- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-04
- Bylos Nr.
- e2-317-439/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Elena Simonavičienė
- Ieškovas
- S. G.
- Atsakovas
- V. G.
- Trečiasis asmuo
- D. S.
- Advokatai
- Vygantas Skladaitis, Piotras Orlovas
- Kategorijos
- 2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
- 2.6.29.4Kiti su paskola susiję klausimai
- 2.6.15Dovanojimas
- 3.2.6Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei V. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. G. (toliau ir – ieškovė) ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės V. G. (toliau – ir atsakovė) 10 136,70 Eur skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolės visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė atsakovės prašymu, 2014 m. sausio 31 d. į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, pervedė 35 000 litų, kas šiai dienai sudaro 10 136,70 eurų. Atsakovei skolos negražinus ieškovė atsakovei 2022 m. rugpjūčio 18 d. registruotu laišku Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė pretenziją su prašymu gražinti skolą. Pretenzija atsakovei įteikta 2022 m. rugpjūčio 30 d., bet atsakovė skolos geruoju negražino. Todėl atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovei be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovė V. G. atsiliepime į ieškovės ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ją ir ieškovę sieja artimas ryšys, kadangi atsakovė ir ieškovės anūkas D. S., gimęs (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį bei (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus N. S. (ieškovės proanūko). Siekdama sudaryti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas nepilnamečiui vaikui, padedant tėvams, inicijavo gyvenamojo būsto įsigijimo procedūrą, ko pasekoje 2014 m. vasario 6 d. asmeninės nuosavybės teise įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė, žinodama apie jos siekį įsigyti gyvenamąjį būstą ir tokiu būdu užtikrinti kuo geresnes gyvenimo sąlygas nepilnamečiui vaikui - proanūkui N. S., bei atsižvelgdama į tai, kad jos ir ieškovės anūko D. S. santykiai buvo tuo metu geri, prieš notariškai sudarant buto pirkimo - pardavimo sutartį, į jos banko sąskaitą pervedė 35 000 litų, kaip dovaną savo proanūkui, žodžiu nurodant, kad minėta pinigų suma turi būti panaudota ieškovės proanūko gerbūviui, t.y. buto pirkimui, kambario vaikui įrengimui, tiek ir būsimoms vaiko išlaikymo išlaidoms. Jai yra žinoma, kad tuo metu ieškovė buvo pardavusi besikuriančiai įmonei „LIDL“ savo pastatus su žemės sklypu, o gavusi daug lėšų šias lėšas dovanojo anūkams ir proanūkams. Pinigų dovanojimas atsakovės sūnui N. S. nebuvo vienintelis ieškovės dovanojimo veiksmas, ji lėšas dovanojo ir kitiems savo artimiesiems. Bendru ieškovės ir jos bei D. S. sutarimu pinigai buvo pervesti į jos sąskaitą, nes D. S. tuo metu turėjo daug skolų ir antstoliai vykdė išieškojimus iš jo turto. Ilgainiui jos ir ieškovės anūko D. S. tarpusavio santykiai pradėjo prastėti, todėl jų bendras ūkio vedimas nutrūko. D. S. kartu su ieškove pareikalavo, kad už suteiktą 35 000 litų dovaną nepilnamečiui N. S. atsakovė parduotų savo turėtą nekilnojamąjį turtą. Ji sutiko parduoti nekilnojamąjį turtą - garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas garažas buvo parduotas už 2000 Eur sumą, o pinigų suma buvo pervesta į D. S. banko sąskaitą. 2022 m. rugpjūčio 18 d. per programėlę „Messenger“ iš D. S. paskyros gavo ieškovės vardu surašytą pretenziją dėl tariamos skolos grąžinimo. 2022 m. rugpjūčio 18 d. ji išsiuntė ieškovei atsakymą į gautą pretenziją, prašydama pateikti 2014 m. sausio 13 d. paskolos sutartį, tačiau atsakymas nebuvo gautas.
