Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Campheads“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „365 kemperiai“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Campheads“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „365 kemperiai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. Ž. ir A. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

25.9. Netenkinus ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, atmestini ir išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl 8 195,07 Eur palūkanų ir 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

29. Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškinio reikalavimo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip tariamuosius (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis) ir ieškovės kreditorių interesams (CK 6.66 straipsnis) bei pritaikyta restitucija. Taigi, apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

30. Kauno apygardos teismas 2023m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1349-886/2023 iškėlė ieškovei BUAB „Campheads“ bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė V. R.; ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. sausio 11 d. (1 t., b. l. 20–23, 24–33).

32. Iš BUAB „Campsheads“ 2021 metų pelno (nuostolio) ataskaitos matyti, kad bendrovė 2021 metais patyrė nuostolį. Bendrovės 2021 metų balanse nurodyta, kad bendrovės turimo turto vertė – 9 736 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 40 157 Eur (2 t., b. l. 24, 25). Pagal bendrovės 2022 metų balansą bendrovės turimo turto vertė – 965 686,56 Eur; įsipareigojimai per vienerius metus – 1 246 810,06 Eur. Pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodyta, kad bendrovė 2022 metais patyrė 606 697,61 Eur nuostolį (2 t., b. l. 28–29, 30–31). Iš bendrovės 2023 metų balanso matyti, kad bendrovės turėto turto vertė – 1 131 721,21 Eur; įsipareigojimai per vienerius metus – 1 878 617,71 Eur. Pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodyta, kad bendrovė 2023 metais patyrė 430 666 Eur nuostolį (2 t., b. l. 32–33, 34).

33. Iš Juridinių asmenų registro 2023 m. lapkričio 24 d. išplėstinio išrašo su istorija nustatyta, kad UAB „Campheads“ įregistruota 2020 m. vasario 17 d., bendrovės vadovas nuo 2020 m. vasario 17 d. iki 2023 m. vasario 9 d. buvo A. Ž., nuo 2023 m. vasario 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo – J. Ž. (4 t., b. l. 95–97).

34. Bendrovės nemokumo administratorius nustatė, kad nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. iš UAB „Campheads“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Swedbank“, AB, atsakovei UAB „365 kemperiai“ buvo pervesta iš viso 119 290 Eur: 1) 2022 m. spalio 25 d. – 12 100 Eur už konsultaciją pagal SF; 2) 2022 m. spalio 28 d. – 15 000 Eur pagal SF; 3) 2022 m. spalio 31 d. – 3 000 Eur pagal SF; 4) 2022 m. lapkričio 9 d. – 28 000 Eur pagal SF; 5) 2022 m. lapkričio 15 d. – 4 000 Eur pagal SF; 6) 2022 m. lapkričio 22 d. – 5 690 Eur pagal SF; 7) 2022 m. lapkričio 28 d. – 3 000 Eur pagal SF ; 8) 2022 m. lapkričio 30 d. – 3 000 Eur pagal SF; 9) 2022 m. gruodžio 15 d. – 10 000 Eur pagal SF; 10) 2023 m. sausio 16 d. – 10 000 Eur už konsultaciją pagal SF; 11) 2023 m. sausio 31 d. – 4 000 Eur už konsultaciją pagal SF; 12) 2023 m. vasario 27 d. – 4 000 Eur už konsultaciją pagal SF; 13) 2023 m. balandžio 21 d. – 9 000 Eur pagal taikos sutartį; 14) 2023 m. balandžio 25 d. – 2 000 Eur pagal taikos sutartį; 15) 2023 m. balandžio 25 d. – 1 000 Eur už konsultaciją pagal SF;16) 2023 m. balandžio 25 d. – 4 000 Eur pagal taikos sutartį; 17) 2023 m. balandžio 26 d. – 1 500 Eur pagal taikos sutartį (1 t., b. l. 34–47).

35. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė UAB „365 kemperiai“ ieškovei UAB „Campheads“ išrašė ginčo sąskaitas: 2022 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. N1048 dėl 12 100 Eur už konsultacijas; 2022 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. N1049 dėl 24 200 Eur už kemperių nuomą; 2022 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. N1067 dėl 31 460 Eur už kemperių nuomą, vandens siurblį S. J. LS204M, prekę RD 042 1106 0 Kemperio rankeną, prekę 700 82581 00 rankenėlę; 2022 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. N1086 dėl 16 030 Eur už kemperio nuomą; 2023 m. vasario 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. N1120 dėl 14 000 Eur už konsultacijas (1 t., b. l. 49–52, 86). Bendra šių sąskaitų suma – 97 790 Eur.

36. Buvusi BUAB „Campheads“ vadovė J. Ž. 2024 m. vasario 22 d. pranešime bendrovės nemokumo administratoriui nurodė, kad pagal PVM sąskaitas faktūras ieškovės BUAB „Campheads“ atliktus mokėjimus atsakovei UAB „365 kemperiai“ už konsultacijas nebuvo gauta nė viena konsultacija, nė viena prekė, neišnuomotas joks kemperis; mokėjimai, kurių paskirtis nurodyta „pagal taikos sutartį, buvo atlikti neturint jokios taikos sutarties (1 t., b. l. 53).

37. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2SP-8993-1162/2023, teismas atmetė pareiškėjų UAB „365 kemperiai“ ir J. Ž. pateiktą teismui prašymą rašytinio proceso tvarka patvirtinti pareiškėjų 2023 m. kovo 20 d. sudarytą taikos sutartį (5 t., b. l. 102–104). Iš pateikto į bylą prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka ir jo priedų matyti, kad šioje byloje ginčijami UAB „Campheads“ atsakovei UASB „365 kemperiai“ atlikti mokėjimai: 2022 m. spalio 25 d. – 12 100 Eur už konsultaciją pagal SF; 2) 2022 m. spalio 28 d. – 15 000 Eur pagal SF; 3) 2022 m. spalio 31 d. – 3 000 Eur pagal SF; 4) 2022 m. lapkričio 9 d. – 28 000 Eur pagal SF; 5) 2022 m. lapkričio 15 d. – 4 000 Eur pagal SF; 6) 2022 m. lapkričio 22 d. – 5 690 Eur pagal SF; 7) 2022 m. lapkričio 28 d. – 3 000 Eur pagal SF; 8) 2022 m. lapkričio 30 d. – 3 000 Eur pagal SF; 9) 2022 m. gruodžio 15 d. – 10 000 Eur pagal SF; 10) 2023 m. sausio 16 d. – 10 000 Eur už konsultaciją pagal SF; 11) 2023 m. sausio 31 d. – 4 000 Eur už konsultacijas pagal SF, iš viso – 97 790 Eur, buvo pateikti kaip mokėjimai, atlikti pagal UAB „365 kemperiai“ ir J. Ž. sudarytą 2022 m. rugpjūčio 3 d. taikos sutartį dėl žalos atlyginimo (5 t., b. l. 4–6, 71, 73, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 80, 81, 82).

38. Ieškovė BUAB „Campheads“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, 2024 m. balandžio 10 d. pareiškė ieškinį dėl sandorių, įformintų atsakovės ieškovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių bendra suma – 97 790 Eur, ir jų pagrindu atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, 1.82 straipsnio 1 dalyje, 1.81 straipsnio 1 dalyje, 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, o kitą ieškovės atsakovei atliktų ginčo mokėjimų sumą, t. y. 21 500 Eur (119 290 Eur – 97 790 Eur), priteisti iš atsakovės kaip be pagrindo įgytas lėšas; arba ginčijamus ieškovės atsakovei atliktus mokėjimus, kurių bendra suma – 119 290 Eur, pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą sandorius, įformintus atsakovės ieškovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių bendra suma – 97 790 Eur, pripažinti negaliojančiais CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, 1.81 straipsnio 1 dalyje, 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau nurodytus sandorius teismas pripažino negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, pritaikė restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisė 97 790 Eur. Ginčijamus ieškovės atsakovei atliktus mokėjimus, kurių bendra suma – 119 290 Eur, teismas pripažino negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, pritaikė restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisė 119 290 Eur.

40. Ieškovė, apeliaciniu skundu kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškinio reikalavimo sandorius, kurių bendra suma – 97 790 Eur, pripažinti negaliojančiais CK 1.86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, remiasi tuo, kad teismas, pasisakydamas dėl ginčo sandorių negaliojimo pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, nustatė, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovei suteikė konsultavimo paslaugas, pardavė prekes; tai reiškia, jog ginčo sandoriai yra fiktyvūs, nes PVM sąskaitos faktūros išrašytos už nesuteiktas paslaugas (neparduotas prekes).

Dėl ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ieškovės poziciją, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti ginčo sandorių negaliojimą kaip tariamų pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį, pripažįsta teisiškai nepagrįsta.

48. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad bylose dėl sandorio pripažinimo tariamuoju įrodinėjimo objektą sudaro dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, turi būti nustatyta, ar po sandorio faktiškai atsirado jam būdingos teisinės pasekmės – ar šalys realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, būtina aiškintis tikrąją sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus bei tikslus. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tas, kad toks sandoris realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020).

57. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatytas šio konkretaus šalių ginčo faktines aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo sandoriais šalys realiai nesiekė sukurti jokių teisinių pasekmių, tik imitavo sandorius (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo ginčo sandorius pripažinti tariamaisiais ir negaliojančiais CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu

58. Ieškovė ieškiniu prašė ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius pripažinti negaliojančiais ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl prieštaravimo ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslams. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą patenkino, motyvuodamas tuo, kad ginčijami sandoriai, įforminti PVM sąskaitomis faktūromis, yra sudaryti privačių juridinių asmenų, ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų ir prekių atsakovė ieškovei realiai nesuteikė, atsakovė, išrašydama ir pateikdama ieškovei apmokėti ginčo PVM sąskaitas faktūras, buvo nesąžininga, nes žinojo, kad jose nurodytų paslaugų ir prekių ieškovei neteiks.

59. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, teigia, kad, ginčijant sandorius šiuo pagrindu, atsakovais turi būti juridinio asmens vadovai, be to, kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų įvertinimą. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais.

61. Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamą sandorio negaliojimo pagrindą, yra nurodęs, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, jog jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu, ar palikti jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais. Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018).

62. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013).

67. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad, ginčijant sandorius CK 1.82 straipsnio pagrindu, atsakovais turi būti ieškovės valdymo organai, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje pažeistus jos, kaip privataus juridinio asmens interesus, siekė apginti prašydama pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnį PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius ir jų pagrindu atliktus mokėjimus, o ne reikšdama reikalavimą dėl žalos atlyginimo buvusiems bendrovės valdymo organams. Teisė pareikšti tokį ieškinį yra įtvirtinta CK 1.82 straipsnio 3 dalyje ir ieškovė šia teise pasinaudojo (CK 1.137 straipsnio 1 dalis; CPK 13 straipsnis). Teismas nagrinėjo ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius, sudarytus dviejų privačių juridinių asmenų, t. y. ieškovės ir atsakovės. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad, reiškiant reikalavimą dėl juridinio asmens sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, atsakovu turėtų būti ne juridinis asmuo, kuris yra sandorio šalis, bet jo valdymo organo narys.

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, akivaizdų ginčijamų sandorių nenaudingumą ieškovei, aiškų atsakovės nesąžiningumą, nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas pažeistus ieškovės, kaip juridinio asmens, interesus ginti pripažįstant ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, o ne paliekant jai teisę pažeistų interesų apgynimo siekti kitais teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo valdymo organams, sudariusiems ginčijamus sandorius).

69. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi J. Ž., kuri ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo UAB „Campheads“ vadovė ir turi tiesioginį interesą dėl šios bylos baigties, 2024 m. vasario 22 d. raštu bendrovės nemokumo administratoriui, kuriame nurodyta, jog pagal ieškovės atliktus mokėjimus, kuriuose nurodyta „už konsultacijas pagal SF“, „pagal SF“, nebuvo gauta jokių konsultacijų, nė viena prekė, neišnuomotas nė vienas kemperis, o mokėjimai, kurių paskirtyje nurodyta „pagal taikos sutartį“, atlikti nesant jokios taikos sutarties (nutarties 36 punktas).

70. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

71. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29, 30 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

72. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 2024 m. vasario 22 d. raštas parengtas buvusios UAB „Campheads“ vadovės J. Ž., kuri vadovavo bendrovei sudarant dalį ginčijamų sandorių, tai, jog, žinodama apie šiuos sandorius, ji jų neginčijo, nereikalavo, kad atsakovė grąžintų už nesuteiktas paslaugas, neparduotas prekes gautas lėšas, tai, jog 2024 m. vasario 22 d. raštas parengtas jau iškėlus bendrovei bankroto bylą, o J. Ž., įtraukta dalyvauti nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu, nė karto neatvyko į teismo posėdį ir nepatvirtino aptariamame rašte išdėstytų aplinkybių, davusi priesaiką, prieina prie išvados, jog 2024 m. vasario 22 d. raštas negali būti patikimas ir juolab pakankamas įrodymas išvadai dėl atsakovės pagal ginčijamus sandorius realiai nesuteiktų paslaugų, neparduotų prekių padaryti.

73. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų atsakovė ieškovei nėra suteikusi, prekių nėra pardavusi, padaryta remiantis byloje esančių įrodymų visumos analize, nesuteikus 2024 m. vasario 22 d. raštui svaresnės įrodomosios reikšmės. Tarp kitų bylos duomenų, buvo įvertintas ir pačios atsakovės kitoje civilinėje byloje Nr. e2SP-8993-1162/2023 pareikštas patvirtinimas, kad ieškovės atliktais ginčo mokėjimais, kurių bendra suma – 97 790 Eur, buvo padengtos J. Ž. asmeninės prievolės atsakovei. Atsakovė nurodyto patvirtinimo nagrinėjamoje byloje nepaneigė. Dėl to atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 22 d. raštą nepagrįstai vertino kaip patikimą įrodymą, negali lemti ir nelemia kitokios išvados, nei padaryta pirmosios instancijos teismo.

74. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, iš esmės teisingai nustatė ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad, atsižvelgus į šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos individualias aplinkybes, įvertinus akivaizdų ginčijamų sandorių nenaudingumą ieškovei, aiškų atsakovės nesąžiningumą, ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų paskirtyje nurodant paslaugas, kurios nebuvo teikiamos, prekes, kurios nebuvo parduotos, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pažeistas ieškovės teises ginti būtent pripažindamas ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu ir pritaikydamas restituciją, o ne nukreipdamas ieškovę pažeistų interesų apgynimo siekti kitais pažeistų teisių gynimo būdais.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu

75. Ieškovė laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. atliktus mokėjimus, kurių bendra suma – 119 290 Eur, prašė pripažinti negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip pažeidusius ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą patenkino ir visus ginčijamus mokėjimus pripažino negaliojančiais šiuo pagrindu.

76. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

77. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana taikymo sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).

78. Teisėjų kolegija pakartotinai nurodo tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas tik dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip actio Pauliana tenkinimo sąlygos. Dėl kitų teismo nustatytų actio Pauliana tenkinti būtinų sąlygų apeliaciniame skunde argumentų nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų, dėl actio Pauliana taikymo nagrinėjamo ginčo atveju pasisako tik apeliaciniame skunde iškeltu aspektu – dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip būtinos actio Pauliana tenkinimo sąlygos, (ne)buvimo.

79. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip actio Pauliana tenkinimo sąlygos, pripažino, kad atsakovė, priimdama ginčijamus mokėjimus, buvo nesąžininga, nes išrašydama ginčo PVM sąskaitas faktūras žinojo, jog nesuteikė jose nurodytų paslaugų ir neperdavė prekių, o priimdama ginčijamus mokėjimus iš atsakovės nepasidomėjo ieškovės turtine padėtimi, be to, mokėjimai atlikti nesuėjus mokėjimo terminams.

