Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui M. (M.) K. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą ieškinio padavimui dėl teisės išnagrinėjimo teisme, darbuotojo reikalavimus, kuriais remiantis buvo priimtas 2024 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. DGKS-2206 darbo byloje Nr. APS-131-1829/2024, atmesti.

Nurodo, kad 2024 m. kovo 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK) sprendimas Nr. DGKS – 2206, darbo byloje Nr. APS-131-1829/2024, kuriuo iš dalies tenkintas M. K. prašymas ir priteista iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir) UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ 1 401,08 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių bei 3 129,40 Eur netesybų. DGK sprendimo apskundimo terminas buvo iki 2024 m. balandžio 12 d.. Tačiau, kaip įmonės vadovas patį sprendimą el. paštu gavo tik 2024 m. kovo 26 d. Ieškovė teigia, kad nesutinka su DGK sprendimu, su darbuotoju buvo pilnai atsiskaityta ir jis pareiškė, kad jokių pretenzijų neturi. Tai patvirtina telefoninis susirašinėjimas. Darbuotojas pats nutraukė darbo santykius norėdamas įsidarbinti kitoje įmonėje. Ieškovė tam neprieštaravo, suteikė tokį atleidimo terminą kokio prašė darbuotojas. Tačiau darbuotojas, padirbęs 4 mėnesius kitoje transporto įmonėje ir ieškovei nesutikus jo priimti atgal į darbą, kreipėsi į profesinę sąjungą, bandydamas pakenkti ieškovei.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė, prašo tenkinti, paaiškino, kad su atsakovu yra atsiskaityta pilnai. Atsakovas susirašinėjimuose patvirtino, kad pretenzijų neturi. Visi dokumentai yra vedami teisėtai, tame tarpe ir darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį buvo atliekami atsiskaitymai. Atsakovas buvo informuojamas laiku, komunikacija vykdavo sms, telefonu. Atsakovas su visais vidaus dokumentais buvo supažindintas pasirašytinai. Su komandiruočių įsakymais buvo supažindintas telefonu, pasirašytinai supažindinti nebuvo galimybės, nes atsakovo nebūdavo vietoje. Atsakovui nekildavo klausimų, paaiškinimų neprašė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys netenkintinas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog tarp šalių 2019 m. birželio 4 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 147, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti UAB “ (duomenys neskelbtini)” tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju - ekspeditoriumi. Ieškovė UAB “(duomenys neskelbtini)” įsipareigojo atsakovui (darbuotojui) už atliekamą darbą mokėti 4,45 Eur valandinį tarifinį atlygį, bet ne mažesnį nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Darbo sutarties 5 punkte nustatytos papildomos darbo sutarties sąlygos, kuriose įtvirtinta, kad maksimali dienpinigių norma gali būti mažinama 50 procentų. Bylos duomenimis darbo sutartis buvo pakeista: nuo 2020 m. sausio 1 d. nustatytas 6,25 Eur valandinis atlyginimas; nuo 2021 m. sausio 1 d. nustatytas 6,50 Eur valandinis atlyginimas; nuo 2022 m. sausio 1 d. nustatytas 7,40 Eur valandinis atlyginimas; nuo 2023 m. sausio 1 d. nustatytas 8,60 Eur valandinis atlyginimas, dienpinigių norma 50 proc. Tarp šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), nuo 2023 m. spalio 23 d.

Atsakovas kreipėsi į DGK su prašymu dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo. 2024 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. DGKS – 2206 atsakovo prašymas tenkintas iš dalies, nuspręsta iš UAB “(duomenys neskelbtini) ” atsakovo naudai išieškoti 1 401,08 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių, 3 129,40 Eur netesybų, atskaičius mokesčius.

Ieškovė nesutikdamas su priimtu DGK 2024 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. DGKS – 2206 kreipėsi į teismą.

Dėl termino ieškiniui pateikti atnaujinimo.

Ieškovė ieškinyje pateikė prašymą atnaujinti terminą ieškinio padavimui dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Nurodo, kad 2024 m. kovo 12 d. DGK sprendimą el. paštu gavo tik 2024 m. kovo 26 d. Ieškovės direktorius nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. kovo 29 d. bei nuo 2024 m. balandžio 8 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. buvo komandiruotėje ir nebuvo galimybės tinkamai susipažinti su DGK sprendimu ir argumentais, motyvais, be to, buvo įsitikinę, kad sprendimo apskundimas galimas per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos, t.y. iki 2024 m. balandžio 26 d.. Ieškovė neturėjo darbuotojo - teisininko, todėl tik grįžus iš komandiruotės ėmėsi aiškintis dėl susidariusios situacijos.

Pagal DK 231 straipsnio 1 dalį, darbo ginčo šaliai nesutinkant su DGK sprendimu, taip pat DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo DGK sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. Pagal DK 231 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje numatytas praleistas ieškinio pareiškimo terminas gali būti atnaujintas teismo, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinis terminas (DK 5, 16 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus DK ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (DK 5 straipsniai, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015, 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021). Dėl to gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, teismui visų pirma būtina išspręsti šio procesinio termino atnaujinimo klausimą. Šis praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis (DK 231 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismas atnaujina terminą, priimdamas rezoliuciją (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Išsprendęs termino atnaujinimo klausimą, teismas paprastai iš karto nusprendžia ir dėl ieškinio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Atsisakydamas patenkinti pareiškimą dėl procesinio termino atnaujinimo, teismas dėl jo priima motyvuotą nutartį (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino atnaujinimo, teismas paprastai ta pačia nutartimi atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka, nes vertinama, kad ieškinį pateikęs asmuo neturi suinteresuotumo – savarankiško teisinio intereso ir poreikio jį ginti (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jeigu civilinė byla jau yra iškelta, tai teismas, atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo, bylą nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasties svarbos, turi, be kita ko, atsižvelgti į tai, jog kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą. Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-80-403/2019).

Nagrinėjamu atveju DGK sprendimas priimtas 2024 m. kovo 12 d.. Ieškovės ieškinys teisme gautas 2024 m. balandžio 23 d.. Terminas praleistas beveik 2 savaites. Ieškovės ieškinys buvo priimtas 2024 m. balandžio 25 d. rezoliucija. Nors priimant ieškinį tiesiogiai neįvardinta dėl termino ieškiniui pareikšti atnaujinimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškinys rezoliucija buvo priimtas, vertinant termino praleidimo priežastis, mažą termino praleidimo trukmę, laikytina, kad priimant ieškinį terminas ieškiniui pateikti buvo atnaujintas (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Todėl išnagrinėjus ginčą iš esmės, plačiau dėl termino ieškiniui pareikšti praleidimo priežasčių ir termino atnaujinimo teismas nepasisako.

Dėl ginčo esmės.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-148-248/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).

DK 231 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas tai laiko tikslinga, nagrinėjant darbo ginčą dėl teisės teisme gali būti remiamasi darbo ginčų komisijos surinktais ar jai pateiktais įrodymais.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovui mokėtinų su darbo santykiais susijusių sumų. Ieškovė teigia, kad atleidžiant iš darbo su atsakovu buvo atsiskaityta pilnai. Tuo tarpu atsakovas su tuo nesutinka, teigia, kad nebuvo supažindintas nei su komandiruočių įsakymais, nei su komandiruočių tvarkos aprašu, todėl atsakovui turėjo būti skaičiuojami 100 proc. Vyriausybės nutarimu Apraše patvirtinti dienpinigių dydžiai; ieškovė neatsiskaitė už 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesius, be to, susidarė nepriemoka.

DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Nutraukiant darbo sutartį darbdavys taip pat privalo išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teisę į piniginę kompensaciją darbuotojas įgyja, kai jam priklauso bent 1 darbo dienos trukmės nepanaudotų kasmetinių atostogų (DK 127 straipsnio 2 dalis).

Iš atsiskaitymo lapelių matyti, kad už 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovui priskaičiuota išmokėti 727,61 Eur (atlyginimas); už 2023 m. rugsėjo mėn. - 299,79 Eur (atlyginimas, už prastovas), už 2023 m. spalio mėn. - 1 724,03 Eur (atostogų komp.). Lapeliuose nurodyta minėtas sumas išmokėti grynais.

Be to, atsakovas nurodo, kad darbo užmokesčio nepriemoka pagal vairuotojo kortelės duomenis 2023 m. sudaro 1 074,97 Eur. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovui buvo mokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis, kurie yra teisingi. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vairuotojo kortelės pagalba gaunami duomenys apie vairuotojo veiklą (vairavimo, poilsio laikas ir kt.) yra fiksuojami automatiškai įranga. Duomenų, kad būtų sutrikusi įranga ar padaryta klaidų nuskaitant duomenis, nėra. Ieškovė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog tinkamai apskaitė atsakovo darbo laiką ar įrodymų, paneigiančių vairuotojo kortelės duomenų tikslumą, nepateikė. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad vairuotojo kortelės duomenys yra teisingi.

Taip pat iš atsakovo pateiktos lentelės matyti, kad buvo paskaičiuotos kitos išlaidos 480,50 Eur, kurias atsakovas atsiliepime į ieškinį įvardija komandiruotės sąnaudomis.

Iš ieškovės direktoriaus įsakymų dėl atsakovo komandiruočių matyti, kad kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovas reguliariai buvo komandiruojamas į įvairias užsienio valstybes (Vokietiją, Prancūziją, Daniją, Belgiją, Nyderlandus, Švediją, Lenkiją). Komandiruočių tikslas – krovinių gabenimas tarp Europos Sąjungos valstybių. Įsakymuose nurodyta apmokėti atsakovui dienpinigius ir kelionės išlaidas. Konkrečios dienpinigių sumos įsakymuose dėl komandiruočių nėra įvardijamos.

Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti (DK 107 straipsnio 2 dalis). Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (anksčiau ir toliau – Aprašas) 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių; prieš nustatant dienpinigių dydžius, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK nustatyta tvarka; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje.

Šalių darbo sutartyje buvo numatyta, kad maksimali dienpinigių norma gali būti mažinama 50 procentų. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonėje buvo nustatyta UAB “(duomenys neskelbtini)” darbuotojų komandiruočių tvarka. Iš Komandiruočių tvarkos aprašo Nr. 2022/06/30, patvirtinto UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus 2022 m. birželio 30 d. įsakymu, matyti, kad dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas dienpinigių užsienio valstybėse normas – 70 proc. Komandiruočių tvarkos apraše Nr. 2023/01/01, patvirtintame UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus 2022 m. gruodžio 27 d. įsakymu, dienpinigių norma nurodyta – 50 proc. UAB “(duomenys neskelbtini)” Komandiruočių tvarkos aprašo 3 punkte įtvirtinta, kad dienpinigių diferencijavimas tiesiogiai siejamas su įmonės veiklos rezultatais; siekiant apsaugoti įmonę nuo galimų nuostolių ir licencijos krovinių vežimui panaikinimo dėl nuosavo kapitalo sumažėjimo, dienpinigių dydžiai gali būti peržiūrimi, informavus apie tai darbuotojus. Iš įsakymų dėl atsakovo komandiruočių matyti, kad kai kuriuose įsakymuose buvo nurodyta, jog dienpinigių norma mažinama (atitinkamai iki 75 proc., 70 proc., 50 proc. arba 20 proc.).

