24-27, 106-116, 9 t., b. l. 119-163, 19 t., b. l. 22-85, 23 t., b. l. 24-27, 30 t., b. l. 77-172, 31 t., b. l. 1-132). Atsakovių iniciatyva teismui buvo pateikta FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2013-06-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei UAB „Audito sprendimai“ specialisto ataskaita apie faktinius pastebėjimus dėl AB “Panevėžio statybos trestas“ filialo „D.“ 2001-2003 metais prekių apskaitymo ir baudžiamojoje byloje pateiktų specialistų išvadų pagrįstumo“.Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje pareikštą ieškinį palikus nenagrinėtą ir jį pareiškus civiline tvarka, privaloma nustatyti atsakovių civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 249 straipsnio 2 dalis, 250 straipsnis) bei įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Išanalizavus skundžiamą teismo sprendimą, apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose nurodomus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė AB „Panevėžio statybos trestas“ bei atsakovių pateiktų įrodymų, tai yra nevertino į bylą pateiktų įrodymų viseto, tame tarpe ir baudžiamosios bylos posėdžio protokole užfiksuotų liudytojų parodymų, ekspertų išvadų ir kt., o tik formaliai aptarė kai kuriuos byloje pateiktus įrodymus, neatlikdamas išsamios jų analizės, skirtinguose duomenų šaltiniuose užfiksuotos informacijos sugretinimo, siekiant pašalinti prieštaravimus, esančius tarp skirtingų duomenų šaltinių, o tik iš esmės sprendimą motyvuodamas, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta, atsakovių kaltė nenustatyta ir nesant išlikusių dokumentų originalų nėra galimybės byloje atlikti ekspertizę, sprendė, jog ieškovas AB „Panevėžio statybos trestas“ neįrodė ieškinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje pateiktos specialistų išvados yra prieštaringos ir kaip pavyzdį nurodė vienintelį prieštaravimą, t. y., kad 2013-06-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog pagal papildomai pateiktus dokumentus nepagrįstai į sąnaudas nurašytų prekių vertė 189 736,93 Lt mažinama 9 695,75 Lt, nes tikėtina, kad 9 695,75 Lt vertės prekės buvo užregistruotos filialo „G.“ sandėlio ir medžiagų nurašymo apskaitos dokumentuose bei šis teiginys prieštarauja kitoms ikiteisminio tyrimo metu atliktoms išvadoms. Tačiau kitų aplinkybių, pagrindžiančių išvadų prieštaringumą ar kodėl šios prieštaros negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, nepagrindė. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien aplinkybė, kad 2013-06-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog bendrovei padarytos žalos dydis mažinamas 9 695,75 Lt, pati savaime, nėra pakankamas pagrindas atmesti ieškinį bei konstatuoti, jog žala AB „Panevėžio statybos trestas“ nebuvo padaryta ar, kad visos kitos specialistų išvados vien šiuo motyvu nevertintinos. Be to, šaliai negalint tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnis), tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio.

