- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-10
- Bylos Nr.
- 2-1802-650/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00850-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- AB SEB bankas
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius, Darius Krasauskas
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apylinkės teismo teisėja Alma Jurgelienė, sekretoriaujant Daivai Girdenienei, dalyvaujant ieškovui V. K., ieškovo atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui, atsakovo AB SEB bankas atstovui advokatui Dariui Krasauskui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą iškeltą pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl pažeistų teisių gynimo, į procesą įtrauktai išvadą teikiančiai institucijai - Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. K. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo AB SEB bankas veiksmus 2012-04-02 padidinant palūkanas pagal 2007-04-02 kredito sutartį iki 5,75 procento neteisėtais; įpareigoti atsakovą pagal 2007-04-02 kredito sutartį Nr. 0650718010458-51, 2012-04-02 - 2017-04-02 laikotarpiui nustatyti 3,253 procento dydžio palūkanas, priteisti 2000,00 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2007-04-02 AB SEB Vilniaus banko Šiaulių filiale ieškovas sudarė su AB SEB Vilniaus banku (toliau - Atsakovas) kredito sutartį Nr.0650718010458-51. Sutarties 6.3.1.p., buvo nustatyta, jog „fiksuota palūkanų norma Sutarties pasirašymo dieną procentais yra 5,453"; 3.3.2.p. buvo nustatyta, jog „fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumas metasi yra 5"; 6.3.3.p. buvo nustatyta, jog „kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena yra 2012-04-02, 2017-04-02, 2022-04-02, 2027-04-02, 2032-04-02, 2037-04-02, 2042-04-02". Sutarties sudarymo dienai, t.y. 2007-04-02, banko pelno „marža" už suteikiamą paskolą sudarė 1,043 proc. o kintama palūkanų dalis „Vilibor 1 metams" sudarė: 4,41 proc. (paskaičiavimas: Sutartinės palūkanos (5,453) minus „Vilibor" (4,41) lygu banko marža (1,043)). 2012 metų pradžioje, dar iki perskaičiuojant palūkanų dydį antrajam penkerių metų laikotarpiui (2012-04-02 - 2017-04-02), ieškovas atsakovo Šiaulių filiale, pateikė prašymą dėl palūkanų sumažinimo. Priėmęs prašymą vadybininkas paaiškino, jog prašymas bus išspręstas keletos savaičių bėgyje. Jokio atsakymo į savo prašymą ieškovas nesulaukė, o palūkanos už kreditą faktiškai buvo ne sumažintos, bet dar ir padidintos. 2013-11 mėnesį ieškovas raštu kreipėsi į banką reikalaudamas paaiškinimo dėl susidariusios situacijos, tačiau ieškovui buvo atsakyta, jog jokio prašymo dėl palūkanų mažinimo banke nėra gauta, o palūkanos nuo 5,453 iki 5,75 proc. buvo padidintos dėl ieškovo vėlavimų mokėti kredito įmokas. Nuo 2012-04-02 banko pelno „maža" (1,043 proc.) padidėjo ne tik tais 0,297 proc., t.y. iki 1,34 proc., kurie susidaro dėl palūkanų pakėlimo nuo 5,453 iki 5,75 proc., bet papildomai ir 2.29 proc., nes kintama palūkanų dalis „Vilibor 1 metams" nuo 2007-04-02 buvusio indekso 4,41 proc., 2012-04-02 sumažėjo iki 2,12 proc., kas reiškia, jog nuo 2012-04-02 iš ieškovo gauta pelno marža sudaro nebe 1,043 , bet 3,63 procento. T.y. Atsakovo pelnas per vieną dieną ieškovo sąskaita padidėjo daugiau nei tris kartus vien dėl to, kad ieškovas keletą kartų pavėlavo laiku įmokėti kredito dengimo įmokas. Pagal sudarytą Sutartį ir jos bendrąsias sąlygas, už vėlavimą laiku mokėti kredito dengimo įmokas yra taikomos netesybos, t.y. skaičiuojami įspūdingo dydžio delspinigiai, bet ne didinamas palūkanų dydis jas peržiūrint. Susidariusi situacija yra neteisinga, nesąžininga, atsakovas naudojasi savo privilegijuota padėtimi, piktnaudžiauja savo teise ir nepagrįstai bei neteisėtai pelnosi ieškovo sąskaita. Savo neteisėtais veiksmais atsakovas padarė neturtinę žalą, kurią ieškovas vertina 2000,00 Lt (1-3 b.l.).
