Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių statyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-571-71/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kredo“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių statyba“ dėl skolos priteisimo, kur trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „BAG Investments“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas UAB „Telšių statyba“ pateikė prieštaravimus dėl ieškovo pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo. Prieštaravimuose teigė, kad ieškinyje nurodyta faktinė aplinkybė, jog atsakovas UAB „Telšių statyba“ buvo informuotas apie reikalavimo perleidimą yra melaginga. Atsakovas iki ieškinio su priedais gavimo iš Šiaulių apygardos teismo jokios informacijos apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą nėra gavęs, kaip ir nėra davęs sutikimo tokiam perleidimui, priešingu atveju tikrai būtų ėmęsis teisinės gynybos nuo akivaizdžios neteisybės. Už objekte atliktus darbus ieškovas UAB „Kredo“ su atsakovu atsiskaitė 2009 m. gegužės 11 d. skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sutartimi, kuria už 753 009,06 Lt skolą pagal 2009 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitą faktūrą TST Nr. 699, pateiktą ieškovui pagal rangos sutartį, perleido T. Statybos nuosavybėn 4.9911 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kurio kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio tuometinė vidutinė rinkos verte nesiekė ir 50 000,00 Lt. Atsakovo nuomone, šis ginčas dėl atsiskaitymo pagal tarpininkavimo sutartį tarp ieškovo ir atsakovo negali būti išnagrinėtas dokumentinio proceso tvarka, nes ieškovo reikalavimai nėra tinkamai pagrįsti dokumentiniais įrodymais, o tokiu procesu yra aiškiai suvaržytos atsakovo procesinės galimybės apsiginti nuo nepagrįstų ieškovo reikalavimų, pareiškiant priešieškinį dėl tarpininkavimo sutarties, taip pat reikalavimo perleidimo pripažinimo negaliojančiu ir pateikti atitinkamus įrodymus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Galutinis teismo sprendimas motyvuotas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir preliminarus teismo sprendimas – t. y. ieškovo ieškinyje išdėstytais motyvais.Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.101 straipsnio 1 dalį, be pagrindo netaikė CK 1.123 straipsnio 2 dalies. Pažymi, kad UAB „Kredo“ 2011 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. KRD0000209 pateikta atsakovui, nesilaikant Tarpininkavimo sutarties nustatyto imperatyvaus 10 d. termino, todėl ieškovas UAB „Kredo“ iš trečiojo asmens priėmė aiškiai nebegaliojančią reikalavimo teisę. Be to, CK 1.75 straipsnis leidžia teismui ex oficio pripažinti negaliojančia niekinę sutartį tuo atveju, jei prieštaravimas įstatymui yra akivaizdus.Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovų argumentų apie netinkamą reikalavimo teisės ir skolos perleidimą, todėl dėl šios dalies teismo sprendimas laikytinas be motyvų (CPK 270 str. 4 d.).Teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, sprendime nepasisakydamas dėl atsakovo pateiktų dokumentinių įrodymų, patvirtinančių jo nesutikimą su skola: 2009 m. gegužės 21 d. UAB „BAG Investments“ pareikštos pretenzijos, įrodymų apie jos išsiuntimą trečiajam asmeniui. Teismas taip pat nepasisakė dėl ieškovo motyvų, kad atsakovo pateikti dokumentai yra galimai suklastoti. Pažymi, kad teismui buvo pateiktas nepasirašytas dokumentas dėl to, kad rašto originalas su parašu buvo išsiųstas adresatui UAB „BAG Investments“.Nepagrįstai teismas trečiuoju asmeniu į bylą įtraukė UAB „BAG Investments“. Anot apelianto, R. B. turi tokį patį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kaip ir UAB „BAG Investments“.Teismas negalėjo šios bylos išnagrinėti dokumentinio proceso tvarka, nes bylos prieštaravimai liko nepašalinti, o atsakovo procesinės teisės gintis nuo pareikštų ieškovo reikalavimų buvo suvaržytos, nes jis negalėjo pateikti priešieškinio. Be to, teismas nepagrįstai nusprendė bylą išnagrinėti nedalyvaujant atsakovo atstovui, nors atstovas nedalyvavo dėl svarbių priežasčių.Ieškovo naudai priteistos 2178 Lt dydžio išlaidos yra aiškiai per didelės, neatitinka rekomenduojamų dydžių, be to, su ieškiniu pateikti atsiskaitymo už teisines paslaugas dokumentai nepatvirtina, kad ši suma atstovui sumokėta už paslaugas būtent šioje byloje. Atsakovui nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys galutiniu sprendimu priteistas papildomas išlaidas.

Nepagrįstai apeliantas teigia, jog teismas turėjo taikyti CK 1.123 straipsnį: 1) apeliantas nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktą, kada jis yra įvykdęs savo pareigą informuoti apie užsakovo visišką atsiskaitymą su apeliantu, nuo kurio turėjo būti pradėtas skaičiuoti 10 dienų terminas, todėl nėra įmanoma nustatyti 10 dienų termino pradžią; 2) tarp trečiojo asmens ir apelianto sudarytos sutarties pagrindu atsiradusios prievolės turėjo pasibaigti tik tinkamai jas įvykdžius. Atliktų paslaugų perdavimo-priėmimo akto 3 punkte buvo nustatytas PVM sąskaitos - faktūros pateikimo10 dienų terminas, tačiau sutarties sąlygų aiškinimas neleidžia daryti išvados, jog šalys minėto termino praleidimą įtvirtino kaip prievolės sumokėti atlyginimą už suteiktas paslaugas pabaigos sąlygą. Pats PVM sąskaitos - faktūros pateikimas nebuvo esminė pareiga, dėl kurios įvykdymo ar neįvykdymo būtų priklausęs iš sutarties atsiradusių prievolių pasibaigimas. Be to, apeliantui niekada netrukdė tai, jog nėra laikomasi sutartyje ir atliktų paslaugų perdavimo-priėmimo akte nustatytos atlyginimo sumokėjimo tvarkos. 3) CK 1.123 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma nagrinėjamu atveju apskritai netaikytina. Įstatymo leidėjas CK 1.123 straipsnio 2 dalimi siekė įtvirtinti tokius atvejus, kai būtent sandorio, kaip tokio, teisinės pasekmės (jo pasibaigimas) yra siejamas su tam tikra termino pabaiga (naikinamasis terminas - CK 1.117 str. 6 d.) ir terminui pasibaigus išnyksta civilinė teisė ar pareiga. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju 10 dienų terminas nelaikytinas naikinamuoju, dėl ko turėtų išnykti apelianto pareiga vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį. Pažymi, kad pagrindinė teismų pareiga yra atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir nėra būtina pasisakyti dėl kiekvieno šalių argumento. Šią pareigą pirmosios instancijos teismas įvykdė tinkamai. Teismas nuosekliai ir išsamiai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą ir priėmė motyvuotą sprendimą. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino apelianto pateiktų įrodymų, patvirtinančių jo nesutikimą su skola trečiajam asmeniui. Galutiniame sprendime yra aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakoma tiek dėl atsakovo (apelianto) į bylą pateiktos 2009 m. gegužės 21d. pretenzijos, tiek dėl jos įrodomosios reikšmės. Teismas padarė teisingą išvadą dėl trečiojo asmens suinteresuotumo bylos baigtimi ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtrauktas ir R. B., o jo neįtraukus į bylą buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylą asmens. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepagrindžia, kokį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi galėjo turėti R. B.. Pažymi, jog apelianto nurodomas fizinis asmuo nėra susijęs su ieškovo perimtu ir trečiojo asmens perduotu reikalavimu atsakovui, todėl nagrinėjama byla ir joje priimtas sprendimas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai negali paveikti jo teisių. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog bylą nagrinėjant dokumentinio proceso tvarka, buvo suvaržytos jo proceso teisės. Pažymi, jog nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus naujai CPK redakcijai, CPK 430 straipsnio 4 dalyje nebeliko ribojimo pateikti priešieškinį dokumentiniame procese. Taigi atsakovas turėjo visas teises ir galimybes reikšti priešieškinį nagrinėtoje civilinėje byloje.Nepagrįstai apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismui nusprendus nagrinėti bylą nedalyvaujant apelianto (atsakovo) atstovui, buvo pažeistos jo procesinės teisės. Pažymi, kad apelianto atstovas buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį, dėl posėdžio datos buvo suderinta abiejų šalių atstovų. Todėl apelianto atstovas turėjo pakankamai laiko susidėlioti savo darbo grafiką, o nesant galimybės dalyvauti teismo posėdyje, - iš anksto informuoti tiek teismą, tiek ieškovo atstovą apie negalėjimą dalyvauti teismo paskirtame posėdyje bei pateikti svarbias nedalyvavimo priežastis pagrindžiančius dokumentus. Apelianto atstovas šių pareigų nevykdė. Apie ilgai kamuojančias ligas atstovas teismą informavo faksu jau posėdžio dieną (pabrėžtina, jog jokie ligą patvirtinantys dokumentai teismui nebuvo pateikti), o ieškovo atstovas apie tai sužinojo tik iš Vilniaus atvykęs į Šiauliuose nagrinėjamą bylą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovui.Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą, susijusį su bylinėjimosi išlaidų priteisimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. atsakovas UAB „Telšių statyba“ ir trečiasis asmuo UAB „BAG Investments“ sudarė tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį (8-9 b. l.), kuria trečiasis asmuo įsipareigojo tarpininkauti atsakovui, surandant užsakovus atsakovo atliekamiems statybos rangos darbams, o atsakovas įsipareigojo mokėti trečiajam asmeniui sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą atlyginimą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. 2007 m. sausio 4 dieną atsakovas ir trečiasis asmuo pasirašė atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo šalys patvirtino, jog trečiasis asmuo surado atsakovui klientą – užsakovą UAB „Kredo“, su kuriuo ir buvo sudaryta statybos rangos sutartis (10 b. l.). Pasirašytu aktu trečiasis asmuo UAB „BAG Investments“ perdavė, o atsakovas UAB „Telšių statyba“ priėmė atliktas tarpininkavimo paslaugas ir įsipareigojo sumokėti trečiajam asmeniui iš viso 350 000,00 Lt plius PVM dydžio atlyginimą per 10 dienų, kai užsakovas (ieškovas) pilnai atsiskaitys už atliktus darbus su atsakovu ir trečiasis asmuo pateiks atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas.

Taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „BAG Investments“ atsakovui UAB „Telšių statybai“ 2007 m. gegužės 22 dieną išrašė PVM sąskaitą – faktūrą 127 118,64 Lt + PVM dydžio sumai, o 2007 m. liepos 4 dieną – 84 745,76 Lt + PVM dydžio sumai (11, 12 b. l.). Atsakovas UAB „Telšių statyba“ minėtas sąskaitas apmokėjo, taigi prievolę iš dalies įvykdė – sumokėjo trečiajam asmeniui 211 864,40 Lt + PVM dydžio atlyginimą. Reikalavimo teisę į likusią atlyginimo dalį, sudarančią 138 135,60 Lt + PVM dydžio sumą, trečiasis asmuo perleido ieškovui 2011 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartimi (90 b. l.). Į bylą pateiktas ieškovo UAB „Kredo“ ir trečiojo asmens UAB „BAG Investments“ 2011 m. rugsėjo 12 d. pranešimas, kuriuo, ieškovo teigimu, atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo perleidimą pagal tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį. Taip pat pateikta 2011 m. rugsėjo 28 d. atsakovui ieškovo išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. KRD0000209 138 135,60 Lt + PVM sumai (iš viso 167 144,08 Lt sumai), kurią atsakovas atsisakė apmokėti ir grąžino ieškovui 2011 m. lapkričio 30 d. pranešimu (13, 14, 15 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovas UAB „Telšių statyba“ privalo atsiskaityti su ieškovu UAB „Kredo“ pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, kurią ieškovas išrašė, vadovaudamasis 2011 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartimi.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalies nuostatą, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymu tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą pagal atsakovo UAB „Telšių statyba“ apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų civilinio proceso kodekso 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo teismo sprendimo argumentus, nei materialinės teisės, nei civilinio proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.101 straipsnio, reglamentuojančio kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, 1 dalį.

Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo.

CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.

Kaip minėta, reikalavimo teisę į likusią atlyginimo pagal 2006 m. rugsėjo 1 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį ir 2007 m. sausio 4 d. atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo aktą dalį, sudarančią 138 135,60 Lt + PVM dydžio sumą, UAB „BAG Investemnts“ perleido ieškovui UAB „Kredo“ 2011 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartimi (90 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Telšių statyba“ 2011 m. lapkričio 30 d. rašto turinį (15 b. l.), pripažino, kad informaciją apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovas gavo kartu su PVM sąskaita – faktūra Nr. KRD0000209, kurią atsakovas grąžino ieškovui atgal be įvykdymo. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu CK 6.101 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010), taip pat pažymėjo, kad skolininko sutikimas perleidžiant reikalavimą nebuvo reikalingas. Atsakovo pateiktos 2009 m. gegužės 21 d. pretenzijos teismas nevertino kaip įrodymo, nustatęs, kad ji nėra pasirašyta atsakovo ir atsakovas nepateikė įrodymų, kad šis dokumentas buvo įteiktas trečiajam asmeniui (41 b. l.).

Taigi, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus atsakovo pateiktus duomenis ir padarė motyvuotas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešingai, nei teigia atsakovas savo apeliaciniame skunde, jis teismui pateikė tik 2009 m. gegužės 21 d. pretenziją, duomenų apie šios pretenzijos įteikimą nebuvo pateikta, todėl yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog šio dokumento įteikimo trečiajam asmeniui atsakovas neįrodė. Kita vertus, net jei pretenzija su direktoriaus parašu ir būtų įteikta trečiajam asmeniui, tai taip pat nesudarytų pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos atsiskaityti pagal tarpininkavimo sutartį dėl žemiau nurodytų priežasčių.

Atsakovas nėra pateikęs duomenų, įrodančių 2011 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutarties suklastojimo faktą, todėl tokie jo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti (CPK 178 str.).

Atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo akto 2 dalimi atsakovas ir trečiasis asmuo susitarė, kad klientas (šiuo atveju atsakovas „Telšių statyba“) šiuo aktu įsipareigoja sumokėti paslaugų teikėjui (šiuo atveju UAB „BAG Investments“) iš viso 350 000 Lt plius PVM atlyginimą per 10 dienų, kai užsakovas (šiuo atveju UAB „Kredo“) pilnai atsiskaitys už atliktus darbus su klientu ir paslaugų teikėjas pateiks užsakovui PVM sąskaitą – faktūrą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Panaši sąlyga buvo įtvirtinta ir tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartyje, t. y. jos 3.2 punkte.

Taigi atsakovas įsipareigojo pagal tarpininkavimo sutartį atsiskaityti tik tuo atveju, kai UAB „Kredo“ visiškai atsiskaitys už atliktus darbus. Sutartis nenumatė išlygos, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo pareigos sumokėti atlyginimą, kai užsakovas vėluoja atsiskaityti su juo. Todėl šiuo atveju vien tai, kad UAB „Kredo“ vėlavo atsiskaityti su atsakovu UAB „Telšių statyba“ už atliktus statybos darbus, nesudaro pagrindo ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantas neneigia, jog, nors ir pavėluotai, už atliktus statybos darbus su juo buvo atsiskaityta (tai patvirtina ir atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. rašto, adresuoto ieškovui, turinys; 15 b. l.), todėl pareiga atsiskaityti pagal tarpininkavimo sutartį atsakovui neišnyko.

Apeliantas teigia, kad ieškovas UAB „Kredo“ iš trečiojo asmens UAB „BAG Investments“ perėmė nebegaliojančią reikalavimo teisę. Nurodo, kad už atliktus darbus UAB „Kredo“ su atsakovu atsiskaitė 2009 m. gegužės 11 d. skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sutartimi, pranešimas apie reikalavimo perleidimą buvo sudarytas 2011 m. rugsėjo 12 d., PVM sąskaita – faktūra Nr. KRD0000209 buvo išrašyta 16 dienų po reikalavimo perleidimo. Todėl, anot apelianto, buvo pažeistas atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo akto 3 punkte nustatytas 10 dienų terminas reikalavimui pareikšti.

Su tokiu apelianto išaiškinimu nėra pagrindo sutikti.

Atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo akto 3 punktu atsakovas ir trečiasis asmuo susitarė, kad klientas privalo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atsiskaitymo iš užsakovo pagal rangos sutartį gavimo, informuoti apie tai paslaugų teikėją, o paslaugų teikėjas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios informacijos gavimo, įsipareigoja pateikti klientui už suteiktas tarpininkavimo paslaugas PVM sąskaitą – faktūrą.

Apelianto nuomone, ieškovo ieškininis reikalavimas negali būti tenkintas, nes PVM sąskaita – faktūra Nr. KRD0000209 jam buvo išrašyta praleidus minėtą 10 dienų terminą.

Atsakant į šį apelianto argumentą, svarbu nustatyti Atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo akto 3 punkto įtraukimo į sandorį tikslą. Todėl turi būti remiamasi sutarčių aiškinimo nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose.

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai, kurie aktualūs sprendžiant nagrinėjamos bylos šalių ginčą. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo akto 3 punkto sąlygą, sutinka su ieškovu, kad šiame akte nustatytas 10 dienų PVM sąskaitos – faktūros pateikimo terminas negali būti aiškinamas taip, kad praleidus šį terminą, pasibaigia atsakovo prievolė sumokėti atlyginimą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Toks aiškinimas, kokį pateikia apeliantas, paneigia tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties, kaip atlygintinos sutarties, esmę, taip pat prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, t. y. trečiajam asmeniui tinkamai įvykdžius savo prievolę – suteikus paslaugas, ir atsakovui šias paslaugas priėmus, yra teisinga ir protinga tikėtis, kad atsakovas taip pat sąžiningai įvykdys savo prievolę atsiskaityti pagal tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį. Taigi atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas pagrįstai teigia, kad CK 1.123 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog savo prievolės atsiskaityti pagal tarpininkavo paslaugų teikimo sutartį ir atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo aktą apeliantas nepaneigė, todėl, nenuginčijus reikalavimo į likusią atlyginimo pagal minėtus sandorius dalį, sudarančią 138 135,60 Lt + PVM dydžio sumą, perleidimo sandorio galiojimo ir teisėtumo, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas teisėtai reikalauja sumų, į kurias reikalavimo teisę įgijo reikalavimo teisės perleidimo sandorio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį pagrįstai patenkino.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė iš esmės dėl visų esminių bylos faktinių aplinkybių ir teisinių aspektų, išsamiai motyvavo savo padarytas išvadas, taigi atskleidė bylos esmę, todėl apelianto teiginys, kad teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, yra nepagrįstas, todėl jo argumentai, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kitų apelianto argumentų

Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo 2013 m. sausio 9 d. teismo posėdyje, nedalyvaujant atsakovo atstovui (103-104 b. l.). Prieš teismo posėdį buvo gautas atsakovo atstovo advokato A. J. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nurodant, kad jis negali atvykti į teismo posėdį dėl savo ligos (95 b. l.). Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs tai, kad tiek atsakovas, tiek jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, įrodymų apie savo ligą atsakovo atstovas teismui nepateikė, be to, pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos nelaikomas svarbia priežastimi, 2013 m. sausio 9 d. nutartimi atsakovo UAB „Telšių statyba“ neatvykimą į teismo posėdį priežastis nutarė pripažinti nesvarbiomis ir bylą nagrinėti atsakovui ir jo atstovui nedalyvaujant (102 b. l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą, nedalyvaujant atsakovui ir jo atstovui, civilinio proceso teisės normų nepažeidė.

Pažymėtina, kad šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį pasekmes reglamentuoja CPK 246 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nepranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda; bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai atsakovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta atsakovo atstovui; bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose); kitais atvejais teismas ieškovo prašymu ir šio kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių; jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas apie 2011 m. sausio 9 d. įvyksiantį teismo posėdį buvo informuotas tinkamai (88 b. l.), todėl pagal CPK 118 straipsnio nuostatą, atsakovas UAB „Telšių statyba“ taip pat laikomas tinkamai informuotu. Tačiau į paskirtą teismo posėdį nei atsakovas, nei jo atstovas neatvyko. Atsakovo atstovas neatvykimo priežastimi nurodė savo ligą, tačiau, kaip minėta, pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį, tokia priežastis nelaikytina svarbia. Kita vertus, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų atsakovo atstovas teismui laiku nepateikė (su 2013 m. sausio 22 d. prašymu pateikti įrodymai laikytini pateiktais pavėluotai, nes teisme gauti jau išnagrinėjus bylą iš esmės). Taigi atsakovo atstovas, būdamas advokatas, turėjo žinoti tokio jo neatvykimo teisines pasekmes, turėjo elgtis rūpestingai, apdairiai ir pasirūpinti, kad teismo posėdyje dalyvautų kitas atsakovo atstovas. Todėl šaliai (atsakovui) netinkamai naudojantis civilinio proceso teisėmis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą bylą išnagrinėti, nedalyvaujant atsakovui ir jo atstovui.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismui bylą išnagrinėjus dokumentinio proceso tvarka, buvo pažeistos jo procesinės teisės gintis nuo pareikštų ieškovo reikalavimų. Visus nesutikimo argumentus atsakovas pareiškė prieštaravimuose, taip pat prie jų pateikė, anot jo, bylos išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus, taip pat atsakovo atstovas advokatas dalyvavo 2012 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje, taigi papildomus įrodymus galėjo pateikti ir teismo posėdyje. Be to, kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus naujai CPK redakcijai, CPK 430 straipsnio 4 dalyje nebeliko ribojimo pateikti priešieškinį dokumentiniame procese. Taigi atsakovas turėjo visas teises ir galimybes teikti ne tik rašytinius įrodymus, bet ir reikšti priešieškinį nagrinėjamoje byloje.

Nepagrįstai apeliantas teigia, jog skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nes į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo įtrauktas R. B., kuris be ieškovo ir trečiojo asmens, taip pat buvo pasirašęs 2011 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartį (90 b. l.). Pažymėtina, kad šis apelianto nurodomas fizinis asmuo nėra susijęs su ieškovo perimtu ir trečiojo asmens perduotu reikalavimu atsakovui, todėl nagrinėjama byla ir priimtas skundžiamas teismo sprendimas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai negali paveikti jo teisių ar pareigų. Tačiau tokios pačios išvados negalima daryti dėl UAB „BAG Investments“. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši bendrovė yra cedentas, perleidęs reikalavimo teisę į atsakovą ieškovui, t. y. egzistuoja materialieji teisiniai santykiai tarp trečiojo asmens ir ieškovo. Todėl ši bendrovė turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kitaip tariant, bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti trečiojo asmens teises, ką pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos skundžiamame sprendime. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad UAB „BAG Investmens“ neturėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. preliminariu sprendimu, kuris Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. galutiniu sprendimu paliktas nepakeistas, iš atsakovo ieškovui buvo priteista 2178 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (32 b. l.), galutiniu sprendimu papildomai priteista 1500 Lt išlaidų advokatų pagalbai apmokėti (108 b. l.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo ieškovui priteisė 2178 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pažymi, kad ši suma atitinka Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), būtent 8.2 punkte numatytą dydį. Šiuo atveju tai, kad kartu su ieškiniu pateiktuose atsiskaitymo už teisines paslaugas dokumentuose nenurodyta, jog atitinkama suma sumokėta atstovui už suteiktas teisines paslaugas būtent šioje byloje, nėra pakankama aplinkybė daryti išvadą, jog tokių išlaidų ieškovas šioje byloje neturėjo.

Kaip matyti iš galutinio teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas iš ieškovo prašomų iš atsakovo priteisti 3121,80 Lt bylinėjimosi išlaidų nusprendė priteisti tik 1500 Lt. Sumažinti bylinėjimosi išlaidų sumą teismas nusprendė, atsižvelgęs į tai, kad byla nėra sudėtinga, joje nėra sprendžiami nauji teisės klausimai, taip pat atsižvelgęs į jau minėtas Rekomendacijas. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro patvirtintomis rekomendacijomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pažeidimo. Tai, kad galutiniu sprendimu papildomai priteistas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti atsakovui, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas. Be to, kiekviena bylos šalis, tiek jų atstovai turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, taigi galėjo susipažinti ir su ieškovo pateiktais papildomais bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais įrodymais.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, bei civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Ieškovas iš atsakovo prašo priteisti 4065 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (148-149 b. l.). Tačiau teisėjų kolegija ši ieškovo prašymą tenkina iš dalies, nes remiantis Rekomendacijų 8.11 punktu, už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą maksimalus užmokestis yra numatytas 1500 Lt, atsižvelgiant į šio procesinio dokumento surašymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Telšių statyba“ ieškovui UAB „Kredo“ 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.