- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-205/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00090-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- K. U., Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus
- Civilinis ieškovas
- UAB XXXXX
- Advokatai
- Virginija Balčiūnienė, Natalija Filipova
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. U., Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir civilinio ieškovo UAB XXXXX apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl išeitinės išmokos N. K., dėl draudimo įmokų mokėjimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl išeitinės išmokos N. K., dėl draudimo įmokų mokėjimo) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, po to visiško sudėjimo būdu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar gydymusi.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas penktadalis nuo 497 166,38 Lt vertės K. U. priklausančio turto, tai sudaro 99 433 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. U. nuteistas už tai, kad nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 būdamas UAB XXXXX (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tai yra būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB XXXXX turtą, pagal Lietuvos Respublikos 1994-07-05 Akcinių bendrovių įstatymą Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės ūkinę veiklą, pagal 2001-03-01 UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.22 punktą turėdamas pareigą siekti geresnių rezultatų bendrovės veikloje, vykdydamas tarnybines pareigas, tyčia, siekdamas turtinės naudos ir sąmoningai pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 3 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, t. y. privalėdamas tarnybą grįsti įstatymų viršenybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, neteisėtai, viršydamas savo įgaliojimus – negavęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sutikimo ir tuo pažeisdamas 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 34 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad Valdyba renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlyginimą, kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas, 2001-05-08 savo įsakymu pasididino savo tarnybinio atlyginimo koeficientą nuo 3,0 iki 4,6 (t. y. atlyginimas padidėjo nuo 3575,22 Lt iki 5485,00 Lt), o vėliau, t. y. 2010-01-15 savo įsakymu atlyginimą pasididino 2 kartus nuo 5482 Lt iki 10879 Lt, dėl to jam nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 buvo apskaičiuotas 265884,57 Lt didesnis atlyginimas (išmokėtas 184278,14 Lt didesnis atlyginimas) ir nuo šios sumos buvo sumokėtos įmokos į garantinį fondą 416,02 Lt bei įmokos Sodrai 81972,23 Lt, tokiu būdu, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai pasisavino didelės vertės UAB XXXXX” turtą 265 884,57 Lt sumą bei neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB XXXXX” turtą 82 388,25 Lt sumą, tuo visumoje padarydamas UAB XXXXX didelę – 348 272,82 Lt dydžio turtinę žalą.
Be to, nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 būdamas UAB XXXXX (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tai yra būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB XXXXX turtą, pagal Lietuvos Respublikos 1994-07-05 Akcinių bendrovių įstatymą Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės ūkinę veiklą, pagal 2001-03-01 UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.22 punktą turėdamas pareigą siekti geresnių rezultatų bendrovės veikloje, vykdydamas tarnybines pareigas, tyčia, siekdamas turtinės naudos ir sąmoningai pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 3 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, t.y. privalėdamas tarnybą grįsti įstatymų viršenybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, 2009 metais esant bendrovės XXXXX nuostoliui 2195992 Lt, o 2010 metais – 320069 Lt, neteisėtai, pažeisdamas 2001-08-02 Vilniaus m., sav. valdybos sprendimą Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“, pagal kurį UAB XXXXX direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininko pareiginė alga galėtų būti 2000-4000 Lt (iki 150 ir daugiau darbuotojų, iki 10 mln. litų apyvarta), 2010-01-15 įsakymu Nr.P1-3 UAB XXXXX direktoriaus pavaduotojui V. R. padidino darbo užmokesčio koeficientą iki 4,4 (atlyginimas padidėjo nuo 4400 Lt iki 10406 Lt), 2010-01-15 įsakymu Nr. DI-3 UAB XXXXX vyr. finansininkei N. K. padidino darbo užmokesčio koeficientą iki 4,1 (atlyginimas padidėjo nuo 4300 Lt iki 9696 Lt), dėl to UAB XXXXX direktoriaus pavaduotojui V. R. ir vyr. finansininkei N. K. visumoje nuo 2010-01-01 iki 2010-07-31 buvo apskaičiuotas 77405,23 Lt (43273,94+34131,29) didesnis atlyginimas bei nuo šios sumos buvo sumokėtos įmokos į garantinį fondą 77,40 Lt (43,27+34,13) bei įmokos Sodrai 23980,15 Lt (13406,27+10573,88), dėl to bendrovė XXXXX patyrė 101 462,78 Lt nuostolį;
2010-05-05 įsakymu Nr. P1-20 ,,Dėl atleidimo iš darbo ir reikalų perdavimo“ nurodė išmokėti UAB XXXXX vyr. finansininkei N. K. neišmokėtą darbo užmokestį (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį), 4 (keturių) mėnesių 2010 m. I ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2008-02-13 – 2010-05-14 darbo laikotarpį - 36,44 darbo dienas, po ko N. K. 2010 m. gegužės mėn. buvo apskaičiuota 23 231,90 Lt didesnė išeitinė išmoka bei nuo šios sumos buvo sumokėtos įmokos į garantinį fondą 23,23 Lt bei įmokos Sodrai 7197,24 Lt, dėl to bendrovė XXXXX patyrė 30 452,37 Lt nuostolį;
jis, nevėliau, kaip 2009 metų rugsėjo 22 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, neteisėtai nurodė UAB XXXXX vyr. finansininkei N. K. iš UAB XXXXX lėšų, pagal 2002-11-29 jo, t. y. K. U., sudarytos su UAB „Commercial Union Lietuva Gyvybės draudimas“ savo gyvybės kaupiamąją draudimo sutartį, kiekvieną mėnesį sumokėti draudimo įmokas pagal Gyvybės draudimo liudijimą Nr. 66BI bendrovei ,,Aviva Lietuva, UAGDPB“ už jį, t. y. K. U., neatskaitant iš jo atlyginimo, nors pats draudėjas yra K. U., o ne bendrovė XXXXX, o Gyvybės draudimo liudijime Nr. 66BI numatytas naudos gavėjas A. – D. U. ir papildomas naudos gavėjas G. U., o ne bendrovė XXXXX, po ko UAB XXXXX buhalterė M. S. iš bendrovės XXXXX AB SEB bei AB Swedbank bankuose esančių sąskaitų bendrovei ,,Aviva Lietuva, UAGDPB“ 2009-09-22 pervedė 1429,96 Lt, 2009-10-15 pervedė 1429,96 Lt, 2009-11-19 pervedė 1504,63 Lt, 2009-12-22 pervedė 2081,45 Lt, 2010-01-25 pervedė 1504,63 Lt, 2010-02-26 pervedė 1504,63 Lt, 2010-03-25 pervedė 1504,63 Lt, 2010-04-21 pervedė 1504,63 Lt, 2010-05-12 pervedė 1504,63 Lt, 2010-06-04 pervedė 1504, 63 Lt ir 2010-07-07 pervedė 1504,63 Lt, taip visumoje laikotarpiu nuo 2009-09-22 iki 2010-07-07 bendrovei ,,Aviva Lietuva, UAGDPB“ už K. U. pagal minėtą draudimo sutartį buvo apmokėtos draudimo įmokos 16 978,41 Lt sumai, dėl ko UAB XXXXX patyrė 16 978,41 Lt nuostolį, tokiu būdu jis, siekdamas turtinės naudos, laikotarpiu nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB XXXXX 148 893,56 Lt sumos turtą, tuo visumoje padarydamas UAB XXXXX didelę – 148 893,56 Lt dydžio turtinę žalą.
Skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalintos K. U. inkriminuotos veikos:
kad K. U. nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 būdamas UAB XXXXX (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tai yra būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB XXXXX turtą, pagal Lietuvos Respublikos 1994-07-05 Akcinių bendrovių įstatymą Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės ūkinę veiklą, pagal 2001-03-01 UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.22 punktą turėdamas pareigą siekti geresnių rezultatų bendrovės veikloje, vykdydamas tarnybines pareigas, 2005-07-21 UAB XXXXX vardu iš R. U. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) už 11 900,00 Lt ir PVM 2142,00 Lt, iš viso 14042,00 Lt įsigijo automobilį Toyota Camry (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nors 2010-10-27 viešosios įstaigos ,,Emprekis“ pažymoje Nr.10-55 nurodyta, kad Toyota Camry, 1992 metų laidos, vidutinė rinkos vertė Lietuvoje 2005 metų liepos mėnesį buvo 8700,00 Lt, dėl to UAB XXXXX patyrė 5342,00 Lt (14042,00 Lt ir 8700,00 Lt sumų skirtumas) nuostolį;
2008-11-26 UAB XXXXX vardu iš R. U. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) už 20170,00 Lt ir PVM 3630,60 Lt, iš viso už 23800,60 Lt įsigijo automobilį Mersedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nors 2010-10-27 viešosios įstaigos ,,Emprekis“ pažymoje Nr. 10-56 nurodyta, kad automobilio Mersedes Benz 609, 1993 metų laidos, vidutinė rinkos vertė Lietuvoje 2008 metų lapkričio mėnesį buvo 13600,00 Lt, dėl to bendrovė patyrė 10200,60 Lt (23800,00 Lt ir 13600,00 Lt sumų skirtumas) nuostolį;
2010-04-16, neturėdamas Vilniaus miesto savivaldybės raštiško sutikimo, pažeisdamas 2010-03-25 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo“, kuriame nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB XXXXX gali organizuoti pirkimus ir sudaryti sandorius, tik gavus akcininkės – Vilniaus miesto savivaldybės ar jos įgalioto asmens išankstinį raštišką sutikimą, 2010-04-16 VŠĮ A. Š. kalbų mokyklos XXXXX pagal 2010-04-14 sąskaitą SAK 2010042 neteisėtai nurodė vyr. finansininkei N. K. apmokėti 4010,00 Lt už anglų kalbos kursus, dėl to bendrovė XXXXX patyrė 4010,00 Lt nuostolį;
2010 metų sausio mėnesį neteisėtai nurodė UAB XXXXX apskaitininkei M. K. neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas jam, K. U., nuosavybės teise priklausantiems butams Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors pagal UAB XXXXX 2002-03-21 d. įstatų 11 p. pagrindinės bendrovės ūkinės veiklos tikslas–eksploatuoti ir prižiūrėti gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpas, bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą ir konstrukcijas, atlikti profilaktinio remonto ir remonto darbus, 2008-12-01 iki 2010-08-01 turėjo būti apskaičiuoti ir sumokėti 602,03 Lt mokesčiai už komunalines paslaugas butui (duomenys neskelbtini), bei 338,12 Lt butui (duomenys neskelbtini), kurie nebuvo apskaičiuoti ir sumokėti, dėl to UAB XXXXX nuo 2008-12-01 iki 2010-08-01 patyrė 940,15 Lt nuostolį.
Apeliaciniame skunde skyriaus prokurorė nesutinka su teismo išvados, kad nuteistojo K. U. veiksmai, UAB „XXXXX” įsigyjant automobilį Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 140042,00 Lt bei automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 23800,60 Lt, nebuvo nusikalstami.
Prokurorė nurodo, jog Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad vertintojo ataskaitoje privalo būti pateiktas vertinamo turto aprašymas, 9 punkte nurodyta, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti atsižvelgta į aplinkybes ir sąlygas, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui. UAB „Delfa” pateiktoje kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje ir pažymoje abiejų automobilių techninė būklė bei individualus nusidėvėjimas nėra aprašytas. Prokurorė abejoja, ar automobilių įvertinimo procese galėjo būti priimta teisinga išvada vertintojui nežinant automobilio techninės būklės, juo labiau, kad 1999-04-25 Nr. VIII-1202 turto vertinimo metodikoje, kuria remiasi ir UAB Delfa”, 29 straipsnyje nurodyta, kad turto vertintojas turi pasižymėti visas nepanašias (skirtingas) vertinamo ir palyginamojo objektų savybes (patikslinimus). UAB „Delfa” išvadose apskaičiuojant automobilių rinkos vertę yra naudojamas lyginamasis metodas, todėl abiejų automobilių individualios techninės būklės nustatymas yra vienas svarbiausių veiksnių teisingai įvertinant automobilių rinkos vertę. UAB „Delfa” konsultacinėje išvadoje dėl Toyota Camry automobilio nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pirkimo metu automobilio Toyota Camry techninė būklė galimai buvo labai prasta. Iš liudytojo P. R. parodymų matyti, jog automobilis Toyota buvo ne naujas, daužtas, surūdijęs, labai prastas, remontuojamas. Prokurorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-06-28 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, kurioje nurodyta, kad proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o jų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas, nei specialisto išvada. Toks dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada.
Todėl prokurorės nuomone, UAB „Delfa” kilnojamojo turto vertinimo pažyma ir ataskaita negali būti pripažintos įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino VšĮ „Emprekis” pažymų Nr. 10-55 ir Nr. 10-56 (t. 1, b. 1. 58, 62). UAB „Delfa” ir VšĮ „Emprekis” nustatė skirtingą automobilių rinkos vertę. Esant prieštaraujančio turinio dokumentams, teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turėjo išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006). Tačiau teismas K. U. veiksmus vertino tik pagal jo užsakytas UAB „Delfa” kilnojamojo turto vertinimo pažymą ir ataskaitą, nemotyvuodamas, kodėl atmetė VŠĮ „Emprekis” pažymas.
Toliau prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, jog esančio žinioje ar patikėto turto perleidimo neteisėtumas gali pasireikšti ne tik pažeidžiant konkrečius, turto patikėjimą reglamentuojančius norminius aktus, tačiau ir fiduciarines pareigas, kurias K. U., kaip vadovas, turėjo UAB XXXXX atžvilgiu. Šios pareigos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje. Turto iššvaistymas yra tada, kai turtas nėra pasisavinamas, tačiau su juo atliekami nenaudingi, net žalingi nukentėjusiajam (turto savininkui) veiksmai. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog juridinio asmens valdymo organo nario pareiga yra sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010). Minėtos pareigos išplaukia ir iš CK 1.5 straipsnio, kuriame įtvirtinti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai. Prokurorės nuomone, teismas neteisingai įvertino turto iššvaistymo būtinąjį požymį – patikėto ar esančio žinioje turto perleidimo neteisėtumą. Skundžiamame nuosprendyje įvertinta tik ta aplinkybė, kad sutarties su kalbų mokykla XXXXX sudarymo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo”, reglamentuojantis pirkimų organizavimo ir sandorių sudarymo tvarką, nebuvo priimtas. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad sudarant nenaudingus sandorius pažeidžiami ne tik konkretūs norminiai aktai, tačiau ir fiduciarinės pareigos veikti protingai, sąžiningai ir teisingai. Teismo išvada, jog kalbos kursų reikalingumas baudžiamosios atsakomybės prasme neturi teisinės reikšmės, prokurorės nuomone, taip pat nėra pagrįsta, kadangi iššvaistymo objektyvioji pusė gali pasireikšti ir asmens patikėto turto sumažėjimu atliekant jam nenaudingus sandorius savo ar trečiųjų asmenų naudai. Nagrinėjamu atveju sandoris dėl anglų kalbos kursų UAB XXXXX buvo nenaudingas, naudą gavo trečiasis asmuo – finansininkė N. K.. K. U. pažeidė fiduciarines pareigas, nes tinkamai neatstovavo UAB XXXXX, sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius, dėl kurių sumažėjo UAB XXXXX aktyvas, akivaizdžiai nesielgė su šio juridinio asmens turtu apdairiai, sąžiningai ir protingai, todėl padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka ir su teismo išvada, jog K. U. nusikaltimo nepadarė ir dėl to, kad 2010 m. sausio mėnesį neteisėtai nurodė UAB „XXXXX” apskaitininkei M. K. neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas jam nuosavybės teise priklausantiems butams, nes tai yra civilinio pobūdžio ginčas. Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų matyti, kad K. U., būdamas UAB „XXXXX” direktorius siekdamas asmeninės naudos, piktnaudžiavo savo pareigomis bei davė valinius nurodymus savo pavaldiniams neskaičiuoti mokesčių jam nuosavybės teise priklausantiems butams, taip veikdamas priešingai įmonės interesams bei švaistydamas jos turtą, kuris buvojo žinioje. Jo kaltė dėl šių aplinkybių yra įrodyta paties K. U. parodymais, liudytojos M. K. parodymais, kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Kadangi K. U. tinkamai neatstovavo UAB XXXXX, nurodydamas įmonės darbuotojams atlikti veiksmus nenaudingus įmonei (dėl šių veiksmų įmonė patyrė 940,15 Lt nuostolį), dėl kurių sumažėjo UAB XXXXX aktyvas, akivaizdžiai nesielgė su šio juridinio asmens turtu apdairiai, sąžiningai ir protingai, teismas, pašalindamas šias aplinkybes iš kaltinimo, netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstas išvadas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokurorė prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. U. išteisintas dėl aplinkybių UAB XXXXX įsigyjant automobilį Toyota Camry bei automobilį Mercedes Benz, dėl UAB XXXXX darbuotojams organizuojant anglų kalbos kursus ir dėl nurodymų neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas K. U. nuosavybės teise priklausantiems butams ir priimti naują nuosprendį – K. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje (dėl K. U. atlyginimo padidinimo) ir nuteisti: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įsipareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu šešeriems mėnesiams, paskiriant įsipareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
K. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl išeitinės išmokos N. K., dėl draudimo įmokų mokėjimo, dėl aplinkybių UAB XXXXX įsigyjant automobilius Toyota Camry ir Mercedes Benz, dėl UAB XXXXX darbuotojams organizuojant anglų kalbos kursus ir dėl nurodymų neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas K. U. nuosavybės teise priklausantiems butams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje) ir nuteisti: pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įsipareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, po to visiško sudėjimo būdu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą dvejiems metams, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi.
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. U. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo proceso normas, dėl to padarė netinkamas išvadas ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 1.1 ir 3.1.10 punktų reikalavimus, dėl ko byla išnagrinėta nevisapusiškai ir priimtas neteisingas sprendimas.
Nuteistasis yra įsitikinęs, kad būdamas UAB XXXXX vadovu, veikė teisėtai. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. UAB XXXXX įstatų 20.9 punkte nurodyta, kad tik akcininkas, kaip valdymo organas, savo raštiškais sprendimais turi teisę tvirtinti administracijos vadovo ir jo pavaduotojų kandidatūras ir jų pareigybinius atlyginimus, 28 punkte numatyta, kad UAB XXXXX vadovas dirba vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, bendrovės įstatais, akcininko, administracijos vadovo sprendimais, kitais teisės aktais. Taigi, savo veikloje bendrovės vadovas turi vadovautis ne tik Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, bet ir visais kitais teisės aktais ir valdybos sprendimais. Iki 2010-07-20 100 proc. UAB XXXXX akcijų priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimo Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo” 1.1 punkte nurodyta, kad UAB XXXXX direktoriui nustatytas atlyginimas apskaičiuojamas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bendrovėje, taikant koeficientą 4,6. Priimdama šį sprendimą Vilniaus miesto valdyba vadovavosi Vyriausybės 1997-06-26 nutarimu Nr. 680 „Dėl valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) ir valstybės įmonių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo bei pelno naudojimo”, kurio 1.1 punkte nurodyta, kad administracijos vadovų ir jų pavaduotojų tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka.
