Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-944-516/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-09-14
Bylos Nr.: 2A-944-516/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02288-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas: I. Š., M. Š.
Atsakovas: J. R.
Trečiasis asmuo: Vilniaus rajono savivaldybės administracija, notarė Lilija Šilerienė

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-944-516/2016

Teismo proceso Nr. 2-55-3-02288-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.5.10.2.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. Š. ir M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2190-794/2016 pagal ieškovų I. Š. ir M. Š. ieškinį atsakovui J. R. dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracija, notarė Lilija Šilerienė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo bei nuostolių atlyginimo instituto aiškinimo ir taikymo. Ieškovai I. Š. ir M. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydami pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo, taikyti restituciją, priteisti 47 140,26 Eur nuostolių atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. lapkričio 14 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo iš atsakovo J. R. 10 500,00 kv. m ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau taip pat vadinama – sklypas), su parengtais techniniais projektais: gręžtinio šulinio projektu, elektros energijos prisijungimo projektu, gyvenamojo namo statybos projektu ir leidimu statybai, kuris suteikė teisę statyti gyvenamąjį namą su lauko inžineriniais tinklais pagal sutartimi iš atsakovo įsigytus techninius projektus. Teigia, kad atsakovui buvo žinoma, jog jie sklypą pirko tikslu statyti jame gyvenamąjį namą, ši aplinkybė įtvirtinta ir Sutarties 4.2 punkte. Taip pat nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2012 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. (23.18)2D-12551 nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo išduoti 2005 m. spalio 18 d. statybos leidimą Nr. 882 gyvenamojo namo su lauko inžineriniais tinklais (duomenys neskelbtini) statybai. Teigia, kad sudarydami sutartį esmingai suklydo dėl sandorio dalyko, nes pirko imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančią ir dėl to negaliojančią teisę statyti gyvenamąjį namą su lauko inžineriniais tinklais miškų ūkio paskirties sklype, žinodami šias aplinkybes ginčo sandorio nebūtų sudarę. Nurodė, kad kreipėsi į archeologą Liną Kvizikevičių, kuris padarė išvadą, kad duobės akmenims buvo iškastos neseniai, o akmenys yra pamatų imitacija, todėl mano, kad atsakovas sąmoningai nuslėpė nuo jų faktą, jog sodybos parduodamame sklype nebuvo, o akmenys tėra pamatų imitacija bei taip atsakovas apgavo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, kad ši neteisėtai išduotų statybą leidžiančius dokumentus. Pasak jų sklypui įsigyti panaudojo dalį asmeninių santaupų, kitus pinigus skolinosi iš banko, dėl ko patyrė papildomų išlaidų – už paskolą bankui sumokėjo 47 140,26 Eur, teigia, kad šiuos nuostolius turi atlyginti atsakovas. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad sudarant sutartį statybos leidimas galiojo, prieš pasirašant sutartį žemės sklypo techniniai projektai buvo pateikti ieškovams, kurie juos patikrino ir jokių trūkumų nerado.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2005 m. lapkričio 14 d. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria sutarė dėl 10 500 kv. m miško žemės paskirties sklypo su parengtais techniniais projektais: gręžinio šulinio projektu, elektros energijos prisijungimo projektu, gyvenamojo namo statybos projektu ir statybos leidimu, pirkimo ir pardavimo; kad šio Sutarties 4.2 punkte atsakovas patvirtino, jog jam yra žinoma, kad ieškovai perka žemės sklypą siekdami jame statyti gyvenamąjį namą ir tretieji asmenys neturi jokių pretenzijų ar teisių į parduodamą turtą, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į turtą; kad už šį turtą ieškovai atsakovui sumokėjo 800 000 Lt (231 696,01 Eur). Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes (Sutarties nuostatas, jos kainą), konstatavo, kad teisė statyti sklype gyvenamąjį namą buvo esminė aplinkybė renkantis sklypą, o bet kuris apdairus, protingas žmogus, žinodamas, kad statybos negalimos, tokio sandorio nebūtų sudaręs arba sudarytų jį kitokiomis sąlygomis, t. y. ne už tokią kainą, ir todėl suklydimą pripažino esminiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad sprendžiant ar ieškovai sandorį sudarytė dėl suklydimo taip pat būtina nustatyti, ar statyba ginčo žemės sklype buvo galima sudarant sutartį. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1997 gegužės 29 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. balandžio 26 d. nutarimai), kad Vyriausybės nutarimas yra įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas, kuriuo paprastai įgyvendinamos įstatymo normos, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti jo turinio, negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, konstatavo, kad ginčo atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės galios teisės akto – įstatymo – nuostatomis, kurios neleidžia gyvenamųjų namų statybos miško žemėje (Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtino Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas). Teismas taip pat pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas, kai teisės normos prieštaringos, nevienodos galios teisės aktuose nustatytas skirtingas reglamentavimas, tarp jų buvo ir galiojantis teisės aktas, kuriuo statyba miško žemėje tam tikrais atvejais leidžiama, gali lemti klaidingą asmens suvokimą apie statybų miško žemėje leistinumą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais (civilinės bylos Nr. 3K-3-229-248/2015), pažymėjo, kad tik nustačius, jog ginčo sklype sodybos nebuvo, reikštų, kad ir pagal Reglamentą gyvenamojo namo statyba jame nebuvo galima, o ieškovų suklydimas galėjo būti konstatuotas tuo pagrindu, kad leidimas gautas pateikus suklastotus duomenis. Būtina tokio konstatavimo sąlyga – ieškovų nežinojimas apie sąlygų, reikalingų statybai pagal Reglamento 3 punktą, neegzistavimą, t. y. kad ginčo žemės sklype sodybos nėra buvę, o leidimas statyti gautas pateikus neteisingus duomenis. Teismas, įvertinęs Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, paveldausogos (specialiosios) ekspertizės specialisto Lino Kvizikevičiaus 2012 m. ginčo sklypo archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitą, kurioje nurodyta, jog sklype nėra buvusio statinio liekanų, akmenys – tik pamatų imitacija, kad ši imitacija atsirado iki sandorio sudarymo bei teismo posėdžio metu minėto specialisto pateiktus paaiškinimus, kad akmenys sklype galėjo būti sudėti ne anksčiau kaip 2–3 metai iki ekspertizės atlikimo, t. y. 2009-2012 m., konstatavo, kad šie prieštaravimai neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog akmenys kaip buvusio pastato pamatų imitacija buvo įkasti atsakovo iki sudarant ginčo sandorį. Taip pat konstatavo, kad duomenų, jog atsakovas savo veiksmais būtų prisidėjęs prie valstybės institucijų suklaidinimo gaunant statybą leidžiančius aktus, nėra, tai, anot teismo, patvirtina ir aplinkybė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos centrinio valstybės archyvo 2004 m. balandžio 21 d. archyvo pažymėjimo duomenis bei Lietuvos Respublikos centrinio valstybės archyvo 2013 m. balandžio 17 d. raštą Nr. R4-481 ,,Dėl dokumentų kopijų ir duomenų pateikimo“ konstatavo, kad iš juose esančių duomenų galima spręsti, jog ginčo žemės sklype galimai buvo sodyba, tačiau nuo išlikusių planų sudarymo praėjo beveik 100 m., per šį laiką galėjo pasikeisti kelių konfigūracijos, kitos linijos, pagal kurias būtų galima sutapatinti senuosius sklypų planus su šiuolaikiniais. Dėl galimai atsiradusių paklaidų pagal išlikusius dokumentus nėra galimybės tiksliai nustatyti sklypo padėties. Dėl šių priežasčių teismas taip pat kritiškai vertino ieškovų pateiktus UAB ,,Geokoda“ planus, kuriuose, pasak teismo, nėra tiksliai matyti, ar ginčo sklype yra buvusi sodyba, kiti pastatai. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos teismo ekspertizės centras 2016 m. vasario 5 d. rašte Nr. S-111 nurodė, jog institucijos ekspertai neatlieka tokių tyrimų, kuriais nustatoma ar konkrečiame žemės sklype buvo / nebuvo sodyba. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad galimybės nustatyti ar ginčo sklype yra buvusi sodyba nėra, o nenustačius nei, kad ginčo sklype yra buvusi sodyba, nei, kad ten jos nėra buvę, nėra galimybės ir prasmės nagrinėti fakto, ar ginčo šalims sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį buvo žinoma, jog jame sodybos ir pastatų anksčiau nėra buvę. O nenustačius visų šių aplinkybių negalima konstatuoti ieškovų esminio suklydimo dėl sandorio, todėl ieškinį atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai I. Š. ir M. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas nevertino atsakovo veiksmų CK 1.91 straipsnio pagrindu, neanalizavo ir nepasisakė dėl suklydimo esant neteisėtiems atsakovo veiksmams. Ignoravo aplinkybę, kad tik bylą nagrinėjant teisme atsirado prielaidų manyti, kad atsakovas galimai melavo apie sklype buvusią sodybą. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų suklydimo CK 1.90 straipsnio 3 dalies kontekste, t. y. nesigilino ir neanalizavo ieškovų suklydimo dėl atsakovo kaltės, kuris galimai nuslėpė, kad sklype niekuomet nebuvo pastatų, o pamatai yra netikri.Teismas turėjo nustatyti ir konstatuoti, kad nustačius suklydimo faktą nurodytų aplinkybių (galimybės ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą) atžvilgiu toks suklydimas pripažintinas esminiu, tačiau to nepagrįstai nepadarė (CPK 270 straipsnis).Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pagal sandorio sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą statyba ginčo sklype buvo neleistina, todėl buvo suklysta ne tik dėl žemės sklypo paskirties jo įsigijimo metu, o ir dėl sandorio perspektyvų. Nors sandorio metu galiojantis teisinis reglamentavimas buvo painus, tačiau kaip vėliau išaiškino Konstitucinis Teismas Reglamento normos, leidžiančios tokais statybas, prieštarauja įstatymams ir yra negaliojančios. Statyba niekada nebuvo galima ir dėl to klydo tiek savivaldybės administracija, tiek ieškovai bei atsakovas. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pripažino ieškovus esmingai suklydus dėl teisinio reguliavimo neaiškumo, tačiau ieškinį nepagrįstai atmetė. Teismas nenagrinėjo argumentų, susijusių su statybą leidžiančių dokumentų neteisėtu išdavimu.Teismas netinkamai ištyrė archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitą, neįvertino aplinkybės, kad ataskaitoje nurodyta, jog akmenys sklype negalėjo atsirasti anksčiau nei 1898 m., o išlikę kartografiniai duomenys rodo, kad laikotarpiu nuo 1898 m. iki nuosavybės teisų atkūrimo atsakovui 2002 m. kovo 22 d. sklype jokių statinių nebuvo, todėl negalima daryti išvados, kad juos ten atgabeno ieškovai. Leidimas išduotas vadovaujantis vieninteliu dokumentu – planu, kuriame ranka Nemenčinės miškų urėdijos girininkas bei miško naudojimo ir miškotvarkos inžinierius patvirtino, kad nurodytoje vietoje yra buvusio pastato pamatai. Į bylą pateikti įrodymai, kad atsakovas dirbo minėtoje urėdijoje, su minėtais asmenimis yra sudaręs ne vieną su nekilnojamuoju turtu susijusį sandorį. Nesant leistinų įrodymų apie pamatų egzistavimą, galima daryti išvadą, kad juos į sklypą atgabeno atsakovas. Teismas nevertino atsakovo patirties bei žinių sudarant sandorius, susijusius su nekilnojamuoju turtu. Atsakovas gavęs įgaliojimus iš būsimų pardavėjų, parduodavo turtą, įregistruodavo nuosavybės teises viešame registre, užsiimdavo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir kt. Todėl laikytina, kad jis turėjo žinoti apie statybos leidimų teisinį reglamentavimą ir specialiai imitavo pamatus, siekdamas padidinti turto vertę. Teismo motyvai, kad UAB ,,Geokoda“ planas vertintinas kritiškai, nes jis prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, niekuo nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas nenurodė, kokius prieštaravimus nustatė, kodėl atmetė ieškovų argumentus. Atsakovas J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais: Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo argumentų ir motyvų, kodėl turėtų būti panaikinta sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovo nuostolių atlyginimą, todėl vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi teismo sprendimas šioje dalyje negali būti nei keičiamas, nei naikinamas. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pamatai atsirado iki jiems įsigyjant sklypą. Teismo posėdžio metu specialistas Linas Kvizikevičius nurodė, kad pamatų imitacija galėjo būti įrengta prieš 2-3 m., t. y. 2010 m. Įrodymų, kad po ginčo sandorių atsakovas būtų apsilankęs ginčo sklype, ieškovai nepateikė. Tai, kad atsakovai nepradėjo iš karto statyti namo, o ginčo sklypą bandė parduoti, įrodo, jog jų tikrasis interesas buvo nesusijęs su namo statyba, buvo siekiama kuo greičiau ir pelningiau parduoti turtą, sandoris sudarytas verslo tikslais. Vertinant argumentus dėl teisinio reguliavimo neaiškumo apeliantai nutyli svarbias faktines aplinkybes, kad ieškovas yra kvalifikuotas teisininkas, kuris sutarties sudarymo metu turėjo 20 m. privačios teisininko (advokato) praktikos patirties, jog nuo 2000 m. verčiasi privačia advokato praktika, kuri apima ir nekilnojamojo turto teisę. Todėl jam turėjo ir galėjo būti žinomas teisinis reguliavimas, jis privalėjo elgtis apdairiau, atidžiau ir rūpestingiau.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama ieškovų I. Š. ir M. Š. apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovas M. Š. ir atsakovas J. R. 2005 m. lapkričio 14 d. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise iš atsakovo už 800 000 Lt (231 696,02 Eur) įsigijo 10 500 kv. m ploto miško žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Sutartyje taip pat nurodyta, kad žemės sklypas perleidžiamas su parengtais techniniais projektais: gręžtinio šulinio projektu, elektros energijos prisijungimo projektu, gyvenamojo namo statybos projektu ir leidimu statybai (t. 1, b. l. 11-16). Sutartą sklypo kainą ieškovas atsakovui sumokėjo dviem mokėjimais, vienas atliktas 2009 m. spalio 29 d. (95 000 Lt), kitas – 2005 m. lapkričio 29 d. (705 000 Lt) t. 1, b. l. 17, 18-19). Dar iki sandorio sudarymo, 2005 m. spalio 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius išdavė statybos leidimą Nr. 882, kuriuo leista statyti gyvenamąjį namą su lauko inžineriniais tinklais ginčo sklype, šis leidimas 2006 m. kovo 28 d. perregistruotas ieškovo vardu (t. 1, b. l. 23-24). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2012 m. gegužės 29 d. raštu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl galimo pažeidimo ištyrimo, kuriuo įpareigojo patikrinti ar statybą leidžiantys dokumentai ginčo sklype yra teisėti ir imtis priemonių dėl galimai neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo (t. 1, b. l. 20). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu informavo ministeriją, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. bei Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pastatų statyba miško žemėje negalima, todėl teisinio pagrindo išduoti statybos leidimą nebuvo, jis negali būti įgyvendintas, informavo, kad ketina inicijuoti tesiminį procesą dėl šio leidimo panaikinimo (t. 1, b. l. 21-22). Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jų ieškinys atmestas, teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas, reglamentuojančias dėl suklydimo sudaryto sandorio galiojimą (CK 1.90 straipsnis); nepagrįstai suklydimo dėl statybos leidimo namui statyti nelaikė esminiu ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad suklysta buvo dėl esminės jiems sąlygos – teisės žemės sklype statyti namą; nenagrinėjo ieškinio argumentų, susijusių su statybą leidžiančių dokumentų neteisėtu išdavimu; netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius dokumentus, susijusius su netikrų pamatų atsiradimu sklype; neįvertino aplinkybės, kad atsakovas užsiima veikla, susijusia su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Apeliantai skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas ir be pagrindo nepripažino suklydimo esminiu ir darančiu ginčo sandorį negaliojančiu. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovų kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokį sklypą ieškovai tikėjosi įsigyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartyje ne kartą nurodyta, jog atsakovas ieškovams atlygintinai perleidžia ne tik žemė sklypą, bet ir gyvenamojo namo statybos projektą ir leidimą statybai (Sutarties 1.1 punktas); be to, atsakovas patvirtino, kad jam yra žinoma aplinkybė, jog ieškovai perka žemės sklypą tikslu statyti jame gyvenamąjį namą (4.2. punktas), bei patikino, kad paslėptų trūkumų, dėl kurių turto naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjai apie juos žinodami jų nebūtų pirkę arba tiek mokėję, nėra (4.4 punktas). Kaip minėta, ieškovai atsakovui už ginčo žemė sklypą sumokėjo 800 000 Lt (231 696,01 Eur). Tuo tarpu iš byloje esančios 2013 m. balandžio 4 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos matyti, kad ginčo žemė sklypo rinkos vertė sandorio sudarymo metu (2005 m. lapkričio 14 d.) buvo 180 000 Lt (52 131,60 Eur) (t. 3, b. l. 16-43), t. y. ieškovai už žemės sklypą sumokėjo daugiau nei keturis kartus didesnę kainą už vidutinę jo rinkos vertę.Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad sąlyga dėl teisės žemės sklype statyti gyvenamąją namą apeliantams buvo esminė, suklydimo dėl šios sąlygos (teisės statyti namą nebuvimo) nepripažino esminiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos faktinės aplinkybės (27-28 pastraipos), kaip teisingai nurodė savo skunde apeliantai, patvirtina tai, kad buvo suklysta dėl sutarties objekto –teisės statyti namą miško paskirties žemėje, kai tokios statybos jau sandorio sudarymo metu buvo negalimos pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį bei Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi, ieškovų suklydimas yra dėl sandorio objekto, o ne dėl sandorio perspektyvų ir toks suklydimas vertintinas kaip esminis.Nors atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad ieškovas, turėdamas teisinį išsilavinimą ir versdamasis advokato praktika, sudarydamas sandorį turėjo elgtis atidžiau ir rūpestingiau nei eilinė sandorio šalis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sandorio sudarymo metu klausimas dėl galimybės statyti statinius miško paskirties žemėje teisine prasme buvo sudėtingas, reikalaujantis itin išsamios teisinės analizės, jo teisinis reglamentavimas buvo painus ir prieštaringas, dėl šio klausimo reglamentavimo prieštaringumo įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose pasisakė net Konstitucinis Teismas, todėl darytina išvada, kad net ir būdamas atidesnis ir rūpestingesnis ieškovas galėjo suklysti dėl tokios statybos galimybės, ypač įvertinant tai, kad nors paminėti įstatymai (30 pastraipa) tokias statybas draudė, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente (toliau tekste ir – Reglamentas) buvo nuostata, leidžianti miškų ūkio paskirties žemėje statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus (3 punktas), o sudarant sandorį, leidimas statyti gyvenamąjį namą įgyjamame žemės sklype, buvusio namo vietoje buvo išduotas kompetentingos institucijos. Pažymėtina, kad nė iš vienos sandorio šalies negalima reikalauti įprastas rūpestingumo bei protingumo ribas peržengiančio domėjimosi sudaromu sandoriu, jam aktualiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu ieškovai, siekdami įsitikinti išduoto statybos leidimo teisėtumu, būtų turėję ne tik atlikti išsamų teisinį situacijos vertinimą, bet ir įsitikinti statybos leidimo išdavimo teisėtumu bei sodybos ankstesniu buvimu žemės sklype, kas neįmanoma be didelės apimties archyvinių dokumentų, planų tyrinėjimo. Todėl, esant išduotiems statybą leidžiantiems dokumentams, aplinkybė, kad ieškovai neatliko gilesnės faktinės situacijos analizės, negali būti traktuojama kaip suklydimas dėl jų nepakankamo atidumo bei rūpestingumo. Taip pat pažymėtina, kad ne tik ieškovas, bet ir atsakovas šiuo atveju vertintinas kaip pakankamai profesionalus šių civilinių santykių dalyvis – remiantis bylos duomenimis, jis pats asmeniškai ir atstovaudamas artimų asmenų interesus, yra rūpinęsis nuosavybės teisių atkūrimo, statybos leidimų gavimo bei panašių sandorių sudarymo reikalais (t. 2, b.l. 33-59, 106-176). Leidimą statybai, grindžiamą sodybos buvimo žemės sklype aplinkybe, šiuo atveju taip pat buvo gavęs atsakovas, tai yra būtent jis pasirūpino dokumentais, kurie sukūrė statybos galimumo regimybę ir suformavo klaidingą įsitikinimą žemės sklypo pirkėjams, kad jie perka ne šiaip miško paskirties žemę, o žemės sklypą su teise bei realia galimybe jame statyti gyvenamąjį namą.Nepripažįstamas pagrįstu ir atsakovo argumentas, kad namo statybos nebuvo pradėtos tik dėl aplinkybių, priklausančių nuo pačių ieškovų (galiojant statybos leidimui jie nepradėjo statybų, be to, siekė sklypą parduoti, kas esą paneigia argumentus dėl siekio įsigyti žemės sklypą būtent turint tikslą statyti namą). Aplinkybė, kad buvo išduotas ir tam tikrą laikotarpį galiojo statybos leidimas, nepaneigia fakto, kad statyba miško paskirties žemės sklype nebuvo galima jau sandorio sudarymo metu, todėl tuo atveju, jeigu statybos būtų buvę pradėtos, jos nebūtų tapę teisėtomis, o tai reiškia, kad statybų rezultato bet kuriuo atveju nebūtų galima įteisinti. Jeigu statybos leidimas būtų realizuotas (nors per pakankamai trumpą laiko tarpą nuo žemės sklypo įsigijimo momento (2005 m. lapkričio 14 d.) iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (2006 m. kovo 14 d.) tokia galimybė itin menkai tikėtina, ypač įvertinant faktą, kad šis laiko tarpas nėra itin tinkamas statyboms Lietuvos klimato sąlygomis), tai situacijos dėl ginčo esmės nekeistų, o ieškovai tik būtų patyrę ženklius nuostolius (statybos kaštus). Aplinkybė, kad po sandorio sudarymo ieškovai skelbė apie ketinimus parduoti žemės sklypą, taip pat nepaneigia iš sutarties nuostatų aiškiai išplaukiančios aptartos pozicijos, kad galimybė (pažymėtina, teisėta) statyti įsigyjamame žemės sklype namą ieškovams buvo esminė ir šios galimybės nebuvimas, nors jos regimybė ir buvo sukurta, lemia esminį suklydimą būtent dėl paties sandorio objekto. Be to, kaip pažymėta ir kasacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, pirkėjų ketinimai įsigyto turto atžvilgiu gali kisti, todėl vėlesnis ketinimų pasikeitimas negali lemti šalies valios dėl sandorio objekto jo sudarymo metu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir pripažinęs sutarties sąlygas dėl galimybės statyti žemės sklype gyvenamąjį namą esminėmis, suklydimo dėl sutarties objekto neapgrįstai nepripažino esminiu, motyvuodamas tuo, kad iš byloje esančių įrodymų negalima nustatyti ar ginčo žemės sklype kada nors buvo sodyba ir ar ginčo šalims buvo žinomas jos buvimo / nebuvimo faktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavus, kad statyba miško paskirties žemėje sandorio sudarymo metu nebuvo galima dėl aukštesnės teisinės galios reglamentavimo (pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį bei Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą), aplinkybė, susijusi su namo buvimu ginčo sklype, tai yra ar buvo suklysta ir dėl statybos galimybės pagal Reglamentą (31 pastraipa) galėtų būti tik kaip papildomas argumentas ieškinį patenkinti, tačiau ji negali būti laikoma pagrindu atmesti ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia.Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad leidimas statybai buvusioje sodybvietėje buvo išduotas atsakovo iniciatyva, šį leidimą grindžiant faktine aplinkybe, kad žemės sklype yra išlikę buvusių pamatų fragmentai. Patys ieškovai nei leidimų gavimu, nei kitais statybos teisėtumą turinčiais pagrįsti dokumentais nesirūpino, todėl nėra suprantamas atsakovo argumentas, esą akmenis į žemės sklypą, tikėtina, atgabeno patys ieškovai. Konstatavus, kad šalių 2005 m. lapkričio 14 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta iš esmės suklydus vienai iš sandorio šalių, šiuo atveju – ieškovams, ji pripažintina negaliojančia (CK 1.90 straipsnis).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu spręstinas restitucijos taikymo klausimas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Ieškovai prašo taikyti restituciją, įpareigojant šalis grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal ginčo sandorį. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant nebūtų galima taikyti restitucijos. Kadangi restitucijos taikymo principas yra toks, kad kiekviena šalis kitai turi grąžinti tai, ką ji gavo vykdydama sutartis, todėl vadovaujantis šiuo principu, byloje taikant restituciją šalims turėtų būti grąžinama tai, ką Sutarties pagrindu viena iš kitos gavo: atsakovui turėtų būti grąžintas žemės sklypas, o apeliantams grąžinti pagal Sutartį atsakovui sumokėti pinigai – 800 000 Lt (231 696,01 Eur). Aplinkybių, kodėl turėtų ir galėtų būti nukrypstama nuo tokio restitucijos būdo šalys nenurodė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija. Taikant restituciją iš atsakovo ieškovams priteistina už žemės sklypą sumokėta suma, kurią patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. 1, b. l. 17, 18-19) 800 000 Lt (231 696,01 Eur), atitinkamai ieškovus įpareigojant grąžinti atsakovui jiems perduotą ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl 47 140,26 Eur nuostolių atlyginimo

Ieškovai taip pat prašė priteisti jiems iš atsakovo jų patirtas išlaidas – 162 765,89 Lt (47 140,26 Eur) palūkanų sumokėtų bankui už suteiktą kreditą ginčo žemės sklypui įsigyti (CK 1.90 straipsnio 3 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad šias išlaidas patyrė dėl atsakovo kaltės, jo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių tuo, kad jis nuslėpė faktą, jog statybos leidimas gautas apgaule, sklype niekada nebuvo sodybos, o esantys pamatai yra netikri. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pastebėtina, kad šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, jei įrodo visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą – neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą (jos padarymo faktą bei konkretų dydį), priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos bei atsakovo kaltę (nebent asmuo konkrečiu atveju atsako be kaltės).Neteisėti veiksmai konstatuojami tuo atveju, kai asmuo neįvykdo įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apeliantų nurodytame CK 1.90 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantai siekdami savo reikalavimo patenkinimo turėjo pateikti įrodymus, kad nurodytas išlaidas patyrė būtent dėl atsakovo kaltės. Pirmiausia pažymėtina tai, kad šalys neginčija fakto, jog išduodant leidimą statybai bei sudarant sutartį akmenys sklype buvo. Nei ieškovai, nei atsakovas į bylą nepateikė patikimų bei nenuginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėti akmenys į sklypą buvo atgabenti kurios nors iš bylos šalių, siekiant tam tikros naudos (pavyzdžiui, suklaidinti statybos leidimus išduodančias institucijas ar kitą sandorio šalį). Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus (Lietuvos Respublikos centrinio valstybės archyvo pažymėjimus, UAB ,,Geokoda“ planą; L. Kvizikevičiaus archeologijos žvalgomųjų tyrinėjimų 2012 m. ataskaitą) ir pagrįstai nustatė, kad tiksliai nustatyti ar sklype buvo sodyba ir kokiu tiksliai metu sklype atsirado akmenys, imituojantys buvusios sodybos pastatus, nėra galimybės. Ieškovai apeliacinės instancijos teismui nepatiekė naujų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent atsakovas minėtus akmenis atgabeno į sklypą, turėdamas tikslą imituoti namo pamatus ir apgaulės būdu gavo statybą leidžiančius dokumentus ar tai, kad jam buvo žinoma, jog statyba ginčo sklype nėra galima (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nepateikta įrodymų, jog dėl atsakovo kaltų veiksmų gautas statybos leidimas tam nesant teisinio pagrindo, atmeta kaip nepagrįstą ieškinio reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių 2005 m. lapkričio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo klausimą, netinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad CK 1.90 straipsnyje numatyto pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia nėra. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 14 d. žemės sklypo pirkimo–paradavimo sutartį, panaikintina ir priimtinas naujas sprendimas šioje dalyje ieškinį patenkinant: pripažintina negaliojančia šalių 2005 m. lapkričio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ab initio; taikytina restitucija natūra – įpareigojant ieškovus grąžinti atsakovui žemės sklypą įgytą pagal minėtą sutartį, o ieškovams iš atsakovo priteisiant už jį sumokėtus 800 000 Lt (231 696,01 Eur); atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas (žr. 45-52 pastraipas). Sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 162 765,89 Lt (47 140,26 Eur) nuostolių atlyginimą, palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.Pagal byloje pateiktus duomenis, ieškovai už ieškinį yra sumokėję 4 707,77 Eur (16 255 Lt) žyminį mokestį (t. 1, b. l. 10; t. 2, b. l. 201). Taip pat pateikti įrodymai, kad jie patyrė 2 102,64 Eur (7 260 Lt) išlaidų už advokato teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 61-62) bei kitų išlaidų: 116,72 Eur (403 Lt) už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymą (t. 3, b. l. 63); 5 256,60 Eur (18 150 Lt) už archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus (t. 3, b. l. 64-66); 44,89 Eur (155 Lt) už VĮ Registrų centro dokumentų kopijas (t. 3, b. l. 67-70); 1 303,29 Eur (4 500 Lt) už ,,Geokada“ atliktus matavimo darbus (t. 3, b. l. 71-73); 560,70 Eur (1 936 Lt) už žemės sklypo vertės nustatymą (t. 3, b. l. 74-79). Apeliantai taip pat pateikė įrodymus, kad pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme už apeliacinį skundą sumokėjo 3 946,94 Eur (13 628 Lt), antrą kartą – 2 960,25 Eur žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 163; t. 5, b. l. 13); už kasacinį skundą – 3 946,94 Eur (13 628 Lt) (t. 4, b. l. 17). Bei įrodymus apie patirtas 2 803,57 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas šią bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 14). Atsakovas įrodymų, pagrindžiančių jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė.Patenkinus 83 proc. ieškovų reikalavimų (patenkintų reikalavimų suma 231 696,01 Eur : ieškinio sumos 278 836,27 Eur), ieškovams iš atsakovo priteistina 3 907,45 Eur (13 491,65 Lt) (4 707,77 Eur x 83 proc.) žyminio mokesčio už ieškinį, 3 275,96 Eur žyminio mokesčio už pirmąjį apeliacinį skundą ir 2 457,01 Eur už antrąjį (3946,94 Eur x 83 proc.; 2 960,25 Eur x 83 proc.) ir 3 275,96 Eur (11 311,24 Lt) (13 628 Lt x 83 proc.) žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Taip pat ieškovams iš atsakovo priteistina 1 745,19 Eur (2 102,64 Eur x 83 proc.) išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgusi į tai, kad prašomų atlyginti išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, dydis viršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, atsižvelgdama į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 700 Eur. Taip pat apeliantams iš atsakovo priteistinos kitos pirmosios instancijos teisme patirtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos proporcingai jų patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 6 044,23 Eur (7 282,21 Eur x 83 proc.). Apibendrinus, ieškovams iš atsakovo priteistina: 11 696,87 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; 3 275,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 3 275,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, bei 3 157,01 Eur išlaidų patirtų nagrinėjant šį apeliacinį skundą (CPK 93, 98 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje patirta 37,65 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l. 1; t. 4, b. l. 56, 164), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios bylinėjimosi išlaidos taip pat paskirstytinos atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, todėl iš ieškovų priteistina po 3,20 Eur, iš atsakovo – 31,25 Eur (CPK 79, 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą: pripažinti ieškovo M. Š. ir atsakovo J. R. 2005 m. lapkričio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) negaliojančia ab initio, taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovo J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn 10 500 kv. m miško žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), paimant jį iš ieškovų ir priteisti ieškovams M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) už šį žemės sklypą sumokėtus 231 696,01 Eur (du šimtus trisdešimt vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir vieną euro centą).

Priteisti ieškovams M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11 696,87 Eur (vienuolika tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir aštuoniasdešimt septynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovams M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 275,96 Eur (tris tūkstančius du šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir devyniasdešimt šešis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovų M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3,20 Eur (tris eurus ir dvidešimt euro centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 31,25 Eur (trisdešimt vieną eurą ir dvidešimt penkis euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovams M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 157,01 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt septynis eurus ir vieną euro centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėRasa GudžiūnienėAlvydas Poškus