- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-16
- Bylos Nr.
- e2A-1048-661/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20974-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas (pran.), Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Atsakovas
- I. K., G. Ž.
- Ieškovas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus
- Trečiasis asmuo
- V. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovams I. K. ir G. Ž. dėl vaiko atskyrimo nuo motinos, tėvo neterminuotos valdžios apribojimo ir atsakovės I. K. priešieškinį dėl laikino motinos valdžios apribojimo panaikinimo bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo V. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaiko atskyrimą nuo motinos bei neterminuotą tėvo valdžios apribojimą vaiko atžvilgiu, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir ieškovas, Skyrius, Tarnyba) pareiškė ieškinį atsakovams I. K. (toliau – ir atsakovė, motina) ir G. Ž. (toliau – ir atsakovas, tėvas). Ieškovas patikslinęs ieškinio reikalavimus prašė: 1) neterminuotai apriboti tėvo G. Ž. valdžią sūnaus A. K. atžvilgiu; 2) pakeisti laikiną motinos valdžios I. K. apribojimą sūnaus A. K. atžvilgiu į sūnaus A. K. atskyrimą nuo motinos I. K.; 3) teismo išlaidas išreikalauti iš atsakovų.
3. Nurodė, kad atsakovai I. K. ir G. Ž. turi sūnų A. K., gimusį (duomenys neskelbtini), kurio atžvilgiu tėvų valdžios neįgyvendina. Skyriui atsakovų šeima žinoma nuo 2013 metų. Dėl atsakovės turimų psichinės sveikatos problemų (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-14 nutartimi I. K. buvo gydoma VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo (duomenys neskelbtini), diagnozė - kliedesinis sutrikimas). Šeima nuo 2013-09-11 buvo įrašyta į Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Nuo 2018-07-31 atsakovų šeimai taikoma atvejo vadyba. Šeimai socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas teikia BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centras. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-167-1019/2019 atsakovams I. K. ir G. Ž. laikinai apribota tėvų valdžia sūnaus A. K. atžvilgiu, priteistas mokėti išlaikymas, nepilnamečiui nustatyta nuolatinė globa senelio V. K. šeimoje. Nuo laikino atsakovų tėvų valdžios apribojimo praėjo daugiau nei 2 metai. Per šį laikotarpį atsakovai į teismą dėl sūnaus A. K. susigrąžinimo ir laikino tėvų valdžios apribojimo panaikinimo nesikreipė.
Šalies argumentai
4. Ieškovas taip pat nurodė, kad visu socialinių paslaugų teikimo atsakovei laikotarpiu buvo stebimas atsakovės priešiškas ir konfliktiškas elgesys su vaiko globėju. Iš pradžių atsakovė pagalbos plane numatytus įsipareigojimus vykdė vangiai, tačiau vėliau padarė pažangą ir stengėsi palaikyti ryšį su sūnumi, bendradarbiavo su socialiniais darbuotojais, tačiau į teismą dėl laikino motinos valdžios panaikinimo nesikreipė. Pažymėta, kad I. K. bendrauja su socialine darbuotoja, tačiau ne visuomet pavyksta aiškiai suprasti paslaugų gavėjos pateikiamą informaciją, kartais ji būna prieštaringa. Moteris nepatikliai bendrauja su pagalbos šeimai specialistais ir teigia, kad visi dirbantys su ja ir jos vaiko atveju yra papirkti V. K., nes visi tarnybų sprendimai būna palankesni vaiko globėjui, tačiau geranoriškai bendrauja su socialine darbuotoja, atsiliepia telefonu, sudaro sąlygas lankytis namuose ir atsižvelgia į jos rekomendacijas. Socialinė darbuotoja, dirbanti su atsakovės šeima, informavo, jog I. K. vykdo pagalbos plane numatytus įsipareigojimus, rūpinasi sūnumi, teikia jam išlaikymą (po 50 Eur/mėn). Atsakovė gyvena nuomojamame dviejų kambarių bute, butas su patogumais, tvarkingas, sudarytos sąlygos sūnui svečiuotis mamos namuose. Iš turimų duomenų matyti, jog atsakovė su sūnumi ryšį palaiko ir siekia kuo dažniau su juo bendrauti; reiškia norą sūnų susigrąžinti ir auginti, bendradarbiauja su šeimai socialines paslaugas teikiančiais specialistais, vykdo pagalbos plane numatytus įpareigojimus, tačiau atsakovei iki šiol nepavyksta konstruktyviai ir be konfliktų bendrauti su vaiko globėju, stengtis, kad sūnus, jai atvykus jo aplankyti, nepatirtų streso ir neigiamų išgyvenimų (dėl barnių ir konfliktų su V. K.), suprasti paauglio sūnaus poreikių ir atsižvelgti į jo norus, kad sūnus norėtų gyventi kartu su mama. Pažymėjo, kad per visą nepilnamečio A. K. globos laikotarpį, vaikas nei karto neišreiškė noro gyventi kartu su mama, o visais kartais, bendraujant su juo, išsakydavo savo norą gyventi kartu su seneliu – globėju V. K., su kuriuo sieja artimas ryšys, kurio globoje bei priežiūroje jaučiasi gerai ir saugiai.
5. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas palaiko ryšį su sūnumi, kartais jį aplanko, tačiau bendravimas yra gana retas. Nors vyras yra motyvuojamas socialinės darbuotojos, tačiau atsakovas išlaikymo neteikia, dažniau su sūnumi nesusitinka, nereiškia noro auginti sūnų. Socialinės darbuotojos nuomone, G. Ž. neaugino sūnaus nuo gimimo, todėl nėra įgyto tėviško jausmo, vyras nemoka užmegzti artimo ryšio su vaiku. Pažymėjo, kad atsakovas nedalyvauja atvejo vadybos posėdžiuose ir nenoriai bendrauja su pagalbos šeimai specialistais.
6. Ieškovė taip pat nurodė, kad vaikas komunikabilus, klasės kolektyve jaučiasi gerai, draugauja su bendraklasiais, aktyviai dalyvauja klasės ir mokyklos gyvenime. A. turi visas mokymuisi reikalingas priemones. Kalbant su A. apie tėvus, A. pirma mintis, išreikšta žodžiu, buvo tai, kad mama būna gera. Tačiau jis kritiškai vertina mamą, nemėgsta kai ji „reguliuoja“, rodo perdėtą dėmesį, palieka kepamą maistą ant viryklės, sukelia namuose netvarką. Apie tėvą vaiko nuomonė gera, su juo matėsi 2020 m. pradžioje prieš „koroną“. Berniukas bendrauja su motina, senelis jį nuveža susitikti su mama į Vilnių. Tačiau nei karto vaikas neišreiškė noro gyventi su mama, pokalbių metu visuomet akcentuodavo, kad nori likti gyventi su seneliu, nes čia jam geriausia. Bendraujant su globėju V. K., jis paaiškino, jog A. myli savo mamą, tačiau tėvai negalėtų auginti vaiko. Pasak jo, I. K. atvažiuoja pas juos, namuose sukelia sumaištį, netvarką. Toks jos elgesys turi įtakos A., jis tampa irzlus, užsidaro savo kambaryje, užsideda ausines ir klauso muzikos, taip atsiriboja nuo jos ir aplinkos. Lankymosi metu vaiko teisių pažeidimų nenustatyta, o įvertinta, jog A. globa senelio šeimoje atitinka geriausius jo interesus.
Atsiliepimas
7. Atsakovai I. K. ir G. Ž. pateikė atsiliepimus į ieškinį, su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Jie iš esmės laikėsi nuomonės, jog jie tinkamai rūpinasi vaiku, net ir esant jų valdžios apribojimams vaiko atžvilgiu – matosi su vaiku reguliariai. Atsakovė I. K., be to, kad (duomenys neskelbtini) kartu su vaiku gyveno 2019 m. vasarą, kol globėjas neprieštaravo ir nekėlė konfliktų, rudenį ir žiemą kas tris dienas važinėdavo pas sūnų, veždavo pilnus krepšius, gamino vaikui maistą, padėjo daryti pamokas, atliko visus namų ruošos darbus, rūpinosi vaiko sveikata ir higiena. Pažymėjo, jog su vaiku ji nuolat bendrauja telefonu, padeda ruošti namų darbus, sūnus skambina ir pats kviečia atvykti aplankyti. Pažymėjo, kad jos bendravimas su globėju bei Vaiko teisių apsaugos tarnyba nekonstruktyvus.
Šalies argumentai
8. Atsakovė I. K. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-167-1019-2019 dalį dėl motinos laikinos valdžios: 1.1 panaikinti atsakovei I. K. laikiną motinos valdžios apribojimą nepilnamečio vaiko A. K. atžvilgiu; 1.2 panaikinti nepilnamečiam vaikui A. K. nustatytą nuolatinę globą ir jo nuolatiniu globėju ir gaunamų lėšų administratoriumi paskirtą V. K.; 1.3 panaikinti nepilnamečio vaiko A. K. nustatytą gyvenamąją vietą su globėju V. K.; 1.4 panaikinti priteistą iš atsakovės I. K. išlaikymą vaikui A. K. po 30 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės; 1.5 nustatyti nepilnamečio vaiko A. K. gyvenamąją vietą su motina I. K.; 2) priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
9. Priešieškinyje nurodė, kad nėra realaus, pagrįsto pagrindo riboti atsakovės motinos valdžią ir atskirti vaiką nuo motinos. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių faktą, jog atsakovė piktnaudžiauja motinos valdžia; žiauriai elgiasi su vaiku, daro žalingą įtaką vaikui savo amoraliu elgesiu ir juo nesirūpina. Priešingai, pats ieškovas 2022-04-05 patikslintame ieškinyje patvirtino faktą, jog atsakovė su sūnumi ryšį palaiko ir siekia kuo dažniau bendrauti; reiškia norą sūnų susigrąžinti ir auginti, bendradarbiauja su šeimai socialinės paslaugas teikiančiais specialistais, vykdo pagalbos plane numatytus įpareigojimus. Atsakovės ir vaiko dabartinio globėjo V. K. tarpusavio konfliktiški santykiai nėra pagrindas atskirti vaiką nuo motinos, nes vaiko auklėjimas ir auginimas savo tėvų šeimoje (šiuo atveju motinos) turi pirmenybę prieš kitus vaiko gyvenimo ir auklėjimo būdus.
