Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. Š. ir I. Š. ir atsakovų J. R. ir D. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1351-803/2017 pagal ieškovų M. Š. ir I. Š. ieškinį atsakovams J. R., D. R. ir E. R.-V. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja tik vienos iš actio Pauliana (Pauliano ieškinio) instituto taikymo sąlygos buvimą, t. y. ar ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, taip pat kelia dovanojimo sandorio nuginčijimo pasekmių klausimą, kai nuginčyto sandorio dalykas yra bendrąja jungtine nuosavybe sutuoktiniams priklausęs nekilnojamasis turtas, o kreditoriaus skolininku yra tik vienas iš sutuoktinių. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama atsakovų apeliacinio skundo ribų, dėl kitų teismo pripažintų nustatytomis actio Pauliana taikymo sąlygų nepasisakys. Atitinkamai, ieškovų apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad teismas neteisingai nusprendė nekompensuoti dalies jų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taigi teisėjų kolegija įvertins ir tokių skundo argumentų pagrįstumą.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 60 p.). Todėl grįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu, kreditorius turėtų įrodyti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu tokia jo teisė jau egzistavo ir ji tebeegzistuoja teismo sprendimo priėmimo metu. Nagrinėjamoje byloje ieškovai įrodinėjo, kad reikalavimo teisę ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo momentu jie jau turėjo. Jų pozicija buvo grindžiama, be kita ko, tokiais argumentais: šio sandorio sudarymo metu (t. y. 2005-11-14) jų suklydimas dėl galimybės iš atsakovo J. R. įsigytame žemės sklype vykdyti gyvenamojo namo statybą jau egzistavo; tokia ieškovų teisė buvo apginta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-944-516/2016, kurioje iš dalies patenkintas ieškovų M. Š. ir I. Š. ieškinys ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2005-11-14 sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikant restituciją natūra – atsakovo J. R. nuosavybėn grąžinant žemės sklypą, o ieškovams M. Š. ir I. Š. priteisiant iš atsakovo J. R. už šį žemės sklypą sumokėtus 231 696,01 Eur. Savo atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovai akcentavo ir tokią aplinkybę, kad dar iki ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo (2015-04-30) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-04-22 nutartimi faktiškai jau buvo pasisakęs dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, t. y. dėl jų esminio suklydimo, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, kurį vėliau teisme nuginčijus atsakovui ir kilo pareiga įvykdyti restituciją bei grąžinti ieškovams 231 696,01 Eur sumą pagal negaliojančia pripažintą 2005-11-14 sutartį.Atsakovai J. R. ir D. R., su tokiu aiškinimu nesutikdami, teigia, kad ieškovų 231 696,01 Eur dydžio reikalavimo teisė atsirado tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-14 sprendimo priėmimo, t. y. po ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias konkrečias faktines aplinkybes šie atsakovų argumentai dėl ieškovų reikalavimo teisės atsiradimo momento prieštarauja actio Pauliana instituto paskirčiai bei kasacinio teismo praktikoje pateiktiems šio instituto taikymo išaiškinimams.Visų pirma aptartini tokie atsakovų apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo J. R. prievolės ieškovams atsiradimo momento ir dėl to nėra atskleista šios bylos esmė. Šiuo aspektu nurodytina, jog vien tai, kad skundžiamame sprendime nebuvo atskirai pasisakyta dėl reikalavimo teisės atsiradimo momento, savaime nereiškia, kad teismas tokios aplinkybės apskritai netyrė ar neįvertino, į ją neatsižvelgė. Priešingai, kaip leidžia įsitikinti skundžiamas teismo sprendimas, teismas nustatė visas šalių ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė išvadą, jog ieškovai įrodė turintys neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą J. R. bei jo nesąžiningumą. Vadinasi, tokia faktinė aplinkybė, nors ir be atskiro jos aptarimo, teismo buvo įvertinta, o kreditoriaus galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turėjimas, kaip viena iš actio Pauliana taikymo sudėtinių sąlygų, nustatytas (CPK 185 str.).Kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai nėra pakankamai išsamūs (CPK 270 str. 4 d.), šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą ar CPK 329 straipsnio 1 dalį tik jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tik tada, jeigu šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Tokiu atveju vien procesinio teismo sprendimo motyvavimo trūkumai (motyvavimo spragos), priešingai nei yra įsitikinę atsakovai, patys savaime neteikia pagrindo teismo sprendimo panaikinimui, kai jo turinys vis tik leidžia suprasti, kokias išvadas dėl ginčo dalyko teismas padarė ir kodėl. Kitoks aiškinimas prieštarautų įstatyme įtvirtintam draudimui naikinti teismo sprendimą vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar kreditorius turi neginčytiną ir neabejotiną reikalavimo teisę į skolininką, svarbu, kad skolininko ir kreditorius prievolės pagrindas būtų atsiradęs anksčiau, negu buvo sudarytas kreditoriaus ginčijamas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio; actio Pauliana pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012. Teismų praktika. 2012, 38, p. 66–92).Nagrinėjamu atveju ieškovai savo reikalavimo teisę kildina iš teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovų ir atsakovo J. R. dėl pripažintos negaliojančia jų sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir taikytos natūra restitucijos, gražinant kiekvienai iš sutarties šalių visa tai, ką ši buvo gavusi pagal nuginčytą sandorį. Atsakovui J. R. kilo prievolė grąžinti pinigų sumą, kurią jis gavo iš ieškovų pagal teisme nuginčytą sandorį. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 104-112). Tačiau tokie kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti sprendžiant visiškai kitokio pobūdžio teisinį ginčą, kilusį iš procesinių palūkanų priteisimo. Nurodytoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo. Tokio pobūdžio išaiškinimai buvo pateikti, be kita ko, atsižvelgus ir į procesinių palūkanų paskirtį skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, kompensuoti kreditoriaus nuostolius dėl laiku neįvykdytos prievolės. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs ir apie teismų pareigą, nagrinėjant bylas, teisės normas aiškinti ir taikyti ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tos konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siejant su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant visiškai ar labai panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius kitokias faktines aplinkybes, nei buvo analizuotos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-17 nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015, joje pateikti išaiškinimai negali būti pritaikyti neatsižvelgus į nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo specifiką ir įstatymų leidėjo valia nustatytą actio Pauliana instituto taikymo paskirtį. Nepaneigiant to, kad restitucija yra nauja prievolė, esmine aplinkybe, taikant actio Pauliana, turėtų būti laikomas pagrindo šiai prievolei atsiradimo momentas.Tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai savo atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą pagrįstai akcentuoja, kad kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė neturėtų būti suabsoliutinama, nes tai tam tikrais atvejais galėtų reikšti nesąžiningų skolininkų piktnaudžiavimą teise, sudarant kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, o tai iš esmės paneigtų CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo tikslus bei paskirtį. Todėl šioje konkrečioje ginčo situacijoje teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų pozicija, kad ieškovai neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę įgijo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-14 sprendimo priėmimo. Paprastai kreditoriaus teises gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (CK 6.66 str. 1 d.). Taigi reikalavimo teisės galiojimas kaip actio Pauliana sąlyga labiau sietinas su skolininko žinojimu ar turėjimu žinoti (taikant subjektyvųjį kriterijų) apie kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimą. Šioje byloje ginčijamas dovanojimo sandoris buvo sudarytas jau po to, kai ieškovai inicijavo ginčą teisme dėl pažeistų jų teisių gynybos (dėl suklydimo, sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2005-11-14 sutartį), taip pat jau po to, kai nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-04-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-248/2015 panaikino tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas, tiek šį sprendimą palikusią galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus. Ir nors tokia procesinė nurodytos bylos eiga savaime nereiškė nė vienai iš šalių palankaus teismo sprendimo priėmimo, tačiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas vis tik pripažino pagrįstais ieškovų argumentus, jog nustačius suklydimo faktą, galimybės ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą atžvilgiu toks suklydimas pripažintinas esminiu, taip pat nurodė, jog tai bylai teisingai išnagrinėti yra reikšminga išsiaiškinti ieškovų nurodomas aplinkybes (ar ginčo sklype anksčiau yra buvusi sodyba, o jeigu ne, ar ieškovai ir atsakovas apie tai žinojo). Visa tai, kas pasakyta, suponuoja išvadą, jog po tokių kasacinio teismo išaiškinimų labiau tikėtinas tapo ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimas, o grėsmė, kad atsakovui J. R. gali tekti grąžinti gautus pagal sandorį pinigus ar kad į atsakovo J. R. turtą galėtų būti nukreiptas išieškojimas, labiau prognozuojama. Todėl protingas, apdairus ir sąžiningas asmuo, žinodamas apie didelės vertės jo piniginės prievolės kitiems asmenims galimą / tikėtiną atsiradimą, būtų susilaikęs nuo neatlygintinių sandorių sudarymo ir nebūtų siekęs sumažinti jam priklausančio turto masės, kurią būtų galima panaudoti atsiskaitymams. Be to, ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipia dėmesį ir į tai, jog jų valios trūkumas egzistavo nuo pat pradžių, t. y. ieškovams 2005-11-14 sudarant su atsakovu J. R. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas dėl jų valios trūkumų sandorį pripažino negaliojančiu nuo pat jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.).Tokiu atveju pripažintina, kad pagrindas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio ginčijimui (suklydimo faktas) atsirado anksčiau, nei buvo sudarytas nagrinėjamoje byloje ieškovų (kreditorių) ginčijamas dovanojimo sandoris, juolab kad ir dovanojimo sandoris, kaip minėta pirmiau, sudarytas tebevykstant šalių teisminiam ginčui dėl sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, iš karto po to, kai kasacinis teismas panaikino nepalankų ieškovams sprendimą ir grąžino tą bylą nagrinėti iš naujo. Tokioje situacijoje būtų nepagrįsta ir neteisinga kreditorių galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, kuri galiausiai buvo pripažinta ir teismo, susieti išimtinai su aplinkybėmis, iš dalies priklausančiomis nuo tą bylą nagrinėjančio teismo priimtų procesinių sprendimų, t. y. su ankstesnio ginčo išnagrinėjimu ir dėl jo priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo momentu. Akivaizdu, kad toks faktinių aplinkybių aiškinimas neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, kurie yra visos teisės pagrindas (CK 1.5 str. 4 d.).Nors ir ne identiškoje, tačiau panašioje procesinėje situacijoje savo nuomonę yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą yra teisės į žalos atlyginimą apgynimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda nuo jos konstatavimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu momento; žalos atlyginimo prievolė atsiranda nuo jos padarymo (tam tikrais atvejais – nuo jos atsiradimo, jeigu žalos atsiranda vėliau, nei ji padaroma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat pažymėta, kad teisė reikalauti žalos atlyginimo nuo to momento, kai konstatuotas žalos atsiradimo faktas, pripažinta kreditoriaus neabejotino ir galiojančio reikalavimo teisė, gali būti ginama įvairiais įstatymo numatytais būdais iki visiško žalos atlyginimo. Kreditoriaus pasirinkti teisės į žalos atlyginimą gynimo būdai nelemia šios teisės atsiradimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Toje pačioje situacijoje neretai asmuo turi galimybę pasirinkti vieną iš kelių skirtingų pažeistų teisių gynybos būdų – pavyzdžiui, reikalauti žalos atlyginimo arba reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovų teisinė padėtis, kai jie galėjo pasirinkti ir kitus savo teisių gynimo būdus (pavyzdžiui, žalos atlyginimą), bet pasirinko pažeistas teises ginti taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu institutą, neturėtų pasikeisti vien dėl jų pasirinkto konkretaus savo teisių gynimo būdo ar lemti skirtingą reikalavimo teisės atsiradimo momento nustatymą, kai reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo ir kai reiškiamas actio Pauliana ieškinys.Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu kreditoriai turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, padarė teisingą išvadą dėl šios actio Pauliana ieškinio sąlygos.