Be to, priešingai negu nurodyta nuosprendyje, atlyginimas nuteistajam patvirtintas UAB „XXXXX” vienintelio akcininko sprendimu, todėl teismo teiginys, kad K. U. pasididino atlyginimo koeficientą nuo 3 iki 4,6, yra nepagrįstas. Byloje yra K. U. prašymas Vilniaus miesto paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkui S. Š. leisti mokėti direktoriaus atlyginimą pagal Vilniaus miesto valdybos sprendimą, su pastarojo rezoliucija. Apeliantas pažymi, kad Vilniaus miesto valdybos 1999-11-25 sprendimu Nr. 2069V patvirtinta Savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarka, kurios 1.3 punkte numatyta, jog konkrečius vadovų tarnybinių atlyginimų dydžius ir tarnybinių atlyginimų priedus, atsižvelgdami į įmonės veiklos rezultatus, darbų apimtį, darbuotojų skaičių, valdymo sudėtingumą ir kokybę, nustato departamentai, kuriems priskirtos savivaldybės įmonės ir bendrovės, o tvirtina – visuotinis akcininkų susirinkimas arba steigėjas. UAB „XXXXX” buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybės paslaugų ir miesto ūkio komiteto reguliavimo sričiai. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-08-02 sprendimo „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo” 2 punkte numatyta, kad departamentai, kurių reguliavimo sričiai priskirtos įmonės, privalo nuolatos vykdyti išsamią visų Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokesčio mokėjimo, piniginių lėšų naudojimo ir pelno naudojimo analizę ir kontrolę. Nustačius, kad kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokestis ir pelno naudojimas neatitinka sprendimo reikalavimų, imtis reikiamų priemonių teisės aktų ir Savivaldybės institucijų nustatyta tvarka. Apklaustas kaip liudytojas S. Š. paaiškino, kad Paslaugų ir miesto ūkio komitetas gaudavo prašymus iš kontroliuojamų įmonių dėl atlyginimų padidinimo, komitetas svarstydavo kiekvieną atvejį atskirai. Senamiesčio ūkio teritorijoje daug senų namų, todėl šio ūkio direktoriui patvirtintas didesnis koeficientas negu kitų ūkių direktoriams. Vilniaus miesto savivaldybės taryboje yra kolegialus sprendimų priėmimo organas – kolegija, kurios sudėti sudaro miesto meras, jo pavaduotojai, departamentų direktoriai, komitetų pirmininkai. Kolegija kiekvienais metais matydavo kontroliuojamų įmonių vadovų atlyginimus. Liudytojas patvirtino, kad jo uždėta rezoliucija reiškė, jog darbo užmokesčio koeficientas turi būti mokamas toks, kuris numatytas Vilniaus miesto valdybos sprendime. Tokia tvarka buvo tvirtinami darbo užmokesčio koeficientai ir kitiems savivaldybės įmonės vadovams. Liudytojas taip pat paaiškino, kad UAB XXXXX direktorius kiekvienais metais pristatydavo finansinę ataskaitą Savivaldybės kolegijai, informacija apie visus bendrovėje mokamus atlyginimus. Nuteistojo atlyginimo dydis bendrovės akcininkui buvo žinomas. Tarybos sprendimu savivaldybės įmonių vadovų atlyginimų koeficientai yra nustatyti, suderinami komitete. Tai ir buvo padaryta.
Nuteistasis taip pat teigia, jog nuosprendyje nurodyti tik objektyvieji turto pasisavinimo, iššvaistymo, piktnaudžiavimo požymiai ir visiškai netirti veikos subjektyvieji požymiai, nenurodyti ir motyvai, pagrindžiantys teismo išvadas dėl K. U. tiesioginės tyčios darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Priešingai negu nurodyta nuosprendyje, Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo numačiusi aiškaus, vienareikšmio teisinio mechanizmo kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo. Tuo pagrindu nuteistasis mano, kad jam mokėtas atlyginimas atitiko vienintelio bendrovės akcininko – Vilniaus miesto savivaldybės, sprendimus ir jo valią, neprieštaravo teisės aktams, reglamentuojantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, teismas turėjo nurodyti, kokie byloje esantys įrodymai paneigia jo teiginius, kad jis buvo įsitikinęs jam mokamo atlyginimo dydžio teisėtumu, tikslo savintis UAB XXXXX turto neturėjo. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojo S. Š. parodymų, kuris dėl užimamų pareigų ir įgalinimų žinojo savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovų atlyginimų koeficientų keitimo tvarką. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. K. parodymais. Šis liudytojas yra dabartinių UAB XXXXX akcijų savininkų patikėtinis, todėl suinteresuotas K. U. nuteisimu.
Nuteistasis, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2013, teigia, jog nuosprendyje turi būti tiksliai nurodyta kokios teisės normas yra pažeistos. Nurodo, jog darbo užmokestis jam buvo mokamas vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimu Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo”. Iš Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimo ir vėlesnių sprendimų turinio matyti, kad Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimu nustatyti tarnybinių atlyginimų koeficientai nėra panaikinti iki šios dienos. Kokio dydžio atlyginimai turėjo būti mokami savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovams nagrinėjamu laikotarpiu sprendė Vilniaus miesto valdyba (panaikinta Vilniaus miesto tarybos 2003-02-26 sprendimu Nr. 813), kuri buvo vietos savivaldos vykdomoji institucija. Vilniaus miesto valdybos veiklos nuostatų (patvirtinti Vilniaus miesto tarybos 1997-10-15 sprendimu Nr. 80) 69 punkte nurodyta, kad Valdybai svarstyti bei spręsti teikiami klausimai, kurie priskirti jos kompetencijai, taip pat klausimai, kurių negali išspręsti meras, gavęs klausimus bei pasiūlymus iš administracijos dalinių ar seniūnų. Klausimus teikia meras, Tarybos komitetai, komisijos, frakcijos, Valdybos nariai, administratorius, administracijos dalinių vadovai ir seniūnai. Taigi, nuostatuose nenumatyta savivaldybės kontroliuojamos bendrovės direktoriaus teisė kreiptis dėl darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo tiesiogiai į Valdybą. Todėl nuteistojo kreipimasis su prašymu į Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininką, Valdybos narį S. Š. yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus miesto tarybos statute nurodyta, jog Paslaugų ir miesto ūkio komitetas kontroliuoja savivaldybės komunalines paslaugas teikiančių įmonių veiklą, todėl UAB XXXXX visus savo veiklos klausimus turėjo derinti su šiuo komitetu. Nuostatų 12 punkte išvardyti visi klausimai, priskirti Valdybos kompetencijai. Teisė nustatyti atlyginimą savivaldybės kontroliuojamos bendrovės vadovui šiame punkte nenurodyta. Nuostatų 16 punkte įtvirtinta Valdybos teisė nustatyti savivaldybės įmonei administracijos darbuotojų, kuriuos skiria Savivaldybės administracija, pareigybes, 17 punkte nurodyta, kad Valdyba įmonės vardu Lietuvos Respublikos darbo įstatymo numatyta tvarka sudaro darbo sutartis su administracijos vadovu, vyriausiuoju finansininku ir kitais darbuotojais, į kuriuos skirti yra Tarybos ir mero teisė pagal įmonės įstatus. Remdamasis nurodytomis teisės normomis, nuteistasis teigia, jog nuosprendžio teiginys, kad K. U. privalėjo žinoti ir suprasti atlyginimo pakeitimo tvarką, kuri aiškiai buvo nurodyta pačiuose bendrovės įstatuose ir atsakovo pareiginiuose nuostatuose, yra nepagrįstas, neatitinka surinktų rašytinių įrodymų turinio. Nuteistojo atlyginimo pakeitimo tvarka aiški nebuvo, priešingai, ji buvo paini, Vilniaus miesto valdyba nuolat keisdavo savo sprendimus dėl atlyginimų mokėjimo savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovams.
Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje turi išdėstyti ne tik įrodymus, bet ir atlikti jų analizę, atskleidžiant jų turinį. Nuteistojo nuomone, teismas, neanalizuodamas liudytojo R. K. ir specialisto išvados Nr. 5-1/211, besąlygiškai patikėjo šių įrodymų šaltinių patikimumu, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kaip K. U. darbo užmokesčio koeficiento pakeitimas pažeidė UAB „XXXXX” veiklos tikslus, iškraipė veiklos esmę, turinį ir sumenkino prestižą. Apklausta kaip liudytoja M. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad neišskaičiuoti draudimo įmokų iš nuteistojo atlyginimo jai nurodė vyr. finansininkė N. K.. Akivaizdu, kad žodinis trečiojo asmens nurodymas negali būti laikomas teisėtu pagrindu atlikti finansinę operaciją bendrovėje. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi nemokėdamas draudimo įmokų, byloje nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2011-09-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2491-823/2011, atmestas ieškovo UAB XXXXX reikalavimas priteisti iš atsakovo K. U. atlyginimų skirtumą, susidariusi dėl darbo užmokesčio koeficiento pasikeitimo.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika kasacinėse nutartyse Nr. 2K-10/2008, Nr. 2K-7-85/2013, apeliantas teigia, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Pažymi, kad jam UAB XXXXX pareiškė ieškinį civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutarties pagrindu yra išduotas vykdomasis raštas ir pradėta vykdomoji byla Nr. 0033/13/00323. Taip pat atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2012, kurioje pažymėta, kad patikėto svetimo turto praradimas ne visais atvejais sudaro pagrindą kvalifikuoti veiką pagal BK 184 straipsnį. Tokiais atvejais sprendžiant, ar padaryta nusikalstama veika, atsižvelgtina į tai, ar turto savininkas galėjo apginti savo interesus civiline tvarka, ar asmuo, kuriam turtas patikėtas, jį prarado dėl neatsargumo, ar slapstėsi, naikino turtą ar atliko kitus neteisėtus veiksmus pasunkinančius turto grąžinimą. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nuteistasis turto neslėpė, civilinio ieškovo reikalavimams patenkinti turto turi pakankamai. Vilniaus apygardos teismo 2011-09-23 sprendimu buvo iš dalies patenkintas UAB XXXXX ieškinys – iš atsakovo K. U. priteista 118246,10 Lt nuostolių atlyginimo ir 5134,80 Lt procesinių palūkanų. Lietuvos apeliacinis teismas iš dalies patenkino UAB XXXXX apeliacinį skundą – pripažino, kad 2001 m. atsakovui buvo mokamas neteisėtai padidintas atlyginimas ir įvertinus ieškinio senatį, priteisė ieškovui 58271,25 Lt nuostolių, 71957,06 Lt nuostolių dėl atlyginimo padidinimo, 22874,33 Lt nuostolių, susidariusių dėl skirtumo tarp neteisėtai išmokėtos vyr. finansininkei N. K. išeitinės išmokos ir išmokos, kuri turėjo būti išmokėta atsižvelgiant į darbo užmokestį iki padidinimo. Nuteistojo nuomone, civilinis ieškovas jau pasirinko teisių gynimo būdą – kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl nuostolių priteisimo, todėl nagrinėjamojoje byloje civilinio ieškinio nagrinėjimas turi būti nutrauktas.
Nuteistasis, nesutikdamas su nuosprendžio teiginiu, jog jis, nustatydamas pernelyg didelius, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėti, įmonės darbuotojų atlyginimus, neteisėtai ir nepagrįstai sumažino bendrovės lėšas, savo nusikalstamu elgesiu padarė įmonei žalą, nurodo, jog sąvoka „pernelyg didelis atlyginimas” negali būti vartojama baudžiamosios bylos kontekste, nes ji yra vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo subjektyvaus teisėjo požiūrio. Taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi klaidinga prielaida, kad UAB XXXXX veikla buvo nuostolinga. Iš byloje esančios 2009 m. UAB XXXXX pelno (nuostolio) ataskaitos matyti, kad 2008 m. bendrovės pelnas buvo 1032, 2009 m. – 15361 Lt. Byloje esantys įrodymai patvirtina nuteistojo paaiškinimą, kad ankstesnių metų nuostolis bendrovėje susidarė dėl skolos AB XXXXX įtraukimo į bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 1999-01-15 sprendimu iš SP UAB XXXXX buvo priteista 1836208,02 Lt skolos. Šis sprendimas apskųstas nebuvo, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005-05-11 sprendimu pirko iš AB XXXXX reikalavimo teisę į UAB XXXXX, 2007 m. metais ši skola buvo įtraukta į UAB XXXXX finansinę atskaitomybę. Bendrovė yra pasirašiusi skolos grąžinimo grafiką iki 2058-08-10. Nuo 2007 m. bendrovės finansiniai rezultatai gėrėjo, bendrovė neturėjo veiklos nuostolio. 2010 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai parengti ir pasirašyti naujo bendrovės direktoriaus, tai yra konsoliduota su UAB XXXXX finansine atskaitomybe. Joje atsispindi UAB XXXXX ilgalaikės skolos – ši bendrovė yra paėmusi paskolą UAB XXXXX pirkimui, kuri akivaizdžiai blogina UAB XXXXX finansinius rodiklius. Kito asmens parengti UAB XXXXX finansinės atskaitomybės dokumentai (2010 m. balansas, 2010 m. pelno (nuostolio) ataskaita) negali būti laikomi K. U. kaltę įrodančiais dokumentais. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismas 2011-11-02 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5253-340/2011 pagal UAB XXXXX ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad pačiai įmonei paliekama teisė vertinti tikimybę atgauti skolas, Lietuvos verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai” nenumato imperatyvių nuostatų kokia tvarka turėjo būti apskaitytas gautinų sumų vertės sumažėjimas. Be to, nuteistasis nurodo, jog Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio numato, kad apskaitos politika – tai apskaitos principai, metodai ir taisyklės, skirtos ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinėms ataskaitoms sudaryti. Kiekviena bendrovė tvirtina savo apskaitos politiką. Nauji UAB „XXXXX” savininkai apskaitos politiką pakeitė, tačiau tai negali būti pagrindas kaltinti buvusį bendrovės direktorių piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Nuteistasis atlyginimo sau nedidino, atlyginimas buvo perskaičiuotas padidėjus vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžiui bendrovėje. Dėl direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimų sprendimus priimdavo UAB XXXXX vadovas. Pirmosios instancijos teismas nenurodė teisės normų, draudžiančių nuteistajam spręsti direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininko atlyginimų padidinimo klausimą.
Apeliantas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir kasacine nutartimi Nr. 2K-409/2011, mano, kad jo veiksmai neturi kriminalinės veikos požymių. Iš bylos duomenų matyti, kad jis neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų kreditorių gynybos įgyvendinimą – nepardavinėjo turto, neslėpė pajamų ir pan. Priešingai, civilinio ieškovo galimybė atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu neprarasta. Visi nuteistojo veiksmai (jų forma ir turinys) atitinka civilinius teisinius santykius. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme (BK 2 straipsnis). BK 183 straipsnyje 2 dalyje, BK 184 straipsnyje 2 dalyje, BK 228 straipsnyje 2 dalyje apibrėžtų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai veikia ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas apibrėžia veikos siekimą (norėjimą). Jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima nuteisti, padarius jam inkriminuota nusikalstamą veika. Apie kaltės turinį sprendžiama remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Nuteistojo K. U. veiksmuose nėra objektyviųjų kriminalinio nusikaltimo požymių, taip pat subjektyviųjų tiesioginės tyčios piktnaudžiaujant pasisavinti ir iššvaistyti UAB XXXXX turtą požymių. Be to, teismas nesiaiškino, netyrė ir nevertino, kaip apeliantas suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jo psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio, todėl pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalį, BPK 301 straipsnio 1 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalį. Nurodyti BPK ir BK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir jį išteisinti.
Apeliaciniame skunde civilinis ieškovas nesutikdamas su nuosprendžio dalimi dėl UAB XXXXX civilinio ieškinio atmetimo, dėl nusikalstamų veikų dėl automobilių Toyota Camry ir Mersedes Benz įsigijimo iš R. U. įmonės UAB XXXXX naudai ženkliai didesnėmis nei rinkos kainomis, dėl apmokėjimo UAB XXXXX lėšomis VšĮ A. Š. kalbų mokyklai XXXXX už anglų kalbos kursus, dėl nurodymo neskaičiuoti mokesčių už K. U. priklausantiems butams suteiktas komunalines paslaugas iš nusikalstamos veikos pašalinimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų, teigia, jog šioje dalyje teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmos instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai), kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su bitais byloje esančiais įrodymais, teismas rėmėsi spėjimais ir prielaidomis.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad „UAB XXXXX baudžiamojoje byloje pareiškė 689163,80 Lt ieškinį, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog UAB „XXXXX” baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį 51 659,13 Lt sumai (t. 4, b. 1. 153-155). Nepagrįsti ir teismo teiginiai, kad UAB „XXXXX” civilinio ieškinio sumą sudaro reikalavimai – 140000 Lt dėl mainų sutarties, 4507,48 Lt dėl automobilių remonto, 1402,42 Lt dėl darbuotojo darbo ne įmonės interesais, 150,99 Lt dėl automobilio naudojimo ne įmonės reikalais, kadangi UAB „XXXXX” tokių reikalavimų nenurodė. Civilinio ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl civilinio ieškinio turinio ne tik prieštarauja pateiktam civiliniam ieškiniui, bet ir leidžia daryti išvadą, jog teismas civilinio ieškinio klausimą nagrinėjo ne pagal UAB „XXXXX” pateiktą civilinį ieškinį, o pagal civilinėje byloje esantį ieškinį, kuris teismui pateiktas kaip papildomi duomenys, reikšmingi bylos nagrinėjimui (t. 4, b. l. 156). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „XXXXX” civiliniame ieškinyje yra pateikti tik tie reikalavimai, dėl kurių byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota i teismą. Be to, apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nenurodė ir nekonkretizavo veikų nepaminėtų kaltinime, kas akivaizdžiai patvirtina teismo neobjektyvumą, lėmusį priimto nuosprendžio nepagrįstumą.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad dėl visų skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nusikalstamomis veikomis padarytų žalų yra priimti teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, kuriais yra išspręsti ieškovo reikalavimai. Remdamasis BPK 109 straipsnio, BPK 115 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 1 straipsnio nuostatomis, taip pat nurodydamas, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamas atsakovo K. U. kasacinis skundas (t. 6, b. l. 131), civilinis ieškovas teigia, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad civilinio proceso tvarka UAB „XXXXX” ieškinio klausimas iš esmės nėra išspręstas, o jo vykdymas yra sustabdytas, todėl teismas, atmesdamas ieškinį baudžiamojo byloje, suvaržė UAB „XXXXX” teises, nes civilinį ieškinį atmestus nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 4 dalis). Be to, apelianto nuomone, baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio negalima apskaičiuoti neturint papildomu duomenų apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus, todėl teismui nustačius, jog dėl visų nuosprendžiu nustatytų nusikalstamomis veikomis padarytų žalų yra priimti teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, privalėjo atsižvelgti į tai, kad sprendimai nėra galutiniai, ir tokiu būdu, tikslu nesuvaržyti civilinio ieškovo teisių – ieškinį palikti nenagrinėtu. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tapačiais ieškiniais gali būti pripažįstami tik kai visiškai tapatūs visi trys ieškinio elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Nesutampant nors vienam iš šių elementų, ieškiniai nelaikomi tapačiais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad dėl visų nuosprendžiu nustatytų nusikalstamomis veikomis padarytų žalų yra priimti teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, t. y. ieškovo UAB „XXXXX” reiškiamas ieškinys yra tapatus ieškiniui, pareikštam civilinėje byloje Nr. 2-2491-823/2011. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog ieškinio pareiškimą baudžiamojoje byloje reglamentuoja BPK normos, kurios nereikalauja, kad civilinis ieškinys atitiktų CPK procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Be to, ieškinio dalykas skiriasi nuo materialinio teisinio santykio objekto, t. y. ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, reiškia ne ieškinio dalyko pakeitimą, o tik materialinio ieškinio objekto pakeitimą.
Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo išvadomis dėl dalies K. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų pašalinimo iš kaltinimo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2008, Nr. 2K-153/2005, ir nurodo, jog K. U. nusikalstamų veiksmų atlikimo metu buvo UAB „XXXXX” direktorius, t. y. jis dirbdamas įmonėje turėjo atitinkamus administracinius įgalinimus, turėjo teisę veikti šios įmonės vardu, todėl baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl K. U. neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė – 517659,13 Lt turtinė žala, tuo sukeliant BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius. Vertindamas padarytos turtinės žalos mastą apeliantas pažymi, kad K. U. veiksmais iš esmės padaryti du sunkūs tyčiniai nusikaltimai – pasisavintas ir iššvaistytas didelės vertės svetimas turtas. Atsiradusi UAB „XXXXX” didelė žala yra tiesiogiai susijusi priežastiniu ryšiu su K. U. veiksmais. Pasak apelianto, remiantis nuteistojo K. U., liudytojų R. K., P. R., M. K., R. U. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, specialisto išvada Nr. 5-1/211 bei specialistės K. L. parodymais, galima daryti išvadą, jog K. U. veiksmai buvo dėsningai susijusių pasekmių rezultatas, patvirtinantis, kad K. U. savo pareigas ir įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui. K. U. veiksmais buvo kuriama savivalės, įstatymų nepaisymo sistema, diskredituotas tarnautojo vardas, padaryta didelė žala. Pastarasis padarė žalą UAB „XXXXX” ir tokios žalos norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia
Be to, apeliantas nurodo, jog iš bylos duomenų matyti, jog K. U. akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis iš artimo šeimos giminaičio bendrovės vardu įsigijo automobilius, taip pat bendrovės vardu apmokėjo už anglų kalbos kursus, kurių reikalingumas bendrovei nėra ne tik patvirtintas, bet ir paneigtas bylos medžiaga, be to, K. U. nurodė neskaičiuoti mokesčių, priklausiusių sumokėti jo vadovaujamai bendrovei už nuosavybės teise jam priklausančius butus.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas neįvertino UAB „Delfa” išvados ir nepašalino prieštaravimų, be to, nenurodė motyvų, kodėl atmetė VšĮ ,,Emprekis” išvadas. Apelianto nuomone, UAB „Delfa” turto vertinimo konsultacinės išvados neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl turto vertinimo metodikos“ keliamų reikalavimų, nes UAB „Delfa” kilnojamojo turto vertinimo metu neatlikta automobilių apžiūra, nepridėtas ir turto apžiūrėjimo aktas.
Civilinio ieškovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoris dėl kalbos kursų su mokykla buvo sudarytas 2009-11-16, t. y. iki Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo”. Remiantis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 3K-3-15/2008, Nr. 3K-3-55/2012, nurodoma, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-03-250 įsakyme Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo” nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB „XXXXX” gali organizuoti pirkimus ir sudaryti sandorius, tik gavus akcininkės – Vilniaus miesto savivaldybės ar jos įgalioto asmens išankstinį raštišką sutikimą. VšĮ A. Š. kalbų mokyklos XXXXX PVM sąskaita faktūra už anglų kalbos kursus buvo sudaryta 2010-04-14, todėl, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra yra tam tikras sąlygas atspindintis ir sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas bei į tai, kad minėta PVM sąskaita faktūra sudaryta jau galiojant draudimui organizuoti pirkimus ir sudaryti sandorius be akcininkės sutikimo, akivaizdu, kad K. U. privalėjo gauti akcininkės sutikimą.
Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sumenkino svarbią aplinkybę – kalbos kursų reikalingumą, kadangi apmokėjimas už paslaugas, kurių būtinumas nenustatytas, patvirtina akivaizdų neūkiškumą ir tyčinį bendrovės turto švaistymą.
Civilinio ieškovo atstovas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino K. U. veiksmus nepavojingus ir neužtraukiančius baudžiamosios atsakomybės dėl nurodymo UAB XXXXX” apskaitininkei neskaičiuoti mokesčių už K. U. nuosavybės teise priklausančius butus. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Apelianto nuomone, K. U. neteisėti veiksmai truko ilgą laiką, t. y. mokesčiai už jam nuosavybės teise priklausančius butus nebuvo skaičiuojami nuo 2008-12-01 iki 2010-08-01, padaryta tęstinė veika, apsunkinta ir ieškovo teisė atgauti jam priklausančius pinigus civilinio proceso tvarka, todėl K. U. veiksmais buvo padaryta pavojinga veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties įžymius.
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo, sprendimo nepriteisti atstovavimo išlaidų nemotyvavo, nurodė tik formalius teiginius, prieštaraujančius įstatymui ir teismų praktikai. Byloje yra pateiktas prašymas dėl advokato išlaidų (t. 6, b. l. 127), pateiktas ir mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 5 000 Lt sumokėjimą advokatei V. Balčiūnienei (t. 6, b. l. 128). Be to, K. U. pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl įstatymo reikalavimas, kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš kaltinamojo gali būti priteisiamos tik tuomet, kai jis pripažįstamas kaltu, nėra pažeistas, o atsižvelgus į bylos apimtį, sudėtingumą, teismo posėdžių trukmę, byloje atliktus advokato veiksmus, prašoma priteisti suma nėra didelė. Be to, nuteistojo. K. U. turtinė padėtis objektyviai leidžia civilinio ieškovo UAB „XXXXX” patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš nuteistojo pilna apimtimi.
Šalies argumentai
Civilinio ieškovo atstovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendi pakeisti, pripažinti K. U. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje dėl automobilių Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo iš R. U. UAB „XXXXX” naudai ženkliai didesnėmis nei rinkos kainomis; dėl apmokėjimo UAB „XXXXX” lėšomis VšĮ A. Š. kalbų mokyklai XXXXX už anglų kalbos kursus; dėl nurodymo neskaičiuoti mokesčių už K. U. priklausantiems butams suteiktas komunalines paslaugas ir paskirti teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančią bausmę. Patenkinti UAB „XXXXX” civilinį ieškinį ir priteisti UAB „XXXXX” iš K. U. 517659,13 Lt turtinei žalai atlyginti, 5000 Lt advokato išlaidoms atlyginti, priteisti ir bylinėjimosi išlaidas už apeliacinį skundą ir bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus – atmesti. Prokurorė ir civilinio ieškovo atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo K. U. ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o prokurorės skundas atmetamas.
Pagal BK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas civilinis ieškovas turi teisę apskųsti nuosprendį tik dėl civilinio ieškinio. Taigi, civilinio ieškovo argumentai, susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu, įrodymų vertinimu, nesudaro baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyko, todėl turėtų būti palikti nenagrinėti. Kita vertus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje atmetimas, patenkinimas ar palikimas nenagrinėtu yra susijęs su kaltės klausimo išsprendimu. Todėl į civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentus kolegija atsakys tiek, kiek jie yra susiję su paminėta aplinkybe.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl darbo užmokesčio padidinimo K. U., V. R. ir N. K., dėl išeitinės išmokos N. K., netinkamai įvertino bylai reikšmingų teisinių santykių pobūdį, nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumą, dėl ko nepagrįstai kriminalizavo nuteistojo, kaip ,,vidinių“ darbo teisinių santykių subjekto, galimą materialinę atsakomybę, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) XVII skyriaus nuostatos. Tuo buvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai būtina numatytiems tikslams pasiekti.
Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei išvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios bei civilinės ar iš darbo teisinių santykių kylančios atsakomybės atribojimo klausimus (šiuo aspektu pasisavinimo ir išvaistymo kvalifikavimui aktualūs argumentai yra identiški arba labai artimi ir panašūs), kai nevykdomos turtinės prievolės ar jos vykdomos netinkamai arba netinkamai atliekamos bendrovės vadovo pareigos ,,vidiniuose“ bendrovės santykiuose, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad žalą patyręs asmuo negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz. be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio ar žalą padariusio asmens sandoris, sudarytas taip, kad vėliau neįmanoma būtų įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 ir kt.).
Taigi, paminėtoje ilgametėje teismų praktikoje vienareikšmiškai laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių (tai liečia ir darbo teisinius santykius) taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu kreditoriaus ar žalą patyrusio asmens galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, pasunkinimu.
Tęsiant civilinio delikto ar žalos padarymo darbo teisiniuose santykiuose atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, pažymėtina, kad vien tik iš sutarties ar darbo teisinių santykių, kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas aktyvumas savaime nereiškia, kad yra padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Svarbu nustatyti kokius ketinimus turėjo sutarties sąlygų nevykdantis ar netinkamai savo pareigas atliekantis asmuo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ne kartą yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi buti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi buti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą pabrėžta tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisines atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutine, paskutine priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.
Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybe negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, šie paminėtieji precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai situacijai aktualūs išaiškinimai priminti ir naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-7-85/2013.
Neapsiribojant vien tik civilinio delikto ar vadovo atsakomybės ,,vidiniuose“ darbo teisiniuose santykiuose atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisiniais argumentais, šioje byloje aktualu yra ir tai, kad turto pasisavinimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Šią nusikalstamą veiką darantis asmuo turi suvokti, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Visais atvejais pasisavindamas turtą ar turtinę teisę kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu elgiasi neteisėtai.
Turto išvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia arba dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).
Netiesioginės tyčios atveju asmuo savo tyčine veika tiesiogiai nesiekia jau aptartų ir tiesioginei tyčiai būdingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti.
Neatsargumo atveju kaltininkas numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti turtinė žala, bet lengvabūdiškai tikisi, kad ji bus išvengta, arbai kaltininkas nenumato, kad gali kilti tokie padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo juos numatyti.
Vis dėlto, kvalifikuojant veiklą, reikėtų atsižvelgti į tai, kad kaltininkas, švaistydamas svetimą turtą, privalo suvokti, kad jis netinkamai elgiasi su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu arba suteikta jam turtine teise. Visais atvejais, kaltininkas pažeidžia pareigą būti atidžiam ir rūpestingam su svetimu jam patikėtu turtu, pareigą griežtai laikytis nustatytų atsargumo taisyklių. Ši veika, pavyzdžiui, gali pasireikšti netinkamu pavesto darbo atlikimu, nepakankama pavaldinių kontrole ir pan. Kaltininko neatsargumas gali nulemti tokių aplinkybių atsiradimą, kurios leistų tretiesiems asmenims patiems paimti jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą.
Taigi šiais aspektais (kaltės formos ir tyčios turinio bei žalos padarymo vykdant savo pareigas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės) kolegija vertins pirmosios instancijos teismo išvadas dėl K. U. kaltės pagal jam pareikštą kaltinimą ir apeliacinių skundų argumentus dėl visų nuteistajam pareikštų kaltinimų.
Dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir išvaistymo
K. U. pasididinant savo atlyginimą, dėl atlyginimo padidinimo
V. R., N. K., išeitinės išmokos išmokėjimo
Nuosprendį šiose dalyse skundžia nuteistasis.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu nuteistojo darbo užmokesčio teisinio reglamentavimo vertinimu, todėl plačiau šių aplinkybių neaptarinėja. Nekelia abejonių ir teismo išvada, kad nuteistojo 2001 m. gegužės 8 d. ir 2010 m. sausio 15 d. priimti įsakymai dėl K. U. darbo užmokesčio padidinimo (padidinant tarnybinio atlyginimo koeficientus) ir pastarasis įsakymas dėl atlyginimo padidinimo V. R. ir N. K. yra neteisėti ir, kad dėl to yra nuteistojo kaltė.
Tokią išvadą padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje (ši nutartis yra LITEKO informacinėje sistemoje), nagrinėdamas civilinę bylą pagal K. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutarties. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo.
Paminėtų procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje pagal UAB XXXXX ieškinį atsakovui K. U. kontekste būtina įvertinti ar svetimo turto pasisavinimas ar jo praradimas (išvaistymas) sudaro pakankamą pagrindą šiuos nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį ir pagal BK 184 straipsnį. Kolegija jau pasisakė, kad tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar turto savininkas gali apginti savo interesus civiline tvarka ir ar ši gynyba nėra suvaržyta dėl tyčinių kaltininko veiksmų, apsunkinančių prarasto turto susigrąžinimą civilinio proceso tvarka. Iš baudžiamosios bylos ir paminėtų sprendimų civilinėje byloje matyti, kad turto savininkas šia teise pasinaudojo. Pažymėtina ir tai, kad K. U. turi pakankamai turto atlyginti turto savininkui padarytą žalą.
Šių aplinkybių, t. y. baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo materialinės atsakomybės pagal DK pirmosios instancijos teismas visai neaptarė ir šiuo aspektu padarė aiškią teisės taikymo klaidą, be jokio teisinio pagrindo kriminalizuodamas ,,vidinius“ darbo teisinius santykius.
Skundžiamame nuosprendyje pakeistame kaltinime (6 t. 118-121 b. l.) nurodyta, kad K. U. svetimą turtą pasisavino, jį išvaistė ir piktnaudžiavo tarnyba veikdamas tyčia. Tačiau tyčios rūšis (tiesioginė ar netiesioginė) skundžiamame nuosprendyje neatskleista ir neaptarta. Iš pakeisto kaltinimo turinio ir nuosprendyje išdėstytų įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių aprašymo seka, jog K. U. nuteistas už tai, kad aptariamas nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Priešingai, iš nuteistojo parodymų, kurie, nežiūrint jų specifiškumo, BPK 20 straipsnio prasme taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, liudytojo G. Š. parodymų seka, kad K. U., parašęs betarpiškai UAB XXXXX veiklą kuruojančio Vilniaus m. paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkui S. Š. prašymą leisti mokėti atlyginimą pagal 1999 m. lapkričio 25 d. Vilniaus m. valdybos sprendimą Nr. 2069V ir gavęs S. Š. sutikimą, galėjo pagrįstai manyti, jog jam mokamas atlyginimas neprieštarauja teisės aktams, numatantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką. Pažymėtina ir tai, kad dėl šio klausimo (atlyginimo nustatymo teisėtumo) vienodos nuomonės neturėjo ir kelių pakopų bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėję jau paminėtą civilinę bylą. Todėl nėra pagrindo manyti, jog K. U. šioje, netgi kvalifikuotų teisininkų nevienareikšmiškai vertinamoje situacijoje turėjo neabejotinai suprasti, jog veikia neteisėtai. Aptariamo kaltinimo dalies nepagrįstumą ir kaltinančios institucijos pozicijos nenuoseklumą aiškiai iliustruoja ir sprendimo dėl S. Š. veiksmų nebuvimas, nors pagal kaltinimo logiką šio liudytojo veiksmai taip pat turėtų būti vertinami kaip nusikalstami.
Pagal konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratą, kuri įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš šio nekaltumo prezumpcijos principo seka, kad, priešingai nei civiliniame procese, asmens kaltę turi įrodinėti kaltinančioji institucija. Kolegijos nuomone, byloje nėra surinkta jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad aptariamose teisinėse situacijose darbo teisiniai santykiai dėl tyčinių nuteistojo veiksmų transformavosi į baudžiamuosius ir, kad nuteistojo tyčinis elgesys kokiu nors būdu apsunkino žalą patyrusio asmens galimybes apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
Iš Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 394V seka, kad tarnybinių atlyginimų nustatymo taisyklės ir jų dydžiai taikytini ir bendrovės direktoriaus pavaduotojui bei vyriausiems finansininkams. Todėl 2010 m. sausio 15 d. bendrovės direktoriaus 2010 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. P1-3 dalyje dėl atlyginimų padidinimo direktoriaus pavaduotojui V. R. ir vyr. finansininkei N. K. teisės taikymo ir tyčios turinio nustatymo aspektais vertintini analogiškai kaip ir atlyginimo padidinimo K. U. atveju, nepriklausomai nuo to, kad darbo teisinių santykių prasme toks atlyginimų padidinimas gali būti vertinamas kaip neatitinkantis šių santykių dalyvių pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai, naudingai bendrovei ir pažeidžiantis pusiausvyrą tarp ekonominių bendrovės interesų ir būtinybės užtikrinti teisingo apmokėjimo už darbą principo realizavimą bei tinkamą bendrovės darbuotojų motyvaciją.
Nenustačius, kad darbo teisiniai santykiai padidinant N. K. atlyginimą, transformavosi į baudžiamuosius, nėra pagrindo kriminalizuoti ir nuteistojo veiksmų, susijusių su didesnės išeitinės išmokos išmokėjimu N. K..
BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinais subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2013, 2K-407/2009).
Teismų praktikoje kaltininko tyčia konstatuojama tuo atveju, kai jis supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Atitinkamai šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimą viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tuomet, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai galį atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).
Kaltės turinys piktnaudžiavimo tarnyba atveju atskleidžiamas ne vien tik kaltininko paaiškinimais (šiuo atveju K. U. savo kaltę neigia), bet ir įvertinus jo atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, teisės aktų, apibrėžiančių kaltininko įgaliojimo ribas, reglamentavimo aiškumą, jų galiojimą laiko atžvilgiu.
Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo veikas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kvalifikuojant sutaptį su BK 183 straipsnio 2 dalimi, 184 straipsnio 2 dalimi (dėl nuteistojo V. R., N. K. atlyginimų padidinimo ir išeitinės išmokos išmokėjimo N. K.) nėra jokių motyvų, pagrindžiančių tyčinę K. U. kaltę piktnaudžiavus tarnyba, o juo labiau savanaudiškų paskatų buvimą.
Kolegija, aptardama nuteistojo kaltę dėl svetimo turto pasisavinimo ir išvaistymo, padarė išvadą, kad bylos duomenys neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, jog nuteistasis veikė tyčia. Šią išvadą pagrindžiantys argumentai liečia ir piktnaudžiavimą tarnyba, kuris, kaip jau minėta, nuteistajam inkriminuotas pagal idealiąją sutaptį su turto pasisavinimu ir išvaistymu.
Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis 2010 m. sausio 15 d. įsakymu padidindamas atlyginimą V. R. ir N. K., neviršijo savo tarnybinių įgaliojimų, nustatytų įsakymo priėmimo metu galiojusioje 2002 m. UAB XXXXX įstatų redakcijoje.
Todėl apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl piktnaudžiavimo tarnyba, atlyginimo padidinimo K. U., V. R. ir N. K. bei išeitinės išmokos išmokėjimo N. K. naikintinas. Šiose dalyse priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimo požymių.
Dėl K. U. gyvybės draudimo įmokų
Nuosprendį šioje dalyje skundžia nuteistasis.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo kaltė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį yra neginčijamai įrodyta.
Nuteistasis teismo nustatytų gyvybės draudimo įmokų mokėjimo aplinkybių neginčija. Jis iš esmės neginčija ir paties tokių įmokų mokėjimo neteisėtumo fakto, nurodydamas, kad buvo suklaidintas draudimo kompanijos atstovo, teigusio, jog tokie mokėjimai praktikuojami kaip darbuotojo skatinimas.
Šie nuteistojo teiginiai yra neįtikinami. Be to, jie prieštarauja UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.3 punktui, kuriame numatyta direktoriaus, kaip vienasmenio bendrovės valdymo organo, teisė skatinti bendrovės darbuotojus, o ne patį save. Šiuo atveju, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, nuteistąjį galėjo skatinti tik Vilniaus m. savivaldybė, kaip vienintelė paminėtos bendrovės akcininkė.
Kolegija daro išvadą, kad skirtingai nuo K. U., jo pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimo padidinimo atvejo, nuteistojo skatinimo procedūra yra aiškiai reglamentuota ir visiems suprantama. Todėl nuteistojo parodymai, kad ir šiuo atveju jis nesuvokė, jog elgiasi nusikalstamai ar, kad nežinojo savo pareiginių nuostatų, atmetami.
Akivaizdu ir tai, kad K. U. 2002 m. lapkričio 29 d. sudarydamas savo gyvybės kaupiamąją draudimo sutartį, kurioje nurodyta, kad draudėjas ir naudos gavėjas bei papildomos naudos gavėjas yra ne UAB XXXXX, šiuo atveju santykiuose su draudimo bendrove veikė kaip privatus asmuo. Todėl jo nurodymas N. K. kas mėnesį mokėti draudimo įmokas iš bendrovės lėšų, negali būti laikomas, kaip veikimas bendrovės vardu ,,išoriniuose“ teisiniuose santykiuose, kurių prigimtis – iš civilinių sutarčių kylantys įsipareigojimai.
Tokio nurodymo davimas negali būti suprantamas ir kaip vadovo veikla ,,vidiniuose“ teisiniuose santykiuose organizuojant kasdieninę bendrovės veiklą, skatinant ar baudžiant pavaldžius darbuotojus, atleidžiant juos iš darbo ir pan. Taigi, nuteistojo padaryti veiksmai šiuo atveju nėra susiję su civiliniu deliktu ar žalos padarymu, netinkamai atliekant savo pareigas, kurias reglamentuoja darbo teisės normos. Todėl aptariamoje teisinėje situacijoje negali būti vertinamas pažeistos subjektinės teisės atkūrimo galimybės buvimas ar nebuvimas, nulemiantis kraštutinės ir paskutinės (ultima ratio) priemonės taikymą ar netaikymą. Toks nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas neužkerta kelio žalą patyrusiam asmeniui reikalauti jos atlyginimo civilinio proceso tvarka, juo labiau, kad baudžiamoji byla teisme pradėta nagrinėti daug vėliau, nei civilinė byla.
Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, iš esmės tinkamai atskleidė piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymius, todėl kolegija šių aplinkybių papildomai neaptarinėja.
Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 42, 43, 65 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme pats K. U. pripažino, kad buvo suklaidintas draudimo bendrovės darbuotojo ir kad šiuo atveju pažeidė įstatymą. Iš paminėtų lakoniškų K. U. paaiškinimų seka, kad niekas kitas, išskyrus nuteistąjį, negalėjo būti suinteresuotas draudimo įmokų mokėjimu iš bendrovės lėšų. Iš to seka, kad nei N. K., nei M. S. savo iniciatyva tokio sprendimo nepriėmė ir negalėjo priimti. Tai iš esmės patvirtino ir N. K. bei M. S.. Todėl neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, esą jis nėra davęs nurodymo draudimo įmokas mokėti iš bendrovės lėšų ir kad tokį nurodymą savo iniciatyva M. S. davė ,,tretysis asmuo“ – N. K..
Kolegija daro išvadą, kad 16 978,41 Lt turtinė žala, įvertinus UAB XXXXX finansinę padėtį, neabejotinai laikytina didele (5 t. 96-101 b. l., 6 t. 78-93 b. l.).
BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas veiką kvalifikuojantis požymis – turtinės naudos siekimas yra akivaizdus. Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos sprendimas K. U. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas ir teisėtas.
Tačiau tarp skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios nustatytos atsižvelgiant į pakeisto kaltinimo ribas (6 t. 118-121 b. l.) ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformuluoto sprendimo pripažinti K. U. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį iš vienos pusės ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų – iš kitos pusės yra prieštaravimų (šioje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad K. U. ,,bendrovės lėšomis mokėdamas savo gyvybės draudimo sutartyje numatytas įmokas – pasisavino jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą“). Šis prieštaravimas laikytinas rašymo apsirikimu. Todėl jis taisytinas nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. nustatant, kad K. U. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis nepasisavino, o išvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą.
Dėl automobilių ,,Toyota Camry“ ir ,,Mersedec Benz“ įgijimo
Nuosprendį šioje dalyje apeliacine tvarka skundžia prokurorė ir civilinis ieškovas.
Kolegija daro išvadą, kad tarp UAB XXXXX, atstovaujamos direktoriaus K. U., ir automobilių pardavėjo R. U., nepriklausomai nuo pastarojo giminystės ar kitokių artimų ryšių su nuteistuoju, automobilių pirkimo pardavimo sandorių sudarymo metu buvo susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurių dirbtinis kriminalizavimas akivaizdžiai iškreipia baudžiamosios atsakomybės esmę ir prasmę.
Todėl plačiau aptarinėti apeliacinių skundų argumentus nebėra prasmės.
Pažymėtina tik tai, kad apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčijamos teismo išvados dėl nuteistajam inkriminuojamų nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nebuvimo. Šiuose skunduose apsiribojama tik UAB ,,Delfa“ ir VšĮ ,,Empreksis“ pažymų ir ataskaitų apie automobilių vertę vertinimu BPK 20 straipsnio ir BPK 305 1 dalies 2 punkto 3 dalies prasme.
Galima sutikti su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš tiesų nėra išdėstyti argumentai, kuriais remiantis atmetama VšĮ ,,Empreksis“ pažyma.
Šiuo aspektu kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad abiejų turto vertintojų pateiktos pažymos ar ataskaitos, nepriklausomai nuo to, kaip jos yra įvardijamos (pažymomis, ataskaitomis ar konsultacinėmis išvadomis) pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies prasmę gali būti pripažintos įrodymais.
Iš byloje esančių VšĮ ,,Empreksis“ (1 t. 58, 62 b. l.) ir UAB ,,Delfa“ ataskaitų ir pažymų (5 t. 68-73, 78-83 b. l.) matyti, kad abiem atvejais turto vertintojai automobilių vertę nustatė neapžiūrėję vertinimo objekto. Taigi, priešingai nei teigiama civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, abiejų turto vertintojų pažymos šiuo aspektu neturi pranašumo viena prieš kitą.
Apelianto teiginiai apie konsultacinės išvados prieštaravimą specialisto išvadai ar ekspertizės aktui šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes tokių procesinių dokumentų dėl automobilių vertės (specialisto išvados ar ekspertizės akto) byloje nėra.
Tačiau VšĮ ,,Empreksis“ pažyma apie turto vertę, skirtingai nuo UAB ,,Delfa“ pažymos ir ataskaitos, yra nepagrįsta jokia turto vertinimo metodika. Joje neįvertinta ir rinkos paklausa, automobilio komplektacija. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilių vertę, pagrįstai rėmėsi UAB ,,Delfa“ turto vertintojų, turinčių reikiamą kvalifikaciją, pažymomis ir ataskaitomis.
Apeliantai nenurodo, kokiu būdu reikėtų pašalinti prieštaravimus dėl skirtingos automobilių vertės. Akivaizdu, kad praėjus ilgam laiko tarpui nuo automobilių įsigijimo dienos (automobilis ,,Toyota Camry“ pirktas 2005 m. liepos 21 d., o automobilis ,,Mercedes Benz“ – 2008 m. lapkričio 26 d. (1 t. 54, 60 b. l.) nustatyti tikrąją automobilių vertę, buvusią jų pirkimo metu, nėra realios galimybės. Todėl nesant galimybių pašalinti aptartų abejonių, jos turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Būtent taip šias abejones pirmosios instancijos teismas ir įvertino. Todėl konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą nėra pagrindo.
Pirkdamas automobilius K. U. veikė jam priskirtos kompetencijos ribose. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad automobiliai bendrovei nebuvo reikalingi ir kad jie nebuvo naudojami. Šios aplinkybės nepaneigia asmeniškai automobiliais nesinaudojusio liudytojo R. K. parodymai. Kad dviem automobiliais buvo naudojamasi patvirtino nuteistasis ir liudytojas P. R.. Kita vertus, automobilių naudojimo intensyvumas nėra aplinkybė, lemianti veikos baudžiamumą.
Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šiame nuosprendyje jau paminėtą civilinę bylą ir priėmęs joje sprendimą (4 t. 44-59 b. l.) nenustatė, kad UAB XXXXX dėl automobilio ,,Mercedes Benz“ įgijimo patyrė materialinę žalą ir ieškinį šioje dalyje atmetė. Šios sprendimo dalies UAB XXXXX net neskundė apeliacine tvarka. Todėl bet kokiai teisinei logikai prieštarauja apelianto reikalavimai taikyti K. U. baudžiamąją atsakomybę už civilinį teisinį sandorį, kurio sąlygas šalys įvykdė ir kuris bendrovei nebuvo akivaizdžiai nenaudingas.
Todėl tenkinti apeliacinius skundus ir šioje dalyje naikinti nuosprendį pagrindo nėra.
Dėl apmokėjimo už anglų kalbos kursus
Nuosprendį šioje dalyje skundžia prokurorė ir civilinis ieškovas.
Kolegija daro išvadą, kad ir šiuo atveju tariamos žalos padarymo klausimas organizuojant anglų kalbos kursus ir apmokant už juos bendrovės lėšomis, yra išspręstas jau paminėtoje civilinėje byloje. Vilniaus apygardos teismas UAB XXXXX ieškinį dėl kursų organizavimo ir apmokėjimą už juos atmetė, konstatuodamas, kad žala bendrovei nebuvo padaryta, nes įmonės darbuotojų kvalifikacijos kilimas per se laikytinas įmonei naudinga veikla. Šioje dalyje sprendimas neapskųstas, todėl nei apeliacine, nei kasacine tvarka nebus revizuojamas.
Taigi, civilinio ieškovo reikalavimai iš esmės jau yra išspręsti civilinio proceso tvarka. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju transformavosi į baudžiamuosius dėl tos priežasties, kad K. U. kokiu nors būdu apsunkino žalą partyrusios bendrovės galimybes apginti savo teises civilinio proceso tvarka. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2012). Todėl nebėra prasmės vertinti apeliantų teiginių apie anglų klabos kursų reikalingumą atskiriems bendrovės dirbantiesiems, kalbos mokėjimą ar žinių gilinimą, Europos kalbų aplankų lygius, pažintinių išvykų ir betarpiško kalbos mokymosi santykį laiko požiūriu, dienpinigių normas ir kitas skunduose minimas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sandoris dėl anglų kalbos kursų su A. Š. kalbų mokykla ,,Pamatyk ir Pasimokyk“ buvo sudarytas 2009 m. lapkričio 16 d., t. y. iki Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-621 ,,Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo“. Nekyla abejonių, kad šis įsakymas neturėjo grįžtamosios galios. Todėl bendrovė privalėjo apmokėti už suteiktas paslaugas ir tai pagrįstai padarė. Tai, kad PVM sąskaita faktūra Nr. SAK 2010041 buvo išrašyta po paminėto įsakymo priėmimo, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl veikos baudžiamumo.
Prokurorės skundo argumentas, esą sandoris dėl anglų kalbos kursų buvo nenaudingas bendrovei, bet naudingas šios bendrovės finansininkei N. K., kuri įvardinta trečiuoju asmeniu, yra tiek teisiškai, tiek logiškai ydingas.
Todėl naikinti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.
Dėl komunalinių mokesčių už atsakovui priklausančius būstus neskaičiavimo
Nuosprendį šioje dalyje skundžia prokurorė ir civilinis ieškovas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nors ir lakoniškai, bet iš esmės teisingai konstatavo, kad dėl komunalinių ar kitokių mokesčių nemokėjimo susidariusį įsiskolinimą ar šiuo nemokėjimu padarytą žalą civilinis ieškovas gali reikalauti atlyginti civilinio proceso tvarka. Ši teismo išvada yra teisinga ir atitinka šiame nuosprendyje aptartą teismų praktiką.
Civilinio ieškovo teiginiai esą dėl tęstinės veikos, trukusios beveik dvejus metus ir dėl privalomų mokėti mokesčių nefiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje yra apsunkinta galimybė atgauti pinigus civilinio proceso tvarka, neatitinka tikrovės, nes visos šios aplinkybės nesutrukdė jam pareikšti civilinius ieškinius tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje ir juos pagrįsti atitinkamais paskaičiavimais.
Be to, jokiais objektyviais bylos duomenimis nėra paneigti K. U. parodymai, kad komunaliniai mokesčiai butams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo skaičiuojami ir iki tol, kol juos įsigijo nuteistasis, kadangi šie butai buvo avarinės būklės, apleisti ir todėl jiems komunalinės paslaugos nebuvo teikiamos.
Apeliantai savo skunduose šių nuteistojo parodymų neginčija.
Pažymėtina, kad ir šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu paminėtus ieškininius reikalavimus atmetė. Civilinis ieškovas sprendimo dėl mokesčių už nuteistajam priklausančius butus neapskundė. Tai reiškia, kad bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebus tikrinama.
Dėl paminėtų aplinkybių konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.
Dėl civilinio ieškinio
Nuosprendį šioje dalyje skundžia civilinis ieškovas.
Kolegija sutinka su civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ieškinio sumą baudžiamojoje byloje. Iš tiesų civilinis ieškovas pareiškė ne 689 163,80 Lt dydžio, o 517 659,13 Lt dydžio galutinį civilinį ieškinį (4 t. 153-155 b. l.).
Be to, pirmosios instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo atskiras nusikalstamas veikas (dėl automobilių pirkimo, dėl apmokėjimo už anglų kalbos kursus, dėl mokesčių už K. U. nuosavybės teise priklausančius butus nuskaičiavimo), padarė išvadą, kad paminėtos veikos nėra nusikalstamos. Toks sprendimas šioje teisinėje situacijoje pagal savo pasekmes turi būti prilyginamas išteisinamajam nuosprendžiui, priimtam BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.
BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtu, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl K. U. inkriminuoto jo atlyginimo padidinimo, atlyginimo padidinimo V. R. ir V. K., padidintos išeitinės išmokos išmokėjimo N. K., analogiškai civilinio ieškinio klausimas turi būti sprendžiamas ir šiuo atveju, t. y. civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtu.
Todėl nuosprendis civilinio ieškinio dalyje keistinas.
Iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo matyti, kad UAB XXXXX ieškinys dalyje dėl 16 978,41 Lt nuostolių ryšium su gyvybės draudimo įmokų mokėjimu iš bendrovės lėšų yra patenkintas. Tokio pačio dydžio ieškinį bendrovė K. U. pareiškė ir baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad paminėto sprendimo civilinėje byloje dėl gyvybės draudimo įmokų mokėjimo iš bendrovės lėšų nei K. U., nei bendrovė apeliacine tvarka neginčijo. Todėl civilinę bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine ir galimai kasacine tvarka, ši sprendimo dalis nebus iš naujo revizuojama. Taigi, civilinio ieškovo reikalavimas yra faktiškai patenkintinas. Todėl reikalavimas atlyginti padarytą žalą antrą kartą, pareiškiant tokį ieškinį baudžiamojoje byloje, yra nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atmesti civilinį ieškinį yra teisėtas.
Dėl turto konfiskavimo
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskavo 497 166,38 Lt vertės K. U. priklausantį turtą.
Toks teismo sprendimas neatitinka BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės esmės bei paskirties ir aiškiai prieštarauja civilio ieškovo ir nuteistojo interesams bei susiformavusiai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-368/2011, 2K-544/2012).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam ar pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo naudos. Laikytina, kad turtinę naudą kaltininkas gavo tada, kai gautą turtą pardavė, ar kitaip realizavo didesne kaina, nei jo vertė. Tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Iš to seka, kad konfiskavus K. U. turto dalį, jis būtų nubaustas du kartus. Todėl nuosprendžio dalis dėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo naikintina.
Dėl šios priežasties keistina ir nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo palikimo galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo. Kolegija daro išvadą, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas turi būti paliktas galioti iki sprendimo civilinėje byloje pagal UAB XXXXX atsakovui K. U. įsiteisėjimo, nes panaikinus šią procesinę prievartos priemonę, būtų apsunkintas sprendimo įvykdymas.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
Nuosprendį šioje dalyje skundžia civilinis ieškovas.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013-05-09 įstatymo redakcija) nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Tačiau PPK nereglamentuoja kaip turi būti sprendžiamas civilinio ieškovo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugų apmokėjimo klausimais tais atvejais, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje atmetamas ar paliekamas nenagrinėtu.
BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (šiuo atveju turėtos išlaidos yra susijusios su civilinio ieškinio nagrinėjimu) kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Abiem atvejais (atmetant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ir jį paliekant nenagrinėtu) civiliniam ieškovui priimamas nepalankus sprendimas. Todėl jam paminėtos išlaidos negali būti priteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Be to, byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas pagal UAB XXXXX 2011 m. sausio 28 d. pareiškimą (1 t. 10-19 b. l.). Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas 2012 m. lapkričio 15 d. (4 t. 153-155 b. l.), t. y. jau po to, kai civilinėje byloje buvo priimtas procesinis sprendimas dėl analogiškų ir kitų ieškininių reikalavimų (4 t. 44-59 b. l.). Toks civilinio ieškovo procesinis elgesys nelaikytinas tinkamu, sąžiningu ir nepažeidžiančiu proceso koncentracijos principo. Darytina išvada, kad aptartas civilinio ieškovo elgesys ir nulėmė nurodytų bylinėjimosi išlaidų susidarymą. Todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos ir šiuo pagrindu (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Pirmosios instancijos teismas tris nusikalstamas veikas (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl išeitinės išmokos N. K., dėl K. U. draudimo įmokų mokėjimo) kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį ir, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį (dėl veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje), paskyrė K. U. vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismui dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R. ir N. K. ir išeitinės išmokos išmokėjimo N. K. priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nuteistajam paskirtos bausmės švelnintinos.
Dėl šių aplinkybių keistina ir nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu, BPK 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį, kuriuo K. U. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo), pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., išeitinės išmokos išmokėjimo N. K.) panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį.
K. U. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo), BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K. ir išeitinės išmokos išmokėjimo N. K.) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
K. U. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl draudimo įmokų mokėjimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki šešių mėnesių, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar gydimusi.
K. U. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl draudimo įmokų mokėjimo) paskirtą bausmę – baudą sumažinti iki 20 MGL (2600 Lt).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ir bausmių bendrinimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimą per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar gydymusi.
Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio ir laikino nuosavybės teisių apribojimo pakeisti.
UAB XXXXX civilinį ieškinį dalyje dėl K. U. atlyginimo padidinimo, dėl atlyginimo padidinimo V. R., N. K., išeitinės išmokos išmokėjimo N. K., automobilių ,,Toyota Camry“ ir ,,Mercedes Benz“ įgijimo, apmokėjimo už anglų kalbos kursus, mokesčių už K. U. nuosavybės teise priklausančius butus nesumokėjimo palikti nenagrinėtu.
Laikiną nuosavybės teisių apribojimą į K. U., a.k. (duomenys neskelbtini) deklaravusio gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); gyvenančio (duomenys neskelbtini), turtą:
negyvenamąsias patalpas – gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini);žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), taikant visišką nuosavybės teisių apribojimą, palikti galioti iki ieškinio civilinėje byloje pagal UAB XXXXX ieškinį atsakovui K. U. išnagrinėjimo ir sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Ištaisyti skundžiamame nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą, nustatant, kad K. U. bendrovės lėšomis mokėdamas savo gyvybės draudimo sutartyje numatytas įmokas, ne pasisavino jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą, o jį iššvaistė.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.