Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Čepukėnienės, Lino Šiukštos,

civilinės ieškovės daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB) (duomenys neskelbtini) atstovei J. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Justo Lauciaus (toliau – ir prokuroras) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 7 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme penkiolikai metų;

– pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2007 m. kovo 11 d. nusikaltimo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams;

– pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 4 d. nusikaltimo) laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir A. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios Z. E. Ž. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. D. Z. E. Ž. naudai priteisti 2 606,58 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai šeši eurai 58 ct) turtinei ir 1 500,00 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios R. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. D. R. R. naudai priteisti 11 673,78 Eur (vienuolika tūkstančių šeši šimtai septyniasdešimt trys eurai 78 ct) turtinei ir 3 000,00 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo D. D. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. D. D. D. J. naudai priteisti 1 000,00 Eur (vienas tūkstantis eurų) turtinei žalai ir 1 500,00 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. D. V. L. naudai priteisti 2 753,62 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt trys eurai 62 ct) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. D. V. Ž. naudai priteisti 579,24 Eur (penki šimtai septyniasdešimt devyni eurai 24 ct) turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkės J. A. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš A. D. DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkės J. A. naudai priteisti 2 417,61 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai septyniolika eurų 61 ct) turtinei žalai atlyginti.

„If P & C Insurance AS“ filialo pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš A. D. „If P & C Insurance AS“ naudai priteisti 1 167,46 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas šešiasdešimt septyni eurai 46 ct) turtinei žalai atlyginti.

AB „Lietuvos draudimas“ pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš A. D. AB „Lietuvos draudimas“ naudai priteisti 1 068,12 Eur (vienas tūkstantis šešiasdešimt aštuoni eurai 12 ct) bei 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš A. D. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisti 2 806,31 Eur (du tūkstančiai aštuoni šimtai šeši eurai 31 ct) nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2007 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 3.00 val. iki 5.21 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nakties metu, suprasdamas, kad minėto namo gyventojai miega, tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, žiebtuvėliu padegė namo 6 aukšto, pakilus laiptais, dešinės pusės bendrame koridoriuje prie atsarginės laiptinės stovėjusį fotelį, taip sukėlė namo pietinės sekcijos šeštojo aukšto koridoriaus pietiniame gale prie atsarginės laiptinės gaisrą, dėl to, liepsnai išplitus, apdegė evakuacinė laiptinė nuo trečio iki devinto aukšto, apdegė ir aprūko koridoriai nuo 6-o iki 9-o aukštų, nenustatytos turtinės vertės, apdegė ir aprūko 6-o, 7-o, 8-o ir 9-o aukštų butai, vandeniu aplieti 54 butai, t. y. gaisro metu aplietas butas Nr. 7 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant B. I. (B. I.) 564,76 Eur (1 950,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 8 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant G. D. 564,76 Eur (1 950,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 10 ir jame buvę daiktai, padarant V. E. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 11 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. G. 289,62 Eur (1 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 12 ir jame buvę daiktai, padarant J. M. nenustatytos turtinės vertės žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 20 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant T. M. ir A. K. nenustatytos vertės, o S. M. 868,86 Eur (3 000,00 Lt ) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 21 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant Z. E. Ž. 2 606,58 Eur (9 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 22 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant Ž. Ž. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 23 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. V. nemažiau nei 1 448,10 Eur (5 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 24 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant F. A. 202,73 (700,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 31 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. J. 941,27 Eur (3 250,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 32 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. M. 564,76 Eur (1 950,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 33 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant M. L. (M. L.) 941,27 Eur (3 250,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 34 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant V. D. 564,76 Eur (1 950,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 35 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant I. P. 3 258,23 Eur (11 250,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 43 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant I. M. 376,51 Eur (1 300,00 Lt) vertės turtinę žalą ir N. A. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 44 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant J. J. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu apdegė buto Nr. 45 durys, o butas ir jame buvę daiktai aplieti, bendrai padarant V. B. 434,43 Eur (1 500,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu apdegė buto Nr. 46 durys, o butas ir jame buvę daiktai aplieti, bendrai padarant L. D. 868,86 Eur (3 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 47 ir jame buvę daiktai, padarant R. Š. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 48 ir jame buvę daiktai, padarant N. K. 3 069,97 Eur (10 600,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 55 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant R. T. 289, 62 Eur (1 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 56 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant V. B. (V. B.) nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 57 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. P. 868,86 Eur (3 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 58 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant B. P. 376,51 Eur (1 300,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 59 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant N. Č. 1 317,77 Eur (4 550,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 60 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant N. T. 753,01 Eur (2 600,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 64 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. T. 112,95 Eur (390,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 67 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. S. ir N. S. (N. S.) nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė ir buvo aplietas butas Nr. 68 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. Š. ir D. G. 1 807,23 Eur (6 240,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 69 ir jame buvę daiktai, vertinga knygų kolekcija ir ikonos, bendrai padarant I. A. (I. A.) 23 169,60 Eur (80 000,00 Lt) vertės turtinę žalą ir S. G. padarant 579,24 Eur (2 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 70 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. K. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 71 ir jame buvę daiktai, padarant M. G. nenustatytos vertės turtinę žalą ir gaisro metu sudegė bute buvęs kompiuteris, priklausantis UAB „VRS Grupė“ 1 167,46 Eur (4 031,00 Lt) vertės, gaisro metu apdegė bei aprūko butas Nr. 72 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant H. B. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 80 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant R. R., D. D. J.i ir J. R. 14 481,00 Eur (50 000,00 Lt) vertės materialinę žalą, gaisro metu apdegė bei buvo aplietas butas Nr. 81 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant V. Ž. 1 448,10 Eur (5 000,00 Lt) vertės materialinę žalą, gaisro metu apdegė butas Nr. 82 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant E. S. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu apdegė butas Nr. 83 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant V. L. 2 751,39 Eur (9 500,00 Lt) nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 84 ir jame buvę daiktai, padarant R. Ž. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu aplietas butas Nr. 88 ir jame buvę daiktai, padarant N. D. 75,30 Eur (260,00 Lt) turtinę žalą, gaisro metu apdegė buto Nr. 91 durys, balkonas, aprūko sienos, aplieti jame buvę daiktai, bendrai padarant I. V. 3 475,44 Eur (12 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 92 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant V. S. 1 807,23 Eur (6 240,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 93 ir jame buvę daiktai, padarant P. Š. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 94 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant R. D. 2 000,00 Eur (6 905,60 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė buto Nr. 95 durys, aprūko sienos ir bute buvę daiktai, bendrai padarant D. B. 579,24 Eur (2 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aprūko butas Nr. 101, padarant V. V. 579,24 Eur (2 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 104 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant A. A. 5 792,40 Eur (20 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė butas Nr. 105 ir jame buvę daiktai, padarant R. R. nenustatytos vertės turtinę žalą, gaisro metu apdegė ir aprūko butas Nr. 106 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant V. Ž. 579,24 Eur (2 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu aprūko ir buvo aplietas butas Nr. 107 ir jame buvę daiktai, bendrai padarant J. B. 579,24 Eur (2 000,00 Lt) vertės turtinę žalą, gaisro metu sudegė buto Nr. 108 durys ir aprūko jame buvę daiktai, bendrai padarant V. V. 301,20 Eur (1 040,00 Lt) vertės turtinę žalą. Tokiu būdu jis visuotinai pavojingu būdu, sunaikino ir sugadino didelės 82 486,74 Eur (284 706,6 Lt) vertės svetimą turtą. A. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 6, 7 punktus pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 3.00 iki 5.21 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia padegdamas fotelį ir sukeldamas gaisrą, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, žmonėms esant bejėgiškos būklės, nes nakties metu miegodami, išplitus gaisrui ir pradėjus degti atvira liepsna, neturėjo galimybės laiku evakuotis ar užgesinti plintančią ugnį, itin žiauriai, nes žmonės laukdami kol bus išgelbėti gelbėtojų ir bijodami būti sužaloti bei žūti ugnyje, patyrė dideles fizines, dėl patirtų nudegimų ir apsinuodijimo smalkėmis, ir dvasines kančias, tyčia nužudė šešis žmones, t. y., iš atvira liepsna degančio buto Nr. 70 apie 5.49 val., gelbėdamasis į lauką išbėgo A. K., kuriam aukštos temperatūros poveikyje padaryti viso kūno nudegimai, II laipsnio – 68 %, III laipsnio – 30 %, t. y. sužalojimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko išsivystė trauminis šokas ir nukentėjusysis 2007 m. kovo 14 d. 5.00 val., ligoninėje mirė, 5.35 val. atvira liepsna užsidegus butui Nr. 71 R. A., turintis negalią – aklumą, aukštos temperatūros poveikyje patyrė II-III iki 7% kūno nudegimą – sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko gelbėdamasis iššoko per langą ir nuo patirtų sužalojimų – krūtinės sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, dešiniųjų I-IX (viengubų), kairiųjų II-III, VIII-IX (viengubų), IV (dvigubo) šonkaulių lūžių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo, galvos sumušimo, pasireiškusio odos nubrozdinimais ir muštine žaizda veide, apatinio žandikaulio, viršutinių žandikaulių ir kairiojo skruostikaulio lūžių, dėl to kvėpavimo takus užpildė kraujas, kuris pateko ten dėl kraujavimo iš veido sužalojimų (kaulų lūžių), nukentėjusysis užduso ir vietoje mirė. Tuo pat metu kartu su R. A. buvęs M. G. aukštos temperatūros, galimai liepsnos poveikyje patyrė daugybinius II-III laipsnio – 50% kūno paviršiaus nudegimus – kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir gelbėdamasis iššoko per langą patirdamas kūno sumušimą: kepenų plyšimą, dešinio gaktikaulio viršutinės ir apatinės šakos lūžius, ūmų plaučių sumušimą, šonkaulių 6-7 dešinėje lūžius, žaizdą galvoje, t. y. sužalojimus vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu ir visumoje nuo daugybinių kūno nudegimų, kurie komplikavosi šoku, nukentėjusysis 2007 m. kovo 11 d. 11.25 val., ligoninėje mirė. Gaisro metu užsidegus atvira liepsna butui Nr. 82, iš jo gelbėdamiesi išbėgo A. G. su T. S. ir 5.47 val., gaisro metu 9-ojo aukšto laiptų aikštelėje buvo rastas A. G. lavonas, nes nukentėjusioji mirė nuo ūmaus apsinuodijimo degimo produktais gaisravietėje. Name vykusio gaisro metu 5.49 val., tarp 6-ojo ir 7-ojo aukštų rastas lavonas nukentėjusiojo T. S., kuris mirė nuo ūmaus apsinuodijimo degimo produktais gaisravietėje. Po to 6.50 val., likvidavus ugnį aštuntame aukšte, bute Nr. 93 rastas lavonas nukentėjusiojo P. Š., kuris būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 3,38 %, šlapime 4,79% etilo alkoholio, o tai atitinka sunkų girtumo laipsnį) mirė nuo ūmaus apsinuodijimo smalkėmis. Tokiu būdu A. D. tyčia, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudė šešis bejėgiškos būklės žmones, sunaikino ir sugadino didelės vertės svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu.A. D. BK 187 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 4 d. apie 20.23 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia degtuku padegė 1 aukšto laiptinės aikštelėje, prie lifto kabinos sukrautus M. J. priklausančius sendaikčius, neturinčius materialinės vertės. Dėl to, kilus gaisrui, apdegė pagalbinės patalpos durys su stakta, lifto kabinos durys su apdaila, koridoriaus medinės durys, 7 šviestuvai, nuo karščio skilo dvigubas laiptinės langas, aprūko laiptinė. Tokiu būdu A. D. tyčia, visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą – DNSB priklausantį, 2 417,61 Eur (8 347,54 Lt) vertės turtą, taip padarydamas turtinę žalą. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir bylą prieš jį nutraukti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to naikintinas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė pagrindinius baudžiamosios teisės principus (nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principus), neteisingai vertino surinktus įrodymus, pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, nes nuosprendyje neatliko jokios įrodymų analizės ir nemotyvavo, kokių įrodymų pagrindu yra nustatyta apelianto kaltė. Nuosprendžio motyvuojamoji dalis sudaro tik kelis lapus ir yra net kelis kartus trumpesnė nei apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoji dalis. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apygardos teismas rėmėsi neleistinais būdais gautais įrodymais – neteisėtai padarytu garso įrašu, policijos pareigūnų išduotomis pažymomis. Be to, apygardos teismas nuosprendyje visiškai neįvertino apeliantą teisinančių įrodymų, pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus, nepasisakė dėl nuteistojo gynėjo išsakytų argumentų, iškraipė teismo posėdyje apklaustų ekspertų parodymus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad proceso metu buvo pažeista nuteistojo A. D. teisė į gynybą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. gruodžio 15 d. nuteistojo sugyventinė A. J. sudarė sutartį dėl apelianto gynybos su advokatu Romualdu Mikliušu. Tą pačią dieną minėtas advokatas surašė orderį LA Nr. 296161 bei informavo tyrimą atlikusią tyrėją apie minėtos sutarties sudarymą, o 2014 m. gruodžio 16 d. 15.49 val. advokatas elektroniniu paštu pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei J. K. orderį ir prašymą susipažinti su byla. Taigi, nuo 2014 m. gruodžio 16 d. 16.00 val. advokatas Romualdas Mikliušas tapo apelianto gynėju ir turėjo būti kviečiamas į visus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai sąmoningai to nedarė, neleido apeliantui susitikti su gynėju. 2014 m. gruodžio 16 d. 20.00 val., dalyvaujant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtam advokatui, buvo surengta papildoma A. D. apklausa, išgautas jo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas, 21.45 val. atliktas parodymų patikrinimas vietoje, tačiau jo gynėjas Romualdas Mikliušas apie šiuos procesinius veiksmus neinformuotas. Be to, teisėsaugos pareigūnai apie A. J. nusamdytą advokatą neinformavo ir apelianto, o atlikdami minėtus procesinius veiksmus, neatsiklausė jo nuomonės dėl šio advokato iškvietimo. Apeliantas nurodo, jog atliekant pirmiau nurodytus procesinius veiksmus, jis ikiteisminio tyrimo pareigūnų prašė leisti susitikti bent su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatu, tačiau ir ši teisė jam nebuvo užtikrinta. Valstybės garantuojamos pagalbos advokatas tik dalyvavo su juo atliekant procesinius veiksmu, tačiau jokios realios teisinės pagalbos nesuteikė. Taigi, apelianto teisė į gynybą buvo grubiai pažeista. Juo labiau, kad šią aplinkybę, apelianto vertinimu, patvirtina 2014 m. gruodžio 16 d. vykusios papildomos apklausos protokole užfiksuoti jo teiginiai apie tai, kad apklausos metu jautė baimę, norėjo pasitarti su advokatu, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnė darė jam spaudimą. Apelianto nuomone, pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu bylą tyrę pareigūnai sąmoningai apribojo jo teisę į gynybą, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje nepasisakė.Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2014 m. gruodžio 16 d. gauti procesiniai dokumentai ir juose užfiksuoti duomenys yra beverčiai teisine prasme, kadangi minėtų procesinių veiksmų atlikimo metu nuteistasis A. D. save apkalbėjo. Be to, minėtuose dokumentuose užfiksuota informacija prieštarauja objektyviems bylos įrodymams – gaisro vietos apžiūros protokolo ir gaisro ekspertizės duomenimis. Taigi, vadovaudamasis in dubio pro reo principo reikalavimais, pirmosios instancijos teismas turėjo jį pagal pareikštus kaltinimus išteisinti.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 11 d. žiebtuvėliu padegė namo 6 aukšte, pakilus laiptais, dešinės pusės bendrame koridoriuje prie atsarginės laiptinės stovėjusį fotelį, nuo kurio gaisras išplito ir į kitas daugiabučio namo patalpas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2007 m. kovo 11 d., iš karto po gaisro, dalyvaujant priešgaisrinės apsaugos pareigūnams ir ekspertams, buvo atlikta viso namo apžiūra bei surašyti kiekvieno aukšto apžiūros protokolai. Aprašant 6 namo aukšte surastą gaisro židinį, apžiūros protokole nurodyta, jog tikėtinas gaisro židinys yra prie žuvusiojo I. A. buto. Tačiau protokole nenurodyta jokių duomenų apie nuteistajam pateiktame kaltinime minimo fotelio, nuo kurio kilo gaisras, buvimą. Apelianto nuomone, sudegus foteliui, jo vietoje turėjo likti varžtai, metalinės detalės, spyruoklės ir kitos dalys. Tačiau tyrimo metu gaisro židinio vietoje jokių kaltinime minimo fotelio buvimą patvirtinančių įrodymų nerasta. Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme ekspertas S. K. parodė, jog fotelis, kuris pagal bylos medžiagą galėjo būti prie I. A. buto, nepatenka į gaisro židinio zoną ir galėjo stovėti tik toliau nuo jos. Nuteistojo A. D. vertinimu, šiuo eksperto liudijimu objektyviai paneigiami jo savanoriškame prisipažinime ir jam pateiktame kaltinime nurodyti duomenys, kad gaisrą apeliantas sukėlė padegdamas fotelį. Pasak, apelianto, nelogiška, jog gaisrą sukėlęs asmuo, pripažindamas kaltę, nurodytų netikslų padegimo mechanizmą ir gaisro židinio vietą. Apeliantas pažymi, jog minėtus eksperto parodymus papildomai patvirtina nuteistojo gynėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktas, kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neįvertintas.Apeliantas nurodo, kad gaisravietės ekspertizėje konstatuota, jog 2007 m. kovo 11 d. gaisras daugiabutyje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilo arba degaus skysčio pagalba uždegus durų kilimėlį, arba dėl trumpo jungimo elektros skydinėje. Taigi, šio objektyvaus įrodymo duomenimis patvirtinama išvada, jog prisipažindamas, kad tai jis 2007 m. kovo 11 d. sukėlė gaisrą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančiame name, nuteistasis A. D. save apkalbėjo, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad gaisras minėtame daugiabutyje kilo tyčia uždegus laiptinėje stovėjusį fotelį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde cituojamos ekspertizės akto išvados ir eksperto parodymai apie tai, kad gaisro židinio zona įvykio vietoje nustatyta kategoriškai – gaisras kilo dešinėje 69 buto pusėje, žiūrint į 69 buto duris, t. y. kampe tarp pertvaros, kur yra tik 45 cm pločio tarpas. Būtent toje vietoje buvo išimtas kilimėlis su degiu skysčiu. Ekspertas kaip pagrindinę gaisro kilimo priežastį taip pat nurodė galimai elektros skydinėje, esančioje 17 cm į dešinę nuo 69 buto durų, įvykusį trumpą jungimą. Apelianto vertinimu, abejoti pirmiau nurodytais dokumentais ir eksperto parodymais nėra pagrindo. Juo labiau, kad ekspertas išvadoje rėmėsi iš karto po 2007 metų gaisro gautais duomenimis, taip pat ir asmenų parodymais. Apklausiamas teisme ekspertas kategoriškai nurodė, jog padegimo metu buvo naudotas degus skystis, panašus į dyzeliną, kurio buvo sulaistytas išimtas kilimėlis. Liudytoja A. A., apklausiama 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje parodė, kad laiptinėje prie jos brolio I. A. buto durų jokių minkštų baldų nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas J. R.. Taigi eksperto objektyvus tyrimas ir gynėjo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo aktas, liudytojų parodymai, apelianto vertinimu, patvirtina, kad jo ikiteisminio tyrimo metu pateiktame prisipažinime padarius nusikaltimą nurodyta padegimo versija yra nereali, o jokių apelianto kaltės įrodymų byloje nėra.Apelianto teigimu, jo prisipažinimas 2007 m. kovo 11 d. sukėlus gaisrą (duomenys neskelbtini),Vilniuje esančiame daugiabutyje buvo išgautas ikiteisminio tyrimo pareigūnams prieš jį naudojant neteisėtus veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad operatyviniai pareigūnai, nedalyvaujant gynėjui, ne vieną kartą apeliantą lankė areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, darė jam psichologinį spaudimą, bandė paveikti dovanomis ir vaišindami neaiškios kilmės gėrimais, taip pat dalyvavo minėto dokumento surašyme bei atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Be to, pareigūnai neteisėtai, slapta garso įrašymo priemonėmis užfiksavo A. D. prisipažinimo momentą. Apelianto vertinimu, toks pareigūnų atliktas procesinis veiksmas yra neteisėtas ir neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų. Pasak apelianto, minėtas įrašas patvirtina neteisėtus bylą tyrusių pareigūnų veiksmus, operatyvinių darbuotojų neteisėtą, kryptingą veiklą, tačiau negali būti vertinamas kaip jo kaltę patvirtinantis įrodymas. Juo labiau, kad iš garso įrašo matyti, jog prisipažinimo metu dalyvavę pareigūnai jau buvo susipažinę su 2007 metų bylos medžiaga, uždavinėjo nuteistajam menamus klausimus, teikė pasiūlymus prisipažinime nurodyti, kokį padegamąjį skysti jis naudojo ir t. t. Nuteistasis A. D. nurodo, kad vienoje kameroje su juo buvęs žmogus taip pat buvo susipažinęs su byloje esančiais duomenimis apie 2007 metų gaisrą, uždavinėjo jam kryptingus klausimus, bandydamas išgauti naudingą informaciją. Tačiau šių pokalbių metu apeliantas neprisipažino sukėlęs gaisrą. Aplinkybę, jog lankė nuteistąjį A. D., su juo bendravo nedalyvaujant gynėjui, vaišino jį gėrimais, pripažino ir kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas tyrėjas A. M.. Apeliantas kelia versiją, kad galėjo parašyti pirmiau nurodytą tikrovės neatitinkantį prisipažinimą dėl įvykdyto padegimo paveiktas pareigūnų atneštų neaiškios kilmės gėrimų. Apeliaciniame skunde pažymima, jog neteisėtus pareigūnų veiksmus ir taikytą psichologinį smurtą patvirtina į bylą pateiktų apelianto rašytų laiškų turinys. Juose užfiksuota informacija sutampa su teisme apklaustų pareigūnų parodymais. Apelianto nuomone, dėl prievarta išgaunant jo prisipažinimą padarytų įstatymų pažeidimų šiuos pažeidimus padarę pareigūnai turėtų būti traukiami atsakomybėn.Apeliaciniame skunde keliama versija, kad tą pačią 2007 m. kovo 11 d. naktį buvo kilęs dar vienas gaisras trečiajame ar ketvirtajame daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aukšte. Šią aplinkybę apklaustas 2016 m. kovo 14 d. teismo posėdyje parodė liudytojas J. R.. Liudytojo teigimu, minėtą naktį daugiabutyje kilo du gaisrai. Nakties metu buvo padegtos grindys trečiajame namo aukšte, o po to paryčiais kilo gaisras, kurio metu žuvo šeši žmonės. Minėtą aplinkybę apklausiami teisme patvirtino ir kiti liudytojai – V. V., D. R., R. R. bei I. L. ir jos dukra. Apelianto vertinimu, šie duomenys ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti kruopščiai ištirti, tačiau tyrimą atlikę pareigūnai juos ignoravo. Apeliantas nurodo, jog namo gyventojų susirinkime dalyvavusi tyrėja, kuri vėliau vykdė liudytojų apklausas, minėtų apklausų protokoluose akcentavo, jog daugiabučio (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinėse ir koridoriuose, išskyrus 6 aukštą, jokių kitų sukrautų daiktų nebuvo ir dėl to joks kitas gaisras įvykio naktį kilti negalėjo. Tačiau iš karto po gaisro 2007 metais gaisrininkų atliktos apžiūros komisijos išvadose konstatuota, kad visų be išimties minėto daugiabučio aukštų laiptinės buvo užgriozdintos daiktais ir baldais. Iš Bendrojo pagalbos centro pateiktos informacijos matyti, kad 2007 metų pranešimų dėl gaisrų duomenys neišsaugoti. Apelianto teigimu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, byloje liko nepašalinta abejonė, ar įvykio naktį name nebuvo kilęs kitas gaisras.Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje akivaizdžiai trūkstant apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų, buvo atlikta abejotina ir tendencinga įvykių analizė, t. y. buvo analizuojama informacija, kokie gaisrai kilo apeliantui gyvenant Šakių rajone, (duomenys neskelbtini), konstatuota, jog gaisrai baigėsi apeliantą sulaikius ir pan. Apelianto vertinimu, šiame dokumente užfiksuota informacija yra tik bylą tyrusių pareigūnų tendencingai suformuotos prielaidos, padarytos nutylint jam palankius faktus. Nuteistasis A. D. nurodo, jog Šakių rajone dėl minėtame dokumente nurodytų gaisrų buvo nuteistas konkretus žmogus. Be to, apeliantui išvykus gyventi į Vilnių, gaisrai Šakių rajone nesiliovė. Analizėje nurodyta aplinkybė, kad po apelianto sulaikymo baigėsi gaisrai daugiabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat nieko neįrodo, nes nebuvo atlikta visų šio namo gyventojų kaitos laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2014 metų analizė. Be to, nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad 2007 metų gaisro metu apeliantas taip pat nukentėjo, buvo išvežtas į gydymo įstaigą. Nuteistojo A. D. nuomone, akivaizdu, kad psichiškai sveikas žmogus, koks jis ir yra, neatliks veiksmų, kuriais pats kenktų savo sveikatai ar gyvybei. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, tyrimas šioje byloje buvo tendencingas, nes teisėsaugos pareigūnai nesiekė nustatyti tiesos, o tyrimą atliko bandydami surasti apelianto prisipažinimą patvirtinančius įrodymus. Liudytojus ikiteisminio tyrimo metu iš esmės vienodai apklausė ta pati tyrėja, kuriai buvo žinoma apie kolegų išgautą apelianto prisipažinimą. Byloje yra duomenys patvirtinantys, kad minėta tyrėja, pažeisdama proceso reikalavimus, namo gyventojų susirinkime dalyvavusiems liudytojams ir nukentėjusiems pranešdama apie apelianto prisipažinimą, suformavo išankstinę nuomonę, jog dėl visų name įvykusių gaisrų yra kaltas A. D.. Būtent po įvykusio namo gyventojų susirinkimo atsirado tendencingi 20-25 liudytojų parodymai apie tai, kad 2006 metais daugiabutyje apsigyvenus A. D., jame iš karto prasidėjo gaisrai. Apelianto žmonai Rastinėnuose įsigijus sodo namelį, ten taip pat prasidėjo gaisrai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino objektyvių faktų, jog tose vietovėse gaisrai kildavo ir anksčiau. Be to, apklausus liudytojus, byloje nustatytas faktas, kad gaisrai (duomenys neskelbtini) gatvės name Nr. (duomenys neskelbtini) kildavo ir tuo metu, kai apeliantas dirbo bei gyveno Vokietijoje.Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už 2014 m. gruodžio 4 d. įvykusį gaisrą, apeliantas nurodo, kad byloje esančiame vaizdo įraše iš įvykio vietos užfiksuota, kad likus 9 minutėms iki pasirodant liepsnai, šioje laiptinėje ir prie šiukšlių krūvos buvo priėję dar du tyrimo metu nenustatyti asmenys. Minėtame vaizdo įraše užfiksuota, kaip vienas iš jų greitai prieina prie sukrautų daiktų krūvos, pritupia, kažką padaro ir staiga apsisukęs išeina. Dėl to apeliantas daro prielaidą, jog gaisrą sukelti galėjo minėtas žmogus, ant sukrautų daiktų numesdamas nuorūką. Praėjus 4 minutėms po minėto žmogaus pasirodymo, vaizdo įraše matyti antras žmogus, kuris taip pat pritupia du kartus prie minėtos krūvos, kažką pakelia, vėl padeda ir išeina. Tik praėjus dar 4 minutėms įraše pasirodo apeliantas. Apelianto teigimu, vaizdo įraše užfiksuota, kad jis tik stovėjo laukdamas lifto ir, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jokių padegimo veiksmų neatliko. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad savanoriškai parašytame prisipažinime nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 4 d. laiptinėje sukrautus daiktus jis uždegė iš lifto iškišdamas ranką. Taigi, minėto vaizdo įrašo duomenys ne tik paneigia apelianto prisipažinime nurodytas aplinkybes, bet taip pat leidžia daryti išvadą, kad rašydamas savanorišką prisipažinimą apeliantas save apkalbėjo. Esant akivaizdžioms abejonėms dėl jo kaltės, nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį turėjo jį išteisinti.Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nesurinkęs jo kaltės įrodymų, nepašalinęs daugybės abejonių, nepatikrinęs visos eilės faktų, apeliantą pripažino kaltu remdamasis tik prielaidomis. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir privalo būti panaikintas dėl pažeistų materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimų.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį dėl A. D. paskirtos bausmės – už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte ir 7 punkte nustatytą nusikaltimą A. D. paskirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 3 punktu, subendrinti apėmimu būdu su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. D. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį bei BK 187 straipsnio 2 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. X-970 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. sausio 1 d.) paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir galutinę subendrintą bausmę jam paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, šią bausmę atliekant kalėjime.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę A. D., netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ir šiam nuteistajam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, parinkdamas ne tą bausmės rūšį. Dėl to, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis turi būti pakeistas. Remdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-7-576/2006 suformuota praktika, apeliantas nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje be pagrindo išskirtinė, dominuojanti reikšmė suteikta nuteistojo asmenybei ir jo šeiminei padėčiai (nuteistasis turi įgijęs vidurinį išsilavinimą, dirbo, nepiktnaudžiavo alkoholiu, nebuvo padaręs administracinių teisės pažeidimų, neteistas yra išsituokęs ir su sugyventine augina vaiką). Nuosprendyje tinkamai neįvertinta aplinkybė, kad A. D. padarė labai didelio pavojingumo nusikaltimą – itin žiauriai ir visuotinai pavojingu būdu tyčia nužudė šešis žmones. Lietuvos teismų praktikoje laikoma, jog kiekvienas nužudymas vertintinas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, o vien kelių nužudymą kvalifikuojančių požymių nustatymas pripažintas aplinkybe, sąlygojančia didesnį nužudymo nusikaltimo pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012). Apeliantas pažymi, jog į kaltininko asmenybę ir jo šeiminę padėtį turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau, ši aplinkybė nėra prioritetinė ir vien ji negali lemti skirtinos už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis bausmės dydžio bei nusverti kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. D. skirtinos bausmės, buvo saistomas pareigos taip pat išsamiai išanalizuoti bei įvertinti pastarajam inkriminuoto kvalifikuoto nužudymo pavojingumą, įvertinti nuteistojo asmenybę ne tik iki nusikaltimų padarymo, bet ir po jų. Apelianto vertinimu, A. D. padarytas labai sunkus smurtinis BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 7 punktuose nustatytas nužudymas sunkiančiomis aplinkybėmis pasižymi išskirtiniu pavojingumu. Jis tyčia sukėlė gaisrą daugiabutyje tamsiu paros metu, kai daugelis šio daugiabučio namo gyventojų miegojo ir neturėjo galimybės laiku pastebėti bei užgesinti plintančios ugnies ar laiku evakuotis. Dėl A. D. tyčia sukelto gaisro apimti panikos degusio daugiabučio namo gyventojai puolė į pilnus smalkių ir ugnies namo koridorius, apdegę iš didelio aukščio šoko per daugiabučio namo langus. Laukdami kol bus išgelbėti, bijodami būti sužaloti bei žūti ugnyje, jie patyrė dideles dvasines, o dėl patirtų nudegimų ir apsinuodijimo smalkėmis – ir dideles fizines kančias. Dėl A. D. veiksmų buvo sukeltos negrįžtamos, itin skaudžios pasekmės – nužudyti šeši žmonės, iš kurių vienas asmuo turėjo negalią – buvo aklas. Taip pat žuvo jauna kartu gyvenusių žmonių pora, o ir pats nusikaltimas buvo padarytas be jokios aiškios dingsties. Tokiu būdu buvo prarasta svarbiausia Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus gyvybė, o nusikaltimu padaryta didelė žala nužudytųjų artimiesiems ir visuomenei. A. D. padarytas nužudymas sunkiančiomis aplinkybėmis išsiskyrė ypatingu pavojingumu, o nuteistasis – ypatingu ciniškumu, abejingumu kito žmogaus gyvybei. Šio asmens elgesys išskirtinai drastiškas, rodantis, kad jam visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių moralės ir elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei. Be to, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad be šio labai sunkaus nusikaltimo A. D. padarė kelis apysunkius nusikaltimus, nustatytus BK 187 straipsnio 2 dalyje. Po 2007 metais padaryto nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis jis 2014 metais vėl tyčia sukėlė gaisrą tame pačiame daugiabučiame name. Ši aplinkybė, apelianto vertinimu, nuteistąjį apibūdina kaip itin pavojingą visuomenei asmenį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino, kad A. D. dėl padarytų nusikaltimų niekada neatgailavo, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.Apeliantas nurodo, kad A. D. penkiolikos metų terminuoto laisvės atėmimo bausme nuteistas už šešių asmenų nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad už vieną sunkinančiomis aplinkybėms tyčia nužudytą asmenį jis nubaustas tik dviejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Apelianto vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo parinkta terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšis aiškiai neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau nei penkiasdešimt asmenų. Dalis jų dėl jiems artimų žmonių netekties patyrė itin skaudžius išgyvenimus, kiti – po 2007 metais daugiabučiame name kilusio gaisro ilgam laikui neteko pastogės, jautė baimę, ilgam laikui buvo išbalansuota jų psichinė būsena, o po 2014 metais pasikartojusių A. D. neteisėtų veiksmų šie neigiami išgyvenimai atsinaujino.Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta kriminalinių bausmių sistemos paskirtis – ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012). Apelianto nuomone, įvertinus nuteistojo A. D. antivisuomeniškas nuostatas, jo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, visišką įstatymų ir kitų žmonių teisių, taip pat ir teisės į gyvybę negerbimą, abejingumą nusikalstamų veikų padariniams bei pavojingumą visuomenei, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskyrus švelnesnę, negu laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai nėra ir nebus pasiekti, o bausmės paskirtis liks neįgyvendinta. Apelianto nuomone, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis šioje byloje bus realizuota tik paskyrus A. D. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti. Civilinės ieškovės atstovė prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas: 1) pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 6, 7 punktus už tai, kad 2007 m. kovo 11 d. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nakties metu tyčia padegdamas fotelį ir sukeldamas gaisrą, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, žmonėms esant bejėgiškos būklės, itin žiauriai tyčia nužudė šešis žmones; 2) pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2007 m. kovo 11 d., laikotarpyje nuo 3.00 val. iki 5.21 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje nakties metu, suprasdamas, kad minėto namo gyventojai miega, tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, žiebtuvėliu padegė namo 6 aukšto, pakilus laiptais, dešinės pusės bendrame koridoriuje prie atsarginės laiptinės stovėjusį fotelį, taip sukėlė namo pietinės sekcijos šeštojo aukšto koridoriaus pietiniame gale prie atsarginės laiptinės gaisrą, dėl to, liepsnai išplitus, apdegė evakuacinė laiptinė nuo trečio iki devinto aukšto, apdegė ir aprūko koridoriai nuo 6-o iki 9-o aukštų, nenustatytos turtinės vertės, apdegė ir aprūko 6-o,7-o,8-o ir 9-o aukštų butai, vandeniu aplieti 54 butai; 3) pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. gruodžio 4 d. apie 20.23 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia degtuku padegė pirmojo aukšto laiptinės aikštelėje, prie lifto kabinos sukrautus M. J. priklausančius sendaikčius, neturinčius materialinės vertės, tokiu būdu A. D. tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą – DNSB priklausantį, 2 417,61 Eur (8 347,54 Lt) vertės turtą.Nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde nesutinkama su jo nuteisimu pagal minėtus BK straipsnius teigiant, kad nuteistasis šių nusikalstamų veikų nepadarė, byloje nebuvo surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų, liko nepašalintų abejonių, kurios turi būti vertinamos jo naudai, juo labiau kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas tendencingai, apelianto prisipažinimas sukėlus 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. gaisrus buvo išgautas pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą ir darant jam neteisėtą poveikį. Be to, apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje remdamasis tik kaltinimui palankiais bei pažeidžiant BPK reikalavimus surinktais įrodymais, taip pat teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, nes neatliko įrodymų analizės.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. D., pirmą kartą apklausimas kaip įtariamasis dėl 2014 m. gruodžio 4 d. nusikaltimo padarymo savo kaltės nepripažino. Vėliau, 2014 m. gruodžio 16 d. buvo gautas nuoširdus nuteistojo prisipažinimas dėl 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. įvykdytų padegimų daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. gruodžio 16 d. A. D. patvirtino minėtame prisipažinime nurodytas aplinkybes. Tačiau apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. sausio 6 d. nuteistasis pakeitė parodymus teigdamas, kad jokių nusikaltimų nepadarė, o prisipažinimas buvo išgautas policijos pareigūnams naudojant prieš jį psichologinį smurtą. Vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis atsisakė duoti parodymus, o apklausiamas teisme laikėsi pozicijos, kad jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų.Taigi, nuteistasis po 2014 m. gruodžio 16 d. vykusios apklausos pakeitė gynybinę poziciją ir neigė savo kaltę, o tiesioginių įvykių liudytojų byloje nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan., taip pat tiesioginius ir netiesioginius nusikaltimo įrodymus. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas, nepalankias nuteistajam A. D., pagrindė įrodymais, kurie buvo įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas taip pat nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Be to, pagal teismų formuojamą praktiką įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Priešingai nei nurodoma nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Toks teismo dalyvių versijų atmetimas taip pat nesuponuoja išvados apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą. Nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu – yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė šio principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina, kad kaltininko naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Kilusių abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.Priešingai nei teigiama nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde, visi bylos duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti, iš skirtingų šaltinių gauta informacija palyginta tarpusavyje ir, įvertinus kiekvieną įrodymą bei jų visumą, pašalinus abejones ir prieštaravimus, padarytos motyvuotos išvados dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo nuteistojo A. D. kaltei pagrįsti. Išvadas, paneigiančias nuteistojo versijas kaip neatitinkančias tikrovės ir nustatančias konkrečius faktus, atskleidžiančius, kad A. D. sukėlė 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje kilusius gaisrus, Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje grindė įrodymų vertinimu, kuris paremtas išsamiu ir nešališku, itin kruopščiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendyje A. D. kaltė pripažinta įrodyta remiantis ne tik jo 2014 m. gruodžio 16 d. duotu nuoširdžiu prisipažinimu bei 2014 m. gruodžio 16 d. papildomos įtariamojo apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu duotais parodymais, bet kartu vertinant ir kitus įrodymus: nukentėjusiųjų Z. E. Ž., R. R., V. L., D. D. J., V. Ž., V. E., A. V., F. A., I. P., V. V., N. A., S. G., D. H., I. M., N. K., R. T., A. G., V. S., B. P., J. Č., N. Č., K. G., D. G., A. G., G. A., Z. G., J. R., T. Š., V. B., R. R., J. M., T. M., L. D., A. Š., I. L., L. L., D. L., I. V., R. D., G. D., M. J., A. A., V. V., S. M., G. B., B. I., A. G., A. K., A. P., Č. S., I. L., V. Ž., R. Ž., D. B., S. K., G. M., V. S., K. S., J. B., civilinės ieškovės atstovės J. A., liudytojų Z. B., V. I., V. J. – N., I. M., V. R., S. S., L. Š., T. V., O. K., J. S., J. V., O. D., K. I., V. M., D. R., T. O., A. G., K. T., O. Š., J. B., D. S., V. T., V. M., J. V., J. J., B. G., M. M., E. S., R. P., G. P., V. K., R. K., A. S., B. G. (B.), G. V., R. Š., S. Č., A. M., J. Č., S. S., A. V., S. T., J. G. – G., G. G., J. J., A. D., A. G., V. T., D. B., V. B., V. S., I. Z., J. K., G. G., D. Č., M. G., A. J., T. G., A. G., A. A., I. A., A. J. liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnų J. P. (J.), J. K., A. M., M. R. (M. R.), ekspertų S. K. ir V. J. parodymus, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolus, specialistų išvadas, garso ir vaido įrašus, slapto sekimo protokolus, gaisro komisijos išvadas ir kitus rašytinius baudžiamosios bylos įrodymus. Be to, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, esminės teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėjo pasakytoje baigiamojoje kalboje iškeltos gynybinės versijos ir argumentai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti visų bylos įrodymų kontekste bei motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus neturi pagrindo daryti priešingą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ar konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK nuostatų pažeidimus, dėl kurių nuteistasis turėtų būti išteisintas pagal jam pareikštus kaltinimus, o baudžiamasis procesas nutrauktas.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. nepagrįstai teigia, kad 2014 m. gruodžio 16 d. su juo atlikti procesiniai veiksmai yra neteisėti, nes jų atlikimo metu buvo šiurkščiai pažeista nuteistojo teisė į gynybą, neužtikrinant jo pasirinkto gynėjo – advokato Romualdo Mikliušo – dalyvavimo atliekant minėtus veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą. Teisė turėti gynėją yra įtvirtinta ir BPK 21, 22 straipsniuose. Gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka nustatyta BPK 50–52 straipsniuose. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Be to, sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) pavedimu gynėją gali pakviesti ir jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems įtariamasis (kaltinamasis) tai paveda (BPK 50 straipsnio 2 dalis).A. D. buvo laikinai sulaikytas 2014 m. gruodžio 9 d., o 2014 m. gruodžio 10 d. jam pasirašytinai išaiškinta teisė gintis pačiam arba per pasirinktą gynėją, o neturint pakankamai lėšų gynėjui atlyginti, gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą gynėją. A. D. raštu patvirtino, kad advokatas jam nereikalingas, gynėjo atsisakė (t. 13, b. l. 130-131) ir buvo apklaustas kaip įtariamasis dėl 2014 m. gruodžio 4 d. daugiabučiame name adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje įvykusio gaisro. Šios apklausos metu nuteistasis savo kaltę dėl padegimo neigė tvirtindamas, kad jokių minėto daugiabučio namo laiptinėje prie lifto sukrautų daiktų nepadegė (t. 13, b. l. 133-134). Antrą kartą kaip įtariamasis A. D. buvo apklaustas 2014 m. gruodžio 16 d. Šios apklausos metu dalyvavo nuteistajam paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas J. P., kuris dar 2014 m. gruodžio 11 d. pateikė advokato orderį (t. 13, b. l. 136). Sutikimą, kad ikiteisminio tyrimo metu jį gintų minėtas advokatas, A. D. išreiškė pasirašydamas 2014 m. gruodžio 16 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolą iš kurio matyti, kad A. D. pareiškė neprieštaraujantis, jog jį gintų advokatas J. P. (t. 13, b. l. 142). Taigi, 2016 m. gruodžio 16 d. apklausiant A. D. kaip įtariamąjį, taip pat iš karto po šios apklausos atliekant parodymų patikrinimo vietoje procesinį veiksmą, gynėjo dalyvavimas buvo užtikrintas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jo pasirinkto gynėjo orderis su prašymu susipažinti su byla buvo pateiktas 2014 m. gruodžio 16 d., taigi, jo gynėjui buvo sąmoningai neleidžiama dalyvauti procese, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Nepaisant to, kad byloje yra 2014 m. gruodžio 15 d. data išrašytas advokato Romualdo Mikliušo orderis (t. 13, b. l. 164) ir 2014 m. gruodžio 16 d. šio advokato prašymas susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga (t. 13, b. l. 154), kuriame pranešama, kad advokatas Romualdas Mikliušas su A. D. sudarė teisinės pagalbos sutartį dėl jo gynybos ikiteisminio tyrimo byloje, ši aplinkybė savaime neduoda pagrindo daryti išvadą, kad minėtas advokatas į procesą įstojo ir gynėjo teises įgijo tada, kai elektroniniu paštu, t. y. 2014 m. gruodžio 16 d. 15.49 val. (t. 13, b. l. 197), bylą kuravusiai prokurorei išsiuntė minėtus dokumentus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytoja A. J., t. y. nuteistojo sugyventinė, parodė, kad iš tyrėjos sužinojusi, jog A. D. ginti yra paskirtas valstybės garantuojamas advokatas ji 2015 m. gruodžio 15 d. sudarė sutartį dėl nuteistojo gynybos su advokatu Romualdu Mikliušu. Liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnė J. J. (Paulauskienė) apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2014 m. gruodžio 15 d. jai galimai skambino asmuo, prisistatęs advokatu Romualdu Mikliušu, kuris nurodė, kad gins įtariamąjį A. D., tačiau advokato orderio iki 2014 m. gruodžio 16 d. minėtas asmuo tyrėjai nepateikė, o tai padarė tik 2014 m. gruodžio 17 d. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ant 2014 m. gruodžio 16 d. advokato prašymo esanti gavimo žyma, iš kurios matyti, jog advokato Romualdo Mikliušo prašymas su priedu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo oficialiai gautas 2014 m. gruodžio 17 d. (t. 13, b. l. 154). Tyrėjos J. J. 2014 m. gruodžio 17 d. tarnybinis pranešimas taip pat patvirtina, jog advokatas Romualdas Mikliušas šiai tyrėjai orderį Nr. 296164, išrašytą 2014 m. gruodžio 15 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-04082-14 pateikė 2014 m. gruodžio 17 d. 11.15 val. (t. 13, b. l. 163). Įvertinęs pirmiau aptartus duomenis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog realiai advokato Romualdo Mikliušo orderis ikiteisminio tyrimo pareigūnus pasiekė 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. tyrėjams oficialūs dokumentai, patvirtinantys advokato pagal susitarimą įsijungimą į procesą, įstatymų nustatyta tvarka buvo pateikti tik 2014 m. gruodžio 17 d. Juo labiau kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokio oficialaus dokumento ar A. D. pareiškimo, patvirtinančio, jog A. D. pavedė savo sugyventinei A. J. sudaryti sutartį su gynėju Romualdu Mikliušu dėl jo interesų ir teisių gynimo. A. D. ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams taip pat nenurodė pageidaujantis būtent advokato Romualdo Mikliušo dalyvavimo atliekant su juo procesinius veiksmus. Priešingai, nuteistasis raštu patvirtino neprieštaraujantis, kad 2014 m. gruodžio 16 d. procesinių veiksmų atlikimo metu jį gintų advokatas J. P.. Šių veiksmų atlikimo metu apeliantas neišsakė jokių priekaištų dėl jam teikiamos teisinės pagalbos kokybės. Juo labiau kad iš byloje esančio 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo papildomos apklausos protokolo (t. 13, b. l. 143-144) matyti, jog advokatas J. P., vykdydamas gynėjo pareigas, buvo aktyvus. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad valstybės paskirtas gynėjas J. P. netinkamai atliko savo pareigas, o A. D. teisė į gynybą buvo sąmoningai paneigta. Vien ta aplinkybė, kad A. D. sugyventinė A. J. savo iniciatyva sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo A. D. su kitu advokatu – gynėju Romualdu Mikliušu, o apeliantas vėliau su tuo sutiko, nepaneigia 2014 m. gruodžio 16 d. atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo. Šių veiksmų teisėtumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad į procesą įstojus kitam gynėjui A. D. pakeitė savo parodymus teigdamas, kad jokiuose padegimuose nedalyvavo.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog 2014 m. gruodžio 16 d. vykusios įtariamojo A. D. papildomos apklausos metu pastarasis nurodė, kad apklausos metu jautė baimę, norėjo pasitarti su advokatu, nes tyrėja jam darė spaudimą. Tačiau iš 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad nuteistasis minėtas aplinkybes nurodė visiškai kitaip ir kitokiame kontekste. 2016 m. gruodžio 16 d. apklausos metu tyrėjai uždavus klausimą, dėl kokių priežasčių jis neprisipažino ankstesnės apklausos metu, apeliantas parodė, jog kai tyrėja jį apklausinėjo, jis norėjo prisipažinti, tačiau buvo išsigandęs, norėjo pasitarti su kokiu nors advokatu. Tuomet nuteistasis davė parodymus apie savo padarytas nusikalstamas veikas. Minėtos apklausos pabaigoje apeliantas taip pat papildė apklausos protokolą įrašydamas, kad buvo išsigandęs neturėjo su kuo pasitarti, todėl ir neprisipažino, o vėliau neprisipažino vien dėl to, kad jaudinosi dėl savo šeimos (t. 13, b. l. 144). Taigi, priešingai apelianto teiginiams, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam buvo sąmoningai apribota teisė į gynybą, ar kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ignoravo apelianto prašymus leisti pasitarti su advokatu. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 21 straipsnio 4 dalyje, BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, nebuvo pažeista. Byloje nėra duomenų, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas būtų atlikęs savo pareigas netinkamai. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad minėtas gynėjas procesinių veiksmų su nuteistuoju atlikimo metu buvo pakankamai aktyvus. Subjektyvi nuteistojo A. D. nuomonė apie netinkamą jo interesų atstovavimą ir realios teisinės pagalbos neturėjimą, nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo prisipažinimas sukėlus 2007 m. kovo 11 d. gaisrą buvo išgautas pareigūnams naudojant neteisėtus veiksmus – operatyviniai pareigūnai nuteistąjį lankė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nedalyvaujant gynėjui, darė psichologinį spaudimą, vaišindavo gėrimais, kurie galėjo paveikti nuteistąjį, dalyvavo 2014 m. gruodžio 16 d. nuteistajam surašant minėtą prisipažinimą, taip pat apklausos įtariamuoju ir parodymų patikrinimo vietoje metu, neteisėtai įrašė garso įrašą ir jame užfiksavo apelianto prisipažinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, A. D. parodymai dėl nusikaltimų padarymo aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis 2014 m. gruodžio 10 d., jo paties sutikimu nedalyvaujant gynėjui, jis parodė, kad jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau 2014 m. gruodžio 16 d. jis parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame patvirtino 2007 m. kovo 11 d. žiebtuvėliu padegęs daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinės koridoriuje stovėjusio fotelio vatą ir palikęs ją smilkti bei 2014 m. gruodžio 4 d. to paties namo pirmame aukšte prie lifto degtuku padegęs ten buvusias šiukšles. Šias aplinkybes, dalyvaujant gynėjui, apeliantas patvirtino 2014 m. gruodžio 16 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Pasikeitus gynėjui nuteistasis šį prisipažinimą paneigė 2015 m. sausio 6 d. apklausos metu parodęs, kad prisipažino dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam daryto psichologinio spaudimo. Šios gynybinės versijos nuteistasis laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme papildomai nurodydamas, kad padegimų istorijas, vadovaudamasis iš pareigūnų ir kaimynų išgirsta informacija, sukūrė pats, nes tikėjosi tokiu būdu būti paleistas iš suėmimo, o laisvėje susiradęs gynėją išspręsti kilusias problemas su teisėsauga.Aplinkybę, kad joks neteisėtas poveikis nuteistajam nebuvo daromas patvirtino kaip liudytojai apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai J. J., A. M., J. K., su A. D. atlikę pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Visi šie liudytojai nuosekliai parodė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. nuoširdžiame prisipažinime aplinkybes apie padegimus, papildomoje įtariamojo apklausoje ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 13, b. l. 136-152), apeliantas nurodė savo noru, niekieno neverčiamas, neteisėtas poveikis A. D. nebuvo daromas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš A. D. 2007 m. gruodžio 16 d. apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad jis teigė norėjęs prisipažinti dar pirmosios apklausos metu, tačiau neturėjo su kuo pasitarti, be to, bijojo dėl savo šeimos. Dalyvaujant gynėjui, 2014 m. gruodžio 16 d. apeliantas išdėstė 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. įvykdytų padegimų aplinkybes, pasirašydamas patvirtino duodamų parodymų teisingumą, nurodydamas, kad tiek apklausos įtariamuoju, tiek parodymų patikrinimo vietoje protokoluose viskas surašyta teisingai. Duomenų apie tai, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, naudodami neteisėtas poveikio priemones, siekė nuteistąjį nepagrįstai apkaltinti nusikaltimų padarymu, byloje nėra.Liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 16 d. A. D. buvo atvežtas iš Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus į tarnybines patalpas. Tarnybiniame kabinete, laukiant į apklausą atvykstančio įtariamajam paskirto gynėjo, liudytojas, būdamas viršininko kabinete, dalyvaujant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininkui M. G. ir 2-ojo skyriaus viršininkui L. Ž., kalbėjosi su įtariamuoju A. D. ir garso įrašymo įrenginiu įrašė visą su minėtu įtariamuoju įvykusį pokalbį. Pokalbio metu A. D. buvo pasiūla papasakoti apie nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis įtariamas bei kitų galimai įvykdytų nusikalstamų veiklų, aplinkybes. Pastarasis savanoriškai, nieko neverčiamas, nenaudojant prieš jį jokios psichinės prievartos, papasakojo apie savo padarytas nusikalstamas veikas. A. D. parodė, kad 2007 m. kovo 11 d. naktį apie 3.00 val. rūkydamas liftu nusileido į trečią, bet tiksliai nepamena kurį, daugiabučio namo aukštą ir namo dešinės pusės koridoriuje, prie atsarginės laiptinės iš kairės, žiebtuvėliu padegė ten stovėjusį fotelį. Matė kaip fotelis smilksta, bet nelaukė ir nežiūrėjo, kas bus, o pats grįžo į namus ir atsigulė miegoti. A. D. prisipažino, kad minėtame name įvykdė tris gaisrus – vieną padegdamas fotelį, antrą padegdamas šiukšlių šachtą, ir trečią padegdamas šiukšles pirmame aukšte prie lifto. Tą pačią dieną A. D. buvo apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui. Jo apklausa buvo filmuojama, o po apklausos su įtariamuoju buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Šiuos liudytojo A. M. parodymus patvirtina ne tik procesinių veiksmų atlikimo protokolai, bet ir byloje esantis garso įrašas, kuriame buvo užfiksuotas tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nuteistojo įvykęs pokalbis, kurio turinys patvirtina išvadą, kad joks psichologinis ar kitokio pobūdžio smurtas nuteistajam rašant nuoširdų prisipažinimą nebuvo naudojamas. Iš šio garso įrašo išklotinės matyti, kad A. D. prašė policijos pareigūnų padėti jam surašyti nuoširdų prisipažinimą, tačiau pareigūnai teigė negalintys to padaryti. Pareigūnai paaiškino, kad A. D. turi pats nurodyti aplinkybes susijusias su nusikaltimų padarymu ir jokių įvykių aplinkybių jam nepasakojo. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog teisėsaugos pareigūnai vaišino nuteistąjį gėrimais ir maistu, taip siekdami daryti jam poveikį, tačiau garso įrašo turinys patvirtina, jog nuteistajam maistas bei gėrimai nebuvo siūlomi mainais į prisipažinimą. Taigi, ši aplinkybė neduoda pagrindo spręsti, kad nuteistajam buvo darytas neteisėtas poveikis. Kita vertus, A. D. po minėtos apklausos į teisėsaugos institucijas ar prokuratūrą dėl galimai prieš jį naudoto smurto nesikreipė, taip pat dėl neteisėto pareigūnų poveikio jis nesiskundė ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktam gynėjui. Traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų rūšimi), tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gali gauti atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka. Apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus. Įstatymų nenstatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo A. D. 2016 m. gruodžio 16 d. pateiktas nuoširdus prisipažinimas nėra vienintelis dokumentas, kuriame užfiksuoti jo paaiškinimai apie padarytas nusikalstamas veikas. Kaip jau buvo minėta, po to, kai nuteistasis pats, niekieno neverčiamas parašė ir teisėsaugos pareigūnams pateikė minėtą dokumentą, prisipažinime išdėstytas aplinkybes jis nurodė ir 2014 m. gruodžio 16 d. apklausiamas kaip įtariamasis bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vadovaudamasis nuteistojo prisipažinime nurodyta informacija bei 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo apklausos bei parodymų vietoje protokolais, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Juo labiau kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas palygino nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus bei įvertino juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste.Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisėtai įrašė Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojaus skyriaus tarnybinėse patalpose vykusį jų ir A. D. pokalbį prieš šiam parašant nuoširdų prisipažinimą, todėl teismas negalėjo remtis šiais duomenimis kaip įrodymu baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad minėtas garso įrašas nelaikytinas įrodymu, kurio pagrindu būtų galima spręsti apie nuteistojo kaltę, tačiau šis garso įrašas laikytinas įrodymu, patvirtinančiu ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymus apie tai, jog neteisėtas poveikis ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam nebuvo daromas. BPK 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tam, kad duomenys galėtų būti pripažįstami įrodymais, BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse reikalaujama, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai, ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nagrinėjamoje byloje garso įrašas buvo gautas ikiteisminio tyrimo pareigūnams panaudojus garso įrašymo priemones. Liudytojas A. M. paaiškino, jog aptariamas garso įrašas buvo padarytas siekiant išvengti galimų kaltinimų ikiteisminio tyrimo pareigūnams dėl neteisėto poveikio A. D. darymo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 12 punktą (2009 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. XI-444 redakcija (įsigaliojusi nuo 2009 m. spalio 31 d.)) užtikrindamas policijos uždavinių įgyvendinimą ir nepažeisdamas įstatymais garantuoto asmens privataus gyvenimo neliečiamumo, policijos pareigūnas turi teisę fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus. Pagal teismų formuojamą praktiką tokie įrašai gal būti pripažįstami leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-788/2017). Kita vertus, iš byloje esančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties taip pat matyti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. buvo sankcionuotas A. D. slaptas sekimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus patalpose, šio procesinio veiksmo atlikimo metu darant vaizdo ir garso įrašus, fotografuojant, panaudojant visų rūšių vaizdo, garso, fotografavimo technines priemones. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties turinio taip pat matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 18 d. buvo sankcionuotas A. D. slaptas sekimas Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus patalpose ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, šio procesinio veiksmo atlikimo metu darant vaizdo ir garso įrašus, fotografuojant, panaudojant visų rūšių vaizdo, garso, fotografavimo technines priemones (t. 11 b. l. 183-184, 193). Taigi, nagrinėjamu atveju garso įrašas buvo padarytas teisėtu pagrindu, nepažeidžiant nei įstatymo nei minėtų nutarčių reikalavimų, siekiant užtikrinti objektyvius duomenis apie pareigūnų ir įtariamojo elgesį, tam, kad būtų išvengta nepagrįstų kaltinimų. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minėtą garso įrašą leistinu įrodymu, BPK nuostatų nepažeidė. Apeliantas teigia, kad 2014 m. gruodžio 16 d. prisipažinime ir apklausos protokole bei parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytas aplinkybes jis išsigalvojo remdamasis kaimynų ir pareigūnų jam suteikta informacija apie gaisrus, tačiau šį jo aiškinimą paneigia pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teisme apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų A. M., J. J., J. K. parodymai, kad jie jokių konkrečių gaisrų kilimo aplinkybių A. D. nepasakojo. Šiuos pareigūnų teiginius patvirtina jau minėtas A. D. prisipažinimo metu padarytas garso įrašas. Be to, minėtame garso įraše užfiksuota, kad uždavus A. D. menamą klausimą, kokį degų skystį padegimo metu jis naudojo, pastarasis kelis kartus kategoriškai patvirtino, kad jokio skysčio nenaudojo, nes fotelį padegė žiebtuvėliu (t. 10, b. l. 176, 179). Iš baudžiamojoje byloje esančių liudytojų ir nukentėjusiųjų namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojų parodymų turinio taip pat matyti, kad jokių konkrečių 2007 m. kovo 11 d. įvykusio gaisro kilimo aplinkybių jie nežinojo, o buvo tik girdėję, kad gaisras kilo padegus durų kilimėlį prie liudytojo I. A. durų. Taip pat ne visi liudytojai žinojo ir 2014 m. gruodžio 4 d. kilusio gaisro aplinkybes, nes vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti neteisėti A. D. veiksmai, iki kreipiantis į teisėsaugos institucijas, matė tik ribotas skaičius namo gyventojų. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog duodamas parodymus 2014 m. gruodžio 16 d. A. D. vadovavosi savo atmintimi apie jam žinomas 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. gaisrų kilimo aplinkybes. Netikėti šiais apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos papildo ir patvirtina kiti, objektyvūs bylos faktiniai duomenys, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo.Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas tendencingai, tokiu būdu pažeidžiant nešališkumo principą. Priešingai apelianto teiginiams, aplinkybė, jog didžiąją dalį liudytojų bei nukentėjusiųjų šioje byloje apklausė ta pati tyrėja, nepatvirtina išvados, jog ji darė jiems neteisėtą poveikį. Atlikto ikiteisminio tyrimo tendencingumo nepatvirtina ir tai, kad liudytojams, kurie buvo apklausti po to, kai A. D. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, buvo užduoti klausimai, susiję su jo prisipažinime nurodytomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, apie fotelio buvimo šeštajame namo aukšte 2007 metais faktą ar gaisrų kilimo dėsningumus daugiabučiame name apsigyvenus A. D., pastarojo elgesį gaisrų metu. Juo labiau, kad iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų turinio matyti, jog kiekvienas iš jų davė parodymus, paremtus tik asmeninėmis žiniomis apie gaisrų kilimo aplinkybes. Liudytojai ir nukentėjusieji namo gyventojai jame kilusių gaisrų nesiejo išimtinai su A. D., o tik nurodė žinantys apie jam pareikštus kaltinimus. Vien ta aplinkybė, jog liudytojams ir nukentėjusiesiems buvo suteikta informacija apie nuteistojo prisipažinimą, nesuponuoja išvados, kad jie davė nesavarankiškus, o teisėsaugos pareigūnų suformuotus parodymus. Juo labiau kad nė vienas iš minėtų asmenų nenurodė patyręs teisėsaugos pareigūnų spaudimą duoti kokius nors nuteistajam nepalankius parodymus. Apeliaciniame skunde ikiteisminio tyrimo tendencingumas siejamas ir su ta aplinkybe, kad teisėsaugos pareigūnai buvo susipažinę su baudžiamosios bylos medžiaga. Tačiau neatlikus minėto veiksmo būtų neįmanomas kokybiškas tyrimas. Be to, BPK nuostatos nedraudžia ikiteisminio tyrimo pareigūnams susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga.Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į dažnus ikiteisminio tyrimo pareigūnų vizitus pas suimtą A. D. ir laiko tai neteisėtai daryto poveikio jam įrodymu. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pas suimtąjį ikiteisminio tyrimo pareigūnams lankytis nedraudžia nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, nei BPK nuostatos. Be to, iš byloje esančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. sausio 26 d. administracijos rašto (t. 14, b. l. 57) matyti, jog A. D. 2014 m. gruodžio 19 d., t. y. jau po to, kai buvo atlikti 2014 m. gruodžio 16 d. procesiniai veiksmai, dėl kurių teisėtumo nesutinkama apeliaciniame skunde, tyrėjo A. M. buvo kviečiamas procesinių veiksmų atlikimui. 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. A. D. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo konvojuotas į Vilniaus apskrities VPK ONTV patalpas pagal tyrėjo T. K. reikalavimus. 2015 m. sausio 5 d. jis konvojuotas į Vilniaus apskrities VPK areštinę tyrėjo N. L. reikalavimu ir grąžintas 2015 m. sausio 16 d. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad šiuo laikotarpiu su nuteistuoju taip pat buvo atliekami procesiniai veiksmai. Taigi, įvertinus pirmiau pateiktą informaciją nėra pagrindo daryti išvadą apie nuolatinį ikiteisminio tyrimo pareigūnų lankymąsi pas nuteistąjį nedalyvaujant jo gynėjui siekiant padaryti jam neteisėtą poveikį. A. D. apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamas veikas, dėl kurių jis pripažintas kaltu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas taip pat nurodo, jog duodamas jį kaltinančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2014 m. gruodžio 16 d., jis save apkalbėjo, o šie jo parodymai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus nuteistojo parodymus vertino tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, todėl jais vadovavosi spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, o jo teisme duotus parodymus atmetė. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad prisipažindamas jog sukėlė 2007 m. kovo 11 d. gaisrą, A. D. save apkalbėjo. Jis parodė, jog padegė fotelį ne šeštajame, o trečiame ar ketvirtame daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje aukšte, be to, šeštajame daugiabučio namo aukšte nesurasta jokių fotelio buvimą patvirtinančių įrodymų. Tačiau šios aplinkybės savaime neįrodo nuteistojo nekaltumo. Iš 2014 m. gruodžio 16 d. A. D. parašyto nuoširdaus prisipažinimo, taip pat 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo apklausos bei parodymų patikrinimo į vietoje protokolų turinio matyti, kad šiuose dokumentuose nuteistasis nuosekliai parodė, jog 2007 m. kovo 11 d. naktį apie 3.00 val. jis žiebtuvėliu padegė minėto daugiabučio namo koridoriuje, tiksliai nežino trečiame ar ketvirtame aukšte, šalia evakuacinės laiptinės buvusį fotelį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. kovo 11 d. kilusio gaisro židinys, nuo kurio išplito ugnis, buvo namo pietinės dalies šeštojo aukšto koridoriaus gale, kairėje tarp evakuacinės laiptinės ir buto Nr. 69. Minėta aplinkybė nustatyta vadovaujantis liudytojų parodymais, 2007 m. kovo 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 55-68), 2008 m. liepos 16 d. specialisto išvada Nr. 11-1357 (07) ir eksperto S. K. paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme. Eksperto teigimu, žiebtuvėliu padegta fotelio vata galėjo smilkdama uždegti kitas degias medžiagas, kurių yra fotelyje bei aplinkui jį, ir taip įsiliepsnoti, o liepsna išplisti. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, jog įvykio naktį tikslo nusileisti į konkretų namo aukštą jis neturėjo, liftu nusileido į atsitiktinį aukštą ir ten atliko jo nurodytus veiksmus. Taigi, aplinkybė, kad jis negalėjo nurodyti konkretaus namo aukšto, kuriame atliko neteisėtus veiksmus, neduoda pagrindo išvadai, jog šie veiksmai nebuvo padaryti gaisro kilimo zonoje. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog šeštajame namo aukšte iki 2007 m. kovo 11 d. gaisro joks fotelis nestovėjo ir tai patvirtino liudytoja A. A. bei nukentėjusysis J. R.. Aplinkybę, jog namo šeštojo aukšto koridoriuje iki minėto gaisro fotelis vis dėlto buvo, nuosekliai parodė pirmosios instancijos teisme apklausti nukentėjusieji ir liudytojai Z. G., J. A., A. Š., R. R., K. G., D. G., I. A., M. G., I. L., I. L., D. L.. Apklausiama teisme liudytojo I. A. sesuo A. A. teigė, kad prie jos brolio buto durų minkšti baldai nestovėjo, o buvo pastatytos tik dvi kėdutės. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog liudytoja kartu su broliu negyveno, pas jį lankydavosi tik kartais. Taigi, jos parodymai nenusveria byloje apklaustų namo gyventojų, o taip pat ir jos brolio I. A. iš karto po gaisro duotų parodymų apie tai, kad prie jo buto durų prieš didįjį gaisrą kažkas buvo pastatęs fotelį. Juo labiau kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. A. neigė ir kitą baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai nustatytą aplinkybę, t. y. kad jos brolis I. A. savo bute ir evakuacinėje laiptinėje kaupė šiukšles. Pirmiau aptartų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų taip pat nepaneigia nukentėjusiojo J. R. parodymai apie tai, kad prie I. A. buto durų stovėjo tik medinė taburetė. Minėtas liudytojas, kaip ir liudytoja A. A., šeštajame namo aukšte negyveno, šiame aukšte lankėsi tik epizodiškai, todėl priešingai nei šiame aukšte gyvenę liudytojai I. A., D. G., A. Š., K. G., J. A. neturėjo galimybės matyti tikslaus kintančio šeštojo namo koridoriuje buvusių baldų išdėstymo. Apeliaciniame skunde A. D. nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iškraipė eksperto S. K. parodymus. Apelianto teigimu, ekspertas S. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kategoriškai nurodė, jog fotelis, kuris pagal baudžiamosios bylos medžiagą galėjo būti prie I. A. buto, nepatenka į gaisro židinio zoną. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog ekspertas S. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, jog tuo atveju, jeigu minėtas fotelis buvo pastatytas tarp I. A. buto Nr. 69 ir evakuacinės laiptinės, tai į gaisro židinio zoną pateko. Be to, ekspertas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ugnies šaltinis, nuo kurio įsiplieskė gaisras, buvo tik vienoje jo nurodytoje namo vietoje – šešto aukšto koridoriaus pietinėje dalyje, tarp buto Nr. 69 ir evakuacinės laiptinės durų. Ikiteisminio tyrimo metu, duodamas išvadą apie galimas gaisro priežastis, jis vadovavosi tik liudytojų I. A. ir A. Š. pateiktais duomenimis, kad fotelis stovėjo tarp butų Nr. 68 ir Nr. 69. Eksperto teigimu, jei fotelis stovėjo gaisro židinio zonoje, žiebtuvėliu padegus jo vatą, ir jai smilkstant, aplinkui esant ir kitų daiktų, buvo didelės galimybės kilti dideliam gaisrui. Nagrinėjamu atveju liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog I. A. kaupdavo įvairias šiukšles ir daiktus ir juos nešdavo į savo butą, koridorių, evakuacinę laiptinę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad liudytojas I. A. ir nukentėjusioji A. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog fotelis buvo pastatytas tarp buto Nr. 68 ir buto Nr. 69. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų bei nukentėjusiųjų neužfiksavo, kur tiksliai stovėjo minėtas fotelis gaisro kilimo naktį. Juo labiau kad apklausiama teisme nukentėjusioji A. Š. patvirtino, jog yra mačiusi aptariamą fotelį stovintį ne tik tarp butų Nr. 68 ir Nr. 69 durų, bet ir kampe tarpe tarp liudytojo I. A. buto durų ir evakuacinės laiptinės. Šie nukentėjusiosios parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios D. G. netrukus po įvykio duotiems parodymais, apie tai, kad kampe prie I. A. buto durų stovėjusį fotelį tai atnešdavo, tai išnešdavo (t. 7, b. l. 78-80). Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog nuosprendyje eksperto S. K. parodymai buvo iškraipyti, o apeliaciniame skunde minimas fotelis nepateko į gaisro židinio zoną.Nuteistojo skundo argumentas, kad teismas nuosprendyje pamiršo paminėti jo gynėjo pateiktą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, patvirtinantį atstumą nuo buto Nr. 69 iki evakuacinės laiptinės sienos, kaip per mažą foteliui pastatyti, taip pat deklaratyvus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė gynėjo pateikto 2017 m. rugsėjo 12 d. antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-17-1071 įrodomąją reikšmę. Teismas, įvertinęs įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas įvykio vietos faktines aplinkybes, buvusias įvykio vietos apžiūros metu 2007 m. kovo 11 d. ir minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuris į bylą pateiktas po gaisro praėjus dešimčiai metų ir atlikus laiptinės remontą, padarė argumentuotą ir teisingą išvadą, kad įvykio vieta yra pasikeitusi, todėl vadovautis antstolio pateiktais išmatavimais ir atmesti liudytojų I. A. bei A. Š. parodymus apie fotelio buvimo vietą nėra teisinio pagrindo. Juo labiau kad ir nuteistasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo padegtas fotelis buvo nedidelis.Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad apžiūrint gaisro židinio vietą, nerasta fotelio liekanų, tačiau apklausiamas teisme ekspertas S. K. paaiškino, jog taip galėjo atsitikti, nes gaisro metu nuodėguliai buvo perstumdyti, nes vyko gaisro gesinimo bei žmonių gelbėjimo darbai. Kita vertus, baudžiamosios bylos duomenimis nenustatyta, jog nukentėjusiųjų, liudytojų ir nuteistojo parodymuose nurodytas fotelis iš viso turėjo kokias nors metalines detales, kurios turėjo likti jam sudegus. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kitą nei nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas gaisro kilimo mechanizmą, t. y. kad gaisras kilo padegus gaisro zonoje, t. y. tarp buto Nr. 69 ir evakuacinės laiptinės buvusį kilimėlį, kuris buvo sulaistytas degiu skysčiu arba dėl elektros skydinėje įvykusio trumpo jungimo. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant specialų tyrimą, buvo tikrinama versija, ar gaisras galėjo kilti nuo trumpo sujungimo ar padegant durų kilimėlį. Iš 2007 m. kovo 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1, b. l.55-68) matyti, kad įvykio vietoje prie buto Nr. 69 durų buvo rastas ir paimtas kojoms valyti skirtas kilimėlis, kuris užfiksuotas nuotraukoje Nr. 7 jo apdegusia puse, nuotraukoje Nr. 8 – atlenktas (t. 1, b. l. 61) ir nuotraukoje Nr. 9 užfiksuotas vėl užlenktas apdegusia puse (t. 1, b. l. 62). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmiau aptarti objektyvūs bylos įrodymai patvirtina, kad minėtas kilimėlis, ant kurio tyrimo metu aptikta degių n-parafinų produktų pėdsakų (2007 m. kovo 16 d. specialisto išvada Nr. 11-863 (07) (t. 1, b. l. 188-189)), gaisro metu buvo priešais I. A. buto duris, o ne po elektros skydeliu, buvusiu tarp buto Nr. 69 durų ir evakuacinės laiptinės. Taigi, elektros laido purslo užkritimo ant minėto kilimėlio trumpojo jungimo metu versija yra mažai tikėtina. Juo labiau kad 2008 m. liepos 16 d. specialisto išvadoje, įvertinus grindų apanglėjimo laipsnį, konstatuota, jog gaisro židinys buvo ne ant grindų paviršiaus, todėl tikėtina, kad gaisro židinys buvo ant pietinėje koridoriaus dalyje laikomų degių daiktų. Be to, ekspertas S. K. minėtoje išvadoje konstatavo ir teisiamajame posėdyje patvirtino, kad skystis, kurio pėdsakai buvo rasti ant I. A. buto durų kilimėlio, nuo elektros skydelio kibirkšties negalėjo įsiliepsnoti, o galėjo tik palaikyti degimą. Teisme apklaustas ekspertas V. J. parodė, jog vienas skydelio laidas buvo „užtrumpintas“ ir išsilydęs dar iki gaisro, o kiti du išsilydė gaisro metu, tačiau nuo pirmo „užtrumpinto“ laido užsidegti kiti du laidai negalėjo, jie buvo paveikti jau kilusio gaisro metu. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyvūs bylos duomenys paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją dėl kitokio nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas gaisro kilimo mechanizmo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusieji J. R., R. R., I. L. apklausiami teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jiems iš kaimynų ar gaisrininkų yra žinoma, kad 2007 m. kovo 11 d. naktį apie 2.00 val. trečiajame ar ketvirtajame daugiabučio namo aukšte buvo kilęs dar vienas gaisras, bet gaisrininkai jį užgesino. Tačiau šių asmenų nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie baudžiamosios bylos duomenys. Nukentėjusieji ir liudytojai I. M., D. H., I. P., R. R., B. G. apklausiami teisme nuosekliai patvirtino, kad trečiame ir ketvirtame daugiabučio namo aukšte joks fotelis ar kiti daiktai nestovėjo. Nukentėjusieji J. R., R. R., I. L. jų nurodomo gaisro patys nematė, o tik apie jį girdėjo. Apklausiami teisme jie negalėjo nurodyti iš kokio konkretaus asmens sužinojo minėtą informaciją, o tai suponuoja išvadą, jog jų teiginiai tėra gandų lygio informacija. Be to, minėti liudytojų teiginiai prieštarauja eksperto S. K. parodymams ir jo duotai specialisto išvadai, kurioje konstatuotas tik vienas gaisro židinys. Liudytojas S. S., kuris 2007 metais dirbo Vilniaus priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju ir dalyvavo 2007 m. kovo 11 d. kilusio gaisro gesinime, nurodė kad kituose daugiabučio namo aukštuose gaisro židinio nematė. Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos informacijos apie gaisrą registracijos žurnalo duomenimis laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 23 d. iki 2007 m. birželio 26 d. taip pat nustatyta, kad gaisrininkai gesinti gaisrą name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo iškviesti tik 2007 m. gruodžio 11 d. 5.21 val. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 3-7352 (8.212.-7) taip pat nurodyta, kad 2000 – 2014 metų laikotarpyje (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančiame daugiabutyje kilo iš viso 23 gaisrai, iš kurių vienas 2007 m. kovo 11 d. Prie šio rašto pridėtas Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos aktas Nr. 53-366 dėl gaisro patvirtina, kad jame užfiksuotas tas pats ir vienintelis 2007 m. kovo 11 d. apie 5.21 val. kilęs gaisras (t. 3, b. l. 97, 106). Aplinkybė, kad didžiojo gaisro išvakarėse trečiame ar ketvirtame daugiabučio namo aukšte kilo dar koks nors gaisras, paneigta ir liudytojų G. B., A. K., A. G., V. I. bei kitų liudytų parodymais. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog 2007 m. balandžio 2 d. komisijos išvadoje dėl kilusio gaisro aprašomi kiekviename namo aukšte surasti daiktai, o tai, apelianto vertinimu, paneigia liudytojų I. M., D. H., I. P., R. R., B. G. parodymus, jog trečiasis ir ketvirtasis daugiabučio namo aukštai nebuvo apkrauti daiktais. Tačiau iš minėto dokumento turinio matyti, kad apžiūros metu buvo aprašyti ne bendrojo naudojimo koridoriuje, o evakuacinėje laiptinėje aptikti daiktai. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog 2007 m. kovo 10 d. ar 2007 m. kovo 11 d. iki įsiplieskiant didžiajam gaisrui, kurio metu žuvo šeši žmonės, daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje trečiajame ar ketvirtajame aukšte buvo kilęs dar vienas gaisras. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginiai, jog po gaisro 2007 m. balandžio 2 d. komisijos išvadoje dėl kilusio gaisro konstatuota, kad visų be išimties minėto daugiabučio aukštų laiptinės buvo užgriozdintos daiktais ir baldais, o Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyrius pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti informacijos apie 2007 metų pranešimus dėl gaisrų minėtame daugiabutyje, nes šie duomenys neišsaugoti (t. 20, b. l. 135, 136).Apeliacinio skundo teiginys, jog 2007 m. kovo 11 d. kilusio gaisro metu kartu su kitais asmenimis nukentėjo ir A. D., neįrodo pastarojo nekaltumo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir nuteistojo parodymų, duotų 2014 m. gruodžio 16 d., matyti, kad 2007 m. kovo 11 d. gaisrą nuteistasis sukėlė kitoje daugiabučio namo pusėje, nei jo sugyventinės butas, be to, žemesniame, t. y. šeštajame, namo aukšte. Kaip pripažino pats nuteistasis, padegdamas fotelį, jis nesitikėjo, kad gaisras išplis, o tai duoda pagrindą išvadai, jog atlikdamas pirmiau nurodytus neteisėtus veiksmus A. D. nesitikėjo, kad 2007 m. kovo 11 d. gaisro padariniai gali paliesti ir jį patį.Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog prisipažindamas, kad sukėlė 2014 m. gruodžio 4 d. daugiabučiame name kilusį gaisrą iš lifto iškišdamas ranką ir padegdamas šalia lifto sukrautus daiktus, jis save apkalbėjo, nes šį gaisrą galėjo sukelti kiti įvykio vaizdo įraše užfiksuoti asmenys, prieštarauja objektyviems baudžiamosios bylos duomenims. Ši apeliaciniame skunde išdėstyta nuteistojo faktinių aplinkybių interpretacija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat buvo aptarta ir motyvuotai paneigta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėtame vaizdo įraše ir kituose įrodymuose užfiksuoti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą ir patikimą išvadą, kad 2014 m. gruodžio 4 d. daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje pirmojo aukšto laiptinėje šalia lifto liudytojo M. J. paliktus degius daiktus tyčia padegė A. D.. Iš byloje esančio 2014 m. gruodžio 4 d. kilusio gaisro vaizdo įrašo matyti, kad įrašo trukmė iš viso yra 00:25:12 (25 minutės 12 sekundžių), ir apima laikotarpį nuo 00.00.00 iki 00:25:12. Į kameros filmavimo zoną nepatenka lifto apačia ir dalis prie lifto sukrautų daiktų. Dalis daiktų sukrauti į polietileninius maišus, taip pat labiau nuo lifto nutolusioje daiktų krūvos pusėje matyti dėžėje sukrautos knygos. Pirmasis asmuo prie minėtų daiktų krūvos vaizdo įraše pasirodo 00:03:42. Jis, paspausdamas sienoje esantį mygtuką, iškviečia liftą ir 00:03:46 pasilenkęs kažką pakelia ir padeda arčiau lifto esančioje daiktų pusėje, tuomet 00:04:00 nueina ir apžiūrinėja kitoje daiktų krūvos pusėje esančias dėžėje sukrautas knygas. 00:04:11 atsidaro lifto durys. Asmuo toliau apžiūrinėja knygas. 00:04.20 liftas užsidaro. Asmuo pasitraukia nuo daiktų krūvos, grįžta prie lifto paspaudžia mygtuką, lifto durys vėl atsidaro, užsidaro ir jis nuvažiuoja. Jokių liepsnos liežuvių ar dūmų pėdsakų, žybsnių, liepsnelių nematyti, taip pat nematyti, jog minėtas asmuo rūkytų ar atliktų nuorūkos metimo judesį, užlaikytų lifto duris. 00:06.59 kamera užfiksuoja, kaip iš lifto išeina asmuo, vedinas šuniu. Vienoje rankoje jis laiko šuns pavadėlį, o kitoje rankoje laiko baltą maišelį. Minėtas asmuo prie sukrautos daiktų krūvos nesustoja, o eina tiesiai prie išėjimo iš laiptinės. Jokių gaisro požymių prie sukrautos daiktų krūvos nematyti. 00:07:56 į laiptinę įeina moteris ir pakyla laiptais, prie laiptinėje sukrautų daiktų neprieina. 00:10:56 į laiptinę grįžta žmogus su šunimi. Priėjęs prie daiktų krūvos jis pasilenkia prie kitoje pusėje nei liftas esančių daiktų ir paima vieną knygą, ją varto, išsikviečia liftą ir 00:11:09 įėjęs į liftą, užsidarius lifto durims nuvažiuoja nusiveždamas ir pasiimtą knygą. Jokių gaisro požymių, net ir praėjus septynioms minutėms nuo pirmojo asmens vaizdo įraše pasirodymo, įraše nematyti. Aplinkybė, kad antrasis prie laiptinėje sukrautų daiktų priėjęs asmuo kažką į juos mestų, rūkytų ar uždegtų, vaizdo įraše taip pat neužfiksuota. 00:00:11:46 prie lifto sustoja į laiptinę įėjusi moteris, ji atidžiai žiūri į sukrautus daiktus, vieną ranką visą laiką laiko kailinių kišenėje, kitoje – kažkokį violetinės spalvos daiktą. Atvažiavus liftui ji į jį įeina, lifto durys užsidaro 00:12:18 ir ji nuvažiuoja. Jokių liepsnos liežuvių ar dūmų pėdsakų, žybsnių, liepsnelių nematyti, taip pat nematyti, jog minėta moteris rūkytų ar atliktų nuorūkos ar kito degaus daikto metimo judesį, užlaikytų lifto duris. 00:15:44, t. y. praėjus daugiau nei dešimčiai minučių po pirmojo asmens pasirodymo vaizdo įraše, į laiptinę įeina vyriškis nešinas baltos spalvos maišeliu, kitą ranką jis laiko kišenėje. Jis išsikviečia liftą, ir vėl įsikiša ranką į palto kišenę ir jo rankų padėtis lieka nepakitusi. Laukdamas lifto jis žiūri į prie lifto sukrautą daiktų krūvą. 00:16:01 į laiptinę įeina moteris ir kartu su pirmiau nurodytu vyriškiu laukia lifto. 00:16:13 jie abu įeina į liftą ir užsidarius lifto durims nuvažiuoja. 00:17:53 į laiptinę įeina A. D.. Jis iš karto kviečia liftą. Tuomet kiša dešinę ranką į dešinę kelnių kišenę, kažko ieško. Skirtingai nei prieš tai buvę asmenys, jis įdėmiai pažiūri tiesiai į vaizdo kamerą ir dešinę ranką įkiša į dešinę striukės kišenę, pažiūri į sukrautų daiktų krūvą o kelnių kišenėje surastą daiktą perima į kairę ranką ir įsideda į kairę striukės kišenę. Tuomet kaire ranka nuo dešinio peties nusikabina kuprinę ir laiko ją priekyje savęs. Vėl pasižiūri į kamerą ir žvilgsnį nukreipia į sukrautus daiktus. 00:18:25 atsidaro liftas, A. D. į jį įeina ir dar lifto durims neužsidarius, ties lifto apačia, matomi mėlynos šviesos žybsniai. Lifto durys kelis kartus bando užsiverti, tačiau iš šešėlių, krentančių ant sienos lifto durims užsidarant ir atsidarant, matyti, kad kažkas joms trukdo pilnai užsiverti. Lifto durys A. D. į jį įėjus, priešingai nei į liftą įėjus kitiems įraše užfiksuotiems asmenims, būna praviros nuo 00:18:26 iki 00:18:44, t. y. beveik dvidešimt sekundžių, ir būtent šiuo laikotarpiu vaizdo įraše, ties lifto apačia, pasimato šviesos žybsniai bei pirminiai gaisro požymiai. Lifto durims galutinai užsidarius 00:18:44 ekrano dešiniajame kampe šalia arčiau lifto sukrautų daiktų matomi vis didėjantys melsvos šviesos atšvaitai, 00:19:00 degimas intensyvėja, rūksta dūmai, 00:20:18 kameros matymo zonoje pasimato liepsnos liežuviai, o 00:24:55 liepsna apima beveik visus prie lifto sukrautus daiktus. Šiam vaizdo įrašui neprieštarauja ir 2014 m. gruodžio 4 d. įvykio vaizdo įrašo 2014 m. gruodžio 10 d. apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog įvykio metu bendro naudojimo laiptinėje, prie lifto, buvo sukrauti įvairūs daiktai. Minėtame įraše aiškiai užfiksuota, kaip 20:21:48 val. į bendro naudojimo laiptinės patalpas įėjo apeliantas ant peties laikydamas tamsios spalvos kuprinę ir sustojo ties prie lifto sukrautais daiktais. Stovėdamas prie lifto jis apžvelgė gulinčius laiptinėje daiktus, kažko ieškojo kišenėse. 20:22:02 val. iš dešinės kišenės kažką išėmė ir perėmė į kairę ranką. Po to nuo pečių nusiėmė kuprinę ir laikė ją priešais save, tada pasižiūrėjo į kamerą ir 20:22:29 val. įėjo į liftą, o po kelių akimirkų (apie 20:22:30 val.) tarpduryje pasirodė ryškios, melsvos spalvos švieselės, 1 sekundės laiko intervalu (apie 20:22:34 val.), jos matėsi žemiau link grindų. Tuo metu kelis kartus užsidarė ir atsidarė lifto durys ir, 20:22:50 val. lifto durims užsidarius galutinai, 20:23:18 val. iš dešiniojo šono, atvira liepsna pradėjo degti prie lifto sukrauti daiktai (t. 2, b. l. 124-128). Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti įrodymai visiškai paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog 2014 m. gruodžio 4 d. gaisrą galėjo sukelti ne jis, o prieš jį pro daugiabučio namo pirmojo aukšto laiptinėje sukrautus daiktus praėję ir vaizdo įraše užfiksuoti asmenys. Iš pirmiau aptarto vaizdo įrašo, priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, akivaizdžiai matyti, kad minėtus prie lifto sukrautus daiktus atidžiau apžiūrinėjo ir ilgesnį laiką prie jų praleido, taip pat buvo nuėjęs į vaizdo įraše užfiksuotą gaisro kilimo pusę tik pirmasis vaizdo įraše užfiksuotas asmuo. Vaizdo įraše jis pasirodė apie 00:03:42 įrašo minutę ir liftu pakilo 00:04.00 įrašo minutę, taigi prie minėtų daiktų jis praleido vos aštuoniolika sekundžių ir jokių įtartinų veiksmų, suponuojančių išvadą apie galimą tyčinį padegimą, neatliko. Nuo šio asmens pasišalinimo iki momento, kai vaizdo įraše pasirodė A. D. praėjo beveik keturiolika minučių, tačiau per šį laikotarpį vaizdo įraše neužfiksuota jokių gaisro kilimo požymių. Iki A. D. pasirodymo pro pirmiau nurodytus prie lifto sukrautus daiktus skirtingais laikotarpiais praėjo dar ne mažiau kaip keturi žmonės, tačiau jie į sukrautus daiktus nekreipė jokio dėmesio. Net ir smilkdami degūs daiktai ima skleisti degėsių kvapą, todėl nelogiška, jog namo gyventojai, kurie nuolatos kentė pasikartojančius gaisrus, užuodę svilėsių kvapą, būtų ramiai praėję pro prie lifto sukrautus daiktus, nebandydami nustatyti šio kvapo šaltinio. Tačiau vaizdo įraše užfiksuotų asmenų elgesys leidžia padaryti išvadą, jog jokio svilėsių kvapo nebuvo. Prie lifto sukrautiems daiktams minėti asmenys buvo abejingi. Visi įraše užfiksuoti asmenys, skirtingai nei A. D., nekreipė jokio dėmesio ir į vaizdo kamerą, į ją net nepažvelgė. Taip pat vaizdo kamera neužfiksavo jokių pirminių gaisro požymių pro pirmajame aukšte sukrautus daiktus praėjus pirmiau nurodytiems asmenims. Priešingai, liepsnos žybsniai bei atšvaitai ties lifto apačia vaizdo įraše pasirodė tik tuomet, kai į liftą įėjus A. D. beveik dvidešimt sekundžių buvo laikomos praviros lifto durys ir joms užsidarius. Laikotarpiu po A. D. pasirodymo ir pasikėlimo liftu bei gaisro išplitimo, vaizdo įraše daugiau neužfiksuotas nė vienas žmogus. Apklausiamas teisme nuteistasis nurodė, jog eidamas pro vaizdo įraše užfiksuotus daiktus jis jautė svilėsių kvapą. Tačiau šie jo parodymai paneigiami ne tik pirmiau aptartame vaido įraše užfiksuotais duomenimis, bet ir kitais baudžiamosios bylos įrodymais. Pirma, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų, kurie apklausiami teisme parodė įvykio dieną matę prie lifto sukrautus M. J. priklausančius daiktus, nenurodė jog būtų užuodę kokius nors pašalinius kvapus. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad priešpaskutinis į laiptinę įėjo ir liftu pakilo vaizdo įraše užfiksuotas liudytojas M. R.. Pirmosios instancijos teisme apklaustas minėtas liudytojas parodė, jog jis, eidamas namo prieš A. D., jokių įtartinų kvapų neužuodė, daiktų rusenimo nepastebėjo, priešingu atveju jis tikrai būtų iškvietęs gaisrininkus. Grįžęs namo jis pradėjo vakarieniauti ir dūmų kvapą pajuto nuo grįžimo į namus momento praėjus apytikriai penkiolikai minučių. Atidaręs buto langą jis pamatė savo kaimyną, t. y. A. D., kuris taip pat vėdino kambarį. Pastarasis jam sakė, kad ir jis degėsių kvapą pajuto tik parėjęs namo. Antra, apklausiamas teisme ekspertas S. K. parodė, jog, pakišus degtuką po polietileno plėve, aplinkui esant kitų degių daiktų, ugnis paprastai įsiplieskia per laiką, kuris reikalingas degtukui sudegti, t. y. per keletą sekundžių. Šie eksperto parodymai neprieštarauja vaizdo įrašo turiniui, iš kurio matyti, jog melsvi šviesos žybsniai matomi lifto apačioje lifto durims užsidarius sparčiai intensyvėja, kol ima kilti gaisro liepsnos. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą apie staigų gaisro įsiplieskimą. Be to, pirmiau aptarti įrodymai visiškai patvirtina paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, kad 2014 m. gruodžio 4 d. užėjęs į liftą jis užsidegė cigaretę degtukais. Lifto durys dar nebuvo užsidarę, kai jis prikišo degtuką prie šalia lifto stovinčio polietileninio maišo. Prieš užsidarant liftui jis matė, kad polietilenas patirpo, o degtukas degė. Trečia, iš 2014 m. gruodžio 22 d. slapto sekimo protokolo ir prie jo esančios A. D. pokalbių išklotinės matyti, kad jis nenustatytam asmeniui nepasakojo apie jokius įvykio vakarą laiptinėje užuostus kvapus, bet teigė, kad nuo jo numestos nuorūkos arba degtuko užsidegė laiptinėje sukrautos šiukšlės ir sudegė visa laiptinė ir, kad dėl šio nusikaltimo padarymo jam nėra galimybių išsisukti (t. 11, b. l. 194). Pirmosios instancijos nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad šis nuteistojo pokalbis užfiksuotas 2014 m. gruodžio 15 d, t. y. tuomet, kai apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. sausio 6 d. jis jau buvo pakeitęs savo parodymus dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo ir teigė, kad yra nekaltas. Įvertinusi pirmiau aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad A. D. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl 2014 m. gruodžio 4 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančio daugiabučio namo pirmame aukšte sukelto gaisro, kurio metu visuotinai pavojingu būdu buvo tyčia sunaikintas ir sugadintas svetimas turtas.Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo gynėjas pirmosios instancijos teismui pateikė konkrečius faktus, paneigiančius ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašytos analizės apie tariamą nuolatinį jo buvimą gaisrų kilimo vietose duomenis. Pasak apelianto pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino gynėjo nurodytų aplinkybių: kad už gaisrus Šakių rajone, kuriame iki 2006 metų gyveno A. D., nuteistas kitas žmogus; gaisrai (duomenys neskelbtini) name liovėsi nebūtinai dėl to, kad buvo sulaikytas ir nuteistas A. D.; Rastinėnuose, kur nuteistojo sugyventinė turėjo sodo namelį, gaisrai kildavo ir anksčiau; (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančiame daugiabutyje gaisrai kildavo ir tuomet, kai nuteistasis dirbo Vokietijoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. gaisrų kilimo metu nuteistasis buvo šių gaisrų kilimo vietose ir atliko nusikalstamus veiksmus. Baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina faktą, kad po paskutinės veikos padarymo (duomenys neskelbtini), Vilnius esančiame daugiabutyje nekilo nei vienas gaisras. Ši aplinkybės nustatyta remiantis nukentėjusiųjų ir liudytojų namo gyventojų teisme duotais parodymais bei Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pranešimu, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. minėtame daugiabutyje gaisrų, kurių priežastis yra tyčinė žmonių veikla, nebuvo. Aplinkybė, kad A. D. gyvenamosiose vietovėse, taip pat ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje daugiabutyje, kilusių gaisrų kaltininkai nebuvo išaiškinti, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nepaneigia jo kaltės dėl 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. gaisrų sukėlimo.Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią visų byloje surinktų duomenų analizę, pagrįstai pripažino A. D. kaltu tyčia 2007 m. kovo 11 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. daugiabutyje adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius sukėlus du gaisrus. Pirmiau jo atlikti neteisėti veiksmai sukėlė itin skaudžias pasekmes, t. y. buvo itin žiauriai nužudyti šeši bejėgiškos būklės žmonės, visuotinai pavojingu būdu sugadintas ir sunaikintas didelės vertės svetimas turtas, visuotinai pavojingu būdu sugadintas ir sunaikintas svetimas turtas. Nuteistojo kaltė padarius minėtas nusikalstamas veikas Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje motyvuotai pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma, o nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, nes grindžiami išimtinai subjektyvia faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų interpretacija, selektyviu bylos duomenų vertinimu atitinkamai iškraipant nustatytas aplinkybes ir bylos duomenis jam naudinga linkme, taip siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl bausmės

BK 129 straipsnio 2 dalis už nužudymą nustato tik laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Nuteistajam A. D. pirmosios instancijos teismas paskyrė vieneriais metais šios straipsnio sankcijos vidurkį viršijančią terminuotą laisvės atėmimo bausmę, – laisvės atėmimą penkiolikai metų. Už du nusikaltimus, nustatytus BK 187 straipsnio 2 dalyje (Turto sunaikinimas ar sugadinimas) nuteistajam apygardos teismas taip pat paskyrė artimas arba nežymiai šio straipsnio sankcijoje nustatytą vidurkį viršijančias bausmes – atitinkamai laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams ir laisvės atėmimą trejiems metams. Kadangi padaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu, vienas iš jų padarytas esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, teismas paskirtąsias bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. bausmių apėmimo būdu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Taigi bausmės esmę pirmiausia sudaro konkretaus nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, kuri turi būti kiekvienu konkrečiu atveju vertinama visumoje, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taigi bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti konstitucinio teisingumo principo reikalavimus ir turinį, jog valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, ji turi būti teisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).Prokurorui apeliaciniame skunde prašant nuteistajam A. D. paskirti pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, nepakankamai įvertino pastarojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo elgesį iki ir po veikų padarymo, taip pat jo padarytų nusikaltimų ir jo asmenybės pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus ir pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, už BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 6, 7 punktuose nustatyto nusikaltimo, kurio metu gyvybės neteko net šeši žmonės, padarymą nuteistajam A. D. paskyręs vos vieneriais metais šios sankcijos vidurkį viršijančią bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir skyrė jam per švelniną bausmę. Kita vertus, skirti nuteistajam A. D. prokuroro prašomos griežčiausios BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – taip pat nėra teisinio pagrindo. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, skirdamas A. D. terminuotą laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų už pirmiau nurodytą kvalifikuotą nusikaltimą, tokį savo sprendimą iš esmės motyvavo nuteistojo asmenybę charakterizuojančiomis aplinkybėmis – jis neteistas (t. 14, b. l. 200), nebaustas administracine tvarka (t. 15, b. l. 1), turi vidurinį išsilavinimą, išsituokęs, kartu su sugyventine augina mažametį vaiką, iki sulaikymo dirbo, nėra priklausomas nuo alkoholio. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad apygardos teismas nepakankamai įvertino kitus BK 54 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl pirmiau nurodyto A. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, nusikaltimo padarymo mechanizmo, būdo ir motyvų, kaltės formos ir rūšies, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1 – 4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), aplinkybės, leidžiančios teigiamai įvertinti nuteistojo asmenybę.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir aptarė nuosprendyje visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę, tačiau neatliko jų išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. D., veikdamas netiesiogine tyčia padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) žmonių gyvybei bei veikdamas tiesiogine tyčia du apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis) nuosavybei. Dėl jo tyčinių nusikalstamų veiksmų net šeši asmenys neteko gyvybės, taip pat buvo sunaikintas ir sugadintas svetimas didelės vertės turtas – kuriam laikui pastogės neteko daugelis namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų. Be to, nustatytos net keturios BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą kvalifikuojančios aplinkybės, rodančios ypatingai didelį nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą. Neabejotina, kad 2007 m. kovo 11 d. gaisro metu nukentėję žmonės patyrė dideles dvasines kančias dėl išgyvento realaus pavojaus sveikatai ir gyvybei, prarasto turto, artimųjų netekties. Nepaisant to, A. D. šioms kančioms buvo abejingas ir 2014 m. gruodžio 4 d. vėl įvykdė padegimą, priversdamas namo gyventojus iš naujo išgyventi baimę dėl savo turto ir gyvybių. Ta aplinkybė, kad A. D., žinodamas, kad 2007 m. kovo 11 d. jo sukelto gaisro metu buvo žiauriai nužudyti šeši žmonės, buvo sunaikintas ir sugadintas gyventojų bei DNSB turtas, namo gyventojai patyrė itin skaudžius, gilius ir ilgalaikius išgyvenimus, bei suprasdamas, kad naujo gaisro sukėlimas gali sąlygoti ne mažiau sunkias ar net sunkesnes pasekmes, 2014 m. gruodžio 4 d. vėl įvykdė daugiabučio namo padegimą, nuteistąjį apibūdina kaip itin pavojingą visuomenei asmenį. BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 6, 7 punktuose nustatyto nusikaltimo padarymo aplinkybės taip pat rodo itin didelį šio nusikaltimo pavojingumą. Minėtas nusikaltimas ne tik sukėlė neatitaisomus ir itin skaudžius padarinius bei žalą visuomenei – dėl jo kaltės gyvybės neteko net šeši žmonės, bet ir didelį rezonansą visuomenėje. Be to, po nusikaltimo padarymo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis A. D. buvo indiferentiškas savo neteisėtų veiksmų pasekmėms, dėl padarytų nusikaltimų kaltės nepripažino, dėl jų nesigalėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis savo sąmonėje 2007 m. kovo 11 d. atliktų neteisėtų veiksmų nepasmerkė, ir yra linkęs toliau kelti pavojų visuomenei.Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos apsaugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nei vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad A. D. padaryto šešių žmonių nužudymo aplinkybės, jo elgesys iki ir po nusikaltimo padarymo, rodo didelį šio nusikaltimo pavojingumą, o nuteistąjį apibūdina kaip itin cinišką, pavojingą visuomenei ir visiškai abejingą kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei, todėl jam turi būti paskirta itin griežta, tačiau teisingumo ir proporcingumo principus atitinkanti bausmė. Juo labiau kad nustatant bausmės dydį už padarytą labai sunkų nusikaltimą turi būti įvertinta aplinkybė, kad šį nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, A. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 7 punktus skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą, bei paskyrė jam aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, sprendžia, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis šioje byloje bus realizuota izoliuojant A. D. nuo visuomenės maksimaliam BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytam terminuoto laisvės atėmimo laikotarpiui, t. y. dvidešimčiai metų.Pakeitus vieną iš teismo paskirtų bausmių, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, ši bausmė iš naujo bendrinama su kitomis nuteistajam Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, kai už vieną nusikalstamą veiką yra paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, ji su kitomis bausmėmis bendrinama apėmimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad 2007 m. kovo 11 d. nusikaltimo padarymo metu galiojo 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495 patvirtinta BK 187 straipsnio 2 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d., o 2014 m. gruodžio 4 d. nusikaltimo, nustatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu atitinkamai galiojo 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-500 patvirtinta šio baudžiamojo įstatymo straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d., kuri taip pat buvo pakeista 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d. Sugretinus minėtų įstatymo redakcijų nuostatas matyti, kad nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojusi BK 187 straipsnio 2 dalies redakcija išplėtė šio straipsnio taikymo ribas, dėl to nuteistojo A. D. BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta veika, padaryta 2007 m. kovo 11 d. turi būti kvalifikuojama pagal jos padarymo metu galiojusią minėto baudžiamojo įstatymo redakciją. 2015 metais įsigaliojusi minėto straipsnio redakcija išplėtė švelnesnių už laisvės atėmimą bausmių rūšių skyrimo galimybes, taigi 2014 m. gruodžio 4 d. A. D. padaryta nusikalstama veika, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi būti kvalifikuojama pagal 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigaliojusio nuo 2015 m. kovo 24 d. redakciją. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kuria BK 187 straipsnio 2 dalies redakcija vadovaujasi, dėl šios priežasties ši aplinkybė tikslintina apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti.

A. D., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą ir 7 punktą (2003 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)), paskirti laisvės atėmimo bausmę dvidešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 3 punktu, šią bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. D. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) bei BK 187 straipsnio 2 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir galutinę subendrintą bausmę A. D. paskirti laisvės atėmimą dvidešimčiai metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.