Vadovaujantis DK 25 straipsnio 3 dalimi, darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis, – lietuvių kalba ir kita šiam darbuotojui suprantama kalba. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas nemoka lietuvių kalbos. Visi byloje esantys ieškovės dokumentai parengti tik lietuvių kalba. Duomenų, kad darbo sutartis (jos pakeitimai) ir kiti ieškovės dokumentai (komandiruočių tvarkos aprašas, įsakymai ir kt.) buvo išversti į atsakovui suprantamą kalbą, nėra. Dar daugiau, atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad komandiruočių įsakymų apskritai negaudavo. Ieškovės atstovė šių aplinkybių neneigė. Į bylą jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas su komandiruočių įsakymais buvo supažindintas nepateikta. Nors darbo sutartyje yra atsakovo parašas, tačiau negalima teigti, kad atsakovui buvo aiškus jos turinys (tame tarpe ir dėl galimybės mažinti dienpinigių normą 50 proc.). Atsakovui atlyginimas kiekvieną mėnesį buvo mokamas skirtingas. Avanso apyskaitų su detaliais dienpinigių apskaičiavimais ir atsakovo sutikimu dėl tokių skaičiavimų nėra pateikta. Pervedant pinigus į sąskaitą paskirtį nurodoma “dienpinigiai ir kt. išlaidos pagal avanso apyskaitą”. Atsižvelgiant į tai, spręsti, jog atsakovas žinojo apie sumažintą dienpinigių dydį ir tam neprieštaravo, nėra jokio pagrindo.

Vertinant nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė, kaip darbdavė, netinkamai vykdė darbuotojo informavimo pareigą. Sutiktina su atsakovo (jo atstovo) išdėstytais argumentais, jog pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia Aprašo 2 punkte aptartas pasekmes – darbdavio prievolę mokėti dienpinigius apskaičiuotus pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog su atsakovu atsiskaitė pilnai. Vien ieškovės pateiktas šalių susirašinėjimas, kuriame atsakovas teigia neturintis pretenzijų, nesudaro pagrindo priešingai išvadai padaryti, juo labiau, kad atsakovo toje pačioje žinutėje, be kita ko, nurodoma, jog jis įstojo į profesinę sąjungą ir padavė darbo užmokesčio perskaičiavimui.

DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį – padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 147 straipsnio 2 dalies normos tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimas, 2) vėlavimas atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Darbdavio ekonominė padėtis nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 18, 20 punktai).

Pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensacijos dalį, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.). Kartu kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad aptartų ar kitų reikšmingų darbdavio naudai aplinkybių nustatymas savaime nereiškia pagrindo mažinti priteistiną išmoką. Priteistina išmoka gali būti mažinama tik išimtiniais atvejais, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, kurios rodo, kad priteistinos išmokos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingas darbdavio padarytam pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012). Teismas kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė su atsakovu laiku neatsiskaitė, atsakovo kaltės dėl to nėra, todėl atsakovas pagrįstai reikalavo iš ieškovės priteisti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas. Nei ieškovė, nei atsakovas į bylą naujų vidutinio darbo užmokesčio (toliau - ir VDU) skaičiavimų neteikė. Laikytina, kad šalys DGK nustatyto VDU neginčijo, todėl teismas juo vadovaujasi: 1 113,55 Eur neatskaičius mokesčių (53,28 Eur x 20,9 d.d.), 673,70 Eur atskaičius mokesčius. Taip pat šalys neginčijo netesybų skaičiavimo laikotarpio. Netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką suma sudaro 3 129,40 Eur (atskaičius mokesčius). Pagrindo mažinti netesybas teismas nenustatė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, ieškovės ieškinys kaip nepagrįstas ir neįrodytas netenkintinas, darbuotojui iš ieškovės priteistina 1 401,08 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų bei 3 129,40 Eur netesybų (atskaičius mokesčius) už uždelstą atsiskaityti laiką.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.

Bylos duomenimis atsakovui buvo suteiktos advokato teisinės paslaugos, už kurias apmokėjo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos skėtinė organizacija – Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas. Atsakovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašoma 1 400,29 Eur išlaidas už advokato pagalbą priteisti tiesiogiai Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškinio netenkinus, iš ieškovės priteistinos 1 400,29 Eur bylinėjimosi išlaidos Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 6 punktas, 10 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268, 270, 279, straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinio netenkinti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 1 401,08 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų bei 3 129,40 Eur netesybų (atskaičius mokesčius) atsakovui M. (M.) K..

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 1 400,29 Eur bylinėjimosi išlaidų Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.