49. 2005-03-01 FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus specialisto 2005-03-01 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (9 t., b.l. 119-163) konstatuota, jog „D.“ ir „G.“ 2001-2003 m. tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje buvo iškraipyta materialinių vertybių apskaita. Nurodoma, jog nustatyta, kad filiale „D.“, užpajamuojant gautas prekes ir surašant pajamų orderius buvo nurodomi kiti prekės pavadinimai, negu pirkimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose. Taip pat nustatyta, kad pajamų orderiuose gautoms prekėms suteikti nomenklatūriniai kodai neatitiko prekių pavadinimui nurodytam atsargų apskaitos kortelėje, o ‚D.“ 2001 m. užpajamavo AB „Lėvuo“ ir kt. įmonių faktiškai negautas prekes. Prekių pardavimą filialui „G.“ įformindavo krovinio važtaraščiais. Išvadoje nurodoma, kad iškraipytus duomenis filialas „G.“ nepagrįstai įrašė į atsargų korteles ir nurašė į savikainą, dėl ko AB „Panevėžio statybos trestas“ patyrė nuostolį. FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus specialisto 2007-07-31 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (19 t., b. l. 22-85) nurodoma, jog tyrimo metu nustatyta, kad filiale „D.“ buvo įforminamas prekių perdavimas filialui „G.“ 2002-2003 metais, kurių, nurodyti filialo „G.“ darbuotojai (jų teigimu) negavo, krovinio važtaraščiuose, pagal kuriuos apskaitoje fiksuotas prekių gavimas iš filialo „D.“, nenurodyta prekes priėmusių asmenų vardai, pavardės, parašai; Panevėžio statybos trestas filialas „D.“ pirko prekių, nesusijusių su tresto veikla ir padarė AB „Panevėžio statybos trestas“ materialinį nuostolį. Daliai šių prekių filialas „D.“ krovinio važtaraščiuose įformino perdavimą filialui „G.“. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2005-01-12 išvadoje (8 t., b. l. 20-82) užfiksuota, jog dalyje tyrimui pateiktų krovinio važtaraščių prie įrašo „priėmė“ rankraštinius įrašus kitų asmenų vardais yra įrašiusios B. B., E. G. bei I. M.. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2010-01-08 išvada (23 t., b. l. 106-116) konstatuota, jog ištyrus pateiktų 20 PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų įvairiais laikotarpiais nuo 2002-06-21 iki 2003-12-22, rankraštinius įrašus, nurodant prekes atsiimančius asmenis, pvz: – „st. vykdytojas V. R.“, „statybos vadovas Č. D.“ , „Mechanikas K. G.“, „P. P.“, „statybos vadovas A. V.“, „Č. D.“, „Stat. vadovas M. J.“, padarė I. M. (12 PVM sąskaitų faktūrų) bei E. G. (3 PVM sąskaitos faktūros). Iš baudžiamosios bylos teismo posėdžio protokolo matyti, kad buvo apklausta eilė liudytojų, tarp jų ir asmenys, kurių vardu buvo pasirašyta pirmiau minėtose krovinio važtaraščiuose bei PVM sąskaitose faktūrose ir kurių dalis patvirtino, kad PVM sąskaitose faktūrose bei krovinio važtaraščiuose nurodytų, jiems neva skirtų prekių, iš viso savo darbe nenaudoję arba jei ir naudoję, tačiau tokiais dideliais kiekiais prekių neimdavę ir pan.. Dėl gaunamų prekių, jų išlaidavimo apklausti ir „D.“ vadovai. Atsakovė J. G. nurodė, jog specialistų išvadų nepagrįstumą patvirtina baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai – parodę, jog prekės, kurioms buvo suteikiami skirtingi kodai, iš tiesų buvo pirktos bei tai, jog specialistai nevertino popierinių atsargų kortelių, iš kurių galima patikimai nustatyti, kad ieškinyje minimos prekės, kurioms tariamai buvo suteikti netinkami kodai, realiai ir faktiškai buvo pirktos ir parduotos, o „D.“ gavo pelną. Tačiau paminėti specialistų išvadų, atsakovių paaiškinimų pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo, nors AB „Panevėžio statybos trestas“ nurodė, kad žala bendrovei padaryta ir atsakovėms klastojant dokumentus, apgaulingai tvarkant buhalterinius duomenis.

52. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog faktas, kad nėra išlikę pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuos AB Panevėžio statybos trestui 2014-11-19 lydraščiu grąžino Panevėžio apygardos teismas, negali būti esminis konstatuojant, jog nėra galimybės spręsti apie ieškinio pagrindo pagrįstumą, nes nesiaiškinta ar negalima pašalinti byloje esančių prieštaravimų vertinant kitus baudžiamoje byloje esančius ir bylos nagrinėjimo metu atsakovių teiktus įrodymus. Iš Panevėžio apygardos teismo 2013-12-27 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-511/2013 išrašo matyti, kad su baudžiamąja byla Panevėžio apygardos teisme yra saugomi baudžiamosios bylos priedai 1-5 (pateikti kartu su baudžiamosios bylos medžiaga Nr. (05) S-2893), I. M. pateiktas segtuvas su dokumentų kopijomis, Nemokamai išduodamų darbuotojams asmeninių apsauginių priemonių sąrašas, asmens kortelių kopijos (1 t., b.l. 30-31). Įvertintina, jog baudžiamąją bylą sudaro daugiau nei trisdešimt tomų, tuo tarpu prie civilinės bylos prijungta tik dalis minėtos bylos (8 t.). Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos aukščiau minėtos specialistų išvados, atsakovės J. O. iniciatyva pateikta, UAB „Audito sprendimai“ Specialisto ataskaita apie faktinius pastebėjimus dėl AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „D.“ 2001-2003 metais prekių apskaitymo ir baudžiamojoje byloje pateiktų specialistų išvadų pagrįstumo. Šioms išvadoms atlikti buvo surinkta daugybė buhalterinių duomenų, kurių ne tik oficialiai patvirtintos kopijos yra baudžiamosios bylos Nr. 1-19-511/2013 medžiagoje ir kurios atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 114, 198 straipsniai), tačiau ir dalis originalių apskaitos dokumentų. Ši aplinkybė teismui buvo žinoma, nes apie baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-511/2013 esančius originalius buhalterinius dokumentus teismui nurodė ir atsakovė I. M., pateikdama PVM sąskaitų faktūrų, čekių kopijas.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas turėjo prijungti prie civilinės bylos visą baudžiamosios bylos Nr. 1-19-511/2013 medžiagą bei vertinti visus baudžiamoje byloje bei atsakovių pateiktų įrodymus. Nesant byloje prijungtos visos baudžiamosios bylos medžiagos teismas negalėtų daryti išvadų ir dėl atsakovių prašomo taikyti ieškinio senaties termino (CK 1.131 str. 1 d.).

54. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, t. y. atsižvelgiant į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, susijusių su byloje kilusio ginčo klausimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo metu negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo bei sprendžia, kad teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, todėl byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 straipsniai). Įvertinus, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija: Margarita DzelzienėNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė