Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Stulpino apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. (A.) K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių ir sudėties,

A. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių ir sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad dėl UAB „A.”, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: būdamas vieninteliu UAB „A.” akcininku ir direktoriumi, bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25, veikdamas tyčia, žinodamas, kad bendrovė dirba nuostolingai – 3 672 088 Lt nuostolio, turi 16 147 430 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A.” esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik savo reikalavimą – bendrovei jam (A. K.) būnant skolingai pagal avansines apyskaitas 2009-01-01 dienai 728 445,70 Lt už ūkines išlaidas, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 išsimokėjo 1 081 627,85 Lt (bendrovei pateikė pateisinamuosius dokumentus už 353 436,83 Lt), ir todėl padarė likusiems kreditoriams turtinę žalą. Šiais veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad dėl bendrovės nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nepateisinamai pigiai pardavė ir iššvaistė UAB „A.”, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, o būtent: būdamas vieninteliu UAB „A.” akcininku ir direktoriumi, bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25, žinodamas, kad UAB „A.” dirba nuostolingai – 3 672 088 Lt nuostolio, turi 16 147 430 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A.” esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nepateisinamai pigiai pardavė bei iššvaistė UAB „A.” turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, kreditorių nenaudai, t. y. žinodamas, kad Šiaulių apygardos teisme gautas UAB „M. p.” 2009-03-27 ieškinys dėl bankroto bylos UAB „A.” iškėlimo, bei žinodamas, kad UAB „A.” nesumokėjo 90 158,95 Lt kreditorinio reikalavimo UAB „M. p.”, kai ši 2009-02-19 pranešė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, veikdamas tyčia, neatlikęs turto vertinimo, 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 nepateisinamai pigiai pardavė UAB „B.”, į. k. 302306205, tuo metu registruotai Respublikos g. 6 A, Telšiai, nekilnojamąjį turtą už 298 900 Lt sumą ir dėl šios operacijos UAB „A.“ susidarė 1 430 833 Lt nuostolis skaičiuojant turto įsigijimo kainomis arba 2 914 423 Lt nuostolis skaičiuojant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą (šių kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių šalys buvo nesąžiningos, nes vienintelė UAB „B.“ akcininkė ir direktorė I. U. 2009-05-16 tapo A. K. žmona), taip pat laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2009-05-25 UAB „B.” nepateisinamai pigiai pardavė įvairų kilnojamąjį ilgalaikį turtą už 321 023,25 Lt sumą ir dėl šios operacijos UAB „A.“ susidarė 304 530 Lt nuostolis skaičiuojant turto įsigijimo kainomis, bei įvairių atsargų, prekių, skirtų perparduoti, už 2 070 419,45 Lt sumą ir dėl šios operacijos susidarė 1 070 714,09 Lt nuostolis, o taip pat 2009-01-10 UAB „A.“ vardu sudarė su Latvijos Respublikos gyventoju A. S. (duomenys neskelbtini) panaudotų prekių (panaudotų statybinių medžiagų) pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „A.” įsigijo naudotų statybinių medžiagų už 224 213 Lt sumą ir pagal šią sutartį su A. S. atsiskaitė grynais pinigais pagal kasos išlaidų orderius 2009-04-01(duomenys neskelbtini) ; 2009-04-02 (duomenys neskelbtini); 2009-04-03 (duomenys neskelbtini); 2009-04-27 (duomenys neskelbtini); 2009-04-28 (duomenys neskelbtini); 2009-04-29 (duomenys neskelbtini); 2009-04-30 (duomenys neskelbtini); tokiu būdu, esant UAB „A.” nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nepateisinamai pigiai pardavė ir iššvaistė dalį UAB „A.” turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 3 030 290,09 Lt turtinės žalos kreditoriams. Šiais veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, jog pagamino netikrą dokumentą ir žinomai netikrą dokumentą panaudojo, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2009-03-24, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kaip UAB „A.“ direktorius, kartu su A. R., kuris veikė kaip UAB „B.” direktorius, sudarė žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį, nes šioje sutartyje nurodytą sutarties sudarymo dieną, t. y. 2009-02-21, A. R. nėjo UAB „B.” direktoriaus pareigų ir negalėjo pasirašyti bei bendrovės antspaudu patvirtinti Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį kaip UAB „B.” direktorius, taip pat šioje sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. paskutiniajame sutarties lape, UAB „B.“ rekvizitų skiltyje, nurodė 2009-02-21 dar neegzistavusį, UAB „B.“ tik 2009-03-16 suteiktą, PVM mokėtojo kodą – (duomenys neskelbtini); be to, A. K. žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį panaudojo 2011-01-19 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Telšių apskrities skyriaus tarnybinėse patalpose, Žalioji g. 10, Telšiai, pateikdamas šios sutarties kopiją prijungimui prie ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), ir tokiais veiksmais siekė pateisinti bendrovei nuostolingų sandorių sudarymą, t. y. 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 UAB „B.” nuostolingai už 298 900 Lt sumą parduotą nekilnojamąjį turtą (pakeistas kaltinimas teisme, 6 t. 170 b. l.). Šiais veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

A. R. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2009-03-24, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kaip UAB „B.” direktorius kartu su A. K., kuris veikė kaip UAB „A.” direktorius, sudarė žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį, nes šioje sutartyje nurodytą sutarties sudarymo dieną, t. y. 2009-02-21, jis nėjo UAB „B.” direktoriaus pareigų ir negalėjo pasirašyti bei bendrovės antspaudu patvirtinti Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį kaip UAB „B.” direktorius, taip pat šioje sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. paskutiniajame sutarties lape, UAB „B.“ rekvizitų skiltyje, nurodė 2009-02-21 dar neegzistavusį, UAB „B.“ tik 2009-03-16 suteiktą, PVM mokėtojo kodą –(duomenys neskelbtini) (pakeistas kaltinimas teisme, 6 t. 170-171 b. l.). Šiais veiksmais A. R. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisino jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių ir sudėties, A. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių ir sudėties.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras D. Stulpinas prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį:

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 55 MGL, t. y. 7150 Lt, dydžio baudą,

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti 70 MGL, t. y. 9100 Lt, dydžio baudą,

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 60 MGL, t. y. 7800 Lt, dydžio baudą,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. K. paskirti 100 MGL, t. y. 13 000 Lt, dydžio baudą,

A. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 60 MGL, t. y. 7800 Lt, dydžio baudą.

Skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis dėl teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantas pažymi, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą ir negali būti tapatinamas su vidine nuojauta, intuicija ar laisve vertinti įrodymus pagal savo asmeniškus norus. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1, kat. 2.1.6; Teismų praktika 27).

Prokuroro teigimu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, rėmėsi nepatikimais įrodymais, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, nepagrįstai vienus duomenis laikė įrodymais, o kitus duomenis atmetė visiškai nenurodydamas, dėl kokių priežasčių jie nepripažintini įrodymais, atskiriems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, nesivadovavo logikos dėsniais, todėl aprašomojoje nuosprendžio dalyje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo A. K. išteisinimo. Be to, teismas akivaizdžiai nepagrįstai konstatavo, jog byloje visiškai nėra įrodymų, kad inkriminuoti konkretūs veiksmai A. K. yra draudžiami baudžiamuoju įstatymu.

Teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes ištyrė ir įvertino ne visus byloje esančius įrodymus. Vertindamas bylos aplinkybes ir priimdamas nuosprendį, teismas vadovavosi iš esmės vien tik kaltinamojo A. K. duotais parodymais (ypač vertinant 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 UAB „B.“ nuostolingai už 298.900 Lt sumą parduotą nekilnojamąjį turtą), spręsdamas A. K. kaltės (tyčios buvimo) klausimą nevertino kitų byloje esančių duomenų, juos nepagrįstai atmetė nelaikydamas įrodymais.

Skunde pažymima, kad baudžiamojoje teisėje tiesioginė tyčia įrodinėjama ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir tiriant kitas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios atskleidžia šį subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį. Priešingu atveju, teisminio nagrinėjimo metu kaltinamajam neigiant savo kaltę, kai kuriais atvejais apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas būtų neįmanomas (asmens kaltės klausimas negali būti galutinai išspręstas remiantis vien tik jo paties parodymais).

Apeliantas nurodo, kad A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nurodytu padarymo laiku nebuvo jo tyčinės kaltės bei suvokimo, jog įmonei realiai gresia bankrotas (2012-11-07 teisiamojo posėdžio protokolas). Tačiau, prokuroro įsitikinimu, tokie A. K. parodymai turi būti vertinami kaip gynybinė pozicija ir atmetami įvertinus kitų byloje esančių duomenų visumą, kuria remiantis konstatuotina, jog UAB „A.“ direktorius A. K. (kuris ėjo direktoriaus pareigas nuo pat 2002-12-31 iki 2009-05-26) negalėjo nežinoti, kad UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 yra sunkioje ekonominėje padėtyje bei nemoki, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas.

Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokio pobūdžio bylose (ypač tais atvejais, kai kaltinamasis neigia savo kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 208 straipsnyje, padarymo) aplinkybė, jog tam tikru laikotarpiu konkreti įmonė buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neabejotinai nustatoma remiantis specialisto išvada (baudžiamoji byla Nr. 2K-450/2009, baudžiamoji byla Nr. 2K-76/2010). Atkreipia dėmesį, kad dar ikiteisminio tyrimo metu tokia išvada buvo gauta. 2010-12-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 buvo nemoki, turėjo 16 147 430,00 Lt ilgalaikių ir trumpalaikių įsipareigojimų kreditoriams. Nemokumo laikotarpiu atliko ūkinių operacijų, kurios buvo nuostolingos. 2009-02-26, 2009-03-07 ir 2009-03-19 UAB „B.“ pardavė nekilnojamąjį turtą už 298 900,00 Lt sumą ir dėl šios operacijos UAB „A.“ susidarė 1 430 833,00 Lt nuostolis skaičiuojant turto įsigijimo kainomis arba 2 914 423,00 Lt nuostolis skaičiuojant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę. UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2009-05-25 UAB „B.“ pardavė įvairaus kilnojamojo ilgalaikio turto 321 023,25 Lt sumai, kai jo likutinė vertė buvo 625 553,26 Lt, dėl šios operacijos UAB „A.“ susidarė 304 530,01 Lt nuostolis skaičiuojant turto įsigijimo kainomis, taip pat bendrovė laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2009-05-25 UAB „B.“ pardavė įvairių atsargų, prekių, skirtų perparduoti, už 2 070 419,45 Lt sumą, kai šių prekių įsigijimo vertė buvo 3 141 133,54 Lt, ir dėl šios operacijos susidarė 1 070 714,09 Lt nuostolis. Dėl šių operacijų susidarė 2 806 077,09 Lt nuostolis, kuris blogino bendrovės mokumo rodiklius, vedė bendrovę prie negalėjimo atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, kreditoriais. A. K. 2009-01-10 bendrovės vardu sudarė su Latvijos Respublikos gyventoju A. S. (duomenys neskelbtini) naudotų prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „A.“ įsigijo panaudotų statybinių medžiagų už 224 213,00 Lt sumą ir iš kasos grynais pinigais išmokėjo 2009-04-01 – 32 500,- Lt, 2009-04-02 – 34 000,- Lt, 2009-04-03 – 33 500,- Lt, 2009-04-27 – 32 000,- Lt, 2009-04-28 – 32 000,- Lt, 2009-04-29 – 30 213,- Lt, 2009-04-30 – 30 000,- Lt. Šių piniginių lėšų išmokėjimas iš kasos mažino 2009 metų balandžio mėn. bendrovės trumpalaikį turtą – kasos likutį ir galimybę atsiskaityti su darbuotojais, su valstybės biudžetu, su kreditoriais. Būnant bendrovei nemokiai, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25, pagal avansines apyskaitas direktoriui ir akcininkui A. K. ūkinėms išlaidoms padengti iš kasos išmokėjo 1 081 627,85 Lt, ir tai sumažino bendrovės trumpalaikį turtą – kasos likutį, galimybę atsiskaityti su darbuotojais, su valstybės biudžetu, su kreditoriais.

Apeliantas pažymi, kad esminę išvadą dėl konkretaus UAB „A.“ nemokumo laikotarpio, t. y. nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25, specialistas J. V. visiškai patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu (2013-03-06 teisiamojo posėdžio protokolas). Prokuroro teigimu, abejoti J. V. kompetencija atliekant tokio pobūdžio tyrimus nėra jokio pagrindo – J. V. yra Lietuvos teismo ekspertizės centro vyriausiasis ekspertas, turintis 29 metų darbo stažą. Be to, 2010-12-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nėra paneigta jokiais kitais bylos duomenimis. Pastebi, kad teisminio nagrinėjimo metu pats teismas yra aiškiai pasisakęs, jog į visus klausimus yra atsakyta, advokatų prašymas dėl ekspertizės paskyrimo atmetamas (2013-03-06 teisiamojo posėdžio protokolas). Esant tokioms aplinkybėms, pasak prokuroro, nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama, dėl kokių priežasčių teismas nuosprendyje visiškai nevertino šios specialisto išvados, net nelaikė jos įrodymu.

Prokuroro įsitikinimu, kitas svarbus įrodymas atskleidžiant tai, kad A. K., būdamas vieninteliu UAB „A.“ akcininku ir direktoriumi, žinojo, kad UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 yra sunkioje ekonominėje padėtyje bei nemoki, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, yra liudytojos V. M. parodymai. Atkreipia dėmesį, kad V. M., kuri nuo 2000-04-01 iki 2005-09-30, puse etato nuo 2005-10-03 iki 2009-09-30, dirbo UAB „A.“ vyr. finansininke (buvo atsakinga už statistiką, kreditinius atsiskaitymus su bankais, ataskaitų ir deklaracijų teikimą VMI ir Sodrai, balanso vedimą, prekių apskaitą), teisiamojo posėdžio metu parodė, jog A. K. buvo akcininkas ir pajininkas, su juo buvo derinamos visos operacijos, įmonė 2009 m. pradžioje liko nemoki (2012-12-12 teisiamojo posėdžio protokolas). Taigi, pati UAB „A.“ vyr. finansininkė nurodė, kad jau 2009 m. pradžioje UAB „A.“ buvo nemoki, o kad ir direktorius A. K. turėjo žinoti šią aplinkybę, galima teigti įvertinus V. M. parodymus, jog su A. K. buvo derinamos visos operacijos, bendrovėje buvo nustatyta griežta tvarka: be vadovo vizos nė viena PVM sąskaita-faktūra nebuvo pajamuojama, tik suderinus su juo buvo atliekami mokėjimai, skolų grąžinimai (1 t., 120-122 b. l.). Apelianto manymu, akivaizdu, kad esant tokiai griežtai direktoriaus kontrolei (pačios bendrovės vyr. finansininkės vertinimu), direktorius (taip pat ir vienintelis UAB „A.“ akcininkas), negalėjo nežinoti apie sunkią UAB „A.“ ekonominę padėtį bei nemokumą. Be to, iš byloje esančio UAB „A.“ direktoriaus A. K. 2009-07-23 paaiškinimo, pateikto Telšių apskrities VMI (1 t., 58 b. l.), matyti, kad A. K. žinojo apie tai, jog dar 2009-01-01 UAB „A.“ apskaitytų įsipareigojimų suma viršijo pusę įmonėje apskaityto turto vertės, t. y. įmonė buvo nemoki. A. K. paaiškinime nurodė, kad „UAB „A.“ 2009-01-01 buvo įsiskolinusi 8994425 Lt tiekėjams ir bankui trumpalaikių įsipareigojimų (overdrafto) 500139 Lt. Taigi, įvertinant tai, jog A. K. 2009-01-01 tikrai žinojo ir apie ilgalaikių AB (duomenys neskelbtini) banko kreditų, suteiktų UAB „A.“, sumas, kurios sudarė virš 10 milijonų litų (tai matyti iš Aiškinamojo rašto prie 2008 metų metinės finansinės atskaitomybės, kurį pateikė pats A. K. kartu su vyr. finansininke V. M., 1 t., 165-166 b. l.), darytina išvada, kad žinant įmonėje apskaityto turto vertę (preziumuojama, jog vienintelis įmonės akcininkas ir direktorius, pasirašantis įmonės finansines ataskaitas ir metinį pranešimą (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), negali nežinoti viso įmonės turto vertės), įmonės nemokumas bei sunki įmonės ekonominė padėtis direktoriui bei vieninteliam akcininkui negalėjo būti nežinomos aplinkybės (visos minimos sumos nurodytos 2010-12-03 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)5 lape). Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. K. žinojo, jog UAB „A.“ nesumokėjo 90.158,95 Lt kreditorinio reikalavimo UAB „M. p.“, kai ši 2009-02-19 pranešė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (3 t., 2-40 b. l.).

Tai, jog UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 buvo nemoki, prokuroro teigimu, patvirtina minėta 2010-12-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), o aplinkybę, jog tuo laikotarpiu buvo ir akivaizdi bankroto grėsmė, patvirtina netrukus įvykęs bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo faktas – Šiaulių apygardos teismas 2009-05-14 priėmė nutartį dėl bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo (2 t., 175-194 b. l.). Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog konkrečiu laikotarpiu akivaizdžios bankroto grėsmės buvimą patvirtina vėliau teismo nutartimi iškelta bankroto byla (baudžiamoji byla 2K-76/2010).

Skunde taip pat pažymima, kad nusikaltimas, numatytas BK 208 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tik esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) sunki kaltininko įmonės ekonominė padėtis, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų; 2) kaltininko įmonės nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaro II dalies BK 208 straipsnio komentaro 11 punkte nurodyta, kad sunki kaltininko įmonės ekonominė padėtis, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų yra tuomet, kai nustatoma trijų sąlygų visuma: 1) sunki kaltininko įmonės ekonominė padėtis – įmonės būklė, kai jos veiklos efektas nepadengia šios veiklos sąnaudų ir dėl to įmonė negali sukurti reikiamo savo skolų ekonominio padengimo (ši sąlyga šioje baudžiamojoje byloje nustatyta remiantis 2010-12-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 9 lape nurodyta, jog „turimas turtas negalėjo padengti skolų, trūko piniginių lėšų“); 2) akivaizdi bankroto grėsmė – tokia įmonės būklė, kai egzistuoja Bankroto įstatymo 4 str. 1 d. numatyti pareiškimo civiliniam teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai (ši sąlyga nustatyta remiantis Įmonių bankroto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008-07-01 iki 2010-11-22) 4 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais); 3) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų - tokia situacija, kai kaltininko įmonės turto aktyvo ir pasyvo santykis ekonominiu požiūriu yra neigiamas (ši sąlyga nustatyta remiantis 2010-12-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 7 lape nurodyta, jog „dėl bendrovės nuostolingos veiklos, apyvartinių lėšų (grynų pinigų) trūkumo bendrovė negalėjo pilnai atsiskaityti su visais kreditoriais“). Nusikaltimas, numatytas BK 208 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaromas esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) sunki ekonominė padėtis ir akivaizdi bankroto grėsmė; 2) nemokumas ir akivaizdi bankroto grėsmė.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kaltinimo A. K. formuluotėje (dėl nusikaltimų, numatytų BK 208 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje) yra nurodytas net tik bendrovės nemokumas, bet ir jos sunki ekonominė padėtis. Kaip jau nurodyta anksčiau, UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 buvo ne tik nemoki, bet ir sunkioje ekonominėje padėtyje. Taigi, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ar 208 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti bent vieną pirmąją būtiną sąlygą – įmonės nemokumą arba sunkią ekonominę padėtį (dvi alternatyvios sąlygos), o šioje baudžiamojoje byloje nustatytos abi šios sąlygos: tiek UAB „A.“ nemokumas, tiek sunki ekonominė padėtis kaltinime nurodytu laikotarpiu (nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25).

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas nuosprendyje nurodydamas įrodymų įvertinimo motyvus pažymėjo: „Tačiau byloje visiškai nėra įrodymų, kad būtent tuo metu parduoto turto vertė buvo akivaizdžiai per maža. Priešingai, liudytojas M. B., kuris užsiima nekilnojamuoju turtu, paliudijo, kad būtent tuo metu parduodamo turto vertė ir buvo, kitokių įrodymų šioje byloje nėra“. Apelianto manymu, toks teismo pateiktas įvertinimas, jog „byloje visiškai nėra įrodymų, kad būtent tuo metu parduoto turto vertė buvo akivaizdžiai per maža“ neatlaiko jokios teisinės kritikos. Tai akivaizdžiai neteisingas teiginys, teismo suformuluotas neišanalizavus byloje esančių duomenų visumos. Teigia, kad teismas visiškai nesivadovavo 2010-12-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje aiškiai nurodyta, jog „Nemokumo laikotarpiu atliko ūkinių operacijų, kurios buvo nuostolingos. 2009-02-26, 2009-03-07 ir 2009-03-19 UAB „B.“ pardavė nekilnojamąjį turtą už 298.900,00 Lt sumą ir dėl šios operacijos UAB „A.“ susidarė 1 430 833,00 Lt nuostolis skaičiuojant turto įsigijimo kainomis arba 2 914 423,00 Lt nuostolis skaičiuojant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę“ (specialistas išvadoje nurodė, kad pagal Telšių apskrities VMI apskaičiavimą turto vidutinė rinkos vertė buvo 3 213 323,00 Lt, 1 t., 33 b. l.).

Apelianto teigimu, teismas dėl visiškai nesuprantamų ir logiškai nepaaiškinamų priežasčių, spręsdamas apie UAB „A.“ nekilnojamojo turto pardavimo UAB „B.“ kainą, vadovavosi išimtinai tik liudytojo M. B., kurio darbdavys nuo 2006-01-18 iki 2009-03-19 buvo kaltinamasis A. K., parodymais, o specialisto išvadą ir Telšių apskrities VMI atliktus turto vidutinės rinkos vertės paskaičiavimus visiškai nepagrįstai atmetė nelaikydamas įrodymais. Pažymi, kad net ir liudytojas M. B. nedavė tokių parodymų, kokius nurodė teismas: „liudytojas M. B., kuris užsiima nekilnojamuoju turtu, paliudijo, kad būtent tuo metu parduodamo turto vertė ir buvo“. Teigia, kad susipažinus su 2012-12-12 teisiamojo posėdžio protokolu darytina išvada, jog liudytojas M. B. būtent tokių parodymų nedavė, priešingai, M. B. parodė: „Kodėl A. K. turtas pigiai parduotas, negaliu komentuoti“. Taigi, teismas savaip interpretavo M. B. parodymus (tai nebuvo duomenys, t. y. proceso dalyvio parodymai, kurie gali būti laikomi įrodymais (BPK 20 str.), o bandymas interpretuoti parodymus) dėstydamas motyvus, ir tai nulėmė neteisingų išvadų, kuriomis iš esmės buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis, suformulavimą. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad M. B. apskritai būtų kompetentingas baudžiamojoje byloje vertinti nekilnojamojo turto vertę (2010 m. buvo draudimo bendrovės darbuotojas, o 2012-12-12 teisiamojo posėdžio protokole nurodyta specialybė – žemėtvarka), vien tik užsiimti nekilnojamuoju turtu (kaip nurodė teismas), prokuroro įsitikinimu, nepakanka (ypač tokio asmens parodymus dėl turto vertės teismui pripažįstant įrodymu). Be to, pasak apelianto, sunku logiškai paaiškinti, dėl kokių priežasčių teismas, interpretuodamas M. B. parodymus, siekė konstatuoti nesamą faktą, jog tuo metu UAB „A.“ bendrovei „B.“ parduodamo nekilnojamojo turto vertė tokia ir buvo, jeigu net pats kaltinamasis A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog UAB „A.“ turtas bendrovei „B.“ buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina: „Pati UAB „A.“ neturėjo tokių finansinių galimybių, kurios leistų turimą turtą pagerinti tiek, kad būtų galima sėkmingai jį realizuoti, o UAB „B.“ nesutiko turtą įsigyti kitomis sąlygomis nei mažesne verte“ (2012-11-07 teisiamojo posėdžio protokolas). Pažymi, kad liudytoja I. K. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog tikrai nekilnojamasis turtas buvo nupirktas mažesne nei rinkos vertė, jei nekilnojamasis turtas būtų siūlomas pirkti rinkos verte, greičiausiai UAB „B.“ nebūtų to turto ir pirkusi (1 t., 136-137 b. l.). Esant paminėtoms aplinkybėms, prokuroro teigimu, konstatuotina, kad teismas savo išvadų dėl bendrovei „B.“ parduoto nekilnojamojo turto vertės negalėjo grįsti prielaidomis ir subjektyviais vertinimais, ypač įvertinant tai, jog byloje yra pakankamai anksčiau nurodytų įrodymų dėl minėto nekilnojamojo turto pardavimo nepateisinamai pigiai.

Skunde apeliantas pažymi ir tai, kad teismas, dėstydamas įrodymų įvertinimo motyvus, epizodiškai užsiminė tik apie UAB „A.“ bendrovei „B.“ parduoto nekilnojamojo turto vertę, tačiau visiškai neaptarė ir neanalizavo, kokiomis kainomis buvo parduotas tai pačiai UAB „B.“ įvairus kilnojamasis ilgalaikis turtas bei įvairios atsargos, prekės, skirtos perparduoti, nors kaltinimo formuluotėje aiškiai nurodyta, kad ir šis turtas parduotas nepateisinamai pigiai: „taip pat laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2009-05-25 UAB „B.“ nepateisinamai pigiai pardavė įvairų kilnojamąjį ilgalaikį turtą už 321 023,25 Lt sumą ir dėl šios operacijos UAB „A.“ susidarė 304 530 Lt nuostolis skaičiuojant turto įsigijimo kainomis, bei įvairių atsargų prekių skirtų perparduoti, už 2 070 419,45 Lt sumą ir dėl šios operacijos susidarė 1 070 714,09 Lt nuostolis“. Mano, kad tokia teismo pozicija dar kartą leidžia teigti, jog buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas (nebuvo išsamiai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės).

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2010-12-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog UAB „A.“ 2009-02-01 - 2009-05-25 laikotarpiu bendrovei „B.“ pardavė įvairaus kilnojamo ilgalaikio turto už 321 023,25 Lt. Šio turto likutinė vertė 625 553,26 Lt arba 304 530,01 Lt (625 553,26 – 321 023,25) mažiau, negu gauta už šį turtą (3, 4 priedai prie specialisto išvados). Taip pat UAB „A.“ 2009-02-01 - 2009-05-25 laikotarpiu pardavė UAB „B.“ prekių, skirtų perparduoti, 2 070 419,45 Lt sumai. Šių prekių įsigijimo (savikaina) vertė buvo 3 141 133,54 Lt ir UAB „A.“ dėl prekių pardavimo UAB „B.“ anksčiau nurodytu laikotarpiu patyrė 1 070 714,09 Lt (3 141 133,54 – 2 070 419,45) nuostolį (1 t., 197 b. l.). Taigi, remiantis šiais specialisto išnagrinėtais ir įvertintais duomenimis, kurie įtvirtinti specialisto išvadoje, ir buvo A. K., vieninteliam UAB „A.“ akcininkui bei direktoriui, inkriminuota aplinkybė, kad bendrovei „B.“ buvo nepateisinamai pigiai parduotas įvairus kilnojamasis ilgalaikis turtas bei įvairios atsargos, prekės, skirtos perparduoti.

Be to, apelianto teigimu, teismas, spręsdamas kaltinamojo A. K. kaltės klausimą, visiškai nevertino byloje esančių išsamių duomenų, rodančių A. K. iniciatyva 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 bendrovei „B.“ parduoto nekilnojamojo turto tolimesnį perleidimą. Tokie duomenys, prokuroro vertinimu, patvirtina iš anksto apgalvotos tyčios susiformavimą, nes A. K. vadovaujama UAB „A.“ bendrovei „B.“ nepateisinamai pigiai pardavė UAB „A.“ nekilnojamąjį turtą, kuris 2009 m. liepos mėnesį pateko į UAB „C.“, kurios 100 proc. akcijų valdė A. K. motina K. K., gim. (duomenys neskelbtini), dispoziciją (3 t., 57-58, 66 b. l.). UAB „A.“ esant nemokiai ir sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 UAB „A.“, atstovaujamos vienintelio akcininko ir direktoriaus A. K., nekilnojamasis turtas buvo nepateisinamai pigiai parduotas bendrovei „B.“, kurios vienintelė akcininke ir direktorė buvo I. U. (nuo 2009-05-16 A. K. žmona), o nekilnojamojo turto pardavimo metu UAB „B.“ atstovavo I. U. įgaliotas asmuo - M. B. (kaltinamojo A. K. aplinkos žmogus: nuo 2006-01-18 iki 2009-03-19 dirbo UAB „A.“ direktoriaus pavaduotoju nekilnojamojo turto formavimui, 1 t., b.132-133 b. l.). Netrukus, nuo 2009-03-23, UAB „B.“ direktoriumi tapo kitas kaltinamojo A. K. aplinkos žmogus, t. y. UAB „A.“ nuo 2007-02-01 iki 2009-03-23 prekybos vadovu dirbęs kaltinamasis A. R., kuris iš UAB „A.“ itin pigiai bendrovės „B.“ nupirktą nekilnojamąjį turtą 2009-07-07, 2009-07-10 ir 2009-07-22 pardavė UAB „C. “ (2 t., 28-63 b. l.), kurios direktoriumi turto pardavimo metu buvo dar vienas kaltinamojo A. K. aplinkos žmogus – Ž. S. (A. K. pažįstantis apie 20 metų, nuo 2004-09-21 iki 2006-11-30 dirbęs UAB „A.“ vadybininku, būtent A. K. pasiūlymu tapęs UAB „C. “ direktoriumi, 1 t., 144-146 b. l.), o vienintele UAB „C. “ akcininke buvo kaltinamojo A. K. motina – K. K., gim. (duomenys neskelbtini) (3 t., 57-58, 66 b. l.). Taigi, galiausiai buvusiu UAB „A.“ nekilnojamuoju turtu galėjo pradėti disponuoti pats kaltinamasis A. K., kuris, remiantis liudytojo Ž. S. parodymais, pagal įgaliojimą atstovavo savo motiną (1 t., 144-146 b. l.). Be to, iš Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-07-27 Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išvadų matyti, jog mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad BUAB „A.“ ir UAB „B.“ yra susijusios įmonės, nes UAB „B.“ yra neseniai (2009-02-12) įsteigta įmonė, kurios veiklos vykdymo vieta yra BUAB „A.“ buvusiose patalpose. UAB „B.“ veikloje naudojamas tas pats ilgalaikis turtas, už kurį neatsiskaityta UAB „A.“, buhalterinę apskaitą tvarko ta pati buhalterė, iš UAB „A.“ atleisti 45 darbuotojai įdarbinti UAB „B.“ (1 t., 9-11, 19-59 b. l.). Apelianto manymu, šių faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K., aiškiai žinodamas apie gresiantį UAB „A.“ bankrotą, iš anksto pasirūpino UAB „B.“ (kurios vienintele akcininke buvo I. U., netrukus tapusi jo žmona) įsteigimu ir didelės dalies UAB „A.“ darbuotojų įdarbinimu naujai įsteigtoje UAB „B.“ tam, kad būtų galima tinkamai pasiruošti ir nepateisinamai pigiai perleisti UAB „A.“ įvairų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bendrovei „B.“.

Apeliaciniame skunde pastebima, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinimo A. K. padarius nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje, formuluotėje buvo nurodyta ir dar viena aplinkybė, t. y. tai, jog A. K. 2009-01-10 UAB „A.“ vardu sudarė su Latvijos Respublikos gyventoju A. S. (duomenys neskelbtini) panaudotų prekių (panaudotų statybinių medžiagų) pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „A.“ įsigijo naudotų statybinių medžiagų už 224.213 Lt sumą ir pagal šią sutartį su A. S. atsiskaitė grynais pinigais pagal kasos išlaidų orderius 2009-04-01 (duomenys neskelbtini)- 32.500,- Lt, 2009-04-02 (duomenys neskelbtini)- 34.000,- Lt, 2009-04-03 (duomenys neskelbtini) - 33.500,- Lt, 2009-04-27 (duomenys neskelbtini) - 32.000,- Lt, 2009-04-28 (duomenys neskelbtini) -32.000,- Lt, 2009-04-29 (duomenys neskelbtini) - 30.213,- Lt, 2009-04-30 (duomenys neskelbtini) - 30.000,- Lt. Tokiu būdu, esant UAB „A.“ nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė dalį UAB „A.“ turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. 2010-12-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. K. 2009-01-10 bendrovės vardu sudarė su Latvijos Respublikos gyventoju A. S. (duomenys neskelbtini) naudotų prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „A.“ įsigijo panaudotų statybinių medžiagų už 224 213,00 Lt sumą ir iš kasos grynais pinigais išmokėjo 2009-04-01 – 32 500,- Lt, 2009-04-02 – 34 000,- Lt, 2009-04-03 – 33 500,- Lt, 2009-04-27 – 32 000,- Lt, 2009-04-28 -32 000,- Lt, 2009-04-29 – 30 213,- Lt, 2009-04-30 – 30 000,- Lt. Šių piniginių lėšų išmokėjimas iš kasos mažino 2009 metų balandžio mėn. bendrovės trumpalaikį turtą - kasos likutį ir galimybę atsiskaityti su darbuotojais, su valstybės biudžetu, su kreditoriais (1 t., 188-200 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu specialistas J. V. papildomai paaiškino, kad „sandoris buvo nuostolingas, statybinės medžiagos jau buvo panaudotos, o pinigai buvo išmokėti grynais, išmokėjimai iš kasos blogina įmonės padėtį bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais, prekės buvo nepanaudotos iki bankroto bylos iškėlimo; buvo išskirtas būtent naudotų statybinių medžiagų pirkimas, nes buvo išmokėta didelė suma iš kasos, nebuvo naudojamos statybos pagrindui“ (2013-03-06 teisiamojo posėdžio protokolas). Taigi, specialistas paaiškino, jog būtent šis sandoris buvo išskirtas ir nurodytas specialisto išvadoje kaip sumažinęs bendrovės trumpalaikį turtą – kasos likutį ir galimybę atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, kreditoriais, nes įmonės nemokumo laikotarpiu buvo išmokėta didelė grynųjų pinigų suma įsigyjant jau panaudotas prekes, kurios taip ir nebuvo pagal paskirtį panaudotos iki bankroto bylos iškėlimo (byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. realiai būtų planavęs atlikti kokius nors bendrovei naudingus veiksmus su iš A. S. įsigytomis panaudotomis statybinėmis medžiagomis).

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad vertindamas A. K. bendrovės vardu su Latvijos Respublikos gyventoju A. S. 2009-01-10 sudarytos naudotos prekių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes bei laikotarpį, teismas nuosprendyje nurodė, jog „sutartis su A. S. dėl statybinių medžiagų pirkimo buvo sudaryta 2009-01-10, o UAB „M. p.“ pretenzija parašyta buvo tik 2009-03-27, pati bankroto byla iškelta UAB „A.“ iškelta Šiaulių apygardos teisme 2009-05-14 nutartimi. Esant tokiems įrodymams teismas daro išvadą, kad UAB „A.“ atstovaudamas A. K. ir sudarydamas su Latvijos Respublikos gyventoju A. S. panaudotų prekių (panaudotų statybinių medžiagų) pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „A.“ įsigijo naudotų statybinių medžiagų tuo metu negalėjo žinoti apie bankroto bylos kėlimą ar jos iškėlimą“.

Prokuroras pažymi, kad, pirma, teismas nurodė aiškiai neteisingą UAB „M. p.“ pretenzijos, skirtos UAB „A.“, datą – tikroji data yra 2009-02-19 (3 t., 2-40 b. l.). Antra, teismas padarė iš esmės neteisingą išvadą, nes neatsižvelgė ir neįvertino teismų praktikos baudžiamosiose bylose dėl skolininko nesąžiningumo. Pastebi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartyje konstatuota, jog „Ta aplinkybė, kad 2004 m. gruodžio 31 d. K. K. kreditinio reikalavimo patenkinimo metu dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo bei nebuvo nustatytas kreditorių eiliškumas, neturi reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui ir kvalifikavimui (baudžiamoji byla Nr. 2K-450/2009)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje pabrėžė, kad būtina tik nustatyti sunkią įmonės ekonominę padėtį arba nemokumą, kai akivaizdžiai gresia bankrotas.

Taigi, prokuroro vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis A. K., suvokdamas, jog UAB „A.“ yra sunkioje ekonominėje padėtyje ir nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtą, kuris gali būti pateiktas skoloms padengti, sąmoningai, iš anksto apgalvojęs, laisva valia ir kreditorių nenaudai, nepateisinamai pigiai pardavė ir iššvaistė, numatė, jog dėl šių veiksmų kreditoriams atsiras turtinė žala, ir norėjo tokių padarinių.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Motyvas ir tikslas kvalifikuojant veiką teisinės reikšmės neturi. Kaltininkas, suvokdamas, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokiai, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, neturi galimybių patenkinti visų kreditorinių reikalavimų, sąmoningai, laisva valia ir likusių kreditorių nenaudai, patenkina tik vieno ar keleto kreditorių reikalavimus, nors numato, kad dėl šių veikų atsiras ar gali atsirasti turtinė žala likusiems kreditoriams, tačiau tokių padarinių nori arba nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Pažymi, kad nuosekli anksčiau paminėtų A. K. neteisėtų veiksmų (UAB „A.“ sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, laikotarpiu nepateisinamai pigiai pardavė ir iššvaistė dalį UAB „A.“ turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti) grandinė neleidžia A. K. tik savo reikalavimo patenkinimo neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų (įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokiai, kai akivaizdžiai gresia bankrotas) traktuoti kaip atskiro, įprastinio ir nenusikalstamo veiksmo (teismas nuosprendyje nurodė, kad „išmokėjimai skolų pagal avansines apyskaitas nebuvo išskirtinis atvejis, tokia buvo nusistovėjusi tvarka šioje bendrovėje ir tai patvirtino papildomai išreikalauti buhalteriniai dokumentai“). Ši A. K. veika, prokuroro teigimu, turi būti įvertinta visų paminėtų veiksmų kontekste, nes buvo įvykdyta tuo pačiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25, UAB „A.“ esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas.

Apelianto teigimu, įvertinus byloje esančius duomenis, taip pat teisminio nagrinėjimo metu BUAB „A.“ bankroto administratoriaus pateiktas avanso apyskaitas, matyti, kad būtent UAB „A.“ nemokumo ir sunkios ekonominės padėties laikotarpiu A. K. iš UAB „A.“ susigrąžino sau visą skolą, nors nuo pat 2006 m. įmonė praktiškai visada jam būdavo skolinga. Mano, jog tai akivaizdžiai įrodo, kad A. K. žinojo apie UAB „A.“ nemokumą ir sunkią ekonominę padėtį, ir, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik savo reikalavimą – bendrovei jam būnant skolingai pagal avansines apyskaitas 2009-01-01 dienai 728.445,70 Lt už ūkines išlaidas, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 išsimokėjo 1.081.627,85 Lt (bendrovei pateikė pateisinamuosius dokumentus už 353.436,83 Lt), ir todėl padarė likusiems kreditoriams turtinę žalą.

Šių duomenų visuma, pasak prokuroro, leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis A. K., suvokdamas, jog UAB „A.“ yra sunkioje ekonominėje padėtyje ir nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai, laisva valia ir likusių kreditorių nenaudai, patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus, t. y. patenkino tik savo reikalavimą, nors numatė, kad dėl šios veikos atsiras turtinė žala likusiems kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo.

Taigi, apelianto įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo A. K. veikose yra visi būtini nusikaltimų, numatytų BK 208 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

Mano, kad A. K. gynybines versijas, kad jis neturėjo tyčios nepateisinami pigiai parduoti UAB „B.“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, paneigia žinomai netikra 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartis. Apelianto teigimu, A. K., veikdamas kartu su A. R., pagaminęs šią žinomai netikrą sutartį, tikėjosi būtent tokiu būdu dar tebevykstančio ikiteisminio tyrimo metu pateisinti bendrovei „A.“ nuostolingų sandorių sudarymą, t. y. jo iniciatyva bendrovei „B.” nuostolingai parduotą nekilnojamąjį turtą, ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 2 dalį.

Skunde apeliantas teigia, kad A. K. gynybinė pozicija dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra paremta ir grindžiama iš esmės tik neva 2009 m. vasario 21 d. tarp UAB „A.“ ir UAB „B.“ sudaryta Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartimi. Pažymi, kad remdamasis šia sutartimi, kaltinamasis A. K. tikėjosi pateisinti bendrovei „A.“ nuostolingų sandorių sudarymą, kai bendrovei „B.“ nepateisinamai pigiai pardavė įvairų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.

Pažymi, kad Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartyje nurodytą žinomai netikrą sutarties sudarymo dieną – 2009-02-21, kaltinamasis A. R. nebuvo net ir faktiniu UAB „B.“ vadovu (kaip pats parodė teisminio nagrinėjimo metu), nes 2009-02-21 tiek de jure (pagal Registrų centro duomenis, 3 t., b. l. 67, 71), tiek de facto bedrovės direktore buvo I. U. (iš 2009-02-19 -2009-03-19 PVM sąskaitų faktūrų (pardavėjas – UAB „A.“, pirkėjas – UAB „B.“) matyti, jog šių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu UAB „B.“ direktorės pareigas ėjo I. U., 4 t., 174-191 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu AB (duomenys neskelbtini) bankas pateikė 2009-02-21 Parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelės patvirtintą kopiją iš kurios matyti, jog neabejotinai ir de facto UAB „B.“ direktorė 2009-02-21 (Jungtinės veiklos sutartyje nurodyta sudarymo data) buvo I. U., ši faktinė aplinkybė kortelėje patvirtinta pačios tuometinės direktorės I. U. parašu (4 t., 151-153 b. l.), be to, teisiamojo posėdžio metu tai patvirtino ir pati I. K. (2012-11-07 posėdžio protokolas). Teisminio nagrinėjimo metu A. R. ir I. K. (buvusi I. U.) teigė, jog UAB „B.“ vienu metu neva veikė du direktoriai, kada kuris iš jų norėjo, tada vienus ar kitus įmonės dokumentus ir pasirašinėjo. Atsižvelgiant į tai, jog I. K., kaip kad pati nurodė, turi teisinį išsilavinimą, apelianto manymu, tokie argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

Šioje baudžiamojoje byloje, prokuroro teigimu, neginčijamai nustatyta, kad į Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties tekstą neapdairiai buvo įtraukti duomenys, kurie neegzistavo sutartyje nurodytą sutarties sudarymo dieną – 2009-02-21, t. y. paskutiniajame sutarties lape, UAB „B.“ rekvizitų skiltyje, nurodytas 2009-02-21 neegzistavęs, UAB „B.“ tik 2009-03-16 suteiktas, PVM mokėtojo kodas – (duomenys neskelbtini) (5 t., 62 b. l.). Atsižvelgiant į PVM mokėtojo kodo suteikimo tvarką, pasak apelianto, akivaizdu, kad tokio kodo joks asmuo jokiomis aplinkybėmis negalėjo sužinoti anksčiau, nei tas kodas buvo oficialiai suteiktas. 2008-07-23 VMI prie LR FM viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl įregistravimo į pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių“ 37 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos juridinio asmens, PVM mokėtojo, kodas sudaromas iš prefikso „LT“, dešimties ženklų unikalios sekos skaitmenų, PVM indekso „1“ ir PVM mokėtojo kodo kontrolinio skaitmens. O tai reiškia, kad joks žmogus neturi galimybės konkretaus juridinio asmens PVM mokėtojo kodą sužinoti anksčiau, nei kompiuterinė programa suformuoja dešimties ženklų unikalią skaitmenų seką.

Įrodinėjant 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties netikrumą, apelianto manymu, atskirai paminėtina dar viena papildoma faktinė aplinkybė, kuri akivaizdžiai užfiksuota baudžiamojoje byloje esančiuose dokumentuose. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu BUAB „A.“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo M. V. parodė, jog vienintelį apvalųjį UAB „A.“ antspaudą perėmė 2009 m. gegužės pabaigoje, o teisminio nagrinėjimo metu papildomai paaiškino, jog antspaudą perėmė iš karto, kadangi jam reikėjo Registrų centrui ir Bankroto departamentui pateikti dokumentus, antspaudas, registravimo pažymėjimas ir įstatai buvo perimti pirmomis dienomis. Baudžiamojoje byloje esantis įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „A.“ administratoriaus įgaliojimų suteikimo (1 t., 112 b.l.) yra antspauduotas šiuo M. V. 2009 m. gegužės pabaigoje iš UAB „A.“ perimtu apvaliuoju įmonės antspaudu. Kad tai yra būtent tas pagrindinis apvalusis UAB „A.“ antspaudas, kuriuo 2009 m. pradžioje, dar iki bankroto bylos iškėlimo, buvo tvirtinami esminiai įmonės dokumentai, pvz., pirkimo – pardavimo sutartys, galima įsitikinti susipažinus su UAB „A.“ sudarytomis sutartimis, kurios yra civilinėje byloje Nr. 2-702-372/2011, išreikalautoje teismo teisminio nagrinėjimo metu. Iš 2009-02-24 pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „A.“ ir UAB „B.“, paskutiniojo lapo (1 t., 99 b. l.), iš 2009-03-17 pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos taip pat tarp UAB „A.“ ir UAB „B.“, paskutiniojo lapo (1 t., 106 b. l.) matyti, jog tai lygiai tas pats apvalusis antspaudas, kurį 2009 m. vasario - kovo mėnesiais naudojo UAB „A.“, ir kurį perėmė M. V. 2009 m. gegužės mėnesį, t. y. UAB „A.“ bankroto procedūros pradžioje. Šį apvalųjį UAB „A.“ antspaudą vizualiai palyginus su UAB „A.“ apvaliuoju antspaudu, kuris yra atspaustas 2009-02-21 Jungtinės veiklos sutarties lape, net ir neturint specialių žinių, galima vienareikšmiškai teigti, jog tai yra skirtingi antspaudai. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę, apelianto įsitikinimu, galima pagrįstai teigti, kad jei Jungtinės veiklos sutartis iš tikrųjų būtų buvusi sudaryta dar iki bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo, tai sutartis būtų buvusi antspauduota tuo UAB „A.“ oficialiu apvaliuoju antspaudu, kuris buvo naudojamas bendrovės veikloje 2009 m. vasario mėnesį ir kuris buvo perduotas bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui. Tačiau akivaizdu, kad A. K. M. V. perduoto apvaliojo antspaudo nebeturėjo, todėl netikrą Jungtinės veiklos sutartį, pagamintą kur kas vėliau nei 2009-02-21 (galimai tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)), teko antspauduoti kitu apvaliuoju antspaudu.

Apelianto vertinimu pačias absurdiškiausias tik teisiamųjų posėdžių metu pateiktas kaltinamųjų gynybines versijas, pvz., apie Jungtinės veiklos sutarties paskutinio lapo pakeitimą po to, kai buvo sudaryta sutartis (ši kaltinamųjų versija atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu), iš esmės paneigia paties A. R. parodymai, duoti jo, kaip liudytojo, tuo metu, kai A. R. dar neturėjo jokios priežasties meluoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, t. y. tuo ikiteisminio tyrimo momentu apskritai nebuvo tiriamas nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tuomet A. R. parodė, kad: „2009 metų kovo mėn. man paskambino UAB „B.“ savininke prisistačiusi I. U. ir pasiūlė vadovauti jos bendrovei. (...) Apie tai, kad UAB „A.“ yra pardavusi nemažai turto UAB „B.“ 2009 metais, aš sužinojau pradėjęs dirbti UAB „B.“ direktoriumi“ (1 t., 139-140 b. l.). Tai, prokuroro teigimu, patvirtina, kad A. R. negalėjo pasirašyti Jungtinės veiklos sutarties 2009-02-21 kaip UAB „B.“ direktorius, nes I. U. jam pasiūlė tapti UAB „B.“ direktoriumi tik 2009 m. kovo mėnesį, be to, jau buvo įvykę UAB „A.“ priklaususio turto pardavimai UAB „B.“, vykę vėlesniu laiku, o A. R. parodė apie šiuos pardavimus sužinojęs tik 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje pradėjęs eiti UAB „B.“ direktoriaus pareigas. Teigia, kad tokiais A. R., kaip liudytojo, parodymais negalima tiesiogiai grįsti paties A. R. jau kaip kaltinamojo kaltės, tačiau akcentuotina tai, jog toks liudytojo A. R. apklausos protokolas yra byloje kaip rašytinis dokumentas, jo turinys buvo pagarsintas teisiamojo posėdžio metu. Tuo momentu, kai A. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kaip liudytojas, net nebuvo tiriamas nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalis, ir tai matyti iš byloje esančio 2011-03-02 prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taigi, tai nebuvo ir negalėjo būti situacija, kai asmuo apklausiamas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (tokie parodymai gali būti vertinami siekiant patikrinti kitus byloje esančius duomenis). Tuo momentu A. R. buvo apklaustas kaip liudytojas nepažeidžiant jokių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų ir tiriant tik tas nusikalstamas veikas, kurios išimtinai buvo inkriminuotinos tik A. K.. Netikro dokumento, t. y. 2009-02-21 Jungtinės veiklos sutarties, pagaminimo atvejis buvo pradėtas tirti tik gerokai vėliau po to, kai buvo atnaujintas nutrauktas ikiteisminis tyrimas, ikiteisminio tyrimo organizavimą perdavus kitam prokurorui. Įtariamojo A. K. gynybinė pozicija buvo paremta iš esmės vien tik tuo, jog neva dar 2009-02-21 UAB „A.“ ir UAB „B.“ sudarė Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį, kuri leistų A. K. teigti, jog jis neva turėjo pagrindą itin pigiai pardavinėti UAB „A.“ priklausantį turtą, todėl atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą ir buvo atidžiau patikrintos netikėtai atsiradusios Jungtinės veiklos sutarties sudarymo aplinkybės.

Skunde prokuroras akcentuoja ir tai, kad A. R. parodymus apie jo, kaip UAB „B.“ direktoriaus, darbo pradžią tik nuo 2009 m. kovo mėnesio, kuriuos pastarasis davė apklausiamas kaip liudytojas (kai dar nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, bei apskritai dar nebuvo nustatyti jokie šio nusikaltimo požymiai), visiškai patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Liudytoja V. M. 2012-12-12 teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji UAB „B.“ pradėjo dirbti 2009 m., bendrovės vadovė buvo I. U. (patvirtina aplinkybę, jog A. R. nebuvo UAB „B.“ direktoriumi bendrovės veiklos pradžioje, 2009 m. vasario mėnesį), o VSDFV Mažeikių skyriaus 2012-03-12 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog A. R. 2009 m. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai: (duomenys neskelbtini) nuo 2009-02-18 iki 2009-03-16 ir (duomenys neskelbtini) nuo 2009-03-17 iki 2009-03-23 (5 t., 2-6 b. l.), t. y. paskutinė A. R. nedarbingumo diena kaip tik sutampa su A. R. paskyrimo į UAB „B.“ direktoriaus pareigas diena (4 t., 46-47 b. l.).

Be to, apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog „Formaliai vertinant šiuos įrodymus būtų galima teigti, kad buvo pagamintas netikras dokumentas, tačiau jis nesukėlė jokių teisinių pasekmių tretiesiems asmenims“. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog dokumento suklastojimas yra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir užtraukia baudžiamąja atsakomybę, jeigu gali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teises arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012).

Skunde pažymima, kad A. K., siekdamas išvengti akivaizdžiai jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, padarymą (vykstant ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje), veikdamas kartu su A. R., sudarė žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį. Tokiais veiksmais A. K. siekė pateisinti bendrovei „A.“ nuostolingų sandorių sudarymą, t. y. 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 bendrovei „B.“ buvo nuostolingai parduotas nekilnojamasis turtas. Prokuroro teigimu, A. K. pavyko šį nusikalstamą sumanymą įgyvendinti, nes buvo pasiekti teisiškai reikšmingi padariniai, t. y. 2011-03-02 ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas prokuroro nutarimu, nenustačius A. K. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pagrindinis ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvas ir buvo A. K. pateiktos 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties sąlygų įvertinimas įtariamojo A. K. duotų parodymų kontekste. Tuo atveju, jeigu aukštesnysis prokuroras nebūtų panaikinęs 2011-03-02 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir tyrimo nebūtų atnaujinęs, A. K. būtų visiškai išvengęs baudžiamosios atsakomybės. Tokie A. K. veiksmai, t. y. žinomai netikros 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties panaudojimas 2011-01-19 pateikiant šios sutarties kopiją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Telšių apskrities skyriaus pareigūnams, apelianto teigimu, neabejotinai sukėlė valstybei teisiškai reikšmingus padarinius – nulėmė neteisėtą ikiteisminio tyrimo nutraukimą, tam tikrą laikotarpį (kol galiojo 2011-03-02 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)) A. K. buvo laikomas visiškai reabilituotu (tai taip pat teisiškai reikšmingi padariniai paties A. K. teisinės padėties baudžiamajame procese atžvilgiu).

Teismas, pasak apelianto, dėstydamas įrodymų įvertinimo motyvus dėl A. K. ir A. R. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė dar vieną byloje esantiems duomenims iš esmės prieštaraujančią išvadą, kad „Šiaulių apygardos teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo prijungta prie šios baudžiamosios bylos, dalyvaujant bankroto administratoriui M. V. patvirtino šioje civilinėje byloje taikos sutartį, civilinė byla buvo išnagrinėta būtent dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau ši sutartis teismo nebuvo pripažinta negaliojančia. Šiaulių apygardos teismo 2011-04-14 teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl teismas nerevizuodamas šios nutarties, mano, kad būtent šalys ją pripažino kaip tinkamą ir dėl jos sudarė taikos sutartį, o prieš kitus asmenis ši sutartis nebuvo naudojama“. Anot prokuroro, dėl logiškai nepaaiškinamų priežasčių teismas neteisingai nurodė, kad „civilinė byla buvo išnagrinėta būtent dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau ši sutartis teismo nebuvo pripažinta negaliojančia“. Teigia, kad iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančio 2010-01-11 ieškinio (ieškovas – BUAB „A.“, atsakovas – UAB „B.“) paties pavadinimo bei ieškinio turinio matyti, jog tai ieškinys dėl sandorių (pirkimo-pardavimo ir statybos rangos sutarčių tarp UAB „A.“ ir UAB „B.“) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (actio Pauliana), o ne ieškinys dėl 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties pripažinimo negaliojančia (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., 1 b. l.). Šioje civilinėje byloje teismas nesprendė dėl jokios Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties pripažinimo negaliojančia, o šalys taikos sutartį sudarė taip pat ne dėl Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties. Tai akivaizdžiai matyti iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios Šiaulių apygardos teismo 2011-04-14 nutarties, kurioje nurodyta, jog teismas nutarė patvirtinti taikos sutartį, pagal kurią: 1) ieškovas atsisako ieškinio reikalavimų pripažinti sandorius negaliojančiais; 2) atsakovas sumoka ieškovui 1 000 000 Lt (vienas milijonas litų) kompensaciją per keturis mėnesius nuo taikos sutarties patvirtinimo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), 4 t., 30-31 b. l.).

Taigi, apelianto įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai anksčiau paminėtų, išanalizuotų ir įvertintų duomenų, kurių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamųjų A. K. ir A. R. veikoje yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Prokuroro teigimu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino ir neatsižvelgė į anksčiau paminėtas aplinkybes bei nepagrįstai išteisino A. K. bei A. R., todėl teismo nuosprendis dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Kartu apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje prieštaringai nurodė išteisinimo pagrindą, t. y. aprašomojoje nuosprendžio dalyje abiejų kaltinamųjų atžvilgiu padarytos išvados, jog nusikalstamos veikos padarymas neįrodytas arba nėra surinkta pakankamai įrodymų, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje abiejų kaltinamųjų atžvilgiu konstatuotas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytas išteisinimo pagrindas – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarymas ir neįrodymas, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, yra du skirtingi išteisinimo pagrindai, išvados apie vieno ar kito pagrindo buvimą daromos skirtingais motyvais. Išteisinamajame nuosprendyje būtina aiškiai nurodyti išteisinimo pagrindą ir aiškiai išdėstyti išteisinimo motyvus. Priešingu atveju išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas gali kelti rimtų abejonių (baudžiamoji byla Nr. 2K-67/2012, baudžiamoji byla 2K-221/2012, baudžiamoji byla 2K-328/2012).

Atsikirtimais į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą išteisintieji A. K. ir A. R. prašė prokuroro skundą atmesti, Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė patenkinti prokuratūros apeliacinį skundą. Nuteistieji ir jų gynėjai prašė prokuratūros skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro D. Stulpino apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos, o įvertinus ir BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą, paprastai didelės (viršijančios 150 MGL) turtinės žalos padarymas kreditoriams. Būtent žalos dydis yra vienas kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 1 dalis) atribojamas nuo civilinio delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015).

BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala (paprastai didelė turtinė žala) likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia). Nors kaltininko veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus motyvai, tikslai BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankamai svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumą atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų. Viena vertus, veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus, dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 1 dalies prasme. Kita vertus, paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje Nr. 2K-7-181-895/2015).

Kaip matyti iš A. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad išmokėjimai jam iš UAB „A.“ kasos vykdavo nuo pat įmonės įkūrimo, tai įmonės praktikoje buvo įprasta. Jis pirkdavo prekes ir pagrindines priemones, o vėliau pateikdavo dokumentus ir atsiimdavo pinigus. Tai vyko ir 2009 metais – pinigus jis atsiėmė teisėtai, turėjo tikslą gelbėti įmonę ir dar gauti apyvartinių lėšų parduodant kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Apie įmonės bankrotą jam nebuvo jokių minčių – jis turėjo didelių ir perspektyvių planų. Kadangi jam buvo apmokėtos tik jo dėl įmonės veiklos turėtos išlaidos, mano, kad išmokant jam išlaidas, susijusias su vadovavimu įmonei ir atsiskaitymais su tiekėjais, negalėjo būti padaryta nusikalstama veika.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „A.“ direktoriaus pareigas nuo 2002-12-31 iki 2009-05-26 ėjo A. K. (1 t. 147–152 b. l.), taip pat patvirtina, kad jis buvo pirmuoju įrašytas į pirmos eilės UAB „A.“ kreditorių sąrašą (1 t. 113–117 b. l.). Nors, prokuroro teigimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad A. K. žinojo, jog UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, ir vienas iš įrodymų yra 2010-12-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kolegija su tokiu teiginiu nesutinka. Atkreipiamas dėmesys, kad nors minėtoje išvadoje buvo konstatuota, kad UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 buvo nemoki, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą, kilo neaiškumų, kurių nepašalinus nebuvo galima priimti byloje teisingo sprendimo. Siekiant objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, 2013-09-19 nutartimi byloje buvo paskirta finansinė-buhalterinė ekspertizė (7 t. 60–64 b. l.), o 2014-07-11 nutartimi buvo paskirta papildoma finansinė-buhalterinė ekspertizė (8 t. 38–42 b. l.). Iš gautų Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktų 2014-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) (7 t. 93–129 b. l.) ir 2015-06-30 Nr. (duomenys neskelbtini) (8 t. 87–131 b. l.) akivaizdu, kad juose pateiktos išvados vienareikšmiškai nepatvirtina 2010-12-03 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini). Nors 2010-12-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, kad UAB „A.“ 2009-01-01 – 2009-05-25 laikotarpiu buvo nemoki, 2014-02-27 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada, kad UAB „A.“ buvo nemoki tik laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-05-25, taip pat nurodyta, kad, jei A. K. 2009 m. kovo mėnesį iš kasos UAB „A.“ nebūtų buvusi išmokėta 463 980,33 Lt suma, bendrovės pinigų likutis būtų buvęs didesnis, taip pat būtų buvusi didesnė galimybė atsiskaityti su kreditoriais, tačiau ta pačia suma išaugtų ir UAB „A.“ skola kreditoriui A. K.. 2015-06-30 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) jau išdėstyta kardinaliai priešinga išvada – UAB „A.“ 2009-01-01 – 2009-04-01 buvo moki, nes bendrovės balanse apskaityto turto sumos pusė viršijo pradelstus įsipareigojimus. Minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas kolegija laiko prieštaringomis – nors, kaip minėta, pateikta išvada, kad UAB „A.“ buvo moki, tačiau kartu konstatuota, kad UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 buvo sunkios ekonominės padėties (kai akivaizdžiai grėsė bankrotas). Kartu padaryta išvada, kad UAB „A.“ 2009-01-01 – 2009-05-25 laikotarpiu (įskaitant ir dienas, kai buvo mokami pinigai A. K. ir sandorių su UAB „B.“ dienomis) turimas turtas balansine verte viršijo visus bendrovės balanse apskaitytus įsipareigojimus kreditoriams, t. y. UAB „A.“ galėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, nes visu nagrinėjamu laikotarpiu turimas turtas viršijo visus balanse apskaitytus įsipareigojimus kreditoriams. 2009-01-01 – 2009-05-25 laikotarpiu UAB „A.“ visi įsipareigojimai neviršijo viso į įmonės balansą įrašyto turto vertės dienomis, kai buvo atliekami mokėjimai A. K. vardu, atsiskaitymas su A. K. minėtu laikotarpiu pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais, UAB „A.“ 2009-01-01 – 2009-05-25 laikotarpiu atsiskaitė su A. K. kaip su darbuotoju (8 t. 127 b. l.). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, t. y. įvertinus tai, kad net ir ekspertų išvados akivaizdžiai skiriasi, nėra pagrindo konstatuoti, kad A. K. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 neabejotinai žinojo, jog UAB „A.“ dirba nuostolingai, ji yra sunkioje ekonominėje padėtyje, nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas. Be to, bylos duomenys liudija, kad bankroto byla UAB „A.“ buvo iškelta tik 2009-05-14 (1 t. 111 b. l.). Kolegijos vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, A. K. kaltės padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir prokuroro skunde minima UAB „M. p.“ 2009-02-19 pretenzija UAB „A.“ vadovui pranešant, kad tuo atveju, jeigu nebus sumokėta 56 233,95 Lt skola, bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (3 t. 35 b. l.). A. K. kaltės nepatvirtina ir liudytojos V. M. parodymai, kad su A. K. buvo derinamos visos finansinės operacijos. Pastebėtina, kad minėta liudytoja be kita ko parodė, jog 2009 m. bankrotas jiems buvo sensacija, chaosas, tam įtakos turėjo (duomenys neskelbtini) banko veiksmai (6A t. 40–41 b. l.). Taigi akivaizdu, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje. Abejonės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad A. K. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį pareikštame kaltinime nurodyta tik tai, kad jis padarė likusiems kreditoriams turtinę žalą, tačiau ši žala nekonkretizuota, nors būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos, paprastai didelės (viršijančios 150 MGL) turtinės žalos padarymas kreditoriams.

BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

A. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 esant UAB „A.” nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nepateisinamai pigiai pardavė ir iššvaistė dalį UAB „A.” turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 3 030 290,09 Lt turtinės žalos kreditoriams, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje.

A. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad 2009 m. sausio mėnesį bendrovėje krizė nebuvo jaučiama, bendrovė tuo metu netgi atidarė Šiauliuose prekybos centrą. Be to, UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 sugebėjo sumokėti apie 5 mln. Lt skolų kreditoriams. Problemos kilo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) bankas nebepasirašė sutarties. Bendrovės tikslas buvo vystyti verslą, nekilnojamojo turto plėtrą, parduoti nekilnojamąjį turtą ir gauti pelną tolimesnei veiklai. Kadangi 2009 m. nelabai kas norėjo įsigyti turto, todėl buvo sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „B.“ buvo parduota dalis nekilnojamojo turto, siekiant tolimesnės plėtros. Su A. S. jau 2008 m. buvo sutarta, kad UAB „A.“ pirks iš jo įvairias statybines medžiagas. Sutartis buvo sudaryta 2009-01-10. Nusipirktos medžiagos buvo perparduodamos arba panaudojamos statybos verslo srityje. Remdamasis savo ilgamete vadovavimo verslui patirtimi jis manė, kad toks jo sprendimas padės atkurti UAB „A.“ finansinį stabilumą, padidės įmonės pajamos. Pažymėjo, kad 2009-01-01 UAB „A.“ buvo skolinga 8 994 425 Lt, o 2009-05-25 skolos liko tik 403 177 Lt. Trumpalaikiai įsipareigojimai bankui 2009-01-01 buvo 500 139 Lt, o 2009-05-25 sumažėjo iki 25 805 Lt. Taip pat buvo mokami atlyginimai darbuotojams, sumokėti mokesčiai, sumokėtas įsiskolinimas VMI. Niekas nesitikėjo, kad sunkumai bus ilgalaikiai ir kad įmonė nesugebės išvengti bankroto (6A t. 11–21 b. l.). Tai, kad 2009-01-01 – 2009-05-25 UAB „A.“ mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį, nurodyta ir 2010-12-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad atsiskaitymai vyko kiekvieną mėnesį ir per laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-05-25 skola sumažėjo 8 591 248, 56 Lt. Minėtoje specialisto išvadoje be kita ko konstatuota, kad dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, atsargų-prekių, skirtų perparduoti, pardavimo UAB „B.“ 2009-01-01 – 2009-05-25 laikotarpiu UAB „A.“ iš viso susidarė 2 806 077,09 Lt nuostolis, kuris blogino jos mokumo rodiklius, vedė bendrovę prie negalėjimo atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, kreditoriais; 224 213 Lt išmokėjimas iš kasos Latvijos Respublikos gyventojo A. S. vardu sumažino bendrovės trumpalaikį turtą ir galimybę atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, kreditoriais, o 1 081 627,85 Lt piniginių lėšų išmokėjimas iš kasos A. K. sumažino bendrovės trumpalaikį turtą – kasos likutį, galimybę atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, kreditoriais. 2014-02-27 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad turto pardavimas UAB „B.“ laikotarpiu nuo 2009-02-26 iki 2009-03-19 buvo nuostolingas. Taip pat nurodyta, kad UAB „A.“ 2009-01-10 su A. S. sudaryta sutartis dėl naudotų prekių pirkimo – pardavimo ir apmokėjimo pagal šią sutartį sumažino bendrovės turto likvidumą ir apsunkino galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Kartu nurodyta, kad tiesioginės įtakos UAB „A.“ nemokumui šis sandoris neturėjo. Kadangi iš A. S. įsigytos atsargos liko sandėlyje nepanaudotos (nerealizuotos), tai UAB „A.“ nepatyrė nei pelno, nei nuostolių dėl jų įsigijimo. 2015-06-30 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad UAB „A.“ buvo moki, UAB „A.“ 2009-01-01 – 2009-05-25 laikotarpiu (įskaitant ir sandorių su UAB „B.“ dienomis) turimas turtas balansine verte viršijo visus bendrovės balanse apskaitytus įsipareigojimus kreditoriams, t. y. UAB „A.“ galėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, nes visu nagrinėjamu laikotarpiu turimas turtas viršijo visus balanse apskaitytus įsipareigojimus kreditoriams. Esant tokiems prieštaravimams, kurių, išnaudojus visas galimybes, pašalinti nepavyko, nėra pagrindo pripažinti A. K. kaltu padarius BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. A. K. kaltės nepatvirtina ir 2014-02-27 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, kad turto pardavimas UAB „B.“ laikotarpiu nuo 2009-02-26 iki 2009-03-19 buvo nuostolingas, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo daugiau kaip 10 kartų mažesnė už sutartyse nurodytą vidutinę rinkos kainą, turtas bendrovei „B.“ parduotas pigiai.

Pažymima, kad pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir A. K. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį išteisino. Nors teismas nuosprendyje išsamiau neanalizavo 2010-12-03 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas minėtos išvados visiškai nevertino nėra pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad joje išdėstytos specialisto išvados (6A t. 181–182 b. l.), teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažymėjo, jog minėtoje specialisto išvadoje nėra teigiama, kad būtent dėl kaltinime inkriminuotų veikų bei minimų ir įvardijamų kaip nuostolingų sandorių bendrovė nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriaus, tai nebuvo būtent tie sandoriai, kurie padarė kitiems kreditoriams žalą. Teismas taipogi pažymėjo, kad minėtą aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir specialistas J. V., nurodydamas, kad šie sandoriai tik sumažino galimybę atsiskaityti su kreditoriais, bet šios galimybės neatėmė (6A t. 184 b. l.).

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojinga ir nusikalstama.

Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014).

Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008).

Taigi dokumentu pripažįstamas bet koks rašytine forma surašytas aktas, nustatantis faktą, kuris gali turėti teisinę reikšmę. Tačiau pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-235/2014).

A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad ne anksčiau kaip 2009-03-24, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kaip UAB „A.“ direktorius, kartu su A. R., kuris veikė kaip UAB „B.” direktorius, sudarė žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį ir žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį panaudojo 2011-01-19 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Telšių apskrities skyriaus tarnybinėse patalpose, pateikdamas šios sutarties kopiją prijungimui prie ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), ir tokiais veiksmais siekė pateisinti bendrovei nuostolingų sandorių sudarymą, t. y. 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 UAB „B.” nuostolingai už 298 900 Lt sumą parduotą nekilnojamąjį turtą.

A. R. pagal BK 300 straipsnio1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad ne anksčiau kaip 2009-03-24, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kaip UAB „B.” direktorius kartu su A. K., kuris veikė kaip UAB „A.” direktorius, sudarė žinomai netikrą 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį, nes šioje sutartyje nurodytą sutarties sudarymo dieną, t. y. 2009-02-21, jis nėjo UAB „B.” direktoriaus pareigų ir negalėjo pasirašyti bei bendrovės antspaudu patvirtinti Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį kaip UAB „B.” direktorius, taip pat šioje sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. paskutiniajame sutarties lape, UAB „B.“ rekvizitų skiltyje, nurodė 2009-02-21 dar neegzistavusį, UAB „B.“ tik 2009-03-16 suteiktą, PVM mokėtojo kodą – (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. K. ir A. R. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, juos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino.

Kaip matyti iš byloje esančių VĮ „Registrų centras“ duomenų, UAB „B.“ direktore nuo 2009-02-11 iki 2009-03-23 buvo I. U., o A. R. UAB „B.“ direktoriumi buvo nuo 2009-03-23 iki 2010-01-21 (3 t. 70–74 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartis, sudaryta tarp A. K. kaip UAB „A.“ direktoriaus ir A. R., kaip UAB „B.” direktoriaus, niekaip negalėjo būti sudaryta sutartyje nurodytą dieną, t. y. 2009-02-21 (3 t. 78 b. l.), ir negalėjo būti sudaryta anksčiau kaip 2009-03-24, nes, kaip minėta, tik 2009-03-23 A. R. tapo UAB „B.“ direktoriumi. Nors teisiamajame posėdyje A. K. nurodė, kad jis, 2009-02-21 pasirašydamas su UAB „B.“ atstovu A. R. Jungtinės veikos (bendradarbiavimo) sutartį, nežinojo ir niekaip negalėjo žinoti, kad šioje bendrovėje A. R. faktiškai vykdomos pareigos nėra tinkamai įformintos, tokie A. K. parodymai vertinami kritiškai. Kaip jau minėta, nuo 2009-02-11 iki 2009-03-23 UAB „B.“ direktore buvo I. U., kuri 2009-05-16 ištekėjo už A. K. (3 t. 75 b. l.), ir A. K. teisiamajame posėdyje be kita ko parodė, kad su I. U. (K.) galėjo būti pažįstamas apie metus, o santykiai „stipresniais“ tapo nuo vasario mėnesio. Taigi, nelogiška, kad gana ilgai ir artimai bendraudamas su I. U. (K.) A. K. nežinojo, jog būtent ji, o ne koks nors kitas asmuo, tuo metu buvo UAB „B.“ direktorė. Kad Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta 2009-02-21 patvirtina ir prokuroro skunde nurodyta aplinkybė, jog minėtos sutarties paskutiniame lape su kitais UAB „B.“ rekvizitais nurodytas UAB „B.“ PVM kodas – (duomenys neskelbtini), kuris, bylos duomenimis, bendrovei buvo suteiktas tik 2009-03-16 (5 t. 62 b. l.). Minėti bylos įrodymai akivaizdžiai paneigia ir A. R. parodymus, kad jis sutarties pasirašymo dieną buvo įmonės direktoriumi. Tai, kad A. R. UAB „B.“ direktoriumi tapo 2009-03-23, be anksčiau minėtų įrodymų, patvirtina ir 2009-03-23 Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta nuo 2009-03-23 iš direktorės pareigų atleisti I. U. ir direktoriumi paskirti A. R., suteikiant jam parašo teisę banke bei visas teises ir pareigas, numatytas bendrovės įstatuose (4 t. 46 b. l.). Esant paminėtų įrodymų visumai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad į Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį A. K. ir A. R. įrašė tikrovės neatitinkančius faktus. Tačiau kartu kolegija sprendžia, kad tokie tikrovės neatitinkantys faktai nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių, nesukėlė jiems ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Nors A. K. buvo kaltinamas ne tik pagaminęs netikrą dokumentą – 2009-02-21 Jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį, bet ir šią sutartį panaudojęs 2011-01-19 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Telšių apskrities skyriaus tarnybinėse patalpose, pateikdamas šios sutarties kopiją prijungimui prie ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), tokiais veiksmais siekdamas pateisinti bendrovei nuostolingų sandorių sudarymą, t. y. 2009-02-26, 2009-03-17 ir 2009-03-19 UAB „B.” nuostolingai už 298 900 Lt sumą parduotą nekilnojamąjį turtą, byloje neįrodžius A. K. kaltės padarius BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą taip pat nėra pagrindo išvadai, kad A. K., siekdamas išvengti akivaizdžiai jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, padarymą, padarė ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. K. ir A. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nors, kaip teisingai skunde pastebėjo prokuroras, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje prieštaringai nurodė išteisinimo pagrindą, t. y. aprašomojoje nuosprendžio dalyje abiejų kaltinamųjų atžvilgiu padarė išvadas, kad nenuginčijamų įrodymų byloje nėra, nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog A. K. ir A. R. padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus, tai nėra pagrindas pripažinti skundžiamą nuosprendį neteisėtu ir nepagrįstu. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies akivaizdu, kad joje nurodytas teisingas A. K. ir A. R. išteisinimo pagrindas – pastarieji išteisinti jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai A. K. ir A. R. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tenkinti prokuroro skundą ir skundžiamą nuosprendį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad paliekamas galioti išteisinamasis nuosprendis, pasisakyti dėl senaties taikymo byloje nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Stulpino apeliacinį skundą atmesti.