Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-75-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9237-837/2015 dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovių B. B., J. O., I. M., E. G., J. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. spalio 20 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys atsakovėms B. B., J. O., I. M., E. G. bei J. G. dėl turtinės žalos priteisimo. Ieškinyje taip pat buvo nurodyta, jog ieškinys atsakovėms yra reiškiamas dėl nusikalstama veika, kuri yra visiškai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, padarytos turtinės žalos atlyginimo, dėl ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 str. 1 d. 4 p., ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovą AB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2015-11-11 dienos pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus - sumokėti 1038 Eur dydžio žyminį mokestį bei pateikti teismui tai patvirtinantį dokumentą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 83 str. 1 d. 4 p. nuostatas ir pripažinti, kad ieškovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, kadangi iš Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. ir 2013 m. gruodžio 27 d. nutarčių, priimtų baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-511/2013, matyti, kad ieškinyje nurodytų atsakovių atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Taigi atsakovių atžvilgiu nėra įsiteisėję apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais jos būtų pripažintos kaltomis dėl nusikalstamų veikų, kuriomis būtų padariusios ieškinyje nurodyto dydžio turtinę žalą ieškovui, todėl nėra pagrindo teigti, kad turtinė žala ieškovui padaryta atsakovių padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas AB „(duomenys neskelbtini)“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis už ieškinį atsakovėms dėl žalos atlyginimo privalo sumokėti žymini mokestį ir nėra nuo šio mokesčio atleistas CPK 83 str. 1 d. 4 p. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei atskirąjį skundą, sprendžia, kad apeliantas sumokėti žyminį mokestį įpareigotas pagrįstai.

Pažymėtina, kad žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 str.). Šis valstybės nustatytas mokestis mokamas už teismo darbą, vykdant teisingumą konkrečioje byloje. CPK 80 str. yra išvardinti procesiniai veiksmai apmokestinami žyminiu mokesčiu ir šio mokesčio dydžio skaičiavimo tvarka. CPK 83 str. pateikiamas sąrašas asmenų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai bylose dėl nusikalstamam veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau nei pastarajame, nei kituose straipsniuose nėra nustatyta, koks procesinis veiksmas turi būti atliktas baudžiamojoje byloje, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, galėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo civilinėje byloje būtent CPK 83 str. 1 d. 4 p. pagrindu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinėje byloje gali būti pareikšti turtiniai reikalavimai atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, nors atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas dar nėra išspręstas, tačiau svarbu, kad šiais atvejais civilinė byla dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo negali būti išnagrinėta anksčiau, nei nusprendžiama dėl nusikaltimą padariusio asmens baudžiamosios atsakomybės. Negana to, nors, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nėra įtvirtina, kad nusikalstama veika yra tapatinama su apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.), kuriame yra konstatuojama, kad kaltininko atlikti veiksmai, jo amžius ir kiti objektyvūs bei subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai yra įrodyti bei atitinka konkretaus baudžiamojo įstatymo straipsnio dispozicijos išdėstytus požymius. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia ir tai, jog aplinkybė, kad baudžiamoji byla, kaip kad yra šiuo atveju, yra nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, neleidžia tvirtinti, jog asmuo yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 str. 1 d. 2 p. imperatyviai įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, suėjus senaties terminui asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kaltumo klausimas nesprendžiamas ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, o, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo (BPK 44str. 6 d.), teismo priimtame baigiamajame akte neturi būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-114/2011, 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, 2K-393-222/2015). Taigi, baudžiamąjį procesą nutraukiant suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, asmens kaltės, kuri yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties elementų, klausimas yra nesprendžiamas, dėl ko tokiu atveju negalimas ir nusikalstamos veikos padarymo konstatavimas, kadangi nėra priimamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Būtent dėl šių aplinkybių, t. y. kad atsakovių atžvilgiu baudžiamoji byla Nr. 1-19-511/2013 šiuo metu įsiteisėjusiomis Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. ir 2013 m. gruodžio 27 d. nutartimis yra nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės yra pripažintos padariusios nusikalstamas veikas, o ieškovas įgijo teisę CPK 83 str. 1 d. 4 p. pagrindu nemokėti žyminio mokesčio. Būtent toks pastarosios normos aiškinimas neprieštarauja ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai šiuo klausimu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 2-211/2007).

Apeliantas teisingai nurodo, kad darbuotojo neteisėtų veiksmų nustatymui nėra būtinas teismo nuosprendis ar administracinės atsakomybės taikymo aktas dėl tokio darbuotojo, o baudžiamojo proceso pasibaigimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams neriboja ieškovo teisės pareikšti ieškinį atsakovėms. Tačiau, kaip matyti iš ieškinio turinio ir ikiteisminių šio ginčo dokumentų turinio, ieškovui ieškinyje nurodoma žala kildinama ne iš nusikalstamos veikos, bet iš neteisėtų veiksmų darbo teisinių santykių srityje vykdant darbo sutartimi ir kitais norminiais aktais pavestas funkcijas ir pareigas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys atsakovėms dėl žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas dėl to, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir nesikreipė į Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją. Taigi ieškovo reikalavimas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 str. 1 d. 4 p. numatytu pagrindu yra nepagrįstas dar ir dėl šios aplinkybės. Visos nurodytos aplinkybės neprieštarauja ir ieškovo atskirajame skunde nurodytam argumentui, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo, kadangi tai nepaneigia ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl civilinės atsakovių atsakomybės.

Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).

Kadangi skundžiamoje nutartyje nurodytas terminas pašalinti ieškinio trūkumą (sumokėti žyminį mokestį) yra pasibaigęs, nustatomas naujas terminas įpareigojimui įvykdyti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui AB „(duomenys neskelbtini)“ terminą iki 2016 m. vasario 8 dienos pašalinti ieškinio trukumą – sumokėti 1038 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinantį dokumentą.