- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- e2A-302-278/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00614-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- V. G.
- Ieškovas
- I. G.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-263-1056/2021 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui V. G., išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. G prašė teismą pakeisti 2018 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7489-1000/2018 iš atsakovo V. G. priteistą 150 Eur išlaikymo dydį dukroms M. G. ir A. G. ir priteistą išlaikymą kiekvienai padidinti iki 220 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, išlaikymo sumas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodė, kad nuo 2018 metų, iš esmės padidėjo vaikų poreikiai.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2021 m. sausio 28 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškinį - pakeitė Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7489-1000/2018 iš atsakovo priteistą nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydį ir iš atsakovo V. G. priteisė materialinį išlaikymą dukterims M. G. ir A. G., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienai po 180 Eur nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki iš jų pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 14 d. sprendimu iš atsakovo dukrų M. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. G., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui kas mėnesį buvo priteista po 120 Eur iki jų pilnametystės, o 2018 m. spalio 15 d. sprendimu išlaikymas dukroms padidintas iki 150 Eur kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės.
4. Teismas nustatė, kad vaikų poreikiai padidėjo dėl amžiaus, papildomų poreikių atsiradimo, todėl padidėjo ir jų išlaikymo išlaidos. Nurodė, kad pagal ieškovės pateiktą dukterų poreikių tenkinimui reikalingų išlaidų paskaičiavimą, dukroms per mėnesį reikia skirti apie 465 Eur kiekvienai. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šalių dukrų poreikiams patenkinti būtina išlaidų suma mėnesiui yra apie 360 Eur, t. y. 40 komunaliniams mokesčiams, 135 Eur maistui (4,5 Eur per dieną) 40 Eur dienpinigiams (maistui mokykloje), 20 Eur aprangai, avalynei, mokyklinei aprangai, sporto aprangai, 20 Eur higienos priemonėms, 10 Eur kirpyklai, 30 Eur pramogoms ir laisvalaikiui, 20 Eur mokymosi ir kanceliarinėms priemonėms, knygoms, pratyboms, kuprinei, daiktų saugojimo spintelei mokykloje, būreliams, 20 Eur išlaidos viešajam transportui, kurui, 10 Eur vaistams, maisto papildams, vitaminams, 15 Eur telefonui, internetui.
5. Nustatė, kad ieškovė nuo 2020 m. lapkričio mėnesio dirba UAB (duomenys neskelbtini) pardavėja, gauna 430 Eur darbo užmokestį. Nurodė, kad ieškovė turi nekilnojamojo turto – butą, 1/11 dalį ūkinio pastato, 1/12 dalį ūkinio pastato ir viralinės, 6 arų žemės sklypą, taip pat po ¼ dalį žemės sklypo ir jame esančių pastatų, valdomų bendros dalinės nuosavybės teise su kitais bendrasavininkais, nuosavybės teise turi automobilį „P.“. Nustatė, kad ieškovė kreditorių neturi, be to, gauna valstybės skiriamas išmokas kiekvienam vaikui. Teismas nustatė, kad atsakovas gyvena su motina, gauna 136 Eur pareigūno pensiją, jo atlyginimas per mėnesį yra apie 640 Eur, turi vieną transporto priemonę ir priekabą, nekilnojamojo turto neturi. Atsakovas nurodė turintis kreditorinių įsipareigojimų už žoliapjovę, moka po 50 Eur kiekvieną mėnesį.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovas turi sveikatos problemų, negali dirbti sunkaus fizinio darbo, kitų išlaikytinių neturi, tačiau ieškovė pateikė laikraščio „D.“ ištrauką, iš kurios nustatyta, kad atsakovas galimai gyvena puoselėjamojoje sodyboje su drauge. Nurodė, kad atsakovas yra pakankamai jauno amžiaus žmogus, turintis specialybę, išsilavinimą, darbo patirtį, nedarbingumas nėra nustatytas, byloje nėra duomenų, kad jis negalėtų dirbti protinio darbo.
7. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šalys turi nuolatinį pajamų šaltinį, t. y. ieškovė ir atsakovas dirba, gauna darbo užmokestį, be to, atsižvelgė ir į tai, jog ieškovė suteikia dukterims gyvenamąjį būstą, jai tenka visa atsakomybė už vaikus, jų kasdienių poreikių tenkinimą, be to, vaikų išlaikymui reikalingas lėšas ieškovė skiria tokio dydžio, kokio tuo metu mergaitėms reikia.
8. Pripažino, kad nepilnamečių M. G. ir A. G. išlaikymui jų tėvų galima teikti suma yra apie 360 Eur per mėnesį kiekvienai ir atsakovo dalis šioje vaikų išlaikymo prievolėje turi būti 180 Eur kiekvienai dukrai. Nurodė, kad toks išlaikymas iš esmės nepažeis kiekvieno iš tėvų turtinės padėties ir vaikų poreikių proporcingumo principo.
9. Ieškinį tenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, teismas darė išvadą esant pagrindui iš atsakovo ieškovei priteisti 300,70 Eur, iš ieškovės atsakovui - 171 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalies punktas). Nurodė, kad iš atsakovo, proporcingai tenkintų reikalavimų daliai, valstybės naudai priteistina 8,17 Eur žyminio mokesčio.
I. A. skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas V. G. prašo Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei priimti papildomus dokumentus.
10.1. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino, kad dukroms yra skiriamos valstybės išmokos, nes kiekviena iš dukrų kas mėnesį gauna apie 140 Eur ir todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nurodo, kad teismui nustačius, jog būtina išlaidų suma yra 360 Eur, iš šios sumos atėmus valstybės skiriamas išmokas, kiekvienas iš tėvų tam, kad būtų patenkinti būtini kiekvienos iš dukrų poreikiai, turi prisidėti tik po 110 Eur, todėl teismas nepagrįstai ankstesniu teismo sprendimu priteistą 150 Eur sumą padidino iki 180 Eur. Tvirtina, kad, tvarkydama vaikui skiriamas išmokas uzufrukto teise, ieškovė turi jas panaudoti būtent tam tikslui, kuriam valstybės jos skiriamos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kokio dydžio išmokos mokamos valstybės kiekvienai iš dukrų, tačiau to nepadarė.
10.2. Teigia, kad sprendime teismas nenurodė kuo konkrečiai pasireiškė kiekvienos iš dukrų poreikių padidėjimas. Be to, teismas neįvertino ir neteisingai išanalizavo abiejų tėvų turtinės padėties pasikeitimą, vaikų poreikių pokytį, neatsižvelgė, kad jo turtinė padėtis nepagerėjo, sveikata pablogėjo ir jis negali mokėti didesnio išlaikymo vaikams.
10.3. Nurodo, kad išlaikymo dydį teismas galėjo pakeisti tik nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne nuo ieškinio priėmimo dienos.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų peržengti atsakovo V. G. apeliacinio skundo ribas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus, tačiau taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina ar buvo objektyvi galimybė pateikti apeliacinės instancijos teismui teikiamus įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).
14. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui apeliantas V. G. pateikė papildomi dokumentus: 2010 m. sausio 27 d. sprendimą dėl atleidimo iš pareigų ir pensijos skyrimo, 2009 m. gruodžio 14 d. specializuotos medicininės ekspertizės pažymą, 2020 m. lapkričio 5 d. Pasvalio rajono savivaldybės administracijos pažymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepagrindė, kodėl minėtų įrodymų jis neteikė pirmosios instancijos teismui ir kodėl ši būtinybė iškilo vėliau. Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jų nepriima ir nevertina.
15. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies tenkintas ieškovės I. G. reikalavimas padidinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimu iš atsakovo V. G. priteisto išlaikymo vaikams dydį nuo 150 Eur iki 180 Eur kas mėnesį iki dukterų pilnametystės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
16. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.201 straipsnio nuostatos nustato, kad teismas, pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Be to, pagal šį įstatymą pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra ir pasikeitę vaiko poreikiai ar atsiradusios papildomos vaiko priežiūros išlaidos (CK 3.201 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti tėvo ar motinos prašymu, teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties pasikeitimu bei aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu ar sumažėjimu.
17. Nagrinėjant klausimą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, kaip ir priteisiant išlaikymą vaikui, atsižvelgiama į nepilnamečio vaiko poreikius ir į tėvų turtinę padėtį, taikomas CK 3.192 straipsnis. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vystytis vaikui, t. y., nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydis.
18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nepilnamečių vaikų išlaikymui iš atsakovo V. G. 2018 m. spalio 15 d. sprendimu buvo priteista po 150 Eur kas mėnesį kiekvienai dukrai. Prašydama padidinti priteisto išlaikymo dydį, ieškovė I. G. nurodė, kad dukterims augant padidėjo išlaidos jų išlaikymui ir prašė iš atsakovo kiekvienai iš dukterų priteisti po 220 Eur, nes kiekvienai jų per mėnesį išlaikymui reikia apie 465 Eur, neskaitant papildomų išlaidų.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-303/2008; Nr. 3K-3-209/2013; Nr. 3K-3-491/2013 ir kt.).
20. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas detaliai vertino visas ieškovės I. G. nurodytas dukterų išlaikymo sudedamąsias dalis bei iš dalies tenkindamas ieškinį, pripažino, kad kas mėnesį kiekvienai iš dukterų išlaikymui reikalingas apie 360 Eur. Nors apeliantas nurodo, kad šios išlaidos yra aiškiai per didelės, tačiau neneigia, kad lėšos yra būtinos vaikų aprangai, avalynei, maistui, medikamentams, kanceliarinėms prekėms, kultūriniams renginiams ir kt. bei, kad augant dukterims jų išlaikymui išlaidos didėja.
22. Be to, apeliantas nurodo, kad priteisdamas iš jo išlaikymą dukterims teismas nevertino, jog vaikams yra skiriamos valstybės išmokos, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, spręsdamas išlaikymo padidinimo klausimą, teismas atsižvelgė į minėtą aplinkybę, nes ieškovė nurodė, kad prašomas priteisti iš atsakovo išlaikymo dydis vaikams yra pagrįstas įvertinus iš valstybės dukterims gaunamas išmokas ir prašoma priteisti išlaikymo suma yra mažesnė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybės apie valstybės skiriamas išmokas sprendime aiškiai nenurodė, nereiškia, kad gaunamos išmokos nebuvo įvertintos.
23. Išmokos vaikui tikslas yra mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, nuosekliai didinti finansinę paramą vaikus auginančioms šeimoms. Ši išmoka iš esmės yra vaiko turtas. Teikiant vaikams valstybės piniginę paramą išmokos vaikui būdu yra siekiama pagerinti vaikų padėtį, sudaryti jiems geresnes sąlygas, užtikrinti, kad vaikų poreikiai būtų visapusiškiau patenkinti. Vadinasi, šios išmokos paskirtis nėra mažinti tėvų teikiamą išlaikymo vaikams dydį, nes tėvai negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims (taip pat ir valstybei) pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.
24. Valstybės skiriama išmoka yra skirta suteikti papildomą finansinę paramą vaikams ir juos auginantiems tėvams, todėl jei valstybės mokamos išmokos vaikui dydžiu būtų mažinama tėvų išlaikymo pareiga vaikams, vaikų padėtis nė kiek nepagerėtų, nebūtų sudarytos sąlygos geriau ir visapusiškiau patenkinti vaiko poreikius. Tokia situacija nesiderintų nei su išmokų vaikams paskirtimi, nei su geriausių vaiko interesų prioriteto principu, reiškiančiu, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Apibendrindama tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės skiriama išmoka vaikui nesudaro pagrindo mažinti tėvų išlaikymo prievolės vaikui dydžio.
25. Sprendžiant apie iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio ir „vaiko pinigų“ santykį pažymėtina, jog nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis įprastai mažinamas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Tačiau įvertintina ir tai, kad tokia praktika yra nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir aplinkybę, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Dėl paminėto, nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės skiriamų išmokų dydžiu turi būti mažintina iš apelianto priteisto išlaikymo suma.
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikams priteistino išlaikymo dydžio, vertino abiejų tėvų turtinę padėtį ir sprendė, kad tėvai turi galimybes vienodai prisidėti prie vaikų išlaikymo ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėta teismo išvada. Nors apeliantas nurodo, kad jo turtinė padėtis nėra pagerėjusi, tačiau nepaneigta, jog jo gaunamos pajamos yra ženkliai didesnės nei ieškovės, kuri aprūpina dukteris būstu, vykdo kasdienę priežiūrą. Be to, nustatyta, kad apelianto gaunamos pajamos yra didesnės, nei minimalios, be darbo užmokesčio, gauna pareigūno pensiją, kitų išlaikytinių neturi, yra pakankamai jauno amžiaus, turi specialybę, išsilavinimą, darbo patirtį. Sutiktina, kad apeliantas V. G. turi sveikatos sutrikimų, tačiau jam nedarbingumas nėra nustatytas, byloje nėra duomenų, kad jis negalėtų dirbti geriau apmokamo darbo ir pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas aplinkybes, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad priteisto išlaikymo dydis gali esmingai pažeisti jo teises ar kad apeliantas neturi galimybės teikti priteisto išlaikymo.
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos šalių turtinę padėtį, pagrįstai sprendė, kad galimai atsakovo deklaruojamos pajamos neatspindi faktinės jo turtinės padėties ir darė pagrįstą išvadą, kad visos abejonės dėl reikalingo ir teiktino išlaikymo dydžio nustatymo vertintinos vaikų interesų naudai, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, galėjimo teikti teismo nustatytą išlaikymą, teismas šias aplinkybes turi vertinti vaikų interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaikų poreikius atitinkantį išlaikymo dydį.
28. Pagal CK 3.200 straipsnio nuostatas išlaikymas yra priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, todėl atmestini apelianto teiginiai, kad padidintas išlaikymas vaikams galėjo būti priteistas tik nuo sprendimo įsiteisėjimo.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-107/2010; Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindo.
30. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovei nepateikus įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.