Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-145-440/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-25
Bylos Nr.: 2A-145-440/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-00850-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas: V. K.
Atsakovas: AB SEB bankui

Kategorijos

42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-145-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00850-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 42.3; 42.6; 42.8; 63.2; 114.4; 114.11; 121.14; 121.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1802-650/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl pažeistų teisių gynimo, į procesą įtrauktai išvadą teikiančiai institucijai - Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. K. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo AB SEB bankas veiksmus 2012-04-02 padidinant palūkanas pagal 2007-04-02 kredito sutartį Nr. 0650718010458-51 iki 5,75 procento neteisėtais; įpareigoti atsakovą pagal 2007-04-02 kredito sutartį Nr. 0650718010458-51 2012-04-02 - 2017-04-02 laikotarpiui nustatyti 3,253 procento dydžio palūkanas, priteisti 2000,00 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-04-02 su atsakovu sudarė kredito sutartį Nr.0650718010458-51, kurios sąlygose buvo nustatyta, kad fiksuota palūkanų norma sutarties pasirašymo dieną procentais sudaro 5,453, fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumas metais yra 5 bei, kad kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena yra 2012-04-02, 2017-04-02, 2022-04-02, 2027-04-02, 2032-04-02, 2037-04-02, 2042-04-02. Sutarties sudarymo dienai, t.y. 2007-04-02, banko pelno „marža“ už suteikiamą paskolą sudarė 1,043 proc., o kintama palūkanų dalis „Vilibor 1 metams“ sudarė 4,41 proc. 2012 metų pradžioje, iki perskaičiuojant palūkanų dydį antrajam penkerių metų laikotarpiui (2012-04-02 - 2017-04-02), ieškovas pateikė prašymą dėl palūkanų sumažinimo, tačiau jokio atsakymo į savo prašymą nesulaukė, o palūkanos už kreditą buvo ne sumažintos, bet padidintos. 2013 m. lapkričio mėnesį ieškovas raštu kreipėsi į banką reikalaudamas paaiškinimo dėl susidariusios situacijos, tačiau ieškovui buvo atsakyta, jog jokio prašymo dėl palūkanų mažinimo banke nėra gauta, o palūkanos nuo 5,453 iki 5,75 proc. buvo padidintos dėl ieškovo vėlavimų mokėti kredito įmokas. Ieškovo teigimu, susidariusioje situacijoje atsakovas naudojasi savo privilegijuota padėtimi, piktnaudžiauja savo teise ir nepagrįstai bei neteisėtai pelnosi ieškovo sąskaita. Taip pat nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 2000,00 Lt neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad sudarant Kredito sutartį, ieškovas turėjo galimybę pasirinkti kokios rūšies - kintamąsias ar fiksuotąsias palūkanas mokės atsakovui už naudojimąsi suteiktu kreditu. Kredito sutarties pasirašymo dieną ieškovui buvo nustatytos 5,453 proc. fiksuotos palūkanos penkerių metų laikotarpiui, numatant, kad kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena yra 2012-04-02 (Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3.1 - 6.3.3 papunkčiai). Ieškovo teiginys, kad jis 2012 metų pradžioje kreipėsi į banko vadybininką ir pateikė prašymą dėl palūkanų sumažinimo, tačiau jokio atsakymo į savo prašymą nesulaukė, neatitinka tikrovės. Pabrėžė, kad likus daugiau nei mėnesiui iki fiksuotų palūkanų normos keitimo dienos, 2012-02-20 pranešimu priminė ieškovui apie tai, kad 2012-04-02 baigia galioti jam nustatyta fiksuotų palūkanų norma, pakvietė ieškovą likus ne mažiau kaip 15 dienų iki minėto termino pabaigos kreiptis į atsakovą dėl galimo Kredito sutarties pakeitimo bei nurodė, kad ieškovas turi galimybę tartis su atsakovu dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo, dėl fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas, nekeisti Kredito sutarties sąlygų ir toliau naudotis kreditu mokant fiksuotąsias palūkanas arba iš anksto grąžinti kreditą, t.y. nutraukti Kredito sutartį. Ieškovas į 2012-02-20 pranešimą nereagavo ir į banką nesikreipė. Apie naujai nustatytą sutarties palūkanų normą ieškovas buvo informuotas 2012-04-04 pranešimu, tačiau į jį taip pat nereagavo ir į banką nesikreipė iki pat 2013 m. lapkričio mėnesio, kai pateikė raštišką pretenziją, į kurią buvo atsakyta 2013-12-03 raštu Nr. 02.08.04-21540. Atkreipė dėmesį, kad šalims iki 2012-04-02 nepasiekus jokio susitarimo dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo ar dėl fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas ir ieškovui nepasinaudojus galimybe grąžinti kreditą be papildomų mokesčių (nutraukti Kredito sutartį, refinansuoti kreditą kitame banke), bei atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutartis negalėjo toliau galioti nesant nustatytų jokių palūkanų, atsakovas buvo priverstas vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų normą. 2012-04-02 ateinančiam penkerių metų laikotarpiui. Ieškovui buvo nustatyta nauja 5,75411 proc. fiksuotų palūkanų norma taikant standartinius tokios rizikos kategorijos klientams banko įkainius. Nei Kredito sutarties pasirašymo metu, nei 2012-04-02 nustatydamas naujas fiksuotas palūkanas, atsakovas nesudarė jokio pagrindo ieškovui manyti ir tikėtis, kad fiksuotos palūkanos susideda iš palūkanų bazės ir banko maržos. Ieškovas nurodė nepagrįstus maržos apskaičiavimo principus. Atsakovo nustatyta fiksuotų palūkanų norma buvo paskaičiuota atsižvelgiant į eilę rodiklių ir kriterijų, iš kurių vienas buvo sutarties vykdymas per tam tikrą laikotarpį. Ieškovas daugiau nei 30 kartų vėlavo mokėti įmokas, maksimalus vėlavimas siekė 57 dienas. Dėl minėtų vėlavimų ieškovo rizikos grupė ženkliai pasikeitė - ieškovas buvo priskirtas didesnės rizikos kategorijai. Teismui pateiktame ieškinyje ieškovas nenurodė kurias Kredito sutarties sąlygas laiko nesąžiningomis ir neteisingomis, taip pat nenurodė kokią būtent neturtinę žalą jam yra padaręs atsakovas, kuo ji pasireiškia, nepateikia jokių neturtinės žalos padarymą patvirtinančių įrodymų.

