- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-696-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00182-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- Š. Š.
- Trečiasis asmuo
- T. Ž.
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1083-123/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ieškinį atsakovui Š. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo T. Ž.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo BUAB „Skanvolvita“ bankroto administratorius 2013-06-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Š. Š. kaip buvusio įmonės vadovo 1 290 000 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008-01-30 ieškovas UAB „Skanvolvita“, atstovaujamas atsakovo įmonės vadovo Š. Š., su UAB „Hansa lizingas“ sudarė dvi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu į įmonės sąskaitą buvo pervesta 1 298 772,24 Lt. Šios bendrovės akcininkai Š. Š. ir T. Ž., turintys po 50 akcijų, 2008-02-01 akcininkų susirinkime nusprendė, kad atsakovas Š. Š. savo turimas 50 akcijų parduoda T. Ž. už 1 290 000 Lt, o UAB „Skanvolvita“ T. Ž. akcijų apmokėjimui suteikia 1 290 000 Lt paskolą. T. Ž. gautą paskolą kaip atsiskaitymą už įsigytas akcijas pervedė į atsakovo Š. Š. banko sąskaitą.
Ieškovas teigė, kad trečiasis asmuo T. Ž. balsavo už paskolos suteikimą, nors buvo sprendžiama dėl paskolos suteikimo jam pačiam, o atsakovas Š. Š., būdamas ir akcininku, ir įmonės vadovu, taip pat balsavo už suteikimą paskolos, kurios paskirtis buvo mokėjimas už jam priklausančių akcijų įsigijimą už labai didelę kainą. Pastarasis netyrė trečiojo asmens T. Ž., kuris nuo 2008-02-14 iki bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės vadovu, galimybių grąžinti gautą paskolą, nepareikalavo garantijų. Atsakovas iš esmės veikė savo interesais, t. y. siekė gauti iš UAB „Skanvolvita“ UAB „Hansa lizingas“ pervestas lėšas. Tokie veiksmai, ieškovo nuomone, yra nesąžiningi bendrovės atžvilgiu, nes pagal 2008 m. balanso duomenis įmonė buvo nemoki, po akcijų perleidimo jokios veiklos nebevykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovo BUAB „Skanvolvita“ ieškinį patenkino ir priteisė šiam iš atsakovo Š. Š. 1 290 000 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Teismas nustatė, kad 2008 m. įmonė jau buvo nemoki, kad už parduotą įmonės turtą gautos lėšos buvo panaudotos ne įmonės veiklai, bet akcijų pirkimo–pardavimo sandoriui ir tokiu būdu sukurtos sąlygos atsakovui (įmonės vadovui ir akcininkui) perimti įmonės lėšas. Konstatavo, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes tą pačią dieną gavęs pinigus iš lizingo bendrovės už parduotą turtą, kaip akcininkas priėmė sprendimą parduoti savo akcijas, suteikti paskolą, o trečiasis asmuo, gavęs įmonės paskolą, jam pervedė tas pačias lėšas. Sprendė, kad šie atsakovo neteisėti veiksmai lėmė įmonės nuostolius, kuriuos jis privalo atlyginti, nes įmonė neužsiėmė paskolų teikimu, kitų lėšų neturėjo ir neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas Š. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti arba sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas dėl jo civilinės atsakomybės, nepagrindė nei vienos iš tokiai atsakomybei kilti būtinų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė), nedetalizavo, kokie įrodymai patvirtina atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę. Nurodoma, kad kreditoriaus nuostoliai, atsiradę praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo to, kai jis nustojo būti įmonės akcininku ar vadovu (UAB „Hansa lizingas“ 2009-05-11 vienašališkai nutraukė lizingo sutartis su įmone), negali būti siejami su jo veiksmais, nes tarp šių aplinkybių nėra priežastinio ryšio. Teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas nepateikė įrodymų, jog teisminiu ar neteisminiu būdu neturi galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisės į bendrovės skolininką T. Ž., kuris ne tik gavo paskolą, bet ir prisiėmė prievolę, asmeniškai sudarė laidavimo sutartis už įmonės prievoles pagal lizingo sutartis.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Skanvolvita“ atsiliepime į atsakovo Š. Š. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad trečiasis asmuo neturi jokio turto ir skolos išieškojimas iš jo yra beviltiškas. Teigia, kad pagal teismų praktiką akcininkų sprendimas sudaryti bendrovei nuostolingą sandorį nepašalina bendrovės vadovo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009).