Atsiliepimas
10. Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame prašė jį atmesti. Nurodė, jog vykdant vaiko laikinosios globos priežiūrą, 2022-07-01 Tarnybos specialistė individualiai bendravo su vaiku bei vaiko globėju V. K.. Vertinant vaiko gyvenimo sąlygas ir priežiūrą, vaiko teisių pažeidimų nenustatyta. Įvertinta, jog vaiku tinkamai rūpinamasi, užtikrinami visi jo poreikiai, vaikas saugiai ir gerai jaučiasi senelio globoje, juos sieja artimas, stiprus emocinis ryšys. Vykdant vaiko laikinosios globos priežiūrą buvo pakartotinai išklausyta vaiko nuomonė. Nepilnamečio teigimu, jį tenkina buities sąlygos, turi miegamąjį kambarį antrame aukšte ir poilsio kambarį pirmame aukšte, taip pat visus būtinus baldus, kompiuterį. Pasak jo, jis turi viską ko jam reikia. Drabužius perka senelis, nes jis dažnai tingi kartu važiuoti į Vilnių apsipirkti. Pasak A., su seneliu niekada nesipyksta, padeda jam. Padeda seneliui kasdieniuose darbuose, sudėti malkas, breketus, nupjauti žolę. Pasak vaiko, jis senelį labai myli, juo pasitiki, jaučiasi su juo saugus. Vaiko nuomonė apie tėvą neutrali, nedaug apie jį kalba. Apie mamą A. pasipasakoja nemažai, sako, kad niekas nepasikeitė. Nepilnamečio teigimu, kad namuose be mamos vyrauja ramybė, jie su seneliu puikiai sutaria ir tvarkosi. Mama, vaiko teigimu, jį erzina, neduoda erdvės, privatumo, kelia konfliktus. Prišneka nebūtų dalykų, nuteikinėja prieš senelį. Kaltina jį, kad jis atėmė A. iš jos. Vaiką toks bendravimas slegia. Pasak jo, senelio prašymu jis apsilanko pas mamą. Ji šiuo metu susilaužiusi koją, tai buvo pas ją nuvykęs. Vaiko teigimu, jį mama nuolatos spaudžia pasilikti, gyventi su ja. Nepilnamečio teigimu, jam su seneliu labai gerai ir su mama nenori gyventi. Nurodė, kad gauna kišenpinigius, turi banko kortelę, esant reikalui senelis visada duoda pinigų, o jei perka vertingesnį daiktą visada pasitaria ir senelis nuperka.
11. Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimų per teismo nustatytą terminą į priešieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, nusprendė: atskirti nepilnametį A. K. nuo motinos – atsakovės I. K.; neterminuotai apriboti atsakovo G. Ž. valdžią nepilnamečio vaiko A. K. atžvilgiu.
13. Teismas dėl nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo motinos, nurodė, kad nors byloje yra duomenų apie atsakovei diagnozuotas psichikos ligas, tačiau ieškovas reikšdamas ieškinį atsakovės atžvilgiu nesiremia šiomis aplinkybėmis, kadangi jai diagnozuoti sutrikimai nedaro lemiamos reikšmės įgyvendinant motinos valdžią, t. y. neįžvelgia atsakovės kaltų veiksmų ar jos daromos žalos vaikui. Priešingai, ieškovas nurodo, kad atsakovė I. K. stengiasi palaikyti ryšį su sūnumi, bendrauja su juo, padeda ruošti namų darbus, nuperka pagal galimybes reikiamų daiktų ir vykdo pagalbos plane numatytus uždavinius, bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais. Taigi ieškinys grindžiamas išskirtinai vaiko noru ir interesais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovės I. K. šeima nuo 2013-09-11, o atsakovo – nuo 2014-12-09 buvo įrašyta į Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą (e. b. t. I, b. l. 9, 10). Nuo 2016-12-02 nepilnamečiui A. K. nustatyta laikinoji globa su V. K.(e. b. t. I, b. l. 11). Nuo 2018-07-31 atsakovų šeimai taikoma atvejo vadyba (e. b. t. I, b. l. 9, 80). 2019-06-10 teismo sprendimu atsakovams laikinai apribota tėvų valdžia. Nuo laikinojo motinos valdžios apribojimo praėjo daugiau nei trys metai. Bylos duomenimis nustatyta, jog nepilnametis A. K. savo globėjo šeimoje gyvena nuo 2016 metų. Iš byloje esančių įrodymų (e. b. t. I, b. l. 82-100, 115-119, 142-146, 2021-12-02 Vaiko išklausymo akto Nr. 2 TDS-2956, 2022-05-31 Globojamo vaiko aplankymo akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog viso socialinių paslaugų atsakovės šeimai teikimo laikotarpiu, nepilnametis A. K. išsakė norą likti gyventi su seneliu V. K.. Tą patį norą išsakė ir apklaustas 2022-12-06 teismo posėdyje. Nepilnametis nurodė, kad jis myli ir mamą, ir senelį, tačiau prie senelio aplinkos jis yra įpratęs, čia yra jo mokykla, draugai, vaikas turi savo erdvę, nusistovėjusią rutiną, todėl nieko keisti nenorėtų.
14. Atsižvelgęs į esamą situaciją, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatant vaiko ir motinos interesų pusiausvyrą, yra pagrindas neatsižvelgti į motinos interesus ir taikyti vaiko ir motinos atskyrimo formą. Tokią išvadą suponuoja byloje nustatytos aplinkybes, kad nors atsakovė ir nori auginti sūnų, tarp jų ryšys nėra nutrūkęs, su vaiku ji bendrauja, pagal galimybes prisideda prie jo poreikių tenkinimo ir iš esmės galėtų pati savarankiškai įgyvendinti motinos valdžią, tačiau nepilnametis jau daugiau nei 5 metus gyvena savo globėjo šeimoje kitame mieste, vaikas ten lanko mokyklą, turi draugų, turi savo erdvę bei nusistovėjusią rutiną, pats išreiškė norą likti gyventi su seneliu ir nurodė, kad nieko nenori keisti, todėl yra pagrindas atskirti atsakovės nepilnametį vaiką A. K. nuo motinos – atsakovės I. K. (CK 3.179 straipsnio 1 dalis).
15. Teismas dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo nurodė, kad yra CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nustatytos tėvo valdžios apribojimo sąlygos ir pagrindai, kadangi atsakovas vengia atlikti savo pareigas auklėti vaiką, juo nesirūpina. Nustačius, kad atsakovas su sūnumi bendrauja tik labai epizodiškai ir retai, jau labai ilgą laiką nesiekia susigrąžinti vaiko, daroma išvada, kad jis savo elgesiu neabejotinai daro ypatingą žalą vaikui. Atsakovas vaiku nesirūpina, nes keli kartai kai atsakovas perdavė lauktuvių, nėra pakankamas rūpinimasis vaiku, atsakovas vaiko neišlaiko. Jis nebendradarbiauja su socialiniais darbuotojais ir nepriima jam siūlomos pagalbos, nevykdo pagalbos plano uždavinių. Todėl nėra pagrindo tikėtis, kad situacija galėtų pasikeisti bei konstatuoti, jog atsakovas galės auginti vaiką. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad yra pagrindas neterminuotai apriboti atsakovo, kaip tėvo, valdžią nepilnamečio vaiko A. K. atžvilgiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Atsakovė I. K. (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys atsakovės I. K. atžvilgiu, atmestas priešieškinis ir nuo jos atskirtas nepilnametis sūnus A. K. bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
16.1. Nepilnamečiui A. K. (duomenys neskelbtini) suėjo 14 metų, o bylos nagrinėjimo metu ir sprendimo priėmimo dieną jam buvo jau 15 metų. Pagal CPK 38 straipsnio 2 dalies ir 47 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas savo iniciatyva privalėjo A. K. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, taip pat privalėjo pranešti jam apie procesą ir pasiūlyti jame dalyvauti. Teismas minėtų įstatymo reikalavimų nevykdė, todėl nusprendė dėl į bylą neįtraukto nepilnamečio A. K. teisių ir pareigų – atskyrė jį nuo motinos.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes visiškai nenagrinėjo atsakovės pareikšto priešieškinio, jame išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, todėl skundžiama sprendimo dalis turi būti panaikinta CPK 327 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas visiškai nemotyvavo sprendimo atmesti atsakovės priešieškinį, todėl skundžiama sprendimo dalis taip pat turi būti panaikinta CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu absoliutaus negaliojimo pagrindu.
16.3. Apeliantės I. K. valdžia vaiko atžvilgiu laikinai buvo apribota dėl jos netinkamo rūpinimosi vaiku, siekiant, kad ji pakeistų savo elgesį. Ieškovas pripažino, kad per du metus po laikino valdžios apribojimo I. K. elgesys nepilnamečio sūnaus atžvilgiu iš esmės pasikeitė, atsakovė rūpinasi vaiku, bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais ir vykdo jų nurodymus. Ieškovas ieškinyje aiškiai nurodė, kad „socialinė darbuotoja, dirbanti su atsakovės šeima, informavo, jog I. K. vykdo pagalbos plane numatytus įsipareigojimus, rūpinasi sūnumi, teikia jam išlaikymą (po 50 Eur/mėn). nurodė, jog atsakovė gyvena nuomojamame dviejų kambarių bute, butas su patogumais, tvarkingas, sudarytos sąlygos A. svečiuotis mamos namuose. Iš turimų duomenų matyti, jog atsakovė su sūnumi ryšį palaiko ir siekia kuo dažniau su juo bendrauti; reiškia norą sūnų susigrąžinti ir auginti, bendradarbiauja su šeimai socialines paslaugas teikiančiais specialistais, vykdo pagalbos plane numatytus įpareigojimus“.
16.4. Ieškovas neįrodinėjo ir teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų išlikę po I. K. laikino valdžios apribojimo ir dėl kurių A. K. negalėtų gyventi su motina.
16.5. 2022 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje teismas išklausė A. nuomonę (garso įrašas 19.30 – 40.05 min.) ir vien tik pagal ją sprendė, kad jis turi būti atskirtas nuo motinos. Atsakovė nesutinka, kad vien tik vaiko noras gyventi su seneliu, nesant kitų objektyvių aplinkybių, sudaro pagrindą atskirti vaiką nuo motinos.
16.6. Šioje byloje jokių objektyvių aplinkybių, sąlygojančių vaiko atskyrimą nuo motinos teismas nenustatė, todėl šiuo atveju ir nebuvo klausiama nepilnamečio vaiko nuomonės apie objektyvias aplinkybes, trukdančias jam gyventi su motina. Nepilnametis vaikas šioje byloje buvo apklaustas visiškai netinkamai, nes vaiko buvo klausiama abstrakčiai, t.y. su kuo vaikas labiau norėtų gyventi. Vaiko nebuvo klausiama, kokios konkrečios objektyvios aplinkybės trukdo jam gyventi su motina ir nebuvo klausiama, ar dėl tokių aplinkybių jis sutinka būti atskirtas nuo motinos. Todėl A. K. byloje išsakė tik abstrakčią savo nuomonę, kad jis labiau norėtų gyventi su seneliu. Ši nuomonė nėra susijusi su vaiko atkyrimo objektyviomis aplinkybėmis, todėl neturi teisinės reikšmės vaiko atskyrimo byloje. Juo labiau ši vaiko nuomonė, kaip vienintelė subjektyvi aplinkybė, nesudarė pagrindo atskirti vaiką nuo motinos, nes pagal imperatyvius įstatymo reikalavimus, vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų tik dėl objektyvių aplinkybių.
16.7. Nepagrįsti teismo argumentai, kad yra pagrindas nepilnametį A. K. atskirti nuo motinos dėl to, kad jis kitame mieste, lanko mokyklą, turi draugų, turi savo erdvę bei nusistovėjusią rutiną. Dabartinė švietimo sistema numato tris mokymosi pakopas: pradinę, pagrindinę ir vidurinę. Todėl pagal švietimo sistemą dauguma vaikų yra įpratę mokyklą keisti bent tris kartus, t.y. iš pradinės mokyklos eiti progimnaziją, o paskui į gimnaziją. Tokia mokymo sistema patvirtina, kad keičiant mokyklą nėra pažeidžiami vaikų interesai. Mokyklos pakeitimas sukelia tik laikinus nepatogumus vaikui, tačiau duoda vaikui daug pozityvios ilgalaikės naudos, nes išmoko vaikus prisitaikyti prie nepažįstamos aplinkos, skatina susirasti naujų draugų, naujų mokytojų reikalavimų, bei priimti kitus naujus gyvenimo iššūkius. Todėl mokyklos bei su ja susijusios rutinos ir draugų pakeitimas negali būti pagrindas atskirti vaiką nuo motinos.
Žemesnės instancijos teismas
16.8. Teismas visiškai nenagrinėjo atsakovės priešieškinyje nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų, amoralaus globėjo V. K. elgesio ir dėl to visiškai nepasisakė teismo sprendime. Teismo sprendimas palikti nepilnamečio A. K. globą V. K. pažeidžia vaiko teises, nes nepilnamečio vaiko globėjo pareigas toliau vykdys amoralus asmuo, kuris negali tinkamai atlikti pagrindinės savo funkcijos ir pareigos – auklėti vaiką.
Atsiliepimas
17. Ieškovas – Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė piktnaudžiauja tėvų valdžia, netinkamai rūpinasi vaiku, kas sudarė teisinį pagrindą ir sąlygas apriboti apeliantei I. K. motinos valdžią sūnaus atžvilgiu vadovaujantis CK 3.180 str., t. y. teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios nepriklausytų nuo pačios apeliantės, o konstatavo motinos kaltę ir piktnaudžiavimą motinos teisėmis bei pareigomis.
Šalies argumentai
17.2. Tarnyba nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas atskirdamas nepilnametį vaiką nuo motinos netinkamai taikė vaiko atskyrimą nuo tėvų reglamentuojančias teisės normas. Tarnyba kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti atsakovei taikytą laikiną motinos valdžios apribojimą į atskyrimą nuo vaiko, t. y. Tarnyba ieškiniu prašė švelnesnės tėvų teisių ribojimo priemonės atsakovės atžvilgiu.
17.3. Tarnyba vertino, kad nuo laikino motinos valdžios I. K. apribojimo situacija pasikeitė, moteris pradėjo bendradarbiauti su socialines paslaugas jai teikiančiais specialistais, vykdė sudarytą pagalbos šeimai planą, teikė sūnui priteistą išlaikymą, siekė kuo daugiau su juo bendrauti ir palaikyti ryšį, taigi Tarnyba nustatė, kad egzistuoja viena iš CK 3.181 str. 2 d. sąlygų.
