- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-27-135-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00233-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- T. D.
- Advokatai
- Aušra Žukienė
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-135/2014;
Teisėja Vilma Raščiuvienė Proceso Nr. 1-67-1-00233-2011-7;
2014 m. vasario 20 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013-08-14.
T. D. skundžiamu nuosprendžiu pagal LR BK 180 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pripažintas ir J. B., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskųstas.
Nuosprendžiu tenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir solidariai iš T. D. ir J. B. priteista 1203,99 Lt (vienas tūkstantis du šimtai trys litai 99 ct.) žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu R. S. solidariai iš T. D. ir J. B. priteista 50 Lt (penkiasdešimt litų) turtinės ir 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu iš T. D. ir J. B. R. S. pritiesta 617,75 Lt (šeši šimtai septyniolika litų 75 ct) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. D. ir J. B. nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2011 m. birželio 27 d. apie 19 val. viešoje vietoje – K., S. Š. gatvėje, ties prekybos centru „N.“, esančiu (duomenys neskelbtini), – demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, elgdamiesi ypatingai įžūliai, panaudodami metalinį strypą, sudavė rankomis, kojomis ir metaliniu strypu R. S. į įvairias kūno vietas tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, padarydami R. S. muštines žaizdas pakaušio, dešinės rankos II piršto srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. D. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-08-14 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 284 str. 1 d. yra neteisingas, neteisėtas, neatitinkantis objektyvių bylos ir įvykio aplinkybių, pažeidžiantis jo teises ir teisėtus interesus, t.y. teisę į teisingą teismo procesą, todėl turi būti panaikintas. Nurodo, kad teismas dėl jam nežinomų aplinkybių nuosprendį paskelbė jam nedalyvaujant, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą, nes jam nebuvo išaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, bausmės vykdymo ypatumai. Tvirtina, kad aplinkybių, dėl kurių nebūtų buvę jo galima etapuoti į nuosprendžio paskelbimą nebuvo. Mano, kad teismas vyko neobjektyviai ir šališkai.
Apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas jo, J. B. ir R. G. atžvilgiu, o prasidėjus teisminiam nagrinėjimui byla R. G. atžvilgiu buvo atskirta, o jo (T. D.) ir J. B. atžvilgiu buvo nagrinėjama. Ir nors jis (apeliantas) ir J. B. su tuo nesutiko, tačiau pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo R. G. nedalyvaujant. Mano, kad bylos išskyrimas sukėlė procesinę painiavą ir sutrukdė priimti teisingą nuosprendį, kadangi nebuvo papildomai atliekami jokie procesiniai veiksmai. Taip pat nurodo, kad dėl bylos išskyrimo tapo neaiškus kaltinimas, faktinės įvykio aplinkybės ir R. S. pareikšto civilinio ieškinio patenkinimas. Mano, jog šiuo atveju teismas tik siekė kuo greičiau išnagrinėti bylą, tačiau nesiekė teisingai nustatyti kaltą asmenį ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Taip pat nurodo, kad LAT 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neviešinamos. Kai jie yra žinomi, rašoma ,,su asmeniu, kurio byla išskirta“ ir panašiai. Nurodo, kad teismo nutartimi išskyrus bylą dėl kaltinamojo R. G. teismas, priimdamas nuosprendį dėl jo ir J. B., privalėjo laikytis šių reikalavimų. Teigia, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu turėjo būti išspręsta, ar nusikalstama veika buvo padaryta tik tų asmenų, kurie nuteisti, ar galėjo būti padaryta ir kitų asmenų. Pažymi, kad jam ir kitam kaltinamajam svarbiausia, jog būtų priimtas teisingas ir objektyvus nuosprendis, o neapklausus R. G. to padaryti nebuvo galima. Tvirtina, kad išskyrus bylą buvo pažeista jo teisė į gynybą, kadangi kaltinamajame akte ji kaltino, jog bendrais veiksmais su J. B. ir R. G. sudavė ne mažiau 20 kartų R. S., o teismas nustatė, jog nebuvo bendrų jų veiksmų, t.y. jie kiekvienas veikė individualiai prieš R. S. ir jam sudavė nenustatytą skaičių smūgių. Pažymi, jog teismas, individualizuodamas kaltinimą, jį pakeitė, tačiau to neaptarė nuosprendyje, neargumentavo, neaptarė įrodymų, kuriais vadovaujantis tai atliko, t.y. nepasisakė, kokiu pagrindu tai atliko, todėl išėjo už kaltinimo ribų.
Apeliantas taip pat nurodo, kad įvykio metu R. S. jį, J. B. ir R. G. sumušė, jam ir J. B. buvo nustatyti nežymus sveikatos sutrikdymai, o dėl to, jog R. G. buvo sulaužyta ir ranka, R. G. turėjo būti nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kas nebuvo padaryta, tačiau byloje Nr. 67-1-00234-11 dėl R. S. veiksmų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kurio kaltinamieji, neturėdami advokatų, neskundė. T. D. tvirtinimu, nors nukentėjusysis nurodė, kad buvo mušamas trijų asmenų su metaliniu strypu, spardomas kojomis ir daužomas rankomis, jo parodymai neatitinka objektyviai teismo medicinos specialisto išvadai. Nurodo, kad R. S. sužalojo juos visus tris, o jam jie sudavė tik kelis smūgius, todėl tai rodo, kas gynėsi, o kas puolė, tačiau tyrimo metu tai nebuvo aiškintasi. Pažymi, kad liudytojo nurodytos aplinkybės skiriasi nuo teismo nustatytų, kadangi V. J. parodė, kad prie R. G., T. D. ir J. B. sustojo automobilis, iš kurio išlipo jaunuolis, kuris rankoje turėjo daiktą, panašų į metalinį strypą ir juo iškart trenkė T. D., o po to R. G.. Taip pat nurodo, kad liudytojas R. S. paaiškino, jog R. S. pirmas priėjo prie jaunuolių. Dėl R. S. atžvilgiu nutraukto ikiteisminio tyrimo dėl to, jog jis (R. S.) turėjo teisę į būtinąją gintį, T. D. nurodo, jog tai nelogiška, nes jis, žinodamas, kad jį gali sumušti, galėjo prie jų (kaltinamųjų) nestoti ir nelipti iš automobilio, o skambinti į policiją. Atsižvelgdamas į tai T. D. daro prielaidą, jog R. S., žinodamas, kad automobilyje turi metalinį strypą ir yra blaivus, treniruotas jaunuolis, pats norėjo išsiaiškinti su jaunuoliais, kurie yra neblaivūs. Apelianto teigimu, kyla klausimas, ar R. S. nepažeidė viešosios tvarkos. Nurodo, kad teismas, analizuodamas liudytojų parodymus, nevertino asmenų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu iš kart po įvykio, o proceso metu, kuris vyko praėjus beveik dviems metams, duoti liudytojų parodymai galėjo būti netikslūs. Pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, skyrėsi, o teismas šių prieštaravimų nepašalino – dėl įvykio vietos, kas pradėjo konfliktą, kodėl nėra sužalojimų tuose vietose, kur nurodė R. S., kad buvo smogta. Apelianto teigimu, R. S. kreipėsi į R. G. ir J. B. prašydamas susitaikyti ir nutraukti bylą, tačiau sužinojęs iš tyrėjos, kad susitaikymas yra negalimas, pradėjo baudžiamąjį procesą. Taip pat pažymi, kad R. S. amortizatorių apžiūrai pateikė tyrėjai po to, kai R. M. 2011-10-19 prokuratūrai atnešė įvykio vietoje rastą teleskopinę lazdą ir tai, apelianto nuomone, buvo nukentėjusiojo gynybinė pozicija. Apelianto nuomone, R. S. parodymai buvo neobjektyvūs, pastoviai besikeičiantys, todėl jie negalėjo būti esminiai priimant apkaltinamąjį nuosprendį. O tai, kad, apelianto teigimu, įvykio vietos apžiūros metu 2011-06-24 dalyvavo ir R. S. tėvas, buvęs ilgametis Kelmės PK pareigūnas, rodo nukentėjusiojo padėties viršenybę prieš kaltinamuosius. Nurodo, kad pateiktos ir prijungtos prie baudžiamosios bylos fotonuotraukos neparodo įvykio vietos, nes veiksmas vyko ant žolyno, arčiau laidojimo namų, kas paneigia liudytojo E. K. parodymus ir patvirtina, kad jie yra melagingi. T. D. teigimu, iš šio liudytojo parodymų matyti, jog R. S. negulėjo ant žemės, o atliko veiksmus kaltinamųjų atžvilgiu, šis liudytojas pirminės apklausos metu ikiteisminiame tyrime neparodė, kad gali atpažinti įvykyje dalyvavusių asmenų, o vėliau jis jį (T. D.) atpažino iš bendrų bruožų. Tvirtina, kad liudytojo D. E. parodymai juos (kaltinamuosius) teisina, tačiau jo nurodytos aplinkybės nuosprendyje neišdėstytos, nors iš jų matyti, kad kaltinamieji buvo sužaloti. Apeliantas pažymi, kad jie (kaltinamieji) policijos pareigūnams nurodė, jog juos R. S. sužalojo su teleskopine lazda, kurią išsitraukė iš automobilio bagažinės, o ne su automobilio amortizatoriumi, o jie jokių daiktų rankose neturėjo, jų (kaltinamųjų) parodymai buvo tapatūs ir jie dėl parodymų susitarti negalėjo, todėl jie policijoje nurodė teisingas aplinkybes.
Apelianto tvirtinimu, teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusiojo nurodytą įvykių seką patvirtino liudytojai D. Ž. ir D. J., kadangi jų parodymai yra priešingi nukentėjusiojo parodymams, nes jie nurodė, kad R. S. kaltinamuosius užpuolė su strypu ir juos sužalojo. T. D. teigimu, liudytojas R. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad muštinės nuo automobilio persikėlė į pievą, kur ir baigėsi, jis kitų vietų, kur buvo mušamasi, kurias nurodė R. S., nenurodė, patvirtino, kad R. S. pats priėjo prie kaltinamųjų, kas rodo, kad konfliktinę situaciją išprovokavo R. S.. Pažymi, kad nuosprendyje nenurodomi nepilnamečio T. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš kurių matyti, jog R. S. ir trys jaunuoliai stovėjo arčiau žolyno, vienam iš jų buvo kruvinas kaklas, tuo metu R. S. rankoje turėjo kažkokią lazdą, R. S. kvietė jaunuolius eiti pasiaiškinti. T. D. nesupranta, kodėl teismas laikė R. M. parodymus nerealiais, nelogiškais ir juos atmetė.
Apeliantas pažymi, jog jis suklydo nurodydamas, kad R. S. jam sudavė metaline lazda pievoje, nes jam buvo suduota prekių iškrovimo aikštelėje, tačiau meluoti jis tikslo neturėjo, o bėgo iš įvykio vietos dėl to, kad buvo neblaivūs ir nenorėjo būti uždaryti policijoje išblaivinimui, o ne dėl to, kad siekė pasislėpti nuo policijos. T. D. teigimu, visai realu, jog R. M. po įvykio rado teleskopinę lazdą ir turėjo pas save, todėl nesutinka su teismo išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad lazda priklausė R. S., kadangi jie (kaltinamieji) policijos pareigūnams iš kart po įvykio apie tai nurodė, ką pareigūnai patvirtino teisme. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis ir J. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., kadangi, jo teigimu, R. S. įvykdė šį nusikaltimą juos stipriai sužalodamas teleskopine lazda, kurią įstatymas priskiria D kategorijos ginklams ir tai patvirtino liudytojai S., Ž., J., M. ir J.. Pažymi, kad teisme nebuvo apklaustas liudytoju M. V., kuris taip pat matė įvykį, teismas neįvertino garso įrašo, iš kurio matyti, kad R. G. prašė policijos pareigūnų priimti pareiškimą dėl neteisėtų R. S. veiksmų, tačiau policijos pareigūnai tai daryti atsisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto tvirtinimu, Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje iš esmės nėra įvardinti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymiai, neišvardinti ir nevertinti įrodymai, kuriais remiantis grindžiama jo kaltė, teismas neanalizavo eilės liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų sutapimo ar nesutapimo, jo parodymų santykio su kita bylos medžiaga. Dėl civilinio ieškinio apeliantas nurodo, kad ieškinys neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Nurodo, kad visi prieštaravimai, kurių teismas nepašalino ir kurių pašalinti neįmanoma, turėjo būti aiškinti jo naudai
Teismo posėdyje nuteistasis T. D. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nuostatą (kuri konkretizuota BPK 6 str.) teisingumą vykdo teismas. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), apeliacinės instancijos teismai turi patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ir dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundą nepadavusiems asmenims.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apelianto T. D. skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nuosprendį. Pažymėtina, kad nuosprendis turi atitikti BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio formą ir turinį, reikalavimus, visos jo dalys turi būti suderintos ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendyje negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas priimamame nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų, reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2011 m. gruodžio 12 d. Kelmės rajono apylinkės teisme buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje T. D., R. G. ir J. B. kaltinami viešosios tvarkos pažeidimu, o būtent: 2011-06-28 apie 19 val. (duomenys neskelbtini), ties prekybos centru ,,N.“, viešoje vietoje, bendrais veiksmais, būdami apsvaigę nuo alkoholio, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, elgdamiesi ypatingai įžūliai, panaudodami metalinį strypą sudavė rankomis, kojomis ir metaliniu strypu R. S. į įvairias kūno vietas ne mažiau 20 kartų, padarydami R. S. muštines žaizdas pakaušio, dešinės rankos II piršto srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d. (2 t., 60-73 b. l.). 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi byla dėl minėtos nusikalstamos veikos buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kuris paskirtas 2012 m. sausio 16 d. (2 t., 78 b. l.). 2012-01-26 nukentėjusysis R. S. pateikė teismui prašymą, vadovaujantis LR BPK 256 str., pakeisti kaltinimą T. D., R. G. ir J. B. iš BK 284 str. 1 d. į BK 180 str. 1 d. kaltinant juos tuo, kad jie 2011 m. birželio 28 d. apie 19 val. Kelmės mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje šalia prekybos centro „N.“ esančio adresu (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, panaudojo R. S. atžvilgiu fizinį smurtą- sumušė R. S. suduodami ne mažiau kaip 20 smūgių rankomis ir kojomis į galvą bei kitas įvairias kūno vietas ir tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, pagrobė R. S. priklausantį turtą - automobilio Mazda 323F galinio bagažinės dangčio amortizatorių 40 Lt vertės, kurį taip pat panaudojo fiziniam smurtui prieš R. S. (2 t., 118 b. l.). 2012-01-31 bylos nagrinėjimo teismo posėdyje prokurorui, kaltinamiesiems T. D., R. G. ir J. B. buvo įteikti nukentėjusiojo prašymai dėl kaltinimo pakeitimo (2 t., 119 b. l.). Iš tolimesnės bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad teismas baudžiamąją bylą T. D., R. G. ir J. B. atžvilgiu nagrinėjo dėl BK 284 str.1 d. ir 180 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad į 2012 m. rugsėjo 18 d. teisiamąjį posėdį neatvyko kaltinamasis R. G. (2 t., 209-210 b. l.). Teismas 2012-02-19 nutartimi R. G. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeitė į suėmimą (2 t. 207-208 b. l.). 2012-09-25 buvo gauta informaciją, jog R. G. nuo 2012 m. liepos mėn. vidurio yra sulaikytas V. byloje dėl sukčiavimo (2 t., 2014, 217 b. l., 3 t., 27 b. l.). 2013 m. sausio 8 d. Kelmės rajono apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria baudžiamąją bylą kaltinamojo R. G. atžvilgiu išskyrė ir jos nagrinėjimą atidėjo (3 t., 41-42 b. l.). BPK 234 str. 4 d. nurodyta, kad byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. 2013-01-08 nutarties pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas aukštesniojo teismo, kurio nutartyje konstatuota, jog bylos išskyrimas nepakenks jos išnagrinėjimo išsamumui ir nepažeis kaltinamųjų teisių į teisingą teismą (3 t., 174-176 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog T. D. ir J. B., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2011 m. birželio 27 d. apie 19 val. viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), ties prekybos centru „N.“, esančiu (duomenys neskelbtini), – demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, elgdamiesi ypatingai įžūliai, panaudodami metalinį strypą, sudavė rankomis, kojomis ir metaliniu strypu R. S. į įvairias kūno vietas tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, padarydami R. S. muštines žaizdas pakaušio, dešinės rankos II piršto srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl BK 180 str. 1 d. teismas nurodė, kad iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų tikslą užvaldyti bet kokį nukentėjusiojo R. S. turėtą turtą panaudojant fizinį smurtą. Nuosprendžiu T. D. ir J. B. buvo pripažinti kaltais pagal LR BK 284 str. 1 d., o dėl LR BK 180 str. jie abu išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (3 t., 225 b. l.).
Pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro surašytame kaltinamajame akte ar prašyme pakeisti kaltinimą ir teismo nutartyje perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal LR baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, baudžiamosios bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje nustačius, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, teisėjas perduoda bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Respublikos BPK 233 str. 3 d. reikalauja perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nutartyje suformuluoti sprendimą perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodyti kaltinamojo vardą ir pavardę, veiką, kurios padarymu jis kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, išspręsti kitus procesinius klausimus. Kaip matyti iš byloje esančios Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-12-27 nutarties, teisėja, perduodama bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, suformulavo sprendimą perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodė kaltinamųjų vardus, pavardes, išsprendė kitus procesinius klausimus, tačiau nenurodė, neaprašė nusikalstamų veikų, kurių padarymu T. D., R. G. ir J. B. kaltinami, o tik apsiribojo nusikalstamą veiką numatančio baudžiamojo įstatymo nurodymu (2 t., 78 b. l.). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, jog teismas, priėmęs nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinamiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 284 str. 1 d. į BK 180 str. 1 d., T. D., R. G. ir J. B. bei prokurorei įteikė nukentėjusiojo prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, tačiau pats teismas nepasisakė dėl šio prašymo ir jo priėmimo motyvų, t.y. nepriėmė jokio procesinio sprendimo, nors iš tolimesnės bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad teismas baudžiamąją bylą T. D., R. G. ir J. B. atžvilgiu po šio prašymo pateikimo nagrinėjo jau dėl galimo BK 284 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad T. D. ir J. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., nors, kaip minėta anksčiau, byla teismui buvo perduota nagrinėti dėl BK 284 str. 1 d. nukentėjusiojo atžvilgiu padarytos bendrais veiksmais kaltinamųjų – T. D., R. G., J. B. - nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad teismui, nutarus baudžiamąją bylą kaltinamojo R. G. atžvilgiu išskirti ir jos nagrinėjimą atidėti, kaltinimo faktinės aplinkybės negalėjo būti pakeistos taip, jog iš teismo nustatytų aplinkybių būtų galima daryti išvadą, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo tik du asmenys - T. D. ir J. B., nenustačius, jog R. G. iš vis nedalyvavo nusikaltimo padaryme. Todėl šiuo atveju sutiktina su apelianto skundo teiginiu, jog taip buvo iškreiptos faktinės bylos aplinkybės ir pažeistos LAT 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatos.
Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punktas numato, jog kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikuojamos, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnio nustatytų sąlygų tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kasacinio teismo praktikos pavyzdžiuose yra įtvirtinta, jog teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2011). Šiuo atveju teismui skundžiamajame nuosprendyje nenurodžius, kad nusikaltimo padaryme be T. D. ir J. B., dalyvavo ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, apylinkės teismas neišnagrinėjo šios baudžiamosios bylos ta apimtimi, kuria ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamiesiems negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog T. D. ir J. B. dėl BK 180 str. 1 d. išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o kaltais pripažinti dėl BK 284 str. 1 d. Tokia nuosprendžio rezoliucinė dalis leidžia daryti išvadą, jog kaltinamieji buvo kaltinami dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo, dėl vienos iš kurių padarymo jie pripažinti kaltais, o dėl kitos – išteisinti. Tačiau, kaip minėta anksčiau, byla teismui buvo perduota ir nagrinėjama tik dėl vieno nusikaltimo, t.y. viešosios tvarkos pažeidimo ir tik iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos buvo gautas nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, kas nereiškia, jog kaltinamiesiems buvo inkriminuotas dar vienas nusikaltimas. Pažymėtina, kad BK 256 straipsnio, reglamentuojančiame kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimą teisme, 2 dalyje numatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Minėta įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prašymą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo, nagrinėdamas bylą sprendžia, kurios nusikalstamos veikos kvalifikaciją atitinka kaltinamųjų veiksmai ir atitinkamai juos kvalifikuoja bei pripažįsta kaltais pagal tą BK straipsnį, kurio sudėties požymius atitinka kaltinamųjų veiksmai, todėl negali dėl vienos nusikalstamos veikos išteisinti, o dėl kitos pripažinti kaltais, kadangi tiriamas tik vienas nusikaltimas. Ir tik tada, kai kaltinamiesiems yra pareikšti keli kaltinimai ir kai kurie iš jų pripažįstami nepagrįstais, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai pripažinti juos kaltais pagal vienus baudžiamojo įstatymo straipsnius ir išteisinti pagal kitus. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad jokie kiti kaltinimai, išskyrus viešosios tvarkos pažeidimą, kurį nukentėjusysis prašė pakeisti į plėšimą, kaltinamiesiems nebuvo pareikšti, todėl teismas, T. D. ir J. B. išteisindamas pagal LR BK 180 str., peržengė kaltinimo ribas neužtikrindamas kaltinamųjų teisės žinoti, kuo yra kaltinami.
Aukštesniojo teismo nustatyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai rodo, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą pagal kelis kaltinimus, nors kaltinamieji buvo kaltinami tik dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nustatė faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu. Kolegijos nuomone, tai parodo, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas, kuris, pažeisdamas BPK reikalavimus, palaikė tik vieną – kaltintojo – pusę. Šie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai, kolegijos nuomone, negali būti pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kadangi apylinkės teismas netinkamai nustatė nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei netinkamai teisine prasme įvertino kaltinamųjų veiksmus. Šį klausimą iš esmės išsprendus apeliacinės instancijos teismui, proceso dalyviai nebetektų galimybės šio teismo sprendimą skųsti apeliaciniu skundu, tokiu būdu negalėtų tikėtis, kad bus apeliacine tvarka patikrintos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, paliekant jiems galimybę savo teises ginti tik kasacinės instancijos teisme teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog apylinkės teismas buvo objektyviai šališkas ir šiuo pagrindu panaikinus nuosprendį bei bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl apeliaciniame skunde nurodytų galimų pažeidimų, susijusių su nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, jų kaltės nustatymu. Visas apeliaciniame skunde nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nagrinėjimo teisme dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą (teisminio proceso Nr. 1-67-1-00233-2011-7) perduoti iš naujo nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui.