- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-702-436/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03628-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- R. S.
- Ieškovas
- A. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Tamašausko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2430-374/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. P. teismo prašė priteisti iš atsakovo R. S. 23.300 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas: 350 Lt žyminį mokestį, 90 Lt už antstolio paslaugas. Nurodė, kad 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 893027 ieškovas A. P. atsakovui R. S. pervedė 30.000 Lt (1 t., b. l. 3), kadangi atsakovas R. S. prašė paskolinti pinigų, todėl ieškovas ir pervedė minėtą sumą į atsakovo asmeninę sąskaitą, o žodžiu su atsakovu susitarė, kad šis paskolą grąžins iki 2009 m. kovo 15 d. Atsakovui suteiktos paskolos sumą ieškovas sumažino 5.500 Lt suma už kelionės bilietus vykstant į Afrikos žemyną, 1.200 Lt už naktinio matymo prietaisą, įsigytą atsakovo R. S. tėvui priklausančioje parduotuvėje. Ieškovas nurodė, kad ne kartą kreipėsi dėl paskolos grąžinimo, tačiau atsakovas vengia vykdyti savo piniginę prievolę.
Atsiliepimas
Atsakovas R. S. su ieškiniu nesutiko. Atsakovo nuomone, ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo valią skolintis iš ieškovo pinigų, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas įsipareigojo 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 893027 pervestus pinigus grąžinti ieškovui, juo labiau, ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas įsipareigojo pervestus pinigus grąžinti iki 2009 m. kovo 15 d. Atsakovas pareiškė, kad jis niekada neprašė ieškovo paskolinti 30000 Lt ir niekada neįsipareigojo šiuos pinigus grąžinti atsakovui nei iki 2009 m. kovo 15 d., nei vėliau.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013-01-07 priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino (1 t., b. l. 59). Atsakovas R. S. pareiškė prieštaravimus (1 t., b. l. 69-71).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 sausio 7 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė iš atsakovo R. S. 23.300 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 23.300 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2.440 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. P.. Priteisė iš atsakovo R. S. 77,39 Lt išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad LR CK 6.871 str. 3 d. numato, jog rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinka bet koks dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pinigų perdavimą atsakovui patvirtina pateiktas 2006-03-15 mokėjimo nurodymas Nr.893027. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Atsakovo aiškinimu, ši suma buvo pervesta dėl planuojamos kelionės į Afrikos žemyną. Pasinaudojus dalimi šių pinigų, likusią sumą grynais pinigais, atsakovo aiškinimu, jis perdavė savo tėvui A. S., kuris pinigus grąžino ieškovui. Liudytojas A. S. šią aplinkybę patvirtino, nurodydamas, kad jokio pinigų grąžinimo rašto nepasirašė, nes pasitikėjo ieškovu. Pinigų grąžinimo momento niekas nematė ir patvirtinti negali. Ieškovas teigia, kad nei atsakovas R. S., nei jo tėvas A. S. jam skolos negrąžino. Vadinasi, atsakovas pripažįsta prievolę grąžinti jam pervestus pinigus, tačiau įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytą pinigų grąžinimo aplinkybę, nepateikia.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, šiuos pinigus ieškovas pervedė į jo sąskaitą planuojamos kelionės į Afrikos žemyną išlaidoms padengti. Tačiau bilietas kainavo 5.500 Lt, t.y. penkis kartus mažiau, nei buvo pravesta pinigų. Į bylą pateiktas atsakovo asmeninės sąskaitos, į kurią buvo pravesti 30.000 litų, išrašas liudija, kad tą pačią ir sekančią dieną gautų iš ieškovo pinigų dalis buvo pervesta kitiems gavėjams (1 t., b. l. 140-141). Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovui pinigai buvo reikalingi ir panaudoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, banko mokėjimo nurodymas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Atsakovo veiksmai (ieškovo pinigų su nuoroda – sąskaitos papildymas – priėmimas ir disponavimas jais) patvirtina ieškovo reikštą šioje byloje poziciją, t. y. šalių paskolinius teisinius santykius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų ar kitokių aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti. Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurioms esant šalims nebuvo galima sudaryti sandorio raštu ir atitinkamai raštu įforminti pinigų grąžinimą. Be to, byloje nepateikta kitokių rašytinių įrodymų, kurie netiesiogiai patvirtintų pinigų ieškovui grąžinimą. Kaip aukščiau nurodyta, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.