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei išdėstytų motyvų pagrindu, teismo prašydami atsižvelgti į ieškovo, kaip vartotojo nelygiateisę padėtį santykiuose su atsakovu, verslo subjektu, dominuojančiu kreditavimo rinkoje, bei taikyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ginčo nagrinėjime.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sudarant Kredito sutartį, ieškovas turėjo galimybę pasirinkti, kokios rūšies - kintamąsias ar fiksuotąsias -palūkanas mokės atsakovui už naudojimąsi suteiktu kreditu. Kaip matyti iš Kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punkto „PALŪKANOS", šalys susitarė, kad ieškovas už naudojimąsi kredito lėšomis fiksuotas palūkanas. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkte fiksuotos palūkanos apibrėžiamos kaip specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotos. Fiksuotos palūkanos pirmą kartą nustatomos Sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytą (-omis) dieną (-omis). Fiksuotos palūkanos nekinta iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos." Kredito sutarties pasirašymo dieną Ieškovui buvo nustatytos 5,453 proc. fiksuotos palūkanos penkerių metų laikotarpiui, numatant, kad kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena yra 2012-04-02 (Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3.1 -6.3.3 papunkčiai). Ieškovo teiginys, kad jis 2012 metų pradžioje (tikslesnio laikotarpio nenurodo) kreipėsi į Banko vadybininką ir pateikė jam prašymą dėl palūkanų sumažinimo, tačiau jokio atsakymo į savo prašymą nesulaukė, neatitinka tikrovės. Ieškovas į Banką jau nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki naujos fiksuotų palūkanų keitimo dienos (2012-04-02) žodžiu ir telefonu yra kreipęsis į Banko vadybininką keletą kartų, tačiau jokio konkretaus raštiško prašymo Bankui nėra pateikęs. Ieškovas tik domėjosi galimybėmis pakeisti (nukelti) palūkanų ir kredito mokėjimo datas, pratęsti ar atidėti kredito grąžinimo terminus bei sumažinti palūkanų normą. Atsakovas, likus daugiau nei mėnesiui iki fiksuotų palūkanų normos keitimo dienos, 2012-02-20 d. pranešimu priminė Ieškovui apie tai, kad 2012-04-02 baigia galioti jam nustatyta fiksuotų palūkanų norma, bei pakvietė Ieškovą likus ne mažiau kaip 15 dienų iki minėto termino pabaigos kreiptis j Atsakovą dėl galimo Kredito sutarties pakeitimo. Pranešime buvo nurodyta, kad Ieškovas turi net keletą galimybių: tartis su Atsakovu dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo; tartis su Atsakovu dėl fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas, arba iš anksto grąžinti kreditą, t.y. nutraukti Kredito sutartį. Taip pat Atsakovas informavo Ieškovą, jog jis turi galimybę apskritai nekeisti Kredito sutarties sąlygų ir toliau naudotis kreditu mokant fiksuotąsias palūkanas. Ieškovas buvo informuotas, kad pastaruoju atveju Atsakovas Kredito sutartyje nustatytą fiksuotų palūkanų keitimo dieną vienašališkai nustatys tą dieną galiosiančių fiksuotųjų palūkanų normą ir kad nauja fiksuotų palūkanų norma priklausys nuo Kredito sutarties sąlygų bei to, kaip jos vykdomos. Ieškovas į aukščiau minėtą 2012-02-20 pranešimą nereagavo ir į banką nesikreipė. Apie minėtą Banko pranešimą Ieškovas taip pat nieko nenurodo ir savo ieškinyje. Apie jau naujai nustatytą Sutarties palūkanų normą atsakovas taip pat informavo ieškovą 2012-04-04 pranešimu. Tačiau