Trečiasis asmuo T. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti. Atsiliepime teigia, kad teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog žala kildinama iš nenuginčytos ir galiojančios (teisėtos) paskolos sutarties, be to, lizingo bendrovė niekada nesikreipė į teismą ir nereikalavo pripažinti paskolos sutartį negaliojančia ir atlyginti įmonei padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi buvo atmetęs atsakovo Š. Š. apeliacinį skundą, o Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą buvo palikęs nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1104/2015).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas2015 m. balandžio 17 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Š. Š. kasacinį skundą, paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo (civilinė byla Nr. 3K-3-220-916/2015).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).
Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo Š. Š. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).
Motyvuojamoji dalis
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Byloje nustatyta, kad apeliantas atsakovas Š. Š. BUAB „Skanvolvita“ direktoriaus pareigas vykdė nuo 2003-01-30 iki 2008-02-14, o kartu su trečiuoju asmeniu T. Ž. valdė po 50 procentų (50 vnt.) šios įmonės akcijų.
Tarp UAB „Skanvolvita“ ir UAB „Hansa lizingas“ buvo sudarytos 2008-01-23 lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys, dvi 2008-01-30 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys, kurių pagrindu įmonei 2008-02-01 buvo pervesta 1 298 772,24 Lt. Tarp įmonės ir lizingo bendrovės buvo sudarytos grįžtamojo pobūdžio lizingo sutartys, kurių pagrindu lizingo gavėjui (įmonei) lizingo davėjas suteikė reikalingas lėšas.
Abu įmonės akcininkai – atsakovas Š. Š. ir trečiasis asmuo T. Ž., 2008-02-01 akcininkų susirinkime nutarė suteikti T. Ž. 1 290 000 Lt paskolą iš vienintelių įmonės turimų lėšų, gautų pardavus turtą lizingo bendrovei, kuria šis turėjo apmokėti už atsakovo Š. Š. jam parduodamų akcijų – 50 procentų, dalį, ir tuo tikslu sudarė 2008-02-01 paskolos sutartį.
Atsakovas Š. Š. 2008-02-01 sudarė 50 procentų bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, kurios pagrindu trečiasis asmuo T. Ž. tapo vieninteliu akcininku, o tą pačią dieną – 2001-02-01 gavęs iš įmonės 1 290 000 Lt paskolą, tą pačią dieną – 2001-02-01 iš savo sąskaitos sumokėjo visą nurodytą sumą apeliantui – įmonės vadovui už minėtą akcijų dalį, pinigus pervesdamas į jo sąskaitą.
Nuo 2008-02-15 iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui UAB „Skanvolvita“ jo administracijos vadovu buvo T. Ž.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 2 d., patenkinęs kreditoriaus UAB ,,Arajonė“ pareiškimą, UAB „Skanvolvita“ iškėlė bankroto bylą, o teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas bendrovės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų, kurių bendra suma buvo 1 067 312,10 Lt, sąrašas, kuriame VMI ir SODRA reikalavimai, tenkintini antrąja eile sudarė 499 605,72 Lt, o 10 – ties trečiąja eile tenkintinų kreditorių reikalavimai sudarė 567 706,38 Lt. Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi pripažinus bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas patikslintas minėtas sąrašas, į kurį įtrauktų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma sudaro 2 026 659,23 Lt (civilinė bankroto byla Nr. B2-145-538/2015).
