Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1692-603/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-08
Bylos Nr.: e2A-1692-603/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Bujokaitė, Andrutė Salvador, Jūra Marija Strumskienė
Ieškovas: Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir atsakovų S, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos
Atsakovas: S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P., F. P., Trakų rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
Išvadą teikia: Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius

Kategorijos

2.6.16.11.2Valstybės ir savivaldybių institucijų gyvenamųjų patalpų nuoma

Civilinė byla Nr. e2A-1692-603/2020Teisminio proceso Nr. 2-8-3-00518-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.11.2.; 2.6.16.12.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Salvador ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir atsakovų S. L. P., M. P. (M. P.), L. P., E. P. ir V. P. (V. P.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovams F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P., Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš patalpų, ir atsakovų (ieškovų pagal priešieškinį) F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P. priešieškinį ieškovei (atsakovei pagal priešieškinį) Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, atsakovei Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl teisingos kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą gyvenamąjį būstą priteisimo, trečiasis asmuo byloje – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, institucijos, teikiančios išvadas byloje, Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-687/2018 byla perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pateikė patikslintą ieškinį, kuriame prašė:

1.1. nutraukti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir F. P. 1995 m. spalio 3 d. sudarytą nuomos sutartį (toliau ir – nuomos sutartis);

1.2. iškeldinti F. P. ir kitus jo šeimos narius (kitus giminystės ryšiu susijusius asmenis), t. y. S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P., iš sandėliavimo paskirties pastato – spirito varyklos sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu, suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas;

1.3. įpareigoti Trakų rajono savivaldybę per 30 (trisdešimt) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P. (toliau ir – Atsakovai 1, ieškovai pagal priešieškinį) kitas gyvenamąsias patalpas, kurių plotas ne mažesnis kaip 90,55 m2, o kambarių skaičius – ne mažesnis kaip 4 (keturi); arba (alternatyviai) priteisti iš Trakų rajono savivaldybės (toliau ir – Atsakovė 2) viso 90 550 Eur piniginę kompensaciją lygiomis dalimis Atsakovams 1, t. y. kiekvienam po 15 091,66 Eur.

2. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą bei įvertinus susidariusią situaciją nacionalinės teisės ir tarptautinių standartų aspektu, šioje byloje yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį. Nutraukus nuomos sutartį, Atsakovams 1 nelieka teisinio pagrindo gyventi pastate, todėl Atsakovai 1 iškeldintini iš pastato. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovui F. P. dar 1992 m. kovo 9 d. valstybė gyvenamojo namo statybai neatlygintinai skyrė (suteikė) 25 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, Atsakovė 2 dar 2007 m. gavo valstybės pinigus, kuriuos turėjo panaudoti gyventojų iš (duomenys neskelbtini) sodybos iškeldinimui. Taigi, būtent Atsakovė 2 turi pareigą iškeldinti gyventojus iš (duomenys neskelbtini) sodybos ir aprūpinti juos kitu gyvenamuoju plotu. Ieškovės teigimu, Atsakovai 1 jokios nuosavybės nėra įgiję, todėl negali jos ir prarasti. Turtinė teisė apima ne tik teisę į nuosavybę, bet ir teisę į nuomą, į kitas teises.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Trakų rajono savivaldybė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), į kuriuos bus perkeliami gyventojai iš (duomenys neskelbtini) sodybos teritorijos, pastatyti, šiuo metu vyksta pastatytų gyvenamųjų namų pridavimo eksploatacijai procesas, kurį užbaigus Atsakovams 1 bus pasiūlytas atitinkamas butas nuomai.

4. Atsakovai F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P. atsiliepime prašė patikslinto ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ieškovė turėtų pašalinti ieškinio trūkumus ir suformuluoti ieškinio dalyką – reikalaujant Atsakovams 1 suteikti kitą gyvenamąjį būstą ir/ar išmokėti kompensaciją ir tik po šių reikalavimų įgyvendinimo praėjus protingam terminui, nutraukti su Atsakovais 1 nuomos sutartį bei juos iškeldinti. Pažymėjo, kad šioje byloje negalimas toks sprendimas, kuris įpareigotų Atsakovę 2 suteikti kitą gyvenamąjį plotą, jo nenurodant konkrečiai ir neišsprendžiant perduodamo kito gyvenamojo būsto nuomos sutarties turtinio dėl termino bei kainos klausimų, galimybės suteikti kitą gyvenamąją patalpą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ar nenustačius, kad Atsakovė 2 turi finansinę galimybę išmokėti teisingą kompensaciją už Atsakovų 1 prarandamą gyvenamąją patalpą. Jei juos siekiama iškeldinti iš ypatingą vertę visuomenei turinčiame pastate esančių patalpų, kurias norima pritaikyti visuomenės poreikiams tenkinti, jiems turi būti kompensuojamas jų turėtas teisės į būstą turtinis praradimas. Nėra aišku, kaip Atsakovams 1 bus kompensuotas jų nuosavybės į gyvenamąjį būstą praradimas, jų turto nusavinimas. Nurodė, kad su iškeldinimu, suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas, nesutinka, kadangi nežino kaip bus kompensuojamas jų turtinis praradimas nusavinus nuosavybę, bei nėra aišku, kokiomis sąlygomis būtų sudaroma nuomos sutartis. Atsakovų 1 gyvenimas ginčo patalpose finansiškai naudingomis sąlygomis lėmė tai, kad Atsakovai 1 turi teisę į kompensaciją dėl jų iškeldinimo iš ginčo patalpų. Nurodė, kad taip pat nesutinka su reikalavimu nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti juos iš gyvenamosios patalpos, realiai neišmokant kompensacijos už prarandamą jų nuosavybę į gyvenamąjį būstą, bei nesutinka su siūlymu keltis į kitą suteikiamą gyvenamąją patalpą, neišsprendus kompensacijos už jų prarandamą gyvenamąją patalpą klausimo. Atsakovų 1 vertinimu, ieškovės siūloma piniginė kompensacija neatitinka jų prarandamos gyvenamosios patalpos vertės.

Šalies argumentai

5. Atsakovai F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P. pateikė priešieškinį, kuriame prašė:

5.1. priteisti kompensaciją už paimamą visuomenės poreikiams gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini):

5.1.1. 151 550 Eur piniginę kompensaciją iš ieškovės arba Atsakovės 2, arba

5.1.2. nuosavybės teise gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – butas), bei 67 350 Eur skirtumą tarp prarandamo ir įgyjamo turto iš ieškovės arba Atsakovės 2, arba

5.1.3. nuosavybės teise gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), Atsakovams 1 sumokant piniginę įmoką už šio buto lengvatinį įsigijimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti arba išnuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bei 67 350 Eur skirtumą tarp prarandamo ir įgyjamo turto iš ieškovės, Atsakovės 2;

5.2. nustatyti 6 mėnesių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų terminą po priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos arba būsto nuosavybės teise priteisimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6. Nurodė, kad ginčo patalpose gyveno daugiau nei 20 metų nuo nuomos sutarties sudarymo, per visą laikotarpį nebuvo bandoma nuomos sutarties nutraukti, pakeisti ar Atsakovus 1 iškeldinti. Be to, gyvendami ginčo patalpose, naudojosi prie gyvenamojo namo esančiu ne mažesniu kaip 14 arų žemės sklypu, nors minėtas žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip atskiras žemės sklypas bei nebuvo nuomojamas Atsakovams 1 bei gyvenamosios patalpos priklausiniais – sandėliuku ir rūsiu. Pasiūlius gyvenamąją patalpą be žemės sklypo, Atsakovai 1 faktiškai praranda šį žemės sklypą su jame esančiais vaismedžiais bei priklausiniais, be to, jų ilgai naudojamas žemės sklypas negali būti paimtas be jokios kompensacijos. Atsakovams 1 buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad būtent tokiomis palankiomis sąlygomis nuomininkas bei šeimos nariai ir toliau galės nuomotis ar įsigyti būstą bei naudotis žemės sklypu (14 arų). Pažymėjo, kad už praradimus turi būti teisingai kompensuojama, o bendrų praradimų, susijusių su gyvenamojo būsto paėmimu visuomenės poreikiams vertė sudaro 151 550 Eur: faktiškai valdomo 14 arų žemės sklypo minimali vertė sudaro 64 750 Eur (į ją įtrauktina ir daiktų, kurie negalės būti perkeliami į naują gyvenamąjį būstą, praradimo vertė), persikėlimo išlaidos - 1 500 Eur, gyvenamosios patalpos vertė – 85 300 Eur. Pažymėjo, jog iškeldinimui iš ginčo patalpų pakankamas terminas yra šeši mėnesiai.

Atsiliepimas

7. Ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) atsiliepime priešieškinio prašė netenkinti. Nurodė, kad Atsakovai 1 nepateikia jokių įrodymų, jog nutraukus nuomos sutartį ir iškeldinus juos iš ginčo patalpų, kitų tinkamai įrengtų gyvenamųjų patalpų suteikimas pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus. Taip pat nepateikti įrodymai, jog vienintelis būdas apginti galimai pažeidžiamas Atsakovų 1 teises yra piniginės kompensacijos ir kartu jiems skirtino būsto priteisimas nuosavybės teise arba įgijimas nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis. Manė, kad tik nustačius, jog nėra galimybės suteikti (skirti) Atsakovams 1 tokiomis pačiomis nuomos sutarties sąlygomis tinkamai įrengtų kitų gyvenamųjų patalpų, būtų galima spręsti piniginės kompensacijos priteisimo Atsakovams 1 klausimą (Lietuvos Respublikos kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėjo, jog piniginės kompensacijos piliečiams išmokamos nustatytais terminais, šiuo metu terminas yra pasibaigęs, o Atsakovai 1 jo atnaujinti neprašo ir nenurodo praleidimo priežasčių. Ieškovės teigimu, Atsakovams 1 priskirtino buto vertė ženkliai viršija ginčo patalpų vertę, kadangi 2018 m. gruodžio 18 d. ginčo patalpų ir suteikto žemės sklypo vertė sudaro 14 500 Eur, kai tuo tarpu Atsakovams 1 skirtino buto, esančio (duomenys neskelbtini) vertė – 116 000 Eur. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Atsakovų 1 gautą turtinę naudą, ilgą laiką (daugiau nei dvidešimt metų) jiems naudingomis finansinėmis sąlygomis gyvenant ginčo patalpose, Atsakovų 1 iškeldinimas iš ginčo patalpų ir buto suteikimas – galimybė nuomotis butą tokiomis pačiomis sąlygomis, arba buto vertės įskaitymas į nuompinigius, bei kartu žemės sklypo skyrimas individualaus gyvenamojo namo statybai, yra tinkama ir teisinga kompensacija. Su prašomu nustatyti šešių mėnesių išsikėlimo terminu nesutiko, nurodydama, jog tai susiję su teismo sprendimo dalies dėl iškeldinimo vykdymo atidėjimu. Nurodė, kad Atsakovų 1 tariama teisę į žemę šalia ginčo patalpų nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais, be to, atsakovui F. P. jau buvo skirtas 0,2500 ha ploto žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai, kurį jis privatizavo lengvatinėmis sąlygomis.

8. Atsakovė Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad Atsakovams 1 pasiūlytas nuomotis butas yra didesnio ploto ir kambarių skaičiaus, nei ginčo patalpos, o piniginės kompensacijos priteisimo klausimą galima spręsti tik nustačius, jog Atsakovams 1 nėra galimybės tokiomis pačiomis nuomos sutarties sąlygomis suteikti (skirti) tinkamai įrengtas kitas gyvenamąsias patalpas. Esminė sąlyga buto privatizavimui yra nuomos santykiai, tačiau Atsakovai 1 atsisakė nuomotis jiems siūlomą butą. Manė, kad kitų gyvenamųjų patalpų suteikimas laikytinas pakankama ir teisinga kompensacija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį tenkino iš dalies, nuspręsdamas:

9.1. nutraukti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir F. P. 1995 m. spalio 3 d. sudarytą nuomos sutartį;

9.2. iškeldinti atsakovę S. L. P. iš sandėliavimo paskirties pastato – spirito varyklos sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), su visu jai priklausančiu turtu, suteikiant jai kitas gyvenamąsias patalpas;

9.3. įpareigoti Trakų rajono savivaldybę per 30 (trisdešimt) dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti atsakovei S. L. P. kitas gyvenamąsias patalpas – keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini);

9.4. nutraukti bylos dalį dėl ieškinio (patikslinto) reikalavimų, susijusių su atsakovo F. P. iškeldinimu iš ginčo patalpų ir naujo būsto jam (nuomos teise) suteikimo / kompensacijos priteisimo;

9.5. priteisti atsakovei S. L. P. iš ieškovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 1 500 Eur kompensaciją;

9.6. kitą priešieškinio dalį atmesti;

9.7. priteisti ieškovei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai iš atsakovės S. L. P. 2 113,76 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.8. priteisti ieškovei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai iš atsakovės Trakų rajono savivaldybės 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.9. priteisti valstybei iš atsakovės S. L. P. 75 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės Trakų rajono savivaldybės 75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Teismas konstatavo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-687/2018 išaiškinimus yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį su Atsakovais 1, o atsakovui F. P. buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad jis ir jo šeimos nariai tokiomis palankiomis sąlygomis toliau galės nuomotis ar įsigyti būstą, ir kad būtent ši turtinė nauda, kurią gauna atsakovas iš nuomos sutarties, ir yra ta turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis (nutarties 62, 69 punktas).

11. Spręsdamas dėl iš ginčo patalpų iškeldintinų asmenų, įgijusių teisę į būstą ir turinčių teisę į kompensaciją, teismas taip pat rėmėsi kasacinio teismo, nagrinėjusio bylą pirmu etapu, argumentais, nurodančiais, jog ginčo patalpose turi būti nustatyti faktiškai gyvenantys asmenys bei aplinkybė, ar ginčo patalpose realiai gyvenama. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, jog ginčo patalpos yra tinkamos gyventi bei jose realiai gyvenama. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo išvadą, jog atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos ginčo patalpose nustatymas nepakankamas gyvenimo joje faktams ir teisei į būstą konstatuoti, teismas, siekdamas nustatyti faktiškai gyvenančius ginčo patalpose asmenis, vertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Pažymėjo, kad sprendžiant ginčą antru etapu, įrodinėjama tik atsakovų S. L. P., M. P. ir F. P. gyvenimas ginčo patalpose.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš visų Atsakovų 1 tik S. L. P. naudojasi ir gyvena ginčo patalpose kaip būste Konvencijos prasme, todėl spręstinas byloje tik konkrečiai dėl jos iškeldinimo bei kompensacijos priteistinumo būtent už jos praradimus klausimas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje pateiktus tiek privačių įmonių, įstaigų, tiek valstybinių institucijų dokumentus (medicininius, bankų, draudimo bendrovių, darbo sutartis, Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimus ir kt.), kuriuose visuose S. L. P. gyvenamoji vieta nurodoma – (duomenys neskelbtini), iš atsakovės S. L. P. sąskaitos mokamus mokesčius bei S. L. P. paaiškinimus teismo posėdžio metu, kuriais patvirtino šiuo metu nuolat gyvenanti tik ji ginčo patalpose.

13. Pasisakydamas dėl M. P. ir V. P. iškeldinimo iš ginčo patalpų, teismas pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai paneigia jų gyvenimą ginčo patalpose. Teismas tokia išvadą padarė įvertinęs atsakovės S. L. P. paaiškinimus teismo posėdžio metu, kuriais nurodė, jog vaikai šiuo metu dirba užsienyje ir gyvena ginčo patalpose tik parvykę, taip pat aplinkybę, jog naujausiais duomenimis (2019 m. rugsėjo 10 dienos) M. P. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos ginčo patalpose. Pažymėjo, jog byloje teikti dokumentai, kuriuose M. P. gyvenamoji vieta nurodoma – (duomenys neskelbtini), yra ne einamųjų, taip pat ne 2019 metų, o vėliausi jų datuoti 2018 metais. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovas V. P. 2015 m. lapkričio 29 d. yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, jog byloje taip pat nėra įrodymų, jog ginčo patalpose yra atsakovų turto.

14. Teismas konstatavo, jog nors po atsakovo F. P. 2019 m. rugpjūčio 9 d. mirties teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartimi atsakovas F. P. byloje pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėju M. P., tačiau byloje pareikštas reikalavimas dėl iškeldinimo yra neatskiriamai susijęs su palikėjo asmeniu ir teisių perėmimas neleidžiamas. Teisė į tinkamą kompensavimą, yra neatsiejamai (tiesiogiai) susijusi su iškeldinimu iš būsto, t. y. ji priklauso tik faktiškai iškeldinamiems asmenims (nesiejama su gyvenimu būste tam tikrais (ankstesniais laikotarpiais), todėl kompensacijos reikalavimas taip pat neatskiriamai susijęs su palikėjo – atsakovo F. P. asmeniu ir pagal tokį reikalavimą teisių perėmimas taip pat neleidžiamas. Įvertinęs tokias aplinkybes teismas sprendė, jog bylos dalis dėl ieškinio (patikslinto) reikalavimų, susijusių su atsakovo F. P. iškeldinimu iš ginčo patalpų ir naujo būsto jam (nuomos teise) suteikimo / kompensacijos priteisimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 7 punktas).

15. Spręsdamas dėl tinkamo kompensavimo Atsakovams 1 juos iškeldinant iš ginčo patalpų, teismas taip pat rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais nagrinėjant ginčą pirmu etapu ir pažymėjo, jog gintina ne Atsakovų 1 turima nuosavybės teisė, bet jų turtinė teisė – turtinė (jų kaip nuomininkų) nauda nuomotis būstą finansiškai naudingomis sąlygomis. Pažymėjo, kad šios teisės praradimas Atsakovams 1 turi būti teisingai (įstatymuose numatytais) būdais kompensuotas. Kadangi Atsakovai 1 nėra įgiję nuosavybės teisės į ginčo patalpą, teismas sprendė, kad jų reikalavimai tiek priteisti jiems turto vertintojų nustatytą jos vertę pinigais, tiek nuosavybės teise gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti.

16. Teismas nurodė, jog jau pirmuoju etapu nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo tarp šalių susiklosčiusius gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius, kuriems turi būti taikomos CK 6.616–6.617 straipsnių nuostatos, t. y. teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nutraukiant nuomos sutartį.

17. Teismas vertino Atsakovams 1 suteikiamas gyvenamąsias patalpas atsižvelgęs į CK 6.617 straipsnyje įtvirtintus kriterijus ir konstatavo, jog Atsakovams siūlomos nuomotis patalpos atitinka minėtame straipsnyje nurodytus kriterijus. Palyginęs ir įvertinęs ginčo patalpos ir siūlomo nuomotis buto lokaciją ir būklę, nustatė, jog tiek ginčo patalpos, iš kurių iškeldintini Atsakovai 1, tiek Atsakovams 1 siūlomas nuomotis būstas yra toje pačioje vietovėje – (duomenys neskelbtini), jo pakraščiuose, o siūlomas nuomotis būstas yra keturis kartus arčiau Trakų miesto centro. Taip pat pažymėjo, kad siūlomas būstas yra daugiau nei 7 kv. m. didesnis už ginčo patalpas, jis yra naujas – baigtas statyti vos prieš dvejus metus (2018 m.), kai tuo tarpu ginčo patalpos pastatytos prieš šešiasdešimt metų, t. y. 1960 m. Teismas taip pat vertino dvejas turto vertinimo ataskaitas - UAB „Marleksa“ ir Atsakovų 1 teiktą UAB „Centro kubas“ ir pažymėjo, jog abiejose ataskaitose nustatyta ginčo patalpų būklė sutampa ir įvertinta kaip vidutinė, o Atsakovams 1 siūlomo nuomotis būsto – buto (duomenys neskelbtini), būklė – gera. Pažymėjo, jog nors UAB „Marleksa“ nurodyta 116 000 Eur, o UAB „Centro kubas“ - 84 200 Eur siūlomo nuomotis turto rinkos vertė, tačiau ir pagal UAB „Centro kubas“ atliktą vertinimą, kuris buvo atliktas su prielaida (ginčo patalpų), turto objektų vertės iš esmės nesiskiria, t. y. atsakovams siūlomas ne mažesnės vertės turto objektas, nei jie gyvena (nuomojasi) šiuo metu.

18. Tačiau lygindamas patalpas jų rinkos vertės aspektu, teismas sprendė remtis būtent UAB „Marleksa“ atliktu turto vertinimu. Tokią išvadą grindė tuo, jog UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo ataskaita Nr. NT 18-12-07/2, kuria nustatyta ginčo pastato (90,55 kv. m.) rinkos vertė – 13 500 Eur, yra patvirtinta Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikta išvada, o tuo tarpu UAB „Centro kubas“ to paties turto vertinimas atliktas su prielaida, kad turtas yra kitos paskirties. Pažymėjo, kad UAB „Marleksa“ nustatytą ginčo patalpų vertę patvirtina ir kitų bylos įrodymų visuma – Nekilnojamojo turto registre fiksuota panaši turto vidutinė rinkos vertė – 12 570 Eur, tuo tarpu UAB „Centro kubas“ ataskaitoje nustatyta ginčo patalpų vertė – 85 300 Eur, daugiau nei šešis kartus didesnė ir nėra įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti apie ženkliai didesnę ginčo patalpų vertę.

19. Teismas pažymėjo, jog iš ginčo patalpų iškeldintiniems Atsakovams 1 siūlomo nuomotis būsto suteikimas nuomos teise laikytinas tinkama kompensacija. Todėl tenkino ieškovės reikalavimą įpareigoti Atsakovę 2 suteikti Atsakovams 1 kitas gyvenamąsias patalpas, kurių plotas ne mažesnis kaip 90,55 m2, o kambarių skaičius – ne mažesnis kaip 4 (keturi), ir sprendė nebepasisakyti dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo – kompensacijos Atsakovams 1 (ne)priteisimo.

20. Teismas nustatė, kad Trakų apylinkės taryba 1992 m. kovo 9 d. I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo statybai“ nusprendė skirti atsakovui F. P. 2500 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 28 (duomenys neskelbtini), kuris turėjo būti skirtas F. P. mirusiam tėvui. Taip pat nustatė, kad 2000 m. gegužės 29 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir F. P. buvo sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria F. P. už 32,60 Lt (9,44 Eur) valstybės vienkartinių išmokų įgijo 2451 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o valstybinė žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta 2004 m. spalio 14 d. Pažymėjo, kad tokiu būdu Atsakovams 1 jau buvo sudaryta galimybė pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės sklypą, kurio UAB „Marleksa“ atlikto vertinimo duomenimis rinkos vertė 2018 m. gruodžio 18 d. sudarė 10 000 Eur. Teismas nustatė, jog atsakovas M. P. 2015 m. balandžio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 13 550 Eur sumą pardavė 0,2451 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

21. Teismo vertinimu, nuomos teisės į būstą išsaugojimas, naujo, didesnio ploto, geresnės būklės, tinkamai įrengto būsto suteikimas Atsakovams 1 yra pakankama kompensacija kartu su žemės sklypo suteikimu ir už jį gauta daugiau kaip 13 000 Eur nauda. Pažymėjo, kad būtent toks kompensavimo mechanizmas užtikrins susikirtusių interesų (asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei gynimo ir viešojo intereso) pusiausvyrą, kuri būtų iškreipta, be kita ko, taikant ir perteklinį kompensavimo mechanizmą, kurio šioje byloje nepagrįstai prašo Atsakovai 1 – priteisiant nuosavybės teise jiems (nuomos teise) suteikiamą būstą. Atkreipė dėmesį į tai, jog nors suteikiamo nuomos teise būsto privatizavimo klausimas nėra bylos dalykas, tačiau Atsakovės 2 atstovas nurodė, kad tapę buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkais, Atsakovai 1 nustatyta tvarka taip pat galėtų teikti prašymą dėl šio buto privatizavimo (kaina būtų apie penkis – šešis kartus mažesnė).

22. Teismas atmetė Atsakovų 1 argumentus dėl jų diskriminavimo kitų asmenų, kurie iš atitinkamų patalpų buvo iškeldinti anksčiau (kitomis) sąlygomis, kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog tokie argumentai yra pakartotiniai, dėl jų jau yra pasisakyta šią bylą nagrinėjusio kasacinio teismo nutarties 95 punkte, pažymint, kad tokie argumentai laikytini nepagrįstais.

23. Teismas atmetė kaip nepagrįstą Atsakovų 1 reikalavimą dėl kompensacijos už minimalios 64 750 Eur vertės 14 arų žemės sklypą, kuriuo naudojosi faktiškai gyvendami ginčo patalpose, priteisimo. Pažymėjo, kad Atsakovai 1 nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių žemės naudojimo pagrindą, naudojamą žemės sklypo dydį, bei tai, kad kartu su ginčo patalpa Atsakovams 1 kada nors būtų išnuomotas ir žemės sklypas. Teismo vertinimu, nors Atsakovams 1 suteikiamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra be žemės sklypo, tačiau, Atsakovams 1 jau buvo sudaryta galimybė lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), kurio plotas (0,2451 ha) beveik dvigubai didesnis, nei Atsakovų 1 nurodomo žemės sklypo. Kita vertus, net ir pripažinus, kad atsakovai turėjo teisinį pagrindą naudotis šalia ginčo patalpų esančiu žemės sklypu, laikytina, kad šio žemės sklypo praradimas Atsakovams 1 jau yra kompensuotas, lengvatinėmis sąlygomis įsigytu žemės sklypu, kurį pardavę už 13 550 Eur gavo atitinkamą naudą.

24. Teismas pažymėjo, jog Atsakovų 1 prašomos priteisti iš ieškovės 1 500 Eur persikėlimo išlaidos pagrįstos į bylą pateiktu 2020 m. gegužės 25 d. komerciniu pasiūlymu komerciniame pasiūlyme išlaidos netgi didesnės ir sudaro 2 480,50 Eur), taip pat patenka į tinkamos kompensacijos Atsakovams 1 apimtį, jos tiesiogiai (neatsiejamai) susijusios su pačia teise, kurios įgyvendinimas užtikrinamas. Sprendė, jog yra pagrindas šioje dalyje tenkinti priešieškinio reikalavimą.

25. Teismas nesutiko su Atsakovų 1 priešieškinio reikalavimu nustatyti 6 mėnesių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų terminą po priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos arba būsto nuosavybės teise priteisimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, jog pateiktos ginčo patalpos fotonuotraukos patvirtina, kad iš esmės visi daiktai (baldai), esantys patalpoje, yra mobilūs, jie gali būti be didelių laiko sąnaudų pergabenami iš vieno būsto į kitą, be to, priteistinomis perkraustymo išlaidomis minimizuojamos perkraustymo laiko sąnaudos. Be to, toks terminas yra akivaizdžiai neproporcingas, pažeidžiantis šios bylos šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į ginčo trukmę, į tai, jog dar 2018 m. šią bylą pirmuoju etapu nagrinėjusio kasacinio teismo nutartyje buvo konstatuotas pagrindas nuomos sutarties nutraukimui. Teismo vertinimu, Atsakovei 2 nustatytinas 30 d. terminas, per kurį ji privalo suteikti Atsakovams 1 butą, esantį (duomenys neskelbtini), o toks terminas yra pakankamas ir patiems Atsakovams 1 organizuoti išsikėlimą iš ginčo patalpos ir išsikelti.

26. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą teismas nustatė, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi iš Atsakovų 1 priteistas bylinėjimosi išlaidas (priteistas tiek valstybei, tiek ieškovei) Atsakovai 1 jau yra apmokėję, todėl paskirstytinos tik kitos (dar neapmokėtos) ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, sudarančios viso 4 356 Eur. Teismas sprendė, jog ieškovės byloje turėtos, įrodymais pagrįstos išlaidos priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovės S. L. P. ir atsakovės Trakų rajono savivaldybės – po 2 178 Eur iš kiekvieno atsakovo. Valstybės naudai priteistina iš atsakovės S. L. P. ir atsakovės Trakų rajono savivaldybės lygiomis dalimis 150 Eur (po 75 Eur iš kiekvienos atsakovės) žyminis mokestis už patikslintą ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, jog atsakovės tenkintų priešieškinio reikalavimų dalis sudaro 1 procentą, todėl iš atsakovės turėtų viso 6 348,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovė įgijo tik į 63,49 Eur išlaidų atlyginimo dalį bei už priešieškinį mokėto 0,75 Eur žyminio mokesčio atlyginimo dalį, viso - 64,24 Eur, kuriais atlikus įskaitymą sumažinta ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

27. Atsakovai S. L. P., M. P., L. P., E. P. ir V. P. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo, prašydami:

1. priimti naują sprendimą ir:

1.1. priteisti Atsakovams 1 kompensaciją už paimamą visuomenės poreikiams gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini).:

a) 151 550 EUR piniginę kompensaciją iš Ieškovės arba Atsakovės 2 arba Lietuvos Respublikos (jeigu Teismas įtrauktų į bylą atsakove), arba alternatyviai,

b) nuosavybės teise gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini) bei susidarantį 67 350 Eur skirtumą tarp prarandamo ir įgyjamo turto iš Ieškovės arba Atsakovės 2 arba Lietuvos Respublikos (jeigu Teismas įtrauktų į bylą atsakove), arba alternatyviai,

c) nuosavybės teise gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), Atsakovams 1 sumokant piniginę įmoką už šio būsto lengvatinį įgijimą vadovaujantis LR valstybės paramos būstui įsigyti arba išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei susidarantį 67 350 Eur skirtumą tarp prarandamo ir įgyjamo turto iš Ieškovės, Atsakovės 2 arba Lietuvos Respublikos (jeigu Teismas įtrauktų į bylą atsakove).

1.2. Nustatyti 6 mėn. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų terminą po priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos arba būsto nuosavybės teise priteisimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

1.3. Priteisti visas Atsakovų 1 patirtas bylinėjimosi išlaidas arba alternatyviai,

2. panaikinti 2020-06-15 Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-63-1124/2020 ir grąžinti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde rėmėsi tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

27.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepriteisė jokios kompensacijos už Atsakovų 1 gyvenamojo būsto paėmimą visuomenės poreikiams. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik CK 6.616 straipsniu, neatsižvelgdamas į tai, jog taikyta teisės norma nenumato turtinių praradimų kompensacijos. Teismas, konstatavęs, kad Atsakovų 1 turtinius praradimus iš dalies kompensuoja suteiktas menkavertis žemės sklypas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nėra jokių įrodymų, jog žemės sklypo suteikimas Atsakovams 1 buvo susietas su iškeldinimu iš šio ginčo patalpų.

27.2. Teismas, taikydamas materialines ir procesines teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinat Butų privatizavimo įstatymo normas, susijusias su asmens teisės privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą praradimu, asmens teisės į būstą gynimu, kadangi pagal kasacinio teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-183/2013 išaiškinimą, su privatizavimu susiję teisiniai santykiai turi būti sprendžiami pagal šį įstatymą, jei jie nėra išspręsti, ir pasibaigus šio įstatymo galiojimui.

