Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. S., O. Ž. ir J. A. bei atsakovės O. R. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-840/2014 pagal ieškovių D. S., O. Ž. ir J. A. ieškinį atsakovei O. R. dėl paveldėjimo teisės liudijimų ir nuosavybės teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tretieji asmenys notarė V. B., D. K., J. R., R. R., K. N., M. N., M. N., I. N., K. S. ir M. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo, remiasi skundų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdama jų ribų.

Apeliaciniais skundais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovių D. S., O. Ž. ir J. A. ieškinys atsakovei O. R. dėl paveldėjimo teisės liudijimų ir nuosavybės teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tretieji asmenys notarė V. B., D. K., J. R., R. R., K. N., M. N., M. N., I. N., K. S. ir M. S.. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant materialines paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra tik iš dalies pagrįstas, todėl iš dalies naikintinas priimant panaikintoje dalyje naują sprendimą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovių tėvas B. R., a.k. (duomenys neskelbtini) (b.l. 10–11, 13–21, 28, t. I). B. R. mirė būdamas santuokoje su O. R.. B. R. ir O. R. santuoka sudaryta 1969 m. balandžio 19 d. Ši santuoka B. R. buvo antra, o O. R. – pirma (b.l. 118, t. I). B. R. pirmąją santuoką 1950 m. balandžio 15 d. buvo sudaręs su D. R., kuri mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 12, t. I, 164, t. II). Po B. R. mirties liko šis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, gyvenamasis namas ir ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini). Palikimą po B. R. mirties kreipdamosi į notarų biurą priėmė jo sutuoktinė O. R. ir dukra D. K., kuri savo paveldėjimo teises perleido O. R. (Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 1–2). O. R., pergyvenusiai sutuoktinį, 2012 m. lapkričio 6 d. išduotas nuosavybės teisės liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis atsakovės nuosavybės teises į ½ dalį bendro sutuoktinių O. R. ir B. R. turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje, t. y. gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 23, 81–84, 135–138, t. I). O. R. 2012 m. lapkričio 6 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis, kad ji po savo sutuoktinio B. R. mirties paveldėjo žemės sklypą, ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį ūkio pastato, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 23, 85–90, 139–144, t. I). 2012 m. lapkričio 6 d. O. R. taip pat išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į B. R. palikimą sudarantį turtą – pinigines lėšas, esančias AB DNB banke (Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 33). Paveldimų piniginių lėšų suma, esanti banke – 8 107,33 Lt (Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 21). Ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos palikimą, atsiradusį po tėvo B. R. mirties, priėmė faktiškai pradėdamos valdyti turtą. Tuo pačiu ieškovės ginčija atsakovei išduotus paveldėjimo teisės liudijimus kaip pažeidžiančius jų, kaip palikimą priėmusių įpėdinių, teises ir teisėtus interesus, bei nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo patvirtintos sutuoktinį pergyvenusios atsakovės O. R. nuosavybės teisės į ½ dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turėto turto, ginčijant turto (ginčo statinių) teisinį statusą ir teigiant, kad mirusio B. R. vardu įregistruoti ginčo statiniai nepriklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija dėl byloje pareikštų reikalavimų sprendžia taip:

Dėl ieškovių apeliacinio skundo pagrįstumo

Dėl ieškinio pripažinimo

Ieškinio pripažinimas reglamentuotas CPK140 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Tais atvejais, kai ieškinys pripažįstamas žodžiu, teismas gali duoti atsakovui pasirašyti standartinę ieškinio pripažinimo formą. Rašytinis atsakovo pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Tais atvejais, kai atsakovo ieškinio pripažinimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, teismas gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje nei rašytinio atsakovės ieškinio pripažinimo, nei specialios standartinės ieškinio pripažinimo formos nėra. Taip pat byloje nebuvo priimtas procesinis teismo sprendimas baigti bylos nagrinėjimą iš esmės esant atsakovo ieškinio pripažinimui. Tiek atsakovės pateiktas atsiliepimas į ieškinį, tiek byloje paduotas apeliacinis skundas rodo priešingą ieškovių ir atsakovės suinteresuotumą bylos baigtimi, kas pagrįstai neleidžia spręsti, kad atsakovė pripažįsta ieškovių pareikštą ieškinį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė neginčija ieškovių teisės paveldėti savo tėvo turtą, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji sutinka su pareikštu ieškiniu. Atsakovei pasinaudojus įstatymuose įtvirtinta teise būti atstovaujamai teisme atstovo, profesionalaus teisininko, jos atstovės paaiškinimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip atitinkančius atsakovės valią.

Dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti turtą fakto nustatymo

Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo nustato teismas (CPK 444 str. 2 d. 8 p.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, turi nustatyti, ar asmuo priėmė palikimą pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011). CK 5.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, reikšmingi ne tik įpėdinio veiksmai, bet ir turto, sudarančio palikimą, pobūdis. Paprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; kt.). Tačiau jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos, kad ieškovės po savo tėvo B. R. mirties pasiėmė jam priklausiusią striukę, kepurę, laikrodį ir apie 2 000 Lt sukauptą pensiją, kurios dalį, kaip kad ieškovės nurodė apeliaciniame skunde, panaudojo tėvo laidojimo išlaidoms padengti, o likusią dalį atidavė ieškovei O. Ž., pas kurią iki pat savo mirties gyveno palikėjas. Be piniginių santaupų (ieškovių pasiimtų 2 000 Lt ir apie 8 000 Lt dydžio piniginio indėlio) ir kilnojamųjų daiktų po B. R. mirties liko ir nekilnojamasis turtas, t. y. žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, esantys (duomenys neskelbtini) (iš viso apie 20 000 Lt vertės). Pirmosios instancijos teismas nustatė, ieškovės po savo tėvo mirties likusiu nekilnojamuoju turtu nesirūpino ir jo neprižiūrėjo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į palikimą sudarantį turtą, įvertinęs ieškovių pasiimto kilnojamojo turto pobūdį bei vertę, sprendė, kad jų sau pasiimtas turtas nėra reikšmingas. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada iš dalies galima sutikti, kadangi tiek savo verte, tiek pobūdžiu ieškovių po tėvo mirties pasiimti daiktai – striukė, kepurė, laikrodis, nėra itin vertingi ar reikšmingi paveldimo turto kontekste. Tačiauieškovės be šių kilnojamųjų daiktų po tėvo mirties pasiėmė ir kitą palikimą sudarantį turtą – apie 2 000 Lt, kurie, atsižvelgiant į paveldėto turto vertę, negali būti laikomi nereikšminga palikimo dalimi. Atsakovės apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ši santaupų dalis sudaro apie 1/10 dalį viso paveldimo turto, kadangi B. R. palikimą sudarantis turtas buvo iš viso buvo apie 30 000 Lt vertės (įskaitant nekilnojamojo turto vertę ir paveldėtas lėšas). Ir nors vertine išraiška šios lėšos sudaro mažesnę palikimo dalį, nei kad yra nurodę ieškovės, tačiau sutiktina su jų argumentu, jog negalima laikyti, kad ši paveldėto turto dalis yra mažareikšmė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu nelaikomas palikimo priėmimu, tačiau šiuo atveju ieškovės be palikėjo drabužių ir asmeninių daiktų priėmė ir į paveldimo turto sudėtį įeinančias pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad B. R. tiek sutuoktinės, tiek ir savo vaikų bendru sutarimu paskutinius keturis mėnesius gyveno pas vieną iš ieškovių, kur jam buvo mokama ir socialinio draudimo pensija, reikalinga jo pragyvenimui, tačiau šis faktas nepatvirtina aplinkybės, kad po palikėjo mirties likusį jo turtą ir santaupas ieškovės pasiėmė turėdamos kitų įpėdinių sutikimą. Šalių susitarimas buvo tik dėl palikėjo gyvenimo pas vieną iš ieškovių, bet ne dėl palikimą sudarančio turto pasidalinimo. Ieškovių nurodytos aplinkybės, kad jos palikimą sudariusiu turtu – sukauptomis piniginėmis lėšomis – disponavo savo nuožiūra, su jomis elgėsi kaip su savo turtu, t. y. priėmė sprendimą dėl santaupas sudarančių lėšų panaudojimo, leidžia manyti, kad jos aktyviais veiksmais perimtą turtą valdė kaip savo turtą ir save laikė šio turto savininkėmis. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovės perėmė dalį mirusio tėvo B. R. turto ir jį pradėjo valdyti kaip savo turtą, su juo elgėsi kaip turto savininkės, pirmosios instancijos teismo sprendimas remiantis paveldėto turto mažareikšmiškumu nenustatyti ieškovių prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kaip jau buvo nurodyta, įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, todėl ieškovėms priėmus dalį palikimo sudarančio turto, neatsižvelgiant į tai, kad jos nesirūpino likusiu palikimą sudarančiu turtu, laikoma, kad jos priėmė visą palikimą, atsiradusį po jų tėvo B. R. mirties.

Ieškovių apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, turėjo įvertinti aplinkybes, susijusias su palikėjo gyvenimu pas vieną iš ieškovių ar jo poreikių tenkinimu iš asmeninių ieškovių lėšų, taip pat ieškovių rūpinimusi tėvu iki pat jo mirties bei laidojimo pašalpos ir pensijos sumokėjimu vienai iš ieškovių, nėra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl palikimo priėmimo, kadangi veiksmai, atlikti iki palikėjo mirties, neturi reikšmės palikimo priėmimui, o piniginės lėšos, gautos kaip pašalpa laidojimui, neįeina į palikimo sudėtį.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius ir konkrečiai palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti turtą, nepagrįstai sprendė, kad ieškovės, faktiškai paėmusios palikėjo drabužius, asmeninius daiktus ir pinigines lėšas nelaikytinos priėmusiomis palikimą, todėl yra pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškovių reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir priimti naują sprendimą nustatant ieškovių prašomą juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo po B. R. mirties priėmimo faktiškai pradėjus valdyti turtą.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais

Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 str.). Tai gali būti įpėdinis tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Ieškovės yra įpėdinės pagal įstatymą. Universalus palikėjo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams bei įstatyme įtvirtintas draudimas priimti palikimą iš dalies leidžia asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, ginčyti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus ir kartu prašyti nustatyti faktą, kad palikimą priėmė faktiškai pradėjus paveldėtą turtą valdyti. Nagrinėjamu atveju ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai į visą mirusio B. R. palikimą sudarantį turtą išduoti sutuoktinei byloje atsakovei O. R.. Pirmosios instancijos teismui nenustačius ieškovių prašomo juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti turtą fakto, teismas ginčijamų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, kaip nepažeidžiančių ieškovių teisių ir teisėtų interesų, išduotų nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, neturėjo pagrindo panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovės palikimą, atsiradusį po jų tėvo mirties, priėmė faktiškai pradėdamos valdyti turtą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovei išduoti paveldėjimo teisės liudijimai nepagrįstai pažeidžia ieškovių teises ir teisėtus interesus gauti joms priklausančią palikimą sudarančio turto dalį. Aplinkybė, jog palikimą po B. R. mirties priėmė ieškovės ir atsakovė, reiškia, kad ieškovės, priėmusios palikimą pradėdamos turtą valdyti, paveldėjo įstatyme nustatytą, joms priklausančią palikimo dalį kartu su palikėjo sutuoktine, kurios paveldėjimo teisėms įforminti buvo išduoti ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai. 2012 m. lapkričio 6 d. atsakovei išduotuose paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimuose nurodyta, kad ji paveldėjo visą paveldimą turtą, taigi, tuo pačiu ir ieškovėms priklausančią palikimo dalį. CK 5.13 straipsnyje nurodyta, kad palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos eilės ar antros eilės įpėdiniais. Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi ¼ palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Nagrinėjamu atveju neįskaitant sutuoktinės įpėdinių yra daugiau kaip trys, kadangi palikimą yra priėmusios trys ieškovės ir trečiasis asmuo D. K.. Atsižvelgiant į tai, kad esant nustatytoms byloje aplinkybėms atsakovė, kaip B. R. sutuoktinė, su kitais įpėdiniais paveldi lygiomis dalimis, paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas į visą palikėjo turtą tik jai vienai, pažeidžia CK 5.13 straipsnio reikalavimus. Įstatyme nenustatyta termino, per kurį ieškovės ar atsakovė, priėmusios palikimą, gali, bet neprivalo prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į jiems pagal įstatymą priklausančias ir priimtas palikimą sudarančio turto dalis. Atsakovė šią teisę jau įgyvendino. Ieškovės teisės kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į joms tenkančią palikimo dalį nėra įgyvendinusios, todėl tam, kad jos šia teise galėtų nekliudomai pasinaudoti, būtina pripažinti negaliojančiomisatsakovei išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalis, kuriomis patvirtintosatsakovės nuosavybės teisės į ieškovėms priklausančią paveldėto turto dalį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovių reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais apeliacinės instancijos teismas naikina ir šį ieškovių reikalavimą tenkina iš dalies, pripažįsta negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimus ta apimtimi, kuria jie pažeidžia ieškovių teises paveldėti joms priklausančias palikimo dalis. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, be sutuoktinės palikimą po B. R. mirties dar yra priėmusios keturios jo dukros, tai palikimą priėmę įpėdiniai paveldi po 1/5 dalį palikimą sudarančio turto. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. liepos 9 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi palikimą priėmusi D. K. visas paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po tėvo B. R. mirties, padovanojo O. R., O. R. paveldi 2/5 dalis viso palikėjo turto.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo pagrįstumo

Atsakovė O. R. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro notarės V. B. 2012 m. lapkričio 6 d. atsakovei O. R., pergyvenusiai sutuoktinį B. R., išduotas nuosavybės teisės liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į jai nuosavybės teise priklausančią ½ dalį bendro turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje, t. y. į bendrąjį jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą: gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai pripažino, kad pirmiau nurodyti ginčo statiniai (gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas) buvo asmeninė B. R. nuosavybė, kadangi šis turtas, sukurtas santuokos metu, yra bendroji B. R. ir atsakovės nuosavybė. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, ir civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo statinių teisinio statuso yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti remiantis atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovių reikalavimą dėl nuosavybės teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, išėjo už ieškinio ribų, nes ginčą išsprendė ne pagal pareikštą ieškinio reikalavimą ir faktinį ieškinio pagrindą. Pirmosios instancijos teismas ginčą sprendė pagal ieškovių pareikštą reikalavimą pripažinti negaliojančiu atsakovei 2012 m. lapkričio 6 d. išduotą nuosavybės teisės liudijimą ieškovėms ginčijant atsakovės daiktines teises į šį turtą. Teismas, tenkinęs šį reikalavimą, negaliojančiu pripažino būtent šį nuosavybės teisės liudijimą, todėl negalima laikyti, jog teismas ginčą išsprendė ne pagal pareikštą ieškinio reikalavimą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas exofficio sprendė dėl ginčo turto priklausymo palikėjui asmeninės nuosavybės teise. Būtent ieškovės teismui pateiktame ieškinyje nurodė aplinkybes, kurios, ieškovių manymu, patvirtina jų tėvo asmeninės nuosavybės teisę į ginčo statinius. Bylą nagrinėjančio teismo pareiga yra tinkamai įvertinti nustatytas faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir taikyti atitinkamas teisės normas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo manymu, teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir taikė tinkamas materialinės teisės normas jas tinkamai aiškindamas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad B. R. ir D. R. buvo kolūkinio kiemo ūkio nariai, kolūkiečiai, dirbę „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje (b.l. 119–122, t. II). 1991 m. sausio 1 d. – 1998 m. rugsėjo 30 d. ir 1998 m. spalio 1 d. – 2002 m. spalio 1 d. ūkinėse knygose esantys įrašai patvirtina, kad B. R. vardu įregistruotoje namų valdoje (duomenys neskelbtini) kaime buvo registruoti tik sutuoktiniai B. R. ir O. R., kuri į (duomenys neskelbtini) kaimą atvyko 1969 m. liepos 15 d. (b.l. 111, t. II). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė O. R., atvykusi į (duomenys neskelbtini) kaimą, dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje ir buvo šio kolūkio kolūkietė (b.l. 112, t. II), kad sutuoktiniai buvo kolūkiečiai, sudarė kolūkiečio ūkį (b.l. 123–128, t. II).

Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad B. R. santuokos tiek su D. R., tiek ir vėliau santuokos su O. R. metu sutuoktiniai buvo kolūkiečio kiemo nariai, sudarė kolūkiečio kiemo ūkį ir šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose neginčijamos. Taip pat neginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo statiniai – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti 1953 metais, B. R. ir D. R. santuokos metu, t. y. iki B. R. ir O. R. santuokos 1969 m. sudarymo. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat apeliaciniame skunde teigia, kad mirus D. R. ir atsakovei susituokus su B. R. ginčo statiniai buvo rekonstruoti, pastatytas priestatas, perstatytas ūkinis pastatas, tačiau jokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų ginčo statinių kapitalinį remontą, rekonstrukciją, pertvarkymą ir kt. atsakovė nepateikė. Atsakovės teigimu, ginčo statinius rekonstravus, pastačius priestatą ir perstačius ūkinį pastatą buvo sukurtas naujas daiktas, tačiau bylos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Byloje nesant įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad atsakovės ir B. R. santuokos metu buvo sukurti (pastatyti) ginčo statiniai, priešingai, esant neginčijamiems įrodymams, patvirtinantiems, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iki atsakovės santuokos su B. R. sudarymo, negalima pripažinti, kad ginčo statiniai yra naujai sukurti daiktai. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iki palikėjosantuokos su atsakove sudarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad vien tik šalių santuokos 1969–1990 metų laikotarpiu buvimas ir atsakovės bei mirusio B. R. buvimas kolūkiečio ūkio kiemo nariais nesudaro pagrindo pripažinti ginčo statinius esant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-541-324/2009). Kadangi ginčo turtas B. R. buvo įgytas iki santuokos su atsakove sudarymo, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nagrinėjamu atveju turėjo taikyti nuostatą, pagal kurią turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Disponavimą kolūkiečių kiemo turtu (kiemo nuosavybės teisės objektus, turto valdymą, naudojimą, atsakomybę už prievoles, atskiro kolūkinio kiemo nario dalies nustatymą, atidalijimą iš kolūkiečių kiemo ir kiemo padalijimą, kiemo pasibaigimą) reglamentavo Lietuvos Respublikos 1964 m. redakcijos CK 132-141 straipsniai. Kaip jau buvo nurodyta, B. R. ir O. R. nuo 1969 metų sudarė kolūkiečio kiemą, kuris pasibaigė 1990 metais lapkričio 27 d. Lietuvos Atkuriamajam Seimui priėmus įstatymą „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“. Nors atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šio įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad per įstatyme nustatytą terminą atsakovei nepareikalavus nustatyti jos dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, atsakovė neteko teisės į ginčo turtą, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad minėto įstatymo nuostata neįpareigojo, bet suteikė teisę šeimos nariui reikalauti, kad būtų nustatyta jo dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, padalintas ar atidalintas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, dėl ko šia teise nepasinaudojus buvęs kolūkiečio kiemo narys neprarado nuosavybės teisės į jam priklausiusią turto dalį, tačiau pažymėtina, kad turtas, į kurį pretenduoja atsakovė, buvo sukurtas iki jos tapimo kolūkiečio kiemo ūkio nare, todėl nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovės daiktinių teisių į šį turtą įgijimą, šiuo atveju nenustačius atsakovės dalies šiame turte, teismas pagrįstai ginčo statinių nepripažino bendrąja jungtine sutuoktinių R. nuosavybe.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ginčo statinių pripažinimo asmenine B. R. nuosavybe, nesant įrodytoms aplinkybėms dėl atsakovės daiktinių teisių įgijimo į šį turtą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikintas atsakovei išduotas nuosavybės teisės liudijimas, yra pagrįsta ir teisėta, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šią teismo sprendimo dalį.

Dėl galutinės apeliacinio proceso baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą jos ginčijamoje dalyje, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Ieškovių apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas ir panaikintoje dalyje priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą yra pagrindas iš naujo spręsti bylinėjimosi išlaidų, šalių turėtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo klausimą.

Tenkinus ieškovių apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis buvo atmestas ieškovių reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, panaikinamos ginčą išsprendžiant iš esmės. Ieškovių ieškinys netenkinamas ta apimtimi, kuria paveldėjimo teisės liudijimai pripažinti negaliojančiais ne visa apimtimi, o tik tose dalyse, kuria turtą paveldėjo ieškovės. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovių ieškinys patenkintas 80 procentų (atsižvelgiant į ieškinyje nurodytą turto vertę ir pareikštą reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo). Patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovės O. R. priteistina ieškovėms 584,80 Lt sumokėto žyminio mokesčio, t. y. po 194,93 Lt kiekvienai iš ieškovių, o iš ieškovių atsakovei O. R. ir tretiesiems asmenims J. R. bei D. K. turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų daliai (20 procentų) – 200 Lt, iš kiekvienos iš ieškovių kiekvienam po 66,67 Lt.

Remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimo duomenimis, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 298 Lt. Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies, valstybei priteistina iš atsakovės O. R. 238 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš kiekvienos iš ieškovių po 20 Lt.

Kadangi bylinėjimosi išlaidos iš ieškovių priteistos atsakovei O. R., tiek ir iš atsakovės ieškovėms, yra pagrindas atlikti priteistų sumų įskaitymą. Iš atsakovės O. R. kiekvienai iš ieškovių yra priteista po 194,93 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš kiekvienos iš ieškovių atsakovei O. R. yra priteista po 66,67 Lt, todėl atlikus įskaitymą iš atsakovės O. R. priteistina kiekvienai iš ieškovių po 128,26 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus atsakovės O. R. apeliacinį skundąjai, kaip apeliantei, nepriteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Ieškovių apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, 80 procentų, todėl ieškovėms priteistina iš atsakovės O. R. 146,40 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kiekvienai iš atsakovės po 48,80 Lt.

Ieškovės ir atsakovė su trečiuoju asmeniu D. K.pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jų turėtas išlaidas už advokatų teisinę pagalbą parengiant atsiliepimus į apeliacinius skundu. Prašomos priteisti išlaidos neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į pateiktų procesinių dokumentų apimtų, juose išdėstytų argumentų pagrįstumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas procesiniams dokumentams parengti,nagrinėjamos bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos ir jų mažinti nėra pagrindo. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, ieškovėms atlygintinos visos jų turėtos išlaidos atsiliepimui į šį apeliacinį skundą parengti, t. y. iš atsakovės O. R. priteistina ieškovėms 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų, kiekvienai po 366,67 Lt. Kadangi ieškovių apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, atsakovei ir trečiajam asmeniui D. K. priteistina bylinėjimosi išlaidos proporcingai nepatenkintų reikalavimų daliai, t. y. po 100 Lt kiekvienai, t. y. iš kiekvienos iš ieškovių kiekvienai po 33,33 Lt.

Kadangi bylinėjimosi išlaidos iš ieškovių priteistos atsakovei O. R., tiek ir iš atsakovės ieškovėms, yra pagrindas atlikti priteistų sumų įskaitymą. Iš atsakovės O. R. kiekvienai iš ieškovių yra priteista po 415,47 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš kiekvienos iš ieškovių atsakovei O. R. yra priteista po 33,33 Lt, todėl atlikus įskaitymą iš atsakovės O. R. priteistina kiekvienai iš ieškovių po 382,14 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovių D. S., O. Ž. ir J. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovės O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti ieškovių reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, šioje dalyje priimti naują sprendimą:

Visiškai patenkinti ieškovių D. S., O. Ž. ir J. A. reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir iš dalies patenkinti reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) O.Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J.A., a.k. (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, atsiradusį po savo tėvo B. R., a.k. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini)\, mirties, pradėdamos turtą faktiškai valdyti.

Pripažinti negaliojančiomis 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimų, išduotų O. R., a.k. (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), dalis dėl 3/5 dalių jame nurodyto turto.

Priteisti ieškovėms D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) O. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. A., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės O. R., a.k. (duomenys neskelbtini) po 128,26 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš kiekvienos iš ieškovių D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) O. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. A., a.k. (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims J. R., gim. (duomenys neskelbtini), bei D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 66,67 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Palikti nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažino negaliojančiu Kaišiadorių r. 2-ojo notaro biuro notarės V. B. 2012 m. lapkričio 6 d. O. R.,pergyvenusiai sutuoktinį B. R., išduotą nuosavybės teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į jai nuosavybės teise priklausančią ½ dalį bendro turto.

Priteisti ieškovėms D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) O. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. A., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės O. R., a.k. (duomenys neskelbtini) po 382,14 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš kiekvienos iš ieškovių D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) O. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. A., a.k. (duomenys neskelbtini) D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) po 33,33 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo.