- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-09
- Bylos Nr.
- e2A-979-431/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25521-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SV Prekyba“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Visvaldo Kazakiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SV Prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Galmeta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SV Prekyba“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu su atsakove 2018 m. spalio 1 d. sudarytą aktą dėl skolų suderinimo, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 4 501,20 Eur skolą arba alternatyviai priteisti iš atsakovės 4 501,20 Eur skolą, 318,90 Eur palūkanas ir 6 proc. procesines palūkanas. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, o 2019 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtino ieškovės kreditorių sąrašą, pagal kurį bendra ieškovės skola visiems kreditoriams yra 313 677,34 Eur. Ieškovė atsakovei pardavė 4 501,20 Eur vertės prekes – metalo konstrukcijas – pagal 2018 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą–faktūrą (toliau – Sąskaita). Ieškovė perdavė atsakovei prekes, Sąskaitą įtraukė į savo apskaitą, ją deklaravo ir susigrąžino PVM. Atsakovė už prekes turėjo sumokėti iki 2018 m. spalio 2 d., todėl nuo šios dienos turi mokėti 8 proc. dydžio palūkanas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė nesutinka mokėti už prekes, remdamasi 2018 m. spalio 1 d. skolų suderinimo aktu. Tačiau patikrinus ieškovės dokumentus, nebuvo rasta jokių šalių užskaitos aktų bei pranešimų apie skolos įskaitymą. Todėl šis aktas pripažintinas negaliojančiu actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu, nes ieškiniu yra ginami visų ieškovės kreditorių interesai. Šis sandoris pažeidė kreditorių teises, nes ginčijamu įskaitymu buvo sumažinta galimybė atsiskaityti su sąžiningais ieškovės kreditoriais ir suteikta pirmenybė atsakovei. Sandoris neprivalėjo būti sudarytas, nes įskaitymas buvo padarytas, kai ieškovės finansinė būklė buvo sunki ir jau buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė su atsakove buvo nesąžiningos, nes žinojo, jog ginčijamas sandoris pažeis ieškovės kreditorių teises. Teismui nusprendus, jog 2018 m. spalio 1 d. skolų suderinimo aktu įskaitymas nebuvo atliktas, ieškovei turi būti priteista 4 501,20 Eur skolą už parduotą prekę pagal 2018 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą.
Šalies argumentai
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog su ieškove nebuvo sudariusi jokių sutarčių, jai nebuvo perduotos jokios metalo konstrukcijos, nurodytos Sąskaitoje. Ši Sąskaita atsakovės atstovo nepasirašyta, nėra jokių prekių perdavimo aktų. Atsakovė, įtraukdama šią Sąskaitą į savo apskaitą padarė klaidą, kuri atitinkamai atsispindėjo 2018 m. spalio 1 d. skolų suderinimo akte. Todėl atsakovė sutiko, jog šis aktas būtų pripažintas negaliojančiu, bet ne ieškovės nurodytais pagrindais. Šis aktas neatitiko CK 6.130 straipsnyje nurodytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą, nes ieškovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės UAB „SV Prekyba“ 4 501,20 Eur skolą, 225,92 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei BUAB „Galmeta“. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės UAB „SV Prekyba“ 106,00 Eur žyminį mokestį ir 3,58 Eur pašto išlaidas valstybei. Priteisė iš ieškovės BUAB „Galmeta“ 22,38 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „SV Prekyba“.
5. Teismas nustatė, jog 2018 m. spalio 1 d. ieškovė išrašė atsakovei Sąskaitą, kurioje nurodė objektus: metalo gaminius: metalo konstrukcijas ir mokėtiną 4 501,20 Eur kainą, 2018 m. spalio 1 d. šalys pasirašė atsakovės parengtą Aktą dėl skolų suderinimo (toliau – Aktas), kuriame yra nurodoma: UAB „Galmeta“ kreditas – 6 501,47 Eur ir UAB „SV prekyba“ debetas – 6501,47 Eur. Pati ieškovė abejojo, kaip vertinti Aktą, ar jis pripažintinas įskaitymu. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį ir teismo posėdžio metu nurodė, jog Aktas laikytinas negaliojančiu, bet jis nėra įskaitymas. Pagal CK 6.130 – 6.140 straipsnius įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriuo viena šalis praneša kitai šaliai, jog įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs. Nėra draudžiama įskaitymo sandorį sudaryti dviem šalims, bet taikant įskaitymą, iš šio sandorio turinio turi būti aišku, kokios prievolės ir kokio dydžio yra įskaitomos, kurios prievolės ar kokia jų dalis pasibaigia.
6. Teismas nustatė, jog Akte nėra nurodyta, kokie priešpriešiniai, vienarūšiai reikalavimai yra įskaitomi. Akto turinys neatskleidžia, ar ginčo objektu virtusi Sąskaita yra susijusi su šiuo Aktu. Galima būtų daryti tokias prielaidas apie jų ryšį iš byloje pateiktos periodinės tiekėjų (pirkėjų) suvestinės. Teismo posėdžio metu liudytojas V. Š. paaiškino, jog Aktą pasirašė, nes šį dokumentą parengė ir pareikalavo pasirašyti buhalterija. Todėl teismas nusprendė, jog Aktas laikytinas išvestiniu buhalterinės apskaitos dokumentu, kuriame yra fiksuojami ūkio subjektų tarpusavio balansiniai likučiai ir jis reikalingas buhalterinei apskaitai, bet nepripažintinas nei įskaitymu, nei prievolę sukuriančiu ar panaikinančiu sandoriu. Toks Aktas gali būti bet kada tikslinamas ir pildomas. Šio Akto pagrindu gali būti tarp šalių anksčiau atlikti įskaitymai, bet jis pats nelaikomas įskaitymo sandoriu pagal CK 6.130-6.140 straipsnius. Todėl teismas neturi pagrindo spręsti dėl jo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį.
7. Ieškovė ieškinį grindė tuo, jog pardavė atsakovei prekę – metalo konstrukcijas, o atsakovė priėmė prekę ir nesumokėjo jos kainos. Teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pateikta jokių tarp šalių sudarytų rašytinių sutarčių. Pagrindinis įrodymas yra Sąskaita, kurioje nėra jokių žymų apie prekių gavimą ar perdavimą. Byloje nėra pateikta jokių tiesioginių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių Sąskaitoje nurodytų objektų perdavimą atsakovei. Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu pripažino, jog Sąskaitą yra gavusi ir ją yra įtraukusi į savo buhalterinę apskaitą. Teikdama atsiliepimą į pradinį ieškinį, atsakovė neginčijo, jog negavo Sąskaitoje nurodytų prekių, o nesutikimą grindė tuo, jog prievolės pagal šią Sąskaitą pasibaigė įskaitymu. Ieškovei pateikus patikslintą ieškinį, kuriuo papildomai buvo ginčijamas atsakovės nurodytas įskaitymas, atsakovė iš esmės pakeitė savo poziciją, ginčydama prekių gavimo pagal Sąskaitą faktą.
8. Teismo posėdyje liudytojas V. Š. parodė, kad šalių bendradarbiavimas buvo pagrįstas pasitikėjimu, todėl nebuvo pasirašomi papildomi prekių perdavimo aktai, o buvo pateikiama sąskaita ir važtaraštis, ieškovė pagal užsakymą rugsėjo pabaigoje gamino metalines konstrukcijas. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos parodymus ir kitas aplinkybes, padarė išvadą, jog yra įrodyta, kad ieškovė atsakovei pagal jos užsakymą pagamino ir perdavė metalo konstrukcijas, tai yra atliko darbą savo rizika pagal atsakovės užduotį ir perdavė jų rezultatą. Tarp šalių susiklostė sutartiniai rangos teisiniai santykiai (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Atsakovei priėmus ieškovės atliktą darbo rezultatą, jai kilo pareiga sumokėti ieškovei. Todėl teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 4 501,20 Eur skolą pagal Sąskaitą.
9. Pagal CK 6.210 ir 6.6210 straipsnius, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAKSVPĮ) 2 straipsnio 5 dalį ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės, praleidusios piniginės prievolės įvykdymo terminą, sumokėti 8 proc. metines palūkanas nuo nesumokėtos skolos sumos. Ieškovė palūkanas apskaičiavo už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (kreipimosi į teismą dienos). Šalys nebuvo sudarę jokių rašytinių sutarčių. Sąskaitoje nėra nurodyti jos apmokėjimo terminai. Todėl šalys nebuvo susitarę, per kokį terminą turi būti apmokėta už atliktus rangos darbus. Teismas nustatė, jog atsakovei prievolė sumokėti atsirado nuo pareikalavimo ją įvykdyti ir turėjo būti įvykdyta per 7 dienas (CK 6.53 straipsnio 1-2 dalys). Šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, jog ieškovė reikalavimą dėl skolos apmokėjimo atsakovei pareiškė 2019 m. sausio 2 d., todėl atsakovė pažeidė piniginės prievolės terminą nuo 2019 m. sausio 10 d. Už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. palūkanas sudaro 225,92 Eur, kurie priteistini iš atsakovės
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „SV Prekyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė atsakovei pagal jos užsakymą pagamino ir perdavė metalo konstrukcijas, todėl tarp šalių susiklostė sutartiniai rangos teisiniai santykiai (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas ieškinį tenkino tik todėl, kad atsakovė per klaidą buvo įtraukusi Sąskaitą į apskaitą bei atsiliepime į pradinį ieškinį rėmėsi įskaitymu. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį ir teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog Sąskaita buvo įtraukta, padarius klaidą. Tačiau teismas vis tiek klaidingą Sąskaitos įtraukimą į apskaitą prilygino prekių, nurodytų sąskaitoje, perdavimui atsakovei.
Atsiliepimas
10.2. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog dar kartą nuodugniai patikrino visus 2018 m. sudarytus sandorius bei šių sandorių įvykdymą pagrindžiančius dokumentus ir nustatė, kad atsakovė nebuvo sudariusi metalo konstrukcijų pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove. Atsakovė taip pat nustatė, jog ieškovė neperdavė atsakovei metalo konstrukcijų, minimų Sąskaitoje, šalys nebuvo pasirašę jokio prekių perdavimo-priėmimo akto ar kito dokumento, galinčio patvirtinti prekių perdavimą. Ant Sąskaitos taip pat nebuvo atsakovės atstovo parašo ar patvirtinimo apie prekių perdavimą. Todėl atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įtraukti į savo apskaitą minėtos Sąskaitos. Atsakovė, įtraukdama į apskaitą ieškovės nepagrįstai išrašytą Sąskaitą, padarė klaidą, kuri atsispindėjo ir tą pačią dieną šalių pasirašytame skolų suderinimo akte. Todėl atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį sutiko, jog teismas šį aktą pripažintų negaliojančiu.
10.3. Atsakovė teismui buvo pateikusi patikslintą Periodinę tiekėjų (pirkėjų) suvestinę, į kurią jau nebuvo įtraukta Sąskaita. Šio dokumento teismas visiškai nevertino. Pats teismas iš esmės pripažino, jog vienintelis byloje esantis rašytinis įrodymas yra pati sąskaita, kuri pati savaime negali įrodyti šalių tarpusavio santykių buvimo bei prekių perdavimo. Pagal kasacinio teismo praktiką sąskaitos-faktūros, kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tarp šalių būtų pirkimo-pardavimo santykiai, kad metalo konstrukcijos būtų perduotos atsakovei. Todėl teismas privalėjo padaryti išvadą, jog ieškovės reikalavimas atsakovei nepagrįstas.
10.4. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. Š. parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs bei prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams. V. Š. nurodė, jog tarp šalių galimai 2013-2014 m. buvo sudaryta rašytinė sutartis dėl bendradarbiavimo. Tačiau teismui nebuvo pateikta tokia sutartis. V. Š. taip pat nurodė, jog ieškovė gamino metalo konstrukcijas pagal jai pateiktus brėžinius, tačiau nepaaiškino, kokiu būdu minėti brėžiniai jai buvo pateikti. Jeigu brėžiniai būtų teikiami elektroniniu paštu, tada ieškovė taip pat būtų pateikusi tai pagrindžiančius įrodymus. V. Š. nurodė, jog buvo išrašomi krovinių važtaraščiai, tačiau ieškovė į bylą jokių važtaraščių nepateikė. Liudytojas paaiškino, kad už ieškovės atliktus darbus atsakovei buvo išrašyta ne viena, o kelios sąskaitos, iš kurių pirmąsias atsakovė apmokėjo. Tačiau ieškovė tokių sąskaitų bei jų apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Todėl yra akivaizdu, jog tokių dokumentų nebuvo, ir liudytojo V. Š. parodymai neatitinka tikrovės.
11. Ieškovė BUAB „Galmeta“ atsiliepimu į atsakovės UAB „SV Prekyba“ apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Atsakovė savo apeliacinį skundą faktiškai grindžia vieninteliu argumentu, jog Sąskaita nėra pasirašyta jos atstovo. Šį argumentą paneigia kitos byloje nustatytos aplinkybės: Sąskaitą atsakovė įtraukė į savo apskaitą, su ieškovės raginimais mokėti skolą atsakovė nesutiko dėl to, kad pritaikė įskaitymą. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 80 straipsnio 1 dalį pirkėjo parašas nėra privalomas PVM sąskaitos-faktūros rekvizitas. Pagal PVMĮ 79 straipsnio 1 dalį įvykusį prekių arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita. Atsakovė, priimdama ir įtraukdama į savo apskaitą Sąskaitą, patvirtino, kad prekes (metalo konstrukcijas) gavo. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) atlieka PVM sąskaitų-faktūrų registrų administravimą. Gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų registrų duomenų teikimas VMI yra privalomas. Teismui pateiktas išrašas iš i.SAF posistemės (Išrašomų sąskaitų faktūrų registras) patvirtina, kad Sąskaitą yra deklaravusi ir atsakovė.
11.2. Atsakovė nepagrįstai remiasi patikslinta Periodine tiekėjų (pirkėjų) suvestine, į kurią jau nebuvo įtraukta Sąskaita. Toks duomenų keitimas išimtinai pačios atsakovės disponuojamoje vidinėje apskaitos programoje nepripažintinas įrodymu, galinčiu paneigti mokesčių administratoriui (VMI) pateiktus duomenis. Atsakovės atstovas net ir teismo posėdžio metu pripažino, kad iki šiol nepateikė mokesčių administratoriui (VMI) duomenų, kuriais būtų tikslinama atsakovės reikalavimo teisė į pirkimo PVM atskaitą pagal Sąskaitą, tai yra duomenys dėl tariamai klaidingos Sąskaitos mokesčių administratoriui (VMI) iki šiol nėra pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Atsakovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008 ir 2012 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012. Pagal šiose nutartyse pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, šalių sutartinių santykių pobūdis bei jų vykdymo aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismo išvados neprieštarauja šiai teismų praktikai. Be to, teismas rėmėsi ne tik Sąskaita, bet ir kitais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl 4 501,20 Eur skolos ir 225,92 Eur palūkanų priteisimo iš atsakovės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
13. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė 2018 m. spalio 1 d. pateikė atsakovei Sąskaitą, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 4 501,20 Eur už metalo konstrukcijas. Atsakovė šią Sąskaitą įtraukė į savo apskaitą, tačiau 2019 m. sausio 2 d. ieškovei pareikalavus sumokėti už prekes, nurodė, jog pirkimas buvo sudengtas su pačios ieškovės skola atsakovei, o ieškovė vis dar lieka skolinga atsakovei 6 501,47 Eur (el.b., 1 t., l. 10). Ieškovei pareiškus ieškinį teisme ir reikalavimą panaikinti atsakovės taikytą įskaitymą, atsakovė nurodė, jog nebuvo sudariusi sutarties su ieškove dėl metalo konstrukcijų pirkimo-pardavimo, ieškovė nebuvo perdavusi atsakovei Sąskaitoje nurodytos metalo konstrukcijos, todėl Sąskaitą į apskaitą įtraukė ir skolų suiderinimo aktą sudarė per klaidą (el.b., 1 t., l. 82-84). Pirmos instancijos teismas pripažino, jog Sąskaitoje nurodytos prekės buvo perduotos atsakovei, todėl tenkino šį ieškinio reikalavimą. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nukrypo nuo teismų praktikos.
Dėl kasacinio teismo patektų PVM sąskaitos faktūros įrodomosios reikšmės išaiškinimų
14. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pagal teismų praktiką sąskaitos faktūros, kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti. Pažymėtina, jog atsakovės nurodytoje teismų praktikoje kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).
15. PVMĮ yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).
16. Pagal PVMĮ 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą.
17. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys duoda pagrindą išvadai, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
18. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų duomenų dėl pateiktų prekių ir jų kainos pagrįstumą vertino, atsižvelgdamas į kitas byloje užfiksuotas įrodinėjimo priemones: šalių paaiškinimus, jų susirašinėjimą elektroniniu paštu, liudytojų parodymus. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos ir aukščiau aptartos praktikos, yra nepagrįstas.
Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo
19. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017).
20. Atsakovė apeliaciniame skunde remiasi aplinkybe, jog Sąskaita nėra pasirašyta jos atstovo. PVMĮ 80 straipsnyje yra įtvirtinti PVM sąskaitos-faktūros rekvizitai, tarp kurių nėra nurodyta jas išrašiusių ar gavusių šalių ar jų atstovų parašų. Todėl sutiktina su ieškovės atsiliepimo argumentu, kad atsakovės parašas nėra privalomas Sąskaitos rekvizitas. Pažymėtina, jog atsakovė prie atsiliepimo pridėjo savo 2017-2018 m. už atliktus cinkavimo darbus išrašytas ir pateiktas ieškovei PVM sąskaitas-faktūras (el.b., 1 t., l. 22-25). Visos šios sąskaitos taip pat nėra pasirašytos ieškovės atstovo. Byloje nustatyta, jog šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, šios aplinkybės atsakovė neneigė. Šalys viena kitai už atliktus darbus ar pristatytas prekes pateikdavo PVM sąskaitas-faktūras, kurių priešinga šalis (turėjusi pareigą jas apmokėti) nepasirašydavo. Atsižvelgiant į tokius šalių sutartinius santykius, pripažintina, jog atsakovės atstovo parašo nebuvimas Sąskaitoje, nėra pagrindas pripažinti šią Sąskaitą negaliojančią ar išrašytą nepagrįstai.
21. Pagrindinis atsakovės argumentas, kuriuo ji neigė savo pareigą mokėti skolą, buvo atsiliepime, teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog Sąskaitą į apskaitą atsakovė įtraukė per klaidą. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį šalių paaiškinimai taip pat yra įrodomoji priemonė byloje. Tačiau pagal CPK 186 straipsnio 4 dalį šalių paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo. Kasacinis teismas, vertindamas vienos iš bylos šalių – ieškovo – parodymus yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, tokie patys kriterijai yra taikytini ir kitos bylos šalies – atsakovės – paaiškinimams.
