Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. individualios įmonės savininko A. L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo atmestas, civilinėje byloje Nr. B2-726-459/2015 pagal pareiškėjo A. L. bankrutuojančios individualios įmonės atstovo skundą dėl 2015 m. balandžio 3 d. A. L. bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 str.). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ši teisė įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, - kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimų sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nustatė, kad nagrinėjamu atveju jokių procedūrinių pažeidimų nenustatyta, o tai reiškia, kad ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad kreditorių susirinkimas nepritarė A. L. bankrutuojančios IĮ savininko siūlymui atidėti įmonės likvidavimo procesą vienam mėnesiui, nes yra gautas įmonės savininko pageidavimas sudaryti taikos sutartį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditorių susirinkimas nagrinėtu klausimu nepriėmė jokio nutarimo, todėl nėra nagrinėjimo dalyko. Apeliantas su tokia teismo pozicija nesutinka ir prašo apeliacinės instancijos teismą įpareigoti kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo ir likvidavimo procedūros atidėjimo vieno mėnesio terminui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad apelianto prašymas yra nepagrįstas.

Vienas iš kreditorių autonomijos principo išraiškos būdų yra kreditorių teisė priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo (ĮBĮ 23 straipsnio 12 punktas). Taikos sutartis yra specifinė sutarčių rūšis, sudaroma proceso šalių iniciatyva civiliniame procese įgyvendinant dispozityvumo principą, kai procesas baigiasi šalių iniciatyva. Taikos sutarties sudarymo galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai įmonei skolininkei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes atkurti skolininko mokumą bei pajėgumą vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams. Galimybė sudaryti taikos sutartį numatyta ĮBĮ 28 straipsnyje. Šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje taikos sutartis apibrėžiama kaip kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Kasacinis teismas konstatavo, kad kreditorių nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo gali būti priimamas paprasta balsų dauguma vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Kreditorių susirinkimo nutarimas sudaryti taikos sutartį išreiškia kreditorių iniciatyvą arba pritarimą anksčiau išreikštai iniciatyvai dėl taikos sutarties sudarymo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. balandžio 3 d. vykusiame kreditorių susirinkime septintuoju darbotvarkės klausimu kreditoriai svarstė likvidavimo dėl bankroto procedūros atidėjimo vienam mėnesiui klausimą, nes buvo gautas savininko pageidavimas sudaryti taikos sutartį. Iš byloje esančio balsavimo protokolo matyti, kad „Už“ balsavo 23,09 proc. visų kreditorių, o „Prieš“ balsavo 76,91 procentas visų kreditorių, todėl nutarimas buvo nepriimtas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra skundo objekto, nes nutarimas nebuvo priimtas. Akivaizdu, kad svarstytu klausimu kreditoriai balsų dauguma jam nepritarė, nes priešingu atveju, jeigu kreditoriai būtų balsavę „Už“ tai nutarimas būtų buvęs priimtas ir likvidavimo procedūra atidėta vienam mėnesiui. Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog nėra nagrinėjimo dalyko, t. y. svarstytino klausimo, tačiau nagrinėjamu klausimu priėmė pagrįstą nutartį ir pareiškėjo skundą atmetė, nesant teisinio pagrindo kreditorių priversti sudaryti taikos sutartį.

Taikos sutartis yra viena iš sutarčių rūšių, todėl jai taikomos ne tik specialiosios ĮBĮ numatytos nuostatos, bet ir civiliniame kodekse nustatyti bendrieji sutarčių sudarymo principai, tame tarpe ir sutarties laisvės principas, kuris draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2dalis).Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankrutuojančios A. L. individualios įmonės bankroto administratoriaus atskirajame skunde nurodytais motyvais, kad nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti kreditorių AB DNB banką sudaryti taikos sutartį. Iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų apie gaunamą atlyginimą, objektyviai nėra pagrindo išvadai, kad IĮ savininkas A. L. turi pakankamai lėšų ir galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Su pareiškėjo siūlymu sudaryti taikos sutartį sutiko tik kreditorius BUAB „Balastas“, kurio finansinis reikalavimas A. L. IĮ bankroto byloje sudaro 17 481,64 Eur. Tuo tarpu kito kreditoriaus AB DNB banko finansinis reikalavimas sudaro 58 131,19 Eur ir šis kreditorius nesutiko tartis dėl taikos sutarties sudarymo, nes kaip nurodė savo 2015 m. balandžio 1 d. rašte, siųstam A. L. atstovaujančiam advokatui, nėra galimybės su A. L. sudaryti naują Kreditavimo sutartį, nes jo siūlomas įkeisti žemės sklypas, kaip ir kitas bankui įkeistas turtas, yra areštuoti kitų kreditorių (b. l. 27). A. L. pateikta pažyma apie gaunamą darbo užmokestį, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad jo gaunamų lėšų pakaktų atsiskaityti su visais kreditoriais (b. l. 29). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nuo kreditorių susirinkimo, kuris vyko 2015 m. balandžio 3 d., iki šios nutarties priėmimo praėjo daugiau kaip pusę metų, bet iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad iki šiol bankrutuojanti įmonė nėra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o taip pat nėra ir sudaryta taikos sutartis, kas objektyviai leidžia daryti išvadą, kad apelianto skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Iš šių aplinkybių visumos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.