- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-29
- Bylos Nr.
- e2-422-577/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00182-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- S. B., D. B.
- Ieškovas
- G. M.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės S. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ieškovo G. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovams D. B. ir S. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas G. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) atsakovų D. B. ir S. B. 2020 m. gruodžio 1 d. sudarytą turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį Nr. 9558 (toliau – ir sutartis) ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas pareikštų ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – apriboti atsakovės S. B. disponavimo turtu teises, o būtent, apriboti jos teisę parduoti ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims bei įkeisti ar kitu būdu apsunkinti: 1) 18/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 2) 267/1600 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini); 3) negyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini); 4) butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra perleidęs visą savo turtą sutuoktinei atsakovei S. B., o ši aplinkybė ir ieškinio pateikimo pagrindas (actio Pauliana ieškinys) leidžia teigti, kad atsakovai yra nesąžiningi ir siekė paslėpti turimą turtą. Ieškovo nuomone, atsakovai, sužinoję apie pateiktą ieškinį, sieks perleisti turtą tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad turtas, kuris buvo įsigytas pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tikėtina, buvo įsigytas iš tų lėšų, kurios iki ginčo sutarties sudarymo buvo atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė galėtų perleisti turtą ir dar labiau sumažinti atsakovo turto apimtį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei S. B. nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą – 18/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 267/1600 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą (patalpą), esančią (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims bei jį įkeisti ar kitu būdu apsunkinti.
4. Teismas nurodė, kad ieškovas preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme ir nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas.
5. Pasisakydamas dėl antros laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas nurodė, kad klausimas, ar ginčo sandorių šalys buvo nesąžiningos, yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Pažymėjo, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui perleisti ar kitaip apsunkinti jo žinioje esantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti paties ginčo objektą nepakitusiu.
6. Teismas nurodė, kad ieškovo ieškinio reikalavimas (siekis) pripažinti negaliojančiu ab initio atsakovų sudarytą turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį ir taikyti restituciją lemia poreikį užtikrinti, kad atsakovės turtas bylos nagrinėjimo metu nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, taip sudarant galimybę užtikrinti ieškovo pareikštų reikalavimų įvykdymą. Teismo vertinimu, yra tikimybė, kad tuo atveju, jeigu turtas būtų perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims ar sudaryti kiti su juo susiję sandoriai, turto nebūtų įmanoma susigrąžinti, todėl ieškovui palankaus sprendimo šioje byloje priėmimas prarastų prasmę. Teismas konstatavo, kad egzistuoja būtinybė išlaikyti status quo (esamą) padėtį iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės, todėl yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad šios laikinosios apsaugos priemonės atitinka pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį, nevaržo šalių teisių daugiau, nei yra būtina šios civilinės bylos proceso tikslams pasiekti bei nepažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo principų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskirajame skunde atsakovė S. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo G. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu taikytos nepagrįstai ir neteisėtai suvaržo jos teisę į asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą. Teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, neįvertino preliminaraus ieškinio pagrįstumo.
7.2. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ribojimas disponuoti atsakovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu viršija ieškinyje nurodyto atsakovo įsiskolinimo ieškovui dydį. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržytos atsakovės teisės į butą ir patalpą, kurie nėra apibrėžti ginčijamoje sutartyje.
7.3. Ieškovas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė elgėsi ar elgiasi nesąžiningai, kad tarp atsakovo ir atsakovės egzistuoja susitarimas nuslėpti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise esantį turtą. Atsakovei nėra žinomi ieškovo ir atsakovo santykiai bei įsipareigojimai, nes atsakovė su atsakovu bendro ūkio neveda.
7.4. Atsakovė yra sąžininga ir neteisinga daryti išvadą, kad egzistuoja bent tikėtina galimybė, kad atsakovė sieks turtą perleisti ar kitokiu būdu paslėpti; tai patvirtinančių duomenų nėra. Atsakovė niekada savo turto tretiesiems asmenims neperleido. Pažymėjo, kad po atsakovo išduotų neprotestuotinų vekselių atsakovai būtų galėję perleisti atsakovei priklausantį turtą tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
7.5. Atsakovė paaiškino, kad atsakovas ir atsakovė 2020 metais ketino nutraukti santuoką ir nebevedė bendro ūkio. Atsakovai, siekdami apsaugoti nepilnamečio sūnaus interesus, susitarė, kad oficialiai santuokos nenutrauks, todėl 2020 m. gruodžio 1 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį. Po sutarties sudarymo praėjus reikšmingam laikotarpiui, t. y. 2022 m. sausio 10 d., atsakovė iš savo lėšų asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą bei patalpą. Šio turto įsigijimui 2022 m. sausio 12 d. atsakovė sudarė kredito sutartį, kurią dengia savo asmeninėmis lėšomis. Pagal 2021 m. rugpjūčio 3 d. pinigų dovanojimo sutartį atsakovė iš savo motinos gavo 1 998,80 Eur, pagal 2021 m. spalio 10 d. pinigų dovanojimo sutartį atsakovė iš savo tėvo gavo 10 000 Eur. Atsakovė pabrėžia, kad butas ir patalpa ginčijamoje sutartyje nėra nurodyti.
7.6. Sutartis sudaryta 2020 m. gruodžio 1 d., o ieškovas nurodo, kad atsakovo įsipareigojimai atsirado 2021 m. balandžio 20 d., t. y. sutarties sudarymo metu ieškovas nebuvo nei atsakovo, nei atsakovės kreditorius. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingos siekiamam ieškovo reiškiamo reikalavimo tikslui ir pažeidžia civilinio proceso teisės principus. Yra tiek pagrindas panaikinti nutartį ir ieškovo prašymą atmesti.
8. Atsiliepime atsakovas D. B. prašo patenkinti atsakovės S. B. atskirąjį skundą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
8.1. Atsakovas sutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, teigia, kad teismas neteisėtai pritaikė atsakovei laikinąsias apsaugos priemones ir apribojo atsakovės disponavimą turtu. Ieškovas neįrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje nurodytų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, o teismas neįvertino konkrečių faktinės situacijos aplinkybių.
8.2. Atskirajame skunde teisingai nurodyta, kad tarp atsakovės ir atsakovo 2020 m. gruodžio 1 d. sutartis buvo sudaryta siekiant pasidalinti santuokoje įgytą turtą ir nustatyti visiško atskirumo turtinį teisinį režimą. Tokį sprendimą atsakovai priėmė, nes bendro ūkio nevedė, ketino nutraukti santuoką. Atsakovas patvirtina aplinkybes dėl sutarties sudarymo. Atsakovai sutartį sudarė, neturėdami ketinimų pažeisti ieškovo teises ir teisėtus interesus.
8.3. Atsakovei nėra žinomi atsakovo įsipareigojimai ir jų apimtis. Reikalavimų tenkinimas negalėtų būti nukreiptas į atsakovei asmenine nuosavybe valdomą turtą, kuris nebuvo aptartas sutartyje, nes buvo įsigytas po sutarties sudarymo. Atsakovas tik 2021 m. balandžio 20 d. sudarė susitarimą dėl įsiskolinimo klausimų sureguliavimo ir skolos padengimo. Į verslo santykius atsakovė įtraukta nebuvo, ji už atsakovo prievoles nelaidavo, negarantavo.
9. Atsiliepime ieškovas G. M. prašo atsakovės S. B. atskirąjį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
9.1. Laikinųjų apsaugos priemonių apimtis yra proporcinga ir neviršija skolininko įsipareigojimų dydžio. Ieškovas nurodė, kad ieškinio pateikimo metu atsakovo įsiskolinimas buvo 51 852 Eur, tačiau 2024 m. gegužės 5 d. suėjo dar vieno vekselio mokėjimo terminas, kuriame nurodyta atsakovo skola – 77 778 Eur. Dabartinė atsakovo pradelstų skolų suma yra 129 630 Eur, t. y. viršija ginčo sutartimi pasidalinto turto vertę (atsakovai sutartimi padalino 123 639,92 Eur vertės turtą). Be to, 2025 m. gegužės 5 d. ir 2026 m. gegužės 5 d. sueina likusių dviejų vekselių mokėjimo terminai; bendra atsakovo įsipareigojimų suma išaugs iki 357 789,56 Eur. Turto, kuriam yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bendra vertė yra 272 027,92 Eur.
9.2. Argumentas, kad atsakovei priklausantys butas ir patalpa nebuvo paminėti ginčo sutartyje, nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumo. Pasak ieškovo, atsakovė šį turtą įsigijo iš lėšų, gautų ginčo sutarties pagrindu, todėl pripažinus ginčo sutartį negaliojančia, atsirastų pagrindas pripažinti atsakovės įsigytus butą ir patalpą bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe.
9.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neriboja atsakovės galimybės naudoti ir valdyti turtą. Nutartimi taikomi suvaržymai yra minimalūs, leidžiantys užtikrinti status quo padėtį.
9.4. Ginčo sutartis sudaryta tarp sutuoktinių, todėl atsakovės teiginys, kad jos atžvilgiu nėra taikoma nesąžiningumo prezumpcija yra nepagrįstas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovė turėjo ir galėjo žinoti bei suprasti, kad ginčo sandorio sudarymas apsunkins ieškovo galimybes atgauti skolą iš atsakovo. Pateikta teisinių paslaugų sutartis savaime neįrodo, kad atsakovai su advokate konsultavosi būtent santuokos nutraukimo klausimais, o advokatės paaiškinimas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas. Skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai, kad atsakovai kartu nebegyvena. Atsakovė nepaneigė jos atžvilgiu taikomos nesąžiningumo prezumpcijos.
9.5. Jeigu ginčijama sutartis būtų pripažinta negaliojančia, beveik visos lėšos (išskyrus dovanojimo pagrindu gautus 11 988,80 Eur), už kurias buvo įsigyti patalpa ir butas, būtų pripažintos bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe. Tai reikštų, kad šis turtas buvo įsigytas iš bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe esančių lėšų, o butas ir patalpa turėtų būti pripažinti atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe.
9.6. Aplinkybė, kad vekseliai buvo išduoti po ginčo sutarties sudarymo, nepaneigia ieškinio pagrįstumo, kadangi juridinis faktas, lėmęs vekselių išdavimą atsirado dar iki ginčo sutarties sudarymo. Net tuo atveju, jei teismas laikytų, kad atsakovo prievolė ieškovui atsirado po ginčijamos sutarties sudarymo, vis tiek egzistuotų pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia. Atsakovas ginčijamos sutarties sudarymo momentu žinojo apie esančią (būsimą) ieškovo reikalavimo teisę į atsakovą, tačiau, pažeisdamas ieškovo turtinius interesus, pasielgė nesąžiningai ir sudarė ginčo sandorį su atsakove, kuri taip pat akivaizdžiai buvo nesąžininga, nes žinojo ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes. Ieškovo įsitikinimu, nėra pagrindo patenkinti skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Atsakovė (apeliantė) su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: vaikų gimimo liudijimų, 2020 m. spalio 29 d. Teisinių paslaugų sutarties su advokate S. S. kopijas, 2024 m. balandžio 22 d. Advokatės S. S. pranešimą, prašymo dėl teismo leidimo išdavimo sudaryti sandorį (povedybinę sutartį), Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-27213-877-2020, 2022 m. sausio 12 d. Kredito sutarties Nr. 2021019636 kopijas; banko sąskaitos išrašą, pinigų dovanojimo sutarčių, S. B. metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2020-2023 metus, 2021 m. gruodžio 27 d. paaiškinimo dėl piniginių lėšų kilmės kopijas.
12. Ieškovas prie atsiliepimo į atskirąjį skundą taip pat pridėjo papildomą įrodymą – 2024 m. gegužės 6 d. pranešimo dėl vekselio apmokėjimo kopiją.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
14. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 371-701/2021, kt.).
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta apie šio klausimo nagrinėjimą nepranešus atsakovei, į tai, kad pridėtais įrodymais atsakovė grindžia atskirajame skunde išdėstytus argumentus bei aplinkybes, byloje dalyvaujantys asmenys, rengdami atsiliepimą į atskirąjį skundą, su šiais naujais įrodymais galėjo susipažinti ir iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikti savo nuomonę dėl jų vertinimo, atsakovės pateiktus įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
16. Ieškovo pateiktas įrodymas (pranešimas) yra susijęs su aplinkybėmis, kurios neegzistavo apskųstos nutarties priėmimo metu, jos nenurodytos ieškinyje, kurio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ir vertinti paminėtą dokumentą.
Dėl atskirojo skundo esmės
17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).
18. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliantė su tokia išvada nesutinka.
19. Apeliantė teigia, kad prieš įsitikindamas, jog reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, teismas privalo įvertinti pateiktų įrodymų visumą. Pasak atsakovės, ieškovo pateiktas prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, jis nepateikė įrodymų, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą apie tai, kad atsakovė elgėsi ar elgiasi nesąžiningai.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, kt.).
21. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad viena iš actio Pauliana instituto (kurio pagrindu, be kita ko, grindžiamas ieškinys) taikymo sąlygų – sandorį sudariusių šalių, nesąžiningumas. Klausimas, ar ginčo sandorių šalys buvo nesąžiningos, yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, remiantis įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančiomis teisės normomis įvertinus byloje esančius įrodymus, bus galima įvertinti ginčo sandorių šalių (ne)sąžiningumą sudarant ginčo sandorį.
23. Kita vertus, ieškovas tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai nurodė, kad CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu. Taigi aplinkybės dėl atsakovės (ne)sąžiningumo vertinimo, sprendžiant ieškinio prima facie pagrįstumo klausimą, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
24. Apeliantės teigimu, ieškovas ginčija sutartį, kuri nėra susijusi su atsakovo įsipareigojimais ieškovui, atsiradusiais praėjus beveik metams laiko po sutarties sudarymo, pabrėžia, kad ribojimas disponuoti atsakovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu viršija ieškinyje nurodyto atsakovo įsiskolinimo ieškovui dydį.
25. Pažymėtina, kad ieškinyje nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, pridėti atsakovo išrašyti vekseliai, kurių suma 383 715,56 Eur, kiti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas preliminariai pagrindė ieškinį. Aplinkybės, susijusios su ieškovo ir atsakovo susitarimo sudarymu, vekselių išdavimo priežastimis ir prievolės atsiradimo momentas bus nustatytas tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Apeliantės nurodytos aplinkybės apie atsakovų tarpusavio santykius bei ginčo sutarties sudarymo priežastis taip pat reikalauja išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo, kuris šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra atliekamas.
26. Atsakovė, remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistuoja tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018, 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023), neatsižvelgė į tai, kad minėtose bylose pareikštų reikalavimų (dėl skolos priteisimo) pobūdis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo.
27. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas (priteistas) natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014). Be to, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo turtui ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo išsaugojimą iki ginčo galutinio išsprendimo ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kuriam ji taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017, 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-779-516/2023).
28. Nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų patenkinimas yra susijęs su nekilnojamojo turto nuosavybės teisinio režimo, statuso pasikeitimu, todėl siekiant užtikrinti esamos padėties išsaugojimą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo apeliantės (ne)sąžiningumo.
29. Apeliantė teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neproporcingai suvaržo atsakovės teises į asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą. Mano, kad turtui (butui ir negyvenamajai patalpai), kurie ginčo sutartyje nėra nurodyti, neturėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
30. Minėta, kad ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia ab initio atsakovų D. B. ir S. B. 2020 m. gruodžio 1 d. sudarytą turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį Nr. 9558 bei taikyti restituciją šio sandorio atžvilgiu.
31. Turto padalijimo sutartimi atsakovai susitarė, kad: 1) S. B. asmeninės nuosavybės teise atitenka 9/50 dalys gyvenamojo namo, 267/1600 dalys žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), piniginės lėšos – 12 288,27 Eur; 2) D. B. asmeninės nuosavybės teise atiteko transporto priemonė Mazda 3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) piniginės lėšos – 28 936,02 Eur. Povedybine sutartimi šalys susitarė nuo 2020 m. gruodžio 1 d. taikyti visiško atskirumo turtinį režimą, t. y. po sutarties sudarymo kurio vieno iš sutuoktinių vardu įgyti kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai bus laikomi to sutuoktinio asmenine nuosavybe.
32. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad ieškinio tenkinimo atveju beveik visos lėšos, už kurias buvo įsigyti patalpa ir butas, būtų pripažintos bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe, o minėtas turtas turėtų būti pripažintas atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe.
33. Pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai ir kt., pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
34. Taigi sutarties nuginčijimas gali turėti įtakos ir vėlesnių sandorių teisinio režimo pasikeitimui, o su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų apie atsiskaitymui už įsigytą butą bei negyvenamąsias patalpas panaudotas lėšas vertinimas bus atliktas bylą išnagrinėjus iš esmės.
35. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su tam tikrais suvaržymais asmenims, kurių atžvilgiu šios priemonės pritaikytos, bet šioje konkrečioje situacijoje apeliantei pritaikytas suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Iš atskirojo skundo turinio galima spręsti, kad šiuo metu atsakovė neturi ketinimų (poreikio) perleisti ginčo turtą, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neriboja atsakovės galimybės naudoti ir valdyti turtą. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus.
36. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovo prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.