80. Atsakovė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, remdamasi tuo, kad atsakovė nėra susijusi su ieškove, nedalyvauja jos veikloje, todėl negalėjo daryti įtakos jos sprendimams apmokėti atsakovės išrašytas sąskaitas ar žinoti apie ieškovės įsipareigojimus kitiems kreditoriams.

81. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Teisingumo ir protingumo principų turinys, kaip ir sąžiningumo principo, turi būti atskleidžiamas aktualių faktinių aplinkybių kontekste. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, kas yra protinga ir teisinga, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį, juose galiojančią logiką bei sąžiningos praktikos kriterijus, specifinius elgesio standartus. Komerciniuose santykiuose esminiais sąžiningumo principo elementais, t. y. pagrindiniais sąžiningo elgesio vertinimo kriterijais, turi būti laikomi protingumas ir pareiga veikti nuosekliai – laikytis to, kas pažadėta, nenukrypti nuo susiformavusios sutarties vykdymo praktikos ir tinkamai bei laiku informuoti kitą sutarties šalį apie visas reikšmingas aplinkybes. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams. Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021).

82. Jau ne kartą nurodyta, kad ginčijamais mokėjimais ieškovė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Swedbank“, AB, nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. atliko atsakovei 17 mokėjimų, kurių bendra suma – 119 290 Eur, iš jos 102 790 Eur sumokėti mokėjimo paskirtyje nurodant „už konsultacijas pagal SF“, „pagal SF“, 21 500 Eur – mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal taikos sutartį“ (nutarties 34 punktas). Byloje nustatyta, kad dalies mokėjimų, kurių bendra suma – 97 790 Eur ir kurių paskirtyje nurodyta „už konsultacijas pagal SF“, „pagal SF“, civilinėje byloje Nr. e2SP-8993-1162/2023 pačios atsakovės pripažinti kaip mokėjimai už J. Ž. asmenines prievoles atsakovei (nutarties 37 punktas). Nurodytoje byloje atsakovės iš ieškovės gauta suma, pačios atsakovės pripažįstama kaip gauta už J. Ž. asmenines prievoles atsakovei, sutampa su pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras mokėtina bendra suma (nutarties 35 punktas). Šie bylos duomenys suteikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė, išrašydama ginčijamas PVM sąskaitas faktūras ir gaudama jų apmokėjimą, žinojo (negalėjo nežinoti), jog sąskaitose įvardytų paslaugų ieškovei nesuteikė, prekių nepardavė, tačiau mokėjimus priėmė ir juos laikė mokėjimais, atliktais už ieškovės vadovės asmenines prievoles atsakovei.

83. Iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kokioms konkrečioms prievolėms įvykdyti ieškovė sumokėjo, o atsakovė priėmė likusius 21 500 Eur, pervestus šiais mokėjimo nurodymais: 2023 m. vasario 27 d. – 4 000 Eur, paskirtyje nurodant „už konsultaciją pagal SF“; 2023 m. balandžio 21 d. – 9 000 Eur, paskirtyje nurodant „pagal taikos sutartį“, 2023 m. balandžio 25 d. – 2 000 Eur, paskirtyje nurodant „pagal taikos sutartį“, 2023 m. balandžio 25 d. – 1 000 Eur, paskirtyje nurodant „už konsultaciją pagal SF“, 2023 m. balandžio 25 d. – 4 000 Eur „pagal taikos sutartį“, 2023 m. balandžio 26 d. – 1 500 Eur, paskirtyje nurodant „pagal taikos sutartį“ (nutarties 34 punktas). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų šių ieškovės atliktų, o atsakovės priimtų mokėjimų pagrįstumą, nėra pateikta PVM sąskaitų faktūrų dėl 5 000 Eur, taip pat nėra pateikta jokių ieškovės ir atsakovės sudarytų taikos sutarčių. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir apeliaciniame skunde teigė, kad visi šie ieškovės mokėjimai atsakovei atlikti kaip atsiskaitymas už trečiojo asmens – buvusios ieškovės vadovės – prievoles atsakovei CK 6.50 straipsnio pagrindu.

84. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai.

85. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, spręsdamas dėl ginčijamų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, nustatė, kad ieškovė jau 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis buvo nemoki; ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo pradelstų skolų savo kreditoriams; bendra pradelsta skola kreditoriams buvo 1 322 404,70 Eur. Atsakovė apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija. Taigi, ginčijami mokėjimai nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. atlikti ieškovei jau esant faktiškai nemokia ir turint itin didelę sumą laiku neįvykdytų skolų bendrovės kreditoriams.

86. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės vadovės J. Ž. sprendimas savo asmenines prievoles atsakovei pagal taikos sutartis vykdyti ieškovės lėšomis yra jos vienašališkas sprendimas, todėl negali būti keliamas atsakovės nesąžiningumo klausimas. Tokia atsakovės pozicija stokoja pagrįstumo.

88. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

91. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijami mokėjimai atlikti dar nesuėjus mokėjimo terminui arba avansu. Atsakovė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija. Taigi, atsakovė nepaneigė CK 6.67 straipsnio 5 punkte įtvirtintos nesąžiningumo, priimant iš ieškovės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras atliktus mokėjimus, prezumpcijos.

92. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės suponuoja pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė įrodė, kad atsakovė, priimdama ginčijamus mokėjimus, prieš tai nepasidomėjusi ieškovės turtine padėtimi, jos kreditoriais, veikė nesąžiningai (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Be to, atsakovė teismo proceso metu nepaneigė pagal CK 6.67 straipsnio 5 punkte CK 6.67 straipsnio 5 punktą nagrinėjamu atveju preziumuojamo jos nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip actio Pauliana tenkinimo būtinos sąlygos, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai nustatė, kad atsakovė, priimdama ginčijamus mokėjimus, buvo nesąžininga (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje esančius įrodymus.

Dėl restitucijos taikymo

93. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiais ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius, kurių bendra suma – 97 790 Eur, ir ieškovės atsakovei nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. atliktus mokėjimus, kurių bendra suma – 119 290 Eur, pritaikė restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisė 119 290 Eur.

94. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius negaliojančiais, nepagrįstai restituciją taikė visa apimtimi, t. y. įskaitant ir PVM.

95. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikomas tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančius arba ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

96. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015). Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tai reiškia, kad, kiek tai įmanoma konkrečiu atveju, turi būti siekiama tokios situacijos, tarsi sandorio niekuomet nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018).

97. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pagal pripažintus negaliojančiais ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius ginčo mokėjimais ieškovė atsakovei yra pervedusi iš viso 119 290 Eur. Nurodytus ginčo sandorius ir mokėjimus pripažinus negaliojančiais, būtent 119 290 Eur ir turi būti grąžinta ieškovei (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad pagal atsakovės išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras buvo apskaičiuota 16 970,82 Eur PVM suma, kurią atsakovė yra sumokėjusi, o ieškovė, sumokėjusi atsakovei 97 970 Eur pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, galėjo susigrąžinti 16 790,82 Eur PVM, sprendžiant dėl restitucijos taikymo, yra teisiškai nereikšminga, nes, pripažinus negaliojančiais ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įformintus sandorius, atsakovė turi teisę susigrąžinti PVM permoką (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnis).

98. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju restituciją pagrįstai pritaikė dėl visos ieškovės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras sumokėtos atsakovei sumos.

99. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

100. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojamas tariamų sandorių negaliojimas, sandorių nuginčijimas dėl prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams, taip pat dėl kreditorių teisių pažeidimo, nepažeidė proceso teisės normų nustatytų ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

101. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnio 3 dalis).

102. Atmetus tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliacinius skundus laikoma, kad sprendimas nepriimtas nė vienos iš šalių naudai, todėl apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neskirstomos ir lieka kiekvienai iš šalių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.