Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „S.“ dokumentų suklastojimo), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 110 MGL (14 300 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „T.“ 30 282,72 Lt turtinės prievolės panaikinimo apgaule) 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „T.“ 25 236 Lt turtinės prievolės panaikinimo apgaule) 55 MGL (7150 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „A.“ dokumentų suklastojimo), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl jo žinioje esančio UAB „T.“ didelės vertės turto – 403 528,53 Lt – pasisavinimo), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „T.“ PVM deklaracijų už 2008 m. birželio, rugpjūčio mėn. suklastojimo), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „T.“ didelės vertės turtinės prievolės – 61 555,23 Lt panaikinimo apgaule), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, konfiskuotas 602 048,62 Lt vertės M. V. turtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmestas.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas juridinis asmuo UAB „T.“, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „T.“ (2004 m. lapkričio 2 d. registruota Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini)) gamybos direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „T.“ turtą, 2007 m. sausio–gegužės mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-l0077-08), Vilniuje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagamino netikrus dokumentus, juos panaudojo pateikdamas UAB „T.“ finansininkams, kuriems šių netikrų dokumentų pagrindu grynaisiais pinigais iš UAB „T.“ kasos išmokėjus M. V. 198 520,09 Lt bendrovė patyrė didelę žalą:

M. V., organizuotos grupės nariui (dėl kurio atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10077-08) pasiūlius už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį teikti UAB „T.“ netikras PVM sąskaitas–faktūras bei kitus dokumentus, kuriuose įrašyti melagingi duomenys apie tariamai UAB „T.“ parduotas paslaugas, sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš šio asmens įsigyti ir įtraukti į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką M. V. pateikė organizuotos grupės nariui UAB „T.“ rekvizitus ir nurodė, kokios tariamai parduodamos paslaugos turi būti nurodytos PVM sąskaitose–faktūrose ir kituose dokumentuose. Organizuotos grupės nariams kompiuterinės technikos pagalba į jų valdomos, bet jokios realios veiklos nevykdančios UAB „S.“ 2007 m. sausio 8 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija SEC Nr. 000449, prie jos pridedamus 2007 m. sausio 10 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000525, 2007 m. vasario 2 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000542, 2007 m. vasario 8 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000545, 2007 m. sausio 8 d. atliktų darbų aktą Nr. 15-01/07, 2007 m. sausio 22 d. UAB „S.“ PVM sąskaitą–faktūrą serija SEC Nr. 000466, prie jos pridedamus 2007 m. sausio 15 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000529, 2007 m. sausio 19 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000531, 2007 m. sausio 22 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000534, 2007 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000538, 2007 m. vasario 14 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000547, 2007 m. vasario 26 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000550, 2007 m. sausio 22 d. atliktų darbų aktą Nr. 1348-01/07, 2007 m. vasario 27 d. UAB „S.“ PVM sąskaitą–faktūrą serija SEC Nr.000521, prie jos pridedamą 2007 m. vasario 27 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000616, 2007 m. balandžio 2 d. sutartį Nr. 07-04-1, 2007 m. balandžio 25 d. UAB „S.“ PVM sąskaitą–faktūrą serija SEC Nr.000620, prie jos pridedamus 2007 m. gegužės 8 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000712, 2007 m. gegužės 11 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000703, 2007 m. gegužės 15 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000718, 2007 m. gegužės 18 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000720, 2007 m. gegužės 22 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000723, 2007 m. gegužės 29 d. kasos pajamų orderį serija SEE Nr. 000727, atliktų darbų aktą Nr. 25/04/07 įrašius žinomai melagingus duomenis, kad UAB „S.“ neva pardavė UAB „T.“ paslaugų iš viso už 198 520,09 Lt, o vienam organizuotos grupės narių, kaip UAB „S.“ direktoriui, minėtuose dokumentuose surašytus melagingus duomenis patvirtinus savo parašais, kitas organizuotos grupės narys visus pagamintus netikrus dokumentus perdavė M. V. Šis tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad UAB „S.“ realiai UAB „T.“ jokių paslaugų nepardavė, kaip gamybos direktorius, pasirašė minėtus netikrus dokumentus: 2007 m. sausio 8 d. atliktų darbų aktą Nr.15-01/07, 2007 m. sausio 22 d. atliktų darbų aktą Nr. 1348-01/07, 2007 m. balandžio 2 d. sutartį Nr.07-04-1, atliktų darbų aktą Nr. 25/04/07.

Po to M. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. sausio–gegužės mėn., tiksliau nenustatytu laiku, perdavė visus minėtus žinomai netikrus dokumentus UAB „T.“ finansininkams, nurodė įtraukti juos į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, nors žinojo, jog sandoriai tarp UAB „T.“ ir UAB „S.“ nėra įvykę. UAB „T.“ finansininkams, nežinantiems, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB „S.“ ir UAB „T.“ jokių sandorių nėra įvykę, M. V. nurodė pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus grynaisiais pinigais atsiskaityti su UAB „S.“. Finansininkai, vykdydami jo, gamybos direktoriaus, nurodymą, UAB „T.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal avansinę apyskaitą pateiktų pagamintų netikrų dokumentų pagrindu grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas 2007 m. sausio 8 d. M. V. išdavė 20 000 Lt ir 2007 m. sausio 22 d. – 20 000 Lt, pagal 2007 m. sausio 31 d. avansinę apyskaitą Nr. 2007/2 už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. 2007 m. sausio 8 d. grynaisiais pinigais išdavė 15 656,06 Lt, už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. 2007 m. sausio 22 d. grynaisiais pinigais išdavė 46 7914,89 Lt, 2007 m. vasario 27 d. pagal avansinę apyskaitą grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 18 143,68 Lt, 2007 m. gegužės 3 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 67 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 4 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 68 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 8 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 69 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 11 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 70 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 15 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 71 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 18 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 72 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 22 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 73 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 10 000 Lt, 2007 m. gegužės 29 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 74 grynaisiais pinigais už UAB „S.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. išdavė 7928, 46 Lt, t. y. iš viso M. V. už tariamai UAB „S.“ atliktas paslaugas išdavė 198 520,09 Lt, o šis gautus UAB „T.“ priklausančius pinigus pasisavino ir panaudojo savo reikmėms. Taip M. V., padedant organizuotos grupės nariams, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „T.“ priklausantį turtą – 198 520,09 Lt.

M. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir už tai, kad, būdamas UAB „T.“ direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „T.“ turtą, 2008 m. birželio–rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, padedant organizuotos grupės nariams (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 06-l-10077-08), pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „T.“ priklausančius 403 528,53 Lt:

jis perdavė UAB „T.“ finansininkams jo ir organizuotos grupės narių kartu pagamintas netikras UAB „A.“ PVM sąskaitas–faktūras bei kitus specialios apskaitos suklastotus dokumentus ir nurodė šių dokumentų pagrindu grynaisiais pinigais atsiskaityti su UAB „A.“. UAB „T.“ finansininkai, nežinodami, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“ jokių sandorių nėra įvykę, UAB „T.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už UAB „A.“ tariamai suteiktas paslaugas M. V. 2008 m. birželio 25 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 143/1 išdavė 20 000 Lt, 2008 m. birželio 30 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 146/1 išdavė 15 000 Lt, 2008 m. liepos 10 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 148 išdavė 15 000 Lt, 2008 m. liepos 16 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 149 išdavė 15 000 Lt, 2008 m. liepos 23 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 150 išdavė 14 158,53 Lt, 2008 m. rugpjūčio 29 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 156/1 išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 1 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 156 išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 3 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 156 išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 5 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 156 išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 8 d. pagal kasos išlaidų orderį išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal kasos išlaidų orderį išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 15 d. pagal kasos išlaidų orderį išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal kasos išlaidų orderį išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 24 d. pagal kasos išlaidų orderį išdavė 32 437 Lt, 2008 m. rugsėjo 26 d. pagal kasos išlaidų orderį išdavė 32 437 Lt. M. V. minėtu būdu gautus UAB „T.“ priklausančius pinigus panaudojo savo reikmėms, taip jis, padedant organizuotos grupės nariams, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą, UAB „T.“ priklausantį, didelės vertės turtą – 403 528,53 Lt.

M. V. nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (trys nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniu skundu neskundžiama.

Kasatoriai pažymi, kad šioje byloje nesurinkta duomenų, jog UAB „T.“ dėl M. V. veiksmų sudarant sandorius su UAB „S.“ ir UAB „A.“ būtų patyrusi 602 048,62 Lt žalą. Žalos aplinkybė turi būti nustatyta ne pinigų faktiniu paėmimu iš įmonės kasos, o nustačius, kad įmonė piniginių lėšų neteko neatlygintinai ir jas M. V. pavertė savo turtu. Teismai nepašalino prieštaravimo tarp padarytų išvadų dėl žalos padarymo (kurios nepagrįstos bylos duomenimis) ir UAB „T.“, kaip buvusios turto savininkės, pozicijos, nes civilinėje byloje Nr. S2-839-647/2012 Vilniaus rajono apylinkės teismo įsiteisėjusia 2012 m. vasario 13 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp UAB „T.“ ir M. V., kurios 1 punkte nurodyta, kad UAB „T.“, kaip buvęs 602 048,62 Lt savininkas, patvirtina, jog šios lėšos M. V. buvo panaudotos išimtinai įmonės naudai apmokant už trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas ir atliktus darbus. Taigi įmonė patvirtino, kad bendra jos turto masė dėl fiktyvių sandorių su UAB „S.“ ir UAB „A.“ nesumažėjo ir ji žalos nepatyrė. Apeliacinis teismas dėl šio įrodymo nepasisakė, taip neišsamiai išnagrinėjo bylą (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). 2012 m. vasario 13 d. teismo nutartis patvirtina M. V. veiksmų motyvus (tyčios kryptingumą): fiktyvūs sandoriai su UAB „S.“ ir UAB „A.“ buvo sudaryti turtint tikslą ne pasisavinti įmonės lėšas, o įmonės naudai sumažinti mokėtinus mokesčius, atsiskaitymams už statybos darbus naudoti išgrynintus, oficialiai neapskaitytus pinigus. 2010 m. balandžio 26 d. M. V. paaiškino, kad fiktyviuose dokumentuose nurodytus darbus atliko ne minėtos bendrovės, o fiziniai asmenys, kuriems M. V. sumokėjo grynaisiais pinigais (nenustatyta, kad jis būtų mokėjęs iš savo asmeninių lėšų), ir tokius parodymus jis patvirtino nagrinėjant bylą teismuose. Tai, kad nustatytu laikotarpiu UAB „T.“ realiai vykdė statybos darbus M. V. nurodytuose objektuose, byloje neginčijama. Teismai nesiėmė visų priemonių patikrinti M. V. parodymų dėl pinigų panaudojimo. Nors apeliacinės instancijos teismas buvo nutaręs apklausti S. B. (galintį turėti duomenų apie grynųjų pinigų naudojimą bendrovės veikloje), tačiau jis nebuvo apklaustas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog M. V. turėjo tiesioginę tyčią pasisavinti UAB „T.“ turtą, nes pinigų paėmimo iš kasos tikslas buvo jų išgryninimas ir panaudojimas neapskaitant bendrovės naudai. Teismai nemotyvavo, kuo remdamiesi padarė priešingas išvadas, todėl bylą ištyrė neišsamiai, išvadas pagrindė prielaidomis. Vien tik turto paėmimo faktu negali būti grindžiamas turto pasisavinimo kvalifikavimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-92/2012, 2K-P-78/2012). Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip išgrynintos įmonės lėšos buvo naudojamos, ar dėl to įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012). Kasatoriai teigia, kad išgryninti pinigai buvo naudojami atsiskaitant už įmonei atliktus darbus, taip išvengiant mokėtinų mokesčių. Byloje nenustatyta, kad M. V. asmeninis turtas būtų padidėjęs suma, kurios pasisavinimu jis kaltinamas, ir kad sudarydamas fiktyvius sandorius jis būtų siekęs ar gavęs asmeninės naudos.

Byloje nustatyta, kad dėl nusikalstamų M. V. veikų, nukreiptų į UAB „T.“ mokėtinų mokesčių neteisėtą panaikinimą (sumažinimą), bendrovė išvengė 91 837,93 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 25 236 Lt pelno mokesčio (iš viso neteisėta nauda yra 117 073,93 Lt) ir dėl šių nusikalstamų veikų UAB „T.“ buvo nuteista pagal BK 182, 222 ir 300 straipsnius, o M. V. kaltinamas tais pačiais veiksmais pasisavinęs 602 048,62 Lt sumą, kuri yra keletą kartų didesnė nei bendrovės neteisėtai gauta mokestinė nauda. Kasatoriai daro išvadą, kad UAB „T.“ iš M. V. veikų gavo naudą, o ne patyrė žalą (priešingu atveju nebūtų pagrindo bendrovės baudžiamajai atsakomybei), todėl nėra pagrindo teigti, jog M. V. pasisavino bendrovės lėšas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį įmonei pirmosios instancijos teismas faktiškai konstatavo, kad fiktyvių sandorių pagrindu išgryninti pinigai buvo panaudoti įmonės poreikiams, nes aplinkybė, kur buvo panaudoti pinigai (asmeniniams poreikiams ar bendrovės naudai), yra svarbi sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-95/2012).

Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai konfiskavo M. V. turtą, nors nėra įrodymais pagrįstų išvadų dėl turto pasisavinimo bei jo negrąžinimo (neatlyginimo) UAB „T.“. Turto konfiskavimo klausimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, ar nuteistojo veikose yra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis (kasacinė nutartis Nr. 2K-92/2012). Nusikalstamu būdu užvaldytas turtas netampa kaltininko nuosavybe, todėl turi būti grąžintas teisėtam turto savininkui (kasacinė nutartis Nr. 2K-70/2005). Kita vertus, asmenį pripažinus kaltu pagal BK 183 straipsnį, tai per se nelemia kaltininko turto konfiskavimo taikymo, nes pasisavintas turtas iki teismo nuosprendžio (nutarties) gali būti grąžintas arba įsipareigota jį grąžinti. Tais atvejais, kai nustatoma, jog nusikalstamu būdu užvaldytas turtas yra grąžintas nukentėjusiam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai ar kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo ir nėra duomenų, kad kaltininkas papildomai praturtėjo, turto konfiskavimas neturėtų būti taikomas (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012, 2K-208/2008). Šiuo atveju UAB „T.“ teismo patvirtinta taikos sutartimi nurodė, kad jos turtas nesumažėjo, iš kasos paimtos lėšos buvo panaudotos įmonės poreikiams ir ji jokios žalos nepatyrė, taigi M. V. negalėjo praturtėti šia suma. Nors teismai sprendė, kad įmonei buvo padaryta žala ir nuteistasis neteisėtai praturtėjo, jie negalėjo ignoruoti pačios įmonės pozicijos, kad neigiami turtiniai padariniai yra pašalinti. Įstatymas nenumato, kad turi būti grąžinamas tas pats turtas, kaltininkas gali grąžinti (jeigu nukentėjusiam asmeniui priimtina) ir kitu ekvivalentu (padengiant už savininką jo prievoles tretiesiems asmenims ir pan.), taip atkuriant turto savininko pažeistus interesus. UAB „T.“ nurodė, kad už išgrynintus pinigus jos naudai įgijus prekių ir paslaugų, kurios buhalterinėje apskaitoje nebuvo įformintos, įmonė atgavo turtinį ekvivalentą. Neįvertinus šių aplinkybių M. V. yra nubaustas du kartus, t. y. turi sumokėti dvigubai didesnę sumą nei realiai padaryta žala. Toks BK 72 straipsnio taikymas prieštarauja turto pasisavinimo tikslams ir paskirčiai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodyta, jog kasatoriai teigia, kad: teismai nenustatė M. V. veikoje privalomų BK 183 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių – žalos ir tiesioginės tyčios; nors M. V. neteisėtu būdu ir gavo bendrovės lėšų (pinigų), tačiau už juos įgijo įvairių prekių bendrovei, kurios turtas realiai nesumažėjo, o už prarastas lėšas buvo atlyginta abiem šalims priimtinu būdu (nupirktos paslaugos ir prekės, kurios panaudotos bendrovės veikloje); byloje nesurinkta duomenų, rodančių, kad UAB „T.“ būtų patyrusi kokią nors realią žalą. Prokuroras pažymi, kad tokie argumentai rodo, jog kasatoriams bandant paneigti bendrovei padarytą žalą ir tyčios turinį iš esmės ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir surinktų įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, o tai pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas turto pasisavinimo požymius, ne kartą pažymėjo, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino ir motyvuotai paneigė nuteistojo iškeltą versiją dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms.

Prokuroras pažymi, kad M. V., tvirtindamas neturėjęs tyčios pasisavinti bendrovės turto, akcentuoja turto panaudojimą bendrovės reikmėms ir nurodo, jog teismo surinkti duomenys nepaneigė jo iškeltos versijos. Tačiau teismo surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš teismų sprendimų matyti, kad šioje byloje nustatytas toks UAB „T.“ turto pasisavinimo mechanizmas: panaudojant suklastotus netikrus dokumentus, parodančius tariamus sandorius, iš bendrovės kasos imituojant tariamus atsiskaitymus M. V. buvo išmokami grynieji pinigai ir šio fakto nuteistasis neneigia. Teismai padarė teisingą išvadą apie kasatoriui inkriminuoto BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo baigtumo momentą – kad nusikaltimas buvo baigtas kaltininkui gavus grynuosius pinigus ir taip įgijus realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta nuteistojo iškelta versija dėl lėšų panaudojimo UAB „T.“ reikmėms, todėl kasatoriai mano, kad M. V. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pasisavinti turtą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šio teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas šią versiją patikrino BPK nustatyta tvarka ir padarė išvadą, jog ji nepagrįsta, nes be paties nuteistojo parodymų jos nepatvirtina jokie kiti duomenys. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka bylos medžiagą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti, jog įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012 ir kt.). Kadangi nustatyta, jog M. V. UAB „T.“ turtą užvaldė neteisėtai ir neatlygintinai, akivaizdu, kad dėl to bendrovei buvo padaryta atitinkamo dydžio žala. Faktas, kad bendrovė nereiškia M. V. turtinių pretenzijų, nereiškia, jog bendrovei nebuvo padaryta žala ir nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Kadangi pasisavinto turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kaip didelės vertės kaltininko žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas.

Atsiliepime teigiama, kad kasaciniame skunde mėginant paneigti M. V. pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – paskyrimo teisėtumą, pateikiami tie patys argumentai, kaip ir dėl pasisavinimo neigimo, nesutinkant su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodant, jog visas turtas buvo panaudotas bendrovės reikmėms. BK 72 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininkus ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Remiantis šiomis BK 72 straipsnio nuostatomis, turi būti konfiskuojami ir kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialią vertę turintys daiktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam ar jam kitaip atlyginta turto netektis (tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas). Šiuo atveju neturi reikšmės ir nukentėjusio asmens pozicija, kai jis atsisako pretenzijų ir nereiškia civilinio ieškinio. Teismui nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir neteisėtai užvaldytas svetimas turtas, siekiant teisingumo principo įgyvendinimo ir užtikrinant, kad po nusikalstamos veikos padarymo nuteistajam neliktų kokios nors materialinės naudos, atsižvelgiant į tai, jog byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas ir nenustatyti kitokie žalos atlyginimo būdai, turi būti taikomas turto konfiskavimas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. V. kaltu dėl svetimo turto pasisavinimo ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, o apeliacinės instancijos teismas visiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir pagrįstai jį atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašė tik panaikinti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimo. Klausimas dėl nuosprendžio dalies, kuria M. V. buvo pripažintas kaltu dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, panaikinimo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nuteisimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, laikytini nenagrinėtinais.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „T.“ priklausiusių 198 520,09 Lt ir 403 528,53 Lt pasisavinimo (dvi nusikalstamos veikos). Nusikalstamu būdu užvaldytos lėšos buvo M. V. padaryto nusikaltimo rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių.

BK 72 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 11 d.) nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas; be kito nurodyto konfiskuotino turto teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitą materialią vertę turinčius daiktus.

Pagal teismų praktiką pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys Nr. 2K-329/2011, 2K-511/2010). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinė nutartis Nr. 2K-368/2011).

Išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje kasacinėje nutartyje 2K-7-84/2012 yra išaiškinta, kad „...kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui.“ Nagrinėjamoje byloje atlikto įrodymų tyrimo, įskaitant ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtą 2011 m. spalio 28 d. specialisto išvadą, rezultatai nepatvirtino kasatoriaus teiginių dėl pagal sandorius su UAB „S.“ ir UAB „A.“ gautų 602 048,62 Lt panaudojimo įmonės reikmėms, todėl byloje daryta pagrįsta išvada, kad kasatorius, padarydamas nusikalstamas veikas, praturtėjo 602 048,62 Lt suma.

Byloje nėra duomenų, kad šis turtas būtų grąžintas nukentėjusiajam ar būtų pareikštas civilinis ieškinys civilinio proceso tvarka, ar būtų susitarta dėl padarytos žalos nukentėjusiajam atlyginimo kitokiu būdu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal BK 72 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai šis turtas grąžinamas nukentėjusiesiems arba tenkinamas jų civilinis ieškinys dėl jo vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino gynybos pateiktą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį, kuria patvirtinta M. V. ir UAB „T.“ taikos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo argumentai, jog M. V. turto konfiskavimu pažeidžiamos civilinio ieškovo teisės pareikšti civilinį ieškinį, nepagrįsti, nes taikos sutartyje nurodyta, kad M. V. 2012 m. sausio 12 d. pardavė 100 procentų bendrovės akcijų V. I., kuriam pateikė visą informaciją, išsamius paaiškinimus bei pakomentavo visus dokumentus (susijusius su civiliniais sandoriais ir jų pagrindu atliktais mokėjimais tarp UAB „T.“ ir UAB „S.“ ir UAB „A.“), o UAB „T. pareiškė, kad nereikš M. V. civilinio ieškinio. Tokioje situacijoje, kai kartu su fiziniu asmeniu nuteistas juridinis asmuo dėl kokių nors priežasčių atsisako reikalauti atlyginti žalą, fizinio asmens veiksmais padarytą juridiniam asmeniui, negali būti daroma išvada, kad nusikaltimo rezultatas neturi būti konfiskuotas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko kasacinį skundą atmesti.