Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Ciesiūno, Kristinos Latožienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato K. Ašmio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnyje ir jai paskirta 80 MGL, tai yra 4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu, atėmimas – 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš (duomenys neskelbtini) pagalbos stoties nukentėjusiojo, civilinio ieškovo A. Š. naudai 360 Eur (trys šimtai šešiasdešimt eurų) turtinei ir 4000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 4360 Eur (keturių tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimties eurų) žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Priteista iš D. S. valstybei: 481,67 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt vienas euras 67 centai) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms už nukentėjusiojo A. Š. atstovavimą apmokėti ir 19,92 Eur (devyniolika eurų 92 centus) proceso išlaidoms teismo procesiniams dokumentams įteikti atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteista už tai, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotyje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste atvykusi į iškvietimą prie (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2021-07-15 21 val. 13 min. iki 2021-07-15 22 val. 04 min. neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam A. Š., netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo - skubiosios pagalbos skyrių, ko pasėkoje nukentėjusysis A. Š. (duomenys neskelbtini) laikino sulaikymo kameroje 2021-07-15 apie 23 val. mirė, ir taip pažeidė:

Lietuvos medicinos normos MN 28:2019 bendrosios praktikos slaugytojas (LR SA ministro 2019-07-12 įsakymo Nr. V-828 redakcija) 10.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytojas privalo „teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka“, 14.1.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytojas turi gebėti „įvertinti asmens sveikatos būklę“,

Lietuvos medicinos normos MN142:2020 skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas (LR SA ministro 2020-01-31 įsakymo Nr. V-96 redakcija) 10.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas privalo „teikti būtinąją medicinos pagalbą“, 12.3.2. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „teikti būtinąją medicinos pagalbą visų amžiaus grupių pacientams“, 12.3.8 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „įvertinti paciento būklę, bei atlikti neatidėliotinus veiksmus, stabilizuojančius jo kvėpavimą, kraujotaką bei sąmonės būseną“, 12.3.10. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „atlikti pirminę ir antrinę paciento apžiūrą“, 12.3.11. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „vertinti žmogaus gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką“,

(duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-05-20 įsakymu Nr. V-37 patvirtintos „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarkos“ 12 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad „skubios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas“,

(duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 patvirtintų medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginių nuostatų 6.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti „savarankiškai teikti kvalifikuotą būtinąją medicininę pagalbą ligoniams ir nukentėjusiesiems iškvietimo vietoje ir transportavimo metu pagal jo kompetenciją, nurodytą galiojančioje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto medicinos normoje <…>“,

tokiu būdu dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo tarnybinių pareigų ir tuo padarė didelę žalą fiziniam asmeniui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios D. S. gynėjas advokatas K. A. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2023-04-21 nuosprendį ir D. S. išteisinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atnaujinti įrodymų tyrimą.

2.1. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, jame išdėstytos išvados dėl D. S. kaltės įrodytumo yra grindžiamos nepatikimais įrodymų šaltiniais, prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, todėl apeliantas mano, kad byloje esantys įrodymai nebuvo tinkamai įvertinti, iškreiptas dalies įrodymų turinys, o teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neįvertino to, kad GMP teikia paslaugą, o ne prievartines gydymo (transportavimo) funkcijas, taip pat teismas netinkamai analizavo teisės aktus, kurie tik pateikia kompetencijų sąrašą, bet nenustato konkrečių elgesio taisyklių, o D. S. kaltę grindė prieštaringomis teismo medicinos specialisto išvadomis ir paaiškinimais, kurie padaryti remiantis vien vaizdo įrašu, ir nepagrįstai vadovavosi tik vienais duomenimis, be argumentų atmesdamas kitus duomenis.

2.2. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad D. S. darbinę veiklą reglamentuoja LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. V-895 „D. G. medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo”, kuriame nurodyta, jog Greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) įstaigos teikia paslaugas. Tai rodo, kad visi GMP atliekami veiksmai yra paslaugos, o ne kokios nors prievartinės funkcijos, todėl aptariamu atveju nukentėjusiajam pirminio kontakto metu esant sąmoningam ir atsisakius nuo med. paslaugu, akivaizdu, jog GMP neturėjo ne tik, kad pareigos, bet ir teisės asmenį gabenti į gydymo įstaigą ir prievarta teikti jam medicininę pagalbą.

2.3. Dar vienas teisės aktas, reglamentuojantis GMP darbą yra Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. V-1234 Dėl formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė", formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė" pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių patvirtinimo, kuriame nustatyta šios kortelės pildymo, pateikimo ir tikslinimo tvarka, kuri taikoma ASPĮ, teikiančiai GMP paslaugas. Š. Į. 32.6.4. p. ,,Atsisakė“- nustato, jog „langelis užtušuojamas tuo atveju, kai GMP brigada paciento netransportuoja dėl to, kad jis/jo atstovas atsisako vykti į stacionarinę P. T. atveju, kai pažymėtas šis langelis, kortelės 13 dalyje „Sutikimas“ turi būti paciento/jo atstovo parašas, patvirtinantis, kad jis atsisako vykti į ligoninę“. Šiuo atveju pacientas medicininės paslaugos atsisakė, todėl GMP neturėjo jokios teisės taikyti jam kokius nors prievartinius veiksmus ir jį kur nors gabenti. Atsisakymas yra užfiksuotas minėtoje kortelėje, kuri yra byloje. Nei iš girto nukentėjusiojo, nei iš jo kokio nors atstovo GMP brigada paimti parašo neturėjo galimybės. Pats nukentėjusysis su GMP brigada bendravo agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo palikti jį toliau miegoti ir jam netrukdyti. Todėl teismo argumentai, jog GMP neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios nukentėjusiojo būklės, jog nesuteikė būtinosios pagalbos, jog nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių yra nepagrįsti, nes GMP brigada ne tai, kad negalėjo fiziškai su agresyviu asmeniu bendradarbiauti, bet ir neprivalėjo šių veiksmų atlikti, nes nukentėjusysis nuo šios pagalbos atsisakė.

2.4. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistoji pažeidė Lietuvos medicinos normos Medicinos normos 28:2019 Bendrosios praktikos slaugytojas, Lietuvos medicinos normos MN142:2020 Skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas reikalavimus, nes šiuose teisės aktuose nėra nurodytas konkrečių veiksmų atlikimas, pagalbos teikimo pobūdis, konkrečios taisyklės - transportuoti, informuoti, leisti vaistus, matuoti spaudimą ir t.t. Tokios pareigos yra nustatytos LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakyme Nr. V-895 „D. G. medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo” bei Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakyme Nr. V-1234 Dėl formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė", tačiau šių pažeidimų inkriminavimo nuteistajai nėra, todėl negalima kaltinti GMP darbuotojo kažkokiu neveikimu ar netinkamu veikimu jei jis nepažeidė konkrečios įstatymu nustatytos pareigos. Apelianto teigimu, teismas neteisingai traktavo Medicinos normas kaip konkrečias pareigas (nes yra konkretūs teisės aktai, kurie tas pareigas reglamentuoja), nenurodė konkrečių blanketinių normų, todėl neteisingai atskleidė BK 229 str. veikos sudėtį ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad vaizdo įrašas šioje byloje negali būti laikomas pakankamu ir patikimu įrodymu, nustatant nukentėjusiojo sąmoningumą (prieblandinėje sąmonės būklėje). Pažymi, jog sąmonės lygis gali būti keliose stadijose ir jis nustatomas/tikrinamas objektyviai apžiūrint pacientą, jį stebint, o ne iš vaizdo įrašų, kaip šiuo atveju padarė ekspertas, kuris vertindamas vėlesnį nukentėjusiojo vaizdą nurodo, kad pastarasis galimai yra prieblandos zonoje. Tačiau toks vertinimas gali būti arba dėl sunkaus girtumo, arba dėl traumos, arba dėl abiejų priežasčių. Todėl gynyba kreipėsi į teismo med. ekspertą P. P. dėl konsultacinės išvados pateikimo, kurį prašys apklausti teisme.

2.6. Anot apelianto, vaizdo įrašas taip pat negali suteikti jokių apkaltinančių duomenų ir dėl atsisakymo nuo medicininės pagalbos. Pirma, vaizdo įraše nėra fiksuojamas garsas. Antra, vaizdo įraše nesimato GMP personalo bendravimo momento su nukentėjusiuoju. Todėl šioje vietoje vaizdo įrašas nėra informatyvus ir pakankamas duomuo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

2.7. Galiausiai apeliantas nurodo, kad ir policijos pareigūnai, kurie dažnai susiduria su neblaivių asmenų transportavimu į areštinę nurodė matę, kad nukentėjusysis yra sąmoningas, kad jo sveikatos būklė nėra prasta, kaip ir nėra pavojaus jo gyvybei ar sveikatai, todėl akivaizdu, kad nebuvo būtinosios pagalbos reikalingumo. Visi policijos pareigūnai taip pat nurodė ir tai, kad nukentėjusiojo būklė ir elgesys buvo analogiškos atitinkamos būklės girto asmens būklei ir elgesiui, ir šis atvejis niekuo neišsiskyrė nuo kitų, apsvaigusių nuo alkoholio asmenų, atvejų. Dėl to, apeliantas mano, kad byloje nustatytos aplinkybės kelia dideles abejones dėl nuteistosios neatsargios kaltės buvimo ir tinkamo įstatymo pritaikymo (BK 16 str. 3 d.).

2.8. Gynybos manymu, byloje negalima daryti išvados dėl D. S. veiksmų kvalifikavimo kaip nusikalstamų. Pažymi, jog pats nusikaltimas pagal BK 11 str. yra suprantamas kaip pavojinga veika. Būtent, įstatymų leidėjas išskiria veikos pavojingumą kaip baudžiamosios atsakomybės sąlygą. Dėl to tik pavojingoms veikoms ir yra skiriamos ultima rado, kaip paskutinės priemonės taikymo galimybės, aprašytos baudžiamajame kodekse. Tačiau šiuo atveju, anot apelianto, yra ir kitų teisės šakų, kuriomis gali būti išspręsta ši situacija, t. y. ir civilinio proceso tvarka ir kitomis įvairiomis administracinėmis tvarkomis, kuriomis yra apibrėžtos visos procedūros ir galimos taikyti poveikio priemonės už nustatytus profesinės veiklos pažeidimus ir tam nereikia ultima ratio priemonių. Tokių sprendimų, pavyzdžių ir praktikos yra ir teisminėje civilinių bylų praktikoje.

2.9. Apeliantas taip pat nurodo, kad jei apygardos teismas vis tik manytų, jog D. S. nuteista pagrįstai, prašo peržiūrėti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumo ir reikalingumo klausimą. Apelianto manymu, nuteistosios asmenybė, darbas, pareigos - neleidžia vertinti, kad asmuo yra tokio pavojingumo, kad pateisintų tokios poveikio priemonės - atėmimo teisės dirbti darbą, susijusį su med. paslaugų teikimu, taikymą. Nors apylinkės teismas skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę nurodė, kad taip siekiama apriboti galimybę daryti naujas veikas, tačiau apelianto manymu, šiuo atveju nebuvo įvertinta tai, kad nuteistoji ankščiau nebuvo teista, per šį laiką naujų nusikalstamų veikų ar tarnybinių pažeidimų nepadarė, naujų skundų dėl jos darbo įstaigoje taip pat nėra gauta, dirba svarbų visuomenei darbą, todėl tokios poveikio priemonės pritaikymas yra aiškiai neadekvatus. Tokios pozicijos laikosi ir LAT (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-511/2019).

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. S. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-04-21 nuosprendį ir ją išteisinti. Jei teismas manytų, kad ji nuteista pagrįstai, prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-04-21 nuosprendį pakeisti ir neskirti baudžiamojo poveikio priemonės - teisės dirbti darbą, susijusį su med. paslaugų teikimu atėmimo. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prideda dokumentus (charakteristika).

3.1. Apeliantė cituoja apylinkės teismo išvadas, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitus įrodymus ir teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų išsamiai neištyrė, juos vertino šališkai, kadangi vadovavosi tik jos tariamą kaltę patvirtinančiais įrodymais, o jos nekaltumą patvirtinančių įrodymų neišdėstė, neaptarė jų analizės bei nevertino jų reikšmės įrodymų visete, tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją, taip pat byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jos nenaudai. Apeliantės teigimu, teismo išvados yra grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais, jos nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, todėl toks nuosprendis negali būti teisėtas ir pagrįstas, dėl to naikintinas. Taip pat teismo nuosprendis yra neteisingas ir dėl per griežtos bausmės.

3.2. Apeliantė nurodo, kad nei vienoje iš kaltinime nurodytų teisės normų nėra nustatyta jos pareiga budėti prie medicininių paslaugų (gydymo) atsisakiusio asmens valandą ar daugiau laiko ir vis pakartotinai bei iš naujo klausti, ar šis asmuo nepersigalvojo ir jis sutinka, kad jam būtų teiktos medicininės paslaugos bei vis iš naujo vertinti jo sveikatos būklę. Todėl apeliantės teigimu, jos kaltės buvimas ar nebuvimas turi būti vertinamas pagal aplinkybes, buvusias jos atvykimo į įvykio vietą metu ir pirminės A. Š. apžiūros metu bei iki jų nuėjimo (išvykimo) iš įvykio vietos momento, taip pat ir tik kaltinime nurodytų teisės normų tariamu pažeidimu.

3.3. Apeliantė teigia, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas imperatyviai nustato, kad pacientui nuo 16 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jo sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats, o sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo duoda pats pacientas arba šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka jo atstovas. Šiuo atveju A. Š. nekvietė GMP ir byloje nėra jokių duomenų apie jo sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Nesant A. Š. sutikimo ir esant jos bei liudytojo V. V. parodymams, kad ne tik, kad tokio sutikimo nebuvo, tačiau buvo gautas A. Š. kategoriškas atsisakymas dėl sveikatos priežiūros paslaugos jam teikimo, byloje turi būti neginčijamai paneigti apeliantės ir minėto liudytojo parodymai arba turi būti neginčijamai nustatyta būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ginčo situacijoje būtinumas, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats. Aptariamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad A. Š. jos atvykimo metu ir vizualinės apžiūros bei bandymo suteikti jam medicinines paslaugas metu negalėjo savo valios išreikšti pats ar, kad jis buvo davęs sutikimą, kaip ir nėra paneigti jos bei minėto liudytojo parodymai, kad A. Š. kategoriškai šių paslaugų atsisakė. Šioje situacijoje nebuvo nustatyta ir tai, ar A. Š. blužnis buvo plyšusi jau iki apeliantės išvykimo iš įvykio vietos, ar po to, t. y. keliant jį į automobilį, vežant į policijos komisariatą, jį iškeliant bei transportuojant jį į kamerą bei pačioje kameroje. Kita vertus, net jei A. Š. ir būtų davęs sutikimą dėl medicininių paslaugų teikimo, šiuo atveju liko nenustatyta, ar apeliantė turėjo realią galimybę įvertinti nustatytą blužnies plyšimą bei būtinybę pacientą vežti į ligoninės priėmimo skyrių. Ši abejonė liko teismo neįvertinta ir neaptarta, kas rodo teismo šališkumą.

3.4. Apeliantė pažymi, kad pagal Suaugusių GLAZGO komų skalę reikia vertinti asmens atsimerkimą, kalbėjimą, judesius, ką ji ir padarė. A. Š. buvo savaime atsimerkęs, kalbėjo, judėjo orientuotai, todėl ji matė, kad nėra būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ir apie tai informavo policijos pareigūnus. Dar būdama įvykio vietoje ji ne kartą skambino į dispečerinę ir ragino, kad policija greičiau atvyktų išsivežti gulintį girtą vyrą. Atvykus policijai, ji pasakė apie esamą situaciją, t. y. kad šis vyras atsisako medikų apžiūros bei pagalbos ir pan., dėl ko jie negali jo vežti į ligoninę. Tokias aplinkybes ji įrašė ir likusioje GMP kvietimo kortelėje.

3.5. Apeliantė taip pat nurodo, kad mokymuose visada akcentuojama, jog nuvykus pagal iškvietimą, pirmiausia svarbu įsivertinti saugią aplinką. Tuo atveju jei pacientas yra agresyvus, neprognozuojamas, GMP darbuotojai kviečia policijos pareigūnus, kurie ir užtikrina medikų bei įvykio vietos saugumą. Jei asmeniui reikalinga būtinoji medicinos pagalba, tai apie tai ji informuoja atvykusius policijos pareigūnus ir tik su jų pagalba toks asmuo priverstinai gali būti transportuojamas į ligoninės priėmimo skyrių. Šiuo atveju, jei A. Š. būtų nesąmoningas ar būtų kitų būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ar indikacijų, tai ji su policijos pareigūnų pagalba būtų vežusi prieš tai nurodytu būdu į ligoninę, tačiau tokio reikalingumo ji nematė, kaip ir nematė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, bei vėliau su A. Š. policijos komisariate bendravę pareigūnai. Taigi ir pastarieji matė, kad jis yra sąmoningas, kad jo sveikatos būklė nėra prasta, kaip ir nėra pavojaus jo gyvybei ar sveikatai, nes priešingu atveju jie patys būtų kvietę GMP. Be to, policijos pareigūnai taip pat nurodė ir tai, kad nukentėjusiojo būklė ir elgesys buvo analogiškos atitinkamos būklės girto asmens būklei ir elgesiui, ir šis atvejis niekuo neišsiskyrė nuo kitų, apsvaigusių nuo alkoholio asmenų, atvejų. Apeliantės teigimu, pagal tuo metu buvusią situaciją, ji tinkamai apžiūrėjo A. Š., tinkamai įvertino jo būklę bei gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką bei tinkamai suteikė kvalifikuotą būtinąją medicinos pagalbą. A. Š. nei sau, nei aplinkiniams nekėlė jokios grėsmės, ant jo jokių sužalojimų, kurie gali sukelti gyvybei pavojų, taip pat nebuvo, o tik matėsi, kad jis yra labai girtas ir agresyvus.

3.6. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos ir liudytojo V. V. parodymus dėl A. Š. atsisakymo jam teiktinos medicininės pagalbos bei jo agresijos jų atžvilgiu vien remiantis tam tikrais neatitikimais. Anot apeliantės, nors tarp jų parodymų yra neatitikimų ir tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai, o priešingai, savaime suprantami, kadangi jiems šis įvykis buvo neišsiskiriantis iš kitų iškvietimų, be to, jie buvo apklausti tik praėjus nemažam laiko tarpui, todėl natūralu, kad tam tikros aplinkybės galėjo ir pasimiršti dėl sąžiningo klydimo, prisiminimų atgaminimo.

3.7. Apeliantės teigimu, be jos ir liudytojo V. V. parodymų nėra jokių kitų duomenų apie tuo metu vykusį jų pokalbį su A. Š., t. y. iš vaizdo įrašo visiškai nesimato A. Š. ir ką jis veikia, kokius judesius atlieka ar neatlieka, nėra tuo metu vykusio jų pokalbio garso įrašo, todėl nepagrįstas teismo vertinimas, kad tuo metu A. Š. tariamai buvo nesąmoningas, tuo metu buvo akivaizdūs jo valios nebuvimo įrodymai, ir, kad iš įrašo nėra matyti, kad A. Š. būtų atlikęs kokius nors jo atsisakymą medicininių paslaugų bei jo agresiją patvirtinančius mostus ar gestus. Priešingai nei nustatė teismas, vaizdo įrašas patvirtina, kad A. Š. buvo sąmoningas ir gan aktyviai keitė savo padėtį (sėdasi, taisosi gulėjimo padėtį, vėl sėdasi, sureaguoja į atvykstančius policijos pareigūnus, bendrauja su jais, jų tempiamas už rankų, stoja ant kojų). Visa tai rodo neteisingą teismo vertinimą apie tariamą galėjimą pastebėti pavojingą A. Š. sveikatos būklę, juo labiau, kad ir teismo medicinos specialistas G. S. parodė, kad medicinos darbuotojai, tuo metu, kai apžiūrėjo, galėjo ir nematyti, įtarti A. Š. sužalojimų, nes tuo metu nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas. Tai, kad policijos pareigūnams keliant A. Š. į policijos tarnybinį automobilį ir galimai tuo metu jam jau buvus prieblandinėje būsenoje, negali būti jos kaltės įrodymas, nes tuo metu jie jau buvo išvykę.

3.8. Anot apeliantės, taip pat nepagrįstas ir teismo vertinimas, kad jos su V. V. parodymus dėl A. Š. rodytos agresijos jiems paneigia tai, kad A. Š. nesielgė agresyviai ir su po to atvykusiais policijos pareigūnais, kadangi toks neblaivių asmenų elgesys, kuomet atvykus policijos pareigūnams (dėl atsakomybės ar pareigūnų baimės), neblaivūs asmenys neberodo savo agresijos nėra neįprastas. Šiuo atveju A. Š. tikslas buvo, kad jie jį paliktų ramybėje, neuždavinėtų klausimų ir leistų jam miegoti, tačiau tai, kad prieš atvykstant pareigūnams, A. Š. rodė agresiją, o vėliau nurimo, nerodo jų parodymų prieštaringumo. Poreikis kviesti policijos pareigūnus buvo sąlygotas ne A. Š. rodytos agresijos, o dėl to, kad jie negali palikti neblaivaus asmens viešoje vietoje ir apie tokį pažeidimą privalo pranešti policijos pareigūnams, kas ir buvo padaryta.

3.9. Apeliantės teigimu, teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad per ne ilgiau pusės prie A. Š. praleistą laiko tarpą medikai negalėjo spėti su pastaruoju pabendrauti medikų nurodomoje apimtyje bei užduotį medikų nurodytus klausimus ir gauti atsakymus į juos. Jei teismas suabejojo ar tiek laiko būtų užtekę, galėjo padaryti eksperimentą ir neabejotinai tai nustatyti, tačiau teismas to nepadarė.

3.10. Apeliantės teigimu, kaltinamojo/nuteistojo parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurį paneigti gali tik kiti patikimi ir aiškią informacinę vertę turintys įrodymai, neužtenka tiesiog jais netikėti. Tuo tarpu teismas, jos parodymus pripažino nepatikimais, vien sureikšminęs liudytojo V. V. parodymus, taip pat ir suabsoliutinęs GMP Kvietimo kortelės pildymo pažeidimą ir dėl to surašytą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. D11-217 ataskaitą bei (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvadą, vertino įrodymus atsietai vieną nuo kito, kas lėmė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą.

3.11. Apeliantė nurodo, kad (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvada patvirtina, jog ji yra nubausta už techninį pažeidimą, t. y. GMP Kortelės pildymo pažeidimą, o ne už paciento būklės vertinimo neatlikimą ar netinkamą paciento būklės vertinimą. Šiuo atveju ji nustatė reikalingus subjektyvius paciento sveikatos duomenis, juos įvertino ir padarė išvadą, kad nėra indikacijų ar būtinumo teikti pacientui medicinines paslaugas prieš jo valią. Tai, kad nurodyto subjektyvaus A. Š. sveikatos stovio vertinimo neįrašė į minėtą elektroninę kortelę tikrai nenulėmė A. Š. mirties.

3.12. Apeliantė taip pat teigia, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Nurodo, kad jei A. Š. ir būtų pristatytas į ligoninės priėmimo skyrių, tai pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, kad ir tokiu atveju išvengti A. Š. mirties nebuvo realios galimybės. Šiuo atveju nebuvo tirtos aplinkybės, ar per 50 min nuo A. Š. išvežimo iš įvykio vietos iki jo mirties, jis būtų sulaukęs reikiamos specialistų apžiūros, t. y. pirminė specialisto apžiūra, tyrimai, sprendimas operuoti ar neoperuoti, pasiruošimas operacijai, ir tai būtų išgelbėję jo gyvybę. Šios aplinkybės rodo, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Anot apeliantės, šiuo atveju reikia įvertinti galimai padarytų pažeidimų (pildant GMP kvietimo kortelę), už ką yra taikyta drausminė atsakomybė, įtaką kilusioms pasekmėms, būtina nustatyti priežastinio ryšio pobūdį. Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju įtarti A. Š. pilvo sumušimą, blužnies plyšimą, kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ar kitokius gyvybei keliančius bei būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius nebuvo galimybės, kas rodo, kad tokie jos veiksmai tik teoriškai ir hipotetiškai galėtų būti susiję su atsitiktiniu priežastiniu ryšiu, tačiau ne su būtinuoju. Apeliantė teigia, kad ji tinkamai teikė būtinąją pagalbą, todėl net ir jai elgiantis kitaip ir A. Š. pristačius į ligoninės priėmimo skyrių, A. Š. mirties nebūtų išvengta, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių yra teisinis priežastinis ryšys bei dėl jos veiksmų A. Š. ar kas kitas patyrė didelės žalos, todėl jos veiksmuose yra BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Apeliantės teigimu, visos abejonės turi būti aiškinamos jos naudai, todėl teismas to nepadaręs ir konstatavęs, kad byloje esančių įrodymų viseto pakanka jos kaltei pagrįsti pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.13. Kita vertus, jei teismas manytų, kad jos kaltė pagal BK 229 straipsnį kvalifikuota tinkamai, tai apeliantė mano, kad nuosprendis keistinas dėl per griežtos bausmės. Nurodo, kad ji yra įgijusi med.felčerio/skubiosios pagalbos slaugos specialybę, pagal kurią dirba jau daugiau nei 33 metų, iš kurių 14 metų ji dirba dabartinėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotis“, darbovietėje charakterizuojama teigiamai ir išskyrus dėl šio įvykio taikytą įspėjimą, ji bausta nebuvo, priekaištų dėl jos dirbamo darbo kokybės nėra, ji padarė neatsargią nusikalstamą veiką, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, gauna nedidelį atlyginimą, turi finansinių įsipareigojimų (būsto paskolą), todėl atsižvelgus į jai paskirtą baudą, patirtas neigiamas pasekmes, neigiamus išgyvenimus, konstatuotina, kad baudžiamosios poveikio priemonės skyrimas savo pasekmėmis būtų griežtesnė bausmė ir sukeltų jai didesnes neigiamas pasekmes nei pati bausmė ir prieštarautų teisingumo principui.

4. Teismo posėdyje nuteistoji D. S. ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistosios ir jos gynėjo advokato apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato K. A. apeliaciniai skunda

5. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2023-10-20 nuosprendžiu paliko galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-04-21 nuosprendį dėl D. S. nuteisimo pagal BK 229 straipsnį. Šį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasacine tvarka apskundė D. S., prašydama Panevėžio apylinkės teismo 2023-04-21 nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2023-10-20 nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasacinės instancijos teismas 2024-05-22 nutartimi iš dalies patenkino nuteistosios D. S. gynėjo kasacinį skundą – panaikino Panevėžio apygardos teismo 2023-10-20 nutartį ir bylą pagal nuteistosios D. S. bei jos gynėjo advokato apeliacinius skundus perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Savo nutartyje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo ir tik tada, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, spręsti, ar D. S.veika (ne)atitinka BK 229 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Taip pat, esant pagrindui konstatuoti nuteistosios kaltę dėl A. Š. mirties, pateikti išsamų ir teisiškai pagrįstą situacijos vertinimą dėl nusikalstamų veikų sutapties (pagal BK 229 straipsnį ir BK 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis). Kasacinis teismas 2024-05-22 nutartyje konstatavo šiuos procesinius pažeidimus: 1) apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms dėl D. S.inkriminuotos veikos aplinkybių, aiškiai ir motyvuotai nenustatė priežastinio ryšio. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Š. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo dešinėje pusėje, kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimu, to komplikacija – ūminis nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę. Šiuo atveju priežastinis ryšys tarp nuteistosios neveikimo ir A. Š. mirties grįstas tuo, kad nuteistoji D. S. neatliko savo pareigų. Tačiau vienas įrodytas nusikalstamos veikos požymis savaime negrindžia kitų požymių, šiuo atveju – priežastinio ryšio buvimo. Nagrinėjamoje byloje yra būtina nustatyti ne tik nuteistosios neveikimą, bet ir tai, ar toks pareigų neatlikimas lėmė A. Š. mirtį, o tam yra būtinas deontologinis ekspertinis tyrimas; 2) apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė vadovautis konsultacine išvada, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų patikrinta jos atitiktis kitiems byloje esantiems įrodymams, pavyzdžiui, apklausiant šią išvadą surašiusį teismo ekspertą P. P. ir specialistą J. S., ir paskiriant teismo ekspertizę. Konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad, net ir atlikusi išsamų paciento būklės vertinimą įvykio vietoje, greitosios medicinos pagalbos brigada galėjo negauti duomenų apie vidinį kraujavimą. Tačiau ši išvada nagrinėjamoje byloje nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta; 3) apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl kazuso. Atsižvelgdamas į visa tai, kasacinis teismas konstatavo, kad šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikino ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6. BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už tarnybos pareigų neatlikimą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens nusikalstamą neveikimą, kuris pasireiškia savo pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjungos, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Šios veikos specialiojo subjekto sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Pažymėtina, kad savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas yra aplaidus, nekokybiškas, atmestinas ar nepakankami efektyvus savo pareigų vykdymas (t. y. iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje (neveikimas). Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-228/2008, 2K-42-942/2016, 2K-7-628/2020, 2K-150-303/2020 ir kt). BK 229 straipsnyje nurodyto neatsargaus nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu kilus baudžiamajame įstatyme nurodytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Visais atvejais tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas – tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai. Būtinas BK 229 straipsnio sudėties požymis yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos), todėl byloje turi būti nustatyta, kad būtent netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta ir kaltės forma – neatsargumas (nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas).

7. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. S.kaltinime nurodytu laiku dirbo (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotyje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste pagal pasirašytą darbo sutartį Nr(duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 59-61). (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktorius 2020-05-20 įsakymu Nr. V-37 patvirtino „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarką“. Šio įsakymo 12 punkte yra nurodyta, kad skubios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas“ (2 t., b. l. 111-123). (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 buvo patvirtintos ir „Medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginiai nuostatai“. Pareiginių nuostatų 6.1. punkte nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti savarankiškai teikti kvalifikuotą būtinąją medicininę pagalbą ligoniams ir nukentėjusiesiems iškvietimo vietoje ir transportavimo metu pagal jo kompetenciją, nurodytą galiojančioje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto medicinos normoje <…>“; 12 punkte nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistui už <...> padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą pareigų vykdymą, taip pat už įgaliojimų viršijimą, taikoma atsakomybė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (2 t., b. l. 55-58).