Žemesnės instancijos teismas

Išvadą teikianti institucija Lietuvos banko Priežiūros tarnyba nurodė, kad ieškovas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise ginčą su atsakovu AB SEB banku spręsti ne teismo tvarka Lietuvos banke, todėl, vadovaujantis įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi ir 29 straipsniu, Lietuvos bankui įstatymas nesuteikia teisės teikti išvados šiame teismo procese. Atsižvelgusi į ginčo pobūdį pažymėjo, kad vadovaujantis sutarties laisvės principu, sutartis, tame tarpe, ir tarp nagrinėjamos civilinės bylos šalių sudaryta kredito sutartis, taip pat jos sąlygos, numatančios palūkanų rūšį, dydį, jų nustatymo arba keitimo tvarką, išskyrus pačioje sutartyje numatytas išimtis, nesant kitokius reikalavimus įtvirtinančio imperatyvaus reglamentavimo (prieštaravimo jam), gali būti pakeista tik abiem šalims dėl to susitarus raštu - taigi, ne tik kredito gavėjo pageidavimu, bet ir su banko, kaip kredito davėjo, sutikimu, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis būtų pakeista kredito gavėjo siūlytomis (pageidaujamomis) sąlygomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014-09-10 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, ir, kad konkrečiu atveju ieškovas yra vartotojas. Teismas įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojo parodymu, sprendė, kad nors ieškovas nurodė, kad neturi ekonominio ir teisinio išsilavinimo, tačiau tuo pačiu nepaneigė banko atstovo ir liudytojo A. G. nurodytų aplinkybių, kad jis nelaikytinas eiliniu vartotoju, kadangi iki 2012 m. balandžio mėnesį įvykusio sutartyje numatyto fiksuotų palūkanų normos keitimo jau keletą metų vertėsi tarpininkavimu nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoriuose, turėjo patirties paskoliniuose santykiuose su fiziniais ir juridiniais asmenimis, tokio pobūdžio reikalais daug bendravo ir su banko atstovais. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog ginče dėl atsakovo sprendimo, 2012-04-02 padidinant ieškovui, kaip vartotojui, fiksuotas palūkanas pagal sudarytą 2007-04-02 kredito būstui įsigyti sutartį nuo 5,453 iki 5,75 procentų, pripažinimo neteisėtu turėtų būti taikomas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas. Įvertinęs atsakovo 2012-02-20 ir 2012-04-04 registruota pašto siunta ieškovui išsiųstų pranešimų turinį, teismas pripažino, kad atsakovas laikėsi esminių sutarties vykdymo sąlygų ir savalaikiai informavo ieškovą dėl galimybės keisti fiksuotų palūkanų normą. Teismas pažymėjo, kad sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktas nustato atsakovo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiui, kai klientas neišreiškia noro bendradarbiauti su banku ir derėtis dėl minėtos palūkanų normos. Nagrinėjamos bylos surinktų duomenų pagrindu teismas padarė išvada, kad ieškovas buvo išreiškęs žodžiu norą derėtis su atsakovu dėl fiksuotų palūkanų normos mažinimo, tačiau ne raštu ir ne sutartyje numatytu 30 kalendorinių dienų laikotarpiu 2012 m. pavasarį, o 2010-2011 metais, kai bendravo su banko atstovu - vadybininku A. G., kuris išdėstė ieškovui atsakingų direktorių neigiamą tuometinę poziciją tuo klausimu. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad konkrečiu atveju susidarė situacija, kai 2012-04-02 turėjo baigtis laikotarpis, kuriam galiojo šalių suderinta fiksuotų palūkanų norma, o dėl kitos palūkanų rūšies ar normos dydžio ieškovas neišreiškus savo aktyvios pozicijos, nepateikus siūlymų keisti specialiosios sutarties dalies sąlygas, turėjo būti nustatyta kokiomis sąlygomis sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio fiksuotas palūkanas ieškovas turi toliau mokėti bankui už paimtą kreditą, todėl teismo nuomone, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Sutarties 3.3 punktu, nutarė nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti argumentai ir paaiškinimai patvirtina, jog fiksuotų palūkanų normą sudarė vienas konkretus palūkanų dydis, nenurodant jokių sudedamųjų dalių, tokių kaip banko marža ar kintama palūkanų dalis pagal atitinkamus rodiklius – VILIBOR, EURIBOR, LIBOR (tai kintamų palūkanų sudedamos dalys) bei, kad fiksuotų palūkanų norma apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas bei vidinę piniginių išteklių, skirtų išduoti paskolą klientui, kainą, Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog banko apskaičiuojama fiksuotų palūkanų norma susijusi su tam tikrų indeksų svyravimais, todėl bankas jos visa apimtimi kontroliuoti negali. Byloje surinkti duomenys bei atsakovo išdėstyti argumentai teismui suteikė pagrindo išvadai, kad ieškovui buvo aiškiai nurodyta, kokia yra jo pasirinktų fiksuotų palūkanų norma (galutinis skaičius) ir jos keitimo kas 5 metai tvarka, t. y. kad ieškovas gali prašyti keisti sutartį ir iš fiksuotų palūkanų pereiti prie kintamų palūkanų, jei jo netenkina mokamų palūkanų dydis; taip pat imtis kitų veiksmų pagal sudarytą sutartį, baigiantis fiksuotų palūkanų normos nustatymo terminui. Konkrečiu atveju teismas vertino, jog naujos fiksuotos palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nenurodymas sutartyje negali būti laikomas esminės kredito sutarties sąlygos, turinčios įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį, nenurodymui, ar vertinamas kaip pažeidimas, nes laikė, jog vartotojui, imančiam kreditą iš banko, svarbu ne tai, iš ko susideda galutinė kredito kaina (palūkanų norma), o kokia ta kaina yra. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamame ginče nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsakovo veiksmai, vykdant su ieškovu sudarytą kredito sutartį, būtų pripažinti neteisėtais bei sudarantys pagrindą teismui sumažinti ieškovui banko fiksuotų palūkanų dydį nuo 5,75 iki 3,253 procentų dydžio. Atmetęs pagrindinius ieškovo reikalavimus, teismas pripažino, jog nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo, t.y. neturtinės 2000 Lt žalos atlyginimo priteisimo, nes ieškovas visiškai nepagrindė tokios žalos pobūdžio pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, jos atsiradimo aplinkybių ir padarymo atsakovo veiksmais.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo iš dalies pakeisti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir pripažinti atsakovo AB SEB bankas sprendimą nuo 2012-04-02 padidinti palūkanas pagal 2007-04-02 kredito sutartį Nr. 0650718010458-51 iki 5,75 proc. neteisėtu bei pakeisti laikotarpiui nuo 2012-04-02 iki 2017-04-02 atsakovo nustatytas 5,75 proc. dydžio palūkanas į 3,253 proc. dydžio palūkanas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neišsiaiškinęs bylai reikšmingų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas laikėsi esminių sutarties vykdymo sąlygų ir savalaikiai informavo ieškovą dėl galimybės keisti fiksuotų palūkanų normą. Atsakovas, neįvykdęs Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 p pareigos informuoti ieškovą, neturėjo teisės vienašališkai nustatyti fiksuotą palūkanų normą 5 metų laikotarpiui, t.y. nuo 2012 iki 2017 metų. Atsakovui neįvykdžius informavimo pareigos, ieškovui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti sprendžiant klausimą dėl palūkanų normos dydžio, dėl kitos palūkanų rūšies pasirinkimo, dėl specialiosios sutarties sąlygų pakeitimo, todėl vienašališkas palūkanų dydžio nustatymas pažeidė ieškovo teises.

2. 2007-04-02 kredito sutartyje Nr. 0650718010458-51 nėra numatyta kaip nustatomas fiksuotų palūkanų dydis. Ieškovui, kaip kredito gavėjui, nebuvo pateiktos nei taisyklės, nei kiti duomenys, iš kurių ieškovas, kaip silpnesnioji sandorio šalis - kredito gavėjas, galėtų gauti informaciją apie fiksuotų palūkanų dydį. Kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad fiksuota palūkanų norma sutarties pasirašymo dieną procentais - 5,453 ir kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena - 2012-04-02 (Sutarties 16.3.1 ir 6.3.3 punktai), tačiau neaptarta kaip ir kokiu būdu bus nustatinėjamas fiksuotų palūkanų dydis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas sutartyje negali būti vertinamas kaip pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad sudarant sutartį ieškovui buvo žinoma konkreti palūkanų norma, dydis, o praėjus 5 metams nuspręsti, koks tas dydis turi būti pagal sutarties sąlygas leista tik stipresniajai sandorio šaliai. Tokia situacija pažeidžia LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, kadangi atsakovas nuo 2012-04-02 palūkanų už naudojimąsi kreditu dydį nustatė vienašališkai, be ieškovo sutikimo. Toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia ieškovo kaip vartotojo teises ir interesus, todėl pripažintinas negaliojančiu.

3. Teismas sutikdamas su atsakovo argumentais, jog banko apskaičiuojama palūkanų norma yra susijusi su tam tikrų indeksų svyravimais, t.y. rėmėsi ne konkrečiomis į bylą pateiktomis fiksuotų palūkanų apskaičiavimo metodikomis, formulėmis, kuriomis buvo apskaičiuotas palūkanų dydis ieškovui, o abstrakčiais argumentais, neobjektyviais įrodymais. Teismas sprendimo nepagrindė ir nepasisakė, kokie indeksai ir kokie konkretūs indeksų svyravimai turėjo įtakos nustatant fiksuotų palūkanų dydį ieškovui, kokie konkretūs faktoriai sąlygojo palūkanų dydžio kitimą, kaip pakito (ir ar kito) banko darbo sąnaudos (kokios jos buvo) sutarties sudarymo momentu ir kokios jos buvo palūkanų perskaičiavimo momentu ir pan. LR CK 6.188 straipsnis draudžia vartojimo paslaugų tiekėjui vienašališkai keisti sutarties sąlygas. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu taip pat nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, kad kredito sutarties sudarymo metu marža sudarė 1,043 proc., o nuo 2012-04-02 - 3,63 proc., nepateikė duomenų, kokią palūkanų dalį sudaro atlygis bankui, iš ko susideda fiksuota palūkanų norma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Kredito sutarties sudarymo metu apeliantas pats pasirinko kokio tipo palūkanas mokėti, nors galėjo savo nuožiūra pasirinkti kitokios rūšies palūkanas - pvz. fiksuotas palūkanas 10 metų laikotarpiui, kintamas palūkanas. Apeliantui iš anksto buvo (pasirašius Kredito sutartį) žinoma naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo naujam laikotarpiui data, taip pat buvo žinoma Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 p. sąlyga, kad atėjus naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo dienai ir jam prieš tai nesikreipus į banką dėl fiksuotų palūkanų nustatymo, naujam laikotarpiui galios banko nustatyta fiksuotų palūkanų norma. Apeliantas nepagrįstai neigia negavęs 2012-02-20 ir 2012-04-04 atsakovo siųstų pranešimų. Pagal atsakovo ir Opus Capita, UAB sudarytą sutartį, tokius pranešimus (ir eilę kitokių) banko klientams, pagal banko automatinės sistemos suformuotus duomenų failus, Opus Capita, UAB atspausdina, suvokuoja ir perduoda AB „Lietuvos paštas“ su pavedimu juos pristatyti registruotu paštu. Teismui buvo pateiktas Opus Capita UAB 2014-07-16 raštas Nr. 3002, kuriuo ji patvirtino, kad aukščiau minėti pranešimai apeliantui tikrai buvo atspausdinti, suvokuoti ir perduoti AB „Lietuvos paštui“ su pavedimu juos pristatyti registruotu paštu. Atsakovui jo išsiųsti pranešimai nebuvo grąžinti ir tai patvirtina, jog jie apeliantui buvo įteikti. Pagal apelianto ieškinį pradėjus nagrinėti civilinę bylą atsakovas gauti dar papildomų pranešimų įteikimą patvirtinančių dokumentų negalėjo, nes Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad pašto paslaugos teikimo taisyklėse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pašto siuntų pateikimą gavėjui asmeniškai pasirašytinai yra saugomi tik 6 mėnesius nuo pašto siuntos pateikimo dienos. Apie tokios informacijos gavimo negalimumą taip pat patvirtino ir Opus Capita UAB savo el. susirašinėjime (kuris buvo pateiktas teismui) su atsakovu. Be to, apeliantas savo ieškinyje bei civilinės bylos nagrinėjimo metu taip pat nurodė, kad 2012 m. pradžioje (prieš pat palūkanų normos nustatymą naujam 5 metų laikotarpiui) jis buvo banke ir kalbėjo su savo vadybininku dėl galimybių sumažinti palūkanų normą, todėl apeliantas, net ir be atsakovo pateiktų pranešimų, tikrai buvo informuotas apie palūkanų keitimo datą bei palūkanų keitimo galimybes.

2. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai nustatant fiksuotą palūkanų normą negali būti laikomi nesąžiningais bei pažeidžiančiais apelianto teises ir interesus, nes Kredito sutarties sąlygos šalių buvo aptartos individualiai, vienašališkas naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymas yra išimtinė atsakovo teisė, o apeliantas kaip vartotojas turėjo galimybę tiek keisti sutartį, tiek jos atsisakyti. Kredito sutarties šalys, sudarydamos sutartį, turi tam tikrų lūkesčių dėl to kaip ateityje keisis palūkanų norma rinkoje, todėl apeliantas pasirinkdamas palūkanų rūšį, prisiėmė ir su tuo susijusią riziką. Apeliantui vėluojant vykdyti savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, kito jo kredito rizikos kategorija ir būtent tai lėmė, jog pabrango jam skolinamų pinigų kaina. Imdamas kreditą ilgam 35 metų laikotarpiui, prieš pasirašydamas sutartį apeliantas turėjo galimybę konsultuotis su banko darbuotojais, atidžiai susipažinti su Kredito sutarties standartinėmis sąlygomis bei išsiaiškinti minėtus kriterijus. Fiksuotųjų palūkanų sandara ir kainodara yra banko komercinė paslaptis, šie duomenys nėra viešinami, todėl jie negalėjo būti nurodomi Kredito sutartyje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vertino, jog naujos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas Kredito sutartyje negali būti laikomas esminės Kredito sutarties sąlygos nenurodymu.

