Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ir atsakovo T. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-371-460/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ieškinį atsakovui T. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios įmonės vadovo T. Ž. atsakomybės už įmonei padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės prielaidų

Teismui iškėlus įmonei bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Nors iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems lieka pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia ĮBĮ numatytus padarinius: įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą; įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą; įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų; ir kt. (ĮBĮ 10 str. 7 d.). Pagal ĮBĮ nuostatas, administratorius perima įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Pažymėtina, kad teisė sudaryti tokį balansą perduotų administratoriui dokumentų pagrindu nepaneigiama ir pačiam administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Jei administratoriui perduotuose įmonės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad įmonėje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma, ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą natūra ir privalo perduoti administratoriui juridinio asmens valdymo organai. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – šiuo atveju buvusio direktoriaus kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, direktorius turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose. Remiantis teisės aktų nuostatomis, įmonės vadovas įpareigotas imtis visų įmanomų priemonių, kad įmonei priklausantis turtas būtų ne tik įtrauktas į apskaitą, bet ir realiai išsaugotas bei, esant teismo įpareigojimui, perduotas bankroto administratoriui. Įmonės vadovui nevykdant šių reikalavimų ar juos vykdant nerūpestingai ir nepateisinamai aplaidžiai, kai tokie jo veiksmai (neveikimas) lemia žalos įmonei padarymą, pripažintini neteisėtais ir sudaro pagrindą atsirasti jo civilinei atsakomybei.

Dėl įrodinėjimo instituto taikymo

Atsakovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamu įrodymų vertinimu bei įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimu, patenkinus ieškovo reikalavimą dėl žalos, neperdavus dviejų automobilių (MAN 35.403 ir Scania R 113 HK), atlyginimo. Tokius skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 str.). Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-171/2008). Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose - kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šios pareigos šaliai neįvykdžius ar įvykdžius netinkamai, jai tenka prisiimti ir pasekmes, t.y. faktą, kad aplinkybės, kurių egzistavimą ji teigė, bet neįrodė, nebus nustatytos ir jų egzistavimas nebus patvirtintas.

Kaip matyti iš patikslinto ieškinio reikalavimų (t. 2, b. l. 3-4), ieškovas prašė priteisti įmonei padarytą žalą iš buvusio vadovo, kurio veiksmų neteisėtumą grindė konkrečia faktine aplinkybe - įmonei iškėlus bankroto bylą jos turto, įrašyto į įmonės balansą bei jį detalizuojančius finansinius dokumentus, neperdavimu įmonės bankroto administratoriui. Priteistinos ginčo žalos dalį (32 716 Lt) ieškovas siejo su bankroto administratoriui neperduotų dviejų transporto priemonių įsigijimo verte, įrodinėdamas, kad 2009 metais įmonė įsigijo dvi transporto priemones (t. 2, b. l. 11, 15-20), tačiau po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui šios transporto priemonės neperduotos (t. 2, b. l. 3-4). Tačiau iš paties bankroto administratoriaus į bylą pateiktų įrodomų matyti, kad UAB „Skanvolvita“, atstovaujama T. Ž., dar iki bankroto bylos iškėlimo 2009 metų balandžio mėnesį pardavė vieną iš ginčo transporto priemonių MAN 35.403 (t. 2, b. l. 26), kad abi transporto priemonės (tiek MAN 35.403, tiek Scania R 113 HK) yra išregistruotos iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės (t. 1, b. l. 128, 184-187; t. 2, b. l. 5, 26). Nesant byloje objektyvių įrodymų, kad atsakovas iki šiol disponuoja transporto priemone Scania R 113 HK, jos perduoti bankroto administratoriui (faktinis ieškinio pagrindas) jis negalėjo, tokios teisinės pareigos ir neturėjo, nesant įmonės vardu tokio registruotino turto. Kolegijos vertinimu, bankroto administratoriaus pasirinktas įmonės teisių ir interesų gynimo būdas (reikalauti piniginių lėšų už nepriklausančios įmonei transporto priemonės neperdavimą) ieškinio šioje dalyje patenkinimo nesuponuoja, o jo procesiniai veiksmai bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, laiku nepateikiant visų reikalingų įrodymų apie atsakovo (ne)disponavimą minėtomis transporto priemonėmis, leidžia labiau tikėti, nei netikėti, kad ne tik MAN 35.403, bet ir Scania R 113 HK yra perleista tretiesiems asmenims dar iki bankroto bylos iškėlimo. Jeigu byloje sprendžiama dėl vadovo įmonei padarytos žalos, atsiradusios jam netinkamai tvarkant įmonės turtą, pirmiausia turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Registruotino turto atveju faktiniam turto nebuvimui patvirtinti pakaktų vien šio turto neperdavimo, tačiau tuomet, kai esama duomenų apie turto perleidimą tretiesiems asmenims, privalu įrodinėti ir lėšų, gautų už tokį įmonės turtą, pasisavinimo faktą, o ieškovas šios aplinkybės apskritai neįrodinėjo. Todėl su tokiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais kolegija iš esmės sutinka.

Taigi byloje nesant duomenų, pagrindžiančių įmonės kilnojamojo turto (dviejų transporto priemonių) neabejotiną buvimą ieškovo įmonės nuosavybėje bankroto bylos iškėlimo metu, reikalavimą dėl BUAB „Skanvolvita“ patirtos žalos priteisimo, ieškovo siejamos su neperduoto turto verte (32 716 Lt), pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai. Kaip pirmiau minėta, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Todėl pagrįsti ir tokie atsakovo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, konstatavęs atsakovo pareigą įrodyti tai, jog gautas už transporto priemones lėšas jis perdavė įmonei. Ieškovui BUAB „Skanvolvita“ įrodinėjant patirtą žalą (32 716 Lt) dėl neperduotų transporto priemonių ir bankroto administratoriui, disponuojančiam įmonės finansiniais dokumentais (t. 1, b. l. 23-24), nekėlus klausimo dėl piniginių lėšų už parduotas transporto priemones neperdavimo įmonei, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo tokią faktinę aplinkybę (dėl lėšų įmonei neperdavimo, pardavus turtą), kuri nebuvo įrodinėjimo dalyku. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 13 str., 135 str. 1 d. 2, 4 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad finansinės atskaitomybės duomenų nepateikimas yra buhalterinės apskaitos trūkumas, už kurį paprastai atsakingas įmonės vadovas. Nors aktualaus bankroto bylos kėlimo dienai balanso nebuvimas ir apsunkina aplinkybių dėl įmonės turto trūkumo įrodinėjimą, tačiau nagrinėjamojoje byloje kilęs ginčas dėl žalos dydžio ir fakto nėra tiesiogiai susiję su apskaitos dokumentų sudarymu ir pateikimu. Dėl tos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino faktą dėl aktualaus balanso nesudarymo atsakovo nenaudai, t. y. kaip savaime lemiantį atsakovo civilinę atsakomybę dėl 2009 metais gautų lėšų neperdavimo įmonei ar jų panaudojimo ne įmonės reikmėms, nors įmonės buhalteriniai duomenys, susiję su už parduotas transporto priemones gautų lėšų panaudojimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriami. Teisėjų kolegija, kritikuodama pirmosios instancijos teismo nenuoseklią poziciją, laiko aktualiu ir tai, kad teismas, viena vertus, priteisdamas už transporto priemones gautas lėšas iš buvusio įmonės vadovo, kita vertus, paneigė savo paties padarytas išvadas, kad pinigai ir pinigų ekvivalentai galėjo būti išleisti įmonės veikloje, šiai tęsiant veiklą ir po 2008 metų balanso sudarymo. Tiek byloje esantys įrodymai (t. 1, b. l. 23-24, 156-158), tiek ir prejudicinis faktas, nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1104/2014, patvirtina, kad įmonė vykdė ir savo finansinius įsipareigojimus bankui pagal 2008 metais sudarytus sandorius (t. 1, b.l. 139-161) iki 2009 metų balandžio mėnesio, vadinasi, mažiausiai iki nurodyto termino tęsė ūkinę komercinę veiklą.