Sutinkamai su LR CK 6.873 str. 2 d., jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Tokiu būdu, šiuo atveju nėra itin svarbu, ar šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo termino. Ieškovui pareikalavus, paskola nebuvo grąžinta, todėl spręstina, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. S. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai banko mokėjimo nurodymą vertino kaip tinkamą įrodymą, patvirtinantį ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo valią skolintis iš ieškovo pinigų. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas įsipareigojo 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 893027 pervestus pinigus grąžinti ieškovui. Apeliantas niekada neprašė ieškovo paskolinti 30.000 Lt ir niekada neįsipareigojo šiuos pinigus grąžinti atsakovui. Nėra teisinio pagrindo 2006 m. kovo 15d. mokėjimo nurodymą Nr. 893027 laikyti paskolos sutartimi, ar paskolos rašteliu, kadangi jame neatsispindi atsakovo įsipareigojimas juos grąžinti. 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 893027 pinigai pervesti į apelianto sąskaitą visiškai nesusiję su paskolos teisiniais santykiais;Ieškovas daugiau kaip penkerius metus apskritai ieškovui nereiškė jokių pretenzijų. Vėliau, pašlijus santykiams, sugalvojo būdą pasipelnyti. Ieškovas vietoj to, kad kreiptųsi į atsakovą, nuėjo į teisėsaugos institucijas, pranešdamas, apie tai, kad atsakovas iš ieškovo apgaulės būdu pagrobė 30.000 Lt ir tik po to pakeitė savo parodymus bei kreipėsi į teismą, dėl neva paskolintų pinigų negrąžinimo. Pirmosios instancijos teismas, be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad ieškovo veiksmai yra nenuoseklūs, o ieškovo pozicija keitėsi tris kartus. Teismas taip pat be pagrindo kritiškai vertino liudytojo parodymus;Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiais ir teismo išvadomis, kad šalis siejo paskolos teisiniais santykiai, tačiau net ir tokiu atveju, ieškovas turi įrodyti, o teismas išsiaiškinti laikotarpį, kuriam paskola buvo suteikta, o tokio termino nenustačius - paskolos sutartį laikyti neterminuota. Teismas priimdamas sprendimą turėjo nustatyti, kada suėjo pinigų grąžinimo terminas ir ar atsakovui laiku ir tinkamai įvykdė savo pinigines prievoles.Pirmosios instancijos teismas be pagrindo priėjo išvados, kad atsakovui atsirado pareiga grąžinti pinigus. Manytina, kad 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymą Nr. 893027 vertinant kaip paskolos sutartį, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo sandoriu buvo nustatytas / sutartas paskolos grąžinimo terminas. Tokia paskolos sutartis turėtų būti vertinama kaip neterminuota. Tokiu atveju, paskolos gražinimo terminas yra trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį (LR CK 6.873 str. 2 d). Kadangi ieškovas iki bylos iškėlimo nereikalavo atsakovo grąžinti pervestus pinigus, tai ir pareigos mokėti atsakovui dar neįgijo. Ieškovas prašo teismo priteisti pinigų sumą, kuriai mokėti terminas dar nėra suėjęs;Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesilaikant procesinių teisės normų. Teismas bylą nagrinėjo dokumentinio proceso tvarka. Manytina, kad nagrinėjamu atveju dokumentinis procesas nebuvo galimas, kadangi ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas įsipareigojo 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 893027 pervestus pinigus grąžinti ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad:
Teismas pagrįstai nustatė, jog byloje neginčytinai nustatyta, jog ieškovas 2006 m. kovo 15 d. į atsakovo nurodytą sąskaitą pervedė 30.000 Lt. sumą ir, kad šią sumą atsakovas gavo. Ši aplinkybe nustatyta tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų – 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymo Nr. 893027, tiek ir atsakovo pripažinimu apie pinigų gavimo faktą.Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad atsakovas turėjo pareigą grąžinti ieškovui jo reikalaujamą 23.300 Lt. skolos sumą. Ši aplinkybė nustatyta iš paties atsakovo parodymų, kuriais jis įrodinėjo, kad neva pinigus, sudarančius 23.300 Lt sumą, atsakovas ieškovui yra grąžinęs per trečiuosius asmenis, t.y. per savo tėvą liudytoją A. S.. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas įrodinėdamas skolos grąžinimą, pripažino savo prievolę reikalaujamą sumą grąžinti.Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad iš į bylą pateiktos atsakovo asmeninės sąskaitos į kurią ieškovas pervedė 30 000 Lt. sumą matyti, kad ieškovo pervesti pinigai jau tą pačią dieną bei sekančią dieną buvo pervesti kitiems tretiesiems asmenims, kas liudija, kad atsakovui pinigai buvo reikalingi ir jo naudojami savo asmeniniams tikslams. Būtent ši aplinkybė paneigia atsakovo teiginius, kad pinigai buvo pervesti kelionei bei patvirtina ieškovo teiginius, kad pinigai atsakovui buvo paskolinti atsakovo poreikių tenkinimui.Atsakovas aplinkybę, kad skolą grąžino įrodinėjo savo tėvo liudytojo A. S. parodymais. Jokių kitų įrodymų pagrindžiančių bei įrodančių skolos grąžinimo (pinigų perdavimo ieškovui) faktą nepateikė, dėl ko teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, grąžinęs ieškovui skolą, t.y. perdavęs ieškovui 23.300 Lt. sumą.Ieškovas dėl skolos grąžinimo į atsakovą ne kartą kreipėsi iki bylos iškėlimo teisme žodžiu, ir pareikalavo skolą grąžinti. Atsakovui skolos negrąžinus, ieškovas dėl galimo atsakovo sukčiavimo kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas. Atsakovo veiksmuose nenustačius nusikaltimo sudėties, ieškovas dėl skolos grąžinimo kreipėsi į teismą su 2012-09-12 pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti ieškovo naudai 23.300 Lt. sumą. Atsakovas minėtą pareiškimą su reikalavimu priteisti iš ieškovo 23.300 Lt. skolą gavo, vadinasi atsakovas žinojo apie ieškovo reikalavimą grąžinti skolą ir atsakovas tą galėjo padaryti iki teismo sprendimo priėmimo, tačiau skolos geruoju negrąžino, dėl ko teismas skolą ir priteisė.Apelianto teiginiai, kad nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2009-03-15 dėl ko teismas negalėjo ieškinio nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, nepagrįsti, nes kaip jau minėta reikalavimas yra dėl pačios skolos priteisimo, nereikalaujant priteisti palūkanų už naudojimąsi ieškovo pinigais, t.y. ieškovas nereikalavo palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo 2009-03-15 iki bylos iškėlimo dienos. Todėl minėtos aplinkybės grįsti rašytiniais įrodymais nebuvo jokios būtinybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 2012 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš atsakovo R. S. priteisti 23.300 Lt (1 t., b. l. 1), kadangi ieškovas A. P. apeliantui R. S. paskolino 30.000 Lt, tačiau šis jų ieškovui negrąžino. Aplinkybę, kad ieškovas pervedė 30.000Lt apeliantui, patvirtina byloje esantis 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymas Nr. 893027 (1 t., b. l. 3). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. įsakymu nutarta išieškoti iš apelianto 23.300 Lt skolos, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-17 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 5). Apeliantui pareiškus prieštaravimus (1 t., b. l. 43), Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi įpareigojo ieškovą pateikti teismui ieškinį (1 t., b. l. 46). 2012 m. gruodžio 21 d. teisme buvo gautas ieškovo ieškinys dokumentinio proceso tvarka dėl 23.300 Lt skolos iš atsakovo priteisimo (1 t., b. l. 50–54). Šiame ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovas R. S. prašė ieškovo paskolinti 30.000 Lt ne ilgiau, kaip trejiems metams, o atsakovas įsipareigojo gautus pinigus grąžinti ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 15 d. Kadangi šalys buvo gerai pažįstamos, jokios rašytinės paskolos sutarties nesudarinėjo, tiesiog ieškovas pervedė prašomą pinigų sumą į atsakovo sąskaitą. Vėliau susitarė, kad 5.500 Lt suma bus atimta už kelionės bilietus, vykstant 2007 metais į Afrikos žemyną, todėl sutarė, kad grąžintina paskola liko 24.500 Lt. 2008 metais ieškovas iš atsakovo tėvui priklausančios parduotuvės pirko naktinio matymo prietaisą už 1.200 Lt, bet jam buvo pasiūlyta šią sumą išskaityti iš likusios negrąžintos paskolos, todėl galutinė negrąžinta paskola sudarė 23.300 Lt (1 t., b. l. 51).
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 7 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai ir iš atsakovo R. S. priteista 23.300 Lt skola, 5 % dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos (1 t., b. l. 59). 2013 m. vasario 8 d. teisme buvo gauti atsakovo prieštaravimai dėl priimto preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymą Nr. 893027 laikyti paskolos sutartimi ar paskolos rašteliu, kadangi apeliantas grąžinti pinigus ieškovui nebuvo įsipareigojęs. Apelianto vertinimu, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai labiau atitinka dovanojimo sutarčiai būdingus teisinius santykius (1 t., b. l. 69–70). Apeliaciniame skunde, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mokėjimo nurodymą vertino kaip paskolos sutartį, kadangi šiuo sandoriu nebuvo susitarta dėl grąžinimo termino, todėl tokia paskolos sutartis turėtų būti vertinama kaip neterminuota, be to paskolos likutį 23.300 Lt apeliantas perdavė savo tėvui A. S., kuris pinigus grąžino ieškovui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra keliamas klausimas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo.
CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).
Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje šalys rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Ginčo, kad ieškovas 2006 m. kovo 15 d. pervedė apeliantui 30.000 Lt byloje nėra, šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas SEB banko išrašas (1 t., b. l. 140), šio fakto neneigia ir apeliantas. Iš šios sąskaitos išrašo matyti, kad netrukus po pinigų pervedimo, apeliantas juos pervedė tretiesiems asmenims, tai reiškia, kad gautus pinigus apeliantas panaudojo savo poreikių tenkinimui. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad byloje nėra įrodymų, kada apeliantas įsipareigojo paskolintą sumą grąžinti. Nesant paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui, apelianto vertinimu, 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymo Nr. 893027 negalima laikyti paskolos sutartimi.
Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
Kaip jau buvo minėta, tarp bylos šalių nėra ginčo, kad tarp jų rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Todėl vertinant, ar tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą.
Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „Turto bankas“ v. UAB Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. metalinių garažų bendrija „Baltupiai“, bylos Nr. 3K-3-725/2001; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).
Byloje esantis 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymas Nr.893027 (1 t., b. l. 3) ir atsakovo sąskaitos išrašas (1 t., b. l. 140) patvirtina, kad ieškovas pervedė atsakovui 30.000 Lt. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Be to, kaip jau minėta, paskolos davėjas turi įrodyti ne tik pinigų perdavimo faktą, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą.
Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovas kokia nors forma buvo įsipareigojęs atsakovui grąžinti 2006 m. kovo 15 d. pervestus pinigus, kaip jau buvo nustatyta, šiame mokėjimo nurodyme ir sąskaitos išraše mokėjimo paskirtis nurodyta sąskaitos papildymas. Taigi, pats ieškovas, pervesdamas pinigus, nenurodė, kokiu pagrindu tai daro. Nors ieškovas teigia, kad ne kartą atsakovo prašė grąžinti paskolą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Iš teismo posėdžio metu duotų šalių paaiškinimų nustatyta, kad apeliantas buvo iniciatorius kelionės į Afrikos žemyną, tikslu medžioti, kurią jubiliejaus proga jis suorganizavo savo tėvui A. S.. Kartu važiavo už savo lėšas ir ieškovas. Bilietus į kelionę pirko apeliantas, todėl iš paskolintos 30.000 Lt sumos už ieškovo bilietą atėmė 5.500 Lt. Apeliantas nurodė, kad likusią 24.500 Lt sumą išėmė ir perdavė 2006 m. gegužės mėn. savo tėvui A. S., kad šis grąžintų ieškovui (1 t., b. l. 166 antra pusė). Liudytoju teismo posėdyje apklaustas A. S. paaiškino, kad 2006 m. vasarą iš sūnaus apelianto R. S. sužinojo, jog jis jam dovanų nupirko kelionę medžioti į Afriką. Po to apeliantas savo tėvui A. S. grynais padavė likusius 24.500 Lt, kad šis perduotų juos ieškovui A. P.. Liudytojas nurodė, jog pinigus kelių savaičių bėgyje nunešė ieškovui į kabinetą ir perdavė jam 24.300 Lt, kadangi dar dalį panaudojo nuotolinio matymo žiūronų pirkimui. Taigi, iš šalių ir liudytojo paaiškinimų nustatyta, kad šalys sutinka, jog dalis pinigų buvo panaudota perkant daiktą ir bilietus, todėl atlikus įskaitymą, galutinė grąžintina suma yra 23.300 Lt, dėl kurios grąžinimo šalys iš esmės nesutaria. Teismo vertinimu, apelianto procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai yra prieštaringi, kadangi apeliantas iš pradžių teigė, jog tarp šalių nebuvo susiklostę jokie paskoliniai santykiai, po to nurodė, kad likusius nepanaudotus pinigus per savo tėvą A. S. grynais grąžino ieškovui, tačiau neturi jokio grąžinimo raštelio.
Apelianto argumentai, kad jis niekada nebuvo prašęs ieškovo paskolinti pinigų ir, kad pervesti pinigai į apelianto sąskaitą nebuvo paskola, atmestini kaip nepagrįsti. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku (CK 6.870 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad nors mokėjimo nurodyme nenurodyta, jog apeliantui pervedami pinigai kaip paskola, o nurodyta tik kaip sąskaitos papildymas, nepaneigia aplinkybės, jog apeliantas ne tik realiai gavo iš ieškovo pinigus, bet gautus iš ieškovo 30.000 Lt panaudojo savo nuožiūra, pervesdamas juos tretiesiems asmenims (1 t., b. l. 140). Tai reiškia, kad šiais pinigais apeliantas disponavo kaip jų savininkas, valdė ir naudojosi jais savo nuožiūra, todėl darytina išvada, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, nes paskolos sutartis pripažintina sudaryta, kadangi paskolos gavėjas (atsakovas) nuo piniginių lėšų jam pervedimo tapo jų savininku (CK 6.870 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir įgijo teisę jais disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta c.b Nr. 3K-3-122/2014).
Pažymėtina, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nors ir nenurodyta kaip paskola, tačiau šių lėšų negrąžindamas kaip per klaidą pervestas ieškovui, o jas priimdamas ir panaudodamas ne bendriems poreikiams, o savo poreikių tenkinimui, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Kitokio lėšų pervedimo jam teisinio pagrindo apeliantas neįrodė. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė kitokio, o ne paskolinio lėšų pervedimo teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis).
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, pagal kurią fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011; kt.).
Kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad šie pinigai traktuotini kaip dovanojimas, kadangi aplinkybės, kad tarp šalių buvo sudaryta dovanojimo sutartis, atsakovas neįrodė (CK 6.465 str., 6.469 str.).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas piniginės lėšas iš ieškovo gavo, tačiau jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad skolą grąžino, byloje nėra. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. S. paaiškinimus, kad skolą ieškovui grąžino. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teismui nėra jokio teisinio pagrindo vadovautis liudytojo parodymais, juo labiau dėl to, jog jis yra apelianto artimas giminaitis ir suinteresuotas bylos baigtimi. Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Atsakovas, remdamasis pinigų grąžinimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog paskolos sutarties įvykdymo terminas nesuėjęs, nes ieškovas grąžinti skolą iš apelianto nereikalavo. LR CK 6.873 str. 2 d. nurodyta, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Šiuo atveju nėra itin svarbu, ar šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo termino, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, svarbu yra tai, kad ieškovui pareikalavus, paskola nebuvo grąžinta, ji negrąžinta iki šiol, todėl teismo išvada, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, pagrįsta.
Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi byla buvo išnagrinėta dokumentinio proceso tvarka.
Ieškinys, kurio dalykas yra piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimas ar reikalavimai iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo, ieškovo prašymu gali būti išspręstas šiame skyriuje nustatyta tvarka, jeigu visi reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. Ieškovas savo reikalavimą grindė rašytiniu įrodymu – 2006 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu, kad atsakovui paskolino 30.000 Lt, o šis geruoju skolos negrąžino, dėl šios priežasties, jis turėjo pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka.
Bylą nagrinėjantis teismas gali priimti preliminarų sprendimą, kuriuo nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų veiksmų (CPK 262 str. 1 d.). Galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą (CPK 260 str. ). Atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, teismas bylą nagrinėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, surinko rašytinius įrodymus, apklausė liudytojus, tai yra teismas bylą išnagrinėjo iš esmės ir įvertino visus įrodymus. Taigi, teisėjų kolegija procesinių teisės normų pažeidimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenustatė.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 1 d.). Byloje esantis pinigų priėmimo kvitas (2 t., b. l. 15) patvirtina, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 500,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų, todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 500,00 (penkis šimtus litų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovo A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) naudai.