22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog Sąskaita į jos apskaitą buvo įtraukta per klaidą, kadangi šią aplinkybę atsakovė nurodė tik atsiliepime į patikslintą ieškovės ieškinį, tuo tarpu atsiliepime į pradinį ieškinį to nenurodė. Pažymėtina, jog atsakovė iki ieškinio teisme pateikimo 2019 m. sausio 3 d. el.laiške ieškovei nurodo, jog pirkimas spalio 1 d. buvo sudengtas su pačios ieškovės skola, o pati ieškovė dar lieka skolinga 6 501,47 Eur atsakovei (el.b., 1 t., l. 10). Taigi nei iki ieškinio pateikimo, nei ieškovei pateikus pradinį ieškinį atsiliepime atsakovė nei karto nesiremė klaidos faktu.
23. Ieškovei patikslinus ieškinį ir įtraukus reikalavimą įskaitymą pripažinti negaliojančiu, atsakovė ėmė teigti, jog Sąskaita buvo įtraukta per klaidą, nes atsakovė nebuvo sudariusi sutarties su ieškove dėl metalo konstrukcijų pirkimo-pardavimo, ieškovė nebuvo perdavusi atsakovei Sąskaitoje nurodytos metalo konstrukcijos, todėl ir skolų suderinimo aktas buvo sudarytas per klaidą (el.b., 1 t., l. 82-84). Taigi pripažintina, jog atsakovės paaiškinimai nebuvo nuoseklūs bei pakankamai detalūs, todėl negalima pripažinti, jog jie patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes apie nepagrįstai ieškovės išrašytą Sąskaitą. Analogiškai vertintina ir atsakovės pakartotinai pateikta periodinė tiekėjų (pirkėjų) suvestinė už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d., kurioje nėra įtraukta ieškovės Sąskaita (el.b., 1 t., l. 91). Šią suvestinę sudarė pati atsakovė. Be to, kartu su atsiliepimu į pradinį ieškinį pateiktoje periodinėje tiekėjų (pirkėjų) suvestinėje už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 yra įtraukta ieškovės Sąskaita (el.b., 1 t. l. 11).
24. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas neturėjo vadovautis liudytojo V. Š. parodymais, kadangi ieškovė nepateikė daugelio šio liudytojo teiginius galinčių patvirtinti rašytinių įrodymų. Pažymėtina, jog liudytojo parodymai pagal CPK 189-200 straipsnius yra lygiavertė rašytiniams įrodymams įrodinėjimo priemonė. Todėl šalis, nesutikdama su liudytojo parodymais, turi pati pateikti duomenis, galinčius šiuos parodymus paneigti. Atsakovė tokių duomenų nepateikė. Esminė liudytojo V. Š. parodymais nustatyta aplinkybė buvo ta, kad bylos šalis siejo ilgalaikis bendradarbiavimas, kuris buvo pagrįstas pasitikėjimu. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys dokumentai: nutarties 20 punkte aptartos atsakovės ieškovei išrašytos sąskaitos, periodinė tiekėjų (pirkėjų) suvestinė už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31, kurioje yra nurodytos ir kitos ieškovės 2018 m. kovo ir balandžio mėnesiais atsakovei išrašytos sąskaitos, dėl kurių apmokėjimo tarp šalių nekilo ginčo (el.b., 1 t. l. 11).
25. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius duomenis. Tuo tarpu atsakovė, teigdama, jog sąskaitą į apskaitą 2018 m. spalio mėnesį buvo įtraukusi per klaidą, nepateikė teismui jokių duomenų, jog būtų bandžiusi šią klaidą ištaisyti. Ieškovė pateikė teismui duomenis iš Išrašomų sąskaitų faktūrų registro, kuriame nurodyta, jog ieškovė duomenis apie Sąskaitą 2018 m. lapkričio 22 d. pateikė VMI, duomenis apie šią Sąskaitą VMI pateikė ir atsakovė (el.b., 2 t., l. 150-151). Todėl pripažintina, kad Sąskaitoje nurodytos prekės buvo pateiktos atsakovei, kuri turi pareigą sumokėti ieškovei Sąskaitoje nurodytą sumą.
26. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.