Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-354-459/2016, kuria atmestas pareiškėjo A. L. skundas dėl atsakovės A. L. bankrutuojančios individualios įmonės 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, suinteresuoti asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Balastas“, akcinė bendrovė DNB bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka sprendžiama, ar A. L. IĮ bankroto bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė patenkinti šios bendrovės savininko skundą dėl 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 3 darbotvarkės klausimu panaikinimo. Pažymima, kad apeliacinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartyje pranešė dalyvaujantiems šioje byloje asmenims apie ketinimą peržengti atskirojo skundo ribas ir pasisakyti atskirajame skunde nekeliamais teisės klausimais, t. y. dėl bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko procesinių bei materialinių teisių apsaugos, o taip pat dėl šiam asmeniui bei trečiajam asmeniui bendrosios nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos nustatymo (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Prieš pradėdamas nagrinėti šį skundą teismas pirmiausiai pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus tai atlikdami teismai turi remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Pažymėtina ir kita šioje byloje aktuali teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo, nutarimų priėmimo tvarkos, nes dėl šių procedūrų pažeidimo gali būti priimti neteisėti nutarimai. Tik nustatęs esminius procedūrų pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad šie prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, – teismas panaikina tokius nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012 etc.).Šios apeliacinės bylos aplinkybių kontekste taip pat yra svarbu paminėti, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Taigi apelianto A. L. skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinamas vadovaujantis šiomis įstatymo, teismų praktikos nuostatomis bei nagrinėjamos bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, pirmiausia pažymi tai, kad atsakovės A. L. BIĮ bankroto administratorė UAB „Verslo valdymo centras“ 2016 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimui 3-uoju darbotvarkės punktu pateikė spręsti klausimą ,,Dėl A. L. buto dalies pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo“ (protokolas Nr. 4). Iš minėto protokolo matyti, kad svarstydamas šį klausimą susirinkimas nustatė, jog įmonės savininkui A. L. priklausanti buto dalis buvo vertinta agentūroje Vestus Group, UAB; nors A. L. informavo bankroto administratorių apie buto remontą ir jo ploto padidėjimą, nauja inventorinė byla nėra paruošta ir VĮ Registrų centre nėra atlikti pakeitimai. Susirinkimas taip pat nustatė, kad butas lygomis dalimis priklauso A. L. ir jo motinai M. L., kad turto vertintojas nustatė, jog viso buto kaina yra 49 000 Eur, A. L. buto dalies kaina – 24 500 Eur; kad bankroto administratorė siūlo parduoti A. L. buto dalį per varžytynes, nustatyti pradinę pardavimo kainą pirmoms varžytynėms 25 000 Eur, antroms varžytynėms 22 500 Eur; kad kreditoriaus AB DNB banko atstovė J. M. siūlė bankui įkeistą turtą – visą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), parduoti kaip vienetą skelbiant varžytynes nustatytomis kainomis: pirmųjų varžytynių kaina – 49 000 Eur, o joms neįvykus skelbti antras su pardavimo kaina 44 000 Eur. Susirinkimas priėmė nutarimą pagal AB DNB banko pateiktą pasiūlymą („už“ – 58 131,19 Eur balsų, tai yra 76,28 procentai visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos). Už bankroto administratorės, o ne už AB DNB banko pasiūlymą balsavo 17 481,64 EUR balsų (22,94 procentų visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų) turinčios kreditorės UAB ,,Balastas“ bankroto administratorė UAB ,,Avere“.Pagal duomenis, esančius nagrinėjamoje byloje, o taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO, hipotekinio kreditoriaus AB DNB banko skolininkas yra ne atsakovė A. L. BIĮ, bet pats jo savininkas A. L. ir jo sutuoktinė, o jo motina M. L. – nėra nei šios įmonės savininkė, nei skolininkė, ji – bendrąja nuosavybės teise kartu su sūnumi valdomą nekilnojamąjį turtą (butą) yra įkeitusi pastarojo – bankrutuojančios įmonės savininko, kreditoriui AB DNB bankui, užtikrindama sūnaus paskolinės prievolės įvykdymą (svetimo turto hipoteka). Pabrėžtina tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovui A. L. priklausanti dalis būtų atidalinta iš šio bendrąja nuosavybės teise valdomo turto, ar nustatyta naudojimosi juo tvarka (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu, kaip yra žinoma, vadovaujantis CK 4.195 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia skolos išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto ypatumus, toks įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas kreditoriui nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos, o iš tokio turto priverstinai gali būti išieškoma tik pagal CK 4.192 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintame Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos apraše bei CPK 587 straipsnio 10 punkte nustatytą tvarką. Taigi pirmosios instancijos teismas, išsprendęs klausimą dėl skundžiamo A. L. BIĮ bankroto byloje priimto kreditorių susirinkimo sprendimo, kuriame pirmiau paminėtu būdu nuspręsta taip pat ir dėl M. L. bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, tačiau neįtraukęs dalyvauti šioje byloje pačios M. L. – priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas esant absoliučiam jo negaliojimo pagrindui (329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Apeliacinis teismas sprendžia, kad yra tikslinga atkreipti pirmosios instancijos teismo dėmesį į kai kuriuos kitus klausimus, kurie yra aktualūs nagrinėjant klausimus, susijusius su išieškojimu iš individualios įmonės savininko turto ĮBĮ aštuntajame skirsnyje nustatyta tvarka.Aiškinant ir taikant ĮBĮ normas individualių įmonių bankroto bylose teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, 6.245 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, kokiu yra personalinė įmonė, savo prievolėms įvykdyti neužtenka šio asmens turto, už jo prievoles savo turtu subsidiariai atsako juridinio asmens dalyvis, kuriuo individualios įmonės atveju, kaip žinia, laikomas jos savininkas (CK 2.45 straipsnis); kad pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo ir jeigu įmonė neturi turto, ar jo nepakanka teismo, administravimo išlaidoms apmokėti, kreditorių reikalavimams tenkinti; kad įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka parduodamas, be kita ko, ir bankrutuojančios / bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis, CPK VI dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimas Nr. 1074 su vėlesniais pakeitimais).Teismas sprendžia, kad yra svarbu ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-400/2012) pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; kt.). Šis teismas nurodė, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, – gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Taigi individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Ir tik tuo atveju, jeigu tokia aplinkybė įrodyta, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, kad dalyvauti bankroto byloje atsakove būtų įtraukta ir įmonės savininko A. L. sutuoktinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-798-157/2016 etc.).Taigi teismas, panaikinęs skundžiamą teismo nutartį nustačius absoliutų jos negaliojimo pagrindą (329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), šią bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.