Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus, Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. A. J. ir L. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-84-776/2020 pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovams P. A. J. ir L. J., dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo I. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

13.1. Skundžiamame sprendime teismas vertino pareikšto ieškinio pagrįstumą, pasisakė dėl ieškinio dalyko ir pagrindo, atskleidė šios bylos esmę, tiksliai ir suprantamai išdėstė nustatytą naudojimosi tvarką.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, kai bendraturčiai nesutaria dėl naudojimosi žemės sklypu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

19. Apeliantai apeliaciniuose skunduose bylą apeliacine tvarka prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau argumentų šiam prašymui pagrįsti nepateikia. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl apeliantės prašymo kreiptis į generalinį prokurorą

20. Siekiant įvertinti bylą nagrinėjusio teisėjo veiksmus apeliantė prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Generalinį prokurorą. CPK 300 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių manytų esant pagrindui vadovautis CPK 300 straipsnio nuostatomis ir kreiptis į prokurorą, todėl apeliantės prašymo netenkina.

Dėl ginčo esmės

21. Byloje nustatyta, kad 0,0830 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui S. J. ((duomenys neskelbtini) dalys) ir atsakovams P. A. J. ir L. J. ((duomenys neskelbtini) dalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise). Ieškovo ir atsakovų bendrosios dalinės nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-279-797/2017, kuriuo iš ieškovo ir atsakovų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusio 0,6476 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriam buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), buvo atidalyti 5 žemės sklypai. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-34-569/2018 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

23. Apeliantas P. A. J. apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas spręsdamas bylą dėl ginčo dalyko nustatė netinkamas įrodinėjimo aplinkybes, todėl bylą išnagrinėjo ne pagal ieškinio turinį. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir įgyvendinant atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teises, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Šiuo atveju ieškovas, kaip bendraturtis, teismo prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), priklausančiu bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovais, tvarką pagal pridedamą UAB „GeoJusMa“ parengtą schemą ir joje esančius žymėjimus. Bylos duomenys teismui patvirtina, kad atsakovams buvo suteikta teisė pasisakyti dėl ieškinio esmes, pateikti įrodymus, tuo šalys pasinaudojo. Atsakovai byloje priešieškinio nereiškė, savo naudojimosi žemės sklypu tvarkos neteikė. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kitų su pareikštu ieškiniu nesusijusių faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, pagal ieškovo suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką, teismas išnagrinėjęs ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįsta sprendimą, jog bendraturčio pateikta žemės sklypo naudojimosi tvarka yra racionali ir nepažeidžia atsakovų teisių.

25. Nors apeliantas nenurodo, kokie konkretūs teisėti jo lūkesčiai yra pažeisti, apeliacinio skundo turinys patvirtina apelianto įsitikinimą, ginčas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-279-797/2017. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokia apelianto pozicija yra nepagrįsta, nes apeliantas netinkamai interpretuoja faktines bylos aplinkybes.

26. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui ir atsakovui priklausė 0,6476 ha žemės sklypo, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 3238/6476 žemės sklypo dalis. Įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-285-883/2014 tarp ieškovo ir atsakovų teismas nustatė šio 0,6476 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimosi tvarką pagal 2013 m. UAB „GeoJusMa“ parengtą žemės valdos paskirstymo planą, pagal kurį ieškovui ir atsakovui P. A. J. kiekvienam individualiai buvo skirta naudotis po 2 žemės sklypus, o viena sklypo dalis, pažymėta indeksu b. n., 450 kv. m (122 kv. m po gyvenamuoju namu, 80 kv. m po ūkio pastatais, 248 kv. m kiemo) ieškovui ir atsakovui skirta bendrai naudosis, t. y. kiekvienam po ½ dalį žemės po gyvenamuoju namu, ūkio pastatais ir kiemo, kiekvienam po 225 kv. m (b. l. 7). Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintas 2013 m. UAB „GeoJusMa“ parengtas žemės valdos paskirstymo planas buvo įregistruotas VĮ Registrų centre (b. l. 16).

27. Taigi, pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014 n. birželio 23 d. sprendimu patvirtintą naudojimosi žemės sklypu tvarką, nebeliko bendro įvažiavimo į kiemą, esamas įvažiavimas į kiemą paskirtas naudotis atsakovui P. A. J., kiekvienam iš bendraturčių naudotis teko sklypo dalys, per kurias kiekvienas bendraturtis galėjo įvažiuoti į kiemą, taip išvengiant būtinybės naudotis bendru įvažiavimu. Atsakovams teko įrengtas buvęs įvažiavimas į kiemą, o ieškovas savo lėšomis įsirengė atskirą įvažiavimą į kiemą per jam naudotis skirtą žemės sklypo dalį. Šiuo teismo sprendimu taip pat iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytas gyvenamasis namas. Teismas sprendė, kad ieškovui nuosavybės teise atitenka dalis pusrūsio: sandėlis, 34,44 kv. m, plane pažymėtas Nr. 3, sandėlis, 6,76 kv. m, plane pažymėtas Nr. 4. Teismas pripažino ieškovui teisę savo lėšomis įsirengti atskirą įėjimą į šias pusrūsio patalpas pagal teismui pateiktą gyvenamojo namo paprastojo remonto projektą. Šią teisę realizuodamas, ieškovas prie jam skirtos rūsio patalpos ant jam naudotis skirtos žemės sklypo dalies savo lėšomis įsirengė įėjimą į gyvenamojo namo pusrūsį iš kairės gyvenamojo namo pusės. Akivaizdu, kad kiekvienas iš bendraturčių naudojosi atskirais įvažiavimais į kiemą ir tokia situacija juos tenkino.

28. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovai P. A. J. ir L. J. kreipėsi į teismą prašydami atidalyti žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės suformuojant 4 atskirus nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas S. J. šioje byloje pareiškė priešieškinį prašydamas atidalyti iš bendrosios dalines nuosavybės pagal pateiktą 2016 m. parengtą UAB „.GeoJusMa“ projektą, suformuojant 5 atskirus nekilnojamuosius daiktus. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-279-797/2017 patenkino S. J. priešieškinį, o P. A. J. ir L. J. ieškinį atmetė. Šiuo teismo sprendimu buvo atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybes, suformuojant 5 žemės sklypus: tiek S. J., tiek P. A. J. ir L. J. asmeninės nuosavybės teise atiteko po 2 atskirus sklypus, o penktas sklypas 2016 m. UAB „GeoJusMa“ parengtame projekte pažymėtas indeksu 5, 830 kv. m, liko ieškovo ir atsakovų bendrąja daline nuosavybe teise, ieškovui priklauso ½ šio žemės sklypo dalis, o P. A. J. ir L. J. abiem bendrai ½ šio žemės sklypo dalis (b. l. 26–29). Taigi, pagal šį teismo sprendimą 5 žemės sklypai buvo suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai ir įregistruoti VĮ Registrų centre. Žemės sklypas, kuris liko ieškovo ir atsakovų bendroji daline nuosavybe, bendras plotas 830 kv. m, suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, jam suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris (duomenys neskelbtini) ir ieškovui įregistruota nuosavybės teise į 415/830 dalį šio žemės sklypo. Suformavus šį žemės sklypą kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą, pagal žemės sklypų formavimo taisykles kaip taisyklingą stačiakampį, ir nustačius jo turtinį režimą – bendroji daline nuosavybė, bendro naudojimo žemės plotas padidėjo nuo 450 kv. m (pagal 2014 m. birželio 23 d. teismo sprendimą) iki 830 kv. m (pagal 2017 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimą) ir visi įvažiavimai į namo kiemą tapo bendri. Taigi, šioje byloje buvo prašoma atidalyti ir suformuoti atskirą žemės sklypą, ant kurio yra apeliantų ir ieškovo gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, o klausimas dėl šio būsimo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nebuvo sprendžiamas. Taigi, nei S. J., nei P. A. J. ir L. J. neprašė nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos, ant kurio stovi jiems priklausantis gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, nes civilinėje byloje Nr. 2-279-797/2017 buvo sprendžiamas tik žemės sklypo, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, suformavimo klausimas, jo dydis ir ribos. Tik atidalijus šį 0,0830 ha žemės sklypą iš 0,6476 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jį įregistravus VĮ Registrų centre, atsirado galimybė bendraturčiams realizuoti savo teisę į nekilnojamąjį daiktą – nustatyti naudojimosi juo tvarką.

29. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad šioje nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą nustatyti naudojimosi žemes sklypu tvarka, kad bendraturčiams liktų kuo mažiau bendro naudojimo žemės, kad kiekvienas iš bendraturčių turėtų atskirą įvažiavimą į kiemą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimu nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarko privalumas yra tai, kad kiekvienas iš bendraturčių, tiek ieškovas, tiek apeliantai, turės po atskirą įvažiavimą į bendrą kiemą iš (duomenys neskelbtini) gatvės puses. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad kiekvienas iš nekilnojamojo daikto bendraturčių turi teisę į naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymą, todėl apeliantas P. A. J. neturi pagrindo teigti, kad teismas nustatydamas žemės sklypu tarp bendraturčių naudojimosi tvarką, pažeidė jo teisėtų lūkesčių principą.

30. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad skundžiamu teismo sprendimu nustačius tokią naudojimosi žemės sklypo tvarką dalinė nuosavybė nepasibaigia. Tačiau teismų praktikoje taikytini nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijai, kurių vienas – socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Laikantis interesu pusiausvyros, būtinumo ir proporcingumo reikalavimų, naudojimosi bendru daiktu tvarka nustatoma, kuo mažiau suvaržant savininkų galimybes įgyvendinti nuosavybės teises ir mažinant tikėtinų ginčų, susijusių su šių teisių įgyvendinimu, kilimo galimybę ateityje (CK 4.39 straipsnio 1 dalis. 4.93 straipsnio 1 dalis. 1.2 straipsnis). Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti.

31. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantų argumentus, kad teismo sprendimu nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka sukelia didžiulę priešpriešą, nesantaiką ir nepatogumus tarp bendraturčių. Visų pirma, teismas vertina tai, kad ieškovas, dar iki kreipimosi į teismą, atsakovams pateikė atsakovui du naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantus, tačiau apeliantai nei su vienu iš jų nesutiko. Antra, apeliantai ir šioje byloje nereiškė priešieškinio ir neteikė savo naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Trečia, pagal faktines bylos aplinkybes, šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kad visiškai neliktų bendro naudojimo žemės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateikta ir teismo patvirtinta žemės sklypo naudojimosi tvarka leidžia kiekvienam bendraturčiui turėtų atskirus įvažiavimus į kiemą, turėti priėjimą prie šulinio ir tai vienintelis būdas užtikrinti, kad kiemas liktų bendram šalių naudojimui, naudojamos žemės plotas atitiktų turimas idealiąsias nuosavybės dalis, o tarp bendraturčių liktų tik minimalus bendras naudojimasis žemės sklypu.

32. Šiuo atveju neteisi apeliantė L. J., kad ieškovas be bendraturčių sutikimo ir be atitinkamų privalomųjų projektų bei valstybinių institucijų derinimų savavališkai įsirengė akmenimis grįstą kelią. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad įvažiavimas nėra statinys ir nėra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, todėl įvažiavimui įrengti nėra reikalingas kito bendraturčio sutikimas ar projekto derinimas su institucijomis. Šiuo atveju byloje nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, todėl neteisi apeliantė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas per prievartą atsakovams P. A. J. ir L. J. nesutinkant paskyrė atskirus 110 kv. m ir 62 kv. m sklypus. Viešajame registre bendras žemės sklypo plotas įregistruotas 0,083 ha, o ne 0,0493 ha, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas įteisino neteisėtą ieškovo neįregistruotą namų valdos plotą. Apeliantė savo skunde iš esmės kvestionuoja teismo sprendimu ieškovui ir atsakovui priklausiusio žemės sklypo iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimą. Nors apeliantė bando įtikinti teismą, kad nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka neatitinka atsakovų interesų, tačiau teismo priimtas sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka visų bendraturčių interesus, o apeliantė, nesutikdama su ieškiniu, savo naudojimosi žemės sklypu tvarkos projekto nepateikė. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo ieškovo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo vertinti jos argumentus apie ieškovo suklastotą E. J. testamentą, kurio pagrindu ieškovas tapo ginčo žemės sklypo bendraturčiu. Apeliantė apeliuoja į tai, kad teismas buvo šališkas, neteisingas ir išskirtinai gynė tik ieškovo interesus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei pati atsakovė, nei jai atstovaujanti advokatė nušalinimo teisėjui nereiškė, taigi jokių abejonių teisėjo šališkumu nebuvo.

Dėl civilinės bylos nesustabdymo

33. Apeliaciniai skundai grindžiami argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo, iki kol Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-4214-764/2019 priims sprendimą, kurioje skundžiamas 2018-10-19 Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimas Nr. 31SK-1546-(14.31.110.). Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Šiuo atveju ieškovas S. J. nėra Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos proceso dalyvis, o tai patvirtina. kad jo teisėms ar pareigoms šios administracinės bylos nagrinėjimas neturės įtakos. Be to, žemės sklypų teisinė registracija teisme nėra ginčijama, žemės sklypas, kurio naudojimosi tvarka nustatyta skundžiamu sprendimu, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovams, todėl jų, kaip nekilnojamojo daikto bendraturčių, teisė nustatyti naudojimosi tvarką bendru daiktu išlieka net ir panaikinus skundžiamą administracinį aktą. Taigi, administracine tvarka nagrinėjama byla nesudarė jokių kliūčių išnagrinėti civilinę bylą.

34. Teisėjų kolegija nesutikdama su apeliantų argumentais, kad teismas netinkamai vertimo šalių pateiktus įrodymus ir įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, faktinius bylos duomenis, mano, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo reikalavimu, apeliantų nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl proceso baigties

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

36. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai netenkinami, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

37. Ieškovas iš kiekvieno apelianto prašo priteisti po 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliantų apeliacinius skundus, ieškovui iš apeliantų priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos po 150,00 Eur dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų P. A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.