Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo Asta Adamonytė-Šipkauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovui J. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 189,12 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri susidarė už laikotarpį 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir 6,20 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovo pagal pareiškėjos savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).

Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalyje vietinė rinkliava apibrėžiama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose – kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose (Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 9 dalis).

Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016). Taip pat LVAT praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tik tokiu atveju, kai vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad nėra sukūręs atliekų arba turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą (LVAT 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 nustatė taikyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybėje nuo 2018 m. gegužės 1 d. bei tuo pačiu sprendimu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai).

Pagal Nuostatų 6.5 papunktį, rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į Savivaldybės biudžetą už komunalinių atliekų surinkimą ir jų tvarkymą. Nuostatų 6.6 punkte įtvirtinta, kad rinkliavos mokėtojas – rinkliava apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba kitas atliekų turėtojas, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą. Pagal Nuostatų 59 punktą, administratorius suformuoja ir rinkliavos mokėtojams iki kiekvienų mokestinio laikotarpio metų kovo 1 d. pateikia mokėjimo pranešimą už nekilnojamojo turto objektą, kuriems galima nustatyti tikslų plotą.

Remiantis byloje pateiktu valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2006 m. kovo 7 d. išrašų duomenimis, nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise ginčo laikotarpiu priklausė nekilnojamojo turto objektas (butas) adresu: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas ir turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjos prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai bei priminimas sumokėti įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo turimo nekilnojamojo turto plotą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Be to, nėra duomenų, kad visą įsiskolinimą atsakovas būtų sumokėjęs.

Rinkliavų įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą vietinę rinkliavą, išskyrus atvejus, kai už vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimus taikomos šios straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisinės pasekmės, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti delspinigius. Delspinigių dydis neturi viršyti Lietuvos Respublikos finansų ministro pagal Mokesčių administravimo įstatymą nustatyto delspinigių dydžio. Nuostatų 83-87 punktuose yra nustatyta delspinigių apskaičiavimo tvarka.

Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi šiuo nagrinėjamu atveju nėra įtvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 15 punktu ir 68 straipsniu, valstybės rinkliavai yra taikomos MAĮ nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

LVAT praktika dėl senaties nuostatų taikymo prašymams dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo yra nuosekli ir joje ne kartą konstatuota, jog senaties terminų klausimui šioje srityje spręsti pagal analogiją turi būti taikomos MAĮ nuostatos (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016). Be to, LVAT yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3088-662/2020).

MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau ir – Pakeitimo įstatymas) 4 straipsniu pakeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus.

Teismas pažymi, jog šiuo atveju taip pat nėra praleistas ir mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminas, skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis).

Nuostatų 59 punkte nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į savivaldybės biudžeto sąskaitą sumokėtą Rinkliavą. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai rinkliava turėjo būti sumokėta į savivaldybės biudžeto sąskaitą (Rinkliavos nuostatų 60 punktas). Pagal šių nuostatų 62 punktą delspinigių dydis neturi viršyti Lietuvos Respublikos finansų ministro pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą nustatyto delspinigių dydžio. Delspinigių dydis apskaičiuojamas pagal tą dieną paskelbtą galiojusių delspinigių dydį.

MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau nei 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.

Atsakovui nesilaikius įstatyminės pareigos mokėti Rinkliavą laiku, jam nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos buvo skaičiuojami delspinigiai (0,03 proc.), bet ne už ilgesnį nei MAĮ nustatytą laikotarpį.

Kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ginčo nekilnojamojo turto objektu nesinaudojo, nebuvo atliekų turėtojas, tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja informavo atsakovą apie susidariusią skolą ir apie atsakovo pareigą sumokėti vietinę rinkliavą Rinkliavos nuostatų nustatyta tvarka ir terminais, todėl pareiškėjos prašymo reikalavimas iš atsakovo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą ir delspinigius laikytinas pagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas tenkinamas, priteisiant iš atsakovo pareiškėjos naudai 189,12 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir 6,20 Eur delspinigių.

Pareiškėja prašyme taip pat prašo priteisti 24,20 Eur atstovavimo išlaidų už advokato suteiktas paslaugas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatyta tvarka.

Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai jos buvo būtinos siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-358-821/2022). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-358-821/2022).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-358-821/2022) šioje byloje konstatuotina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai gauti neatitinka būtinumo kriterijaus ir todėl tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas iš atsakovo – pareiškėja nepateikė konkrečių ir objektyviais duomenimis paremtų argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog ji nebuvo pajėgi savo interesus ginti teisme be advokato pagalbos arba jog kreipimasis į teismą be advokato pagalbos jai lemtų žymias papildomas sąnaudas, dėl kurių jos teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų apribota.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą tenkinti.

Priteisti savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“, juridinio asmens kodas 304195262, iš atsakovo J. K. 189,12 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis eurus ir 12 euro centų) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir 6,20 Eur (šešis eurus ir 20 euro centų) delspinigių.

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.