Ieškovo BUAB „Skanvolvita“ bankroto administratorius 2013-06-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Š. Š. kaip buvusio įmonės vadovo (nuo 2003-01-30 iki 2008-02-14) 1 290 000 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovo BUAB „Skanvolvita“ ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo Š. Š. 1 290 000 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą buvo palikęs nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1104/2015).
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, veikdamas kaip įmonės vadovas ir suteikdamas didelę paskolą, be pagrindo neįvertino fizinio asmens T. Ž. finansinių galimybių ją grąžinti, nepareikalavo iš jo jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, apeliacinis teismas nustatė, kad paskolos suteikimo momentu T. Ž. neturėjo jokio vertingo turto (butas priklausė buvusiai sutuoktinei), jo darbo pajamos buvo apie 1 500 Lt. Konstatavo, kad bendrovės vadovas, suteikdamas ženklią paskolą iš įmonės lėšų fiziniam asmeniui, veikė aiškiai aplaidžiai, nerūpestingai, savanaudiškai ir viršijo protingos ūkinės-komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus įmonei, juolab, kad paskolų teikimas nebuvo įmonės veiklos sritis, ir tokiu būdu siekė patenkinti savo asmeninius interesus ir gauti sutartą kainą už dalies įmonės akcijų pardavimą kitam akcininkui, nepaisant rizikingo sandorio sudarymo ir iš to galimai kilsiančių pasekmių įmonei bei jos kreditoriams. Paskolos sutartis įmonei buvo akivaizdžiai nuostolinga, kadangi ši ne tik neteko ženklios lėšų sumos, bet tuo tikslu (paskolos suteikimui) prisiėmė įsipareigojimus prieš lizingo bendrovę, kurių nebepajėgė vykdyti nuo 2009 m. balandžio mėnesio.
Teisėjų kolegija, pripažinusi faktą, kad byloje įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (ABĮ 44 str. 9 d.) bei fiduciarinių valdymo organo pareigų pažeidimu (paskolos sandorio sudarymas nepareikalavus prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimo), sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos atsakovui, kaip įmonės vadovui, taikyti civilinę atsakomybę, o patirtos žalos dydis pripažintinas paskolos sutartimi T. Ž. suteikta ir jo negrąžinta pinigų suma – 1 290 000 Lt.
Konstatavo, kad žala įmonei pasireiškė tuo, jog, neteisėtai suteikiant paskolą įmonės akcininkui ir jos neatgavus, pablogėjo įmonės turtinė padėtis, buvo apribotos galimybės plėtoti verslą, dėl ko galimai išaugo įmonės skolos. Teisėjų kolegija taip pat atmetė apelianto argumentus, kad įmonei žala iš viso nebuvo padaryta. Nurodė, kad jis nepaneigė ieškovo teiginių, jog nėra galimybės atgauti paskolą iš nemokaus skolininko T. Ž. Remdamasis bylos duomenimis, apeliacinis teismas nustatė, kad trečiasis asmuo įmonei paskolos visiškai negrąžino, nei apeliantas, nei trečiasis asmuo duomenų apie bent dalies paskolos įmonei sugrąžinimą į bylą nepateikė. Nurodė, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą ir, suformuluodamas ieškinio pagrindą bei dalyką, nustatyti bylos nagrinėjimo ribas, o ieškovas, bankrutavęs UAB „Skanvolvita“ (jos administratorius) pasirinko pažeistos teisės gynimo pagrindą, nustatytą CK 2.87 straipsnio 7 dalyje ir prašo priteisti žalą iš buvusio įmonės vadovo, bet ne įmonės akcininko, kuris yra paskolos gavėjas. Pažymėjo, kad bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos įmonei bei jos kreditoriams atlyginimo, kuris gina bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių interesus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo (civilinė byla Nr. 3K-3-220-916/2015).
Kasacinis teismas sutiko su teismų padaryta išvada, kad sandoris, kuriuo trečiajam asmeniui T. Ž. buvo suteikta paskola iš ieškovo BUAB „Skanvolvita“ lėšų, buvo sudarytas iš esmės vien atsakovo Š. Š. interesais, siekiant asmeninės naudos, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas ir imperatyvųjį draudimą bendrovės lėšomis suteikti paskolas tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, galiojusi sandorio sudarymo metu) (toliau – ABĮ) 44 straipsnio 9 dalyje ir skirtas bendrovės kapitalo apsaugai; kad nagrinėjamu atveju egzistuoja neteisėti atsakovo veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala, o jei padaryta, tai kokio dydžio.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad įmonės vadovo atsakomybė yra subsidiari, todėl jis atsako tokia apimtimi, kiek prievolės nevykdo tiesioginis skolininkas. Nurodė, kad teismai, priteisdami iš atsakovo Š. Š. visą paskolos sumą kaip ieškovui padarytą realią žalą, neįvertino ir nenustatė trečiojo asmens T. Ž. realių galimybių ir ketinimų grąžinti visą ar bent dalį paskolos, o nuo tinkamo šios aplinkybės nustatymo priklauso kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymo apimtis. Remdamasis bylos duomenimis, šis teismas nustatė, kad ieškovas atsisakė įgyvendinti (neįgyvendina) reikalavimo teisės paskolos gavėjo trečiojo asmens T. Ž. atžvilgiu – ieškovas atsiėmė kitoje byloje šiam pareikštą reikalavimą įvykdyti prievoles pagal paskolos sutartį. Todėl, kasacinio teismo nuomone, trečiojo asmens negalėjimas įvykdyti prievolių dėl paskolos sutarties nevykdymo priklauso nuo pačios įmonės veiksmų ar neveikimo. Taip pat konstatavo, kad sandoris, iš kurio kildinama žala, nėra nuginčytas ir tebegalioja, todėl laikytina, jog žala nėra atsiradusi, kol nėra įrodymų, kad sandoris nebus įvykdytas (iš viso ar iš dalies), o nenustačius žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio, civilinės atsakomybės atsiradimas atsakovui yra negalimas, nes bendrovės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.).
Dėl nagrinėjamos bylos ribų
Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, perduodamas šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatavo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad sandoris, kuriuo trečiajam asmeniui T. Ž. buvo suteikta paskola iš ieškovo BUAB „Skanvolvita“ lėšų, buvo sudarytas iš esmės vien atsakovo Š. Š. interesais, siekiant asmeninės naudos, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas ir imperatyvųjį ABĮ draudimą suteikti bendrovės lėšomis tretiesiems asmenims paskolas, skirtas įsigyti tos bendrovės akcijų.
Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja neteisėti atsakovo veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, o konstatavus neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.); kad kasatorius šios prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Todėl būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo padaryta reali žala, jei buvo, tai kokio dydžio.
Kaip žinoma, kasacinio teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija, vykdydama kasacinio teismo privalomus nurodymus, konstatuoja, kad šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas sudaro apelianto atsakovo Š. Š. skundo ir atsiliepimų į jį argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyto jo veiksmais ieškovui BUAB „Skanvolvita“ padarytos žalos fakto bei 1 290 000 Lt atlyginimo priteisimo teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 str., 362 str. 2 d.).
Dėl žalos ir jos dydžio kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos
Apeliacinis teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą ir vadovaudamasis CPK 319 straipsnio 2 dalimi, 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi buvo įpareigojęs šalis – ieškovą BUAB „Skanvolvita“, atsakovą Š. Š. bei trečiąjį asmenį T. Ž. pateikti teismui byloje esančiais ar leistinais naujais įrodymais / jų analize pagrįstus išsamius argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje suformuluotų išaiškinimų bei nurodymų, susijusių su įmonei padarytos žalos faktu bei jos dydžiu, be kita ko, taip pat ir dėl paskolos sutarties vykdymo eigos, realių paskolos gavėjo galimybių grąžinti paskolą ir kita. Vykdydami šį teismo nurodymą, paminėti asmenys pateikė savo argumentus nurodytais klausimais, rašytinius įrodymus, kuriuos teisėjų kolegija prijungia ir juos vertina, spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 314 str.). Nagrinėdama šią bylą, teisėjų kolegija remiasi taip pat ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO, o taip pat valstybės registruose bei viešojoje erdvėje esančiais duomenimis (CPK 179 str. 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovo argumentų šiais klausimais.
Atmetami kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o jam pareikštas ieškinys atmestinas tuo pagrindu, jog pagal kasacinio teismo minimoje nutartyje pateiktus argumentus ieškovui atsisakius įgyvendinti savo reikalavimo teisę į paskolos gavėją–trečiąjį asmenį T. Ž., pasibaigė tiesioginio skolininko prievolė paskolos sutarties pagrindu bei nėra teisinio pagrindo jo kaip bendrovės administracijos vadovo subsidiaraus pobūdžio atsakomybei, o teismui ieškovo pateikti įrodymai apie trečiojo asmens T. Ž. turtinę padėtį yra teisiškai nereikšmingi – negalima nustatyti atsakovo konkrečios atsakomybės apimties dėl paties ieškovo atliktų aktyvių veiksmų – tiesioginio skolininko atleidimo nuo prievolės.
Visų pirma, kaip jau minėta, kasacinis teismas, perduodamas iš naujo nagrinėti šią bylą, minimoje nutartyje aiškiai nurodė, kad teismai, priteisdami iš kasatoriaus visą reikalaujamą sumą kaip ieškovui padarytą realią žalą, neįvertino ir nenustatė trečiojo asmens realių galimybių ir ketinimų grąžinti visą ar bent dalį paskolos, o nuo tinkamo šios aplinkybės nustatymo priklauso kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymo apimtis. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje buvo pateikta dalis įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens turtinę padėtį, tačiau jie teismų nebuvo įvertinti. Nurodė, kad esant tokiai situacijai, kai sandoris, iš kurio kildinama žala, nėra nuginčytas ir tebegalioja, tai žala nėra atsiradusi, kol nėra įrodymų, jog sandoris nebus įvykdytas (iš viso ar iš dalies).
Žemesnės instancijos teismas
Antra, bylos medžiagoje bei teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys rodo, kad apelianto nurodomoje kitoje byloje, kurioje ieškovas BUAB „Skanvolvita“ yra atsisakęs nuo dalies ieškininių reikalavimų, pareikštų atsakovui T. Ž., ieškinys šiam asmeniui buvo pateiktas kaip buvusiam UAB „Skanvolvita“ direktoriui dėl 1 597 668,38 Lt žalos atlyginimo (vėliau reikalavimas sumažintas iki 300 010,30 Lt), kuri bendrovei bei jos kreditoriams buvo padaryta neįvykdžius pareigos perduoti administratoriui bankrutuojančios įmonės turtą, kurio balansinė vertė yra 1 597 668,38 Lt (ĮBĮ 11 str. 7 d., 14 str., CK 2.87 str. 7 d., 6.248 str. 1 d.) (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-371-460/2014; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-1315/2014). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad BUAB „Skanvolvita“ būtų pareiškęs T. Ž. ieškinį, grindžiamą šios įmonės bei pastarojo 2008-02-01 sudaryta paskolos sutartimi, kurios pagrindu iš įmonės gavęs 1 290 000 Lt paskolą, jis šias lėšas pervedė į atsakovo Š. Š. – tuo metu įmonės vadovo, nurodytą jo sąskaitą, tokiu būdu atsiskaitydamas su juo už įsigytas 50 procentų – 50 vnt. bendrovės akcijų, kurių vienos vertė šalių susitarimu buvo nustatyta 25 800 Lt.
Taigi apeliantas šiuo klausimu be pagrindo tvirtina, kad kasacinis teismas nustatė ir konstatavo pirmiau jo nurodytas esmines aplinkybes, paneigiančias jo civilinę atsakomybę prieš BUAB „Skanvolvita“, kurių nebereikia įrodinėti papildomais įrodymais, todėl apeliacinio teismo reikalavimas teikti įrodymus apie trečiojo asmens turtinę padėtį šioje byloje išeina už bylos pakartotinio nagrinėjimo ribų (CPK 279 str. 4 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl trečiojo asmens T. Ž. realių galimybių ir ketinimų grąžinti visą ar bent dalį paskolos, pažymi, kad nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl žalos fakto buvimo, atsakovas Š. Š. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad teisminiu ar neteisminiu būdu neturi galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisės į tiesioginį bendrovės skolininką trečiąjį asmenį T. Ž., kuris ne tik gavo paskolą, bet ir asmeniškai laidavo už įmonės prievoles pagal lizingo sutartis. Kaip jau minėta, papildomuose paaiškinimuose apeliaciniam teismui jis nurodė, kad nagrinėjant šią bylą pakartotinai, nebeliko jokios prasmės įrodinėti trečiojo asmens T. Ž. mokumą / nemokumą.
Atmesdama kaip nepagrįstus apelianto teiginius dėl ieškovo galimybės išsiieškoti bendrovei negrąžintą paskolą iš pagal šią sutartį skolininko T. Ž., teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šis asmuo pirmosios instancijos teismui pats paaiškino, jog UAB „Skanvolvita“ vadovavo iki Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi šiai įmonei iškėlė bankroto bylą; kad teismo paskirtam bankroto administratoriui šios bendrovės dokumentus perdavė jo mama; kad UAB „Skanvolvita“ akcijas iš Š. Š. pirko už skolintas lėšas, nes priešingu atveju būtų turėjęs parduoti butą; kad jis jokio turto neturi, nes po santuokos nutraukimo visą savo turtą paliko buvusiai sutuoktinei (2 t., b. l. 166–172). Duomenų apie tai, kad tokia situacija būtų pasikeitusi, apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta (CPK 178 str., 314 str.).
Antra, pagal Turto arešto aktų registro duomenis skolininkui T. Ž. yra pareikšti laikinosiomis priemonėmis užtikrinti kreditoriaus UAB ,,Kopų lūgnė“ 5 792,40 Eur reikalavimai Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2632-460/2010 (pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis šio teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimu, priimtu už akių, ieškinys yra patenkintas, civilinė byla Nr. 2-959-460/2011); kreditorius UAB ,,Gelvora“ 21 909,19 Eur reikalavimas Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-12222-613/2011, kurioje šio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atsakovų T. Ž. ir N. K. turtui sumažintas iki 14 538,70 Eur (pagal LITEKO duomenis šio teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinys yra patenkintas iš dalies – solidariai iš atsakovų T. Ž. ir N. K. priteista 36 380,54 Lt skolos, 6 161,17 Lt palūkanų, 7 657,50 Lt delspinigių, procesinių palūkanų ir po 752,74 Lt bylinėjimosi išlaidų (civilinė byla Nr. 2-959-460/2011); kreditoriaus Swedbank lizingas, UAB 57 924 Eur reikalavimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-5786-603/2012 (pagal LITEKO duomenis šio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu, priimtu už akių, jam pareikštas ieškinys buvo visiškai patenkintas priteisiant tiek 200 000 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, procesines palūkanas ir 5 000 Lt ieškovo sumokėto žyminio mokesčio).
Trečia, iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad šį išieškojimą vykdanti antstolė B. T. (vykdomoji byla Nr. 0005/14/01112) 2015-05-20 pažymoje nurodė, jog vykdomoji byla nėra užbaigta, nes skola nėra išieškota – per visą išieškojimo laikotarpį išieškotojui pervesta 199,26 Eur, daugiau lėšų iš skolininko T. Ž. išieškota nebuvo; jog šis asmuo skolos gera valia nemoka, niekur nedirba, jokių išmokų, prilyginamų darbo užmokesčiui negauna, o nukreipti išieškojimą į jo turtą nėra galimybės, nes jo vardu įregistruoto nekilnojamo turto, transporto priemonių nėra; jog rastos trys jo vardu atidarytos banko sąskaitos, kurios yra areštuotos antstolio patvarkymais, tačiau piniginių lėšų jose nėra, lėšos iš areštuotų bankų sąskaitų į antstolės depozitinę sąskaitą pervestos nebuvo. Duomenų apie tai, kad tokia situacija būtų pasikeitusi, apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta (CPK 178 str., 314 str.).
Ketvirta, ieškovas, atsikirsdamas į atsakovo Š. Š. argumentus šiuo klausimu bei byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius patvirtinti trečiojo asmens T. Ž. gerą turtinę padėtį, nurodė kad, iš tikrųjų, jis nuo 2011-07-26 yra UAB „Maleta“, o nuo 2011-08-03 – UAB „Vakanta“ vienintelis akcininkas. Kartu ieškovas pateikė duomenis, kurių pagrįstumą patvirtina aktualūs įrašai Juridinių asmenų registre, jog UAB „Maleta“ nuo 2011 m. nėra pateikusi balanso (juridinis asmuo ilgiau nei 24 mėnesius Registro tvarkytojui nepateikęs metinės finansinės atskaitomybės dokumentų). Dėl atsakovo teiginių, susijusių su UAB ,,Vakanta“ akcijų turėjimu, ieškovas nurodė, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis ši įmonė per visą jos veiklos laikotarpį nėra pateikusi balanso, o pagal VMI informaciją jai siūloma inicijuoti likvidavimo procedūrą. Ši įmonė registre taip pat pažymėta kaip juridinis asmuo ilgiau kaip 24 mėnesius registro tvarkytojui nepateikęs finansinės atskaitomybės dokumentų. Duomenų apie kitokią šių bendrovių ūkinė-finansinę padėtį, kuri leistų spręsti, jog minimos akcijos yra realus ir likvidus turtas, apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta (CPK 178 str., 314 str.).
Penkta, apeliaciniam teismui ieškovo pateiktoje vėliausioje – 2015-05-14, Registrų centro Klaipėdos filialo pažymoje dar kartą patvirtinama, kad trečiasis asmuo T. Ž. neturi jokių jam nuosavybės teise priklausančių įregistruotų nekilnojamų daiktų. Šiuo klausimu taip pat nėra pateikta jokių duomenų, jog tokia situacija būtų pasikeitusi (CPK 178 str., 314 str.).
Šešta, paaiškinimuose apeliaciniam teismui atsakovas Š. Š. teigia, kad iš paties ieškovo pateiktų duomenų matyti, jog trečiojo asmens atžvilgiu vykdytos 5 vykdomosios bylos (Nr. 0109/09/01951, Nr. 0005/08/00089, Nr. 0060/07/15511/1, Nr. 0109/02/03580, Nr. 0014/02/03152) buvo užbaigtos jas visiškai įvykdžius. Apeliantas teigia, kad nors tos įvykdytos pinigų sumos nėra didelės, bet ,,kas gali paneigti tikimybę, jog paskolos sutartis taip pat būtų buvusi įvykdyta bent ženklesne jos dalimi nei tai yra šiuo metu dėl paties ieškovo kaltės“.
Teisėjų kolegija, atmesdama šį argumentą, pažymi, kad vykdomoji byla Nr. 0005/08/00089, Nr. 0060/07/15511/1, Nr. 0109/02/03580, Nr. 0014/02/03152 yra baigtos vykdyti dar 2003-2008 metais. Tuo tarpu 2009–2010 baigtose vykdyti bylose buvo išieškomos ATPK baudos (3 t., b. l. 181-182).
Septinta, byloje yra duomenys – UAB „Skanvolvita“ finansinių dokumentų fotokopijos, iš kurių matyti, kad T. Ž. šiai bendrovei 2008 m. rugpjūčio–spalio mėn. per keturis mokėjimus sumokėjo 36 950,76 Lt, kaip nurodoma kasos pajamų orderių kvitų fotokopijose – palūkanų už paskolą, o taip pat duomenys apie tai, kad jau šios bylos nagrinėjimo metu (ieškinys pateiktas 2013-03-26), tai yra 2014-09-10 į tranzitinę sąskaitą jis yra įmokėjęs 1 000 Lt, o po to, kai buvo priimta kasacinio teismo nutartis – 500 Eur, kaip nurodyta kasos pajamų orderio kvite, nurodyme įnešti grynuosius pinigus – paskolos dengimui.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, turint omenyje tai, kad 1 290 000 Lt paskola T. Ž. buvo suteikta dar 2008-02-01, kad, kaip minėta aukščiau, išsami byloje esančių įrodymų analizė nesuteikia pagrindo spręsti, jog jis yra finansiškai pajėgus grąžinti šią paskolą (CPK 178 str., 314 str.), ieškovas pagrįstai teigia, kad byloje įrodyta, jog BUAB „Skanvolvita“ neturi galimybės atgauti atsakovo sprendimu – kaip jau nustatyta, neteisėtais veiksmais, – T. Ž. suteiktą paskolą, dėl faktinio šio asmens nemokumo. Minimame kontekste dar kartą pabrėžtina tai, kad būtent atsakovui Š. Š. T. Ž. šiais pinigais sumokėjo už įsigytas 50 procentų – 50 vnt. bendrovės akcijų, kurių vienos vertę šalys buvo nustačiusios 25 800 Lt. Sprendžiama, kad vertinant T. Ž. skolos bendrovei dydį, laikotarpį, praėjusį nuo paskolos gavimo ir kt., ieškovas įrodė, jog šis sandoris nebus įvykdytas (iš viso ar iš dalies), o byloje esantys duomenys apie T. Ž. atliktų keletą nežymių mokėjimų, tokios išvados nepaneigia. Taigi byloje vienareikšmiai nustatyta, kad atsakovo neteisėtais veiksmais bendrovei yra padaryta 1 290 000 Lt žala (CK 6.249 str., 6.247 str.). Žinant, jog likviduojamos UAB „Skanvolvita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma sudaro 2 026 659,23 Lt, teisėjų kolegija laiko, kad bankroto administratoriaus pasirinktas būtent toks bendrovės bei jos kreditorių teisių gynimo būdas atitinka tiek įstatymo (ĮBĮ 11 str., CK 2.87 str. 7 d.), tiek bendrųjų civilinės bei įmonių bankroto teisės principų reikalavimus (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateikta įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių viseto analize, vadovaudamasis nurodytomis civilinio proceso, materialinės teisės normomis, kasacinio teismo suformuluotais nurodymais, susijusiais su nagrinėjamam klausimui aktualiomis teisės aiškinimo bei taikymo taisyklėmis, sprendžia, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo išvadai, jog apeliantas Š. Š. įrodė jo teigiamus faktus ir paneigė pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (CPK 178 str.), todėl jo skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d.), nepasisakant dėl abiejų šalių bei trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, įvykdęs minėtą teismo sprendimą ir atlyginęs bendrovei padarytą žalą, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu T. Ž.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo į valstybės biudžetą priteisiamos 14,37 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo Š. Š. (kodas (duomenys neskelbtini) 14,37 Eur (keturiolika Eur trisdešimt septyni ct) išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu.