Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė A. B. (A. B.) gynėjui advokatui Nikolajui Voinovui (Nikolaj Voinov),

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. B. ir jo gynėjo advokato Nikolajaus Voinovo (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. spalio 26 d. nutarties, kuria A. B. pripažintas būdamas nepakaltinamas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje ir, vadovaujantis BK 98 straipsniu, jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

A. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, nutarčiai įsiteisėjus, nurodyta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, tai yra veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, 2022 m. gruodžio 6 d., apie 04 valandą, asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, nukentėjusiąją N. Š. išstūmus pro buto, (duomenys neskelbtini), langą ir pastarajai nukritus ant žemės, jis kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, pakėlė nukentėjusiąją nuo žemės ir naudodami fizinę jėgą, stūmė nukentėjusiąją link automobilio „Ford Fusion“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio šalia namo, o nukentėjusiajai pradėjus priešintis, jis (A. B.) nukentėjusiajai sudavė vieną kartą į galvos sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, po to jie abu, panaudodami fizinę prievartą, įsodino ją į automobilį „Ford Fusion“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir neišleidę iš automobilio 8.30 val. nuvežė nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini) miestą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o tuomet į butą (duomenys neskelbtini) ir laikė jame iki 11.46 val., taip jis kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, neteisėtai atėmė žmogui laisvę panaudodamas smurtą ir sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų vertimas ar veikos kvalifikavimo klausimai, tačiau apeliantas nesutinka su jam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė bei jo gynėjo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutartį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, taip pat byloje atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai sprendė A. B. įvykdžius įstatymo uždraustas veikas esant nepakaltinamam ir tinkamai jas kvalifikavo, tačiau šiuo metu nustatyta faktinė situacija bei byloje pateikti A. B. psichinę sveikatą ir jo socialinį pavojingumą apibūdinantys duomenys leidžia konstatuoti, jog skundžiama nutartimi A. B. buvo paskirta netinkama priverčiamosios medicinos priemonės rūšis, kas sudaro pagrindą keisti skundžiamą nutartį (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

8. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

9. Pažymėtina, jog paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012-07-31; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galbūt pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

10. Kaip ir minėta, vienas iš pagrindinių kriterijų parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977-12-15). Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės ir priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012-07-31). Nusprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. Tuo tarpu psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, taigi, jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. A. K. prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010-05-20; Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013-05-02; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-25). Todėl, nusprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2023-04-18 – 2023-05-22 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ambulatorinio poskyrio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo (duomenys neskelbtini), jis veikos metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. A. B.baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nebuvo ribotai pakaltinamas. Šiuo metu A. B. serga (duomenys neskelbtini), jis negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Jis negali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir duoti parodymus teisme. Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu A. B. nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje. A. B.reikalingas priverstinis gydymas dėl psichikos ligos specialioje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (1 t., 172-174 b.l.). Šias ekspertizės akto išvadas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino vienas iš jas pateikusių ekspertų – K. Mikučionis. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B. įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, ir, atsižvelgęs į A. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą bei nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei, paskyrė jam BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“.

12. Kaip ir minėta, pagrindinis pateikto apeliacinio skundo argumentas yra tai, jog A. B. viso iki šiol vykstančio proceso metu yra taikomas ambulatorinis psichiatrinis stebėjimas ir gydymas bei šiuo metu jo psichikos būsena yra pagerėjusi, ir dėl šios priežasties jam nėra pagrindo taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Šiam argumentui pagrįsti apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė VšĮ (duomenys neskelbtini) 2023 m. lapkričio 17 d. ir 2024 m. sausio 10 d. medicinos dokumentų išrašus/siuntimus, VšĮ (duomenys neskelbtini) 2023 m. sausio 18 d. medicinos dokumentų išrašą, VšĮ (duomenys neskelbtini) epikrizę (2 t., 71-73, 82-86 b.l.), kuriuose nurodoma, kad A. B. reguliariai lankosi VšĮ (duomenys neskelbtini), medikamentiniam gydymui neprieštarauja, nuo 2023 m. kovo mėnesio ligos paūmėjimų nebuvo.

13. Ekspertas K. Mikučionis, vienas iš teismo psichologijos ekspertizę Nr. (duomenys neskelbtini) atlikusių ekspertų, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, jog net ir įvertinęs papildomai pateiktus dokumentus, lieka prie savo pateiktos išvados dėl rekomendacijos taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi mano, jog iš esmės (duomenys neskelbtini) nėra galima gydyti ambulatoriškai, kadangi šia liga sergantys asmenys yra nekritiški ligai (2 t., 90-91 b.l.).

14. Atsižvelgus tiek į apeliacinio bylos nagrinėjimo metu išsakytus prašymus, tiek į gautus, pirmiau aptartus, skirtingus duomenis apie A. B. psichikos būseną, Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartimi byloje buvo paskirta pakartotinė ambulatorinė – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. 2024 m. gegužės 2 – birželio 11 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, jog šiuo metu A. B. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) (medikamentinė remisija). Dėl dabartinės psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. A. B. tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (2 t., 107-111 b.l.). Taip pat iš šios pakartotinės ekspertizės akto bei pirmiau nurodytų pateiktų dokumentų, matyti, jog A. B. pirmą kartą gydytas psichiatrinio profilio stacionare buvo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), tai yra po įstatymų uždraustų veikų padarymo, bei jam nustatyta (duomenys neskelbtini) diagnozė. Iki tol jis dirbo, buvo pakankamai adaptuotas. Pakartotinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje akcentuota, jog „Po stacionarinio gydymo RVPL, A. B. tęsė gydymą RVPL dienos stacionare, gydytojo įraše nurodyta, kad lankėsi reguliariai, laikėsi nustatytų taisyklių, išoriškai išlaikė pakankamai adekvatų elgesį, nurodymus bei rekomendacijas vykdė. Po gydymo dienos stacionare lankėsi pas apylinkės psichiatrą ir vartojo skiriamą medikamentinį gydymą vaistais (duomenys neskelbtini) gydyti (vienas iš skiriamų medikamentų - prailginto veikimo injekuojamas preparatas, kuris suleidžiamas psichikos sveikatos centre), psichozė neatsinaujino, stebėta negatyvi (duomenys neskelbtini) simptomatika, apylinkės psichiatras nurodė, kad konsultacijose tiriamasis lankėsi reguliariai. Ekspertizės metu psichikos būklėje fiksuojami menkai išreikšti negatyvūs (duomenys neskelbtini) būdingi pakitimai (sumažėjęs mąstymo produktyvumas bei emocijų raiška), atitinkantys medikamentinę remisiją. Tiriamasis yra kritiškas savo psichikos būklei ir pakankamai orientuotas susidariusioje juridinėje situacijoje. Psichologinio įvertinimo metu ryškių mąstymo sutrikimų nenustatyta, stebima kryptingumo ir kritiškumo stoka, iškreipto ir stereotipiško mąstymo elementai“. Kaip ir minėta, A. B. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), esantis medikamentinėje remisijoje.

15. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija darydama išvadas dėl A. B. psichikos būklės, pavojingumo, parinktinos priverčiamosios medicinos priemonės tikslingumo, sprendžia esant pagrindui vadovautis pirmiau aptartomis 2024 m. gegužės 2 – birželio 11 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, 2023-04-18 – 2023-05-22 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ambulatorinio poskyrio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė Nr. (duomenys neskelbtini), kuria rekomenduota taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, A. B. buvo atlikta prieš daugiau nei metus laiko, per šį laikotarpį nėra gauta duomenų apie jo įvykdytus naujus teisės pažeidimus, psichikos sveikatos pablogėjimą, kas leistų spręsti apie izoliacijos reikalaujantį asmens pavojingumą sau ar visuomenei. Priešingai, kaip matyti iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų ir pirmiau aptartų duomenų, A. B. visą šį laikotarpį yra stebimas gydytojo psichiatro ambulatoriškai, vartoja jam skirtus vaistus (tarp jų ir prailginto veikimo injekuojamą preparatą) bei pagal pateiktą išvadą yra remisijoje. Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog A. B. gali būti taikomas ambulatorinis gydymas, kas iš esmės ir vyko šį, daugiau nei metus trunkantį, laikotarpį, ir ši priemonė šiuo metu yra pakankama A. B. psichinės sveikatos palaikymui bei gydymui, taip pat, jog tiek paties asmens, tiek ir visuomenės interesai, šiuo atveju, gali būti apsaugoti ir netaikant vienos iš griežčiausių, su fiziniu asmens laisvės suvaržymu susijusių, medicinos priemonių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. spalio 26 d. nutartį pakeisti:

A. B. (A. B.) skirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – VšĮ (duomenys neskelbtini).

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.