Dėl skolininko sutuoktinio teisių (ne)pažeidimo

Sprendžiant atsakovų apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl galimybės taikyti actio Pauliana tuo atveju, kai skolininkas perleidžia turtą, kurį jis valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu, kuris nėra bendraskolis, pirmiausia atsižvelgtina į actio Pauliana instituto tikslą. Atsakovai teisingai pažymi, jog actio Pauliana instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Ginčo objektu tapusio turto, kuriame jo savininkų dalys nėra nustatytos ar aiškiai apibrėžtos (turtas nepadalintas), grąžinimas įskaitytinai ir neskolingam sutuoktiniui bendrąja jungtine nuosavybės teise (toks ir buvo šio turto statusas iki jo neteisėto perleidimo), antrojo sutuoktinio teisių nepažeidžia, nes iš šio turto dar nėra išieškoma. Teismo sprendimu buvo atkurtas paties skolininko J. R. mokumas, t. y. pasiektas pagrindinis CK 6.66 straipsnio taikymo tikslas – kreditoriaus interesų gynimas. Bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto grąžinimas atsakovams yra tik priemonė atkurti ginčijamu sandoriu pažeistą atsakovo J. R. mokumą, o ne antrojo sutuoktinio disponavimo turtu teisės ribojimas. Ginčo, kad perleistame atsakovų dukrai dovanojimo sandoriu turte šio turto dalis (kokia konkrečiai dalis, kol kas nėra žinoma) priklauso ir teismo sprendimu įpareigotam sutuoktiniui (atsakovui J. R.), nekyla. Taigi atsakovų argumentai, susiję su atsakovės D. R. nuosavybės teisės pažeidimu, nėra pagrįsti. Skundžiamu teismo sprendimu pašalinti neteisėto ir kreditorių interesus pažeidžiančio disponavimo turtu padariniai. Atsakovės D. R. nuosavybės teisės sudėtinės dalys – disponavimas ir valdymas – nėra ribojamos, tačiau naudotis šia teise, kai bendraturtis yra skolingas savo kreditoriams, atsakovė gali tik įgyvendinusi jai priklausančios turto dalies atidalinimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės procedūrą. Šioje byloje priimtas teismo sprendimas, kaip nurodyta pirmiau, savaime nereiškia išieškojimo nukreipimo į visą atsakovams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą (taigi ir į atsakovei D. R. priklausančią dalį jame), o tik sukuria prielaidas nukreipti išieškojimą į atsakovui J. R. tenkančią šio turto dalį. Pažymėtina, kad teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti tik dėl dalies ginčo objektu esančio turto grąžinimo atsakovui J. R., nesant nustatytų atsakovams priklausančių šio turto dalių proporcijos. Šie klausimai nebuvo nagrinėjamos bylos ginčo dalykas ir galės būti sprendžiami skolos išieškojimo procese, įstatymo nustatyta tvarka nustačius atsakovui J. R. priklausančią turto, kuris yra bendras sutuoktiniams, dalį (CPK 667 str.). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje jau buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad actio Pauliana sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką gali būti laikoma nustatyta ir tada, kai kreditorius ginčija skolininko sudarytą sandorį, kuriuo šis perleido turtą, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą kartu su sutuoktiniu, kuris nėra kreditoriaus skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017). Kitoje byloje, spręsdamas dėl restitucijos taikymo ir jos proporcingumo, kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog ginčijamą turto pasidalijimo sandorio dalį pripažinus negaliojančia ir pritaikius restituciją natūra, atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė yra atkuriama, nuosavybės teisė neprarandama, o tik transformuojasi į ankstesnę padėtį, neeliminuojant jiems galimybės ateityje, atsakovui įvykdžius prievolę kreditoriui, laikantis įstatymų reikalavimų sudaryti analogiško turinio susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pasidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 84 punktas). Pažymėtina, kad vykstant šiai bylai atsakovas J. R. turėjo galimybę gera valia įvykdyti teismo sprendimą ir atsiskaityti su ieškovais (t. y. grąžinti pagal nuginčytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį gautas pinigines lėšas), kas būtų leidę atsakovams išvengti dovanojimo sandorio nuginčijimo ir to padarinių.Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti restituciją ir ginčo turtą grąžinti atsakovų bendrojon jungtinėn nuosavybėn, priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį panaikinti atsakovų apeliacinio skundo argumentai pagrindo neteikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme pagrįstumo

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti jų turėtas 230 Eur dydžio išlaidas turto vertinimui atlikti bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis būtent šioje byloje, ir nepagrįstai nepriteisė šių išlaidų iš atsakovų. Elektroninės bylos procesinė informacija ir bylos medžiaga leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad ieškovai pasinaudojo teismo siūlymu ir kartu su 2016-12-05 prašymu priimti papildomus įrodymus bei paaiškinimus į nagrinėjamą bylą pateikė UAB „STIVVF“ turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1611443, kurioje buvo nustatyta žemės sklypo, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-944-516/2016 grąžinto atsakovui J. R., vertė 2016-11-18 duomenimis. Ieškovų kartu su 2017-02-13 prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikta UAB „STIVVF“ 2016-11-23 sąskaita faktūra Nr. 000267, serija KYT, patvirtina, kad ji buvo pateikta (išrašyta) būtent už turto vertinimo Nr. 1611443 atlikimą, o 2016-11-15 ir 2016-11-24 mokėjimo pavedimai įrodo faktinį tokių ieškovų išlaidų buvimą. Ieškovai pagrįstai savo apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog vien įvertinus turto ataskaitos surašymo datą (2016-11-18) yra akivaizdu, kad ji negalėjo būti pateikta ir panaudota kitoje byloje, kuri buvo išnagrinėta Lietuvos apeliaciniam teismui 2016-09-14 priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-944-516/2016, taigi neabejotinai anksčiau, nei surašyta minėta turto vertinimo ataskaita.Byloje nėra ginčo dėl šių išlaidų tikslingumo ir reikalingumo, ieškovams įrodinėjant vieną iš actio Pauliana sąlygų – skolininko nemokumą ar kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, juolab kad šis įrodymas buvo pateiktas paties teismo siūlymu ir juo teismas grindė savo išvadas (skundžiamo sprendimo 15 p.). Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovų apeliaciniu skundu, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias bylinėjimosi išlaidas įvertino kaip ankstesnės bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas ir atsisakė jas priteisti iš atsakovų ieškovui M. Š. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas pakeistinas (CPK 329 str. 1 d.), iš atsakovų papildomai priteisiant 230 Eur ieškovo M. Š. patirtų turto vertinimo išlaidų. Skundžiamu sprendimu abiejų ieškovų naudai buvo priteista 3 815,50 Eur, o 2017-03-17 nutartimi ši suma dėl rašymo apsirikimo ištaisyta į 3 837,50 Eur. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pagrįstomis pripažinus ir 230 Eur turto vertinimo išlaidų, iš viso ieškovams kompensuotina bylinėjimosi išlaidų suma yra 4 067,50 Eur (2 279 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 21 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, 1 537,50 Eur už teisinę pagalbą ir 230 Eur už turto vertinimą). Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paprastai yra kompensuojamos būtent tam asmeniui, kuris faktiškai šias išlaidas patyrė, nepriklausomai nuo aplinkybės, kiek toje pačioje procesinėje – ieškovų ar atsakovų – pozicijoje dalyvauja asmenų ir kokie santykiai juos sieja. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų prašymą, bylinėjimosi išlaidas priteisė jų abiejų naudai. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovai teismo sprendimo dalies dėl parinkto bylinėjimosi išlaidų kompensavimo būdo neskundžia, taip pat į faktą, kad realiai bylinėjimosi išlaidų, kurių paskirstymo klausimas jau yra išspręstas (t. y. 3 837,50 Eur sumos), turėjo abu ieškovai, ši sprendimo dalis nemodifikuotina. Tačiau, tenkinant ieškovų apeliacinį skundą, papildomai priteisiama 230 Eur išlaidų už turto vertinimą suma kompensuotina tik šias išlaidas faktiškai patyrusiam ieškovui M. Š.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Vilniaus apygardos teismas 2017-04-04 nutartimi tenkino atsakovų prašymą ir atidėjo jiems 2 279 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Atsakovų apeliacinio skundo netenkinant, atidėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovų J. R. ir D. R. lygiomis dalimis į valstybės pajamas.Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovai Lietuvos apeliaciniam teismui 2017-11-17 pateikė prašymą priteisti solidariai iš visų trijų atsakovų ieškovų naudai 100 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir solidariai iš atsakovų J. R. ir D. R. ieškovų naudai 400 Eur už atsiliepimo į jų apeliacinį skundą parengimą. Prašymas pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančiais dokumentais, o prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Netenkinant atsakovų apeliacinio skundo, bet patenkinus ieškovų apeliacinį skundą, ieškovams pripažintina teisė į visų jų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą. Įstatyme nesant numatytos solidariosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prievolės, jos iš atsakovų priteistinos ne solidariai, kaip to prašo ieškovai, o lygiomis dalimis (CK 6.6 str. 1 d., CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Šios bylinėjimosi išlaidos taip pat priteistinos jas faktiškai patyrusiam ieškovui M. Š.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. R.-V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui M. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) papildomai 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 76,67 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 2 279 Eur (du tūkstančius du šimtus septyniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, t. y. po 1 139,50 Eur iš kiekvieno. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. R.-V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui M. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, t. y. po 33,33 Eur iš kiekvieno.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui M. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, t. y. po 200 Eur iš kiekvieno.