- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- e2-255-569/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00140-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- V. Š., R. Š.
- Atsakovas
- V. Š.
- Kategorijos
- 3.2.6.4Preliminarus sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Š., R. Š. ieškinį atsakovams V. Š. bankrutuojančiai individualiai įmonei, uždarajai akcinei bendrovei ,,Šiauleksa‘‘, S. Č. dėl turto pardavimo iš varžytinių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai V. Š. ir R. Š. ieškiniu prašo pripažinti 2014-05-22 Varžytynių protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2014-05-29 Varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiais ir taikyti restituciją natūra, priteisti ieškovui V. Š. iš atsakovo S. Č. nekilnojamąjį turtą - 40/100 dalių pastato-gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 40/100 dalių pastato-ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 40/100 dalių pastato-ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 40/100 dalių kitų statinių-šulinys, šaligatvis, tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui S. Č. priteisti 6748,15 Eur (kas atitinka 23 300 Lt) iš V. Š. individualios įmonės arba iš bankroto administratoriaus UAB „Šiauleksa", priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovų atstovė advokatė I. B. ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2009-09-02 nutartimi iškėlė bankroto bylą V. Š. individualiai įmonei, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Šiauleksa", įgaliotu asmeniu paskirtas V. R.. Įmonės savininkui V. Š. nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas: 40/100 dalis pastato-gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 40/100 dalis pastato-ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalis pastato-ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas-ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 40/100 dalis kitų statinių-šulinys, šaligatvis, tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini). V. Š. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)gyvenamojo namo priestato statybai, buvo parengtas gyvenamojo namo priestato projektas. Bendrasavininkė B. Č. išdavė sutikimą, kad V. Š. pastatytų priestatą. Ieškovai ūkio būdu atliko statybos darbus, kurių metu buvo pastatytas priestatas (152 kv. m. užstatyto ploto, plane pažymėta 1 a 1 p) bei rūsys (47,6 kv.m. bendro ploto, plane pažymėtas R). Darbai atlikti iki 2009 m., dar iki bankroto bylos iškėlimo. V. Š. iniciatyva 2009-01-30 buvo atlikti nekilnojamojo turto kadastriniai matavimai, VĮ Registrų centras sudarė kadastrinių matavimų bylą. Sutuoktiniai siekė įregistruoti savo nuosavybės teises į rekonstruotą statinį, tačiau tam sutrukdė bankroto bylos iškėlimas ir turto areštas.
2015-07-01 R. Š. gavo S. Č. 2015-06-26 pretenziją-reikalavimą dėl iškeldinimo, kuriuo jai buvo pranešta, jog jis iš varžytynių nupirko V. Š. priklausiusį nekilnojamąjį turtą bei reikalauja išsikraustyti. Kartu ieškovei buvo įteiktas 2014-05-22 Varžytynių protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį turtas, priklausęs V. Š. adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas S. Č. už 23 300 Lt, t.y. 40/100 dalis (b.p.82,29 kv.m.) gyvenamojo namo Un.Nr. (duomenys neskelbtini), dalis pl.32,93kv.m.; Pastatas-ūkinis pastatas Un.Nr. (duomenys neskelbtini); 40/100 dalis ūkinio pastato Un.Nr. (duomenys neskelbtini); 40/100 dalis ūkinio pastato Un.Nr. (duomenys neskelbtini); 40/100 dalis kitų statinių (inžinerinių)-kiemo statinių Un.Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad iš varžytinių parduoto gyvenamojo namo bendras plotas yra 129,55 kv.m., o ne 82,29 kv.m., kaip nurodyta varžytinių protokole. 2014-05-22 Varžytynių protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nurodyta, kad S. Č. būtų parduotas ir priestatas bei rūsys. Atitinkamai ir V. Š. dalis bendrojoje nuosavybėje yra ne 40/100, o didesnė. Jam padidinus bendrą daiktą, jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje buvo neteisingai nustatyta ir netinkamai įkainota.
Bankrutavusios V. Š. individualios įmonės savininko V. Š. turto pardavimas iš varžytynių buvo vykdomas pagal Įmonių bankroto įstatymą. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši tvarka yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321. Aprašo 24 p. nustatyta, kad įmonės turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, todėl ieškovai ieškiniu prašo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nes jis yra sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, specialiąsias bei civilinio proceso normas, reglamentuojančias turto priverstinį realizavimą.
Turto varžytinių akte netinkamai apibrėžtas dalykas. Turtą administratorius pardavė realiai jo neapžiūrėjęs. Iš 2014-05-22 Varžytynių protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad bankroto administratorius pardavė iš varžytynių 40/100 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 82,29 kv. m. Šiame akte nėra nurodyta 152 kv. m. užstatyto ploto priestato, plane pažymėto lalp, bei 47,6 kv.m. bendro ploto rūsio, plane pažymėto R, kurie buvo pastatyti ieškovų lėšomis ir 100 % priklausė V. Š.. Gyvenamojo namo bendras plotas yra 129,55 kv.m., o ne 82,29 kv.m., kaip nurodyta varžytinių protokole. Net jei laikyti, kad ieškovo dalis 40/100, tai atsižvelgiant į parduoto turto kadastrinius duomenis 2009-01-30 dienai, parduota gyvenamojo namo dalis sudaro 51,82 kv.m., o ne 32,93 kv.m. iš bendro ploto. Atsižvelgiant į tai, kad rūsio patalpos nuosavybės teise priklauso išimtinai ieškovui, tai varžytynių dieną jam priklausė 79,87 kv.m. iš bendro ploto (32,27 kv.m. + 47,6 kv.m. rūsio patalpų), o ne 32,93 kv.m., kaip nurodyta varžytynių protokole. V. Š. padidinus bendrą daiktą, jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje taip pat padidėjo ir buvo 62/100 (79,87x100/129,55), o ne 40/100. Parduotas turtas netinkamai įkainotas, nes neatsižvelgta į atliktą parduodamo nekilnojamojo turto rekonstrukciją, mastą. Priestatas yra neatsiejama pastato dalis. Nors priestatas, rūsio patalpos ir nuosavybės teisės į jas nebuvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre, iš varžytynių nusipirkęs pagrindinį daiktą, pirkėjas kartu įgijo ir turtines teises, t.y. užbaigti V. Š. pradėtas procedūras - įregistruoti šias patalpas savo vardu. Pripažinus, jog administratorius netinkamai įvardijo parduodamą turtą, t.y. buvo parduodamas turtas, neatitinkantis reikalavimų sutarties dalykui, sandorį apskritai reikia laikyti nesudarytu. Administratorius pardavimo dalyką įvardijo netiksliai neįsigilinęs į egzistuojančias faktines aplinkybes - šį turtą pardavė už mažesnę, nei jis realiai vertas, kainą. Jei administratorius nusprendė neparduoti iš varžytynių rekonstruotų priestato ir rūsio patalpų, paliekant jas ieškovo nuosavybei, apie tai turėjo konkrečiai nurodyti skundžiamame akte. Netinkamai varžytinių akte nurodžius sutarties dalyką, pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CK 1.80 str.) bei teisingumo, protingumo principai, įtvirtinti CK 1.5 str. 4 d. Dėl šių priežasčių šis aktas turi būti pripažintas negaliojančiu.
CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Įvertinus tai, kad turto pardavimo iš varžytynių aktu pirkėjui S. Č. parduota 40/100 dalis - 32,93 kv. m. gyvenamojo namo ir 40/100 dalis ūkinių pastatų už 23 300 Lt (707,56 Lt už 1 kv.m.), bei tai, kad jis įgijo turtines teises, t.y. teisę įregistruoti savo nuosavybės teises į ieškovo rekonstruotas rūsio patalpas (47,60 kv. m.) bei į priestatą (152 kv.m. užstatyto ploto), nustatyta, kad pirkėjas S. Č. be pagrindo sutaupė mažiausiai apie 33 679,86 Lt (47,60 kv. m. x 707,56 Lt/m²). Šias aplinkybes patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro viešai teikiama informacija apie gyvenamojo namo vidutinę rinkos kainą, kuri nurodoma 26 200 Eur (kas atitinka 90 463,36 Lt). Todėl 40/100 dalies šio namo vertė yra 36 185 Lt, o 62/100 dalies vertė 56 087 Lt. Administratorius, parduodamas ieškovui priklausantį turtą už 23 300 Lt, esmingai nukrypo nuo šio turto realios rinkos kainos, kas sudaro pagrindą pripažinti varžytinių aktą negaliojančiu.
Atsakovas S. Č., kuris įgijo ieškovo turtą, yra nesąžiningas įgijėjas. Jo tėvui K. Č. nuosavybės teise priklauso dalis iš varžytynių parduoto turto, jis yra šio turto bendrasavininkis. Todėl jiems puikiai yra žinoma faktinė parduodamo turto būklė, ieškovų atlikta rekonstrukcija bei dėl to realiai didesnė ieškovui priklausančio turto dalis, šio turto vertė. Todėl šio asmens aktualios su turtu susijusios informacijos valdymas, pasinaudojimas susidariusia situacija ir turto įsigijimas už žymiai mažesnę, nei rinkos kaina, įrodo jo nesąžiningumą sandoryje. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima, kadangi šį turtą faktiškai lyg šiol valdo ir juo naudojasi ieškovai, o jį iš varžytynių nupirkęs S. Č. šio turto nevaldo. Turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, ieškovui V. Š. grąžinamas turtas, o pirkėjui S. Č. priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma 23 300 Lt (kas atitinka 6748,15 Eur) iš V. Š. individualios įmonės arba iš UAB „Šiauleksa‘‘, nes greičiausiai šios lėšos buvo pervestos jai kaip neva bankroto administravimui skirtos lėšos. V. Š. individuali įmonė šiuo metu nėra likviduota, iš Juridinio asmenų registro viešai teikiamų duomenų matyti, kad atsakovui 2010-06-02 įregistruotas likviduojamos įmonės statusas ir iki šiol šis statusas nėra pasikeitęs. Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl įmonės pabaigos.
Šalies argumentai
Ieškovai nesutinka, kad jie yra praleidę ieškinio senaties terminą ir ieškinį pateikė vien tam, kad užvilkintų jų iškeldinimo procesą. Atsakovo paminėtas Šiaulių apylinkės teismo 2016-04-07 sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovų iškeldinimo šiuo metu nėra įsiteisėjęs, jis yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl nėra ir negali būti vykdomas. Apie tai, kad V. Š. priklausęs nekilnojamasis turtas yra parduotas iš varžytynių, ieškovai sužinojo tik 2015-07-01, kai R. Š. gavo S. Č. 2015-06-26 reikalavimą dėl iškeldinimo. Minėto aprašo 6 p. numatyta, kad varžytynių vykdytojas gali informaciją apie varžytynes papildomai paskelbti ir kitose interneto svetainėse, taip pat periodiniuose ar kituose leidiniuose. Aprašo 7 p. nustatyta, kad informacija apie varžytynes turi būti paskelbta CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė, skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto (CK 706 str. 2 d.) -administratorius to nepadarė ir nė nesistengė, kad apie parduodamą turtą sužinotų kuo daugiau potencialių pirkėjų, o ieškovai, nežinodami apie varžytynes, neturėjo galimybės patys tuo pasirūpinti. Ieškovai yra senyvo amžiaus ir turintys sveikatos problemų žmonės, todėl negalėjo matyti skelbimo apie varžytinių paskelbimą internete.
Ieškovai nesutinka, kad statybas jie vykdė neteisėtai. Teismas leido B. Č. atšaukti savo sutikimą dėl statybų, bet ji teismo leidimu nepasinaudojo ir sutikimo lyg šiol nėra atšaukusi. Ieškovai statybas vykdė turėdami galiojantį statybos leidimą. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pratęstas iki 1998-09-30. 1990-09-25 Gyvenamojo namo priestato projektas buvo pataisytas atsižvelgiant į bendrasavininkės B. Č. pretenzijas bei V. Š. pareiškimą. Priestatas visa apimtimi patenka ir yra V. Š. naudojamoje žemės dalyje. Dėl statomo rūsio bendraturčiai pretenzijų niekada nereiškė. 2009 m. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas atliko kadastrinius matavimus, kurių metu nustatė, kad priestato rūsio, plane pažymėto indeksu „R", baigtumas yra 100 procentų, jo bendras plotas yra 47,6 kv.m., tūris yra 147 kub. m., pamatai, perdanga -gelžbetonis, sienos - gelžbetonio blokai, grindys - monolitinės, durys - medinės; priestato, plane pažymėto indeksu „1a1p", baigtumas yra 16 procentų, jo užstatytas plotas yra 152 kv.m., tūris yra 26 kub. m., pamatai, perdanga - gelžbetonis. Viso pastato bendras plotas yra 129,55 kv.m. Atsakovo teismui pateiktos nuotraukos ar išsakytos abejonės dėl šių statinių pavadinimo priestatu ir nepaneigia valstybinės įmonės kvalifikuotų specialistų užfiksuotų faktiškai egzistuojančių nekilnojamojo turto kadastrinių duomenų. Atsakovas, iš varžytynių įgijęs ieškovo nekilnojamojo turto dalį, turės teisę paruošti patikslintą projektą, gauti statybos leidimą bei įregistruoti nebaigtą statinį Nekilnojamojo turto registre. Įgijęs nuosavybės teises į turtą, atsakovas be jokios abejonės turės teisę šiuo turtu disponuoti savo nuožiūra ir galės ne tik užbaigti statybą, bet ir statinį nugriauti. Statyboms sunaudotos statybinės medžiagos: gelžbetonio plokštės, gelžbetonio blokai yra nepraradę savo vertės bei tinkami naudoti pagal paskirtį, todėl galimi realizuoti kaip statybinės medžiagos.
Atsakovų V. Š. BIĮ ir UAB ,,Šiauleksa‘‘ atstovas advokatas G. M. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad administratorius tiek skelbdamas apie 2014-05-22 varžytines, tiek surašydamas protokolą bei aktą, nurodė iš varžytinių parduodamą turtą apibūdinančius duomenis, kurie yra teisingi ir visiškai atitinka viešajame registre pateikiamą informaciją apie turtą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aiškiai matyti, kad ieškovų ginčijamas nekilnojamojo turto objekto - gyvenamojo namo Un. Nr. (duomenys neskelbtini) - plotas yra ne 129,55 kv.m., o būtent 82,29 kv.m., o į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovai pateikia teismui įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotus 2009 m. atliktus kadastrinius matavimus ir jų pagrindu daro išvadą, kad gyvenamojo namo plotas yra kitoks. Iš ieškovų pateiktų kadastrinio matavimo duomenų matyti, kad ieškovai bendruoju plotu įvardina 129,55 kv.m., į kurį yra įskaičiuoti visų pastato patalpų (rūsio, pirmo bei antro aukštų gyvenamųjų patalpų) plotai. Tačiau Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastato duomenys nustatyti 1989-09-20, kai buvo vadovaujamasi statybos ir taisyklių SNIP 2.08.01-89 „Gyvenamieji pastatai. Projektavimo normos" 2 priedu - Gyvenamųjų namų ir jų butų ploto, bendrabučių gyvenamųjų ir kitų patalpų ploto, statybinio tūrio, užstatymo ploto ir aukštų skaičiaus skaičiavimo taisyklėmis, kurios tiesiogiai nustatė, kad rūsio plotai į pastato plotą nėra įskaičiuojami. Atitinkamai nuo 2000-01-01 pradėtas taikyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtintas Reglamentas STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka", kuris nustatė jau kitokią tvarką. Pagal pastarojo statybos techninio reglamento reikalavimus sudaryta ir ieškovų pateikiama 2009 m. sudarytų kadastrinių matavimų byla, kurios administratorius neturėjo galimybės įvertinti varžytinių organizavimo metu. Bet kokiu atveju administratorius ieškovų pateikta kadastrinių matavimų byla nebūtų galėjęs vadovautis, nes įstatymo prasme teisingais laikomi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys. Kita vertus, V. Š. priklausė ne kažkuri konkreti gyvenamojo namo dalis, o tik santykinė dalis, atitinkamai iš varžytinių parduodant visą V. Š. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjui pereitų lygiai tokia pati, t.y. 40/100 dydžio, parduodamo turto dalių.
Buvę pastatų bendrasavininkiai B. Č. ir V. Š. pastatus valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), statė kartu ir šalių susitarimu pirminė statinių registracija buvo atliekama B. Č. vardu. Atitinkamai minėtos šalys, įvertinusios viena kitos indėlį į statybas, buvo susitarusios, kad B. Č. priklausys pirmas aukštas, o V. Š. - antras. Vertinant minėtų susitarimų metu buvusius patalpų matavimus, matyti, kad antro aukšto plotas - 33,25 kv.m. - sudaro būtent 40 % viso pastato 82.25 kv.m. ploto. Kadangi žemės sklypo valdoje be gyvenamojo namo buvo kitų statinių, todėl 1975-12-30 B. Č. dovanojant broliui V. Š. jam priklausiusią namo dalį, jam buvo perleista nuosavybė į 40/100 dalių visų sklype buvusių statinių.
Ieškovų minimas priestatas, kaip matyti iš pateiktų nuotraukų ir 2009 m. kadastrinės bylos duomenų (baigtumas - 16 %, bendras plotas - 0 kv.m.), taip ir nebuvo pastatytas, į bylą ieškovų pateiktas B. Č. 1981 -11-11 sutikimas yra duotas tik dėl priestato, garažo ir laikino garažo, o ne dėl rūsio statybos, o vertinant į bylą ieškovų pateiktą priestato projektą - dėl kurio matomai ir buvo duotas B. Č. sutikimas - taip pat matyti, kad jame nėra numatytos rūsio patalpos (suprojektuotos tik pirmo ir antro aukšto patalpos). Akivaizdu, kad leidimas rūsiui statyti B. Č. duotas nebuvo. CK 4.77 str. 2 d. numato, kad tais atvejais, kai bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto, o jei padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Jei laikyti, kad sutikimas buvo duotas, tai tokiu atveju dalis bendrojoje nuosavybėje galėtų būti pakeičiama tik esant atitinkamam bendraturčio, kuris padidino daiktą, reikalavimui. Be to, kadangi rūsys pastatytas be kitų bendraturčių sutikimo, jis pastatytas ne po gyvenamuoju namu, o šalia jo, rūsį, kaip padidintąją bendrojo daikto dalį, galima atskirti nesužalojant gyvenamojo namo kaip bendrojo daikto.
Tuo atveju, jei administratorius būtų buvęs informuotas dėl papildomo ieškovui V. Š. adresu (duomenys neskelbtini), esančio turto (rūsio), jis jį būtų įtraukęs į parduodamo turto sąrašą, nustatęs jo vertę, nustatęs pardavimo tvarką ir realizavęs įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau dėl neteisėtų pačių ieškovų veiksmų nuslepiant papildomo turto - rūsio -turėjimo faktą, administratorius, pasibaigus šiai bylai, turės šaukti V. Š. BIĮ kreditorių susirinkimą, nustatyti šio turto pardavimo tvarką ir skelbti dėl jo papildomas varžytines.
Varžytinėse nebuvo parduodami nei ieškinyje minimi rūsys, nei priestatas, todėl šių objektų fizinės charakteristikos neturėjo įtakos varžytinėse parduodamo turto įkainojimui. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, vykdant įmonės bankroto procedūras, parduodamas specialiojo akto - Vyriausybės nutarimo - patvirtinta tvarka, tokiam turto pardavimui netaikomos CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką. Todėl ginčijamo protokolo ir akto pripažinimas negaliojančiu ieškinyje nurodomu pagrindu nėra galimas, o nesant kitų pagrindų, ieškinys atmestinas.
Parduodamo turto kaina buvo nustatoma atsižvelgiant į faktinę situaciją ir rinkos kainą, tačiau nesant paklausos dėl parduodamo turto specifikos (parduodama tik dalis turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje), administratorius buvo priverstas kiekvienose pakartotinėse varžytinėse mažinti pradinę pardavimo kainą. 2014-03-17 kreditorių nutarimas, kuriuo buvo nustatyta ieškovo turto pardavimo tvarka, buvo apskųsti teismui nurodant, kad nustatyta pradinė turto pardavimo kaina yra nepagrįstai didelė, tačiau minėti skundai teismų buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Administratorius varžytines vykdė laikydamasis ĮBĮ ir apraše nustatytos tvarkos, kuri nenumato kitokio informacijos apie skelbiamas varžytines išviešinimo būdo, kaip tik paskelbimą specialiame interneto tinklalapyje. Be to, teiginiai, kad per 4 metus vykdomas bankroto procedūras, kurių metu ieškovai ne kartą kreipėsi į teismą ginčydami įvairius aktus bei reikšdami įvairius reikalavimus, nežinojo apie varžytines, kurių organizavimo veiksmus netgi skundė pačių ieškovų duktė ir žentas, prieštarauja bet kokia logikai ir gyvenimiškai praktikai. Ieškovai viso proceso metu buvo atstovaujami advokatų, todėl jiems tikrai turėjo būti žinoma apie viešai skelbtas varžytines. Papildomas skelbimas apie varžytynes kitose interneto svetainėse, taip pat periodiniuose ar kituose leidiniuose yra administratoriaus teisė, bet ne pareiga, be to, CPK 706 str. 2 d. numato antstolio teisę esant galimybei skelbimą apie varžytynes iškabinti ant paties nekilnojamojo turto, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtą parduodant iš varžytynių bankroto administratoriui netaikoma.
Atsakove byloje nepagrįstai patraukta UAB „Šiauleksa". Šiuo atveju UAB „Šiauleksa", kaip teismo paskirtas administratorius, yra tik bankrutavusios įmonės atstovas ir negali būti tapatinamas su jo administruojama įmone ir laikomas atsakingu už likviduojamos įmonės turtines prievoles. Bankroto administratorius vykdo tik įstatymo jam pavestas atlikti įmonės administravimo, likvidavimo funkcijas ir atitinkamai teisme veikia tik kaip jo atstovas, neįgydamas savarankiško šalies procesinio statuso (CPK 36 str., 41 str., 54 str., 55 str.).
Šalies argumentai
Ieškiniu prašoma turto pardavimo kainą priteisti arba iš V. Š. BIĮ, arba UAB „Šiauleksa". Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 267 str. numato, jog teismas negali priimti sąlyginių sprendimų. Procesiškai tai galėtų reikšti dvejopas teisines pasekmes. Pirma, teismui nusprendus priteisti kokias nors sumas tik iš vieno kurio nors atsakovo, būtų laikoma, kad kito atsakovo atžvilgiu ieškinys atmestas, kas turėtų įtakos paskirstant šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 str.). Antra, esant tokiam reikalavimui, koks dabar ieškinyje yra suformuluotas (sąlyginiam), teismas negalės jo tenkinti vien dėl minėto draudimo priimti sąlyginį sprendimą, todėl būtų priverstas jį apskritai atmesti.
Atsakovo S. Č. atstovas advokatas G. K. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1962-07-07 B. Č. pasistatė gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), 1975-12-30 ji dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovui V. Š. gyvenamojo namo antrą aukštą, kas sudarė 0,40 dalis gyvenamojo namo, ir 0,40 dalių ūkio pastatų ir kiemo statinių. 1982-02-15 Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išdavė leidimą B. Č. ir ieškovui V. Š. vykdyti statybas. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Architektūros ir urbanistikos valdybos 1990-01-03 raštu buvo nustatyta, kad patikrinus gyvenamojo namo priestato (duomenys neskelbtini) statybą, V. Š. statomo priestato dalies pamatų gabaritai yra 1,60 metro padidinti, pagal paruoštą projektą minėto priestato ilgis — 15,60 m, o patikrinus atliktų pamatų yra 17,20 m. Šiaulių miesto valdybos Architektūros ir urbanistikos skyrius 1990-10-10 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad galės ruošti projektinius pasiūlymus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priestato statymui, kai bus pateiktas žemės sklypo tarp bendrasavininku naudojimo planas — projektas, kuris būtu pripažintas visų bendrasavininkų arba patvirtintas Liaudies teisme. Šiaulių miesto teismas 1991-10-14 priėmė sprendimą, kuriuo bendrasavininkei B. Č. buvo leista atšaukti savo duotą sutikimą statyti savo gyvenamojo namo priestatą, taip pat buvo padalintas žemės sklypas prie namo (duomenys neskelbtini) tarp bendrasavininkų Č. B. ir V. Š. pagal B. Č. 1991-08-06 padarytą projektą. 2014-05-22 varžytinių protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014-05-29 varžytinių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovas įgijo bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei priklausantį turtą — 40/100 dalių gyvenamąjį namą su priklausiniais, plane pažymėtais lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini). Ieškovams piktybiškai atsisakius išsikelti iš atsakovui priklausančių patalpų, jis pateikė teismui ieškinį dėl iškeldinimo. Šiaulių apylinkės teismas 2016-04-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino atsakovo ieškinį ir pripažino, kad ieškovai yra neteisėtai užvaldę atsakovui priklausančias patalpas. Tik priėmus minėtą teismo sprendimą, atsakovai ėmė ginčyti varžytinių protokolą bei aktą, tvirtindami, jog ginčo turtas atsakovui buvo perleistas neteisėtai.
Ieškovai, pareikšdami ieškinį dėl varžytinių protokolo bei varžytinių akto pripažinimo negaliojančiais, nėra sąžiningi, kadangi tokiais savo veiksmais siekia ne apginti savo tariamai pažeistas teises, o vilkinti jų iškeldinimo procesą. CPK 602 str. 3 d. numato, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį (jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas). Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Todėl ieškovai praleido įstatyme nustatytą 1 metų ieškinio senaties terminą, nenurodo, dėl kokių priežasčių jį praleido, neprašo atnaujinti. Atsakovas prašo taikyti ieškovų reikalavimams ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Ieškovai nepagrįstai nurodo, jog jiems priklausė didesnė ginčo turto dalis nei buvo parduota varžytinių aktu. Ieškovų minimos patalpos nėra įregistruotos VĮ „Registrų centras", jos negali būti įregistruotos, kadangi apskritai nėra numatytos projekte bei inventorinėje byloje, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovai turėjo leidimą rūsio statybai. Priestato statyba laikytina savavališka, kadangi ieškovai neturėjo reikiamų leidimų bei bendraturčių sutikimų statybos darbams atlikti, t.y. 1990-01-03 Šiaulių vykdomojo komiteto Architektūros ir urbanistikos valdybos raštu buvo nustatyta, kad V. Š. statomo priestato dalies pamatų gabaritai yra padidinti, darbai yra nevykdomi dėl bedrasavininkų nesutarimų. 1990-10-10 Šiaulių miesto valdybos Architektūros ir urbanistikos skyriaus rašte nurodoma, kad Architektūros ir urbanistikos skyrius galės ruošti projektinius pasiūlymus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priestato statymui, kai V. Š. pateiks žemės sklypo tarp bendraturčių savininkų naudojimo planą — projektą, kuris būtu pripažintas visų bendrasavininkų arba patvirtintas Liaudies teisme, o 1991-10-14 teismo sprendimu buvo leista B. Č. atšaukti savo duotą sutikimą statyti gyvenamojo namo priestatą. Galimai vėliau atlikti statybos darbai nelaikytini teisėta statyba, sukuriančia nuosavybės teises į tokį statinį. Žemės sklype pastatyti pamatai negali būti traktuojami nei gyvenamojo namo rūsiu, nei patalpa, nei priestatu, kadangi nors pamatuose yra įrengtos angos langams, tačiau patys langai neįstatyti, o pamatai neturi jokių bendrų konstrukcijų su gyvenamuoju namu. Ieškovų neteisėti veiksmai (nelegali statyba) nesukuria jokių teisių į neteisėtai pastatytus statinius, kurie negalėjo ir šiuo metu negali būti įregistruoti nekilnojamojo turto registre.
Gyvenamo namo plotas remiantis tiek kadastro byla, tiek VĮ „Registrų centras" įregistruotais duomenimis yra 82,29 kv. m. Pačių ieškovų teikiama kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad jokių rūsio patalpų nėra numatyta, gyvenamojo namo bendras plotas yra 49,68 kv. m., pastogės patalpų bendras plotas sudaro 32,27 kv. m. Ieškovų atliktos rekonstrukcijos nelaikytinos teisėtomis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad turtas varžytinėse buvo įkainotas netinkamai.
Atsakovas, nupirkdamas iš varžytinių ieškovų turtą, jokių papildomų turtinių teisių į neteisėtus statinius neįgijo, priešingai, dėl jų atliktos savavališkos statybos turės žemės sklype esančius statinius nugriauti. Ieškovų teiginiai, jog atsakovas neva įgijo turtines teises užbaigti statybas ir įregistruoti statinius savo vardu yra visiškai nepagrįsti. Statiniai nėra nuosavybės teisių objektai ir nesukuria jokių teisių į juos, ieškovų argumentai, kad atsakovas jų sąskaita sutaupė mažiausiai apie 33 679,86 Lt, yra nepagrįsti.
Ieškovai nepagrįstai tvirtina, kad turto įkainojimas ir pardavimo kaina neatitinka realių rinkos kainų. Ieškovai nepagrįstai turto pardavimo kainą lygina su šiuo metu esančia turto vidutine rinkos verte. Nekilnojamojo turto registre nurodoma turto vertė nepatvirtina, jog turtas buvo parduotas ne tuo metu buvusiomis rinkos kainomis, kadangi Registrų centre vidutinė rinkos vertė nustatyta remiantis 2009 m. masiniu turto vertinimu ir negali būti sietina su turto pardavimo kaina 2014 m. Pagal CPK 718 str. nuostatas, pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų nustatytos turto kainos, todėl ieškovų motyvai, jog turtas buvo netinkamai įkainotas, yra deklaratyvūs ir nemotyvuoti.
Ieškovai nepagrįstai ieškinyje tvirtina, jog atsakovas yra nesąžiningas įgijėjas. Statiniai yra neįregistruoti, statybos bei rekonstrukcijos atliktos neteisėtai, byloje nėra jokių duomenų, jog turtas buvo parduotas ne tuo metu buvusiomis rinkos kainomis. Turtas priklausė V. Š. individualiai įmonei, kuri yra likviduota ir visos bankroto procedūros yra pasibaigusios. Todėl ieškovui V. Š. priteisus turtą, jis nepagrįstai praturtėtų, t.y. atgautų turtą, kurį realizavus buvo dengiami ieškovo kreditorių reikalavimai, tuo tarpu, atsakovui priteisus 6 748,15 Eur iš V. Š. individualios likviduotos įmonės, toks reikalavimas objektyviai negalėtų būti įgyvendintas, nes likvidavus įmonę, jos teisinis statusas yra pasibaigęs, įmonė kaip tokia neegzistuoja jokia teisine forma. Lėšas priteisus iš UAB „Šiauleksa", ieškovo V. Š. atsakomybė prieš kreditorius būtų visiškai pašalinta, kadangi jam grąžinus jo įmonei priklausiusį turtą, ieškovas akivaizdžiai atkurtų savo padėtį iki bankroto bylos iškėlimo, kas pagal galiojančius įstatymus bei teisės aktus yra objektyviai neįmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš teismų informacinės LITEKO sistemos matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi V. Š. individualiai įmonei buvo iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Šiauleksa“ (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). 2010m. gegužės 13d. teismo nutartimi buvo nuspręsta V. Š. individualią įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto. 2016m. liepos 7d. teismo nutartimi bankrutavusios V. Š. individualios įmonės likvidavimo procedūrų terminas pratęstas iki 2017 m. liepos 1 d.
Iš byloje esančio 2014m. kovo 17d. bankrutavusios V. Š. IĮ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą individualios įmonės savininko V. Š. asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), parduoti viešose varžytinėse kaip vieną turto vienetą, nustatyta šio turto kaina. Nepardavus turto varžytinėse, buvo nuspręsta šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto pardavimo kainos. Kreditoriai buvo nustatę pradinę turto pardavimo kainą 28 800 Lt, o 2014m. kovo 17d. nutarimu ketvirtųjų varžytinių pardavimo kainą nustatė 10 procentų mažesnę, nei buvo skelbta varžytinėse – 25900 Lt, penktųjų varžytinių kainą 10 procentų mažesnę nei buvo skelbta ketvirtosiose varžytinėse – 23300 Lt. Iš duomenų apie fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės parduodamą turtą, kurie patalpinti interneto tinklapyje, matyti, kad 2014m. balandžio 9d. bankroto administratorius paskelbė apie minėto turto varžytines. 2014m. gegužės 22d. varžytinių protokolas patvirtina, kad varžytinių metu turtas buvo parduotas už pradinę varžytinėse nurodytą kainą – 23300 Lt. 2014m. gegužės 29d. varžytinių aktu turtas buvo parduotas ir perduotas varžytinių laimėtojui S. Č..
Dėl ieškinio senaties termino
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami turto pardavimo iš varžytinių protokolą ir aktą pripažinti negaliojančiais bei taikyti restituciją. Atsakovo S. Č. atstovas prašo taikyti ieškovų reikalavimams ieškinio senatį, nes jie praleido vienerių metų terminą ieškiniui paduoti.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimus teismas nagrinėja iš esmės nustatęs, ar šis terminas nepraleistas arba, jei praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti.
CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tačiau šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Viena iš tokių išimčių yra nustatyta Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 3 dalyje (nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusi redakcija). Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Taigi ši teisės norma ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią sieja ne su momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę (išskyrus atvejį, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas), o su konkrečiu įvykiu – varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. gegužės 22d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015).
Ieškovai ieškinio senaties pradžią sieja su subjektyviu sužinojimu apie savo, jų manymu, pažeistas teises – ieškovai nurodo, kad apie įvykusias varžytines jie sužinojo tik 2015-07-01, kai R. Š. gavo S. Č. 2015-06-26 reikalavimą dėl iškeldinimo. Ieškovai teigė, kad administratorius apie varžytines paskelbė tik internetiniame puslapyje, atsakovai, būdami senyvo amžiaus ir prastos sveikatos, pastebėti skelbimą neturėjo galimybės, o administratorius jokiais kitais būdais apie įvyksiančias varžytines jiems nepranešė. Tačiau, kaip jau buvo minėta, vykdymo procesą reglamentuojančiose proceso teisės normose įtvirtinta ieškinio senatį reglamentuojanti nuostata yra specialioji norma, numatanti išimtis taikant ieškinio senatį reikalavimui pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą. Ieškovų ginčijamas turto pardavimo iš varžytinių aktas buvo pasirašytas 2014m. gegužės 29d., vadinasi ieškinio senaties termino pradžia yra varžytinių akto pasirašymo data. Pagal CPK 602 straipsnio 3 dalies reglamentavimą ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie savo pažeistą teisę, tik tuo atveju, jei buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Tačiau šiuo atveju iš varžytinių buvo parduotas ieškovo turtas, kuris bankroto byloje yra įtrauktas bendraatsakovu.
CK 131 straipsnio 2 dalis nustato, jog, teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju ieškovai, manydami, kad ieškinio senaties termino nepraleido, jo atnaujinti neprašė. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė svarbių aplinkybių, kurių pagrindu savo iniciatyva galėtų atnaujinti ieškinio senaties terminą. Priešingai, iš LITEKO sistemos duomenų teismas daro išvadą, kad ieškovams buvo žinoma, jog jų asmeninis turtas bus parduodamas. Iš 2012m. kovo 12d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo matyti (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kad ieškovas V. Š. pripažino, jog 2011 m. gruodžio 10 d. jis sužinojo apie ketinimą parduoti varžytinėse jo turtą adresu (duomenys neskelbtini), nes jo įmonės turto neužteko kreditoriniams reikalavimams padengti. 2011m. gruodžio 19d. Šiaulių apygardos teismo sprendime nurodoma (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kad ieškovė R. Š. pripažino, jog 2011 m. kovo 2 d. sužinojo apie tai, kad varžytinėse yra pardavinėjamas jos bei sutuoktinio V. Š. asmeninis turtas, nes V. Š. IĮ turto nebeužteko kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Todėl ieškovai, žinodami šias aplinkybes, turėjo pareigą patys domėtis jų turto realizavimo procesu. Nors ieškovų atstovė nurodė, kad ieškovai yra senyvi ir prastos sveikatos, kas sutrukdė jiems domėtis turto realizavimu, tačiau tiek iš paminėtų sprendimų, tiek iš byloje esančio 2016m. balandžio 7d. teismo sprendimo dėl ieškovų iškeldinimo matyti, kad ieškovai nuo pat bankroto bylos iškėlimo naudojosi teisine pagalba ir aktyviai gynė savo teises.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovai praleido vienrių metų terminą ieškiniui pareikšti ir jo atnaujinti nėra pagrindo. Kaip jau buvo minėta, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.
Dėl varžytinių teisėtumo
Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių protokolą bei aktą negaliojančiu, nes jie sudaryti pažeidžiant imperatyvias teisės normas, specialiąsias bei civilinio proceso normas, reglamentuojančias turto priverstinį realizavimą. Ieškovai nurodė, kad netinkamai varžytinių akte nurodžius sutarties dalyką, pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CK 1.80 str.), administratorius, parduodamas ieškovui priklausantį turtą už 23 300 Lt, esmingai nukrypo nuo šio turto realios rinkos kainos, kas sudaro pagrindą pripažinti varžytinių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Be to, ieškovų teigimu administratorius netinkamai informavo apie paskelbtas varžytines, kas sąlygojo mažesnį potencialių turto pirkėjų skaičių.
Šioje byloje ginčijami veiksmai, atlikti ieškovo įmonei iškėlus bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 1 straipsnio 1 dalis ir Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, kai pradėtas įmonės bankroto procesas, pirmenybę teikia Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms bankroto bylos iškėlimą, kreditinių reikalavimų pareiškimą, jų tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto ir kitas su bankrotu susijusias procedūras. Kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ (Lietuvos apeliacinio teismo 2010m. liepos 26d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-10/2010). Pareiga organizuoti turto pardavimą šio įstatymo nustatyta tvarka tenka administratoriui (ĮBĮ 31 str. 2 p.). Ginčo atveju nekilnojamas turtas buvo parduodamas iš varžytinių vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013m. balandžio 17d. nutarimu Nr. 321 patvirtintu bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašu. Kadangi įmonės savininko turtas turi patekti į bendrą bankrutuojančio (bankrutavusios) įmonės turto masę, toks turtas įvardijamas kaip bankrutuojančios įmonės turtas, todėl ir įmonės savininko turto pardavimui taikytina speciali tvarka, nustatyta ĮBĮ ir tvarkoje, o ne CPK nuostatos, kuriomis vadovaujasi ieškovai. CPK 602 straipsnis nustato turto pardavimo iš varžytinių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytinų aktų, surašytų minėtų veiksmų vykdant teismo procesinius sprendimus. Varžytinėms dėl bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo CPK normos netaikomos. Ginčo varžytinių teisėtumas gali būti vertinamas tik ĮBĮ ir tvarkos požiūriu, t.y. įvertinant, ar ginčo turtas realizuotas nepažeidžiant šių teisės aktų imperatyviųjų nuostatų. Bankroto procedūra susijusi su viešuoju interesu ir skirta maksimaliam kreditorių interesui patenkinti, kartu apsaugant ir skolininko – bankrutuojančios įmonės teises ir teisėtus interesus. Bankroto procedūra turi būti vykdoma ne tik operatyviai, bet ir griežtai laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės normų ir bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Ieškovai visų pirma nurodo, kad bankroto administratorius tinkamai neįvykdė pareigos informuoti apie paskelbtas varžytines potencialių pirkėjų. Ieškovai pateiktame dublike teigiama, kad minėto aprašo 6 p. numatyta, jog varžytynių vykdytojas gali informaciją apie varžytynes papildomai paskelbti ir kitose interneto svetainėse, taip pat periodiniuose ar kituose leidiniuose. Aprašo 7 p. nustatyta, kad informacija apie varžytynes turi būti paskelbta CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė, skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto (CK 706 str. 2 d.), o ieškovai, nežinodami apie varžytynes, neturėjo galimybės patys tuo pasirūpinti.
Minėto aprašo 6 punkte nurodyta (nuo 2013-04-17 galiojusi redakcija), kad varžytynių vykdytojas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki Lietuvos Respublikos CPK 706 straipsnio 1 dalyje nurodytų terminų varžytynėms paskelbti pradžios elektroniniu būdu per Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinės sistemos interneto sąsają, kai varžytynių vykdytojui yra suteiktas prieigos prie ĮRBIS prisijungimo vardas ir slaptažodis, arba raštu, kai prisijungimo kodai nėra suteikti arba laikinai nėra galimybės pateikti duomenis per ĮRBIS interneto sąsają, perduoda Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos Aprašo 8 punkte nurodytus duomenis. Šiuos duomenis Departamentas skelbia savo interneto svetainėje. Varžytynių vykdytojas gali informaciją apie varžytynes papildomai paskelbti ir kitose interneto svetainėse, taip pat periodiniuose ar kituose leidiniuose. Aprašo 7 punktas numatė, kad informacija apie varžytynes turi būti paskelbta Lietuvos Respublikos CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad apie varžytines administratorius paskelbė specialioje interneto svetainėje (aprašo 6 p.). Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad varžytinių metu galiojusio aprašo 6 punktas nenumatė privalomo informavimo apie vykdomas varžytines visuomenės informavimo priemonėse, administratorius turėjo teisę, bet ne pareigą pasinaudoti papildomais būdais paskelbti apie vykdomas varžytines. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad dažnai dėl riboto bankrutuojančios įmonės biudžeto papildomas informacijos paskelbimas viešose visuomenės informavimo priemonėse yra finansiškai netikslingas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013m. balandžio 24d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1598/2013). Todėl bankroto administratorius šiuo atveju realizuodamas turtą galiojančios jo realizavimo tvarkos nepažeidė.
Ieškovai ieškinį grindžia argumentais, jog parduodant turtą adresu (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius nepagrįstai nenurodė, jog kartu yra parduodamas priestatas bei rūsys. Ieškovai pripažįsta, jog turto pardavimo metu šie statiniai buvo neįteisinti, tačiau teigia, kad turtą įsigijęs S. Č. turi galimybę juos arba įteisinti, arba nusigriauti ir gauti naudą statybinių medžiagų forma.
Iš 2011-04-29 skelbimo apie varžytines matyti, kad bankroto administratorius, pranešdamas apie parduodamą turtą adresu (duomenys neskelbtini), nenurodė priestato ir rūsio patalpų. Bankroto administratorius vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis ir pranešime išvardijo teisiškai registruotą turtą. Atsakovo S. Č. nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai patvirtina, kad šiuo adresu ieškovo V. Š. pastatytas priestatas ir rūsys šiuo metu gali būti vertinami tik kaip neteisėtai pastatyti statiniai. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo pateikti įrodymai. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Architektūros ir urbanistikos valdybos 1990-01-03 raštu buvo nustatyta, kad patikrinus gyvenamojo namo priestato (duomenys neskelbtini) statybą, V. Š. statomo priestato dalies pamatų gabaritai yra 1,60 metro padidinti, pagal paruoštą projektą minėto priestato ilgis — 15,60 m, o patikrinus atliktų pamatų yra 17,20 m. Šiaulių miesto valdybos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 1990-10-10 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad bus galima ruošti projektinius pasiūlymus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priestato statymui, kai bus pateiktas žemės sklypo tarp bendrasavininku naudojimo planas — projektas, kuris būtu pripažintas visų bendrasavininkų arba patvirtintas Liaudies teisme. Iš Šiaulių miesto teismo 1991-10-14 sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu bendrasavininkei B. Č. buvo leista atšaukti savo duotą sutikimą statyti savo gyvenamojo namo priestatą. Byloje nėra jokių duomenų apie leidimą statyti rūsį. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovai įrodinėjo, kad statiniai yra pastatyti teisėtai ir atsakovas S. Č. turi galimybę juos įteisinti, tačiau nepateikė įrodymų, kurie paneigtų aplinkybes dėl priestato bei rūsio teisėtumo. Ieškovų teiginiai, jog naujas turto savininkas turi galimybę juos įteisinti, yra pagrįsti prielaidomis, o ne įrodymais, yra deklaratyvūs, bet to, neteisėtai pastatytų statinių įteisinimas visų pirma yra susijęs su finansiniais nuostoliais.
Aprašo 24 punktas numatė, kad įmonės turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Pažymėtina, kad statiniai – priestatas ir rūsys – yra nesuformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai (CK 4.253 straipsnis). Nors, kaip teigia ieškovai, statinių kadastro duomenys užfiksuoti, statinių teisinis statusas neįregistruotas, ieškovo nuosavybės teisės į statinius neįregistruotos. CK 4.48 straipsnyje nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo; perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
Kadangi byloje nėra įrodymų apie priestato bei rūsio teisinę registraciją, pagal byloje esančius įrodymus šie statiniai pastatyti neteisėtai, tokie turto objektai negali būti parduodami kaip statiniai kartu su kitu nekilnojamuoju turtu varžytinėse. Todėl bankroto administratorius pagrįstai šių statinių neįtraukė į pardavinėjamo nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), kaip vieno turto vieneto sąrašą. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad šis turtas gali būti pardavinėjamas atskirai. Ieškovai nurodė, kad atsakovas S. Č. turi galimybę šiuos statinius išardyti ir praturtėti gautų statybinių medžiagų sąskaita. Tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovo S. Č. atstovas nurodė, kad atsakovas neprieštarauja, kad tą padarytų patys ieškovai. Įvertinus išdėstytus įrodymus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog bankroto administratorius nepragrįstai priestato bei rūsio neįtraukė į pardavinėjamo turto sąrašą, o dėl šios priežasties atsakovas praturtėjo.
Ieškovai nurodo, kad parduodant turtą adresu (duomenys neskelbtini), neteisingai buvo nustatyta parduodamo turto kaina, nes neįvertinta, kad kartu su nekilnojamuoju turtu buvo parduoti priestatas bei rūsys. Tokie ieškovų argumentai nepagrįsti visų pirma dėl aukščiau išdėstytų motyvų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas V. Š., kaip įmonės bei parduodamo turto savininkas, neginčijo 2014m. kovo 17d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl parduodamos turto kainos.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą tvirtinti bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainą turi teisę tik kreditorių susirinkimas. Todėl varžytynių turto pradinės kainos nustatymo teisė įstatymo imperatyviai suteikta kreditorių susirinkimui. Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatą kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti skundžiamas teismui. Todėl kreditorių susirinkimo patvirtinta parduodamo iš varžytynių turto kaina, kuri nebuvo nuginčyta teisme, varžytynių organizatoriui - bankroto administratoriui - yra privaloma. Ieškovas V. Š. neskundė 2014m. kovo 17d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl parduodamos turto kainos, nors iš teismų praktikos matyti, kad parduodamo turto savininkai šia teise naudojasi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017m. vasario 28d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-512-157/2017). Kadangi turto pardavimo kaina buvo nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimu, vykdydamas turto varžytines bankroto administratorius pagrįstai ja vadovavosi.
Ieškovai prašo panaikinti varžytinių protokolą bei aktą kaip pažeidžiančius imperatyviąsias teisės normas (CK 1. 80 straipsnis). ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta turto pardavimo ir perdavimo tvarka, pagal kurią parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, – parduodamas jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas. Įvertinus bylos aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ieškovo turto pardavimo iš varžytinių protokolą bei aktą CK 1. 80 straipsnio pagrindu. Atmetus ieškovų reikalavimus dėl varžytinių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiu, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti ir ieškovų reikalavimą dėl restitucijos taikymo. Pažymėtina, kad kiti šalių nurodyti argumentai neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovų ieškinį, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos ieškovams neatlygintinos ir nepriteistinos. Atsakovė bankrutavusi V. Š. IĮ pateikė teismui įrodymus, kad byloje patyrė 1 031,31 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš ieškovų. Teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovės bankrutavusi V. Š. IĮ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovų.
Atsakovas S. Č. prašo priteisti 2 611,87 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 511, 87 Eur išlaidos už procesinių dokumentų rengimą ir 1 100 Eur už pasirengimą, vykimą ir atstovavimą atsakovą teismo posėdžiuose. Rekomendacijų 8.19. punkte nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą rekomenduojamas taikyti maksimalus užmokesčio dydis – 0,1. Nagrinėjamoje byloje vyko 4 teismo posėdžiai, viso apie 5 val. Teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, Rekomendacijose nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovui S. Č. iš ieškovų priteistina 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovė UAB „Šiauleksa“ procesiniuose dokumentuose prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų, nurodydamas, kad išlaidų sumą ir dydį patvirtinančius įrodymus pateiks vėliau, tačiau atsakovė į bylą nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Byloje patirtos 5,67 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovų valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-268 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškovų V. Š., R. Š. ieškinį atsakovams V. Š. bankrutuojančiai individualiai įmonei, uždarajai akcinei bendrovei ,,Šiauleksa‘‘, S. Č. dėl turto pardavimo iš varžytinių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo atmesti.
Priteisti iš ieškovų R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. Š. IĮ, įmonės kodas, 175866384, 1 031,31 Eur (tūkstantį trisdešimt vieną eurą 31ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovų R. Š. ir V. Š. atsakovui S. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 900,00 Eur (tūkstantį devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovų R. Š. ir V. Š. 5,67 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, gavėjo kodas 188659752, gavėjo sąskaitos Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis „Bylinėjimosi išlaidos“.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.