3. Apeliantas savo apeliaciniame skunde kelia naujas aplinkybes, kurių nekėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nei savo ieškinyje, nei posėdžių metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nekėlė tokio reikalavimo, kad jam būtų pateikti konkretūs skaičiai ir/ar duomenys, formulės, kuriais remiantis buvo apskaičiuotas konkrečiai jo kredito palūkanų dydis bei duomenys, iš kokių dydžių susideda konkrečiai jo kredito fiksuotos palūkanos. Apeliantas tik kėlė klausimą kokiais kriterijais, tvarkomis, metodikomis ir panašiai remiantis yra nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma naujam laikotarpiui. Atsakovas savo atsiliepime detaliai nurodė kokiais rodikliais ir kriterijais remiantis yra apskaičiuojamas fiksuotų palūkanų dydis. Atskirai buvo akcentuota, jog vienas iš tokių apeliantui aktualių kriterijų yra sutarties vykdymas per tam tikrą laikotarpį (vidinė kredito istorija). Buvo atskirai nurodyta, kad ieškovas daugiau nei 30 kartų vėlavo mokėti įmokas, maksimalus vėlavimas siekė net 57 dienas, tų vėlavimų pasekoje ieškovo rizikos grupė ženkliai pasikeitė - ieškovas buvo priskirtas didesnės rizikos kategorijai. Teismui buvo pateikti apelianto paskolinės sąskaitos išraše detalizuoti apelianto atliktų kredito dalies ir palūkanų mokėjimo terminai, buvo pateiktas AB SEB banko Fizinio asmens kredito rizikos vertinimo metodikos aprašymas bei Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatai, patvirtinti 2008-09-25 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 149. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aukščiau pateiktais dokumentais bei įrodymais, o ne abstrakčiais duomenimis. Apeliantas neteisingai aiškina ir/ar neteisingai interpretuoja naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo aplinkybes, kadangi 2012-04-02 bankui nustačius naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui Kredito sutartis iš viso nebuvo keičiama. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas nepaneigė apelianto nurodytos aplinkybės, jog Kredito sutarties sudarymo metu marža sudarė 1,043 proc., o nuo 2012-04-02 - 3,63 proc., kadangi tarpbankinėje rinkoje nėra objektyvių kriterijų nustatyti skolinimosi kainą ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui (nėra 5 ar 10 metų LIBOR, VILIBOR, EURIBOR ar panašaus rodiklio). Apeliantui ne kartą buvo nurodyta ta aplinkybė, kad fiksuotų palūkanų atveju yra nustatomas vienas konkretus palūkanų dydis, nenurodant jokių sudedamųjų dalių, tokių, kaip banko marža ar kintama palūkanų dalis. Fiksuota palūkanų norma nekinta sutartyje nustatytą laikotarpį, nagrinėjamu atveju - penkerius metus. Apeliantas nepagrįstai sieja Kredito sutartyje nustatytą fiksuotą palūkanų normą su VILIBOR dydžiu, nurodydamas, kad nuo sutarties sudarymo jam sumažėjus, turėtų mažėti ir fiksuotų palūkanų dydis, kadangi VILIBOR dydžiai bei banko marža būtų taikomi tuo atveju, jei apeliantas, sudarant Kredito sutartį, būtų pasirinkęs kintamą palūkanų normą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantas V. K. apeliacinės instancijos teismui 2014-11-17 pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutartį (139-142 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. Pagal LR CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis LR CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (LR CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju prašomas priimti papildomas dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, konkrečiu atveju nei pagrindžia, nei paneigia su ginčo dalyku susijusias aplinkybes. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovo pateiktus papildomus įrodymus (LR CPK 314 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl banko vienašališkai nustatyto fiksuotų palūkanų dydžio toliau vykdant tarp šalių pasirašytą kredito sutartį. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, vertindamas atsakovo nustatytas kredito sutarties sąlygas padarė nepagrįstas, neobjektyvias išvadas, nemotyvavo palūkanų dydžio pagrįstumo.

Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė objektyviai, išsamiai išanalizavo ir įvertino faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis.

Vertinant byloje kilusio ginčo pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys). Vykdant sutartį ar sprendžiant dėl sutarties netinkamo vykdymo atsiradusių teisinių padarinių, gali paaiškėti, kad šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kartu ir iš sutarties kiekvienai jų kylančias teises bei pareigas. Tokiu atveju šalims (vienai jų) kreipusis į teismą ir ginčijant sutarties turinį, teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių sutarties sąlygų kilo ginčas ir, jeigu jos neaiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šios taisyklės reglamentuotos LR CK 6.193–6.195 straipsniuose ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). LR CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių consensus ad idem, t.y. šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Šalys laisvos susitarti dėl sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygų pakeitimo. Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu (LR CK 6.125 straipsnio 1 dalis, 6.154 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad 2007-04-02 ieškovas V. K. ir atsakovas AB SEB bankas sudarė kredito sutartį Nr.0650718010458-51, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 40 metų laikotarpiui 100000,00 Lt kreditą būsto įsigijimui. Byloje nėra ginčo, kad konkrečiu atveju įvertinus sutarties pobūdį, bei aplinkybes, kad atsakovas yra komercinis bankas, teikiantis finansines paslaugas, o ieškovas – fizinis asmuo, kreditavimo paslaugomis naudojęsis savo asmeninimas poreikiams tenkinti, teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi ir, kad aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (LR CK 6.193–6.195 straipsniai), bet ir speciali LR CK 6.193 straipsnio 4 dalyje bei 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė contra proferentem, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/781). Konkrečiu atveju iš kredito sutarties specialiosios dalies 6 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog už naudojimąsi kreditu atsakovui bus mokamos fiksuoto dydžio palūkanos, kurios sutarties pasirašymo dieną sudarė 5,453 procentus (Kredito sutarties specialiosios dalies 6.3.1 punktas). Taip pat šalys susitarė, kad fiksuotos palūkanos bus nustatomos kas 5 metus, kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos bus 2012-04-02, 2017-04-02, 2022-04-02, 2027-04-02, 2032-04-02, 2037-04-02, 2042-04-02 (Kredito sutarties specialiosios dalies 6.3.2-6.3.3 punktai; 10 b.l.). Iš Kredito sutarties bendrosios dalies nuostatų turinio matyti, jei yra taikomos fiksuotos palūkanos, tai jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotų palūkanų nustatymo dienos, o bankas įsipareigojo apie fiksuotą palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotą palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos ir, jei per 30 kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, Kredito gavėjas nesikreipė į banką dėl fiksuotų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka (Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punktas; 6 b.l.). Remiantis Kredito sutarties bendrosios dalies 8 punktu, sutartis gali būti pakeista ir/arba papildyta tik raštišku visų sutarties šalių susitarimu (8 b.l.). Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, šalių bei liudytojo A. G. pateiktų paaiškinimų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2011 m. ieškovas žodžiu bendravo su atsakovu dėl fiksuotų palūkanų sumažinimo, tačiau tuo laikotarpiu abiems šalims priimtinas susitarimas nebuvo pasiektas (1, 20-21 b.l.; 2014-07-08 teismo posėdžio garso įrašas). Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad likus 30 kalendorinių dienų iki numatytos kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos, t.y. iki 2012-04-02, apeliantas nei žodžiu, nei raštu į atsakovą dėl nustatytino fiksuotų palūkanų dydžio ar kitų sutarties sąlygų pakeitimo nesikreipė. Nors apeliantas ir įrodinėja, kad atsakovas netinkamai vykdė Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punkte nustatytas sąlygas, tačiau konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo pateikti duomenys apie 2012-02-20 ir 2012-04-04 apelianto gyvenamosios vietos adresu registruota pašto siunta išsiųstus pranešimus, patvirtina, jog atsakovas laikėsi esminių Kredito sutarties sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečiu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2012-02-20 atsakovas išsiuntė apeliantui pranešimą apie tai, kad remiantis Kredito sutartimi Nr. 0650718010458-51, 2012-04-02 baigia galioti ieškovui nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma, ir kad 2012-02-20 banko vidutinė palūkanų norma yra 6,06512 proc., kuri kinta kiekvieną dieną, bei pakvietė likus ne mažiau kaip 15 dienų iki pirmiau nurodyto termino pabaigos kreiptis į atsakovą dėl galimo Kredito sutarties pakeitimo. Taip pat minėtu raštu ieškovui buvo priminta, kad jis turi galimybę tartis su banku dėl naujo laikotarpio, naujos fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias arba kredito grąžinimo iš anksto (29, 94 b.l.). 