27.3. Teismas, skundžiamame sprendime rėmęsis CK 6.616 straipsnio nuostatomis, Atsakovų 1 teisinę padėtį prilygino asmenimis, kurie sudarę įprastą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir yra iškeldinami į kitas gyvenamąsias patalpas. Kasacinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje Nr. e3K-3-187-648/2018 itin išsamiai pasisakė dėl pareigos kompensuoti Atsakovų 1 turtinius praradimus jų būstą paimant visuomenės poreikiams, tačiau pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nekompensuoti turtinių praradimų, o tik iškeldinti Atsakovus 1 iš jų būsto suteikiant kitą gyvenamąją patalpą nuomos pagrindais, išsprendė ne kompensacijos priteisimo ieškovams už jų iškeldinimą iš jų būsto klausimą, o tik ieškovų iškeldinimo iš jų būsto klausimą. Tokiu būdu nėra kompensuojami turtiniai praradimai, o pažeidžiami Atsakovų 1 teisėti lūkesčiai, pažeidžiamos teisės į būstą, sukuriamas netikrumo jausmas.

27.4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog Atsakovai 1 niekada nebuvo įgiję būsto, todėl jų teisės ginamos tik kaip nuomininkų. Pažymi, kad neįvertintos susiklosčiusios aplinkybės, jog Atsakovai 1 ginčo patalpas turėjo dar iki nuomos sutarties sudarymo, o nuomos sutartis buvo sudaryta Vyriausybės iniciatyva tikslu įteisinti de jure Atsakovų 1 gyvenimą ginčo patalpoje bankrutavus įmonei, valdžiusiai turtą savo balanse. Atsakovai 1 teisėtai gyveno gyvenamojoje patalpoje, priėmus Butų privatizavimo įstatymą 1991 metais, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai įgiję ir realizavę teisę įsigyti lengvatinėmis sąlygomis savo būstą nuosavybės teise, įgijo teisėtus lūkesčius, kad ir jie turės arba teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą arba gauti teisingą kompensaciją gyvenamosios patalpos įsigijimui. Pažymi, jog toks teisėtas lūkestis teismo sprendimu negali būti paneigtas, Atsakovams 1 suteikiant tik teisę nuomotis kitą gyvenamąją patalpą. Mano, jog teisėtų lūkesčių paneigimas yra šios bylos esmės neatskleidimas ir teisinis pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27.5. Atsakovai prie gyvenamojo būsto esantį žemės sklypą naudoja daugiau nei 40 metų, naudojimasis žemės sklypu teisiškai nebuvo įformintas ne dėl Atsakovų 1 kaltės, o ieškovei visą laiką buvo žinomas naudojimasis žemės sklypu. Atsakovams 1 buvo sukurtas teisėtas lūkestis dėl galimybės privatizuoti gyvenamąją patalpą ar suteikiant analogišką gyvenamąją patalpą, tačiau pasiūlius gyvenamąją patalpą be žemės sklypo, Atsakovai 1 faktiškai praranda šį žemės sklypą su jame esančiais vaismedžiais, ūkiniu pastatu bei malkine. Pažymi, jog nesutinka su žemės sklypo paėmimu be jokios kompensacijos, kadangi susiformavę jų teisėti lūkesčiai ir į šį žemės sklypą, kurį paimant visuomenės poreikiams Atsakovams 1 už šį praradimą privalo būti teisingai kompensuojama.

Žemesnės instancijos teismas

27.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Atsakovai 1 nėra diskriminuojami, o apie tai yra pasisakęs ir kasacinis teismas. Atsakovų 1 teigimu, kasacinis teismas šioje byloje nieko nepasisakė dėl aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad tokioje pačioje teisinėje padėtyje esantys asmenys kaip ir Atsakovai 1 (duomenys neskelbtini) teritorijoje privatizavo tiek gyvenamąjį būstą, tiek žemės sklypą esantį aplink gyvenamąjį būstą. Pažymi, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, nepasisakydamas dėl šiai bylai svarbių aplinkybių, pateikdamas nepagrįstą prielaidą, kad Atsakovų 1 santykis su jų gyvenamuoju būstu šioje byloje gali būti vertinamas kitaip, nei kitų asmenų, buvusių tapačioje teisės ir fakto padėtyje.

27.7. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sprendė, jog tik atsakovė S. L. P. faktiškai gyvena ginčo patalpose ir juo naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme. Teismas neatsižvelgdamas į Lietuvos ekonominę realybę, padarė nepagrįstą išvadą, kad laikinai išvykę dirbti į užsienį Atsakovai 1 prarado socialinį ryšį su ginčo patalpa. Atsakovai 1 tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikiant paaiškinimus atsakovei S. L. P. aiškiai nurodė, kad ir išvykę į užsienį laikinai dirbti dėl ekonominių priežasčių, savo nuolatine gyvenamąja vieta laiko Lietuvos valstybę, dažnai į ją grįžta, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų, jog Atsakovai 1 nebelaiko ginčo patalpos savo gyvenamuoju būstu ar kad į užsienį yra išvykę visam laikui. Teismas taip pat rėmėsi prielaida, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo patalpoje yra visų atsakovų turtas, kadangi dar prieš pasikeičiant teismo sudėčiai teismas apžiūrėjo ginčo patalpą ir byloje esančiame protokole nurodė turtą, esantį gyvenamojoje patalpoje.

27.8. Teisė į kompensaciją yra turtinė teisė, kurią turi teisę paveldėti mirusio asmens įpėdiniai. Teisės į kompensaciją paveldėjimas nepatenka į CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, kuomet nėra leidžiamas paveldėjimas ir procesinių teisių perleidimas.

27.9. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl atsakovo F. P. reikalavimų. Atsakovas F. P. vykstant teisminiam ginčui iki mirties gyveno ginčo patalpose, todėl taip pat įgijo teisėtus lūkesčius dėl turtinio praradimo kompensacijos paimant jo gyvenamąjį būstą visuomenės poreikiams. Po F. P. mirties teisę į kompensaciją perėmė atsakovas M. P..

27.10. Teismo nustatytas terminas persikraustymui nėra protingas, o pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių netaikė CK 6.414 straipsnio 1 dalyje numatytos analogijos nustatydamas išsikraustymo terminą. Nustatant terminą neatsižvelgta į tai, jog Atsakovai 1 gyvena ginčo patalpose, laiko savo per beveik 40 metų sukauptus daiktus, dėl ko išsikėlimas į kitą gyvenamąją patalpą susijęs su naudojamų daiktų sunaikinimu, dideliais persikraustymo kaštais ir užtruks gana ilgą laiko tarpą. Be to, atsakovė yra pensininkė, persikraustymas jai gali sukelti didelį stresą ir sveikatos sutrikimus, o dėl šių priežasčių negali būti skubotas. Pažymi, kad tik įsigijus naują būstą ar būstus už gautą piniginę kompensaciją, tikėtina, jog Atsakovai 1 per 6 mėnesius pajėgtų išsikelti iš gyvenamosios patalpos.

27.11. Ieškovų užsakymu UAB „Centro Kubas“ parengė turto vertinimo ataskaitą, kuria teismas nepagrįstai nesivadovavo. Teismas šios bylos aplinkybes vertino išimtinai pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotus įrašus. Dėl šios priežasties kasacinis teismas panaikino pirmos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį bei grąžino šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo argumentus, kad ieškovų gyvenamosios patalpos yra būstas, bei į tai, jog buvo sudaryta ne negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, o gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Ieškovės pateikta vertinimo ataskaita neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčo patalpa Atsakovų 1 gyvenimo laikotarpį nebuvo naudojama kaip sandėliavimo patalpos. Apeliantų teigimu, UAB „Marleksa“ pateikta turto vertinimo ataskaita taip pat turi trūkumų, kurių pagrindiniai yra neteisingas metodo parinkimas, būstas lygintas su nekilnojamojo turto objektais, esančiais Trakų mieste, dėl ko nepagrįstai padidinta būsto vertė, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų trūkumų neaptarė ir į juos spręsdamas dėl turto vertinimo ataskaitos neatsižvelgė.

Šalies argumentai

27.12. Ieškovai proceso metu prašė teismo išreikalauti Savivaldybės siūlomo būsto ieškovams pirkimo lengvatinėmis sąlygomis kainą, kadangi vienas iš ieškovų pareikštų alternatyvių reikalavimų yra susijęs su reikalavimu priteisti gyvenamąją patalpą, ją išsiperkant. Tik ieškovams aiškiai žinant, kokia būtų jų išsiperkamo būsto lengvatinė kaina, jie galėtų įvertinti ir apsispręsti, ar tai yra teisinga kompensacija už jų paimamą visuomenės poreikiams gyvenamąjį būstą bei žemės sklypą. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad šios bylos dalykas yra nuomos sutarties nutraukimas, iškeldinimas ir teisingas kompensavimas, tačiau ne piniginės kompensacijos skyrimas ar buto privatizavimas, todėl galimybės išpirkti butą lengvatinėmis sąlygomis galėtų būti svarstoma tik tuomet, kai ieškovai taptų jiems siūlomo naujo būsto nuomininkais. Teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl Savivaldybės būsto išsipirkimo lengvatinėmis sąlygomis, kadangi ieškovai yra pareiškę tokį reikalavimą. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs dėl pareigos priteisti kompensaciją, susijusią su prarandamo turto verte, todėl nustatant teisingą kompensaciją šioje byloje privalėjo būti nustatoma ir ieškovams priteisiamo turto vertė, o teismas, netenkindamas Atsakovų 1 prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, apribojo Atsakovų 1 teises į teisingą procesą bei teisinę gynybą.

27.13. Pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, jog ieškovė po kasacinio teismo nutarties buvo priversta tikslinti savo neteisėtus reikalavimus, todėl nepagrįstai vertino ieškovės reikalavimus kaip visiškai patenkintus. Nagrinėjant bylą pagal pradinį ieškinį nepriklausomai nuo teisinio rezultato, Atsakovų 1 reikalavimai buvo patenkinti, todėl teismas nepagrįstai iš Atsakovų 1 priteisė ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų teigimu, teismas privalėjo iš naujo spręsti patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimą, bylą nagrinėjant pagal pradinį ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės Atsakovų 1 naudai.

27.14. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčo, ar visi Atsakovai 1 gyvena ginčo patalpose, todėl teismas, pasisakydamas, jog dalis iš jų negyvena ginčo patalpose, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pasisakė dėl aplinkybių, dėl kurių nekilo ginčo. Teikia naujus įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog V. P. ir M. P. dažnai grįžta į Lietuvos Respubliką ir ginčo būstą laiko savo nuolatine gyvenamąja vieta. Pažymi, jog teismas neįpareigojo apeliantų pasirūpinti papildomais įrodymais, todėl prašo įrodymus - lėktuvų bilietus - prijungti prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas

28. Ieškovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepime su Atsakovų 1 apeliaciniu skundu nesutinka, apeliacinės instancijos teismo prašo:

1. atsisakyti priimti Atsakovų 1 kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus;

Žemesnės instancijos teismas

2. netenkinti Atsakovų 1 apeliacinio skundo ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo dalį pagal priešieškinyje pareikštus reikalavimus, išskyrus dėl 1500 Eur piniginės kompensacijos ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, palikti nepakeistą;

3. priteisti iš Atsakovų 1 lygiomis dalimis visas apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime remiasi tokiais nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentais:

28.1. Atsakovų 1 apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl pareikštų reikalavimų yra samprotaujamojo pobūdžio, nepagrįstos rašytiniais įrodymais. Taip pat nenurodoma jokių pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų ir/ar netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo, dėl ko apeliacinio skundo teiginiai laikytini formaliais ir deklaratyvaus pobūdžio.

28.2. Tarp šalių susiklostę ypatingi teisiniai santykiai bei teisinis reglamentavimas - CK 6.616 straipsnis, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-10-19 nutarimu Nr. 1109 „Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimas patvirtintos (duomenys neskelbtini) sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos (toliau – Koncepcija) 10.2. punktas sudaro pagrindą išvadai, jog tik nustačius, kad nėra galimybės suteikti Atsakovams 1 tinkamai įrengtas patalpas, būtų galima spręsti piniginės kompensacijos priteisimo klausimą.

28.3. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių Atsakovų 1 išreikštą valią dėl kurio nors Kompensacijų įstatyme numatyto valstybės garantijos būdo, išskyrus pradinio atsakovo F. P. valią dėl žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai, pasirinkimo. Be to, piniginės kompensacijos mokėjimo terminai pagal Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį yra pasibaigę.

28.4. Atsakovų 1 gauta turtinė nauda ilgą laiką gyvenant ginčo patalpose jiems naudingomis finansinėmis sąlygomis, jų iškeldinimas iš ginčo patalpų ir buto jiems suteikimas su galimybe nuomotis butą ne komercinėmis sąlygomis arba buto vertės įskaitymas į nuompinigius, taip pat kartu ir žemės sklypo skyrimas gyvenamojo namo statybai bei jo pardavimas už komercinę kainą yra tinkama, pakankama ir teisinga kompensacija tiek Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, tiek Kompensacijų įstatymo prasme, tiek Konstitucinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų prasme. Todėl Atsakovams 1 suteikiant naują kokybišką gyvenamąjį būstą įgyvendintos CK 6.616-6.617 straipsniuose numatytos sąlygos.

28.5. Atsakovai 1 neįrodė, jog vienintelis būdas apginti jų, kaip nuomininkų, galimai pažeidžiamas teises yra išskirtinai piniginės kompensacijos ir kartu jiems skirtino būsto priteisimas nuosavybės teise arba įgijimas nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis. Tuo atveju, jeigu Atsakovai 1 mano turintys teisę privatizuoti ir/ar lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nuosavybėn butą, turi tapti buto nuomininkais ir tik tada ginti savo galimai pažeistas teises dėl buto privatizavimo ir/ar įsigijimo lengvatinėmis sąlygomis, tačiau tokie reikalavimai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

28.6. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar tai yra absoliuti teisė; ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Teismas, vadovaudamasis teisinio reglamentavimo nuostatomis, iš esmės visiškai pagrįstai konstatavo (nustatė), kad Atsakovai 1 neatitiko bei neatitinka nei iki 1998 liepos 1 d. galiojusio Butų privatizavimo įstatymo, nei Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo, nei vėliau įsigaliojusio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatų. Taigi Atsakovų 1 įsivaizduojama reikalavimo teisė privatizuoti ateityje jiems skirtinas gyvenamąsias patalpas, bei apeliacinio skundo teiginiai dėl priimto teisėtus lūkesčius pažeidžiantį sprendimą, nepagrįsti.

28.7. Atsakovai 1 objektyviai negali netekti jokio tariamo žemės sklypo, kadangi jis niekada jiems nebuvo išnuomotas ar suteiktas kitu teisėtu pagrindu. Naudojimasis daiktu savo nuožiūra nesukuria nuosavybės teisės į tokį naudojamą daiktą, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė Atsakovų 1 reikalavimą dėl piniginės kompensacijos už neva prarastą žemės sklypą.

28.8. Dar nuo 1992 metų Atsakovai 1 žinojo, kad nebus galimybės nei privatizuoti nuomojamas ginčo patalpas, nei jose neterminuotai gyventi, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 Užutrakio dvaro architektūros ansamblis įrašytas į Neprivatizuotinų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą.

28.9. Apeliaciniame skunde Atsakovai 1 nenurodo motyvų, kurie pagrįstų naujų įrodymų pateikimo būtinybę. Neatsižvelgiant į Atsakovų 1 argumentus, jog pateikiami skrydžio lėktuvų bilietai sietini su teisiniais argumentais, tačiau jie laikytini įrodymais CPK 177 straipsnio prasme. Be to, Atsakovų 1 pateikti rašytiniai įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti įrodinėjant atsakovų V. P. ir M. P. gyvenimo faktą ginčo patalpose ir ryšį su ginčo patalpomis, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Pateikti įrodymai prieštarauja atsakovės S. L. P. paaiškinimams teismo posėdžio metu.

29. Atsakovė Trakų rajono savivaldybė atsiliepime nesutinka su Atsakovų 1 apeliaciniu skundu. Nurodo tokius nesutikimo argumentus:

29.1. Pradinio atsakovo F. P. pasinaudojimas galimybe lengvatine tvarka įsigyti žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti nelaikytinas pakankama kompensacija vykdant valstybės pareigą tinkamai kompensuoti Atsakovų 1 turtinius praradimus, tačiau tai nereiškia, jog Atsakovams 1 nebuvo suteikta jokia kompensacija. Be to, tai nesudaro ir pagrindo manyti, jog Atsakovai 1 turi neribotas galimybes reikalauti itin didelės kompensacijos dėl būsto, juolab kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus Atsakovai 1 praranda ne nekilnojamąjį turtą, o nuomininkų turtinę teisę.

29.2. Pagal Koncepcijos 10.2. punktą atsakovė Trakų rajono savivaldybė turi pareigą iškeldinti gyventojus iš (duomenys neskelbtini) sodybos ir aprūpinti juos kitomis gyvenamosiomis patalpomis, tokiu tikslu pastatyti ir priduoti eksploatacijai gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) Atsakovams 1 buvo pasiūlyta nuomotis didesnio ploto ir kambarių skaičiaus būstas nei ginčo patalpa, o toks pasiūlymas atitinka CK 6.617 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

29.3. Teismo įpareigojimas atsakovei S. L. P. per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo suteikti kitas gyvenamąsias patalpas nėra visai tinkamas, kadangi siūlomo nuomotis buto Atsakovai 1 atsisakė ir nėra aišku, ar įsiteisėjus teismo sprendimui Atsakovai 1 sutiks siūlomą butą nuomotis. Kita vertus, butai pastatyti už valstybės lėšas tik (duomenys neskelbtini) sodybos gyventojams perkelti, todėl atsakovė turi pareigą suteikti Atsakovams 1 butą vien tik pagal Koncepcijos 10.2. punktą.

Žemesnės instancijos teismas

29.4. Teismo sprendimu priteistos 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai per didelės. Civilinės bylos šalys yra viešojo administravimo subjektai, jų tinkamam viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimui skiriami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai, todėl subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms. Nors bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš viešojo administravimo subjektų yra galimas, tačiau teismas turi įvertinti, ar pagal atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį advokato pasitelkimas buvo būtinas, taip pat atsižvelgiama į teisinio klausimo naujumą, bylos apimtį ir sudėtingumą. Ieškovei žinoma, jog atsakovė valstybės biudžeto lėšomis pastatė du gyvenamuosius namus, tačiau nepateikė įrodymų, jog atsakovė nevykdo ar nesiruošia vykdyti Vyriausybės nutarimo, taip pat žinoma, jog Atsakovai 1 siūlymo nuomotis butą atsisakė. Pažymi, jog tokia susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo arba bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos.

Šalies argumentai

30. Ieškovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl 1 500 Eur piniginės kompensacijos priteisimo ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti šiose dalyse skundžiamą sprendimą ir pakeisti: 1) sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, jog Atsakovų 1 priešieškinys netenkintas; 2) bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant iš Atsakovų 1 lygiomis dalimis 4 900,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai; 3) priteisti iš Atsakovų 1 ir Atsakovės 2 lygiomis dalimis 2541 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai; 3) likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą; 4) priteisti iš Atsakovų 1 ir Atsakovės 2 lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais argumentais:

30.1. Priteisdamas iš ieškovės 1 500 Eur piniginę kompensaciją perkraustymo išlaidoms pirmosios instancijos teismas išėjo iš priešieškinio ribų, kadangi toks reikalavimas nebuvo suformuotas nei viename atsakovų procesiniame dokumente, o perkraustymo išlaidų aplinkybės nebuvo tiriamos byloje. Tokiu būdu pažeista CPK 135 straipsnio 1 dalis ir CPK 265 straipsnio 2 dalis, todėl teismo sprendimas turėtų būti dalyje dėl kompensacijos priteisimo naikintinas.

30.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.57 straipsnį, reglamentuojantį skolininko prievolių įvykdymo išlaidas. Taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias valstybės garantijas nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose arba valstybės išperkamuose namuose. Bet kokios persikraustymo išlaidos laikytinos atsakovės prievolių įvykdymo išlaidomis, o atsakovės reikalavimas priteisti perkraustymo išlaidas negali būti laikomas savarankiškai apibrėžtu reikalavimu. Nei Kompensacijų įstatymas, nei kitas teisės aktas nenumato galimybės kompensuoti nuomininkams, gyvenantiems išperkamuose arba savininkui grąžintame gyvenamajame name (jo dalyje) ar bute būsimas perkraustymo į kitas gyvenamąsias patalpas išlaidas. Be to, atsakovė, ignoruodama kasacinio teismo išaiškinimus, nesutiko gera valia išsikelti, todėl bet kokių būsimų perkraustymo išlaidų priteisimas yra ydingas bei negalimas. Toks materialinės teisės normų taikymas turėjo esminės reikšmės priteisiant piniginę būsimų perkraustymo išlaidų kompensaciją.

30.3. Kadangi skundžiamame sprendime neteisingai ir nepagrįstai nuspręsta dėl šalių pareikštų reikalavimų patenkinimo apimčių, neteisingai išspręstas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismo argumentus, darytina išvada, jog ieškinys patenkintas visiškai. Aplinkybė, jog F. P. reiškiamų reikalavimų dalyje byla nutraukta, nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškinys patenkintas iš dalies. Atsakovai 1, reikšdami priešieškinio reikalavimą dėl 6 mėnesių termino nustatymo išsikraustyti iš ginčo patalpų netiesiogiai pripažino visų ieškovės reikalavimų pagrįstumą, kas sudaro pagrindą teigti, jog ieškinys patenkintas visiškai, o priešieškinio reikalavimai atmesti. Aplinkybė, jog pirmos instancijos teismas, nepagrįstai išėjęs už priešieškinio ribų, iš ieškovės priteisė atsakovei S. L. P. 1500 Eur būsimų persikraustymo išlaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad priešieškinis patenkintas iš dalies. Todėl pirmu etapu nagrinėtoje byloje visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje priteistinos lygiomis dalimis iš Atsakovų 1. Nagrinėjant bylą antru etapu ieškovės bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius advokato pagalbai apmokėti, todėl lygiomis dalimis priteistinos iš Atsakovų 1 ir Atsakovės 2.

Atsiliepimas

31. Atsakovai 1 atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti Atsakovų 1 apeliacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius nesutikimo argumentus:

Šalies argumentai

31.1. Apeliantė nepagrįstai įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas peržengė priešieškinio ribas dalyje dėl kompensacijos persikraustymui priteisimo. Atsakovų 1 pateiktame patikslintame priešieškinyje nurodoma prašoma priteisti 151 550 Eur kompensacija bei jos dalys, tarp kurių nurodytos ir 1500 Eur persikraustymo išlaidos. Todėl ieškovės teiginiai, jog perkraustymo išlaidų kompensavimo reikalavimas nebuvo pareikštas, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstas.

31.2. Kasacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl Atsakovams 1 priteistinų visų jų patirtų turtinių praradimų, kuriuos turi kompensuoti ieškovė ir savivaldybė. Persikraustymo išlaidos, kurias patirs Atsakovai I išsikeldami iš ginčo patalpų, taip pat patenka į priteistiną kompensaciją, todėl vadovaujantis CK 6.57 straipsniu būtent ieškovė ir Savivaldybė, kaip skolininkės, turi pareigą kompensuoti Atsakovų 1 patiriamas persikraustymo išlaidas.

31.3. Išnagrinėjus civilinį ginčą pirmu etapu ieškovei buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurias Atsakovai 1 sumokėjo ieškovei. Kasaciniam teismui panaikinus sprendimą ir nutartį bei ieškovei patikslinus reikalavimus, ieškovės gautos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti grąžintos Atsakovams 1. Nagrinėjant bylą pagal pradinį ieškovės ieškinį, nepriklausomai nuo to ar šis sprendimas apeliacinės instancijos metu būtų panaikintas ar nepanaikintas, buvo patenkinti Atsakovų 1 reikalavimai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išspręsti sprendimo atgręžimo klausimą, o ieškovė įpareigotina grąžinti visas bylinėjimosi išlaidas, kurias Atsakovai 1 yra sumokėję po apeliacinės instancijos teismo nutarties nagrinėjant bylą pagal pradinį ieškovės ieškinį.

31.4. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios nebuvo priteistos nagrinėjant bylą pagal pradinį ieškovės ieškinį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Ieškovė nebuvo apskundusi pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, kurių pagrindu ieškovei buvo priteista tik dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų; sprendimą ir nutartį skundė tik Atsakovai 1. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti blogesnio negu yra skundžiamas sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, todėl atsižvelgiant į tai, jog ieškovės reikalavimas priteisti visas bylinėjimosi išlaidas pablogintų Atsakovų 1 padėtį apeliacinėje instancijoje, toks reikalavimas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

34. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl procesinių prašymų, sustabdyti civilinę bylą arba atidėti bylos nagrinėjimą

35. Atsakovai S. L. P., M. P., L. P., E. P. ir, V. P. apeliacinės instancijos teisme teikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo arba nagrinėjimo atidėjimo, prašydami: 1) sustabdyti civilinės bylos Nr. e2A-1692-603/2020 nagrinėjimą iki to laiko, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-364-XX/2020 arba Konstitucinis Teismas išspręs individualaus konstitucinio skundo priėmimo klausimą ir išnagrinės R. D. ir jo šeimos konstitucinį skundą byloje Nr. KT169-A-S155/2020 arba 2) atidėti civilinės bylos Nr. e2A-1692-603/2020 nagrinėjimą iki to laiko, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-364-XX/2020 arba Konstitucinis Teismas išspręs R. D. ir jo šeimos konstitucinio skundo priėmimo klausimą Konstitucinio Teismo byloje Nr. KT169-A-S155/2020. Nurodė, jog sustabdžius civilinės bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka būtų išvengiama situacijos, kai dėl skirtingo teisės normų aiškinimo toje pačioje padėtyje esantys asmenys gauna skirtingo pobūdžio ir turinio kompensaciją, jų būstą paimant visuomenės poreikiams, kadangi teisingos kompensacijos priteisimo klausimas nagrinėjamas nurodytoje kasacinio teismo byloje. Prašymą teikė remdamiesi CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktu, reglamentuojančiu teismo teisę dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina.

36. Pagal CPK 162³ straipsnį byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Sustabdymo pagrindai skirstomi į privalomus (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvius (CPK 164 straipsnis), jų esminis skirtumas yra tas, jog nustačius privalomą sustabdymo pagrindą teismas privalo sustabdyti civilinę bylą, o fakultatyvus sustabdymo pagrindas priklauso teismo diskrecijai. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad civilinės bylos sustabdymo paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2009 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog nenustatė Atsakovų 1 nurodomo nagrinėjamos civilinės bylos apeliacine tvarka fakultatyvaus sustabdymo pagrindo, kadangi apeliacinės instancijos teismas gali išnagrinėti civilinę bylą apeliacine tvarka ir be Atsakovų 1 nurodomų procesinių sprendimų, juolab kad, kompensacijos klausimas yra tik vienas iš klausimų, kuris keliamas nagrinėjamoje civilinėje byloje ir apeliantų nurodytoje kasacinio teismo byloje. Pažymėtina ir tai, kad turtinių praradimų kompensavimas sprendžiamas kiekvienu atveju konkrečiai pagal faktines aplinkybes. Be to, apeliantai nepateikė ir jokių duomenų apie tai, kad jų nurodomas prašymas Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėjimui.

38. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad apeliantų pateikti skundai kasaciniame teisme ir Konstituciniame Teisme taip pat nesudaro pagrindo atidėti civilinės bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, jog civilinė bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas dėl svarbių priežasčių (CPK 162² straipsnis), kuriomis nelaikytinos apeliantų nurodomos aplinkybės, juolab kad, civilinė byla apeliacine tvarka gali būti išnagrinėta pagal byloje pateiktus duomenis.

Dėl mediacijos taikymo

39. Atsakovai 1 taip pat teikė prašymą perduoti civilinės bylos nagrinėjimą spręsti teisminės mediacijos būdu. Nurodė, jog svarsto galimybę priimti savivaldybės būstą nuomos teise su lengvatinio išsipirkimo galimybėmis, todėl pageidauja ginčą išspręsti teisminės mediacijos būdu, šalims sudarant taikos sutartį. Pažymėjo, jog tokiu būdu bus suderinti šalių interesai, kadangi atsakovai per taikos sutartyje nustatytą terminą galėtų atlaisvinti jų gyvenamojo būsto patalpas.

40. Pagal CPK CPK 231¹ straipsnio 1 dalį ginčo perdavimą spręsti teisminės mediacijos būdu gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri šalis; ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina šalims teisminės mediacijos esmę, yra gautas šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Atsakovams 1 pateikus prašymą dėl mediacijos, apeliacinės instancijos teismas informavo kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie ginčo išsprendimą teisminės mediacijos būdu. Byloje nėra duomenų, kad nesutikusių šalių pozicija galimybės taikyti teisminę mediaciją šioje byloje būtų pasikeitusi. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas Atsakovų 1 prašymą dėl bylos perdavimo teisminei mediacijai atmeta.

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo

41. Atsakovai 1 prašo apeliacinės instancijos teismo priimti naujus rašytinius įrodymus – lėktuvų bilietus. Nurodo, jog tokie rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, dėl kurios nebuvo ginčo ir dėl kurios pirmosios instancijos teismas pasisakė peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, jog dalis Atsakovų 1 negyvena ginčo patalpose. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jų neįpareigojo pasirūpinti papildomais įrodymais.

42. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašomus priimti rašytinius įrodymus, apeliantų nurodytas jų nepateikimo pirmosios instancijos teisme aplinkybes, sprendžia, jog apeliantai nepagrindė tokių įrodymų negalėjimo pateikti pirmosios instancijos teisme aplinkybės. Pateikiami lėktuvų bilietai pagrindžia skrydžius iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (skrydžiai vykę 2017-2019 metais). Kasacinis teismas, nagrinėjęs ginčą pirmu etapu, aiškiai nurodė, jog būtina nustatyti, ar pagrindinis nuomininkas ir (kurie) jo šeimos nariai gyvena ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme, pažymėjo, jog vien deklaruota gyvenamoji vieta nepakankama gyvenimo faktams joje ir teisei į būstą konstatuoti, o tai galėtų būti grindžiama kitais rašytiniais įrodymais, taip pat atkreipė dėmesį, jog tai fakto klausimas, kuris nenustatinėjamas kasaciniame teisme (kasacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties Nr. e3K-3-187-687/2018 75-79 punktai). Taigi apeliantai nepagrįstai remiasi argumentu, jog tokių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą. Dar daugiau, nepagrįstai remiamasi ir argumentu, jog apylinkės teismas neįpareigojo apeliantų pasirūpinti papildomais įrodymai. Pažymėtina, jog civilinės bylos nagrinėjamos remiantis rungtyniškumo principu, apeliantai atstovaujami profesionalaus teisininko, kasacinio teismo nutarties turinys apeliantams žinomas, todėl vertintina, jog apeliantai neturėjo jokių teisinių kliūčių įrodymų pateikimui pirmosios instancijos teisme, nepagrįstai perkeldami įrodymų rinkimo pareigą teismui. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia nepriimti ir nevertinti Atsakovų 1 su apeliaciniu skundu teikiamų naujų įrodymų.

Dėl esminių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų

44. Civilinė byla nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-687/2018 panaikinus pirmos instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinus bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kasacinis teismas nutarties 93-94 punktuose apibendrindamas išdėstytus argumentus nurodė, kurios faktinės aplinkybės liko nenustatytos ir pažymėjo, jog kompensacijos skyrimo klausimui išspręsti turi būti nustatyta, kurie iš Atsakovų 1 gyvena ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme, taip pat turi būti vertinta, ar Atsakovai 1 turi socialinį ryšį su ginčo patalpa, ar ginčo patalpas naudoja savo poreikiams, kaip naudojasi ginčo patalpomis, ar nėra atsakovas F. P. ir jo šeimos nariai naudojasi gyvenamosiomis patalpomis ir (ar) jose yra jų turtas, ar jie nėra išvykę CK 6.609 straipsnio 3 dalies prasme ar nėra praradę socialinio ryšio su ginčo patalpa.

45. Kasacinis teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems yra taikytinos Civilinio kodekso XXXI skyriaus „Gyvenamosios patalpos nuoma“ taisyklės (nutarties 52 punktas). Ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50, įvertinus faktinius tęstinio pobūdžio šalių santykius, o ne šalių susitarimu (nutarties 53 punktas). Ginčo patalpos nuoma taip pat nelaikytina socialinio būsto nuoma (nutarties 54 punktas). Kasacinis teismas taip pat darė išvadą, kad 1995 m. spalio 3 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu šalių nesieja tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuoma (nutarties 55 punktas). Kasacinis teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį (nutarties 62 punktas), tačiau kyla teisingos kompensacijos klausimas.

46. Atsakovai 1 apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais bei neteisingai interpretavo šio teismo išvadas. Teisėjų kolegija su tokiais Atsakovų 1 argumentais nesutinka.

Dėl argumentų, susijusių su atsakovų faktine gyvenamąja vieta

47. Atsakovai 1 apeliaciniame skunde įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog tik atsakovė S. L. P. faktiškai gyvena ginčo patalpose, ginčo patalpomis naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme, o teismas, neatsižvelgęs į Lietuvos ekonominę realybę, padarė nepagrįstą išvadą, kad laikinai išvykę dirbti į užsienį V. P. ir M. P. prarado socialinį ryšį su ginčo patalpa.

48. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, jog deklaruota gyvenamoji vieta nelaikytina pakankamu įrodymu gyvenimo faktams joje bei teisei į būstą konstatuoti, o turi būti ištirti ir įvertinti visi duomenys, galintys patvirtinti faktinį naudojimąsi patalpomis, detaliai aptarė byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusias su Atsakovų 1 įrodinėjamu faktiniu gyvenimu ginčo patalpose. Apylinkės teismas kartu su rašytiniais įrodymais vertino ir atsakovės S. L. P. paaiškinimus teismo posėdžio metu apie tai, jog vaikai išvykę dirbti į užsienį, taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog ginčo patalpose yra atsakovų V. P. ir M. P. turto (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismo detaliai ištirti įrodymai, jų vertinimas nesudaro pagrindo daryti priešingą nei skundžiamame sprendime konstatuota išvadą, jog tik atsakovė S. L. P. faktiškai gyvena ginčo patalpose ir naudojasi ginčo patalpomis kaip būstu Konvencijos prasme, o V. P. ir M. P. prarado socialinį ryšį su ginčo patalpa. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nebuvo atsižvelgta ir įvertinta Lietuvos ekonominė realybė, dėl kurios atsakovai išvyko į užsienį, visų ištirtų ir įvertintų įrodymų kontekste neturi teisinės reikšmės. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaida, jog byloje nėra duomenų apie ginčo patalpose esantį turtą, tačiau apeliantai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių tokią apylinkės teismo išvadą (CPK 178,185 straipsniai).

49. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliantų argumentu, jog po atsakovo F. P. mirties įpėdiniui M. P. perėjo teisė į kompensaciją, kadangi palikėjui F. P., gyvenant ginčo patalpose kilus ginčui, susiformavo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iškeldinimas yra neatskiriamai susijęs su asmeniu, o teisė į kompensaciją – neatskiriamai susijusi su iškeldinimu iš būsto, dėl ko pagal reiškiamą reikalavimą teisių perėmimas nėra galimas ir jis neperėjo M. P..

50. Paveldėjimo samprata ir paveldimų teisių sąrašas apibrėžti CK 5.1 straipsnyje: paveldėjimo dalyku gali būti materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog įstatyme neįtvirtinta išsamaus paveldimų teisių sąrašo ir absoliutaus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principo, todėl sprendžiant dėl konkrečios teisės paveldėjimo reikia įvertinti teisinių santykių, iš kurių teisė yra kilusi, reglamentavimo ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2008).

51. Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo F. P. iškeldinimas neatskiriamai susijęs su jo asmeniu, o tuo tarpu tinkama kompensavimo teisė priklauso tik faktiškai iškeldinamiems asmenims ir nesiejama su gyvenimu būste tam tikrais (ankstesniais laikotarpiais). Taigi nors ir CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nenumatyta, kad teisė į kompensaciją nepatenka į atvejus, kuomet nėra leidžiamas paveldėjimas, tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, išsamus paveldėjimo teisių sąrašas įstatyme nenurodytas ir turi būti vertinami teisiniai santykiai, iš kurių kilusi teisė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo sprendimui, jog bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su atsakovo F. P. iškeldinimu iš ginčo patalpų ir naujo būsto jam (nuomos teise) suteikimo / kompensacijos priteisimo, atitinkamai nutrauktina.

Dėl Atsakovams 1 suteikiamo būsto kaip tinkamos kompensacijos juos iškeldinant

52. Atsakovai 1 apeliaciniame skunde įrodinėja, jog kito būsto suteikimas nuomos teise iškeldinant Atsakovus 1 nelaikytinas tinkamu jų turtinių praradimų kompensavimu. Nurodo, jog kasacinis teismas nutartyje išsamiai pasisakė dėl pareigos kompensuoti Atsakovų 1 turtinius praradimus jų būstą paimant visuomenės poreikiams, tačiau spręsdamas kompensacijos klausimą apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.616 straipsniu, vertino, kad jų teisės ginamos tik kaip nuomininkų, tokiu būdu nukrypdamas nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Taigi iš Atsakovų 1 nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentų matyti, jog apeliantai iš esmės nesutinka su būsto jiems suteikimu nuomos teise, įrodinėdami, kad teisingas praradimų kompensavimas būtų būsto nuosavybės teise suteikimas ir/arba piniginė kompensacija.

53. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su Atsakovų 1 argumentais, jog pirmosios instancijos teismas jų teisių gynybą vertindamas tik kaip nuomininkų neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus. Pažymėtina, kad kasacinis teismas priešingai nei nurodo apeliantai, išaiškino, jog byloje gintina Atsakovų 1 turtinė teisė – turtinė (jų kaip nuomininkų) nauda, kuri gaunama iš 1995 m. spalio 3 d. sudarytos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-687/2018 69 punktas). Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybė, kad dar iki nuomos sutarties sudarymo Atsakovai 1 gyveno ginčo patalpose, nesukuria ginčo patalpų nuosavybės teisės. Taigi pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Dar daugiau, apylinkės teismas rėmėsi ir kasacinio teismo išaiškinimu, jog tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems yra taikytinos Civilinio kodekso XXXI skyriaus „Gyvenamosios patalpos nuoma“ taisyklės (nutarties 52 punktas), nurodyta, jog dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimo iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą (58 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus išaiškinimus, pagrįstai rėmėsi CK 6.616–6.617 straipsnių nuostatomis, o apeliantų argumentai, susiję su nepagrįstu teisės normų taikymu, atmestini.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Atsakovams 1 suteikiamą būstą vertino nenukrypdamas ir nuo CK 6.616-6.617 straipsniuose įtvirtintų kriterijų. Iš skundžiamame sprendime nurodytų argumentų, nurodytų aptarus byloje esančius rašytiniu įrodymus, matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino siūlomo nuomotis būsto lokacijos vietą, savybes, lygino jį su ginčo patalpomis, taip pat detaliai vertino siūlomo būsto vertę, išsamiai aptardamas Nekilnojamojo turto registro išrašą, UAB „Centro kubas“ ir UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažymas, ir pagrįstai konstatavo, jog siūlomas nuomotis būstas laikytinas tinkama kompensacija Atsakovams 1. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų argumentais, jog vertindamas ginčo ir ketinamas suteikti patalpas teismas nesivadovavo UAB „Centro Kubas“ parengta vertinimo ataskaita. Iš skundžiamo teismo sprendimo argumentų matyti, jog teismas vertino tiek UAB „Centro kubas“, tiek UAB „Marleksa“ vertinimo ataskaitose padarytas išvadas, lygino ataskaitose nustatytą vertę su Nekilnojamojo turto registre nurodoma turto verte. Taigi, priešingai nei įrodinėja apeliantai, nebuvo remtasi išimtinai tik Nekilnojamojo turto registro įrašais. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, tiek vienoje, tiek kitoje ataskaitoje įvertintų suteiktinų gyvenamųjų patalpų vertė yra didesnė nei kad ginčo patalpų vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registre bei jai artima UAB „Marleksa“ turto ataskaitoje nurodyta ginčo patalpų vertė. Nors Atsakovai 1 įrodinėja, kad UAB „Marleksa“ turto ataskaitoje nepagrįstai padidinta būsto vertė, o ja vadovaujantis neaptarti trūkumai, tačiau net ir tokie argumentai nepaneigia apylinkės teismo išvados, jog abiejose ataskaitose nurodyto suteiktino turto vertė yra didesnė nei kad ginčo patalpų.

55. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė bei įvertino Atsakovams 1 sudarytą galimybę pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis įsigyti 0,25 ha žemės sklypą Nr. 28 (duomenys neskelbtini), kuris buvo atsakovo M. P. parduotas 2015 m. balandžio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 13 550 Eur sumą. Kasacinis teismas nutartyje pažymėjo, kad bylą nagrinėjantys teismai turėtų įvertinti tai, jog vien žemės sklypo be jokios inžinerinės infrastruktūros perduotame žemės sklype suteikimas nebuvo pakankamas valstybės pareigos tinkamai kompensuoti nuosavybės praradimus vykdymas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisės į nuomą išsaugojimas, CK 6.617 straipsnyje įtvirtintus kriterijus atitinkančio būsto suteikimas bei žemės sklypo įsigijimas lengvatinėmis sąlygomis, kuris vėliau parduotas už 13 000 Eur, pakankama Atsakovų 1 praradimų kompensacija.

56. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su Atsakovų 1 argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jų diskriminavimo aplinkybės kitų iškeldintų asmenų, kuriems suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atžvilgiu. Pažymėtina, jog iš tiesų Atsakovų 1 įrodinėjamu klausimu pasisakyta kasacinio teismo nutarties 95 punkte, konstatuojant, jog kiekvienu atveju individualiai turi būti vertinama, ar gyvenamojo patalpa yra laikytina būstu Konvencijos prasme, taip pat dėl turtinių praradimų kompensacijos ir jos apimties iškeldinimo atveju. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neturi pagrindo vertinti Atsakovų 1 argumentų kitaip nei jie buvo įvertinti kasacinio teismo.

Dėl Atsakovų 1 teisės kompensacijos už žemės sklypą

57. Apeliantai teikdami apeliacinį skundą įrodinėja, jog paimant visuomenės poreikiams žemės sklypą, kuriuo naudojasi šalia ginčo patalpų, jiems taip pat turi būti teisingai kompensuojama dėl susiformavusių teisėtų lūkesčių į žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Atsakovams 1 nėra teisinio pagrindo kompensuoti jų praradimus dėl žemės sklypo.

58. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo argumentui, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų Atsakovų 1 naudojimosi žemės sklypu pagrindą. Tokių įrodymų apeliantai nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Atsakovų 1 apeliaciniame skunde nurodomas naudojimosi laikotarpis, aplinkybė, jog buvo žinoma apie tokį naudojimąsi žemės sklypu, ar kad dėl žemės sklypo nebuvo sudaryta nuomos sutartis ne dėl Atsakovų 1 kaltės, nepaneigia aplinkybės, jog nėra teisinio naudojimosi žemės sklypu pagrindo. Byloje nėra pateikta duomenų, jog Atsakovai 1 kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl žemės sklypo nuomos sudarymo (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo kompensuoti Atsakovams 1 jų praradimus dėl žemės sklypo.

Dėl persikėlimo išlaidų

59. Pirmosios instancijos teismas sprendė kompensuoti Atsakovams 1 jų persikėlimo išlaidas, kurios pagrįstos 2020 m. gegužės 25 d. komerciniu pasiūlymu. Ieškovė su tokia teismo sprendimo dalimi nesutinka, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už priešieškinio reikalavimo ribų, kadangi Atsakovai 1 reikalavimo dėl persikėlimo išlaidų kompensavimo nereiškė.

60. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas išėjo iš Atsakovų 1 reikalavimo ribų. Iš Atsakovų 1 priešieškinio reikalavimų matyti, jog Atsakovai 1 be kita ko reiškė reikalavimą dėl 151 550 Eur kompensacijos priteisimo. Priešieškinyje nurodė argumentus dėl reikalavimų, pažymėdami, kad už praradimus turi būti teisingai kompensuojama, bendrų praradimų vertė, Atsakovų 1 manymu, sudaro 151 550 Eur ir suma susideda iš faktiškai valdomos 14 arų žemės sklypo minimalios vertės - 64 750 Eur (į ją įtrauktina ir daiktų, kurie negalės būti perkeliami į naują gyvenamąjį būstą, praradimo vertė), persikėlimo išlaidos - 1 500 Eur, gyvenamosios patalpos vertė – 85 300 Eur. Taigi Atsakovai 1 detalizuodami kompensacijos reikalavimą dėl praradimų, įtraukė ir persikraustymo išlaidas – 1 500 Eur, kurias pagrindė byloje pateiktu komerciniu pasiūlymu. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl persikėlimo išlaidų neperžengė Atsakovų 1 priešieškinio reikalavimo ribų.

61. Nesutiktina ir su ieškovės argumentais, jog priimtame skundžiamame sprendime buvo nepagrįstai atsisakyta taikyti CK 6.57 straipsnį, reglamentuojantį skolininko prievolių įvykdymo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentu, jog persikėlimo išlaidos patenka į kompensacijos Atsakovams 1 apimtį, kadangi tai tiesiogiai susiję su Atsakovų 1 kaip nuomininkų teisės į būstą gynimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Atsakovų 1 nesutikimas su išsikraustymu gera valia nepaneigia jų teisės į būstą gynimo, o kartu ir persikėlimo išlaidų kaip kompensacijos priteisimo.

Dėl išsikėlimo iš ginčo patalpų termino

62. Atsakovai 1 priešieškiniu, be kita ko, prašė nustatyti 6 mėnesių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų terminą po priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos arba būsto nuosavybės teise priteisimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog išsikraustymui pakankamas 30 dienų terminas. Apeliantai kvescionuoja tokį teismo sprendimą, įrodinėdami, jog terminas nėra protingas, teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių netaikė CK 6.414 straipsnio 1 dalyje numatytos analogijos, neįvertino, jog ginčo patalpose daiktai sukaupti per 40 metų ir jiems iškraustyti teismo nustatytas terminas nepakankamas.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis CK 6.614 straipsnyje nustatytu 6 mėnesių terminu, kadangi jis numatytas tuo atveju, kai nuomininkams nėra suteikiamos kitos patalpos. Vertintina, kad toks laiko tarpas pripažintinas protingu, kadangi nuomininkams patiems reikia ne tik išsikelti, bet ir susirasti kitą gyvenamąjį būstą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Atsakovams 1 yra suteikiamas kitas konkretus būstas, esantis (duomenys neskelbtini). Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, jog apeliantams dar 2018 metais kasaciniam teismui pripažinus, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį, buvo žinoma apie nuomos sutarties nutraukimą, įvertino ginčo patalpose esančius daiktus, pažymėdamas, kad jie be didelių pastangų gali būti išardomi ir išgabenami, taip pat aplinkybę, jog priteisiama kompensacija persikraustymo išlaidoms kompensuoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad teismo sprendime nurodytas 30 dienų terminas, per kurį turėtų būti organizuojamas išsikraustymas ir persikeliama, nėra pakankamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

64. Atsakovai 1 ir ieškovė apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis. Atsakovai 1 nurodo, jog ieškovės naudai iš jų nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi išnagrinėjus pradinį ieškinį nepriklausomai nuo teisinio rezultato jų reikalavimai buvo patenkinti, po kasacinio teismo nutarties ieškovė tikslino savo reikalavimus, be to, ieškovei sumokėtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti grąžinamos ir perskirstomos iš naujo, priteisiant Atsakovams 1 iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Taigi iš esmės Atsakovai 1 reiškia reikalavimą perskirstyti pirmame etape paskirstytas bylinėjimosi išlaidas.

65. Ieškovė savo ruožtu įrodinėja, jog ieškinys patenkintas visiškai, o patenkindamas priešieškinį iš dalies pirmosios instancijos teismas išėjo iš už priešieškinio ribų, todėl ir išnagrinėjus antrame etape civilinę bylą visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos lygiomis dalimis iš Atsakovų 1 ir Atsakovės 2.

66. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

67. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nekyla, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi iš Atsakovų 1 priteistas bylinėjimosi išlaidas (priteistas tiek valstybei, tiek ieškovei) Atsakovai 1 jau yra apmokėję. Nors Atsakovai 1 įrodinėja, kad bylinėjimosi išlaidos turėtų būti perskirstomos, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu argumentu. Pažymėtina, kad kasaciniam teismui išnagrinėjus kilusį ginčą pirmu etapu, Atsakovų 1 reikalavimai nebuvo patenkinti, priešingai, ieškinyje buvo reiškiamas reikalavimas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti Atsakovus 1 iš ginčo patalpų. Taigi kasaciniam teismui pažymėjus, jog nuomos sutartis nutrauktina pagrįstai, bet grąžinus civilinę bylą nagrinėti antru etapu dėl su iškeldinimu susijusiems klausimams spręsti, civilinė byla nebuvo išnagrinėta Atsakovų 1 naudai, o priešingai, patenkinta dalis ieškovės reikalavimų. Taigi vertintina, jog ir bylinėjimosi išlaidos pirmame etape paskirstytos teisingai, o apylinkės teismas skundžiamame sprendime neturėjo pagrindo jų perskirstyti.

68. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ieškovės patirtų 4 356 Eur išlaidų realumą, jas priteisė iš atsakovės S. L. P. ir Trakų rajono savivaldybės lygiomis dalimis, t. y. po 2 178 Eur., ir valstybės naudai po 75 Eur žyminio mokesčio. Taip pat proporcingai patenkinto priešieškinio daliai priteisė iš ieškovės atsakovės S. L. P. naudai 1 procentą bylinėjimosi išlaidų – 63,49 Eur bylinėjimosi išlaidų ir už priešieškinį sumokėto 0,75 Eur žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidas tarpusavy sudengė.

69. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ir antru etapu paskirstytų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo perskaičiuoti, kadangi jos paskirstytos nenukrypstant nuo procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodytais argumentais sprendė, jog persikraustymo išlaidų kompensacija priteista pagrįstai, todėl ieškovės argumentas dėl nepagrįstai patenkinto priešieškinio reikalavimo neturi teisinės reikšmės bylinėjimosi išlaidų paskirstymui.

70. Pažymėtina, kad ir atsakovės Trakų rajono savivaldybės argumentai nesudaro pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos). Nors Atsakovė 2 nurodo, kad ieškovė, kaip viešojo administravimo subjektas, turėtų būti pajėgus teisme atstovauti savo pozicijai, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, jog viešojo administravimo subjektas negali pasitelkti savo interesams atstovauti advokato. Nors Atsakovė 2 nurodo pastačiusi du namus, o Atsakovai 1 nesutiko nuomotis, tačiau tokie argumentai taip pat nesudaro pagrindo perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidų, kadangi ieškinio reikalavimai reiškiami ir Atsakovei 2. Kiti atsakovės argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Dėl procesinės baigties

71. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

72. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

73. Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstytinos taip pat pagal bendras bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamu atveju netenkinti apeliaciniai skundai, todėl bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteistinos, jos lieka kiekvienai bylinėjimosi išlaidas patyrusiai šaliai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Loreta BujokaitėAndrutė SalvadorJūra Marija Strumskienė