Dublike ieškovė nurodė, kad su atsakovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis kategoriškai nesutinka. Atsakovė teismui teikia žinomai melagingą informaciją, nurodydama, kad ieškovę ir atsakovę sieja artimas ryšys. Minėta aplinkybė yra melaginga, kadangi jos niekuomet nesiejo joks artimas ryšys su atsakove, o tai, kad jos anūkas D. S. su atsakove susilaukė sūnaus N. S., jos su atsakove nesusiejo joks artimas ryšys. Atsakovė atsiliepime teigia akivaizdžiai melagingą informaciją, jog į atsakovės banko sąskaitą pervedė 35 000,00 litų kaip dovaną savo proanūkiui, atsakovei žodžiu nurodant, kad minėta pinigų suma turi būti panaudota ieškovės proanūkio gerbūviui, t.y. buto pirkimui, kambario vaikui įrengimui, ir būsimoms vaiko išlaikymo išlaidoms. Minėtas teiginys akivaizdžiai yra melagingas, kadangi tuo metu ji turėjo piniginių lėšų ir iš tiesų tiek tuo laikmečiu, tiek ir dabar, puikiai žinojo, kad dovanojimo faktas yra įforminamas notarine tvarka, ką ji ir atliko, kitas pinigines lėšas dovanodama savo artimiems šeimos nariams. Atsakovei piniginės lėšos buvo paskolintos, tai akivaizdžiai nurodyta piniginių lėšų pervedimo dokumente įvardijant „paskola“, tam atvejui, jeigu atsakovė iš tiesų bandytų negražinti skolos. Ieškovė atlikdama bankinį pavedimą, nurodydama žodį „paskola“ - atitiko ieškovės valią suteikti paskolą, kitaip ieškovė dovaną būtų įforminusi notariškai, kaip atliko su artimais giminaičiais. Ieškovė neturėjo jokios valios atsakovei dovanoti piniginių lėšų. Taip pat nesutinka su atsakovės teiginiu, kad ieškovė 8 metus nereikalavo gražinti skolos ir tuo atveju tai nebegali būti traktuojama kaip skola, kitaip tariant piniginės lėšos nebeturi būti grąžintinos. Ji pati sprendžia kada teikti reikalavimą dėl skolos susigrąžinimo ir akivaizdu kad skolos grąžinimo reikalavimas yra pagrįstas. Ji su savo anūku D. mažai bendrauja, kadangi pastarasis gyvena ir dirba užsienio valstybėje, dėl ko apie pastarojo santykius su atsakove visiškai nieko nežino ir aplinkybes dėl pastarųjų bendravimo sužinojo tik iš atsiliepimo į ieškinį. Atsakovės ir D. S. santykiai visiškai neliečia skolos gražinimo aplinkybės.
Triplike atsakovė V. G. nurodė, kad ieškovė tvirtina, kad savo proanūkui jokių piniginių sumų nedovanojo, nurodo, kad puikiai žinojo, jog dovanojimo sandoris turi būti notarinis, nes tuo laikotarpiu, kaip galima suprasti iš dubliko, ne kartą buvo sudariusi dovanojimo sandorius, kurių pagrindu artimiesiems dovanojo tam tikras pinigų sumas. Ieškovė taip pat nurodo, kad, jei būtų norėjusi padovanoti tam tikrą pinigų sumą, sandorį būtų įforminusi notarine tvarka, kadangi net artimiesiems dovanojimas buvo atliekamas notariškai, todėl svetimam asmeniui, kaip nurodo ieškovė, būtų nelogiška dovanoti pinigus nesudarius sutarties. Šioje dalyje ieškovės teiginiai prieštarauja vienas kitam. Jei jau ieškovė savo artimiesiems dovanodama pinigų sumas sudaro notarinės formos sandorius, tokiu atveju, tariamai skolinant pinigus svetimam asmeniui, kaip yra įvardinama, akivaizdu, kad būtų buvęs sudaromas notarinės formos sandoris, juolab, kad sandorio vertė tuo metu buvo 35 000 litų. Ieškovė pripažino, kad turėjo reikiamų žinių dėl sandorių sudarymo, todėl akivaizdu, jog suprato, kad sudarant tariamos