8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2019 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. V-828 patvirtino „Lietuvos medicinos normą MN 28:2019“ „Bendrosios praktikos slaugytojas“ (toliau – MN 28). Ši medicinos norma nustato bendrosios praktikos slaugytojo teises, pareigas ir kompetenciją (2 t., b. l. 87-95). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2020 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-96 patvirtino „Lietuvos medicinos normą MN 142:2020“ „Skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas“ (toliau – MN 142). Ši medicinos norma nustato skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto teises, pareigas ir kompetenciją (2 t., b. l. 81-86). Aptartos normos yra privalomos bendrosios praktikos slaugytojams/skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistams ir jų darbdaviams. Tiek bendrosios praktikos slaugytojai, tiek ir skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistai vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, minėtomis medicinos normomis, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis, savo pareigybės aprašymu bei kitais teisės aktais. Pagal MN 28, 10.1. punktą, bendrosios praktikos slaugytojas privalo teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka; 14.1.1. turi gebėti įvertinti asmens sveikatos būklę. Pagal MN 142, 10.1. punktą, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas privalo teikti būtinąją medicinos pagalbą; 12.3.2. turi gebėti teikti būtinąją medicinos pagalbą visų amžiaus grupių pacientams“; 12.3.8. turi gebėti įvertinti paciento būklę, bei atlikti neatidėliotinus veiksmus, stabilizuojančius jo kvėpavimą, kraujotaką bei sąmonės būseną; 12.3.10. turi gebėti atlikti pirminę ir antrinę paciento apžiūrą; 12.3.11. turi gebėti vertinti žmogaus gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką.

9. Šiuo atveju nėra ginčijama, kad D. S., dirbdama (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotyje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste buvo atsakinga už aukščiau minėtų nuostatų ir normų, reglamentuojančių skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, laikė įrodytu, jog D. S., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotyje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atvykusi pagal iškvietimą neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam A. Š., netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo - skubiosios pagalbos skyrių, ir tuo pažeidė (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-05-20 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarkos“ 12 punkto, (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 patvirtintų „Medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginių nuostatų“ 6.1. punkto, taip pat MN 28, 10.1.; 14.1.1; MN 142, 10.1; 12.3.2; 12.3.8; 12.3.10; 12.3.11, reikalavimus, t. y. tokiu būdu dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo tarnybinių pareigų, ko pasėkoje (duomenys neskelbtini) laikino sulaikymo kameroje A. Š. 2021-07-15 apie 23 val. mirė, ir tuo padarė didelę žalą fiziniam asmeniui.

10. D. S. neigdama kaltinime nurodytų nuostatų ir normų, reglamentuojančių skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigų vykdymą, pažeidimus tvirtino, kad jai kartu su paramediku V. V. atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis A. Š. kategoriškai atsisakė medicininės pagalbos paslaugų, buvo agresyvus, pavojingai gestikuliavo, keikėsi, todėl ji negalėjo per prievartą teikti medicininės pagalbos, o kitų būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ar indikacijų, dėl ko nukentėjusysis turėtų būti priverstinai transportuojamas į ligoninę, ji nematė. Tokiems D. S. paaiškinimams antrino ir liudytojas V. V..

11. Visų pirma pažymėtina, kad įvykio metu be D. S., V. V. bei A. Š. (šiuo metu miręs), jokių kitų pašalinių asmenų nebuvo ir šio įvykio aplinkybių nematė. Be to, byloje esantis kiemo vaizdo įrašas taip pat be garso, todėl nėra galimybės nustatyti, ką D. S. ir liudytojas V. V. kalbėjo su nukentėjusiuoju A. Š., kai jie pirmą kartą priėjo prie A. Š. ir ką pastarasis atsakė. Todėl laikytina, kad D. S. ir V. V. parodymai apie tai, kad A. Š. atsisakė medicininės pagalbos paslaugų, nėra paneigti. Tačiau net ir tuo atveju, jei pacientas atsisako medicininės pagalbos paslaugų, turi būti vertinami būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai, iš kurių būtų galima spręsti, reikia jam teikti būtiną medicinos pagalbą ar ne.

12. Kaip minėta, apeliaciniuose skunduose teigiama, kad A. Š. buvo agresyvus, išsakė įvairiausių necenzūrinių žodžių, pavojingai gestikuliavo, todėl medikai per prievartą negalėjo teikti medicininių paslaugų, o pagal buvusią situaciją – A. Š. buvo atsimerkęs, kalbėjo, judėjo orientuotai (įvertinus jo neblaivumą ir agresyvumą), keletą kartų pakeitė savo poziciją, D. S. tinkamai įvertino A. Š. būseną ir nenustatė būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių.

13. Pasisakant dėl A. Š. būsenos ir apeliantų akcentuojamo agresyvumo, pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. M. parodė, kad įvykio dieną važiuodamas automobiliu prie (duomenys neskelbtini), truputį ant žolės, truputį ant trinkelių, jis pamatė gulintį žmogų, todėl sustojo, prasidarė langą. Vyriškis nejudėjo, nekalbėjo. Liudytojas pagalvojo, kad vyriškiui negerai su sveikata, todėl iškvietė greitąją medicininę pagalbą Nr. 112. Iš byloje esančio vaizdo įrašo taip pat matyti, kad po to, kai A. Š. nugriuvo ant žolės (20:20 val.), jo gulėjimo vieta, poza, tiek iki medikų atvykimo ir priėjimo prie jo (21:13 val.), tiek ir jų pasitraukimo (21:14 val.), praktiškai nesikeitė. Nors sutiktina, kad privažiavus greitosios medicinos pagalbos automobiliui, šis užstojo nukentėjusįjį, todėl vaizdo įraše nėra galimybės matyti nukentėjusiojo veiksmų, gestų, tačiau įvertinus kokioje padėtyje nukentėjusysis buvo atvykus greitajai pagalbai ir kokia padėtis buvo patraukus greitosios pagalbos automobilį, akivaizdu, kad nukentėjusiojo padėtis nė kiek nebuvo pakitusi, t. y. nukentėjusiojo padėtis buvo analogiška, jis gulėjo ant to paties šono. O tai patvirtina aplinkybę, kad jokių agresiją patvirtinančių veiksmų A. Š. neatliko ir paneigia D. S., tiek ir liudytojo V. V. parodymus, jog A. Š. elgėsi agresyviai, pavojingai gestikuliavo ar panašiai. Tokį manymą sustiprina ir tai, kad apie A. Š. galimai netinkamą elgesį medikai niekam nepranešė, jokiuose dokumentuose nepažymėjo, apie tai jie nenurodė ir vėliau atvykusiems policijos pareigūnams, nors liudytojas G. Š. teisme parodė, kad medikai dažniausiai nurodo tokias aplinkybes, jei asmuo keikiasi, jiems trukdo. Tokias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūnų turėtų Body kamerų vaizdo įrašai, iš kurių matyti, jog apie galimą A. Š. netinkamą elgesį medikai nenurodo, o ir patys pareigūnai apie tai, taip pat neužsimena.

14. Maža to, vertinant A. Š. elgesį agresyvumo prasme, svarbu pažymėti ir tai, kad iš vaizdo įrašų (taip pat ir V. V. parodymų) yra žinoma, jog praėjus vos kelioms minutėms po tariamo A. Š. agresyvaus pobūdžio veiksmų medikų atžvilgiu atlikimo, liudytojas V. V. prieina prie nukentėjusiojo ir duoda pauosti amoniako, tačiau A. Š. visiškai nesureaguoja, neatsigauna ir jokių mostų, gestų neatlieka, nors, pasak liudytojo V. V., visi neblaivūs asmenys nuo amoniako išblaivėja. Tik prieš pat vairuotojo-liudytojo V. V. nuėjimą nuo A. Š., šis atsiverčia ant nugaros ir guli iš esmės nejudėdamas. Taigi, šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad praėjus vos kelioms minutėms nuo medikų atvykimo į iškvietimą, A. Š. į medikų atliekamus veiksmus niekaip nereagavo, jokių mostų, tame tarpe ir pavojingai agresyvių, neatliko. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo V. V. parodymus apie pulsoksimetro naudojimą. Liudytojas V. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kol dėjo šį aparatą, A. Š. netrukdė, nesipriešino, paprasčiausia nesureagavo, o tai, iš esmės patvirtintų, jog A. Š. nebuvo agresyvus ir leidosi būti apžiūrimas, ką liudytojas V. V. neva ir padarė – pamatavo deguonį, pulsą. Tačiau, kita vertus, liudytojo V. V. parodymai apie pulsoksimetro naudojimą iš esmės neatitinka objektyvios tiesos. Kaip matyti pirminės apklausos metu, liudytojas V. V. net neužsiminė apie pulsoksimetro naudojimą, tuo tarpu 2022-02-09 apklausos metu, liudytojas V. V. jau nurodė, kad prietaisu matavo anglies pasisotinimą bei širdies ritmą ir prietaisas jokių nukrypimų nuo normos nerodė, tačiau kokius duomenis tas aparatas parodė pasakyti negalėjo. Gi, teisme (praėjus ne mažam laiko tarpui), liudytojas V. V. jau nurodė konkrečius prietaiso rodmenis, o tai, kad neva liudytojas teisme geriau atsiminė įvykio aplinkybes, nei iškart po įvykio, iš tiesų kelia pagrįstų abejonių jo nurodomų aplinkybių teisingumu ir realaus to aparato panaudojimu. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad vaizdo įraše visiškai nematyti, jog V. V. būtų naudojęs minėtą aparatą. Priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, kad pradaręs medicinos automobilio šonines duris, V. V. kažką paima, nueina link nukentėjusiojo ir pasilenkia prie jo galvos, po ko nukentėjusiojo ranka šiek tiek pajuda, tačiau jokio aparato ant minėtos rankos piršto nėra matyti. Aptartos aplinkybės atitinka V. V. parodymus, jog jis davė pauostyti nukentėjusiajam A. Š. amoniako, į kurį A. Š. kūnas sureagavo – vos kilstelėjo ranką, ir visiškai prieštarauja V. V. parodymams apie naudotą aparatą ir jo duomenis.

15. Tai, kad A. Š. iš tiesų nebuvo agresyvus, o priešingai, jo būklė buvo gana sunki – vangus, nerišliai atsakinėjo, negalėjo atsikelti, nepastovėjo ant kojų, patvirtino ir liudytojai – policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą. Liudytojas J. P. parodė, kad nuvykus minėtu adresu, prie daugiabučio namo jis pamatė stovintį medikų automobilį, o už laiptinės ant pievos gulintį vyrą. Medikai buvo automobilyje, kuris stovėjo toliau nuo gulinčio asmens. Prie jo su kolega priėjo vairuotojas iš GMP automobilio. Vairuotojas sakė, kad vyrą apžiūrėjo, jo neims, nes jis yra stipriai apgirtęs, jį žino iš anksčiau, nes tekę pas jį važiuoti. Tuo tarpu medikė stovėjo kiek tolėliau nuo jų ir kiek prisimena, ji prie jų nepriėjo, nieko jiems nesakė. Iš pradžių jis kalbino gulintį vyrą, klausinėjo vardo, o vyriškis nerišliai atsakė, kad jis vardu: „A.“. Asmuo su savimi turėjo lapelį, kuriame buvo jo asmens kodas. Jis pats matė, kad ant to vyro atvirų kūno vietų, buvo įvairūs nubrozdinimai. Vyras nesiskundė skausmais, iš jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jo judesiai buvo nekoordinuoti, net nepastovėjo ant kojų. Medikai patvirtino, jog vyrui nereikalinga medicininė pagalba, todėl buvo nuspręsta pristatyti jį į laikino sulaikymo patalpas išblaivinimui ir administracinio protokolo surašymui. Iš pradžių A. Š. bandė atsistoti, bet nesėkmingai, jis visai nepastovėjo ant kojų, todėl laikydami už pažastų jie jį nuvedė iki tarnybinio automobilio, visą laiką vedant asmenį jis kažką nerišliai burbėjo. Analogiškas įvykių aplinkybes nurodė ir liudytojas G. Š.. Nors apeliantė, bando įtikinti, kad atvykus policijos pareigūnams teisės pažeidėjai dažniausiai neberodo agresijos ir tampa geri, tačiau akivaizdu, kad tokie teiginiai nieko nepagrįsti ir paneigti aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, t. y. jau nuo medikų atvykimo ir praėjus kelioms minutėms A. Š. nesureaguoja į vairuotojo-mediko atliekamus veiksmus, neatsigauna (neišblaivėja) nuo amoniako, jokių aktyvių veiksmų neatlieka. Taigi, teigti, kad A. Š. buvo agresyvus ir dėl to, nebuvo galimybės įvertinti būtinosios pagalbos reikalingumo/ nereikalingumo rodiklių (AKS, kvėpavimo dažnis, SpO₂, kūno temperatūra, sąmonės būklė, Glazgo komų skalė, skausmo lokalizacija, jo stiprumas balais, pulsas, odos, vyzdžių būklė, meninginiai simptomai), nėra pagrindo.

16. Kaip matyti, apeliante skunde teigia, kad teismas remiantis tik nereikšmingais jos ir liudytojo V. V. parodymų neatitikimais, vertino jų parodymus kritiškai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė ir išanalizavo D. S. ir liudytojo V. V. parodymus bei nurodė motyvuotus argumentus, paaiškinančius, kodėl D. S. ir liudytojo V. V. parodymai tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais nesutampa (dėl agresyvaus elgesio, priėjimo prie nukentėjusiojo skaičiaus, bendravimo su pareigūnais, A. Š. bendravimo su praeiviais, pasipriešinimo pareigūnams ir t. t.) yra prieštaringi, nenuoseklūs, juos paneigia ir objektyvūs įrodymai, todėl D. S. ir liudytojo V. V. parodymai laikytini nepatikimais ir vertintini kritiškai. Apylinkės teismas D. S. ir liudytojo V. V. parodymus vertino kartu su kitais bylos įrodymais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, D. S. ir liudytojo V. V. parodymų patikimumo tikrinimas buvo atliktas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

17. Nors kaip minėta, D. S. teigia, kad ji tinkamai įvertino A. Š. būseną bei gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką, jokių būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių nebuvo, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neabejotinai nustatyta, jog D. S. pagal savo kompetenciją neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam ir netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo - skubiosios pagalbos skyrių.

18. Kaip matyti, D. S. apklausiama teismo posėdyje parodė, kad atvyko pagal iškvietimą, ji laikėsi atstumo, prie A. Š. buvo priėjusi 1,5 metro atstumu ir matė, kad jis buvo sąmoningas, kalbėjo, kojas, rankas kilnojo. Jeigu vertinti pagal Glazgo komos skalę, tai jis ir kvėpavo, ir atsimerkęs buvo. Kitaip apžiūrėti jo negalėjo, nes jis atsisakė medicinos pagalbos. Dar nuteistoji D. S. parodė, kad iš darbo patirties gali nustatyti kokiu dažnumu kvėpuoja žmogus. Normalus kvėpavimas yra 16-18 iki 20 kartų per minutę suaugusiam žmogui. A. Š. kvėpavimas buvo normalus, ritmingas, tolygus, apie 15-16 kartų per minutę. To žmogaus vyzdžiai buvo normalūs. Žmogaus veidą ir jo vyzdžius ji matė tada, kai su policija antrą kartą buvo priėjusi prie to žmogaus. Jis mirksėjo. Kažkur rankoje buvo nubrozdinimas, nubrozdinimą kelių dienų ji matė, buvo šašas, bet ant kūno nematė daugiau sužalojimų, nes jis buvo apsirengęs. Kai atvažiavo pareigūnai, tai ji kartu su jais priėjo prie to žmogaus ir stovėjo prie policijos pareigūnų maždaug apie 1,5 metro atstumu nuo to vyriškio. Asmens būklę ji vertino lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą: jeigu žmogus atsako, gestikuliuoja, kilnoja kojas, tai jis yra sąmoningas. Prie pareigūnų ji dar kartą paklausė žmogaus, ar jam reikalinga pagalba, ar jis važiuos su jais (medikais), bet jis pasakė, kad ne. Kai žmogus atsisako pagalbos, ji yra bejėgė. Apie atsisakymą kortelėje ji įrašė, kad jis atsisako pagalbos, ir, kad žmogus nesutinka pasirašyti. Tokiems D. S. parodymams antrino ir V. V..

19. Nors D. S. parodė, kad ji tinkamai apžiūrėjo nukentėjusįjį A. Š. - nustatė jo kvėpavimą (normalus, ritmingas, tolygus, apie 15-16 kartų per minutę), matė jo akių vyzdžius – normalūs, atvykus policijos pareigūnams ji dar kartą priėjo prie A. Š. ir jį apžiūrėjo – matė jo vyzdžius, jis mirksėjo, atsakinėjo į klausimus, gestikuliavo, kilnojo kojas, ir įvertino tuo metu buvusius būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius, tačiau teisėjų kolegija tokius jos parodymus atmeta kaip nepagrįstus, paneigtus byloje esančių įrodymų visuma. Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta (vaizdo įrašas - 21:13:46 val. D. S. prieina prie nukentėjusiojo, stovi maždaug 1,5 metro atstumu nuo nukentėjusiojo, o 21:14:07 val. nueina link automobilio), kad D. S. atvykusi į įvykio vietą ir priėjusi prie nukentėjusiojo A. Š. 1,5 metro atstumu, praleido ne ilgiau pusės minutės. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jokių nukentėjusiojo A. Š. objektyvios būklės įvertinimo veiksmų D. S. neatliko. Nors D. S. teigimu, A. Š. buvo sąmoningas, jo kvėpavimas buvo normalus, ritmingas, tolygus, apie 15-16 kartų per minutę, tačiau nėra aišku, kokiais rodikliais D. S. rėmėsi tai vertindama, jeigu ji prie nukentėjusiojo arčiau priėjusi nebuvo, jo neapžiūrėjo ir nukentėjusiojo būklės nevertino, kaip ir nepraleido kvėpavimui apskaičiuoti nurodyto laiko, t. y. minutės. Kita vertus, kaip jau aptarta aukščiau, A. Š. nugriuvus ir atsigulus ant žemės, jo padėtis tiek iki medikų atvykimo, tiek jiems atvykus, taip pat ir iki policijos pareigūnų atvykimo, mažai keitėsi, jo judesiai buvo riboti, lėti. Net ir davus pauostyti amoniako, A. Š. reagavo vangiai, o policijos pareigūnų teigimu, jiems atvykus, A. Š. buvo neadekvatus, visiškai nepastovėjo ant kojų. Taigi, nors D. S. bando įtikinti, kad ji tinkamai apžiūrėjo nukentėjusįjį ir įvertino jo būklę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ne ilgesnis nei 30 sekundžių vizualinis gulinčio asmens vertinamas iš 1,5 metrų atstumo, negali būti laikomas tinkama asmens, kuriam kviečiama greitoji medicinos pagalba apžiūra, o vairuotojo-paramediko pasiuntimas prie gulinčio asmens, praėjus dviem minutėm nuo jos trumpo priėjimo prie nukentėjusiojo, bei asmens stebėjimas per ne mažą atstumą apie valandą laiko, fiksuojant gulinčio asmens vangius judesius, nėra tapatus asmens apžiūrai, leidžiančiai įvertinti objektyvią asmens sveikatos būklę, jo sąmoningumą bei spręsti dėl būtinosios pagalbos indikacijų.

20. Be to, nors D. S. taip pat teigė, kad atvykus policijos pareigūnams, ji dar kartą įvertino asmens būklę, tačiau ir tokie D. S. teiginiai yra paneigti byloje esančiais įrodymais, o būtent kiemo kamerų vaizdo bei policijos pareigūnų Body kamerų įrašais, iš kurių matyti, jog atvykus policijos pareigūnams D. S. prieina prie laiptinės, atokiau nuo nukentėjusiojo ir praleidusi vos keliolika sekundžių, nueina į automobilį. Ji nukentėjusiojo neapžiūri, jo sveikata nesidomi ir apie jokį medicininės pagalbos teikimą nukentėjusiojo neklausia. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad D. S. A. Š. neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios jo sveikatos būklės, būtinosios pagalbos indikacijų ir jokių kitų veiksmų nesiėmė, kas konstatuota ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitoje, tas atsispindi ir (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvadoje bei greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelės forma Nr. (duomenys neskelbtini), jos pildymo bei teiktos pagalbos išvadoje.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas per daug suabsoliutino GMP Kvietimo kortelės pildymo pažeidimą ir dėl to surašytą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitą (toliau – Valstybinės akreditavimo tarnybos ataskaita) bei (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvadą, ir tuo remiantis nepagrįstai konstatavo, jog ji netinkamai suteikė medicinos pagalbos paslaugas.

22. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos vidaus medicinos audito išvadose (2 t., b. l. 144-146) iš tiesų konstatuota, kad D. S. pildytoje GMP kvietimo kortelių forma 110/a yra nustatyti išvadoje nurodomi neatitikimai, dėl ko, apeliantės teigimu, ji buvo nubausta drausmine nuobauda - įspėjimu. Tačiau šioje baudžiamoje byloje D. S. pateikti kaltinimai ne dėl to, kad ji netinkamai užpildė GPM kvietimo kortelę, o dėl to, kad ji neatliko savo, kaip skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigų, ko pasėkoje mirė A. Š..

23. Gi, (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos vidaus medicinos audito išvadose konstatuota, jog pacientui (A. Š.) atsisakius, nebuvo atliktas paciento būklės vertinimas, tačiau kortelėje nėra nurodyta, kokia tuo metu buvo paciento sąmonės būklė, kiti objektyviai stebimi paciento sveikatos parametrai (kvietime nurodytas kraujavimas iš alkūnės), paciento elgesys, kokios buvo įvykio aplinkybės, perdavimas policijos ekipažui. Taigi iš to seka, kad pacientui atsisakius, nėra vertinama paciento būklė, tačiau tokiu atveju turi būti vertinami būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai, iš kurių būtų galima spręsti, reikia jam teikti būtiną medicinos pagalbą ar ne. Šiuo atveju jokių įrašų apie nukentėjusiojo A. Š. objektyviąją būklę nėra. A. Š. iš viso nebuvo apžiūrėtas ir nebuvo atliktas būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių vertinimas, ko pasėkoje nukentėjusiajam nebuvo teikta būtinoji pagalba ir jis nebuvo transportuojamas į ligoninę. Būtent tai konstatuota ir minėtoje išvadoje, t. y. kad pagalba pacientui nebuvo teikta.

24. Greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelės forma Nr. (duomenys neskelbtini), jos pildymo bei teiktos pagalbos išvadoje nurodyta, kad: filmuotoje medžiagoje matoma, kaip tik atvykę 2021-07-15 21.13 val. abu ekipažo nariai (GMP slaugos specialistė D. S. ir paramedikas-vairuotojas V. V.) prieina prie gulinčio šalia namo paciento (A. Š.), prie jo sustoja, GMP slaugos specialistė gestikuliuoja rankomis, o pasilenkęs vairuotojas-paramedikas pajudina pacientą. GMP brigados nariai 21.14 val. grįžta į GMP automobilį. Nuo 21.15 val. iki 21.18 val. iš automobilio išlipęs vairuotojas-paramedikas, iš vaistų dėžės pasiima kažką (sunku įvardinti ką, nes nesimato), prieina prie paciento, pasilenkia prie jo, atlieka kažkokius veiksmus. Pacientas reaguoja vangiai. Tuo metu GMP slaugos specialistė užfiksuota sėdinti GMP automobilyje. Daugiau nei vairuotojo-paramediko, nei GMP slaugos specialistės veiksmų, susijusių su paciento apžiūra nestebima. 22.02 val. atvykus policijos ekipažui, abu GMP komandos nariai prieina prie paciento, pabendrauja su atvykusiais pareigūnais, 22.03 val. GMP slaugos specialistė sugrįžta į GMP automobilį, vairuotojas-paramedikas 22.04 val. ir išvyksta. 22.05 val. Policijos pareigūnai įsikelia vangų pacientą į policijos automobilį ir taip pat iš įvykio vietos išvyksta. Kadangi vaizdo įraše nėra garso įrašo, tai sunku vertinti ar pacientas atsisakė apžiūros. Nustatyta, kad GMP slaugos specialistė atliko ne pilnai išsamią paciento apžiūrą (2 t., b. l. 147).

25. Valstybinės akreditavimo tarnyba, neplaninio patikrinimo metu, įvertinusi paciento medicininius dokumentus, visas nurodytas aplinkybes ir faktus, (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos skyriaus pateiktus dokumentus, (duomenys neskelbtini) AVPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pateiktą informaciją, taip pat konstatavo, kad D. S. neapžiūrėjo ir neįvertino A. Š. būklės - nevertinti būtinosios pagalbos reikalingumo/ nereikalingumo rodikliai: AKS, kvėpavimo dažnis, SpO₂, kūno temperatūra, sąmonės būklė, Glazgo komų skalė, skausmo lokalizacija, jo stiprumas balais, pulsas, odos, vyzdžių būklė, meninginiai simptomai, tai yra, D. S. neįvertino objektyvios paciento būklės pagal kompetencija, nesuteikė būtinosios pagalbos (2 t., b. l. 156-161). Tam iš esmės neprieštarauja ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, kuriose konstatuoja, kad D. S. atvykusi į iškvietimą neatliko tinkamos A. Š. įprastinės apžiūros ir būklės vertinimo (5 t., b. l. 5-12). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, teisėjų kolegijos vertinimu, (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos vidaus medicinos audito išvadose, tiek ir Valstybinės akreditavimo tarnybos ataskaitoje pateiktos išvados yra pagrįstos išsamia bylos duomenų analize, todėl abejoti jų patikimumu ir pagrįstumu, kuriomis rėmėsi ir apylinkės teismas, apygardos teismas neturi pagrindo.

26. Atmestini, apelianto skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nevertino LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. V-895 „D. G. medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo” ir Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. V-1234 Dėl formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė", formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė" pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių patvirtinimo“. Kaip jau minėta anksčiau, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto teises, pareigas, kompetenciją, o taip pat ir atsakomybę nustato medicininė norma. Būtent medicininė norma yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis greitosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareigas, t. y. ką ir kaip turi atlikti, ir medicininė norma yra privaloma visiems skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistams. Tuo tarpu apelianto minimi ministro įsakymai yra susiję su medicinos pagalbos įstaigos teikiamomis paslaugomis ir greitosios medicinos pagalbos teikimo kortelės formos pildymu, tačiau juose nėra nurodoma konkrečių slaugytojos pareigų. Aptariamu atveju, D. S. inkriminuota veika ne dėl to, kad ji netinkamai išmatavo/įvertino paciento buvusius parametrus, o dėl to, kad D. S. iš viso neatliko jokių veiksmų, t. y. neapžiūrėjo A. Š., neįvertino būtinosios medicinos pagalbos reikalingumo rodiklių ir nesuteikė būtinosios pagalbos.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog D. S., atvykusi pagal iškvietimą ir radusi akivaizdžiai neblaivų asmenį, jo neapžiūrėjo, neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ir nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos – netinkamai atliko savo pareigas, tuo pažeidė (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-05-20 įsakymu Nr. V-37 patvirtintos „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarkos“ 12 punkto, (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 patvirtintų „Medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginių nuostatų“ 6.1. punkto, taip pat MN 28, 10.1.; 14.1.1; MN 142, 10.1; 12.3.2; 12.3.8; 12.3.10; 12.3.11, reikalavimus.

28. Tačiau vienas įrodytas nusikalstamos veikos požymis – netinkamas pareigų atlikimas, savaime nepagrindžia kitų nusikalstamos veikos požymių. Kaip minėta, būtinas BK 229 straipsnio sudėties požymis yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos), todėl byloje turi būti nustatyta, kad būtent netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė.

29. Teismų praktikoje materialiosiose nusikaltimo sudėtyse priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar asmens padarytas teisės aktų nustatytų reikalavimų pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Konkrečiu atveju turi būti įvertinami ne tik asmens galimai padaryti teisės aktų nustatyti specialių taisyklių pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo įvykio, sukėlusio nurodytus padarinius, priežastis. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (tam tikrų teisės aktų reikalavimų pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas veikos rezultatas.

30. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. Š. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo dešinėje pusėje, kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimu, tai komplikavosi ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę. A. Š. mirtis konstatuota 2021-07-15 23.01 val. (greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis). A. Š. lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 3,36 promilės etilo alkoholio. Gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį. Pilvo sumušimas su blužnies plyšimu ir ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę A. Š. padaryta kieto, buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2021-07-15. Gyvam asmeniui toks pilvo organo sužalojimas būtų kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikimu. Odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje A. Š. padaryta kieto buko daikto poveikyje, prieš 1-2 dienas iki mirties, tai įtakos mirčiai neturėjo ir gyvam asmeniui būtų kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b.l. 113-114).

31. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pilvo sumušimas su blužnies plyšimu ir ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę A. Š. galėjo būti padarytas jam griūnant ir pilvo viršutine dalimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą, turintį briaunas. Tai nurodo poodinė kraujosruva pilve, kraujosruva pilvo minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimo pobūdis ir lokalizacija (1 t. b. l. 118).

32. Iš 2022 m. vasario 14 d. teismo medicinos specialisto G. S. paaiškinimų matyti, kad peržiūrėjęs 2021-07-17 vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas (duomenys neskelbtini) namo ir jo kiemo vaizdas nuo (duomenys neskelbtini) namo pusės, nuo 19:52:18 iki 22:04:23 paaiškino, kad sumušimas atsirado nuo griuvimo, pilvo kaire puse atsitrenkiant į atsikišusį metalinį turėklą. Taip pat paaiškino, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti pas A. Š. nustatyti kairės pusės 8, 9, 10 šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti to paties griuvimo ant kairiojo šono metu. Tuo pat metu įvyko ir blužnies plyšimas. Šonkaulių lūžiai neturėjo įtakos blužnies plyšimui. Blužnis plyšo nuo griuvimo ir pilvo kaire puse atsitrenkiant į buką daiktą, tai yra metalinį turėklą. Po sužalojimų, t. y. pilvo sumušimo su blužnies plyšimu ir ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, A. Š. galėjo būti sąmoningas, orientuotis aplinkoje, bendrauti, vaikščioti tol, kol dėl vykstančio kraujavimo į pilvo ertmę jis neteko sąmonės. Šis laiko tarpas gali būti įvairus, tai priklauso nuo kraujavimo intensyvumo. Šiuo atveju galėjo užtrukti apie valandą laiko. Mirtinas ūminis nukraujavimas gali tęstis įvairiai, tai priklauso nuo organo plyšimo pobūdžio, kraujo spaudimo, girtumo laipsnio. Šioje situacijoje galėjo būti iki trijų valandų. Poodinė kraujosruva pilvo dešinėje pusėje tiesioginės įtakos nukentėjusio mirčiai neturėjo. Gyvam asmeniui poodinė kraujosruva būtų kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Poodinė kraujosruva pilvo dešinėje pusėje ir kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimas galėjo atsirasti pirmo griuvimo metu. Poodinė kraujosruva pilvo dešinėje pusėje ir kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimas atitinka vaizdo įraše nukentėjusiajam griūnant ant suoliuko. Poodinė kraujosruva pilvo dešinėje pusėje šiuo atveju išryškėjo tuoj pat po griuvimo ir atsitrenkiant į buką daiktą, t. y. suoliuką. Pagal pateiktus vaizdo įrašus, kur nukentėjusysis eina link (duomenys neskelbtini) namo, lipa laipteliais prie pirmos laiptinės ir atsisėda ant suoliuko, galima teigti, kad nukentėjusysis yra išoriškai sveikas, nukentėjusiojo eisena tik kaip girto asmens, nėra jokių požymių, kad jis būtų sužalotas. Tuo metu, kai apžiūrėjo medicinos darbuotojai, galėjo nematyti ir įtarti A. Š. sužalojimus. Tuo metu nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas. Taip pat specialistas paaiškino, kad peržiūrėjęs „Body“ kamerų „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip policijos pareigūnai kelia nukentėjusįjį į tarnybinio automobilio laikino sulaikymo kamerą, galima manyti, kad žmogus jau buvo prieblandinėje sąmonės būsenoje, ką sukėlė sunkus girtumas ir vykstantis kraujavimas į pilvo ertmę dėl plyšusios blužnies. (1 t., b. l. 120-122).

33. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Anot apeliantės, net jei A. Š. ir būtų pristatytas į ligoninės priėmimo skyrių, išvengti A. Š. mirties nebuvo realios galimybės. Apeliantės teigimu, šiuo atveju įtarti A. Š. pilvo sumušimą, blužnies plyšimą, kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ar kitokius gyvybei keliančius bei būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius nebuvo galimybės, kas rodo, kad tokie jos veiksmai tik teoriškai ir hipotetiškai galėtų būti susiję su atsitiktiniu priežastiniu ryšiu, tačiau ne su būtinuoju – dėsningu priežastiniu ryšiu. Tai, anot apeliantės pagrindžia ir kartu su apeliaciniu skundu pateikta 2023-05-23 UAB „(duomenys neskelbtini)“ teismo medicinos konsultacine specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurią surašė teismo medicinos gydytojas dr. P. P. (4 t., b. l. 54-61). Kaip matyti, šioje išvadoje konstatuota: Blužnies traumos - tai tiesioginis smūgis į pilvo kairę pusę, autotraumatizmas kritimas iš aukščio. Blužnies plyšimas gali būti dviejų tipų: pirminis, kai plyšta iš karto ir antrinis, kai pradžioje kraujas kaupiasi po kapsule ir tik po kelių dienų plyšta kapsulė ir įvyksta masyvus nukraujavimas. Pagal M. A. S. „Morfologija uždaros krūtinės ir pilvo traumos“, nurodo, kad plyšus blužniai per pirmas 6 valandas pilvo ertmėje randama nuo 500 ml iki 1 litro kraujo, o po 12 valandų artėja net iki 2 litrų. Nukraujavimo simptomai priklauso nuo kraujavimo intensyvumo ir aiškiai būna stebimi tik smarkiai nukraujavus. Blužnies plyšimo sąlygotas kraujavimo intensyvumas galėjo padidėti asmenį talpinant į policijos automobilį, jį gabenant, judinant, kraunant, aktyviai keičiant jo kūno padėtį. Nukentėjęs asmuo, pagal bylos duomenis tikėtina patyręs sužalojimą 20:20 val., galėjo būti sąmoningas 21:13 val. atvykus GMP brigadai, nes nukraujavimas vystėsi pagal pirminį blužnies plyšimo mechanizmą, jis yra lėtesnis. Net ir atlikus išsamų paciento būklės įvertinimą įvykio vietoje (spaudimo matavimas, kvėpavimas, sąmonės būklės vertinimas), GMP brigada galėjo negauti duomenų apie vidinį kraujavimą (esamą traumą). GMP darbuotojas, kuris naudoja stetoskopą ir mechaninį pripučiamą spaudimo aparatą, neturi galimybės kokybiškai išmatuoti spaudimą asmeniui (uždėti mandžetę, išklausyti stetoskopą), kuris tam priešinasi judindamas ranką, kalbėdamas ar kitaip trukdydamas, nes matuojant spaudimą asmuo turi nekalbėti ir būti ramus. Vertinti nukentėjusiojo sąmonės sutrikimo būklę tik pagal vaizdo įrašą negalima, nes vertinami judesiai, kalba, atsimerkimas. Pagal vaizdo įrašą girtumas taip pat nevertinamas.

34. Savo pateiktoms išvadoms paaiškinti ir patikslinti apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti - specialistas G. S. ir ekspertas P. P.. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teismo posėdyje apklausiamas specialistas G. S. tvirtino savo išvadą (ir papildomą išvadą). Jis nurodė, kad neprieštarauja, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galimai atsirado įvykio metu. Vaizdo įraše nebuvo jokio epizodo, kad žmogus atsitrenktų šonu, alkūne ar dešiniu šonu, kad jis būtų metamas, trenkiamas. Nebuvo tokio momento, kad tokie sužalojimai galėtų atsirasti transportavimo metu. Filmuotoje medžiagoje matosi, kad buvo poodinė kraujosruva, o, kad nustatyti, kas pilvo ertmėje vyksta ar įvyko (galbūt šonkaulių lūžiai), tai reikalinga apčiuopa, kraujospūdžio matavimas, tyrimas reikalingas. Išorinį sužalojimą med. darbuotoja galėjo matyti. Kraujospūdžio, pulso matavimas gali parodyti, kad yra kraujavimas į vidinę pilvo ertmę, išmatavimas duoda minčių apie galimą traumą, pulsas nebūna normalus traumos metu, šonkaulių apčiupinėjimas padeda atskleisti ir nustatyti traumą. Akių vyzdžiai nerodo vidinio kraujavimo. Kritinės būklės vyzdžiai neparodo, nebent narkotikų vartojimą, o traumų nerodo. Šiuo atveju žmogus guli ir nekontaktuoja, nejuda, žinoma, kad galima įtarti sunkesnį atvejį. Dešinėje pilvo pusėje matosi kraujosruva. Specialistas negali atsakyti, ar pilvas buvo apnuogintas, kai greitosios med. pagalbos darbuotojai jį apžiūrėjo. Pagal vaizdą matosi, kad med. darbuotoja stovėjo, o žmogus gulėjo. Ji pasižiūrėjo į tą žmogų, tokiu atveju nieko nepamatysi, bet galėjo bent pasilenkti. Neįvertino, nepamatė sužalojimo ir nepagalvojo apie trauminį sužalojimą. Galima bandyti išmatuoti kraujospūdį ir judančiam žmogui. Sąlygos nebuvo tinkamos geram kraujospūdžio pamatavimui, bet reiktų bandyti matuoti. Atsakydamas į teisėjo klausimus, specialistas nurodė, kad jis įtartų, jog jo būklė susijusi ne vien su girtumu, įtartų sveikatos problemas. Yra išoriniai sužalojimai, todėl turėtų būti įtarimai, kad yra rimtesnės traumos, pagal įrašą matosi, kad reikia įtarti rimtesnę traumą. Vidinį kraujavimą ligoninės sąlygomis galima nustatyti. Atsakydamas į gynėjo klausimus, specialistas taip pat parodė, kad jis mano, jog medicinos darbuotoja galėjo nematyti, neįtarti traumos. Matosi, kad kraujavimas trunka ilgą laiką, kol įvyksta mirtis, tas kraujavimas po traumos vyko palaipsniui, kaupėsi pilvo srityje ir žmogus mirė. Papildomai atsakydamas į gynėjo klausimus, specialistas G. S. paaiškino, kad sąmonės būsenos med. ekspertai neaptarinėja, tai yra psichiatrinis vertinimas, o jo tyrimo duomenys yra pagal nustatytą kraujo kiekį, pagal nustatytą alkoholio kiekį ir pagal vaizdo įrašus - susidaro tokia išvada, kad sąmonė nebuvo aiški. Atlikus veiksmus akivaizdu, kad tai nebuvo tinkamas med. darbuotojų ar policijos darbuotojų elgesys (4 t., b. l.191-192).

35. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas P. P. taip pat tvirtino savo išvadą. Ekspertas paaiškino, kad jei žmogus būtų blaivas ir taip sužalotas, tai jis būtų susirietęs ant to šono, laikytųsi už to šono, o kadangi jam stiprus girtumas, tai jo poza nerodo, kad yra sužalotas. Žmogus turi leisti matuoti spaudimą, jis negali priešintis, nes tokiu atveju neturėsim tikslios informacijos. Spaudimo matavimai tokiu atveju gali parodyti šoką. Pulsas taip pat gali nurodyti šoką, bet pasodinus jis normaliai sėdėjo, nenugriuvo ant šono. Jis atrodė kaip girtas, niekuo nesiskyrė nuo eilinio prisigėrusio žmogaus, ką policininkai mato kasdien. Šiuo atveju negalėjo įtarti smegenų traumos, išsiplėtę vyzdžiai nieko nesako apie vidinį kraujavimą. Reikia žinoti, kuriam šone reikia čiuopti, žmogus turi pats pasakyti. Jis kalbinamas turi normaliai kalbėti, jei jis keiksnoja, tai jo negali apžiūrėti, nes jis priešinasi. Turi būti visiška ramybė, kad nustatytų kraujo spaudimą. Tokio dydžio blužnies plyšimas nėra mirtinas. Didesni plyšimai operuojami, o mažesni neliečiami. Jei ligoninėj būtų, tuomet šalintų blužnį, nes stipriai nukraujavęs. Taip pat ekspertas paaiškino, kad sąmonės būklė vertinama pagal akis, žodinį kontaktą, iš vaizdo kamerų būklė nevertinama. Jie nenustatinėja sąmonės būklių (4 t., b. l. 192)

36. Siekiant nustatyti ar nukentėjusiajam A. Š. buvo tinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos teikiant jam skubią medicinos pagalbą, ir, ar yra priežastinis ryšys tarp D. S. veiksmų ir A. Š. mirties, 2024-11-04 Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo paskirta atlikti deontologinę teismo medicinos ekspertizę. 2025-10-16 Panevėžio apygardos teisme gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Išvadose konstatuota: 1) 2021-07-15 21 val. 13 min. į iškvietimą atvykusi slaugos specialistė D. S. neatliko tinkamos A. Š. įprastinės apžiūros ir būklės vertinimo, kadangi pacientas nuo medicinos pagalbos ir transportavimo sąmoningai atsisakė, o pacientų apžiūra ir būklės įvertinimas yra medicinos pagalbos dalis. Nesant trauminės anamnezės ir akivaizdaus pavojaus paciento gyvybei tuo metu įtarti pilvo traumą su blužnies plyšimu nebuvo galimybės; 2) Remiantis lauko kameros video įrašais, matyti, kad GMP medicinos darbuotojai 2021-07-15 laikotarpyje nuo 21.13 val. iki maždaug 22.00 val. galėjo stebėti paciento būklę iš automobilio. Komisijos vertinimu tuo metu nebuvo akivaizdžių požymių, rodančių iškilusį pavojų paciento gyvybei. Tačiau remiantis atvykusių policijos pareigūnų body kamerų įrašais, 2021-07-15 maždaug apie 22.05 val. paciento būklė buvo akivaizdžiai pablogėjusi ir turėtų būti vertinama kaip komos būsena (nebuvo žodinio atsako ir kontakto su pacientu, nebuvo jokio motorinio atsako į skausmą pareigūnams spaudžiant pirštais paausių sritis, nebuvo adekvataus žvilgsnio kontakto). Kadangi bet kurios kilmės komos būsena laikoma potencialiai pavojinga gyvybei, tuo metu GMP medikams buvo tikslinga pakartotinai įvertinti tokią būklę dinamikoje (nuo pirminės paciento apžiūros praėjus nemažam laiko tarpui, t. y. apie 50 minučių) ir pacientą nugabenti į stacionarą; 3) 2021-07-15 21.13 val. A. Š. pilvo paviršius apžiūrėtas nebuvo, nes jis atsisakė medicinos pagalbos paslaugų. Komisijos vertinimu tuo metu nebuvo akivaizdžių požymių, rodančių iškilusį pavojų paciento gyvybei; 4) Negalima vienareikšmiškai patvirtinti, kad tarp (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties skubios medicinos pagalbos slaugos specialistės D. S. veiksmų (pakartotinas paciento būklės neįvertinimas 2021-07-15 apie 22.05 val.) ir A. Š. mirties yra priežastinis ryšys, kadangi negalima kategoriškai teigti, kad ir laiku, t. y. 2021-07-15 apie 22.05 val. (kai pacientui išsivystė komos būsena) nusprendus pacientą transportuoti į stacionarą būtų galima išvengti jo mirties, kadangi tuo metu medikai neturėjo informacijos (anamnezės) apie buvusią pilvo traumą, o tokiu atveju būtų apsunkinta ir užsitęsusi laike paciento sunkios būklės diferencinė diagnostika, kurią ypač komplikuotų paciento sunkus girtumas. Be to, kraujavimas į pilvo ertmę tuo metu turėjo būti jau pažengęs, todėl laiko diagnostikai bei operaciniam gydymui galėjo būti per mažai (5 t., b. l. 5-12).

37. Taigi, kaip jau buvo išsamiai išanalizuota, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog D. S., atlikdama savo, kaip skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigas, jas atliko netinkamai, nes neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ir nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam A. Š.. Tačiau vertinant, ar (ne)egzistuoja priežastinis ryšys tarp minėtų pareigų pažeidimo ir A. Š. mirties, svarbu pabrėžti, kad išsamiai išanalizavus specialistų/ekspertų išvadas bei jų paaiškinimus ir net atlikus deontologinę teismo medicinos ekspertizę nebuvo gautas vienareikšmiškas atsakymas ar D. S. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su A. Š. mirtimi.

38. Kaip matyti, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. Š. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo dešinėje pusėje, kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimu, tai komplikavosi ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę. Pilvo sumušimas su blužnies plyšimu ir ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę A. Š. galėjo būti padarytas jam griūnant ir pilvo viršutine dalimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą, turintį briaunas. Specialistas G. S. paaiškino, kad sumušimas atsirado nuo griuvimo, pilvo kaire puse atsitrenkiant į atsikišusį metalinį turėklą, o mirtinas ūminis nukraujavimas šiuo atveju, priklausomai nuo organo plyšio pobūdžio, kraujo spaudimo, girtumo laipsnio, galėjo būti iki trijų valandų (2021-07-15 19:52:27 griūna ant kito suoliuko, po to ant žemės; 19:53 val. atsisėda ant suoliuko, sėdi; 20:18 - 20:20 val. atsistojo, laikydamasis už turėklų koja peržengia suoliuką, griūna nuo suoliuko ant žemės, guli. 2021-07-15 23.01 val. konstatuota A. Š. mirtis). Specialistas G. S. mano, jog medicinos darbuotoja galėjo nematyti, neįtarti traumos, tačiau, ant A. Š. buvo matyti poodinė kraujosruva, todėl išorinį sužalojimą med. darbuotoja galėjo matyti ir galėjo atlikti kraujospūdžio, pulso matavimus, kurie būtų davę minčių apie vidinę traumą. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje konstatuota, kad net ir 21:13 val. atlikusi išsamų paciento būklės įvertinimą (spaudimo matavimas, kvėpavimas, sąmonės būklės vertinimas), GMP brigada galėjo negauti duomenų apie vidinį kraujavimą (esamą traumą). Ekspertas P. P. paaiškino, kad nei žmogaus veiksmai nei jo poza tuo metu nerodė, kad jis yra sužalotas ar, kad jam skauda. Jis atrodė kaip girtas, niekuo nesiskyrė nuo eilinio prisigėrusio žmogaus. Žmogus turi pats pasakyti kur jam skauda, kad žinoti, kuriam šone reikia čiuopti.

39. Šiuo atveju pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pilvo sumušimą su blužnies plyšimu A. Š. patyrė dar iki GMP brigados atvykimo, o ūminis kraujavimas į pilvaplėvės ertmę, medikams atvykus, jau buvo prasidėjęs. Vis dėlto, byloje kylančios abejonės dėl to, ar net ir laiku apžiūrėjus pacientą ir atlikus išsamų jo būklės vertinimą, būtų nustatytas kraujavimas į pilvo ertmę, jis būtų laiku transportuotas į stacionarą ir išvengta negrįžtamų padarinių, nebuvo pašalintos net ir apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą. Ekspertai specialistai nurodė, kad D. S. galėjo neįtarti pilvo traumos. Gi, ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog 21:13 val. įprastinė paciento (A. Š.) apžiūra ir būklės vertinimas tinkamai neatliktas, nes pacientas medicininės pagalbos atsisakė, tačiau jokio akivaizdaus pavojaus jo gyvybei nebuvo. Apie 22:05 val. paciento būklė akivaizdžiai pablogėjo, todėl buvo tikslinga pakartotinai įvertinti paciento būklę ir nugabenti į stacionarą. Taip pat padaryta išvada, kad net ir laiku, t. y. 22.05 val., nusprendus pacientą transportuoti į stacionarą, negalima kategoriškai teigti, jog būtų išvengta mirties, kadangi tuo metu laiko diagnostikai bei operaciniam gydymui (nesant informacijos apie anamnezę, pacientui esant neblaiviam) galėjo būti per mažai.

40. Taigi, teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka gautus duomenis, net ir įvertinusi aptartas aplinkybes, kad D. S. netinkamai atliko skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigas, daro išvadą, kad surinkti duomenys neleidžia neabejotinai spręsti, jog A. Š. mirė būtent dėl D. S. veikos, t.y. netinkamo tarnybos pareigų atlikimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje kylančios abejonės neduoda pagrindo konstatuoti esant teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp D. S. netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir A. Š. mirties, t. y. bylos duomenys nesudaro pagrindo neginčytinai spręsti, kad A. Š. mirtis buvo dėsningas netinkamai atliktų D. S. pareigų padarinys. Kadangi, bylos duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp D. S. veiksmų/neveikimo ir A. Š. mirties, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nėra nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje sudėties požymių visumos. Atsižvelgiant į tai, D. S. pagal BK 229 straipsnį išteisintina, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis ((duomenys neskelbtini)straipsnio 1 punktas).

41. Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą, kad D. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje požymių visumos ir ji išteisintina, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (įskaitant kazuso) buvimą, nebepasisakoma. Tuo tarpu dėl kasacinio teismo nutartyje pateiktų nurodymų - praktikos klaidos ar grubios medicinos praktikos klaidos vertinimo, pažymėtina, kad tokį vertinimą atlieka ne teismas, o gydytojo profesinės kompetencijos vertinimo komisija. Būtent ši komisija pagal teisės aktus nagrinėja ir teikia išvadas dėl specialistų profesinės veiklos bei sprendžia, ar gydytojo veika laikytina tiesiog praktikos klaida, ar tai yra grubi praktikos klaida.

42. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl D. S. nuteisimo pagal BK 229 straipsnį ir ją išteisinus dėl minėtos nusikalstamos veikos, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išspręstini kiti byloje esantys klausimai.

43. Byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. Š. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinio atsakovo - (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotis, priteisti 360 Eur turtinę ir 8000 Eur neturtinę žalą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas (3 t., b. l. 94-101). (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad D. S. išteisinama pagal BK 229 straipsnį kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinis ieškinys (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stoties atžvilgiu paliekamas nenagrinėtu. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Š. išaiškintina, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalies 2 punktas).

44. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas gali būti skiriamas kartu su bausme (BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 68² straipsnis), kadangi nagrinėjamu atveju D. S.yra išteisinama ir bausmė jai neskiriama, nesama kito pagrindo taikyti jai baudžiamojo poveikio priemones.

45. (duomenys neskelbtini) straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į minėtas BPK straipsnio nuostatas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos už nukentėjusiojo A. Š. atstovavimą (3 t., b. l. 144-146) ir išlaidos, susidariusios dėl teismo procesinių dokumento įteikimo, kurias apylinkės teismas pripažino proceso išlaidomis, iš D. S. nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. S. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu atėmimą 2 metams – panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Š. civilinį ieškinį, pareikštą (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbos stotis, palikti nenagrinėtą.

Nepriteisti iš D. S. valstybės naudai 481,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiojo A. Š. atstovavimą ir 19,92 Eur proceso išlaidų, susidariusių dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.