Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pranešėjas), Vytauto Kursevičiaus ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) R. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Č. ieškinį atsakovams R. Š. ir V. Š. dėl iškeldinimo iš gyvenamojo namo ir jo priklausinių, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų K. Č.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. Č. patikslintu ieškiniu prašė teismo iškeldinti atsakovus R. Š. ir V. Š. su visa jiems priklausančia manta iš gyvenamojo namo su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 40/100 dalis minėto gyvenamo namo su priklausiniais, kuriuos jis įgijo 2014-05-22 vykusių varžytinių metu parduodant bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei (toliau-IĮ) priklausantį turtą. Pirmame gyvenamo namo aukšte gyvena ieškovo tėvas K. Č., o namo antras aukštas (mansarda) priklauso ieškovui. Tačiau nuo pat gyvenamo namo dalies varžytynėse įsigijimo ieškovui nuosavybės teise priklausančioje minėto namo dalyje – mansardoje be jokio teisėto pagrindo savavališkai gyvena V. Š. sutuoktinė R. Š., be to šioje patalpoje yra ir V. Š. daiktai. Atsakovai buvo ne kartą raginti išsikelti iš ieškovui priklausančių patalpų, tačiau atsakovai raginimus ignoruoja.

Atsakovė R. Š. su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad apsigyveno gyvenamajame name teisėtai, turėdama tuometinio turto savininko V. Š. leidimą, kaip sutuoktinė. Ieškovas, įgydamas šį nekilnojamąjį turtą, apie ten gyvenančią atsakovę žinojo, todėl mano, kad susiformavę gyvenamojo būsto panaudos teisiniai santykiai galioja ir turtą perėmusiam ieškovui. Laiko, jog toks ieškovo nuosavybės suvaržymas yra proporcingas, nes panaudos teisiniai santykiai nesibaigė pasikeitus gyvenamojo namo savininkui, o reikalavimas dėl iškeldinimo, kai iškeldinamosios teisė į būstą atsirado prievolinių teisės normų pagrindu. Teigė, kad jos turtinė padėtis yra labai sunki, nes bankrutavus sutuoktinio V. Š. IĮ, bankroto administratorius realizavo visą sutuoktiniams priklausiusį turtą. Atsakovė neturi jokio kito būsto apsigyventi, neturi pas ką prisiglausti, yra garbaus amžiaus, ligota, kaip ir sutuoktinis, pripratusi prie savo gyvenamosios vietos, o šias patalpas įsigijęs S. Č. pats neketina jose gyventi, nes gyvena ir dirba (kitame mieste).

Atsakovas V. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė name, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno daugiau kaip 57 metus, mokėjo mokesčius, rūpinosi šiuo būstu, remontavo ir prižiūrėjo. Ieškovo įgyta namo dalis anksčiau priklausė atsakovui, buvo atsakovų šeimos turtas. R. Š. šiame name apsigyveno V. Š. sutikimu, kaip sutuoktinė, ir gyvena iki šiol. Atsakovai seni ir labai ligoti žmonės, neturi jokio turto, jų gaunamos socialinės - minimalios, iškeldinti neturėtų kur gyventi.

Tretysis asmuo K. Č. su ieškiniu sutiko ir prašė iškeldinti atsakovus iš gyvenamo namo, adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad atsakovei buvo žinoma apie varžytynes, namo bendraturčiai iš karto po varžytynių abiejų atsakovų prašė išsikelti iš namo. R. Š. ieškovo patalpose nuolat negyvena, nes važinėja prižiūrėti savo vyrą V. Š., kuris turi kitą gyvenamą vietą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 40/100 dalių gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (adresu: duomenys neskelbtini). Kita šio namo dalis su priklausiniais priklauso ieškovo tėvui K. Č., kuris pagal bendraturčių susitarimą naudoja šio namo pirmą aukštą. Ieškovas šį turtą įgijo 2014-05-22 vykusių varžytinių metu parduodant bankrutavusiai V. Š. IĮ priklausantį turtą.

Teismas sprendė, kad ginčo šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, atsakovė ieškovui priklausančioje gyvenamo namo dalyje gyvena ir atsakovai laiko daiktus neteisėtai. Ieškovas ir tretysis asmuo K. Č. nesutinka, kad atsakovė ir jos sutuoktinis gyventų name, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini), kad namu ar jo priklausiniais naudotųsi, laikytų juose savo daiktus. Ieškovas ir kitas bendrasavininkis nėra išreiškę valios, jog atsakovė ar jos sutuoktinis gali neatlygintinai naudotis šiuo gyvenamuoju namu su priklausiniais, todėl laikė, kad ieškovas įrodė, jog atsakovė gyvena nurodytose patalpose neteisėtai ir turi būti iškeldintini su visa jiems priklausančia manta (daiktais) iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamo namo (jo dalies) su priklausiniais nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantai (atsakovai) prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo S. Č. patikslintą ieškinį atsakovams V. Š. ir R. Š. atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dalis gyvenamojo namo su priklausiniais buvo V. Š. nuosavybė. Atsakovė ginčo patalpose gyvena 57 metus, sudariusi su sutuoktiniu V. Š. žodinę neterminuotą nekilnojamojo daikto panaudos sutartį. Panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui ir tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį. Nežiūrint į tai, kad viešame registre panaudos sutartis nebuvo įregistruota, ieškovas ir tretysis asmuo apie atsakovus gyvenančius perkamose iš varžytinių gyvenamose patalpose, žinojo.

Ieškovas nupirko turtą pagal 2014-05-22 Varžytinių protokolą Nr. 14-1, bet atsakovas V. Š. iki pat patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos 2016-02-17 toliau gyveno tame name su visa savo manta ir dėl to iš ieškovo negavo jokių pretenzijų. Tokiu būdu tarp šalių konkliudentiniais veiksmais sudaryta neterminuota šio nekilnojamo daikto panaudos sutartis bei susiklostę faktiniai gyvenamojo būsto panaudos teisiniai santykiai. Ieškovas nėra nutraukęs įgyto daikto panaudos sutarties, todėl neturi teisės reikalauti atsakovės iškeldinimo.

Varžytinių dokumentais nebuvo nustatyta, kuria konkrečiai nekilnojamojo turto dalimi pirkėjas įgijo teisę naudotis, todėl nėra aišku iš kokios realiai ieškovui priklausančios turto dalies atsakovus norima iškeldinti teismo sprendimu.

2014-05-22 Varžytinių protokolu Nr. 14-1 bankroto administratorius pardavė iš varžytinių 40/100 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 82,29 kv. m. tačiau iš teismui pateiktos Nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad iš varžytinių parduoto gyvenamojo namo bendras plotas yra 129 kv. m., o ne 82,29 kv. m., kaip nurodyta varžytinių protokole. Akte nėra nurodytų rekonstruotų rūsio patalpų bei priestato, t. y. nėra nurodyto 152 kv. m. užstatyto ploto priestato, plane pažymėto 1a1p bei 47,6 kv. m. bendro ploto rūsio, plane pažymėto R, kurie buvo pastatyti ieškovų lėšomis ir 100% priklausė V. Š.. Atitinkamai ir V. Š. dalis bendrojoje nuosavybėje ne 40/100, o 62/100 (79,87 *100/129,55).

Teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, Europos žmogaus teisių teismo praktiką iškeldinimo bylose, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimą apribojimo forma. Pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti susiformavus atsakovų teises į būstą Konvencijos 8 straipsnio prasme, o nacionalinės teisės aspektu šiuos santykius kvalifikuoti panauda. Juo labiau, kad atsakovų turtinė padėtis yra labai sunki, gauna menkas pajamas, jokio kito turto ar būsto apsigyventi neturi, turi sveikatos problemų, lėšos reikalingos gydymui. Ginčo patalpas įsigijęs ieškovas pats neketina jose gyventi, gyvena (kitame mieste), o trečiuoju asmeniu į bylą įtrauktas ieškovo tėvas K. Č. savo gyvenamosios vietos adresą nurodo (adresu: duomenys neskelbtini), todėl apeliantai (atsakovai) niekam netrukdo.

Pateiktu atsiliepimu ieškovas S. Č. prašo apeliantų (atsakovų) skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia sekančiais argumentais:

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tarp V. Š. ir R. Š. buvo sudaryta panaudos sutartis, taip pat nėra jokių pagrįstų aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, kad atsakovė teisėtai yra apsigyvenusi ieškovui priklausančiose patalpose. Vien tik deklaratyvūs apeliantų teiginiai apie tariamos panaudos sutarties sudarymą nesudaro pagrindo pripažinti tokius santykius egzistuojant. Apsigyvenimas gyvenamojoje patalpoje be teisėto pagrindo yra laikomas savavališku būsto užėmimu.

Apeliantų teiginiai dėl neaiškių bendro daikto realių dalių yra nepagrįsti, kadangi dar 1975 metais atsakovui V. Š. buvo padovanota 40/100 dalis gyvenamojo namo, be to patys apeliantai nurodė, jog jiems priklausė 40/100 dalių gyvenamojo namo su priklausiniais, jie nuo 1958-05-06 gyvena jiems priklausančioje dalyje, todėl akivaizdu, jog apeliantams būnant savininkams, tarp bendraturčių buvo nusistovėjusi faktinė turto naudojimo tvarka ir apeliantų argumentai, jog tariamai nėra aišku iš kurios konkrečiai namo pusės iškeldinti apeliantus yra deklaratyvūs ir neturintys jokios teisinės reikšmės.

Apeliantų teiginiai dėl didesnės nei 40/100 V. Š. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje taip pat nepagrįsti. Apeliantai apeliaciniame skunde klaidinančiai tvirtina, kad varžytinių akte turėjo būti nurodomos rekonstruotos rūsio patalpos bei 152 kv. m. užstatyto ploto priestatas. Apeliantų minimos rūsio patalpos ir priestatas negali būti įregistruotos, kadangi jos nėra apskritai numatytos inventorinėje byloje, nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai turėjo leidimą ir bendraturčių sutikimą statybai.

Apeliantų skunde nurodyta Europos Žmogaus Teisių teismo praktika, kurioje konstatuota, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma yra aktuali tik sprendžiant fizinių asmenų ginčus su valstybės institucijomis dėl teisių į valstybės teikiamą socialinį būstą ir niekaip negali būti aktuali nagrinėjamu atveju. O visos kitos apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ji neturi kur gyventi, turi lankytis pas daktarus Šiauliuose yra teisiškai nereikšmingos.

Pateiktu atsiliepimu trečiasis asmuo K. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia analogiškais argumentais kaip ir atsiliepimą į ieškinį. Papildomai nurodo, kad atsakovų teismui pateikiama Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla nėra ir negali būti įregistruota VĮ Registrų centras, kadangi rūsys nėra numatytas inventorinėje byloje, o duomenų apie tai, kad atsakovai turėjo leidimą atlikti statybos darbus, nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų (atsakovų) R. Š. ir V. Š. apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kuomet atsakovės R. Š. teigimu, ji patalpose gyvena teisėtai, žodinės panaudos sutarties, sudarytos su sutuoktiniu V. Š. pagrindu.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai savo poziciją grindžia tuo, jog šalis sieja ne daiktinės, o prievolinės teisės santykiai, apeliantė R. Š. gyvena ginčo patalpose žodinės panaudos sutarties, sudarytos su sutuoktiniu V. Š. pagrindu, ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo jos iškeldinti iš patalpų, kuriose ji gyvena net 57 metus ir yra prisirišusi prie gyvenamosios vietos. Be to, yra senyvo amžiaus, ligota, neturi nei kito būsto, nei pakankamai pajamų. Taip pat teigia, kad V. Š. dalis bendrojoje nuosavybėje didesnė, nei nupirko ieškovas: ne 40/100, o 62/100, todėl nėra aišku iš kokios dalies ją norima iškeldinti bei remiasi Europos Žmogaus teisių teismo praktika bylose dėl iškeldinimo, kuriose konstatuota, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma.

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

Byloje nustatyta, kad ieškovui S. Č. nuosavybės teise priklauso 40/100 dalių gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini). Kita šio namo dalis su priklausiniais priklauso ieškovo tėvui K. Č., kuris pagal bendraturčių susitarimą naudoja šio namo pirmą aukštą. Ieškovas šį turtą įgijo 2014-05-22 vykusių varžytinių metu (Turto varžytinių aktas, 2014-05-29, Nr. 5) parduodant bankrutavusiai V. Š. IĮ priklausantį turtą. Įrašas VĮ Registrų centre galioja nuo 2014-06-12 (I t., 5-7 b. l.). Liteko duomenimis, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovų V. Š., R. Š. ieškinys atsakovams V. Š. bankrutuojančiai IĮ, UAB ,,Šiauleksa“, S. Č. dėl turto pardavimo iš varžytinių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo atmestas (civilinė byla Nr. e2-255-569/2017).

Apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra reikšmingi prievoliniai teisiniai santykiai, jog esant tarp jos ir sutuoktinio V. Š. sudarytai žodinei panaudos sutarčiai, panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui ir tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį. Tai yra, apeliantė turi teisę ir toliau gyventi ginčo patalpose. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad panaudos santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nesusiformavo, kadangi nei ieškovas sudarė su atsakove panaudos sutartį, nei ieškovas, įsigydamas iš varžytynių parduotą turtą, perėmė panaudos davėjo teises ir pareigas iš buvusio savininko V. Š.. Jokių duomenų, įregistruotų viešame registre ir pateiktų į bylą, kad V. Š. panaudos sutartimi suteikė teisę naudotis sutuoktinei gyvenamu namu, nėra. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad net jei laikyti, kad V. Š. patalpas atsakovei suteikė panaudos pagrindu kaip sutuoktinei, jas pardavus, buvęs savininkas negalėjo perleisti naujam savininkui teisių ir pareigų, kadangi nebuvo sudaryta jokia rašytinė panaudos sutartis ir tokia sutartis nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.643 str. 1 d.). Nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad ieškovas, įgydamas namo dalį, apie ten gyvenančią atsakovę žinojo, taip pat kad galėjo numatyti, kad atsakovė piktybiškai atsisakys išsikelti iš įgytų patalpų ir sudarys kliūtis naujam savininkui patekti į įgytas patalpas, kad trukdys jas remontuoti, kad trukdys mokėti mokesčius ir pan.

Remiantis CK 6.632 str. perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas ar kitas gyvenamo namo (adresu: duomenys neskelbtini), bendrasavininkis K. Č. būtų suteikę teisę atsakovei R. Š. ar jos sutuoktiniui V. Š., kuris jau daug metų negyvena tame name, neatlygintinai naudotis gyvenamu namu, jo dalimi ar namo priklausiniais.

CK 6.612 str. numato, jog savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos, panaudos ar kitos sutarties, nesant savininko leidimo, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausio teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos ir gynimo. Nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju apeliantai (atsakovai) nepateikė teismui jokių įrodymų, jog ginčo namas priklauso jiems ar, kad jie turi teisę juo naudotis. Taigi atsakovė, kaip buvusio namo dalies savininko sutuoktinė prarado teisę gyventi ieškovui priklausančiose patalpose, jomis naudotis bei laikyti daiktus, todėl atsakovės sutuoktiniui netekus nuosavybės, ji turėjo per protingą terminą išsikelti iš namo su visais jai ir sutuoktiniui priklausančiais daiktais. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad nuo to laiko, kai ieškovas įgijo patalpas, iš kurių reikalauja iškeldinti atsakovus, praėjo beveik du metai, todėl atsakovai turėjo pakankamai laiko su daiktais išsikelti ir susirasti būstą.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, atsakovė ieškovui priklausančioje gyvenamo namo dalyje gyvena, atsakovai laiko daiktus neteisėtai. Ieškovas ir K. Č. nesutinka, kad atsakovė ir jos sutuoktinis gyventų name, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini), kad namu ar jo priklausiniais naudotųsi, laikytų juose savo daiktus. Ieškovas ir kitas bendrasavininkis nėra išreiškę valios, jog atsakovė ar jos sutuoktinis gali neatlygintinai naudotis šiuo gyvenamuoju namu su priklausiniais, todėl teismas sprendžia, kad ieškovas įrodė, kad atsakovė šiose patalpose gyvena neteisėtai, name ir namo priklausiniuose neteisėtai ir be savininkų sutikimo laiko daiktus, taip pažeisdami savininkų teises (Lietuvos Aukščiausio teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-189/2011).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovų R. Š. ir V. Š. priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ieškovo S. Č. ir trečiojo asmens K. Č. naudai.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) po 332,75 Eur (tris šimtus trisdešimt du eurus 75 ct) turėtų teisinės pagalbos išlaidų ieškovo S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš R. Š. ir V. Š. po 161,91 Eur (šimtą šešiasdešimt vieną eurą 91 ct) turėtų teisinės pagalbos išlaidų trečiojo asmens K. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.