paskolos sandorį su svetimu asmeniu, paskolos sandoris turėjo būti notarinės formos. Šiuo atveju į jos banko sąskaitą buvo pervesta 35 000 litų suma, tačiau nesudaryta jokia rašytinė sutartis ir minėtos pinigų sumos nuo 2014 metų, t.y. daugiau nei 8 metus, nereikalavo grąžinti. Nesuprantama dėl kokių priežasčių tariamai buvo skolinama 35 000 litų suma, nesudarant jokios sutarties ir neužtikrinant jos, kaip kreditorės interesų apsaugos. Ieškovė sistemingai nutyli aplinkybes ir nepaaiškina dėl kokių priežasčių daugiau nei 8 metus nesiėmė jokių priemonių tariamos skolos susigrąžinimui. Priešingai, nei tvirtina ieškovė, būtent ji teismui detaliai paaiškino dovanojimo sandorio sudarymo aplinkybes, detalizavo tarpusavio santykius su ieškove, ką sistemingai siekė nuslėpti ieškovė. Buvo atliktas realus dovanojimo sandoris, 35 000 litų sumą pervedant į jos banko sąskaitą, sąmoningai paskirtyje nurodant žodį „paskola“, tuo tikslu, kad atliktas dovanojimo sandoris nebūtų apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu. Šios aplinkybės paaiškina ir pačios ieškovės veiksmus, t.y. tariamos skolos gražinimo nereikalavimas, paskolos sutarties nesudarymas. Be to, jai nėra žinoma ar ieškovė į D. S. banko sąskaitą atliko kokį nors piniginių lėšų pervedimą. Taigi, tarp jos ir ieškovės jokių paskolinių teisinių santykių nebuvo. Minėta pinigų suma - 35 000 litų, buvo ieškovės dovana jos sūnui (ieškovės proanūkui). Ieškovė nei ieškinyje, nei dublike nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su tariamos paskolos suteikimu, nedetalizavo kaip įvyko pats sandoris, dėl kokių priežasčių nebuvo sudaroma notarinės formos paskolos sutartis, koks buvo šalių susitarimas dėl tariamos paskolos grąžinimo. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad tikroji bylos šalių valia buvo ne tariamas paskolos sandoris, bet faktinis piniginių lėšų dovanojimas. Ji paskolos sandorio nebūtų sudariusi, nes tuo metu net nebuvo reikalingumo tokio sandorio sudarymui, o, vertinant ieškovės veiksmus, t.y. piniginių sumų dovanojimą artimiems giminaičiams notarine tvarka, leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovė nebūtų sudariusi tariamos paskolos sutarties su jai svetimu, kaip įvardinta dublike asmeniu, nepasirašant jokios sutarties ir daugiau kaip 8 metus nekeliant jokių reikalavimų. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės ieškinys yra visiškai nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.
Šalies argumentai
Ieškovė ir jos atstovas advokatas Vygantas Skladaitis teismo posėdyje paaiškino, kad palaiko ieškinį ieškinyje nurodytais motyvais. Paaiškino, kad ieškovės anūkas yra D. S.. Atsakovė V. ir jos anūkas gyveno kartu. V. pas ją atėjo pasiskolinti pinigų, nesakė kam pinigai yra reikalingai. Ieškovė pinigus atsakovei pervedė per banką, paskirtyje nurodydama, kad tai skola. Į banką padaryti pavedimą ėjo kartu su V.. Ji skolą žadėjo grąžinti dalimis. Per kokį laikotarpį ji turės grąžinti skolą, jos nesitarė. Ieškovės tikslas ir siekis buvo paskolinti pinigus, o ne dovanoti. Ieškovė, jeigu būtų norėjusi padovanoti pinigus, tai taip būtų padariusi notariškai. Jeigu būtų norėjusi padovanoti pinigus anūkui, tai ji tuos pinigus būtų padavusi jam grynais. Prašo ieškinį tenkinti visa apimtimi.
Atsiliepimas
Atsakovė ir jos atstovas advokatas Piotras Orlovas teismo posėdyje prašė ieškovės ieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovė gyveno su ieškovės anūku D. S.. Ieškovė yra jos buvusio sugyventinio močiutė. Iš pradžių ji su D. S. gyveno pas jo močiutę (ieškovę). Vėliau ieškovė paprašė atlaisvinti būstą, todėl ieškojo kur gyventi. D. S. pasiūlė nusipirkti būstą ir paprašė močiutės pinigų. Ieškovė pervedė pinigus į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovė neginčija fakto, kad ieškovė pervedė į jos banko sąskaitą pinigus ir ji juos gavo, tačiau nesutinka, kad pinigai buvo paskolinti. Mokėjimo paskirtyje įrašyta „paskola“. Pagal CK 6 knygoje įtvirtinta paskolos sąvoka, t.y. kai viena paskolos šalis perduoda paskolos daiktą, o kita šalis įsipareigoja gražinti. Atsakovės įsipareigojimo grąžinti paskolos sumą nėra. Paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos. Tai yra dovana, o ne paskola. Ieškovė nei ieškinyje, nei dublike nenurodė dėl kokių priežasčių nesudarė notarinės paskolos sutarties ir kodėl aštuonerius metus nesiekė skolos susigrąžinti. Gautos piniginės lėšos buvo panaudotos ieškovės proanūkio gyvenimo sąlygoms pagerinti. Taigi, šiuo atveju pinigai buvo dovanojami, kadangi ieškovė savo anūkui į jo banko sąskaitą pervesti negalėjo dėl jo turimų įsipareigojimų antstoliams.
Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų D. S. teismo posėdžio metu parodė, kad su ieškovės ieškiniu sutinka. Paaiškino, kad ieškovė S. yra jo močiutė. Apie skolą sužinojo tik praėjus savaitei ar mėnesiui nuo pinigų pervedimo. Tikslios datos neprisimena. Anksčiau su V. gyveno močiutės bute, vėliau V. nusipirko butą, į kurį jie persikėlė gyventi. V. aiškino, kad pinigų butui turėjo, kadangi dirbo Švedijoje. Jis močiutės pinigų neprašė. Negali pasakyti ar jo močiutė būtų paskolinusi V. pinigų, jeigu jis su V. būtų kartu negyvenęs. Pripažįsta, kad jis turėjo skolų. Mano, kad jeigu jam būtų reikėję pinigų, močiutė pinigus jam būtų padavusi grynais. Jei V. pasiskolino pinigų iš jo močiutės, tai ji ir turi šią skolą jai grąžinti. Močiutė iš jo pinigų nereikalauja.
Liudytojas A. G. teismo posėdyje parodė, kad jis yra atsakovės V. G. tėvas. Ieškovė yra dukros sugyventinio močiutė. Jie pažįstami labai gerai, nes gyveno jos bute. Kai V. pirkosi butą, tai dalį pinigų davė jis, dalį davė D. S. močiutė. Ieškovė į savo anūko sąskaitą nevedė pinigų, kadangi jis turėjo skolų antstoliams. Butas priklauso V..
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. sausio 31 d. ieškovė S. G. iš savo banko sąskaitos į atsakovės V. G. banko sąskaitą pervedė 35 000 Lt (10 136,70 Eur), mokėjimo pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog tai „skola“.
2022 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė atsakovei registruotu paštu išsiuntė pretenziją, kurioje nurodė, kad atsakovė per 5 dienas nuo pretenzijos išsiuntimo dienos turi grąžinti skolą, ją sumokant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą.
Ieškinys grindžiamas LR CK 6.237-6.242 str. nuostatomis, tvirtinant, kad niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl be pagrindo įgyto turto instituto taikymo galimybės, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo. CK 6.237 straipsnis reglamentuoja pareigą gražinti be pagrindo įgytą turtą. Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji atsakovės prašymu 2014 m. sausio 31 d. į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas pervedė 35 000 litų, kas šiai dienai sudaro 10 136,70 eurų. Nurodė, kad tokiu būdu ji atsakovei suteikė paskolą.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad teisinių santykių kvalifikavimas yra priskirtas teismo prerogatyvai, būtina įvertinti tiek paskolos sandoriui, tiek ir dovanojimo sandoriui keliamus reikalavimus, atitinkamai vertinant ir bylos šalių elgesį.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atsakovei pervedė 35 000 Lt (10136,70 Eur), o atsakovė šias lėšas gavo. Atsakovė pinigų gavimo fakto nei atsiliepime, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, neginčija. Tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovės banko pavedimu pervesti pinigai atsakovei yra paskolos sutarties dalykas, ar jie buvo padovanoti atsakovei (ieškovės proanūkio N. S. gerbūviui, t.y. buto pirkimui, kambario vaikui įrengimui, tiek ir būsimoms vaiko išlaikymo išlaidoms), pačios ieškovės iniciatyva, kaip nurodo atsakovė. Šio ginčo esmę sudaro tai, kad paskolos sutartis raštu nebuvo sudaryta, o ginčo šalys, t. y. ieškovė ir atsakovė, skirtingai interpretuoja sutartinių santykių turinį. Atsižvelgiant į tai, byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą.
CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja gražinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas gražinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai.
Iš bylos duomenų matyti, kad lėšas ieškovė atsakovei perdavė 2014 m. sausio 31 d. ir tuo metu galiojo 2014 m. sausio 8 d. CK šeštos knygos redakcija, kurioje pagal 6.871 straipsnio nuostatas fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, paskolos notarinė forma nebuvo numatyta. Pagal CK 6.469 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartis, kai dovanojama didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi būti rašytinės formos. Taigi šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovės tiek paskolos sutartis, tiek dovanojimo sutartis dėl 35 000 Lt (10136,70 Eur) paskolinimo ar dovanojimo turėjo būti rašytinės formos, tačiau nei rašytinė paskolos sutartis, nei rašytinė dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta.
CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (su tam tikromis išimtimis neleidžiamas rėmimasis liudytojų parodymais) (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Taigi, paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-430/2013). Taigi, ta aplinkybė, kad šalys nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, savaime nereiškia, jog šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai.
Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ieškovei (CPK 12, 178 straipsnis).
Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove nėra sudariusios paskolos sutarties raštu. Ieškovė paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėja mokėjimo pavedimu, patvirtinančiu, kad ji į atsakovės banko sąskaitą pervedė 35 000 Lt (10136,70 Eur), mokėjimo paskirties laukelyje nurodydama „skola“. Kaip teigia ieškovė, šis ieškovės mokėjimo pavedimas, jo paskirtyje nurodant, kad pervedamos lėšos atsakovei yra suteikiamos kaip paskola, patvirtina, kad egzistuoja faktas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjai ir nurodo, kad buvo išreikšta ieškovės valia šias lėšas paskolinti, nepaisant to, kad nėra sudarytos rašytinės paskolos.
Ginčo, kad šias lėšas ieškovė atsakovei perdavė, o atsakovė jas gavo, kaip minėta, byloje nėra, pinigų pervedimo ir gavimo faktas yra patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o mokėjimo pavedimas neatitinka paskolos sutarties reikalavimų, neigė, kad pavedime nurodytą sumą realiai pasiskolino ir teigė, kad pinigai buvo dovana ieškovės proanūkiui N. S.. Teigė, jog dovanojimo faktą patvirtina ieškovės veiksmai, t.y. oficialaus dokumento nesudarymas, suvokiant, kad tai yra dovana ir dėl šios dovanos jokių ginčų ateityje būti negali. Be to, atsakovė atsiliepime nurodė, jog pinigų dovanojimas atsakovės sūnui N. S. nebuvo vienintelis ieškovės dovanojimo veiksmas, ji lėšas dovanojo ir kitiems savo artimiesiems.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Tačiau tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Taigi, mokėjimo pavedimas, kuriame yra įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leidžia pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Šiuo atveju ieškovė, mokėjimo pavedimu pervesdama atsakovei lėšas, nurodė mokėjimo paskirtį „skola“. Atsakovė šias lėšas priėmė, pretenzijų dėl mokėjimo laukelyje nurodytos mokėjimo paskirties ieškovei nepareiškė.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 str. 1 d.), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to, net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013).
Taigi, teismo vertinimu, 2014 m. sausio 31 d. mokėjimo pavedimas atitinka paskolos sutarties reikalavimus. Ieškovei aiškiai įvardijus piniginių lėšų pervedimo paskirtį, yra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjos) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjai egzistavimas. Mokėjimo pavedimo paskirtis įrodo paskolos sutarties sudarymo faktą ir patvirtina, kad šie pinigai buvo paskolos sutarties dalykas, o ne kitokios rūšies prievolės dalykas. Nagrinėjamu atveju, ieškovės 2014 m. sausio 31 d. mokėjimo pavedime atsispindi prievolė grąžinti gautą paskolą. Mokėjimo pavedimu pervestos lėšos, šalims nesudarius atskiros rašytinės paskolos sutarties, nagrinėjamu atveju gali būti kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios paskolos teisinius santykius.
Byloje esantys ir atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė jai pinigus dovanojo kaip dovaną savo proanūkiui, žodžiu nurodant, kad minėta pinigų suma turi būti panaudota ieškovės proanūkio gerbūviui. Teismo posėdžio metu ieškovės anūkas D. S. tvirtino, kad apie skolą sužinojo tik praėjus savaitei ar mėnesiui nuo pinigų pervedimo, teigė, kad jis pinigų iš savo močiutės neprašė.
Teismo vertinimu, 35 000 Lt (10136,70 Eur) suma tiek ieškovei, tiek ir atsakovei, kaip fiziniams asmenims, yra pakankamai didelė, todėl abejotina, ar esant tokiems santykiams, kai ieškovės anūkas D. S. su atsakove susilaukė sūnaus N. S. ir atsakovės su ieškove nesiejo joks artimas ryšys, ieškovė būtų tokio dydžio pinigų sumą dovanojusi atsakovei. Teismui atsakovė nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta kita paskolos davėjos valia, t. y. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas ne paskolos dalykas, o dovana ar pan. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad vien dėl to, kad nėra rašytinės paskolos sutarties ir tiesiogiai užfiksuoto atsakovės įsipareigojimo grąžinti ieškovei jai kaip paskolą pervestą sumą, yra neįrodyta abiejų šalių valia dėl 35 000 Lt (10136,70 Eur) dydžio paskolos suteikimo. Ieškovės valią skolinti lėšas patvirtina mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis (skola), o atsakovės – šių pinigų, pervedamų kaip skola (paskola), priėmimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013).
Atsakovės teiginiai dėl ieškovės siekio išvengti mokestinių santykių atsiradimo esant dovanojimui, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Atsakovės nurodyti atsikirtimai, jog nebūtų iš ieškovės priėmusi paskolą, jei būtų žinojusi, jog ją būtų reikėję grąžinti, vertintini kaip siekis išvengti piniginės prievolės įvykdymo. Teismas pažymi, kad protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis įvardyta kaip skola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą.
Byloje esant duomenims, kuriuose užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjai faktas (2014 m. sausio 31 d. ieškovė S. G. iš savo banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą pervedė 35 000 Lt (10136,70 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodžiusi, jog tai „skola“) ir atsakovei neįrodžius kito (nei nurodė ieškovė) pinigų pervedimo tikslo, ir neginčijant pinigų gavimo bei neįrodžius pinigų grąžinimo, yra pagrindas konstatuoti, kad įrodyta esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimas – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjos nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 10 136,70 Eur skolą yra pagrįstas, todėl skola priteisiama iš atsakovės.
Dėl procesinių palūkanų
Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.).
Tuo vadovaujantis, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Ieškovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Iš teismui pateiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį patvirtinančių pažymų: 2023 m. vasario 7 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. kovo 3 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. gegužės 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad, teikiant ieškovei valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, patirta 1365 Eur išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, todėl iš atsakovės valstybės naudai priteistinos 1365 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).
Kadangi ieškinio reikalavimas buvo patenkintas visiškai, todėl iš atsakovės taip pat priteisiama 228 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis) ir 39,84 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr.1R-298/1K-290).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės V. G., gimusios (duomenys neskelbtini), ieškovei S. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), 10 136,70 Eur (dešimt tūkstančių vieną šimtą trisdešimt šešis eurus 70 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (10 136,70 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės V. G., gimusios (duomenys neskelbtini), 228 Eur (du šimtus dvidešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį valstybei, šias išlaidas sumokant į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“ AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš atsakovės V. G., gimusios (duomenys neskelbtini). valstybei 1365 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis eurus) išlaidų už S. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, jas sumokant į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“ AB, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor bank AS Lietuvos skyrius, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB bankas, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių bankas, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“; įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Priteisti iš atsakovės V. G., gimusios (duomenys neskelbtini), 39,84 Eur (trisdešimt devynis eurus 84 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, šias išlaidas sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“ banke, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių banke, Nr. LT427230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, įmokos kodas – 5662, mokėjimo paskirtis – „išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“).
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.