į jį ieškovas taip pat nereagavo ir į Banką nesikreipė iki pat 2013 m. lapkričio mėnesio, kai pateikė raštišką pretenziją, į kurią Bankas jam atsakė 2013-12-03 raštu Nr. 02.08.04-21540. Šalims iki 2012-04-02 nepasiekus jokio susitarimo dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo ar dėl fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas ir Ieškovui nepasinaudojus galimybe grąžinti kreditą be papildomų mokesčių (nutraukti Kredito sutartį, refinansuoti kreditą kitame banke), bei atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutartis negalėjo toliau galioti nesant nustatytų jokių palūkanų, Atsakovas buvo priverstas vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų normą (dėl ko ieškovas papildomai buvo informuotas 2012-04-04 pranešimu). 2012-04-02 ateinančiam penkerių metų laikotarpiui Ieškovui buvo nustatyta nauja 5,75411 proc. fiksuotų palūkanų norma taikant standartinius tokios rizikos kategorijos klientams Banko įkainius. Nei Kredito sutarties pasirašymo metu, nei 2012-04-02 nustatydamas naujas fiksuotas palūkanas, atsakovas nesudarė jokio pagrindo ieškovui manyti ir tikėtis, kad fiksuotos palūkanos susideda iš palūkanų bazės ir banko maržos. Ieškovo nurodyti maržos apskaičiavimo principai yra nepagrįsti. Atsakovo nustatyta fiksuotų palūkanų norma buvo paskaičiuota atsižvelgiant į eilę rodiklių ir kriterijų ir vienas iš kriterijų - sutarties vykdymas per tam tikrą laikotarpį. Ieškovas daugiau nei 30 kartų vėlavo mokėti įmokas, maksimalus vėlavimas siekė 57 dienas. Tų vėlavimų pasėkoje ieškovo rizikos grupė ženkliai pasikeitė - Ieškovas buvo priskirtas didesnės rizikos kategorijai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovas, likus daugiau kaip 30 dienų iki fiksuotų palūkanų pabaigos, apskaičiavo Ieškovui preliminarią fiksuotų palūkanų normą - 6,06512 proc. ir ją nurodė ieškovui išsiųstame 2012-02-20 pranešime. Naujų fiksuotų palūkanų nustatymo dieną fiksuotų palūkanų norma buvo patikslinta pagal aukščiau minėtus kintamus kriterijus ir Ieškovas apie naują fiksuotų palūkanų normą - 5,75411 proc. - buvo informuotas 2012-04-04 pranešimu. Ieškovas nenurodo konkrečiai kurias Kredito sutarties sąlygas jis laiko nesąžiningomis ir neteisingomis. Ieškovui fiksuotų palūkanų keitimo data buvo žinoma iš anksto - nuo pat Kredito sutarties sudarymo dienos. Ieškovas neišreiškė pageidavimo pasinaudoti kitomis galimybėmis. Ieškovas neginčijo ir neginčija Kredito sutarties nuostatų dėl fiksuotų palūkanų nustatymo periodiškumo, nereiškia reikalavimo pripažinti Kredito sutartį (ar atitinkamas jos nuostatas) neteisėta, nesąžininga ar negaliojančia. Atsižvelgiant į Kredito sutarties esmę bei tai, kad dėl kito palūkanų apskaičiavimo būdo ar dydžio šalys nesusitarė, atsakovo veiksmai vienašališkai nustatant fiksuotų palūkanų normą pagal Kredito sutartį neatitinka nė vieno CK 6.188 str. nustatyto kriterijaus ir negali būti vertinami kaip nesąžiningi bei pažeidžiantys Ieškovo teises ir interesus. Taip pat ieškovas visai nenurodo kokią būtent neturtinę žalajam yra padaręs atsakovas, kuo ji pasireiškia, nepateikia jokių neturtinės žalos padarymą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (20-24 b.l.).
Atsakovo atstovas advokatas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, savo paaiškinimuose iš esmės rėmėsi atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais nei motyvais.
