- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-648-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33272-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Clean Elite“
- Atsakovas
- V. V.
- Kategorijos
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Clean Elite“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Clean Elite“ ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. R., N. U., O. V. ir uždaroji akcinė bendrovė „Insanta“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2018 m. spalio 22 d. pradinė ieškovė BUAB „Valymo ir priežiūros centras“ (toliau tekste ir –bendrovė), kurios reikalavimo teises bylos procese perėmė UAB „Clean Elite“, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. V. 13 685,43 Eur skolą, 30 934,27 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2. Pradinė ieškovė nurodė, kad 2018 m. birželio 1 d. BUAB „Valymo ir priežiūros centras“ kreditoriai nutarė kreiptis į teismą dėl žalos už neperduotą bendrovės turtą atlyginimo priteisimo iš buvusio bendrovės vadovo V. V., kuris turto neperdavė vėlesniems bendrovės vadovams, t. y. tretiesiems asmenims N. C. (dabar U.) ir P. R.. Buvo nustatyta, kad atsakovas, būdamas bendrovės direktoriumi, pagal 2015 m. sausio 1 d. avanso apyskaitą negrąžino bendrovei 13 685,43 Eur, o atleidžiant iš pareigų neperdavė naujai paskirtai vadovei N. C. 30 934,27 Eur vertės turto.
3. Atsakovas bendrovei vadovavo nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. Bendrovės direktore 2015 m. balandžio 13 d. buvo paskirta N. C.. Atsakovas neperdavė naujai vadovei bendrovės dokumentų ir turto. Dokumentus N. C. susirinko iš buhalterijos ir personalo skyriaus, kuriuos vėliau perdavė P. R., tapusiam direktoriumi nuo 2015 m. balandžio 30 d. BUAB „Valymo ir priežiūros centras“ bankroto administratorius 2018 m. liepos 6 d. pranešimu reikalavo perduoti bendrovės turtą, tačiau atsakovas V. V. turto negrąžino. 2018 m. balandžio 19 d. sudarytoje avanso apyskaitoje nurodyta, kad atsakovas bendrovei skolingas 13 685,43 Eur lėšų, t. y. atsakovas negrąžino bendrovei nepanaudotą likutį išduoto avanso ir nepateikė PVM sąskaitų faktūrų arba kitų avanso panaudojimą bendrovės veiklos tikslams pagrindžiančių dokumentų.
Atsiliepimas
4. Atsakovas V. V. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad siekdamas pelningos bendrovės veiklos, įsigijo papildomą ilgalaikį turtą – valymo įrangą. Tai patvirtina ir ilgalaikio turto apskaita, fiksuota turto apskaitos kortelėse. Įranga buvo nuomojama visoje Lietuvos teritorijoje ir laikoma įmonių, kurioms buvo teikiamos paslaugos, patalpose. Pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. buvo sudarytas sandoris su kredito unija „Amber“, kuriai buvo įkeistas visas bendrovės kilnojamasis turtas, o gautos lėšos panaudotos bendrovės veikloje. Atsakovo teigimu, reikalavimas dėl 13,685,43 Eur tariamos skolos yra nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais.
5. Trečiasis asmuo P. R. atsiliepime su ieškiniu sutiko. Teigė, kad paskirtas bendrovės vadovu jis kreipėsi į atsakovą V. V. dėl bendrovės turto ir dokumentų perdavimo, nes prieš tai vadove paskirta N. C. negalėjo vykdyti bendrovės veiklos dėl iki tol vadovu buvusio V. V. neperduotų bendrovės dokumentų ir turto. Pažymėjo, kad V. V. iš darbo bendrovėje buvo atleistas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.
6. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje trečiųjų asmenų N. U. ir UAB „Insanta“ atstovai prašė tenkinti ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi pradinė ieškovė BUAB „Valymo ir priežiūros centras“ buvo pakeista ieškove UAB „Clean elite“. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi byla perduota nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
9. Teismas nurodė, kad atsakovas V. V., būdamas UAB „Valymo ir priežiūros centras“ vadovu, turėjo imperatyvią pareigą organizuoti bendrovei priklausančio turto inventorizaciją ir ją atlikti, sudaryti balansą vadovo įgaliojimų pabaigos dienos duomenimis ir kartu su visais bendrovės dokumentais bei turtu perduoti naujajam bendrovės vadovui N. C.. Teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog buvo pasirašyti perdavimo - priėmimo aktai ar sudaryti kiti dokumentai, kurių pagrindu buvo perduotas bendrovės turtas ir dokumentai. Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo V. V. veiksmus.
10. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį tarp bendrovei padarytos žalos dėl turto už 30 934,27 Eur neperdavimo ir V. V. formalaus turto perdavimo - priėmimo akto nesurašymo 2015 m. balandžio 13 d., nes ginčo turtas faktiškai buvo bendrovėje. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad nei ieškovė, nei trečiasis asmuo P. R. į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų apie pastangas 2015 m. gegužės 1 d. perimant bendrovės valdymą nustatyti jos turto sudėtį, vertę, turto buvimo vietą ir pan. P. R. vadovaujama bendrovė 2016 m. birželio 6 d. sudarė Kredito linijos sutartį Nr. P16-249 bei Maksimaliosios hipotekos ir Įmonės hipotekos sutartį. Bendrovės turto inventorizavimo akte patvirtinta, kad bendrovė 2016 m. balandžio 30 d. turėjo materialiojo turto už 39 852 Eur, kas iš esmės sutampa su ilgalaikio turto apyvartos duomenimis, į kuriuos įtrauktas ir ginčo turtas. Vertindamas tokias aplinkybes teismas sprendė, kad bendrovė 2016 m. balandžio 30 d. ir 2018 m. kovo 26 d. faktiškai turėjo ginčo turtą ir juo disponavo, o dalies turto (trijų plovimo mašinų, motobloko, savaeigės vejapjovės) pasigesta tik 2016 metų rugsėjo mėnesį po iš antstolio D. B. gauto pareikalavimo (praėjus metams ir keturiems mėnesiams po atsakovo V. V. vadovavimo bendrovei pabaigos ir netgi vėliau, nei ginčo turtas buvo įkeistas). Teismo įsitikinimu, vien tik netinkamas turto perdavimo įforminimas (nesudarant rašytinio tai patvirtinančio dokumento) savaime žalos bendrovei nesukėlė, nes toks turtas ir toliau faktiškai buvo naudojamas bendrovės veikloje.
11. Teismas pažymėjo, kad reikalavimą dėl 13 685,43 Eur skolos priteisimo ieškovė grindžia tik 2018 m. balandžio 19 d. sudaryta avanso apyskaita, kuria remtis nėra pagrindo. Avanso apyskaitoje įtraukti duomenys apie išlaidas per laikotarpį, kai V. V. nebevadovavo bendrovei, iš šios apyskaitos turinio nėra galimybės nustatyti už kokį laikotarpį ir kokiam atskaitingam asmeniui buvo išmokėtos piniginės sumos. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kokių pirminių dokumentų pagrindu ši avanso apyskaita sudaryta, todėl teismas sprendė, kad nėra galimybės objektyviai patikrinti joje įrašytų duomenų pagrįstumo.
12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovė nepertraukiamai tęsė veiklą po 2015 m. balandžio 13 d., kai vadovo pareigas nustojo eiti atsakovas V. V., iki pat bankroto bylos jai iškėlimo 2018 metų kovo mėnesį. Per tuos beveik trejus metus atsakovui, kuris ir toliau liko dirbti bendrovėje, nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl neperduoto turto. Paskesni bendrovės vadovai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti bendrovės turto kiekį ir jo buvimo vietą, todėl teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas nenustačius visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Ieškovė UAB „Clean Elite“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį visiškai patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
13.1. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos. Trečiasis asmuo P. R. teismo posėdžio metu išsamiai išdėstė visas aplinkybes, susijusias su tariamais dokumentų trūkumais – neperdavus dokumentų, iš karto tiksliai nustatyti bendrovės turto sudėtį nebuvo galimybės. Atsakovo neperduoto turto vertę patvirtina kiti dokumentai – ilgalaikio turto kortelės, 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, 2016 m. balandžio 30 d. bendrovės turto inventorizavimo aktas. Šie įrodymai ir paaiškinimai teismo sprendime nebuvo įvertinti. Teismas netinkamai įvertino ir 2019 m. liepos 4 d. teismo posėdyje apklaustos liudytojos, buvusios bendrovės buhalterės R. B., parodymus.
13.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie pastangas 2015 m. gegužės 1 d. perimant bendrovės valdymą nustatyti jos turto sudėtį, vertę, turto buvimo vietą. Pradinė ieškovė to objektyviai padaryti negalėjo, nes bankroto byla bendrovei iškelta tik 2018 metų kovo mėnesį. Perėmus turtą ir dokumentus iš buvusio vadovo P. R., pradinė ieškovė, nustačiusi, kad tiek turto, tiek ir dokumentų trūksta, ėmėsi aktyvių veiksmų tam, jog nustatyti jų buvimo vietą ir išsiaiškinti visas su tuo susijusias aplinkybes. Buvęs vadovas P. R. 2018 m. gegužės 8 d. paaiškinime išsamiai nurodė visas aplinkybes, susijusias su savo pastangomis surasti bendrovės turtą ir dokumentus.
13.3. Priešingai nei nurodė teismas, pats turto įkeitimo faktas niekaip nepatvirtina turto buvimo, nes buvo įkeista bendrovė kaip turtinis kompleksas, o ne konkretus kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas. Turto balansas šiuo atveju negali patvirtinti konkretaus turto buvimo ar nebuvimo, nes balanse konkretūs daiktai nėra identifikuojami ir nurodomi. Pagal išlikusius buhalterinius dokumentus (kurių atsakovas neperdavė po jo bendrovei vadovavusiems asmenims) konkretus turtas turi būti bendrovėje, bet jo faktiškai nėra. Momentas, nuo kurio pasigesta konkretaus turto, sutampa su momentu, nuo kurio atsakovas baigė vadovauti ir dirbti bendrovėje.
13.4. Faktas, kad bendrovė iki 2018 metų vykdė veiklą, pats savaime nepatvirtina, jog bendrovė turėjo turto, kuris buvo naudojamas jos veikloje. Iš byloje pateiktų 2016 metų ir 2018 metų bendrovės balansų galima nustatyti, kad per nurodytą laikotarpį bendrovės nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų sumažėjo nuo 536 719 Eur (2016 metais) iki 160 692 Eur (2018 metais).
13.5. Darant išvadą, kad dalis atsakovo neperduoto turto buvo nuomojama, kurią teismas grindė tik viena sąskaita faktūra, neturint absoliučiai jokių kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, ir tokiu būdu buvo naudojama bendrovės veikloje, teismas galėjo mažinti priteistiną žalos dydį minėtoje sąskaitoje faktūroje nurodyto konkretaus turto verte, o ne visiškai atmesti ieškinį.
13.6. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovo piniginę skolą patvirtina ne tik avanso apyskaita, bet ir liudytojų parodymai, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma.
13.7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra galimybės patikrinti avanso apyskaitos duomenų. Avanso apyskaitos sudarytoja yra buhalterinės apskaitos programa, kurią pildė ir tvarkė byloje apklausta liudytoja, buvusi bendrovės buhalterė R. B.. Ši apyskaita yra atspausdinta iš buhalterinės apskaitos programos, pasirinkus konkretų atskaitingą asmenį (šiuo atveju – atsakovą) bei parinkus jo darbo laikotarpį.
13.8. Sprendime konstatuodamas, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu.
Atsiliepimas
14. Atsakovas V. V. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstyti tokie pagrindiniai teiginiai:
14.1. Ginčo esmę apibūdinantys dokumentai buvo sukurti apeliantės iniciatyva, vienašališkai ir nesant kitų juos pagrindžiančių įrodymų.
Šalies argumentai
14.2. Apeliantė byloje nebuvo nuosekli – teigdama, kad jokio su tiesiogine veikla susijusio turto atsakovas bendrovei neperdavė, ji negalėjo paaiškinti, kaip bendrovė dar beveik trejus metus dirbo, o dvejus metus gerėjo jos pajamų bei pelno rodikliai.
14.3. Teismas pagrįstai darė išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas nenustačius visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, o konkrečiai – priežastinio ryšio tarp V. V. veiksmų nesurašant turto perdavimo – priėmimo akto ir atsiradusios žalos, kurią sudaro pradinės ieškovės bankroto administratoriui neperduoto turto vertė. Reikalavimas dėl skolos pritesimo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. balandžio 1 d. pateiktas ieškovės (apeliantės) prašymas priteisti 1 440 Eur dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį konstatavęs, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo dėl žalos atlyginimo – nenustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės taikymui būtinos sąlygos, o reikalavimas dėl skolos priteisimo neįrodytas. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normų reikalavimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias priežastinį ryšį, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
20. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bendrovės 2018 m. kovo 26 d. ilgalaikio turto apyvartą ir balansą bei patikslintą tos pačios dienos ilgalaikio turto apyvartą ir balansą. Teismas sprendė, kad pagal byloje esančius duomenis nėra aišku, kurie iš pateiktų dokumentų realiai atspindi buvusią tikrąją bendrovės padėtį. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad šie dokumentai faktiškai skiriasi tik dėl vienintelio naujai įsigyto bendrovės turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, teigdama, jog bendrovė jos nurodomo turto neteko būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, turi įrodyti tokius teiginius (CPK 176-185 straipsniai). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės deklaratyvūs apeliantės teiginiai, paremti buvusio bendrovės vadovo P. R., kuris suinteresuotas šios bylos baigtimi, paaiškinimais, neįrodo jos reikalavimų pagrįstumo. Finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti sudaromi pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau nėra aišku, kodėl byloje buvo pateikti tos pačios dienos tokie patys bendrovės veiklos apskaitos dokumentai (turto apyvarta, balansas) su skirtingais juose fiksuotais duomenimis, neaptartais patikslinimais. Abejonių kelia ir apeliantės samprotavimai dėl dviejų skirtingų tos pačios dienos tokių pat apskaitos dokumentų atsiradimo aplinkybių, neįtikinamas jos paaiškinimas, kodėl buvo atliekami tam tikri dokumentų patikslinimai ir kodėl į bylą nepateiktas vienas tinkamai sudarytas ir tikrąją (teisingą) reikalų padėtį bendrovėje atspindintis atskaitomybės dokumentas, kuriame būtų užfiksuoti realūs bendrovės turtą, jo vertę patvirtinantys ir kiti aktualūs apskaitos duomenys. Pati apeliantė skunde pripažįsta, kad joks balansas negali patvirtinti konkretaus turto buvimo ar nebuvimo, nes balanse nėra fiksuojami ir identifikuojami konkretūs daiktai, tačiau kartu ji nurodo, jog pagal buhalterinius dokumentus, kurių, pasak apeliantės, atsakovas neperdavė, konkretus turtas turi būti bendrovėje, bet jo faktiškai nėra. Formalus paaiškinimas, kad vien dėl atsakovo neperduotų dokumentų nebuvo tinkamai sudaryti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, nėra įtikinantis. Apeliantė iš esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio ir iš esmės siekia, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
22. Apeliantės pozicija dėl bendrovės turto trūkumo vertintina kaip prieštaringa – teigdama, kad turto ir dokumentų kitiems bendrovės vadovams neperdavė atsakovas atleidžiant jį iš direktoriaus pareigų, ji pripažįsta, kad turto imta ieškoti tik pradėjus atsakovo atleidimo iš darbo bendrovėje procedūrą (po atleidimo iš direktoriaus pareigų atsakovas toliau dirbo bendrovėje). Apeliantė teisingai nurodo, kad trečiųjų asmenų paaiškinimai yra leistina įrodinėjimo priemonė, tačiau nesant bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimus pagrindžiančių konkrečių įrodymų, dėl paaiškinimų patikimumo ir reikšmės visų faktinių bylos aplinkybių kontekste sprendžia teismas (CPK 185 straipsnis). Nėra duomenų, kad tretieji asmenys, buvę bendrovės vadovais po atsakovo atleidimo iš direktoriaus pareigų, perėmę bendrovės valdymą ir būdami atsakingi už jos veiklą, ėmėsi kokių nors efektyvių veiksmų siekdami surasti visus bendrovės dokumentus ir juose nurodytą bendrovės turtą. Byloje nėra įrodymų, kad paskesni bendrovės vadovai kreipėsi į atsakovą, reikalaudami tinkamai įvykdyti pareigą perduoti bendrovės dokumentus ir turtą, siuntė raginimus, įspėjimus ar kokiu nors kitu aktyviu būdu reiškė iniciatyvą, tuo labiau, kad buvęs vadovas ir toliau dirbo bendrovėje (CPK 178 straipsnis). Apeliantės teigimu, faktą, kad būtent buvęs vadovas P. R. pradėjo aiškintis aplinkybes, susijusias su neperduotu turtu, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai – antstolio 2016 m. rugsėjo 2 d. reikalavimas bei ieškovės 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. pranešimai. Tačiau kaip matyti iš šių dokumentų, juose minima turto paieška buvo susijusi su antstolio išieškoma skola iš įkeisto bendrovės turto, bet ne su paties buvusio vadovo P. R. aktyviais veiksmais siekiant surasti neperduotą turtą. Skunde taip pat teigiama, kad bendrovės turto trūkumas pradėjo ryškėti po truputį, pasibaigus konkrečios sutarties terminui ir neatsiėmus pagal tas sutartis kitiems asmenims perduotos įrangos, tačiau byloje nėra duomenų, kodėl turto nebuvo ieškoma ir kodėl jis nebuvo atsiimtas. Nors atsakovas po atleidimo 2015 m. balandžio 13 d. iš direktoriaus pareigų toliau dirbo bendrovėje, bet ne jam, o tuometiniam bendrovės vadovui tenka atsakomybė už bendrovės turto nepriežiūrą ar netinkamą priežiūrą, netinkamą apskaitą, valdymą ir t. t. Apeliantė teisingai nurodo, kad ji pati tokių pastangų negalėjo objektyviai imtis, nes bankroto byla bendrovei iškelta 2018 metais, tačiau akivaizdu, kad siekiant žalos atlyginimo iš atsakovo, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir žalos. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
23. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog nenustatytas atsakovo neteisėtų veiksmų ir bendrovei kilusios žalos priežastinis ryšys. Apeliantė remiasi teismų praktikoje pripažįstama ir netiesioginio priežastinio ryšio samprata, kai asmens veiksmai nors ir nelemia, bet sudaro sąlygas žalai atsirasti. Apeliantės įsitikinimu, faktas, kad bendrovė iki 2018 metų vykdė veiklą, pats savaime nepatvirtina, jog bendrovė turėjo turto, kuris buvo naudojamas jos veikloje. Iš byloje pateiktų 2016 metų ir 2018 metų bendrovės balansų galima nustatyti, kad per nurodytą laikotarpį bendrovės nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų sumažėjo nuo 536 719 Eur (2016 metais) iki 160 692 Eur (2018 metais), tačiau byloje nebuvo įrodinėjama, kad bendrovės bankrotą lėmė būtent atsakovo neteisėti veiksmai nesudarius turto priėmimo ir perdavimo akto jį atleidžiant iš direktoriaus pareigų. Atkreiptinas dėmesys, kad ne atsakovo, o po jo bendrovės valdymą perėmusių asmenų vadovavimo laikotarpiu bendrovės finansinė padėtis ėmė blogėti. Kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, formalus turto ir dokumentų perdavimo - priėmimo akto nesudarymas savaime žalos nesukėlė, nes turtas buvo naudojamas bendrovėje ir be tokio akto sudarymo (kaip pavyzdžiai, skundžiamo teismo sprendimo 31 ir 32 punktuose nurodyti bendrovei priklausiusi plovimo mašina, automobilis Peogeot Partner). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinio skundo argumentais šios pirmosios instancijos teismo išvados nėra paneigtos.
Dėl reikalavimo priteisti skolą
24. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškininis reikalavimas dėl 13 685,43 Eur skolos priteisimo yra neįrodytas. Skunde teigiama, kad, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, šis reikalavimas buvo grindžiamas ne tik 2018 m. balandžio 19 d. sudaryta avanso apyskaita, bet ir liudytojos, buvusios bendrovės buhalterės parodymais, o taip pat kitu oficialiu rašytiniu įrodymu – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma. Teisėjų kolegija vertina šiuos apeliantės teiginius kaip nepagrįstus.
25. Visų pirma, kaip matyti iš 2016 m. liepos 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažymos turinio, operatyvus bendrovės patikrinimas buvo atliekamas siekiant nustatyti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo įstatymuose ir jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse. Pažymoje pateiktos išvados nėra susijusios su atsakovo įsiskolinimu bendrovei, taip pat nėra nurodyta kitų aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovės teiginius dėl skolos susidarymo.
26. Antra, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2018 m. balandžio 19 d. sudaryta avanso apyskaita, kuria ieškovė iš esmės grindė savo reikalavimą dėl skolos priteisimo, yra nepakankamas atsakovo skolos įrodymas, nes apyskaitoje pateikti duomenys nėra grindžiami pirminiais apskaitos dokumentais, be to, nėra galimybės nustatyti, kas yra šios avanso apyskaitos sudarytojas.
27. Teisėjų kolegija, vertindama šioje dalyje aptariamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Taigi, nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik jie nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, būtent tokia pozicija ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Su tuo nesutikdama, apeliantė nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi šiais išaiškinimais, nes jie pateikti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-59-823/2019, kurioje nebuvo sprendžiamas skolos iš bankrutuojančios bendrovės buvusio vadovo priteisimo klausimas, nes suformuotu precedentu galima remtis tik tuo atveju, jeigu bylų ratio decidendi (lot. bylos aplinkybės) sutampa.
28. Apeliantė teisingai nurodo, kad aukščiau paminėtos kitos civilinės bylos ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, tačiau pirmosios instancijos teismas kitoje byloje priimta teismo nutartimi vadovavosi ne kaip precedentu spręsdamas bylą, o rėmėsi joje pateiktais bendro pobūdžio išaiškinimais, kurie yra aktualūs bei taikytini ir šioje nagrinėjamoje byloje.
29. Trečia, taip pat neturi pagrindo apeliantės teiginiai, kad 2018 m. balandžio 19 d. avanso apyskaitos duomenis patvirtina buvusios bendrovės buhalterės teisme duoti parodymai, kurie, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertinti. Priešingai nei teigia apeliantė, buvusi bendrovės buhalterė teismo posėdyje patvirtino, kad ne ji sudarė šį dokumentą (apyskaitą) ir negali pasisakyti dėl jame nurodytų duomenų teisingumo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, buhalterė patvirtino, kad bendrovės buhalterija buvo tvarkoma pagal visus teisės aktų reikalavimus ir visi dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, bet tokie pirminiai apskaitos dokumentai į bylą nepateikti. Taigi vien tai, kad buhalterė formaliai nurodė, jog atsakovas buvo skolingas bendrovei, nesant kitų patikimų įrodymų, negali būti pagrindu dėl skolos priteisimo (CPK 185 straipsnis).
30. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetant ieškovės apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą suformuluotą prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo svarstyti, nes nepateikti išlaidas patvirtinantys įrodymai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.