Nustačius faktą, jog administratoriui perduotuose įmonės finansiniuose dokumentuose buvęs užfiksuotas konkretus turtas (dvi minėtos transporto priemonės) objektyviai nebeegzistuoja, buvusio direktoriaus kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo) dėl šio konkretaus turto neperdavimo konstatuoti negalima, todėl teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, atmetant šią dalį ieškinio reikalavimo (CPK 329 str. 1 d.).

Dėl pagrindinių priemonių (kilnojamojo turto) neperdavimo

Nors ieškovas skundo nepagrindžia svariais ir reikšmingais, teisiškai aktualiais argumentais, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vertėtų aptarti reikalavimo priteisti žalos dalį už pagrindinių priemonių neperdavimą, (ne)pagrįstumą, ieškovui abejojant teismo pozicija dėl daikto nuvertėjimo reikšmės žalos atlyginimo kontekste.

Kaip teisingai akcentuota pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovas reikalavimą atlyginti bankrutuojančiai įmonei padarytą žalą grindžia ketverių metų senumo, lyginant su 2012 metais iškelta bankroto byla, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais (2008 metų balansu, 2009 metų sausio mėn. priemonių iššifravimo aktu), o įmonė mažiausiai iki 2009 metų balandžio mėnesio vykdė veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimų dalį dėl 20 797,30 Lt žalos priteisimo už neperduotas pagrindines priemones, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo priteisti žalą už neperduotą kilnojamą turtą, kuris bankroto bylos kėlimo dienai buvo nusidėvėjęs, t.y. bevertis.

Kolegija jau nurodė, kad dėl įmonei padarytos žalos priteisimo iš įmonės vadovų už įmonės turto netinkamą saugojimą, iššvaistymą ar kitokį kaltą praradimą padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Vertinant tiek balanso, tiek kitų finansinių dokumentų duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso ar kito dokumento finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse (akte) esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Vertinant balanso bei kito finansinės atskaitomybės dokumento, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą, tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad įmonės balanse yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Apie tai pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-14/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad ir ieškovas įvardija 20 797,30 Lt žalą remdamasis 2009-01-31 pagrindinių priemonių iššifravimo akte įrašyto kilnojamojo turto likutine verte, tikėtina, buvusia apskaičiuota įvertinant daiktų nusidėvėjimą (t. 1, b. l. 39). Padarytos žalos faktas ir dydis yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Žala dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) atlyginama tik tuo atveju, jeigu ji yra tų veiksmų (neveikimo) pasekmė. Pats faktas, kad prieš ketverius metus iki bankroto bylos iškėlimo įmonė turėjo kilnojamojo turto, nepagrindžia objektyvios galimybės buvusiam įmonės vadovui perduoti bankroto administratoriui tokį turtą, o jo neperdavus, priteisti žalą, grindžiamą ketverių metų senumo buhalteriniais duomenimis.

Pažymėtina dar ir tai, kad šiame 2009-01-31 pagrindinių priemonių iššifravimo akte kilnojamojo turto likvidacinė vertė apskritai nurodyta tik po 1 Lt, o likutinė vertė, kurią nurodo ieškovas, fiksuota 2009 metų sausio 31 dienai. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju reikėtų vadovautis būtent likutine verte, kuri per ketverius metus galėjo tapti nuline, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvacija, kad ginčo turtas per ketverius metus nuvertėjo. Apeliaciniu skundu tokia teismo konstatuota aplinkybė, kad 2009-01-31 pagrindinių priemonių iššifravimo akte nurodytas kilnojamasis turtas bankroto bylos iškėlimo metu buvo nuvertėjęs (kilnojamojo turto nuvertėjimo skaičiavimas nurodytas pačiame akte) ir galimai nurašytas, t. y. buhalteriškai nebeegzistuojantis, nepaneigta. Ieškovo pateiktas žalos apskaičiavimas nagrinėjamu atveju iš esmės prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. Viena vertus, likutinė vertė tam tikrais atvejais gali neatspindėti rinkos kainos (ši gali būti didesnė arba mažesnė), kita vertus, žalą norima prisiteisti 2009 metais įvertinto turto kaina, kai bankroto byla iškelta po ketverių metų. Akivaizdu, kad toks reikalavimas iš tikrųjų negali būti vertinamas noru sąžiningai nustatyti žalos, net jei ji apskritai būtų padaryta, dydį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad reikalavimą atlyginti žalą už neperduotą kilnojamąjį turtą grindė ketverių metų senumo akte įrašytais duomenimis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomos priteisti žalos dydis neįrodytas, o vien pateiktas 2009 metų pagrindinių priemonių iššifravimo aktas bei 2008 metų įmonės balansas negali būti pripažinti tinkamais ieškovo reikalavimo priteisti žalos, atsiradusios dėl neperduoto įmonės turto, faktą ir dydį pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais. Minėtoje teismų praktikoje buvo išaiškinta ir tai, kad įmonės finansiniai dokumentai sudaromi ir tvirtinami įmonės apskaitos tikslais, kurie dažnai neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan.

Kadangi jokių kitų teismo sprendimo, kuria atmesti ieškovo reikalavimai, nepagrįstumo ar neteisėtumo argumentų ieškovo apeliaciniame skunde nesama, teisėjų kolegija negali jų ir aptarti. Vien skunde išreikšto ieškovo nesutikimo su teismo atliktu jo pateiktų į bylą įrodymų teisiniu įvertinimu ar nesutikimo su teismo sprendimo motyvais šiuo atveju nepakanka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Šis ginčas visa apimtimi išspręstas atsakovo naudai, todėl jis turi teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų visų instancijų teismuose kompensavimą, atsižvelgiant į tokių išlaidų maksimalų dydį ribojančius teisės aktus (į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“), atitinkamai ieškovas tokios teisės neturi (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas T. Ž., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo 4 000 Lt (t. 1, b. l. 188-192) advokato teisinės pagalbos išlaidų, o duomenų dėl patirtų išlaidų fakto ir dydžio apeliacinės instancijos teisme nepateikta (t. 2, b. l. 62-77). Įvertinus tai, kad ieškinys atmestas visiškai, byloje buvo rengtas prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimą, keletą atsiliepimų į ieškinį, rašytiniai paaiškinimai, dalyvavimas teismo posėdžiuose, iš ieškovo atsakovui priteistina 4 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurios atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytus kriterijus (8.2 p., 8.4 p., 8.15 p., 8.17 p., 8.18 p.). Atsakovo T. Ž. patirtos išlaidos priteistinos iš BUAB „Skanvolvita“, kurios atlygintos ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 36 str. 1 d. ir 3 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas taikė atsakovui laikinąsias apsaugos priemones - 2012-08-22 nutartimi (t. 1, b. l. 58-59) areštavo jo turto, piniginių lėšų ar turinių teisių už 1 331 990,08 Lt sumą. Teismo sprendimu tenkinant reikalavimus mažesnei sumai, jų mastas sumažintas iki 32 716 Lt, pasisakant dėl tokio dydžio apribojimų atsakovo turtui galiojimo iki bus įvykdytas teismo sprendimas. Kadangi teismui atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, galioja tik iki tokio sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d., 331 str. 6 d.), bet kokie atsakovui šioje byloje ieškovo reikalavimams užtikrinti taikyti disponavimo turtu ar piniginėmis lėšomis apribojimai panaikintini šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimą toje dalyje, kuria ieškinys buvo iš dalies patenkintas ir šalims paskirstytos, o valstybei iš atsakovo T. Ž. priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti, ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“, įm. kodas 142121283, 4 000 (keturis tūkstančius) litų bylinėjimosi išlaidų atsakovui T. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini)

Atmestų ieškinio reikalavimų dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi T. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikytą kilnojamojo ir nekilnojamojo, piniginių lėšų, turtinių teisių areštą.

Nutarties kopiją išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.