Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. S. ir R. M. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad ieškovai su šeimomis iki 1993 m. spalio mėn. gyveno butuose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) esančiame name, įtrauktame į avarinių ir neparduotinų gyvenamųjų namų sąrašus, vėliau iš jo iškeldinti, suteikiant butus name, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) (E. S. šeimai – butą Nr. (duomenys neskelbtini), o R. M. šeimai – butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos jie nuomoja iki šiol, jų ir kitų gyvenamųjų patalpų neprivatizavę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-291/2012; kt.).

Sprendžiant klausimą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, būtina atsižvelgti į tai, kad, į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės konstitucinį institutą, buvo pradėtos kurti teisinės prielaidos privačios nuosavybės teise grindžiamai ūkio sistemai grąžinti ir toliau plėtoti. Taigi gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis bei viena valstybės socialinės ekonominės politikos krypčių, turinčios tikslą sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti nuomojamas gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Butų privatizavimu buvo siekiama, kad gyvenamosios patalpos taptų privačia nuosavybe, t. y. kad savininkas būtų joje gyvenantis asmuo. Kita vertus, teisė privatizuoti nėra prigimtinė žmogaus teisė. Asmens teisė privatizuoti valstybės (savivaldybės) turtą atsiranda tik atitinkamo teisės akto pagrindu. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikrą laikotarpį užtrunkantis procesas. Tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, specifiką ir sudėtingumą, o teismui sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – pareigą aiškinti bei taikyti butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, vertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pirkti gyvenamąsias patalpas šio įstatymo pagrindu turėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamos gyvenamosios patalpos nuomininkai ar jų šeimos nariai arba asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas sprendžia tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, pats bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja, bet vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad, prasidėjus butų privatizavimo procesui, ieškovų šeimos gyveno name, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), įtrauktame į avarinių gyvenamųjų namų sąrašą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai buvo pareiškę valią turimus butus privatizuoti, tačiau Klaipėdos miesto valdybos 1992 m. sausio 15 d. potvarkiu, priimtu, vadovaujantis tos pačios dienos Klaipėdos m. valdybos posėdžio protokolu Nr. 21, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas neparduotiniems gyvenamiesiems namams. Tokią teisę miestų ir rajonų taryboms suteikė Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos. Ginčo patalpų, esančių name adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuomininkais ieškovai tapo tik 1993 m. rugsėjo mėnesį, t. y. jau pasibaigus terminui, iki kurio nuomininkai turėjo pareikšti valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas – 1992 m. gruodžio 1 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, siekė įgyvendinti šią teisę, tačiau atsakovo atsakingi už butų privatizavimą asmenys ieškovų pareiškimų dėl butų privatizavimo nepriėmė ir jų neinformavo apie galimybes butus privatizuoti. Šį faktą teismai, be byloje ieškovų pateiktų įrodymų, grindė dar ir tuo, kad teisme jau buvo nagrinėta namo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), buvusių gyventojų byla dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatine tvarka, kurioje konstatavo, kad gyventojų pareiškimas nebuvo priimtas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytų aplinkybių, kurios apima ir ieškovų siekį privatizuoti iki ginčo gyvenamųjų patalpų suteikimo turėtus butus name (duomenys neskelbtini), pagrindu padarytos išvados, kad ieškovai Butų privatizavo įstatymo galiojimo metu tinkamai pareiškė valią dėl turimų butų privatizavimo, yra teisėtos ir pagrįstos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad su ieškovais jų nuomojamų butų privatizavimo sutarčių negalima sudaryti dėl to, kad nepateiktas šeimos narių susitarimas, kas taps perkamų butų savininkais (bendrasavininkiais). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovai, kuriems buvo atsisakyta leisti privatizuoti iki tol turėtus butus, po to, kai jiems buvo suteikti kiti butai, objektyviai buvo praleidę Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą norui įsigyti turimas gyvenamąsias patalpas nuosavybėn pareikšti. Įstatyme nebuvo nustatytas reikalavimas kasatoriaus nurodomus susitarimus pateikti kreipiantis į Seimo komisiją, kuri sprendė ne pirkimo–pradavimo sutarčių sudarymo klausimus, bet tik dėl teisės leisti asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti (toks leidimas išduodamas tuo atveju, jei terminas pareiškimui privatizuoti gyvenamąsias patalpas paduoti praleistas ne dėl pareiškėjų kaltės). Prašymo pateikimas ne tiesiogiai Seimo komisijai, bet atsakingiems už butų privatizavimo proceso įgyvendinimą asmenims, kurie, suteikdami netikslią informaciją, iš esmės suklaidino ieškovus, siekusius įgyvendinti teisę privatizuoti jiems suteiktus butus, atsakovui nenurodžius aplinkybių, kurios būtų kliūtis ieškovams privatizuoti butus, bei, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai siekė privatizuoti dar iki tol avariniame name nuomotus butus, sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovai yra įgiję atsakovo ginčijamą teisę nuomojamus butus privatizuoti lengvatine tvarka ir ši teisė gintina ją pripažįstant (CK 1.138 straipsnio 1 punktas, VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybės, susijusios su ieškovų gyvenimu avariniame name buvusiuose butuose bei siekiu juos privatizuoti yra tik ieškovų teisės privatizuoti šiuo metu nuomojamus butus įgijimą patvirtinanti aplinkybė, bet ne savarankiškas šios teisės įgyvendinimo pagrindas. Dėl to kasacinis teismas neanalizuoja kasacinio skundo argumentų, susijusių su VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto normų aiškinimu.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta juridinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovai prašo priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinant kasacinio skundo, ieškovų prašymas tenkintinas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijose nustatytas koeficientas skaičiuoti atlyginimui už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2 (8.14 punktas). Rekomendacijų 2 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Ieškovai pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą bei dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą jie sumokėjo po 2420 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pagal nustatytą koeficientą ieškovų prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija rekomenduojamą maksimalų dydį – 2000 Lt, taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus išlaidų advokato pagalbai atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, konkrečiai – į tai, kad kasaciniame skunde nebuvo keliami nauji ar sudėtingi teisiniai klausimai, jiems spręsti nereikalingos specialios žinios, sprendžia, kad ieškovams iš kasatoriaus priteistina po 1000 Lt išlaidų atlyginimo.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 31,36 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti R. M. (duomenys neskelbtini) ir E. S. (duomenys neskelbtini) iš Klaipėdos miesto savivaldybės (į. k. 188710823) po 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Klaipėdos miesto savivaldybės (į. k. 188710823) 31,36 Lt (trisdešimt vieną litą 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.