Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovams D. B. ir S. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. M. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio (nuo pradžios) tarp atsakovų D. B. (toliau – ir atsakovas) ir S. B. (toliau – ir atsakovė) 2020 m. gruodžio 1 d. sudarytą turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) visa apimtimi ir taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovų ieškovui bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2016 m. sausio 18 d. ieškovas kartu su atsakovu įsteigė mažąją bendriją (toliau – MB) „Parmedima“ (toliau – ir bendrija). Atsakovas nuo įsteigimo dienos iki 2024 m. sausio 30 d. ėjo bendrijos vadovo pareigas. 2017 m. spalio 23 d. bendrija sudarė sutartį su užsienio ūkio subjektu „Apvenix General T. L.“, pagal kurią gavo prekių, tačiau už jas nesumokėjo – susidarė 613 835,74 Eur skola. 2020 m. spalio 1 d. „Apvenix General T. L.“ ir ieškovas sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš „Apvenix General T. L.“ perėmė reikalavimo teisę į šią skolą.

3. Būdamas bendrijos vadovu, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų šiai skolai sumažinti ar jos grąžinimui užtikrinti. 2020 m. spalio 6 d. ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas informacijos apie veiksmus dėl skolos susigrąžinimo, tačiau atsakovas nurodė, kad skola neužtikrinta ir pretenzija tiekėjui nepareikšta.

4. 2021 m. balandžio 20 d. šalys sudarė susitarimą dėl 383 715,56 Eur dydžio skolos padengimo per penkerius metus, pagal kurį atsakovas išdavė penkis paprastuosius vekselius. Įvykdytas tik pirmasis iš jų – 2022 m. gegužės 5 d. sumokėta 25 926 Eur. Antrasis vekselis, kurio mokėjimo terminas buvo 2023 m. gegužės 5 d., neapmokėtas. 2024 m. sausio 8 d. ieškovas gavo vykdomąjį įrašą dėl 51 852 Eur sumos išieškojimo.

5. 2020 m. gruodžio 1 d. atsakovai sudarė Turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) (toliau – Turto padalijimo sutartis arba ginčo sutartis), kuria visą iki tol bendrai priklausiusį turtą padalijo taip, kad atsakovei atiteko turto už 94 103,90 Eur (76 %), o atsakovui – tik už 29 536,02 Eur (24 %). Šiuo metu atsakovas neturi jokio turto, nedirba ir neturi realių galimybių padengti skolą.

6. Ieškovui apie šią sutartį tapo žinoma tik 2024 m. vasario mėn., kai paaiškėjo, kad atsakovas neturi išieškojimui tinkamo turto. Tuo tarpu 2022 m. sausio 10 d. atsakovė įsigijo nekilnojamąjį turtą, kurio kilmė leidžia daryti prielaidą, kad jis galėjo būti įgytas iš bendro sutuoktinių turto. Atsižvelgiant į tai, kad iki tol nuo 1994 m. santuokoje visas turtas atsakovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o padalijimas įvyko tuo metu, kai atsakovui jau galėjo būti žinoma apie gresiančią asmeninę atsakomybę, ieškovui kyla pagrįstų abejonių dėl šio sandorio sąžiningumo.

8. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašo teismo pripažinti šią sutartį negaliojančia, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK)1.86 straipsniu (dėl tariamo sandorio) arba 6.66 straipsniu – actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutu, kuris suteikia kreditoriui teisę ginčyti skolininko sudarytą sandorį, jei dėl jo buvo pažeistos kreditoriaus teisės, o skolininkas veikė nesąžiningai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

2. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. sausio 18 d. ieškovas ir atsakovas įsteigė mažąją bendriją „Parmedima“ (toliai – ir bendrija), kurios vadovu nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2024 m. sausio 30 d. buvo atsakovas (el. b. 1 t., b. l. 16-19, 3 t., b. l. 12).

3. 2017 m. spalio 23 d. bendrija ir „Apvenix General T. L.“ pasirašė sutartį Nr. 11-11/2017, kurios pagrindu „Apvenix General T. L.“ tiekė bendrijai vaistinius preparatus ir medicininės paskirties prekes. Už tiektą produkciją bendrija liko skolinga 613 835,74 Eur.

4. 2020 m. spalio 1 d. „Apvenix General T. L.“ ir ieškovas sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš „Apvenix General T. L.“ perėmė 613 835,74 Eur reikalavimo teisę į MB „Parmedima“ (el. b. 1 t., b. l. 24-28).

6. 2021 m. balandžio 20 d. ieškovas ir atsakovas sudarė du susitarimus dėl įsiskolinimo klausimų sureguliavimo ir skolos padengimo, kuriais buvo susitarta dėl skolos „Apvenix General T. L.“ grąžinimo terminų ir sąlygų bei dėl skolos OOO „Grėja“ grąžinimo terminų ir sąlygų. 2021 m. balandžio 20 d. susitarimu susitarta dėl bendrijos 383 715,56 Eur dalies skolos padengimo, numatant, kad skola bus dengiama: 1) iš bendrijos pelno; 2) iš bendrovės CET LLP pelno; 3) iš Novamedika mokėjimų. Susitarimo 6 punkte buvo numatyta, kad skola bus padengta per 5 metus, t. y. 2021 m. bus padengiama skolos dalis, sudaranti 25 926 Eur, 2022 m. – 51 852 Eur, 2023 m. – 77 778 Eur, 2024 m. – 103 704 Eur, 2025 m. – 124 455,56 Eur. Šiuo susitarimu taip pat susitarta, kad D. B. išduos paprastąjį neprotestuotiną skolos dydžio vekselį G. M. ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo susitarimo pasirašymo (el. b. 1 t., b. l. 43-49). 2021 m. gegužės 5 d. atsakovas išdavė ieškovui 5 paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurių pagrindu atsakovas užtikrino bendrijos prievolės pagal susitarimą vykdymą (el. b. 1 t., b. l. 50-55).

7. 2020 m. gruodžio 1 d. atsakovai sudarė Turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) (el. b. 1 t., b. l. 63-72), kuria pasidalijo 123 639,92 Eur vertės bendrąja jungtine nuosavybe buvusį turtą, nustatydami, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise atitenka 9/50 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio adresu (duomenys neskelbiami), kurio vertė 69 300,00 Eur, 267/1600 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio adresu (duomenys neskelbiami), kurio vertė 12 515,63 Eur, bei piniginės lėšos – 12 288,27 Eur, atsakovei atitekusio turto vertė yra 94 103,90 Eur, tai sudaro 76 proc. viso pasidalinto turto vertės. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise atiteko transporto priemonė MAZDA 3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbiami), bei piniginės lėšos – 28 536,02 Eur, atsakovui atitekusio turto vertė yra 29 536,02 Eur, tai sudaro 24 proc. viso pasidalinto turto vertės. Šia sutartimi nuo sutarties sudarymo dienos nustatytas visiško atskirumo turtinis režimas (Povedybinės sutarties 9.1 papunktis).

8. Šioje byloje kilo ginčas dėl 2020 m. gruodžio 1 d. tarp atsakovų sudarytos Turto padalijimo ir vedybų (povedybinės) sutarties Nr. (duomenys neskelbiami) (toliau – ir Turto padalijimo sutartis arba ginčo sutartis) teisėtumo bei jos galiojimo ieškovo – kreditoriaus – atžvilgiu. Ieškovas kelia abejones dėl šios sutarties realumo ir tikrojo šalių valios atitikimo, teigdamas, kad ji buvo sudaryta arba kaip tariamas sandoris, siekiant sukurti tik regimą teisinį rezultatą, arba kaip nesąžiningas susitarimas, kuriuo buvo siekiama išvengti prievolių kreditoriui vykdymo. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašo teismo pripažinti šią sutartį negaliojančia, remdamasis dviem pagrindais: 1) CK 1.86 straipsniu – jei būtų nustatyta, kad ginčijama sutartis yra tariama, t. y. sudaryta tik dėl regimybės, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių tarp šalių; 2) CK 6.66 straipsniu – actio Pauliana institutu, kuris suteikia kreditoriui teisę ginčyti skolininko sudarytą sandorį, jei dėl jo buvo pažeistos kreditoriaus teisės, o skolininkas veikė nesąžiningai. Ieškovo teigimu, tiek sandorio pobūdis, tiek jo sudarymo aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad šiuo susitarimu buvo siekiama perleisti turtą sutuoktiniui, taip apsunkinant galimą išieškojimą bei išvengiant atsiskaitymo su kreditoriumi.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.86 straipsnio pagrindu

9. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ieškinyje išdėstytus argumentus, jog ginčijama Turto padalijimo sutartis buvo sudaryta tik „dėl akių“, siekiant dirbtinai sumažinti atsakovo turto masę ir išvengti galimų prievolių vykdymo. Pasak apelianto, sudarius šią sutartį atsakovas esą prarado galimybę atsiskaityti su ieškovu. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad teismas nepakankamai išanalizavo šalių tikruosius ketinimus, motyvus ir valią sudarant šią sutartį, o sprendimas, kuriuo konstatuota, jog nėra pagrindo taikyti CK 1.86 straipsnį, buvo priimtas formaliai ir be išsamaus motyvavimo. Teisėjų kolegija šiems apeliacinio skundo argumentams nepritaria.

10. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris, sudarytas tik dėl akių, t. y. neketinant sukelti teisinių pasekmių, yra negaliojantis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal sandorį gavo (taikoma restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.

11. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti ir taikanti CK 1.86 straipsnio nuostatas, yra nuosekliai suformuota ir plėtojama. Joje pažymima, kad sandorio – kaip teisinio veiksmo, kuriuo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas – esminis elementas yra tikras šalių ketinimas sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Veiksmai, kuriems trūksta šio esminio valios elemento, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas taikomas tais atvejais, kai asmenys, siekdami tam tikrų tikslų, imituoja sandorio sudarymą – atlieka išoriškai sandorį atitinkančius veiksmus, tačiau realiai nesiekia sukurti sandorio esmę atitinkančio teisinio rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020). Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad pagrindinis tariamojo sandorio požymis yra šalių valios simuliacija, kuria siekiama sukurti regimybę, jog buvo sudarytas sandoris, nors iš tiesų tokio ketinimo šalys neturėjo. Kai kuriais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų.

12. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bylose dėl sandorio pripažinimo tariamuoju įrodinėjimo objektą sudaro dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, turi būti nustatyta, ar po sandorio faktiškai atsirado jam būdingos teisinės pasekmės – ar šalys realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, būtina aiškintis tikrąją sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus bei tikslus. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tas, kad toks sandoris realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020).

13. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl tariamųjų sandorių taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti, kad sandoris buvo tariamasis, tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokiu pagrindu grindžia savo reikalavimus, o atsakovui tenka pareiga įrodyti ginčijamo sandorio realų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

14. Nagrinėjamu atveju atsakovai sudarė Turto padalijimo sutartį, kuria pasidalijo santuokoje įgytą turtą ir susitarė dėl būsimo visiško turto atskirumo režimo. Iš jos turinio matyti, kad buvo padalytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytas turtas, taip pakeičiant įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. Tokia sutartis sukėlė teisines pasekmes tiek šalims, tiek tretiesiems asmenims, todėl negali būti laikoma tariamąja. Be to, byloje nustatyta, kad ji buvo realiai įvykdyta – atsakovė pervedė atsakovui kompensaciją (el. b. 2 t., b. l. 120) ir įgijo nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise (el. b. 1 t., b. l. 115–133). Šie veiksmai patvirtina tikrąją šalių valią sukurti teisines pasekmes.

15. Byloje neįrodyta, kad šalys siekė imituoti sandorį ar jog jų valia buvo nesiekti teisinių padarinių. Taip pat neįrodyta, kad sutartis buvo sudaryta, siekiant pakenkti ieškovui kaip kreditoriui ar išvengti prievolių vykdymo. Todėl pagrindo pripažinti ją tariamąja pagal CK 1.86 straipsnį nėra.

16. Pažymėtina, kad vedybų sutartis, įskaitant povedybinę, gali būti sudaroma bet kuriuo metu po santuokos sudarymo. Jos paskirtis – reglamentuoti sutuoktinių turtinius santykius tiek santuokos metu, tiek ją nutraukus ar gyvenant atskirai.

17. Apeliantas nurodo, kad ginčijama sutartis yra mišri, apimanti tiek esamo, tiek būsimo turto padalijimą, todėl esą jai turėtų būti taikomos tiek bendro turto padalijimo, tiek vedybų sutarties taisyklės. Be to, jis teigia, kad turtas padalytas neproporcingai, atsakovui atiteko tik apie 24 proc. turto, o tai, jo manymu, sumažino galimybes patenkinti kreditoriaus reikalavimus. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18. CK 3.101 straipsnis suteikia sutuoktiniams teisę laisvai susitarti dėl turto režimo, įskaitant bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimą ir būsimo turto statuso nustatymą. Įstatymas nedraudžia mišraus pobūdžio sutarčių, todėl aplinkybė, kad ginčijama sutartis apima ir esamo, ir būsimo turto reguliavimą, savaime nesuponuoja jos neteisėtumo ar tariamumo.

19. Kaip jau konstatuota, ginčo sutartis buvo įvykdyta – atsakovė sumokėjo kompensaciją ir įgijo turtą. Tai aiškiai patvirtina šalių valią sukelti teisines pasekmes.

20. Dėl turto padalijimo proporcijų pažymėtina, kad CK leidžia sutuoktiniams susitarti dėl turto paskirstymo savo nuožiūra. Nukrypimas nuo lygių dalių principo gali būti pagrįstas įvairiomis aplinkybėmis: indėliu į šeimos gyvenimą, vaikų išlaikymu, asmeniniais poreikiais ar abipusiu susitarimu. Byloje nenustatyta, kad toks padalijimas būtų atliktas tik siekiant apsunkinti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių įgyvendinimą.

21. Faktas, kad atsakovai vis dar gyvena kartu, savaime neleidžia daryti išvados, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta tik „dėl akių“. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sandorio tikrumas pirmiausia vertinamas pagal jo vykdymą, o ne pagal formalius ar išorinius požymius. Byloje nėra duomenų, kad sandoris būtų sudarytas be tikrosios šalių valios.

22. Todėl darytina išvada, kad ginčijama sutartis atitinka teisės aktų reikalavimus, buvo realiai vykdoma ir sukėlė teisines pasekmes, todėl nėra pagrindo jos pripažinti tariamąja pagal CK 1.86 straipsnį.

23. Apelianto teiginiai, kad atsakovas, žinodamas apie galimą teisinę atsakomybę, sąmoningai perleido turtą, siekdamas išvengti prievolių vykdymo, taip tariamai imituodamas sandorį, atmestini. Net jei toks ketinimas ir būtų buvęs, tai savaime nesuponuoja, kad sandoris buvo tariamas.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ginčijamos sutarties tariamąja. Nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo ją kvalifikuoti kaip simuliacinį sandorį pagal CK 1.86 straipsnį.

Dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu

25. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, jeigu šie pažeidžia kreditoriaus teises ir skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, kai dėl jo skolininkas tampa nemokus, būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad actio Pauliana pagrindu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant visoms CK 6.66 straipsnyje nustatytoms sąlygoms: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be to, šiam institutui būdingi du ypatumai: taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą turtą tiek, kiek būtina reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nustačius, kad bent viena iš šių sąlygų neegzistuoja, actio Pauliana pagrindu reiškiamas ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).

27. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neturi galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą, neteisingai nustatęs jos atsiradimo momentą. Ieškovo vertinimu, reikalavimo teisė atsirado dar iki ginčijamo sandorio, kai dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo bendrija neatsiskaitė su „Apvenix General T. L.“ už gautą produkciją ir taip padarė jai žalą. Vėliau ieškovas įgijo reikalavimo teisę į bendriją perėmęs ją iš „Apvenix General T. L.“. Atsakovo veiksmai, pasak ieškovo, pasireiškė tuo, kad 2018–2020 m. bendrija, jo nurodymu, ir toliau tiekė produkciją Novamedika, nors ši nevykdė mokėjimų, todėl bendrija nebegalėjo atsiskaityti su „Apvenix General T. L.“. Ši įvykių seka, ieškovo manymu, ir nulėmė jo reikalavimo teisės atsiradimą.

28. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą kilo iš 2021 m. balandžio 20 d. sudaryto susitarimo dėl skolos padengimo, kurio įvykdymą atsakovas užtikrino penkiais paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais. Vekselių išdavimu atsakovas prisiėmė asmeninę turtinę prievolę ieškovui – vekseliai suponuoja savarankišką ir besąlyginį mokėjimo įsipareigojimą, todėl tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė sutartiniai (vekselio) teisiniai santykiai. Ieškovas įgijo savarankišką reikalavimo teisę į atsakovą kaip vekselio davėją – kreditorius gali reikalauti, kad atsakovas tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus pagal išduotus vekselius.

29. Byloje nustatyta, kad 2021 m. balandžio 20 d. susitarimu šalys sutarė dėl bendrijos 383 715,56 Eur skolos dalies padengimo ir nustatė skolos dengimo tvarką. Taip pat buvo numatyta, kad atsakovas per 10 kalendorinių dienų nuo susitarimo pasirašymo dienos išduos ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį visai skolos sumai. 2021 m. gegužės 5 d. atsakovas išdavė ieškovui penkis paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais buvo užtikrintas bendrijos įsipareigojimų pagal susitarimą vykdymas.

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą kilo būtent iš šių vekselių, kuriais buvo užtikrintas susitarimu prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas. Reikalavimo atsiradimo pagrindas yra sutartinis – atsakovas, išduodamas vekselius ieškovo naudai, prisiėmė savarankišką prievolę sumokėti juose nurodytas pinigų sumas. Tokiu būdu tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, suteikiantys ieškovui teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų savo įsipareigojimus – apmokėtų išduotus vekselius.

31. Apeliantas nepagrįstai tapatina bendriją su atsakovu, kaip vienu ir tuo pačiu skolininku „Apvenix General T. L.“ atžvilgiu. Bendrijos prievolės „Apvenix General T. L.“ atžvilgiu atsirado tuo metu, kai atsakovo nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai nei su „Apvenix General T. L.“, nei su ieškovu. Sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovas įgijo kreditoriaus teises tik bendrijos, bet ne atsakovo atžvilgiu. Vien tai, kad atsakovas buvo bendrijos vadovas, nesuponuoja prievolinių santykių tarp jo ir ieškovo.

32. Taigi reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovui buvo perleista reikalavimo teisė į bendriją, tačiau ne į atsakovą. Atsakovo vadovavimas bendrijai savaime nesukūrė tarp šalių prievolinių santykių.

33. Ieškinys šioje byloje grindžiamas 2021 m. balandžio 20 d. sudarytu susitarimu ir jo pagrindu atsakovo išduotais vekseliais, o ne žalos atlyginimu už galimą fiduciarinių pareigų pažeidimą. Apelianto bandymas remtis atsakovo kaip valdymo organo atsakomybe išplečia bylos ribas ir nėra susijęs su faktiniu ieškinio pagrindu – atsakovo, kaip vekselių davėjo, prievole.

34. Priešingai nei teigia ieškovas, byloje nėra duomenų, kad iki 2020 m. gruodžio 17 d. atsakovui būtų pareikšti kokie nors reikalavimai dėl galimos žalos bendrijai. Iki tol tarp šalių vyko tik informacinio pobūdžio susirašinėjimas. Pirmą kartą apie galimą žalą bendrijai paminėta 2020 m. gruodžio 17 d. elektroniniame laiške, tačiau atsakovas šias pretenzijas neigė (ieškinio priedas Nr. 4-6).

35. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie atsakovo galimą įtaką bendrijos veiklai 2018–2020 m. nekeičia esminio fakto, kad reikalavimas atsakovui grindžiamas ne deliktu, o 2021 m. balandžio 20 d. susitarimu ir vekseliais. Nėra duomenų, kad iki šių įvykių ieškovas būtų įgijęs reikalavimo teisę į atsakovą. Todėl ginčijamos Turto padalijimo sutarties sudarymo metu ši teisė neegzistavo.

36. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, susijusius su teiginiu, kad reikalavimo teisė atsirado vėliau nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, bei su skolininko tariamu žinojimu apie galimą prievolę kreditoriui. Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-789-464/2017, nes šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje byloje ginčijamas sandoris buvo sudarytas jau vykstant teismo procesui ir esant realiai grėsmei, kad atsakovui teks vykdyti prievolę. Šioje byloje susiklosčiusi situacija skiriasi – ieškovo (jo atstovų) atsakovui siųsti paklausimai (el. b. 1 t., b. l. 33-42), kuriuose buvo keliami klausimai, kas atlygins dėl valiutos kurso svyravimų susidariusius nuostolius, ir 2021 m. sausio 8 d. rašte išreikštas pageidavimas, kad atsakovas prisiimtų asmeninę atsakomybę už valiutos nuvertėjimą, nelaikytini aiškiu ir pagrįstu reikalavimu, leidžiančiu konstatuoti prievolės egzistavimą ginčijamos Turto padalijimo sutarties sudarymo metu.

37. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas neįrodė pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos – galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės ginčijamo sandorio sudarymo metu. Apelianto argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais ir atmetami.

38. Kadangi CK 6.66 straipsnio pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik nustačius visas būtinas sąlygas, nenustačius bent vienos jų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų sąlygų, kadangi jų buvimas ar nebuvimas nelemia bylos baigties.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

40. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

41. Atsakovė S. B. pateikė įrodymus, kad patyrė 2 359,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinės pagalbos išlaidos yra laikomos pagrįstomis, be to, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos atsakovei iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 359,50 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.