2012-04-04 raštu ieškovas informuotas, kad nustatyta nauja fiksuotųjų palūkanų norma 5,75411 proc. (28, 94 b.l.). Konkrečiu atveju ieškovui neigiant gavus minėtus pranešimus iš atsakovo, o atsakovui neturint objektyvios galimybės įrodyti, kad minėti pranešimai ieškovui buvo įteikti (remiantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pašto paslaugos teikimo taisyklėse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pašto siuntų pateikimą gavėjui asmeniškai pasirašytinai yra saugomi 6 mėnesius nuo pašto siuntos pateikimo dienos), vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, bei atsižvelgusi į tai, kad byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys apie minėtų raštų išsiuntimą ieškovui, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas tinkamai įvykdė Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punkte nustatytas sąlygas. Be to atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas konkrečiu atveju neneigia, jog jam buvo žinoma apie 2012-04-02 baigsiančią galioti nustatytą fiksuotųjų palūkanų normą, taip pat neįrodinėja, jog jam nebuvo žinoma ar nesuprantama sutarties sąlyga numatanti, kad ieškovui per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo nesikreipus į banką dėl fiksuotų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka. Kaip minėta, iš bylos duomenų matyti, kad jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog likus 30 kalendorinių dienų iki nustatyto termino pabaigos (iki 2012-04-02), ieškovas žodžiu ar raštu būtų kreipęsis į atsakovą dėl fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo naujam laikotarpiui dydžio ar sutarties sąlygų pakeitimo, byloje nėra pateikta. Taip pat byloje neįrodyta, kad atsakovas individualiai neaptarė su ieškovu kredito sutarties sąlygų, susijusių su mokamomis palūkanomis, jų rūšimi ir nustatymo tvarka, kad ieškovui šios sąlygos buvo nesuprantamos, neaiškios ar dviprasmiškos. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu surinkti rašytiniai įrodymai, ginčo šalių paaiškinimai, liudytojo parodymai patvirtina, kad ieškovui buvo suteikta išsami ir aiški informacija, susijusi su kredito sutarties vykdymu, suteiktos galimybės pasirinkti priimtiniausią kreditavimo variantą, konsultuotis su atsakovo darbuotojais. Taip pat ieškovui buvo žinoma, kad pagal kredito sutarties sąlygas baigiantis fiksuotų palūkanų mokėjimo periodui ir ginčo šalims nesusitarus dėl toliau mokėtinų palūkanų rūšies ir dydžio, atsakovas turės teisę vienašališkai nustatyti periodiškai keičiamų fiksuotų palūkanų normą naujam penkių metų laikotarpiui. Įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti sprendžiant klausimą dėl palūkanų normos dydžio nustatymo ar dėl kitų sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija įvertinusi Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punkto turinį, nesutinka su apelianto argumentais, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punkte nustatyta sąlyga, suteikianti teisę vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų dydį, vertinant byloje pateiktų duomenų visumą, yra nesąžininga, pažeidžianti ieškovo, kaip vartotojo, teises. Pažymėtina, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punktas nustato atsakovo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui, kai klientas neišreiškia noro bendradarbiauti su banku ir derėtis dėl minėtos palūkanų normos. Kaip jau minėta, nagrinėjamos bylos atveju ieškovas per sutartyje nustatytą terminą į banką dėl jam priimtino fiksuotų palūkanų dydžio nustatymo ar kredito sutarties pakeitimo iki 2012-04-02 nesikreipė, nustačius naują fiksuotų palūkanų dydį sutartį toliau vykdė (30-35 b.l.), o į atsakovą kreipėsi tik 2013 m. lapkričio mėn. (12 b.l.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad susidarius situacijai, kai baigiasi laikotarpis, kuriam galiojo šalių suderinta fiksuotų palūkanų norma, dėl kitos palūkanų normos šalims taikiai susitarti nepavyksta ir sutartis nenutraukiama, turi būti įvestas apibrėžtumas, kokiomis sąlygomis sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio palūkanas ieškovas turi mokėti bankui už paimtą kreditą. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014). Taip pat pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti. Ši banko teisė nustatyti palūkanų normą nelaikytina vienašališku sutarties pakeitimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014). Be to sutartyje nustačius, jog ji gali būti pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu (sutarties Bendrosios dalies 8 punktas), banko veiksmai nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų tipo, jų normos nustatymo periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014). Atsižvelgusi į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, į konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad aplinkybė, jog po penkių metų palūkanų norma bus nustatyta iš naujo, ieškovui buvo žinoma nuo to momento, kai jis pasirašė 2007-04-02 Kredito sutartį, todėl konkrečiu atveju daroma išvada, kad ieškovas turėjo galimybę derėtis su atsakovu dėl palūkanų dydžio nustatymo, tačiau neradus abi šalis tenkinančio sprendimo, atsakovas privalėjo nustatyti naują palūkanų normą ateinantiems penkeriems metamas. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad konkrečiu atveju atsakovas yra pripažintinas vartojimo sutarties šalimi (vartotoju), neatleidžia jo nuo pareigos būti rūpestingam ir apdairiam, sudarant bei vykdant sandorį. Paminėtina, kad vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, tačiau kasacinis teismas, pasisakydamas nurodytu klausimu, yra konstatavęs, kad vis dėlto teisės aktais vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (LR CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas konkrečioje situacijoje turėjo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotųjų palūkanų taikymo laikotarpiui.

Dėl apelianto nurodytų argumentų, susijusių su fiksuotų palūkanų dydžio nustatymu, teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. LR CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. LR CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad tokia situacija, jog Kredito sutartyje nebuvo numatyta, kaip bus nustatomas konkretus fiksuotų palūkanų dydis, pažeidžia LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei jo, kaip vartotojo teises ir interesus. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis bei konkrečiu atveju aktualią kasacinio teismo praktiką, su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pabrėžtina, kad nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimas dėl palūkanų yra esminė kredito sutarties sąlyga. Būsto paskoloms gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios arba fiksuotosios. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis. Nepriklausomai nuo pasirinkto palūkanų tipo, kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Kintamųjų palūkanų atveju šis atlygis būna iš anksto suderinamas su kredito gavėju ir išlieka visą sutarties galiojimo laiką. Fiksuotųjų palūkanų atveju šis atlygis nėra pastovus, t. y. su kredito gavėju suderinamas galutinis palūkanų dydis, kurį sudaro vidinė kliento marža (apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) ir vidinė piniginių išteklių kaina. Ši vidinė piniginių išteklių kaina rinkoje svyruoja, tačiau nepriklausomai nuo šio svyravimo bendras fiksuotųjų palūkanų dydis nekinta, todėl, pavyzdžiui, išaugus vidinei piniginių išteklių kainai automatiškai mažėja vidinė kliento marža. Esant kintamosioms palūkanoms, banko marža nekinta, todėl didėjant piniginių išteklių kainai (tarpbankinei palūkanų normai), didėja ir galutinis palūkanų normos dydis. Dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio, sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kredito santykiuose abi šalys, tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas, prisiima tam tikrą riziką, kuri priklauso ne tik nuo subjektyvių kredito gavėjo ar davėjo faktorių, bet taip pat ir nuo išorinių veiksnių. Tačiau šie veiksniai nesuteikia teisės sutarties šalims elgtis nesąžiningai ir siekti neproporcingai perkelti kredito riziką vienai iš sutarties šalių. Atsižvelgiant į tai, kredito sutarties šalys turi būti aktyvios, domėtis situacija rinkoje, suteikti viena kitai visą reikalingą informaciją ir derėtis dėl palankiausio, abiejų šalių interesus geriausiai atitinkančio finansinio sprendimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkrečiu atveju atsakovui nedetalizavus sutartyje fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos, ši aplinkybė negali būti vertinamas kaip esminis sutarties sąlygos nenurodymas. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime privalėjo nurodyti kokie konkretūs indeksai bei jų svyravimai turėjo įtakos nustatant fiksuotų palūkanų dydį ieškovui. Visų pirma sutiktina, kad su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė atsakovui reikalavimo pateikti konkrečiai jam nustatytų fiksuotųjų palūkanų apskaičiavimo formulės, konkrečių apskaičiavimų, todėl vadovaujantis LR CPK 306 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad byloje atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė paaiškinimus bei nurodė kokiais rodikliais ir kriterijais remiantis yra apskaičiuojamas fiksuotų palūkanų dydis. Ieškovas nepateikė teismui jokių motyvuotų argumentų ir įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes. Trečia, ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad konkrečiu atveju banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka LR CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė. Byloje nėra duomenų, kad naujai nustatyta fiksuotų palūkanų norma būtų nepagrįstai didelė lyginant su tuo metu rinkoje taikyta vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos, susijusios su mokamomis palūkanomis, jų rūšimi ir nustatymo tvarka, būtų nesąžiningos ieškovo kaip vartotojo atžvilgiu, iškreiptų ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, šios sąlygos yra galiojančios ir privalomos ginčo šalims. Be to, pažymėtina, kad apeliantas teigdamas, jog konkrečiu atveju bankas turėjo nustatyti 3,253 proc. dydžio fiksuotas palūkanas, nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo nurodytą dydį, kadangi kaip pagrįstai nurodė atsakovas, nustatant fiksuotųjų palūkanų dydį banko marža nėra skaičiuojama. Taip pat paminėtina, kad atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie pastovų ieškovo vėlavimą mokėti kredito įmokas (30-35 b.l.), teisėjų kolegija ieškovo lūkesčius, jog nevykdant sutarties tinkamai, ieškovui bus taikomi tokie patys kreditingumo kriterijai tarsi vykdant sutarties sąlygas laiku, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški.

Apelianto argumentus, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, jog kredito sutarties sudarymo metu banko marža sudarė 1,043 proc., o nuo 2012-04-02 – 3,63 proc., teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš Kreditavimo sutarties 1 punkto matyti, kad apibrėžiant kintamų palūkanų sąvoką buvo aiškiai nurodyta, jog kintamas palūkanas sudaro kintamų palūkanų dalis ir marža (4 b.l.), o fiksuotos palūkanos - Specialiosios dalies 6.2.4 punkte nustatytos palūkanos, t.y. 5,453 proc. (5,10 b.l.). Atsižvelgiant į nurodytas sutarties sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad šalys susitarė dėl fiksuotųjų palūkanų taikymo, todėl apeliantas konkrečiu atveju neturėjo jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad susitarimo atveju fiksuotos palūkanos yra skaičiuojamos ne kaip vienas konkretus dydis, o susideda iš kelių sudedamųjų dalių, tokių kaip banko marža, LIBOR, VILIBOR, EURIBOR ar kitų dydžių. Taip pat teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad nagrinėjamu atveju ieškovui niekada nebuvo siūloma konkreti banko marža fiksuotų palūkanų atveju, dėl maržos derybos nevyko, todėl ieškovo teiginiai, jog sutarties pasirašymo metu jam buvo taikoma 1,043 proc. banko marža, yra neįrodyti ir nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovas neįrodė pateiktų reikalavimų pagrįstumo. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jam jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius