Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovams V. K., R. K., V. K. dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. Ž., V. Ž., M. K., K. K., akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, jog byloje nėra atsakovės V. K. civilinės atsakomybės sąlygų dėl žalos atsiradimo bei ieškinio senaties taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Nagrinėjamu atveju spręstina dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovams (CK 6.263 straipsnis).

16. Civilinė atsakomybė kyla tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė kyla be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakomybė, kylanti tais atvejais, kai nėra žalą padariusio asmens kaltės, deliktų teisėje vadinama griežtąja. Griežtosios atsakomybės doktrina – tradicinės kalte paremtos atsakomybės išimtis, kurios esminis elementas – atsakomybės atsiradimas asmenims nepriklausomai nuo jų kaltės. Šios doktrinos tikslas – užtikrinti socialinį teisingumą ir sulaikyti potencialius pažeidėjus nuo beatodairiško elgesio bei galimų nuostolių, priverčiant juos būti kur kas apdairesnius negu kalte pagrįstos atsakomybės atveju ir imtis visų įmanomų atsargumo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalga „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“ Nr. AC-48-1). CK įtvirtintos šios griežtosios deliktinės atsakomybės formos: statinių savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis), atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), viešųjų subjektų atsakomybė (CK 6.271 straipsnis ir CK 6.272 straipsnio 1 dalis), taip pat atsakomybė už netinkamos kokybės produktus ir paslaugas (CK 6.292–6.300 straipsniai).

17. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto savininko (valdytojo) veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009). Kai žala atsiranda ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, bet dėl kitų priežasčių, griežtoji deliktinė atsakomybė nekyla. Nagrinėjamu atveju tiksli gaisro kilimo priežastis nebuvo nustatyta, tačiau iš šalių paaiškinimų, Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Gargždų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2013 m. balandžio 2 d. akte dėl kilusio gaisro nustatytų aplinkybių spręstina, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – dėl dujų nuotėkio susikaupusių dujų įvykęs sprogimas. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog ginčo adresu centralizuotai buvo tiekiamos dujos, tačiau dėl įsiskolinimo dujų tiekimas nuo 2012 m. lapkričio 8 d. buvo nutrauktas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas V. K. paaiškino, jog, nutraukus centralizuotai tiekiamų dujų tiekimą, maisto gamybai buvo naudojamas dujų balionas, o nelaimės dieną virtuvėje pajuto dujų kvapą, po to įvyko sprogimas ir kilo gaisras. Šios aplinkybės rodo, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo bei žalos atsiradimo priežastis buvo netinkamos kokybės arba netinkamas dujų baliono naudojimas. Įvertinus nustatytas aplinkybes bei esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog atsakovei V. K. griežtoji deliktinė atsakomybė šiuo atveju nekyla, kadangi žala atsirado ne dėl statinio trūkumo, todėl šioje byloje būtina nustatyti, ar yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė.

18. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog patikslintu ieškiniu atsakovės V. K. atsakomybė buvo grindžiama CK 6.263 straipsnio nuostatų pažeidimu. Mano, jog teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai nusprendė, kad neegzistuoja V. K., kaip turto savininkės, ir V. K. bei R. K., kaip nuomininkų, solidarioji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas analizavo faktines aplinkybes bei atsakovės V. K. deliktinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę), todėl konstatuoja, jog šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

19. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog gaisras kilo atsakovei V. K. priklausančioje gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje. Taip pat nustatyta, jog atsakovė V. K. nuo 2004 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje. Tarp atsakovų V. K. ir R. bei V. K. 2008 m. kovo 13 d. buvo sudaryta buto nuomos sutartis. R. ir V. K. butą nuomojosi bei jame nuolatos gyveno iki 2013 m. balandžio 1 d. įvykusio gaisro. Minėtos nuomos sutarties 12 punkte nurodyta: „Nuomininkai įsipareigoja palaikyti tvarką, švarą ir ramybę, atlikti einamąjį remontą, tinkamai sutvarkyti lauko tualetą, laiku organizuoti šiukšlių išvežimą, apmokėti pusę kanalizacijos išvežimo išlaidų.“ Nustatyta, kad ginčo patalpose buvo centralizuotai tiekiamos dujos, kurių tiekimas dėl įsiskolinimo nuo 2012 m. lapkričio 8 d. buvo nutrauktas. Apie šį faktą atsakovė sužinojo 2014 m. rugsėjo 23 d. gavusi AB „Lietuvos dujos“ pažymą Nr. 41KL-7‑2149. Kitų duomenų, jog atsakovė V. K. žinojo ar galėjo žinoti, kad dujų tiekimas yra nutrauktas, o nuomininkai (atsakovai V. ir R. K.) maistui gaminti naudoja dujų balioną, byloje nėra. Šios faktinės aplinkybės rodo, jog atsakovė V. K., išvykdama gyventi į Jungtinę Karalystę, savo turtu pasirūpino, t. y. sudarė nuomos sutartį, kuria susitarė, jog jai nuosavybės teise priklausančias patalpas prižiūrės ir jomis rūpinsis nuomininkai (atsakovai V. ir R. K.). Iki gaisro kilimo nuomos santykiai truko ilgiau nei 5 metus, duomenų, jog anksčiau būtų buvę nusiskundimų nuomininkais, byloje nėra, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovės V. K. nei neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, nei kaltė. Nesant atsakovės V. K. deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo ir išvadai, jog egzistuoja V. K., kaip turto savininkės, ir V. K. bei R. K., kaip nuomininkų, solidarioji atsakomybė.

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės nurodomais argumentais, jog atsakovė V. K. nebuvo rūpestinga ir nesidomėjo buto būkle, kadangi 2012 m. lapkričio 8 d. už įsiskolinimą buvo nutrauktas centralizuotai tiekiamų dujų tiekimas. Bylos duomenimis nustatyta, jog iki gaisro kilimo nuomos santykiai tarp atsakovų truko ilgiau nei 5 metus, todėl tikėtina, jog tarp atsakovų buvo pasitikėjimas dėl mokamų nuomos bei komunalinių mokesčių, juolab kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, jog nuomininkai (atsakovai V. ir R. K.) būtų nemokėję nuomos mokesčių ar būtų buvę kitų nusiskundimų nuomininkais. Tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovė V. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė V. K. neturėjo pareigos nuolatos tikrinti, ar nėra nutrauktos komunalinių paslaugų teikimo sutartys. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuo centralizuotų dujų tiekimo nutraukimo (2012 m. lapkričio 8 d.) iki gaisro kilimo (2013 m. balandžio 1 d.) praėjo mažiau nei 5 mėnesiai, atsakovė V. K. gyveno Jungtinėje Karalystėje, todėl darytina išvada, jog ji objektyviai galėjo nežinoti apie centralizuotai tiekiamų dujų tiekimo nutraukimą. Tai, kad per šį laikotarpį atsakovė nepasidomėjo, ar nėra nutrauktas centralizuotai tiekiamų dujų tiekimas, nereiškia, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai, todėl apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu.

21. Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti byloje ieškinio senatį atsakovams V. ir R. K.. Teigia, jog ieškinys V. K. buvo pareikštas nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino, o CK 6.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Šios nutarties 17–20 punktuose nustatyta, jog atsakovės V. K. deliktinės atsakomybės sąlygų byloje nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo ir išvadai, jog egzistuoja V. K., kaip turto savininkės, ir V. K. bei R. K., kaip nuomininkų, solidarioji atsakomybė. Jeigu į bylą ieškovo pareiškimu įtraukiamas antrasis arba daugiau atsakovų, tai naujiems tinkamiems atsakovams ieškinio senaties terminas nutraukiamas nuo tos dienos, kada ieškovas pareiškė prašymą patraukti byloje atsakovais naujus asmenis. Šiuo atveju, siekiant nustatyti, ar ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovams V. ir R. K., praleido ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti, nuo kada ieškinio senatis pradedama skaičiuoti ir kada ieškinys buvo pateiktas teismui. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

22. Įstatymas įtvirtina skirtingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles regresinėms prievolėms ir prievolėms, kuriose subrogacijos būdu nukentėjusį asmenį pakeičia jam žalą atlyginęs asmuo. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia kaltininkui, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė dalį dėl gaisro patirtos žalos pagal būsto draudimo liudijimus, serija LD, Nr. 2459879, serija TAI, Nr. 84509566, atlygino 2013 m. birželio 14 d., pervesdama trečiajam asmeniui P. Ž. 34 937,86 Lt išmoką („Namų turtas gyvenamajame pastate draudimas įvyk. 13-04-01 Byl. 1350345“). Dalį dėl gaisro patirtos žalos pagal būsto draudimo liudijimus, serija LD, Nr. 2459879, serija TAI, Nr. 84509566, atlygino 2013 m. rugpjūčio 9 d., pervesdama trečiajam asmeniui P. Ž. 62 281,11 Lt išmoką („Gyvenamojo namo dalis ((duomenys neskelbtini)) Įvyk. 13-04-01 Byl. 1350342“) ir 2013 m. rugpjūčio 9 d. pervesdama SKAD skolininkų lėšos, privatūs 36 149,33 Lt išmoką („Gyvenamojo namo dalis ((duomenys neskelbtini)) Įvyk. 13-04-01 Byl. 1350342 P. Ž. <...>“). Šios aplinkybės rodo, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir baigiasi 2016 m. rugpjūčio 9 d. dėl 133 368,30 Lt (34 937,86 Lt + 62 281,11 Lt + 36 149,33 Lt). Patikslintas ieškinys šioje byloje, kurioje į procesą atsakovais buvo įtraukti V. ir R. K., teisme gautas 2017 m. gegužės 24 d., tai reiškia, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas daugiau nei 9 mėnesius.

23. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog tarp atsakovų sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, o CK normos numato, jog prieš trečiuosius asmenis galima panaudoti tik tokią sutartį, kuri yra įregistruota. Teigia, jog apie sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovė sužinojo tik po to, kai atsakovė kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo ir pateikė duomenis apie nuomininkus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Byloje nėra ginčo, jog tarp atsakovų pasirašyta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, tačiau šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė žinojo aplinkybes, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta. Šią išvadą patvirtina byloje esantys įrodymai, t. y. aplinkybės, kad ieškovė pati pateikė informaciją iš tinklalapio www.delfi.lt, kuriame nurodyta, kad 2013 m. balandžio 1 d. 9.27 val. Gargžduose kilo gaisras, taip pat informaciją iš www.lrytas.lt, kurioje nurodyta, kad gaisras kilo (duomenys neskelbtini) medinio namo antrame aukšte, kuriame gyveno V. K. su šeima. Ieškovė pateikė AB „Lietuvos draudimo“ 2013 m. balandžio 2 d. vyresniojo žalų eksperto S. S. Turto sunaikinimo-sugadinimo aktą, kuriame nurodyta, kad mansardoje, priklausančioje V. K., kilo gaisras dėl dujų baliono nuotėkio, mansardos patalpose gyveno nuomininkai. 2013 m. balandžio 2 d. V. K. paaiškinime nurodė, kad 2013 m. balandžio 1 d. atsikėlęs pajuto dujų kvapą, įvyko sprogimas, namo dalį nuomojosi iš V. K. ir M. K., savininkai šiuo metu yra užsienyje. Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Gargždų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad V. K. išvykusi į užsienį, su ja nepavyko susisiekti, nuomininkas V. K. negalėjo pateikti kontaktinio telefono, nes gaisre sudegė telefonas. Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė žinojo, kad atsakovė V. K. buvo sudariusi nuomos sutartį su V. ir R. K., kurie faktiškai gyveno V. K. priklausančiose patalpose. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, jog ieškovė yra savo srities profesionalė, savo veiklą vykdanti labai ilgą laiką, todėl gindama savo teises ji turėjo galimybę pareikšti reikalavimą atsakovams R. ir V. K., tačiau ji to nepadarė. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės argumentai, kad šiuo atveju negalima panaudoti prieš ieškovę minėtos nuomos sutarties, kadangi ji nėra įregistruota viešajame registre, atmestini kaip nepagrįsti.

24. Bylą nagrinėjantis teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taiko ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias, patvirtinančias aplinkybes, o jeigu terminas praleistas – į praleidimo priežastis, galimybes atnaujinti ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-706/2015). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010 ir kt.).

25. CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3 ir 4 dalys, 2002 m. CPK 3 straipsnio 6 dalis) ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą (ar šios aplinkybės atsirado ieškinio senaties termino eigos pradžioje ar pabaigoje), jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Komercinei įmonei, verslininkui, savo rizika siekiantiems pelno, atidumo ir rūpestingumo standartai realizuojant reikalavimo teisę, kylančią iš profesinės veiklos, paprastai yra aukštesni nei fiziniam asmeniui, realizuojančiam reikalavimo teisę, susijusią su vartojimo teisiniais santykiais.

26. Nagrinėjamu atveju apeliantė svarbiomis priežastimis atnaujinti ieškinio senaties terminą nurodė aplinkybes, jog ji nežinojo, kad butas buvo išnuomotas, tačiau, kaip nustatyta šios nutarties 23 punkte, apeliantė iš karto po kilusio gaisro (t. y. nuo 2013 m. balandžio 5 d.) turėjo žinoti, jog V. K. priklausančiame bute gyveno nuomininkai V. ir R. K., todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra teisinio pagrindo atnaujinti senaties terminą. Be to, apeliantė yra juridinis asmuo, savo srities profesionalė, senaties terminas praleistas daug, o kitų argumentų, jog senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, apeliantė nenurodė, todėl konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo atnaujinti senaties terminą.

27. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį apeliantės apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo ir skundžiama jo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. K. prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2018 m. birželio 18 d. atstovavimo sutartis, 2018 m. birželio 20 d. pinigų priėmimo kvitas, kuriuo atsakovė sumokėjo advokatei 388,23 Eur. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 884,80 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (388,23 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), konstatuoja, kad atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. K. prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2018 m. birželio 13 d. atstovavimo sutartis, 2018 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo advokatei sumokėjo 500 Eur. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 884,80 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (500 Eur už apeliacinio skundo surašymą), konstatuoja, kad atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

31. Atsakovas V. K. bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė.

32. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. K. iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei R. K. iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 388,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.