Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas, antstolė E. M., N. R., R. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2018 m. spalio 22 d. gautas pareiškėjo A. R. prašymas patikslinti kreditorės valstybės įmonės Turto banko pareikštus pirmo ir antro etapo kreditinius reikalavimus bankroto byloje, nurodant, kad bendra kreditinio reikalavimo suma – 25 822,17 Eur, pirmo etapo reikalavimas – 8 552,91 Eur, antro etapo reikalavimas – 17 269,26 Eur; patikslinus kreditinius reikalavimus, atnaujinti ir pratęsti terminą pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą. Prašymo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d. bankroto administratorei buvo pateiktas patikslintas mokumo atkūrimo planas, dėl kurio ji pateikė savo išvadą ir teikė kreditorių susirinkimui tvirtinti. Kreditorė valstybės įmonė Turto bankas planui nepritarė. Kreditorės atstovė jam nurodė, kad plane reikia nurodyti visus gaunamus dienpinigius ir mokėti įmokas kreditoriams iš gaunamų dienpinigių. Nurodė, kad peržiūrėjusi planą pastebėjo, jog kreditorės valstybės įmonės Turto banko pirmo (13 684,66 Eur) ir antro (12 137,51 Eur) etapo reikalavimai apskaičiuoti neteisingai, dėl reikalavimų tikslinimo kreipėsi į kreditorę. Kreditorė nurodė, kad abi prievolės kyla iš tos pačios sutarties, patvirtino esant tokius reikalavimų dydžius, kurie yra patvirtinti teismo. Pareiškėjas, nesutikdamas su išdėstyta pozicija, kreipėsi į bankroto administratorę dėl kreditorės reikalavimo ginčijimo ir jo tikslinimo, tačiau administratorė nurodė, jog į teismą nesikreips. Nurodė, kad nesutinka su kreditorės nurodytomis likusiomis paskolos ir palūkanų sumomis, kadangi kreditorė neįskaitė antstolės per dešimt metų išieškotų ir jai pervestų lėšų pagal vykdomąjį dokumentą, o visas lėšas įskaitė palūkanoms dengti, mano, kad kreditorė netinkamai apskaičiavimo pirmo etapo reikalavimą. Nurodė, kad pagal antstolės 2018 m. spalio 1 d. pažymą pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1150/1995 dėl 13 684,66 Eur likusi neišieškota suma – 8 552,91 Eur, o pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-144/1997 dėl 18 494,16 Eur skolos likusi neišieškota suma – 17 269,26 Eur. Pažymėjo, kad paskolos sutartyje nebuvo numatytas skolos elementų dengimo eiliškumas, tačiau antstolė iš jo darbo užmokesčio išieškotomis lėšos dengė abu įsiskolinimus tolygiai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

10. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria nutraukta fizinio asmens bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui A. R. bankroto bylą; bankroto administratore paskyrė mažąją bendriją „Adminus“. 2018 m. gegužės 18 d. nutartimi teismas patvirtinto pareiškėjo A. R. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2018 m. liepos 17 d. teisme gautas bankroto administratorės mažosios bendrijos „Adminus“ įgalioto asmens M. T. prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir mokumo atkūrimo plano pateikimo termino pratęsimo. Prašymas dėl termino pratęsimo teisėjo 2018 m. liepos 13 d. rezoliucija patenkintas ir terminas mokumo atkūrimo planui pateikti pratęstas vienam mėnesiui. 2018 m. liepos 26 d. nutartimi bankroto administratorė mažoji bendrija „Adminus“ atstatydinta iš bankroto administratoriaus pareigų ir paskirta nauja bankroto administratorė – V. V.. 2018 m. rugpjūčio 20 d. teisėjo rezoliucija buvo pratęstas terminas iki 2018 m. rugsėjo 20 d. pateikti mokumo atkūrimo planą. 2018 m. rugsėjo 20 d. teisėjo rezoliucija terminas mokumo atkūrimo planui pateikti pratęstas iki 2018 m. spalio 19 d. 2018 m. spalio 22 d. gautas pareiškėjo A. R. prašymas patikslinti kreditorės VĮ Turto banko pareikštus pirmo ir antro etapo kreditinius reikalavimus. Bankroto administratorė su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas 2018-12-19 nutartimi bankroto administratorės prašymą tenkino.

12. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar apelianto A. R. gaunami dienpinigiai yra laikomi jo gaunamomis pajamomis, ar iš jų gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai fizinio asmens bankroto proceso metu ir ar apelianto darbo užmokestis bei dienpinigiai, pervedami į jo mamos banko sąskaitą, laikytini nesąžiningu elgesiu, pažeidžiančiu kreditorių interesus.

13. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo darbovietės pateikti duomenys leidžia teigti, jog realios jo gaunamos pajamos yra didesnės, nei jis nurodė. Kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantas nurodė, jog gauna tik darbo užmokestį iš UAB „STELLA NOVA“, kuris yra apie 500,00 Eur per mėnesį, ir kartu pateikė darbo sutartį su UAB „STELLA NOVA“ ir pažymą apie gaunamą darbo užmokestį bei gaunamus dienpinigius. Dienpinigių kaip gaunamų pajamų nenurodė, nes pagal įstatymą išskaitos iš gaunamų dienpinigių nėra daromos.

14. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog nors dienpinigiai ir nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, palyginti su darbo užmokesčiu, asmuo gauna, taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. gegužės mėnesį pareiškėjui išmokėta 1 300,05 Eur dienpinigių, 2018 m. birželio mėnesį – 433,46 Eur darbo užmokesčio ir 826,54 Eur dienpinigių, 2018 m. liepos mėnesį – 433,46 Eur darbo užmokesčio ir 2 195 Eur dienpinigių, 2018 m. rugpjūčio mėnesį – 433,46 Eur darbo užmokesčio ir 2 086,54 Eur dienpinigių, 2018 m. rugsėjo mėnesį – 435,93 Eur darbo užmokesčio ir 914,07 Eur dienpinigių, 2018 m. spalio mėnesį – 433,46 Eur darbo užmokesčio ir 2 086,54 Eur dienpinigių, 2018 m. lapkričio mėnesio išmokėtų lėšų nėra, į įmonės kasą grąžinta 1 180,74 Eur nepanaudotų lėšų. Taigi apelianto dienpinigiai viršijo jo gaunamą atlyginimą, o tam tikrais mėnesiais net daugiau nei 4 kartus, todėl pareiškėjas A. R. privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo išlaidos komandiruotėse, kadangi kasacinio teismo yra išaiškinta, jog įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo. Pažymėtina, kad dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, jog mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 dalis minimaliosios mėnesinės algos. Išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti, kurios viršija šią sumą, turi būti pagrįstos. Bankrutuojantis asmuo privalo įrodyti, kad visi jam pervesti dienpinigiai buvo panaudoti komandiruotėse būsto, kelionės, ryšių, kuro ar kt. išlaidoms, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas jokių kvitų, duomenų ir įrodymų apie šias išlaidas nepateikė.

17. Įvertinus byloje esančius rašytinius duomenis, pirmosios instancijos teismo išvada, jog realios pareiškėjo gaunamos pajamos yra didesnės, nei pareiškėjas nurodė, laikytina pagrįsta. Toks apelianto elgesys, kai fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projekte yra nurodomos ne visos asmens gaunamos pajamos, yra nesuderinamas su vienu bankroto tikslų ir bankrutuojančio asmens pareigų – dėti maksimalias pastangas kuo didesne apimtimi patenkinti kreditinius reikalavimus. Pažymėtina, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimaliais pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančiam asmeniui galbūt gaunant didesnes pajamas ar siekiant neatskleisti tikrųjų pajamų, negali būti įgyvendinama pagrindinė FABĮ 1 straipsnyje numatyta paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Todėl egzistuoja vienas iš pagrindų nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, kai fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

18. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, nes bankroto procese buvo atstatydintas pirmasis bankroto administratorius, byla tęsiasi jau dešimt mėnesių, per kuriuos nėra patvirtintas mokumo atkūrimo planas.

19. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kaip nesąžiningus apelianto veiksmus vertino ne tik anksčiau paminėtas priežastis, bet ir tai, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su bankroto administratore, nepateikė prašomų sąskaitos išrašų (tai patvirtina paties apelianto pateiktas susirašinėjimas su bankroto administratore), tik vieną kartą pervedė į atidarytą depozitinę sąskaitą 300 Eur ir pateikė prašymą naujai darbovietei, kurioje pradėjo dirbti jau po bankroto bylos jam iškėlimo, darbo užmokestį bei kitas lėšas (dienpinigius) pervesti į jo mamos atsiskaitomąją sąskaitą, o ne jo asmeninę, taip sudarant galimybę nerodyti visų gaunamų pajamų ir nesuteikiant galimybės bankroto administratorei tinkamai vykdyti savo pareigas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie veiksmai ne tik rodo pareiškėjo nesąžiningumą, tačiau kartu trukdo bankroto administratorei sutikrinti gaunamą informaciją apie asmens gaunamas pajamas, patirtas išlaidas, pareiškėjas taip pat nepateikė komandiruotėse patiriamų išlaidų ataskaitos, kurios reikalavo ir kreditorė.

20. Nors apeliantas nurodo, kad nepagrįstai pareiškėjo veiksmus kaip nesąžiningus pirmosios instancijos teismas vertino dėl to, jog darbo užmokestis bei dienpinigiai buvo pervedami į jo mamos banko sąskaitą, tačiau apelianto nurodytas argumentas, jog taip buvo padaryta siekiant apsaugoti gaunamus pinigus nuo antstolių, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas, nes dar 2018 m. vasario 12 d. nutartimi teismas nurodė, kad nuo pareiškėjo pareiškimo iškelti jam bankroto bylą priėmimo yra stabdomas išieškojimas iš jo turto. Pažymėtina, kad apeliantas naujoje darbovietėje UAB „Nobeta“ pradėjo dirbti jau po bankroto bylos jam iškėlimo praėjus beveik 3 mėnesiams, t. y. 2018-05-02. Toks apelianto elgesys yra nesuderinamas su bankroto įstatyme keliamu bankrutuojančio asmens sąžiningumo reikalavimu.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ar tiriant bylos aplinkybes, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

22. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

23. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė FABĮ ir civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.