Į procesą įtraukta išvadą teikiančia institucija - Lietuvos banko Priežiūros tarnyba savo atsiliepime nurodė, kad galėtų išvadą teikti tik tada, jeigu viena iš šiuo metu teisme nagrinėjamo ginčo šalių prieš tai būtų kreipusis į Lietuvos banką. Pažymėjo, kad ieškovas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 str. 3 d. nustatyta teise ginčą su atsakovu AB SEB banku spręsti ne teismo tvarka Lietuvos banke, todėl, vadovaujantis įstatymo 22 str. 4 d. ir 29 str., Lietuvos bankui įstatymas nesuteikia teisės teikti išvados šiame teismo procese. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal ieškinyje ir atsiliepime šalių dėstomas aplinkybes ginčas nagrinėjamos civilinės bylos atveju tarp ieškovo V. K. ir atsakovo AB SEB banko yra kilęs dėl fiksuotų palūkanų normos nustatymo (keitimo) tvarkos ir sąlygų, Lietuvos bankas pažymi, kad, vadovaujantis sutarties laisvės principu, sutartis, vadinasi, ir tarp nagrinėjamos civilinės bylos šalių sudaryta kredito sutartis, taip pat jos sąlygos, numatančios palūkanų rūšį, dydį, jų nustatymo arba keitimo tvarką, išskyrus pačioje sutartyje numatytas išimtis, nesant kitokius reikalavimus įtvirtinančio imperatyvaus reglamentavimo (prieštaravimo jam), gali būti pakeista tik abiem šalims dėl to susitarus raštu - taigi, ne tik kredito gavėjo pageidavimu, bet ir su banko, kaip kredito davėjo, sutikimu, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis būtų pakeista kredito gavėjo siūlytomis (pageidaujamomis) sąlygomis (CK 6.156 str.). Priešingu atveju kredito sutartis, vadovaujantis sutarties privalomumu, turi būti šalių vykdoma joje nustatytomis sąlygomis (47-48 b.l.).
Institucijos, teikiančios išvadą, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, byloje gautas prašymas bylą nagrinėti nedalyvaujant Lietuvos Banko atstovams ( 57 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovo ir atsakovo atstovo teiktais paaiškinimais, bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2007-04-02 ieškovas V. K. ir atsakovas AB SEB sudarė kredito sutartį Nr.0650718010458-51 (4-11 b.l.). 2012-02-20 atsakovo pranešimu ieškovui išsiųsta informacija apie nustatytų fiksuotųjų palūkanų normų galiojimo pabaigą ir ieškovui buvo išdėstyti galimų jo veiksmų variantai, taip pat pranešta, kad, nekeitus sudarytos kredito sutarties sąlygų, atsakovas vienašališkai nustatys naują galiosiančią fiksuotųjų palūkanų normą (29 b.l.). 2012-04-04 atsakovas pranešimu informavo ieškovą, kad pagal pasirašytą kredito sutartį 2012-04-02 ieškovui nustatyta 5,75411 proc. nauja fiksuotųjų palūkanų norma, kuri bus taikoma iki kitos fiksuotosios palūkanų normos nustatymo datos – 2017-04-02 (28 b.l.). 2013 m. lapkričio mėnesį ieškovas rašytiniu paklausimu/ pretenzija kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti atsakymą, kodėl nebuvo reaguota į jo 2010-2012 metais teiktus per banko vadybininką A. G. prašymus dėl palūkanų sumažinimo (12 b.l.). 2013-12-03 atsakovas ieškovui pateikė atsakymą, kad įvertinus situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, ieškovo riziką, kredito sutartie sąlygas ir tai, kaip jos vykdomos, bankas negali sumažinti nustatytos palūkanų normos, atkreipiant dėmesį į tai, kad ieškovas dažnai vėluodavo vykdyti įsipareigojimus bankui (15 b.l.). Atsakovo pateiktame V. K. paskolinės sąskaitos išraše detalizuoti ieškovo atliktų kredito dalies ir palūkanų mokėjimo terminai laikotarpiu nuo 2007-06-04 iki 2014-02-02 (30-35 b.l.). Atsakovas AB SEB bankas teismui pateikė fizinio asmens kredito rizikos vertinimo metodikos aprašymą, kuris 2014-08-29 teismo nutartimi pripažintas neviešais bylos rašytiniais duomenimis (66, 98 b.l.); 2008-09-25 Lietuvos banko valdybos nutarimą Nr,149 dėl vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų patvirtinimo ir vėlesnių jų pakeitimų (67-93 b.l.); taip pat iš UAB „OpusCapita“ pateikė duomenis, kad V. K. adresuoti banko laiškai registruota siunta buvo išsiųsti 2012 metų vasario 20 d. ir 2012 m. balandžio 4 d. (94 b.l.).
Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl atsakovo (banko) sprendimo nustatyti ieškovui naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiui pagal šalių sutartį. Šiame ginče šalys įrodinėjo skirtingas faktines aplinkybes apie tarpusavio bendravimą, susijusį su 2012 m. balandžio mėnesį įvykusiu fiksuotų palūkanų normos perskaičiavimu pagal sudarytą 2007-04-02 kredito sutartį. Ieškovas savo paaiškinimais teigė kad jis 2010-2011 m. bendravo su banko vadybininku A. G., dirbančiu Šiaulių skyriuje, dėl vėluojamų mokėjimų atsakovui (paskolos dalies ir palūkanų mokėjimo diena buvo kiekvieno mėnesio 2 diena, o ieškovas mokėdavo to paties mėnesio 25-30 dienomis ), tuo pačiu jis pats domėjosi dėl galimybės susimažinti mokamas fiksuotas palūkanas ir 2012 m. žiemą rašė prašymą bankui dėl palūkanų peržiūrėjimo, kurį paliko tam pačiam vadybininkui A. G.. Į savo tokį prašymą jis jokio atsakymo iš banko negavo, o po kokių 2 mėnesių - 2012 m. balandį pamatė, kad jo mokamų fiksuotų palūkanų suma dar ir padidėjo apie 20 Lt, dėl to sukonfliktavęs su vadybininku A. G., kuris aiškino, kad nebuvo galimybės sumažinti ieškovui fiksuotų palūkanų; tada jis kreipėsi į kitą banko darbuotoją 2013 m. rudenį ir surašė atitinkamą bankui pretenziją dėl fiksuotų palūkanų nepagrįsto padidinimo. Atsakovas ir jo atstovas teisme neigė aplinkybes, kad iki 2012 m. balandžio mėnesį įvykusio fiksuotų palūkanų normos perskaičiavimo pagal sutartį, ieškovas būtų kreipęsis į banką kokiu nors raštišku prašymu ir bankas būtų sprendęs dėl sutartyje numatytų fiksuotų palūkanų dydžio peržiūrėjimo nustatyta tvarka. Apklaustas liudytoju SEB banko darbuotojas A. G. nurodė, kad iki kilusios konfliktinės situacijos 2013 m. rudenį, kai buvo priverstas rašyti darbe paaiškinimą dėl V. K. pateiktos raštiškos pretenzijos bankui, jis su ieškovu artimai bendravo, vadinosi tarpusavyje vardais, nes ieškovas veikė kaip nekilnojamojo turto tarpininkas pirkimo-pardavimo sandoriuose, kuriuos kreditavo bankas, ir turėjo su ta veikla nemažai tvarkomų reikalų; tačiau dėl sudarytos su pačiu ieškovu paskolos sutarties liudytojas pamena bendravęs du kartus ir pagal žodinius paklausimus ieškovui buvo paaiškinta, kad pastarasis vėluoja su kredito dalies ir palūkanų kasmėnesiniais mokėjimais, todėl pagal atitinkamą banko vadovų neigiamą poziciją negali tikėtis fiksuotų palūkanų mažinimo pagal sutartį, ir tokie pokalbiai buvo 2010-2011 metų laikotarpyje, o 2012 m. ieškovas jam neteikė jokio raštiško prašymo. Kas liečia 2012 m. balandį fiksuotų palūkanų keitimo aplinkybes ieškovui pagal sutartį, liudytojas nurodė, kad tų aplinkybių nežino, nes nėra atsakingas už šią banko veiklos sritį sutartyse su klientais, jis asmeniškai nerengė siunčiamų 2012 m. pavasarį pranešimų ieškovui ir nežino tiksliai, kaip ieškovui buvo nustatytas naujas fiksuotų palūkanų dydis pagal sutartį; paprastai bankas tokių fiksuotų palūkanų perskaičiavimo atveju atsižvelgia į du kriterijus – į pinigų skolinimosi kaštus, kurie svyruoja pagal rinkos pokyčius, bei kliento kredito mokėjimo istoriją, pagal kurią taikant vidinius fizinių klientų vertinimo kriterijus ieškovas buvo įtrauktas į padidintos rizikos klientų grupę. Tiek liudytojas, tiek atsakovo atstovas nurodė teiginius, pagal kuriuos ieškovo ieškinyje nurodyti paskaičiavimai, susiję su VILIBOR ir banko maržos dydžiais, gali būti taikomi tik kintamų palūkanų atveju, todėl ir tuo pagrindu ieškinys dėl fiksuotų palūkanų sumažinimo turėtų būti atmestas, kaip nepagrįstas.
Konstatuotina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovo ir atsakovo (banko) sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, taigi ieškovas yra vartotojas. Lietuvos Respublikos CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tačiau vartotojo, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad vartojimo sutarčių ypatumas yra tas, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Vienas jo aspektų yra tas, kad draudžiama sutartyje įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios yra įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Be to kasacinis teismas suformavo nuostatas, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį bei atsižvelgiant į vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą, ir vartotojų teisių gynimo bylos specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam tokiame procese, kad būtų užtikrinta viešojo intereso apsauga, ginant silpnesniosios sutarties šalies teises, tačiau įstatyme įtvirtintų vartotojo teisių garantijų taikymas neturėtų sudaryti galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis.
Teismo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju svarbu yra tai, kad ieškovas nurodė, kad neturi ekonominio ir teisinio išsilavinimo, tačiau tuo pačiu nepaneigė banko atstovo ir liudytojo A. G. nurodytų aplinkybių, kad jis visgi nelaikytinas eiliniu vartotoju, kadangi iki 2012 m. balandžio mėnesį įvykusio sutartyje numatyto fiksuotų palūkanų normos keitimo jau keletą metų vertėsi tarpininkavimu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriuose, turėjo patirties paskoliniuose santykiuose su fiziniais ir juridiniais asmenimis, tokio pobūdžio reikalais daug bendravo ir su banko atstovais. Todėl ginče dėl atsakovo sprendimo, 2012-04-02 padidinant V. K., kaip vartotojui, fiksuotas palūkanas pagal sudarytą 2007-04-02 kredito būstui įsigyti sutartį nuo 5,453 iki 5,75 procentų, pripažinimo neteisėtu turėtų būti taikomas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas. Konstatuotina, kad 2007-04-02 šalys susitarė sutarties Specialiosios dalies 6 punkte su atitinkamais papunkčiais dėl palūkanų rūšies ( fiksuotos palūkanos), dėl fiksuotos palūkanų normos pasirašymo dieną – 5,453 procentų, fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumo metais – 5, taip pat sutartyje buvo nurodytos tikslios fiksuotų palūkanų nustatymo dienos, t. y. 2012-04-02, 2017-04-02, 2022-04-02, 2027-04-02, 2032-04-02; 2037-04-02; 2042-04-02 (10 b.l.). Pagal šalių sudarytos sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktą (6 b.l.) bankas įsipareigojo: jei yra nustatomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2. punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3. papunktyje fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos; taip pat bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti Kredito gavėją (-us) prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, Kredito gavėjas (-ai) nesikreipė į Banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog Kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka (6 b.l.). Byloje atsakovas pateikė duomenis, kad jis 2012-02-20 raštu informavo ieškovą, jog 2012-04-02 baigia galioti ieškovui nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma ir ieškovui siūloma kreiptis į banką dėl sutarties pakeitimo. Minėtame rašte pažymėta, kad ieškovas gali tartis su banku dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotų palūkanų normos, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamąsias ar kredito grąžinimo iš anksto. Be to atsakovas pranešė, kad ieškovui nekeičiant sudarytos sutarties sąlygų ir toliau mokant fiksuotas palūkanas, 2012-04-02 bankas vienašališkai nustatys naują galiosiančią fiksuotų palūkanų normą ( 29 b.l.). Taip pat byloje yra duomenys, kad 2012-04-04 raštu atsakovas informavo ieškovą, jog pagal sudarytą kredito sutartį 2012-04-02 ieškovui nustatyta 5,75411 procentų nauja fiksuotųjų palūkanų norma (28 b.l.). Ieškovas neigė gavęs iš banko tokio pobūdžio pranešimus, tačiau teismas neturi pagrindo atmesti pateiktus atsakovo papildomus duomenis byloje, pagrindžiančius, kad ieškovo nurodytu gyvenamosios vietos adresu (Gardino g.27-17, Šiauliai) registruota pašto siunta banko buvo išsiųsti laiškai būtent 2014-02-20 ir 2012-04-04 (94-97 b.l.), todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas laikėsi esminių sutarties vykdymo sąlygų ir savalaikiai informavo ieškovą dėl galimybės keisti fiksuotų palūkanų normą. Konstatuotina, kad sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktas nustato atsakovo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiui, kai klientas neišreiškia noro bendradarbiauti su banku ir derėtis dėl minėtos palūkanų normos. Nagrinėjamos bylos surinktų duomenų pagrindu darytina išvada, kad visgi ieškovas buvo išreiškęs žodžiu norą derėtis su atsakovu dėl fiksuotų palūkanų normos mažinimo, tačiau ne raštu ir ne sutartyje numatytu 30 kalendorinių dienų laikotarpiu 2012 m. pavasarį, o 2010-2011 metais, kai bendravo su banko atstovu - vadybininku A. G., kurio nuosekliais parodymais teismo posėdyje teismas neturi pagrindo abejoti, kad būtent tuo metu (likus maždaug 2 metams iki fiksuotų palūkanų keitimo termino pagal sutartį) perdavė vidinio susirašinėjimo pagrindu atsakingiems banko vadovams ieškovo žodinį pageidavimą sumažinti fiksuotų palūkanų normą bei išdėstė ieškovui atsakingų direktorių neigiamą tuometinę poziciją tuo klausimu), todėl akivaizdu, kad ginčo šalys nesusitarė dėl jiems abiems priimtino sprendimo, kadangi ieškovas buvo atsakovo priskirtas padidintos rizikos klientų grupei dėl kredito dalies ir palūkanų mokėjimų vėlavimų, ką pagrindžia ir atsakovo rašytiniai duomenys (30-35 b.l.). Tokiu būdu susidarė situacija, kai 2012 metų balandžio 2 dieną turėjo baigtis laikotarpis, kuriam galiojo šalių suderinta fiksuotų palūkanų norma, dėl kitos palūkanų rūšies ar normos dydžio ieškovas neišreiškė savo aktyvios pozicijos, neteikė siūlymų keisti specialiosios sutarties dalies sąlygas, todėl turėjo būti apibrėžtumas, kokiomis sąlygomis sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio fiksuotas palūkanas ieškovas turi toliau mokėti bankui už paimtą kreditą, todėl teismo nuomone, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Sutarties 3.3 punktu, nutarė nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą. Atsakovo teisė vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui buvo įtvirtinta sutartyje, 3.3 papunktyje nurodant pakankamą pagrindą bei atsižvelgiant į ieškovo pasyvų elgesį dėl tolesnio sutarties vykdymo 30 kalendorinių dienų laikotarpiu iki fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigos pagal teiktą 2012-02-20 banko pranešimą. Konstatuotina, kad atsakovas į bylą pateikė atsiliepimą (20-24 b.l.) bei papildomus rašytinius paaiškinimus (64 b.l.), iš kurių matyti, kad fiksuotų palūkanų normą sudaro vienas konkretus palūkanų dydis, nenurodant jokių sudedamųjų dalių, tokių kaip banko marža ar kintama palūkanų dalis pagal atitinkamus rodiklius – VILIBOR, EURIBOR, LIBOR (tai kintamų palūkanų sudedamos dalys); būtent fiksuotų palūkanų norma apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas bei vidinę piniginių išteklių, skirtų išduoti paskolą klientui, kainą, ir teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog banko apskaičiuojama fiksuotų palūkanų norma yra susijusi su tam tikrų indeksų svyravimais, todėl bankas jos visa apimtimi kontroliuoti negali. Bylos surinkti duomenys bei atsakovo išdėstyti argumentai teismui leidžia daryti išvadą, kad ieškovui buvo aiškiai nurodyta, kokia yra jo pasirinktų fiksuotų palūkanų norma (galutinis skaičius) ir jos keitimo kas 5 metai tvarka, t. y. kad ieškovas gali prašyti keisti sutartį ir iš fiksuotų palūkanų pereiti prie kintamų palūkanų, jei jo netenkina mokamų palūkanų dydis; taip pat imtis kitų veiksmų pagal sudarytą sutartį, baigiantis fiksuotų palūkanų normos nustatymo terminui, Teismo vertinimu, naujos fiksuotos palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nenurodymas Sutartyje negali būti laikomas esminės kredito sutarties sąlygos, turinčios įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį, nenurodymui. Fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas sutartyje negali būti vertinamas kaip pažeidimas, nes protinga manyti, jog vartotojui, imančiam kreditą iš banko, svarbu ne tai, iš ko susideda galutinė kredito kaina (palūkanų norma), o kokia ta kaina yra. Pagal tai vartotojas paprastai ir renkasi banką, iš kurio skolinsis pinigus būstui įsigyti tokiam ilgam (sutartyje numatytam net 40 metų) laikotarpiui. Konstatuotina, kad paskolų būstui įsigyti išdavimas fiziniams asmenims yra banko paslauga, kurią teikdamas bankas, kaip ūkio subjektas/verslininkas, patiria įvairius kaštus, susijusius su skolinimu, kuriuos jis gali ir turi padengti kliento, besiskolinančio ir banko pinigus, sąskaita. Svarbu, kad paskolos gavėjui (vartotojui) būtų aišku, kokiomis sąlygomis jis skolinasi pinigus iš banko; ir teismo nuomone, šiame ginče nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsakovo veiksmai, vykdant su ieškovu sudarytą kredito sutartį, būtų pripažinti neteisėtais bei sudarantys pagrindą teismui sumažinti ieškovui banko fiksuotų palūkanų dydį nuo 5,75 iki 3,253 procentų dydžio. Tai neatitiktų ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų CK 1.5 str.,), kurių pagrindu ieškovas taip pat prašo tenkinti ieškinį. Konstatuotina, kad atmetus pagrindinius ieškovo reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo, t.y. neturtinės 2000 Lt žalos atlyginimo priteisimo, nes ieškovas visiškai nepagrindė tokios žalos pobūdžio pagal CK 6.250 str. 1 d. nuostatas, jos atsiradimo aplinkybių ir padarymo atsakovo veiksmais. Turi būti nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai; žala ir jos dydis; asmens kaltė, priežastinio ryšio buvimas tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, ir visų šių sąlygų buvimą privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Todėl teismas sutinka su atsakovo teiktais argumentais, kad ieškovas nenurodė, kokią būtent neturtinę žalą jam yra padaręs atsakovas, kuo ji pasireiškia, taip pat nepateikė neturtinės žalos padarymą patvirtinančių įrodymų.
Atmesdamas ieškinį, teismas turėtų spręsti ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo interesams byloje atstovavo advokatas, kuris nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos nepateikė teismui atitinkamo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų parengimu ir atstovavimu, priteisimo, ką numato CPK 93 str. 1 d., 98 str. nuostatos, todėl teismas neturi pagrindo tokių išlaidų priteisti iš ieškovo.
Iš ieškovo taip pat nepriteisiama ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, nes ji mažesnė nei minimali valstybei priteistina iš šalies bylinėjimosi išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str. 2 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-269 str., 270 str., teismas
nusprendė:
ieškovo V. K. ieškinį atsakovui AB SEB bankui atmesti.
Bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo nepriteisti.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.