Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant atsakovėms R. P., J. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-41-74/2008 pagal A. M. ieškinį atsakovėms R. P., J. P., tretiesiems asmenims Jurbarko notarų kontorai, valstybės įmonės Registrų centro Tauragės filialui dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovė prašė pripažinti negaliojančia Jurbarko rajono notarų kontoros 2007 m. balandžio 6 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. RP-1709 dalį dėl ¼ dalies paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo J. P. bei ¼ dalies paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo R. P., nustatyti, kad šiame paveldėjimo teisės liudijime nurodytas turtas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), O. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir K. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priklausė bendros jungtinės nuosavybės teisėmis. Nurodė, kad 1956 metais O. S. su K. P. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį kaip sutuoktiniai. Santuokos nesudarė, nes tam prieštaravo K. P. motina O. P. Po jos mirties 1978 m. rugsėjo 5 d., O. S. ir K. P. sudarė santuoką 1979 m. birželio 23 d. Po santuokos sudarymo jie rekonstravo gyvenamąjį namą, pastatė viralinę, du ūkinius pastatus, sandėlį, malkinę, svirną, rekonstravo rūsį. Iš senų statinių liko tik šulinys ir sena daržinė su malkine. Ieškovė abu P. prižiūrėjo, slaugė ir laidojo. O. P. 2005 m. birželio 8 d. testamentu visą savo turtą paliko ieškovei. Pagal CK 3.87, 3.88 straipsnius po santuokos sudarymo įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl paveldėjimo teisės liudijimas atsakovėms galėjo būti išduotas tik į ½ dalį pastatų.

Netinkamai vertinti byloje esantys įrodymai – iškraipytas kai kurių įrodymų turinys ir esmė, teismo padarytų išvadų įrodymai nepatvirtina, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinta byloje esančių įrodymų visuma, nenurodyta įtikinamų motyvų dėl kai kurių byloje esančių įrodymų atmetimo.

Nepagrįstai nurodyta, kad negali būti taikomas nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojantis Civilinis kodeksas. 2007 m. balandžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad palikėjui K. P. pastatai priklausė pagal 2007 m. sausio 24 d. apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. 02-34, 2007 m. kovo 13 d. senų statinių patikrinimo aktą, VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2007 m. kovo 27 d. išduotą pažymėjimą ir pažymą Nr. 44-1538508 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. K. P. mirė 2006 m. gegužės 17 d., jam nuosavybės teisės į statinius įregistruotos tik po mirties. Sutuoktiniai turtą kaupė ir gausino iki pat mirties, turtas įgytas po santuokos sudarymo, todėl galėjo būti taikomi CK 3.87 ir 3.88 straipsniai.

K. ir O. P. sudarant santuoką, galiojo SŠK bei 1964 m. CK 132-140 straipsniai. Kolūkinio kiemo nariams turtas priklausė lygiomis dalimis. Patys P. nereikalavo kitaip nustatyti jiems priklausančio turto dalių. Nuosavybės teisė į pastatus įregistruota jau po santuokos sudarymo, todėl bet kurio sutuoktinio vardu registruotas turtas turi būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Pasibaigus kolūkinio kiemo statusui, O. P. nereikėjo imtis teisinių veiksmų dėl dalies kolūkiečio kieme nustatymo, nes tuo metu ji jau daugiau nei 10 metų gyveno santuokoje su K. P. bei tuo metu nebuvo sutvarkyti nuosavybės dokumentai. Teismas neaiškino būtinumo atlikti panašius teisinius veiksmus.

Nesivadovauta protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad teismas turi teisę vienus įrodymus vertinti kaip visiškai patikimus, dėl kitų objektyvumo suabejoti. Tik tuo atveju, jeigu O. P., vadovaudamasi 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. 1-806, būtų teismine tvarka nusistačiusi savo dalį kolūkiečių kiemo turte ir jos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą būtų įregistruotos, jos turtui būtų galėję atsirasti paveldėjimo teisiniai santykiai pagal 1964 m. CK, o nuo 2001 m. pagal naująjį CK. Kolūkiečių kiemo turte jo narių dalys nenustatytos, buvo preziumuojama, kad jos lygios. Konkretus dalies dydis būdavo nustatomas kiemo narių susitarimu arba teisme. O. P. turėjo teisę į dalį kolūkiečių kiemo turto, sukurto po to, kai ji tapo šio kiemo nare, tačiau šios dalies dydis turėjo būti nustatytas vadovaujantis 1964 m. CK, o panaikinus kolūkiečių kiemo statusą, laikantis 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. 1-806 nustatytos tvarkos.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu atsakovės palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus bei patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų panaikinti skundžiamo sprendimo daliai dėl paveldėjimo teisės liudijimų galiojimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl visiško sutuoktinių P. bendrosios jungtinės nuosavybės nebuvimo ( CPK 320 straipsnio pirmoji dalis, 330 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai), tačiau nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir jų teisinė kvalifikacija nesudaro pagrindo daryti išvadą apie K. P. ir O. S. bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą iki santuokos sudarymo.

1956-1988 metų ūkinių knygų išrašai patvirtina, kad J. P. (K. P. tėvas) ir K. P. buvo kolūkiečiai. Sodyba (duomenys neskelbtini), kurioje jie gyveno ir vedė pagalbinį ūkį, buvo tuometinio Jurbarko rajono Nemuno kolūkio teritorijoje, ir turėjo kolūkiečio kiemo statusą. Disponavimą kolūkiečių kiemo turtu (kiemo nuosavybės teisės objektus, turto valdymą, naudojimą, atsakomybę už prievoles, atskiro kolūkinio kiemo nario dalies nustatymą, atidalijimą iš kolūkiečių kiemo ir kiemo padalijimą, kiemo pasibaigimą) reglamentavo Lietuvos Respublikos 1964 m. redakcijos CK 132-141 str.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad K. P. ir O. P. susituokė 1979 m. Nors ieškovė teigia, kad jie vedė bendrą ūkį nuo 1956 metų, tai paneigia pačios ieškovės paaiškinimai apie K. P. motinos leidimo bendram sūnaus ir šeimos namuose apsistojusios O. S. gyvenimui nebuvimą, liudytojų parodymai apie atskirus K. P. ir jo motinos bei O. S. ūkius ir tai patvirtinantys įrašai ūkinėse knygose ( t. 2 b.l. 8-26). Tai, kad O. S. slaugė K. P. motiną iki mirties 1978 m., rašytinių įrodymų nenuginčija. Įrašai ūkinėse knygose patvirtina, kad, 1979 m. K. P. susituokus su O. S., abu sudarė vieną kolūkinį kiemą, kuris pasibaigė, 1990 metais lapkričio 27 d. Lietuvos Atkuriamajam Seimui priėmus įstatymą „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“. Šio įstatymo 4 straipsnis panaikino kolūkiečių kiemo ir piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos bendrąją jungtinę nuosavybės teisę. Vieno kolūkinio kiemo ir santuokos buvimo 1979-1990 metų laikotarpiu aplinkybė savaime nesudaro galimybės pripažinti pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl visų 1956-1990 metais ūkyje buvusių pastatų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių P. nuosavybe. 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo nr. I-806 4 straipsnio antroji dalis įtvirtino, kad, panaikinus šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytą bendrąją jungtinę nuosavybės teisę, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos, tačiau kolūkiečių kiemo narys ir piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos narys, kol nesibaigęs bendras ieškininės senaties terminas, nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos gali reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso iki šio įstatymo priėmimo galiojusiais 132 - 141 straipsniais.

O. P. šia teise iki 1993 m. lapkričio 27 d. nepasinaudojo, ieškovė nepareiškė reikalavimo nustatyti O. P. dalį kolūkiečių kiemo turte bei atnaujinti praleisto tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino, todėl apylinkės teismas, teisingai vadovaudamasis sprendime nurodoma Lietuvos Aukščiausio teismo suformuota praktika dėl nuosavybės teisės į buvusius kolūkiečių kiemo objektus, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą apie O. P. nuosavybės teisių į 1956-1979 m. P. sodyboje egzistavusį turtą nebuvimo.

Aplinkybė, kad K. P. nuosavybės teisės į statinius nekilnojamojo turto registre įregistruotos tik po jo mirties 2006 metais, nesudaro pagrindo visų šių statinių nuosavybės teisę vertinti ieškovės pageidaujamu būdu ( CK 1.7 straipsnio antroji dalis).

Nuo bylos iškėlimo ieškovę atstovavo profesionalus teisininkas. Teisiškai pagrįsti atsakovių argumentai dėl dalies kolūkiečių kieme nustatymo buvo išdėstyti atsiliepime į ieškinį. Šalių procesines teises teismas aiškino tiek rengimosi, tiek bylos nagrinėjimo metu. Esant tokioms aplinkybėms, CPK 8 straipsnyje reglamentuotas kooperacijos principo įgyvendinimas nereiškia teismo pareigos pažodžiui išaiškinti ieškovei minimo reikalavimo nepareiškimo pasekmes. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu apie galimybės reikšti minėtuosius reikalavimus nežinojimą.

Nors ieškovė teigė, kad, gyvendami santuokoje, P. pastatė gyvenamojo namo priestatą( namo patalpas 1-1/8,16 ir 1-2/9,58 (t. 1. b. l. 16), apygardos teismas sutinka su šią aplinkybę paneigiančia pirmosios instancijos teismo atlikta išsamia pastatų techninės apskaitos bylų, Tauragės apskrities archyvo išduotų ūkinių knygų ir liudytojų parodymų analize.

Iš ieškovės užsakymu sudarytos 2006 m. nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad gyvenamasis namas pastatytas 1970 metais, rekonstruotas 1983 metais, rekonstruojant pristatytas priestatas 17,74 m2.

Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Seredžiaus seniūnijos 2007 m. sausio 24 d. rašte Nr. 02- nurodyta, kad remiantis Tauragės apskrities archyvo išduotomis ūkinių knygų kopijomis K. P. vardu užregistruotas gyvenamasis namas, kurio statybos metai 1936, bendras plotas 76,87m2 bei ūkiniai pastatai: viralinė 2Ilž, sandėlis 3Ilž, daržinė 4Ilm, malkinė lilž, ūkinis 5Ilm, malkinė lilm, ūkinis 2ilp, svirnas 6Ilž, kiemo rūsys 7Ilp, bei kiti kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini). Bylos t. 1. b. l. 132 esančioje 2006 m. liepos 24 d. seniūnijos pažymoje Nr. 05-99 nurodoma, kad K. P. namas statytas 1970 m.

Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Seredžiaus seniūnijos seniūno pavaduotoja liudytoja V. B. parodė, jog ši pažyma išduota ieškovei prašant ir jai nurodžius pastatų statybos metus, o išduodant vėlesnį 2007 m. sausio 24 d. raštą ji rėmėsi Tauragės archyvo gautais ūkinių knygų išrašais, kuriuose yra duomenys apie kitokius gyvenamojo namo statybos metus – 1936 m. Bylos t. 1. b. l. 48 yra ieškovės pateikto dokumento dalis, kuriame išvardinti statiniai ir jų statybos metai : gyvenamojo namo 1936-1974 m., viralinės 1941 m., sandėlio 1980 m., daržinės 1925 m., ūkinio 1954 m., svirno 1985 m., kiemo rūsio 1954 m.. Atsakovių R. P. ir J. P. užsakymu atliktoje ginčo sodybos kadastrinių matavimų byloje yra tokie duomenys: gyvenamasis namas lAlm pastatytas 1936 m., rekonstruotas 1974 m. Rekonstrukcijos metu 1974 metais pristatytas priestatas lalž 17,74 m2 ploto (t. 1. b. l. 87-100) . Pagal VĮ Registrų centras esančius duomenis t. 1. b. l. 101-105 gyvenamasis namas pastatytas 1936 m., rekonstruotas 1974 m., viralinė pastatyta 1941 m., sandėlis 1980 m., daržinė 1925 m., ūkinis pastatas 1954 m., svirnas 1985 m., kiemo rūsys 1954 m., šulinys 1925 m.

Esant skirtingiems duomenims apie pastatų statybos metus, teismas išreikalavo iš VĮ Registrų centro Tauragės filialo ginčo valdos inventorinę bylą ir pagrįstai sprendė, kad joje esanti istorinė medžiaga suteikia tiksliausias žinias apie pastatų statybos ir rekonstrukcijos datas, nes jas nurodo K. P., pats dalyvavęs atliekant daugelį darbų, sodybos sukūrimo ir atstatymo istoriją žinantis pats ir iš savo tėvų pasakojimų. Karo metu 1943 metais sudegus gyvenamajam namui, namas buvo įrengtas 1936 m. statytame ūkiniame pastate (svirne). Po kelių metų, dar iki apsigyvenant pas P. O. S., buvo nusipirktas senas medinis pastatas ir jo medžiagos panaudotos buvusiame svirne įrengto gyvenamojo namo padidinimui, jį prailginant. K. P. nurodo, kad 1965 m., o ne 1974 m., buvo pastatytas namo priestatas lam (pridėtosios bylos lapai 29 ir 35). Statinių aprašymo ir prie bylos pridėtoje kadastro ir registro dokumentų byloje yra ūkinių knygų 1956-1988 m. išrašai. Šių knygų duomenys patvirtina, kad P. sodyba naudojosi kolūkinio kiemo statusu, gyvenamojo namo statybos metai 1936 (vienas įrašas 1942 m., nurodomi kai kurie kiti ūkiniai pastatai ir jų statybos metai). Visas namas pastatytas ne tik iki K. P. ir O. S. santuokos, bet net iki 1956 m., kai ji apsigyveno pas P. Buvo apklausti liudytojai, kurių parodymai skirtingi priklausomai nuo juos kvietusios šalies pozicijos. Teismas sprendė, kad išsamūs ir daugiausiai informacijos suteikiantys buvo liudytojų B. J. ir A. J. parodymai. Šie asmenys kelis dešimtmečius gyveno ir dabar gyvena netoliese P. sodybos apie 400 m. atstumu, nuolat bendravo ir padėjo statybose. Iš jų parodymų žinoma, kad P. gyvenamasis namas sudegė karo metu, kai traukėsi vokiečių armija. Namą įsirengė svirne K. P. tėvas J. P. Netrukus J. P. pristatė iš rastų namo dalį (namą prailgino). Tai buvo iki O. S. ateinant gyventi pas P. Verandą prie namo pasistatė K. P. po tėvo mirties. Tuo metu K. P. motina O. P. buvo gyva. Ieškovės teiginius, kad gyvenamasis namas buvo rekonstruotas 1980-1983 metais, paneigia ir atsakovių R. P. ir J. P. pateiktos į bylą K. P. motinos O. laidotuvių 1978 metais nuotraukos (t. 1 b. l. 66). Fotografuota prie gyvenamojo namo, matosi namo dalis ir priestatas. Jis atrodė taip, kaip atrodo ir dabar. Nuotraukoje matosi dalis šiferiu uždengto stogo, tačiau dalies stogo uždengimo šiferiu, jeigu jis ir buvo atliktas O. S. ištekėjus už K. P., teismas pagrįstai nelaikė namo rekonstrukcija Iš t. 2. b. l. 2-5 esančios nuotraukos matyti, kad kambario apdaila nepasikeitė.

Šie argumentai paneigia nekonkrečius apeliacinio skundo motyvus apie iškraipytus kai kurių įrodymų turinį ir esmę, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertintą byloje esančių įrodymų visumą. Teismas išsamiai išdėstė motyvus, dėl kurių aptartuoju klausimu nesivadovavo kitais įrodymais neparemtais įrašais abiejų šalių užsakytose pastato techninės apskaitos bylose.

Atsakovės pripažino, kad, P. gyvenant santuokoje, 1980 metais buvo pastatytas sandėlys, pastatų techninės apskaitos byloje pažymėtas indeksu 3Y1ž, ir svirnas 6Y1ž, sutiko už juos ieškovei išmokėti atitinkamą piniginę kompensaciją ( t. 1 b.l. 60). Dalies statinių bendrosios jungtinės nuosavybės buvimą atsakovės patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Nurodytąją aplinkybę taip pat pagrindžia abiejų šalių pateiktų pastatų kadastrinių matavimų bylų ir Tauragės archyvo išduoti ūkinių knygų įrašai. Pasibaigus kolūkiečių kiemui, kuriame pastarieji statiniai buvo sukurti, jų statusą nustato sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos ( 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo nr. I-806 4 str., 1964 m. CK 131 str., Santuokos ir šeimos kodekso 21 str.), todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacine tvarka revizuojamo sprendimo išvadomis dėl O. P. ir K. P. pastatytų sandėlio ir svirno bendrosios jungtinės nuosavybės teisių nebuvimo. Sprendžia, kad ši ieškinio dalis yra įrodyta.

Ūkiniai pastatai yra gyvenamojo namo priklausiniai, todėl minima aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus paveldėjimo teisė liudijimus ( CK 4.14, 4.19 straipsniai).

Išdėstytų argumentų pagrindu sprendimas pakeistinas, patenkinant ieškinio dalį dėl sandėlio ir svirno pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių P. nuosavybe( CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Likusi sprendimo dalis nekeistina

Proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai ( dviem procentais, visų pastatų verte laikant 13466 Lt pagal ieškovės pateikus duomenis t. 1 b.l. 23) ieškovei iš atsakovių priteistina 532 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą, dalis, bei sumažintinos atsakovėms priteistos advokato pagalbos išlaidos ( CPK 93 straipsnis). Kadangi atsakovių atstovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, būtinų išlaidų suma atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymui pripažintina ne kvite nurodoma 1500 Lt, o 500 Lt ( CPK 98 str.). Atitinkamai atsakovei J. P. priteistina advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos dalis sudaro 480 (500-20) Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria visiškai atmestas ieškininis reikalavimas dėl K. P. ir O. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pripažinimo.

Šią ieškinio dalį iš dalies patenkinti.

Pripažinti, kad O. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusiai 2006 m. vasario 23 d.) bendrosios jungtinės nuosavybės teise su K. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusiu 2006 m. gegužės 17 d.) priklausė 2007 m. balandžio 6 d. Jurbarko rajono notarų kontoros atsakovėms R. P. ir J. P. išduotame paveldėjimo teisės liudijime nr. RP-1709 nurodytas svirnas, plane pažymėtas 6I1ž, unikalus nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlys, plane pažymėtas 3I1ž, unikalus nr. (duomenys neskelbtini), esantys prie (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, kurio unikalus nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovių naudai priteistas bylos vedimo išlaidas sumažinti iki 1600 ( vieno tūkstančio šešių šimtų ) Lt.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.

Priteisti ieškovei A. M. iš atsakovių R. P. ir J. P. 11 ( vienuolika) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovei J. P. iš ieškovės A. M. 480 ( keturis šimtus aštuoniasdešimt) Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.