- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-24
- Bylos Nr.
- 2K-450/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vladislovas Ranonis, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- A. I.
- Kategorijos
- 1.2.17.12Skolininko nesąžiningumas (BK 208 str.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį 40 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio (5000 Lt) bauda.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nutartis, kuria nuteistojo A. I. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. I. nuteistas už tai, kad dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M.“ sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, akivaizdžiai gresiant bankrotui, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams: laikinai eidamas UAB „M.“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas ir žinodamas apie įmonės nemokumą, akivaizdžiai gresiant bankrotui – bendrovės akcininkams 2004 m. gruodžio 14 d. susirinkime nusprendus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo, 2004 m. gruodžio 15 d. pagal PVM sąskaitą–faktūrą MŽN Nr. 00209 K. K. už 28 816 Lt pardavus kompiuterinę įrangą ir į UAB „M.“ kasą 2004 m. gruodžio 31 d. pagal kasos pajamų orderį MŽ Nr. 0000073 iš K. K. gavus 28 816 Lt, tą pačią dieną pagal kasos išlaidų orderį Nr. 251 šią sumą grąžino K. K. kaip kreditorinį įsiskolinimą, taip jis patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus ir likusiems UAB „M.“ kreditoriams – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai, Panevėžio teritorinei muitinei, Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, darbuotojams S. J., V. J., V. M. – padarė 28 816 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. I. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartį, o baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, padarytas išvadas parėmė nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netirdami visos įrodomosios informacijos teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas inkriminavo nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje, formaliai konstatuodamas, kad byloje surinkti įrodymai leidžia tvirtinti, kad jo veikoje yra visi BK 208 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai. Kasatoriaus nuomone, jo veikoje nebuvo būtinojo šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios. Kasatorius pažymi, kad aptariamos veikos padarymo metu jis laikinai nuo 2004 m. spalio mėn. ėjo UAB „M.“ direktoriaus pareigas. Neturėdamas jokio buhalterinio išsilavinimo ir tik mėnesį laiko eidamas tokias pareigas, neturėjo galimybės pakankamai susipažinti su tikrąja įmonės finansine padėtimi, nežinojo, kiek ir kokių įsiskolinimų kreditoriams ji turi, todėl nežinojo ir apie UAB „M.“ gresiančio bankroto galimybę. Kasatorius pabrėžia, kad jis nedalyvavo 2004 m. gruodžio 14 d. vykusiame akcininkų susirinkime, kuriame buvo aptariami minėti klausimai. Nors nuosprendyje teigiama, kad liudytojų parodymai nurodo priešingai, tačiau iš tiesų jokių objektyvių jo dalyvavimą tame susirinkime patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš šio susirinkimo protokole Nr. 25 esančios informacijos jokiu būdu negalima tvirtinti, kad jis, A. I., jame dalyvavo: protokolą pasirašė tik susirinkimo pirmininkas V. K. ir sekretorė D. M., kitų susirinkime dalyvavusių asmenų parašų ar dalyvių registracijos žurnalo nėra. Nors šiame dokumente parašyta, kad būtent jis, A. I., susirinkimo metu pasisakė dėl bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo, ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, neįrodyta. Liudytojų V. K., R. B. parodymai apie tai yra prieštaringi. Liudytojo A. K. parodymai, kurie buvo neišsamūs ir prieštaringi, taip pat nepaneigia jo, nuteistojo, parodymų. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas jo kaltės klausimą, formaliai rėmėsi pirmosios instancijos teismo argumentais ir taip pat nesiėmė visų įstatyme įtvirtintų priemonių prieštaravimams tarp liudytojų parodymų pašalinti. Taip, kasatoriaus nuomone, teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Be to, teismai pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, nes visas abejones vertino jo, nuteistojo, nenaudai.
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo VIII skyriaus, reglamentuojančio kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką bankroto proceso metu, 35 straipsnyje nustatyta, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, antrąja – reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir pan., galiausiai – visų likusių kreditorių. Kasatorius pabrėžia, kad nors nuosprendyje jis kaltinamas nesąžiningu ir neteisėtu elgesiu, yra pamirštama, kad K. K. kreditinio reikalavimo patenkinimo metu dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo. Dėl to negalima teigti, kad tuo momentu, kai kreditorių eiliškumas dar nebuvo nustatytas, jis, patenkindamas vieno įmonės kreditoriaus interesus, pasielgė neteisėtai ir nesąžiningai. Antra vertus, atsižvelgiant į minėtas Įmonių bankroto įstatymo nuostatas dėl įmonės kreditorių eiliškumo, lieka neaišku, kodėl jam inkriminuota žala, padaryta kreditoriams – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai, Panevėžio teritorinei muitinei, Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui. Juk pirmosios eilės kreditorių – darbuotojų, kuriems laiku nebuvo sumokėtas atlyginimas, – yra daugiau kaip penkiasdešimt, todėl net jiems nebūtų užtekę 28 816 Lt, kuriuos neva neteisėtai atgavo akcininkė K. K.. Kasatoriaus nuomone, esant pakankamam skaičiui pirmosios eilės kreditorių, teismai privalėjo jo veiksmus atriboti nuo žalos padarymo antrosios eilės kreditoriams.
Kasatorius pažymi, kad iš minėtų aplinkybių yra akivaizdu, kad jo veikoje nebuvo jokių tyčios požymių. Tai patvirtindamas teismas nuosprendyje nurodė, kad „veika padaryta atsitiktinai“. Ši teismo išvada iš esmės prieštarauja nuosprendžio esmei, kad jo veiksmams būdinga tyčia. Panevėžio apygardos teismas savo nutartyje dėl šio argumento nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo A. I. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Arūnas Verenius prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų, kuriuos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, visetu. Teismas pripažino, kad visi nuteistojo kaltę patvirtinantys duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintini įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Panevėžio apygardos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą, t. y. papildomai apklausė liudytojus A. Č., K. K., A. K., specialistę I. Ališauskaitę, tačiau nenustatė duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. I. inkriminuotų neteisėtų veiksmų. Prokuroras pažymi, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nuosprendis surašytas ydingai, nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, o jo kaltė pagrįsta prielaidomis. Teismas motyvuotai ir pagrįstai nurodė, kad A. I. kaltė neginčytinai patvirtinta liudytojų parodymais, specialisto išvadomis ir paaiškinimais bei byloje esančiais dokumentais. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes tik teismui įstatymas (BPK 20 straipsnio 2 dalis) suteikia teisę pripažinti ar nepripažinti ištirtus duomenis įrodymais ir jais pagrįsti kaltę.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad teismas, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, padarė nedviprasmišką išvadą dėl A. I. veikos kvalifikavimo, aiškiai išdėstydamas motyvus, jog veika padaryta tiesiogine tyčia, kaltinamasis buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas ir jo veiksmais padaryta žala. Apibūdindamas kaltinamojo asmenybę apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad „veika padaryta atsitiktinai“, t. y. kad A. I. anksčiau nebuvo padaręs nusikalstamų veikų ar administracinių pažeidimų. Tačiau tai nereiškia, kad minėta frazė įvardija A. I. padarytos veikos kaltės formą, ginčijamą kasatoriaus.
Prokuroras pažymi, kad nepagrįsti kasacinio skundo motyvai ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Teismas išsamiai nurodė, kad A. I., būdamas įmonės direktorius, žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį bei gresiantį bankrotą ir, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, 2004 metų gruodžio 15 ir 31 dienomis patenkino tik vieno kreditoriaus – K. K. reikalavimą, grąžindamas jai 28 816 Lt. Teismas pripažino, kad nuteistasis tokius veiksmus atliko sąmoningai, niekieno neverčiamas ir neprašomas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Kasatorius nurodo, kad jo veiksmų negalima vertinti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes K. K. kreditorinio reikalavimo patenkinimo metu dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl UAB „M.“ bankroto, jis su tokiu sprendimu net nebuvo supažindintas ir nebuvo numatytas kreditorių eiliškumas. Į tai prokuroras atsako, kad pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė iškyla specialiam subjektui, kuris gali būti individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos vadovas, akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovas ir panašiai. Svarbu tai, kad pagal užimamas pareigas įmonėje kaltininkas turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės – skolininkės turtu. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. I. UAB „M.“ vadovavo nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. Nusikalstamų veiksmų padarymo dieną jis atitiko visus specialaus subjekto požymius. Baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnį kyla tik iki to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti kaltininko įmonei bankroto bylą. Jeigu nuteistojo veiksmai būtų padaryti po bankroto bylos iškėlimo, jie turėtų būti kvalifikuoti kaip turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis). Todėl teismai, prokuroro manymu, kasatoriaus veiksmus kvalifikavo teisingai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. I. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį
Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad teismai jo veikoje nenustatė vieno iš būtinųjų nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių – tyčios.
Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinys patvirtina, kad teismas išdėstė argumentus ir išvadas dėl minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nuteistojo veiksmuose.
BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – reiškiasi vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinaisiais objektyviaisiais požymiais yra dvi aplinkybės: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Turi būti nustatytas priežastinis ryšis tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymo momento (materialioji sudėtis). Šio nusikaltimo subjektas yra specialusis – tik įmonės vadovai ar įgaliotieji atstovai.
Subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, kad sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, jog dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalą, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos duomenis, nukentėjusiųjų S. J., V. J., V. M., liudytojo T. K. parodymais, 2004 m. gruodžio 14 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo duomenimis ir kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais neabejotinai nustatė, kad A. I., kaip laikinai einantis UAB „M.“ direktoriaus pareigas, 2004 m. gruodžio 31 d. žinojo apie tai, kad tuo metu bendrovė yra nemoki, jai gresia bankrotas, taip pat žinodamas, kad bendrovė turi daug kreditorių, tarp kurių – ir bendrovės darbuotojai bei įsiskolinimai valstybės biudžetui, ir kad nėra galimybės patenkinti jų visų reikalavimų, tyčia sąmoningai patenkino išimtinai tik vieno kreditoriaus – K. K. – reikalavimus, taip padarydamas turtinę – 28 816 Lt – žalą kitiems kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo. Taip teismas konstatavo, kad A. I. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismas aiškiai konstatavo A. I. kaltės formą ir rūšį.
Nors nuosprendžio dalyje, kurioje pasisakyta dėl bausmės skyrimo, teismas nurodė, kad „veika padaryta atsitiktinai“, tai nereiškia, kad teismas padarė kitokią išvadą dėl A. I. kaltės formos. Teismas, išdėstydamas argumentus dėl bausmės, pastebėjo, kad A. I. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, todėl spręstina, kad teismas turėjo omenyje tai, kad veika, už kurią kaltinamas, padaryta netikėtai, nedėsningai.
Teismas nustatė priežastinį ryšį tarp neteisėtų A. I. veiksmų ir nusikaltimo pasekmių: tyčiniais veiksmais grąžinant skolą K. K. nesilaikyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje, CK 2.113 straipsnyje nustatyto įmonės atsiskaitymo su savo kreditoriais eiliškumo, taip pažeisti pirmosios eilės (darbuotojai S. J., V. J., V. M.), antrosios eilės (Panevėžio apskrities mokesčių inspekcija, Panevėžio teritorinė muitinė, Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyrius) kreditorių reikalavimai ir jiems padaryta žala.
Ta aplinkybė, kad 2004 m. gruodžio 31 d. K. K. kreditinio reikalavimo patenkinimo metu dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo bei nebuvo nustatytas kreditorių eiliškumas, neturi reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui ir kvalifikavimui. Jau minėta, kad atsakomybei pagal BK 208 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti aplinkybes – sunkią įmonės ekonominę padėtį arba nemokumą, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir neturėjimą galimybės patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimų. Pažymėtina, kad esant įmonės nemokumui – kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir uždelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), bankroto grėsmė yra akivaizdi.
Aplinkybė, kad 2004 m. gruodžio mėnesį UAB „M.“ buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neabejotinai nustatyta 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. rugpjūčio 9 d., 2008 m. kovo 5 d. specialisto išvadomis Nr. 5-5-28, Nr. 5-5-58 ir Nr. 5-5-16. Be to, iš byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 11 d. nutarties, kuria pagal UAB „M.“ direktoriaus ieškinį buvo iškelta bankroto byla UAB „M.“, matyti, kad ieškovas prašė iškelti bankroto bylą nurodydamas, kad įmonės 2004 m. gruodžio 14 d. akcininkų visuotinis susirinkimas „nusprendė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino, kai turėjo atsiskaityti, o uždelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, kas reiškia įmonės nemokumą“ (T. 1, b. l. 81–82). Aplinkybė, kad nuteistajam A. I. apie įmonės nemokumą ir gresiantį bankrotą buvo žinoma, nustatyta šioje nutartyje jau minėtais įrodymais. Neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų kaip aplinkybė iškyla iš sunkios įmonės būklės ir nemokumo, todėl tai, kad 2004 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (tai padaryta 2005 m. sausio mėn.) ir nebuvo nustatytas kreditorių reikalavimų eiliškumas, yra teisiškai nereikšminga.
Be to, teismas nustatė, kad 2004 m. gruodžio 31 d. nuteistojo veiksmais tikrai žala buvo padaryta pirmosios eilės kreditoriams – darbuotojams S. J., V. J., V. M., antrosios eilės kreditoriams – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai, Panevėžio teritorinei muitinei, Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, kurie tuo metu reikalavo grąžinti jiems įsiskolinimą ir jų reikalavimai turėjo būti tenkinami pirmiau nei trečiosios eilės kreditorės K. K. reikalavimai. Teismas nenustatė kitų kreditorių, kurie 2004 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę reikalauti grąžinti jiems įsiskolinimą, o ir pats kasatorius tokių konkrečių asmenų nenurodė.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasatorius tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo, priimančio apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Pagal BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes; apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5, 3.1.8 punktai).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų, jame padarytosios išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus. Taip pat nėra duomenų, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurio prasmę bylą nagrinėsiantis teismas neturi būti susidaręs išankstinės nuomonės, kad asmuo, kuriam pareikštas kaltinimas, yra kaltas; įrodinėjimo našta negali būti perkeliama gynybai; visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius netvirtina, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo susidaręs išankstinę nuomonę apie A. I. kaltumą ir kad nuteistasis proceso metu turėjo įrodinėti savo nekaltumą. Nors kasatorius ir teigia, kad byloje iškilusios abejonės (prieštaravimai tarp liudytojų R. B. ir V. K. duotų parodymų, liudytojo A. K. parodymų patikimumas) nebuvo aiškinamos jo naudai, tačiau pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad esminių abejonių dėl kaltinančių įrodymų patikimumo, jų gavimo būdo teisėtumo nebuvo iškilę.
Kasatorius neginčija, kad 2004 m. UAB „M.“ buvo nemoki, nesutikdamas tik su teismų nustatyta aplinkybe, kad nusikaltimo darymo metu jis žinojo apie tokią bendrovės padėtį (apeliaciniame skunde jis teigia, kad sužinojo tik 2005 m. sausio mėn.). Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, kad jis inkriminuotos veikos metu tik mėnesį laiko laikinai ėjo UAB „M.“ direktoriaus pareigas, todėl neturėjo galimybių pakankamai susipažinti su tikrąja įmonės finansine padėtimi, teismo ištirti bylos duomenys patvirtina, jog jis ėjo šias pareigas nuo spalio 4 d., t. y. daugiau nei du mėnesius. Nukentėjusieji S. J., V. J., V. M., liudytojas T. K. patvirtino, kad 2004 m. gruodžio mėn. A. I. žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį. Pastebėtina, kad šioje įmonėje jis dirbo nuo 2000 m. ir ėjo cecho viršininko bei gamybos direktoriaus pareigas. Be to, byloje yra duomenų, kad bendrovės 2004 m. lapkričio 30 d. balansas patvirtino, jog įmonė yra nemoki (T. 1, b. l. 81–82). Taigi nelogiškas kasatoriaus aiškinimas, kad jis neturėjo galimybės per nepilnus tris mėnesius laiko, t. y. nuo spalio 4 d. iki gruodžio 31 d., susipažinti su tikrąja įmonės ekonomine padėtimi.
Nuteistojo parodymus, kad jis nedalyvavo 2004 m. gruodžio 14 d. įvykusiame neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame buvo konstatuota, jog bendrovė yra nemoki, bendrovės sąskaitos areštuotos, ji negali atsiskaityti su kreditoriais ir nutarta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įpareigojant A. I. pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, apylinkės teismas paneigė remdamasis liudytojų V. K., D. M., R. B. (vieno iš akcininkų – UAB „A.“ – generalinė direktorė (T. 3, b. l. 112–113) parodymais. Be to, tai, kad šis susirinkimas tikrai vyko, patvirtino ir liudytojos B. S., N. T., kurios, kaip UAB „M.“ akcininkės, dalyvavo šiame susirinkime (akcininkų, dalyvavusių 2004 m. gruodžio 14 d. visuotiniame susirinkime, sąrašas (T. 2, b. l. 131). Taigi pagrįsta teismo išvada, kad jokių įrodymų, jog 2004 m. gruodžio 14 d. akcininkų susirinkimo nebuvo, o jo protokolas yra suklastotas arba jame nurodyti neteisingi duomenys, byloje nėra.
Pažymėtina, kad prieštaravimų tarp liudytojų R. B. ir V. K. parodymų apie tai, ar A. I. dalyvavo 2004 m. gruodžio 14 d. akcininkų susirinkime, nėra. Galima pritarti kasatoriaus teigimui, kad buvo prieštaravimų tarp šių liudytojų parodymų apie tai, ar A. I. susirinkimo metu pasisakė dėl bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo: ikiteisminio tyrimo metu R. B. teigė, kad minėto susirinkimo metu dėl bendrovės nemokumo pasisakė A. I., o V. K. – kad A. T. Apylinkės teismas aiškinosi šiuos prieštaravimus teisiamajame posėdyje perskaitydamas V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, susirinkimo protokolo duomenis. V. K. paaiškino, kad „per apklausą galėjau ir suklysti dėl to, kas kalbėjo susirinkime. Protokole (susirinkimo) yra nurodyta teisingai“ (T. 5, b. l. 22). Taigi, nors V. K. negalėjo kategoriškai nurodyti, kad susirinkimo metu pasisakė būtent A. I., tai neduoda pagrindo nesiremti šio liudytojo parodymais apie tai, jog A. I. dalyvavo šiame susirinkime. Šiuo atveju aplinkybė, ar A. I. pasisakė šio susirinkimo metu, ar ne, esminės reikšmės neturi, nes, jau minėta, aplinkybė, kad A. I. 2004 m. gruodžio mėn. žinojo, jog bendrovė nemoki, nustatyta kitais šioje nutartyje minimais įrodymais.
A. I. pripažino, kad jam buvo žinoma Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka ir kad K. K. reikalavimas turėjo būti tenkinamas trečiąja eile. Teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojo A. K. parodymais, kad jis nedavė nurodymų išmokėti kreditinį įsiskolinimą K. K., bei liudytojos D. M. parodymais, kad būtent nuteistojo nurodymu ji, kaip vyr. finansininkė, išmokėjo K. K. 28 816 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apklausęs liudytojus K. K., A. Č., specialistę I. Ališauskaitę , pagal apeliacinio skundo argumentus patikrino nuosprendžio pagrįstumą ir konstatavo, kad apylinkės teismas laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. I. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo, nepažeisdamas BPK 324, 332 straipsnių reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. I. kasacinį skundą atmesti.