17.4. Tarnyba neturėjo ir neturi duomenų, kurie leistų įsitikinti, jog apeliantė galės auklėti savo sūnų ir atliepti visus jo emocinius poreikius, kadangi vykdant vaiko globos (rūpybos) priežiūrą ir periodiškai bendraujant su apeliantės sūnumi jis pasipasakodavo apie mamą, sakydavo, kad niekas nepasikeitė.
17.5. Tarnyba taip pat nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas pažeidė procesines normas neįtraukdamas į bylą nepilnamečio apeliantės sūnaus trečiuoju asmeniu, taip pat, kad nepagrįstai rėmėsi išskirtinai vaiko noru ir interesais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo motinos.
19. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl vaiko atskyrimo nuo motinos instituto taikymo, kai vaiko motina turi negalią (psichinį sutrikimą). Byloje taip pat sprendžiama dėl geriausių vaiko interesų sąvokos aiškinimo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Geriausių vaiko interesų sąvoka nėra apibrėžta, šios sąvokos turinys atskleidžiamas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai įvertinant konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes. Siekiant išsiaiškinti, kas yra geriausia vaikui, atsižvelgiama į bendruosius principus – nediskriminavimo, vaiko teisės gyventi sveikai ir vystytis, vaiko orumą bei apsaugą nuo bet kokios formos smurto, vaiko nuomonę ir kt. Pagal Vaiko teisių apsaugos konvencijos 9 straipsnio 1 dalį valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.
21. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, imasi veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad pašalintų neįgaliųjų diskriminavimą visais klausimais, susijusiais su santuoka, šeima, tėvyste (motinyste) ir asmeniniais santykiais, lygiai su kitais asmenimis, siekdamos užtikrinti, kad: a) būtų pripažinta visų neįgaliųjų, kurie yra sukakę santuokinį amžių, teisė susituokti ir sukurti šeimą esant laisvam ir visiškam asmenų, kurie ketina susituokti, sutikimui; b) būtų pripažintos neįgaliųjų teisės laisvai ir atsakingai priimti sprendimus dėl savo vaikų skaičiaus ir jų gimimo laikotarpių, taip pat teisė gauti informaciją pagal amžių, teisė į švietimą reprodukcijos ir šeimos planavimo klausimais ir būtų suteiktos priemonės, kurios leistų jiems pasinaudoti šiomis teisėmis; c) neįgalieji, įskaitant vaikus, lygiai su kitais asmenimis išsaugotų savo vaisingumą. Valstybės, šios konvencijos šalys, užtikrina, kad vaikas nebūtų atskirtas nuo savo tėvų prieš jų valią, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos, kurių sprendimus gali peržiūrėti teismas, pagal galiojančius įstatymus ir procedūras nusprendžia, kad toks atskyrimas yra būtinas dėl vaiko interesų. Vaikas jokiu būdu negali būti atskirtas nuo tėvų dėl savo neįgalumo arba dėl vieno ar abiejų tėvų neįgalumo (Neįgaliųjų teisių konvencijos 23 straipsnio 4 dalis).
22. Taigi, nors tarptautinės konvencijos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, tačiau iš esmės įtvirtina vienodus principus – geriausių vaiko interesų, nediskriminavimo, šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą. Kiekvienoje konkrečioje byloje teismas turi užtikrinti, kad šie principai nebūtų pažeisti, o bylos išnagrinėjimo rezultatas užtikrintų šių vertybių pusiausvyrą.
23. Nacionalinės teisės nuostatos taip pat grindžiamos minėtais principais: Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (22 straipsnis), įtvirtina diskriminacijos draudimą (29 straipsnis), nustato valstybės pareigą saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (38 straipsnis). Vaiko teisės detalizuotos Vaiko teisių apsaugos įstatyme: valstybė pripažįsta vaikų teisę gyventi ir sveikai vystytis (6 straipsnis), turėti tėvus (7 straipsnis), mokytis (8 straipsnis), būti išklausytam (11 straipsnis), bendrauti su tėvais ir giminaičiais (12 straipsnis), turėti tinkamas gyvenimo sąlygas (13 straipsnis), būti apsaugotam nuo smurto (20 straipsnis) ir kt. Be kita ko, CK 3.165 straipsnyje atskleistas tėvų asmeninių teisių ir pareigų savo vaikams turinys – tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus (CK 3.165 straipsnio 2 dalis
24. Be kita ko, vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Tai prigimtinė žmogaus teisė, kuri atitinka pagrindinę tėvų pareigą ir teisę išauginti vaikus.
25. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik nuo to iš tėvų (CK 3.179 straipsnio 1 dalis). Atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste (CK 3.179 straipsnio 2 dalis). Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų. Kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku (CK 3.179 straipsnio 3 dalis). Vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) panaikinamas išnykus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų atskirtas (CK 3.181 straipsnio 1 dalis).
26. Ribodamos tėvystės teises, nacionalinės valdžios institucijos turi nustatyti teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą; pusiausvyros nustatymo procese ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas geriausiems vaiko interesams, kurie gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo S. S. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 40938/16, par. 83; 2016 m. kovo 29 d. sprendimo byloje K. ir S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 16899/13, par. 93–95; 2001 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje T. P. ir K. M. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 28945/95, par. 71, kt.). Vien faktas, kad vaikas gali būti atiduotas į jo auklėjimui palankesnę aplinką, pats savaime nepateisina priverstinės priemonės – vaiko paėmimo iš biologinių tėvų globos – taikymo; turi egzistuoti kitos aplinkybės, rodančios tokio įsikišimo būtinumą (žr. cituoto sprendimo byloje S. S. prieš Slovėniją, par. 84; 2015 m. spalio 13 d. sprendimo byloje S. H. prieš Italiją, peticijos Nr. 52557/14, par. 56; ir sprendimo byloje K. ir T. prieš Suomiją, peticijos Nr. 25702/94, par. 173). Valdžios institucijų vaidmuo socialinės rūpybos srityje būtent ir yra padėti sunkumų patiriantiems asmenims, teikti jiems patarimus, kaip bendrauti su socialinės rūpybos institucijomis, ir, be kita ko, patarti, kaip įveikti sunkumus. Pažeidžiamų asmenų atveju valdžios institucijos turi parodyti ypatingą budrumą ir užtikrinti didesnę apsaugą (žr. cituoto sprendimo byloje S. S. prieš Slovėniją, par. 84; taip pat sprendimo byloje S. H. prieš Italiją, par. 54 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuolat primena pagrindinį principą, pagal kurį sprendimas perduoti vaiką globai turėtų būti laikomas laikina priemone, kurios taikymas turi būti nutrauktas, kai tik leidžia aplinkybės, ir kad bet kokios priemonės, kuriomis įgyvendinama laikina globa, turėtų atitikti galutinį tikslą – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką (žr. 1988 m. kovo 24 d. sprendimą byloje O. prieš Švediją, par. 81). Be kita ko, procesiniu aspektu reikalinga nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir ypač į priimamų sprendimų rimtumą, tėvai į sprendimo priėmimo procesą, vertinant jį kaip visumą, buvo įtraukti pakankamu mastu, kad būtų užtikrinta reikiama jų interesų apsauga, ir galėjo visapusiškai pateikti savo argumentus (žr. cituotą sprendimą byloje S. S. prieš Slovėniją ir ten pat nurodomą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).
27. Šios kategorijos bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad vien psichinės ligos diagnozės buvimas nėra pakankamas pagrindas riboti tėvų teises; svarbu tai, kokią įtaką liga daro tėvų galimybėms įgyvendinti tėvų valdžią (žr., pvz., cituotus 2016 m. kovo 29 d. sprendimą byloje K. ir S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 16899/13, 2018 m. spalio 30 d. sprendimą byloje S. S. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 40938/16, taip pat 2004 m. liepos 1 d. sprendimą byloje C. M. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 64796/01, ir kt.).
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad valstybei visų pirma kyla pareiga užtikrinti, kad šeimai, kuri pati neįstengia tinkamai pasirūpinti vaikais, būtų suteikta būtina pagalba ir parama, siekiant, kad ji vėl galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikais, o esant reikalui, valstybė vaiką nuo netinkamos priežiūros turi apsaugoti. Valstybės prioritetas siekiant vaiko interesų užtikrinimo – visų pirma teikti pagalbą ir paramą šeimai. Svarbu nustatyti, kas vaikui yra naudingiausia, ir įvertinti, kokį poveikį vienoks arba kitoks sprendimas turės vaikui ne tik šiuo metu, bet ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021, 38 punktas).
29. Atkreiptinas dėmesys, kad CK įtvirtintos dvi tėvų valdžios ribojimo formos: vaiko atskyrimas nuo tėvų (CK 3.179 straipsnis) ir tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų kaip vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė taikoma nesant tėvų kaltės, kai tėvai negali vykdyti savo pareigų dėl objektyvių aplinkybių. Vadinasi, tėvų ir vaiko atskyrimas – laikina vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, taikoma iki tol, kol išnyks aplinkybės, dėl kurių vaikas atskirtas nuo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020, 49 punktas). CK 3.179 straipsnyje, reglamentuojančiame tėvų ir vaiko atskyrimą, nėra apibrėžtas sąrašas aplinkybių, kurioms esant vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų, o nurodytas tik bendras principas, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.
30. Be kita ko, pažymėtina, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtas vaiko teisių ir interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003; 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 58 punktas). Šio instituto tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020, 52 pastraipa). Pripažįstama, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos galimas tik jei: 1) tai yra nustatyta įstatyme; 2) taikant tokią priemonę yra siekiama teisėtų tikslų; 3) šis atskyrimas yra būtina ir 4) proporcinga priemonė, derinant vaiko teisę augti saugioje aplinkoje ir vaiko teisę būti ugdomam tėvų šeimoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 22 punktas). Teisėtas vaiko atskyrimo nuo šeimos tikslas, šios priemonės būtinumas ir proporcingumas paprastai visada pasireiškia, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 24 punktas).
31. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas Tarnyba, vadovaujantis CK 3.183 str. 5 d. („ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo dėl laikino tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo įsiteisėjimo valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, o prireikus prokuroras kreipiasi į teismą dėl laikino tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo tęsimo arba neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo nustatymo“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti atsakovei taikytą laikiną motinos valdžios apribojimą į atskyrimą nuo vaiko, t. y. Tarnyba ieškiniu prašė švelnesnės tėvų teisių ribojimo priemonės atsakovės atžvilgiu.
32. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų duomenų, ieškovas – Tarnyba vertino, kad nuo laikino motinos valdžios I. K. apribojimo situacija pasikeitė, moteris pradėjo bendradarbiauti su socialines paslaugas jai teikiančiais specialistais, vykdė sudarytą pagalbos šeimai planą, teikė sūnui priteistą išlaikymą, siekė kuo daugiau su juo bendrauti ir palaikyti ryšį, taigi Tarnyba nustatė, kad egzistuoja viena iš CK 3.181 str. 2 d. sąlygų – „<...> tėvai pakeitė savo elgesį“, tačiau nenustatė, kad egzistuotų kitos dvi būtinos sąlygos – „<...> gali auklėti vaiką ir jei tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams“, kas sudarytų pagrindą spręsti dėl laikino motinos valdžios apribojimo panaikinimo, todėl pagrįstai ir vadovaujantis teisės aktų nuostatomis prašė teismo pakeisti laikiną motinos valdžios I. K. apribojimą į vaiko atskyrimą nuo motinos. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų įsitikinti, jog apeliantė galės auklėti savosūnų ir patenkinti visus jo emocinius poreikius, kadangi Tarnybai vykdant vaiko globos (rūpybos) priežiūrą ir periodiškai bendraujant su apeliantės sūnumi, jis pasipasakodavo apie mamą, sakydavo, kad niekas nepasikeitė. Nepilnamečio atsakovės sūnaus teigimu, namuose be mamos vyrauja ramybė, jis su seneliu puikiai sutariair tvarkosi. Mama, vaiko teigimu, jį erzina, neduoda erdvės, privatumo, kelia konfliktus, prišnekanebūtų dalykų, nuteikinėja prieš senelį. Vaiką toks bendravimasslegia, todėl jis ne tik, kad net nesvarsto galimybės gyventi kartu su mama, bet ir nenori dažniau su jabendrauti.
33. Taigi, vertinant vaiko interesus, apeliantės elgesys ir bendravimo suvaiku būdas ne visada atitinka geriausius vaiko interesus, o kartais net yra žalojantis, todėlatsižvelgus į aiškų bei tvirtą vaiko nenorą gyventi kartu su mama, vaiko grąžinimas motinaiprieštarautų geriausiems jo interesams.Svarbu akcentuoti, kad skundžiamu teismo sprendimu, apeliantės, kaip vaikomotinos teisinė padėtis ne tik, kad nebuvo pabloginta, bet buvo pagerinta, kadangi atskirtiems tėvamsišsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos (CK 3.179 str. 2d.).
34. Pirmosios instancijos teismas posėdyje patikrino ir ištyrė ieškovo pateiktus duomenis, išklausė proceso dalyvių paaiškinimus. Pažymėtina, jog teismas įvertino, kad byloje yra duomenų apie atsakovei diagnozuotas psichikos ligas, tačiau ieškovas reikšdamas ieškinį atsakovės atžvilgiu nesirėmė šiomis aplinkybėmis, kadangi jai diagnozuoti sutrikimai nedaro lemiamos reikšmės įgyvendinant motinos valdžią, t. y. nebuvo nustatyti atsakovės kalti veiksmai ar jos daroma žala vaikui. Priešingai, ieškovas nurodė, kad atsakovė I. K. stengiasi palaikyti ryšį su sūnumi, bendrauja su juo, padeda ruošti namų darbus, nuperka pagal galimybes reikiamų daiktų ir vykdo pagalbos plane numatytus uždavinius, bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais. Taigi, skundžiamas sprendimas buvo grindžiamas išskirtinai vaiko noru ir interesais.
35. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuo laikinojo motinos valdžios apribojimo praėjo daugiau nei trys metai. Bylos duomenimis nustatyta, jog nepilnametis A. K. savo globėjo šeimoje gyvena nuo 2016 metų. Iš byloje esančių įrodymų (e. b. t. I, b. l. 82-100, 115-119, 142-146, 2021-12-02 Vaiko išklausymo akto Nr. 2 TDS-2956, 2022-05-31 Globojamo vaiko aplankymo akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog viso socialinių paslaugų atsakovės šeimai teikimo laikotarpiu, nepilnametis A. K. išsakė norą likti gyventi su seneliu V. K.. Tą pati norą išsakė ir apklaustas 2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje. Nepilnametis nurodė, kad jis myli ir mamą, ir senelį, tačiau prie senelio aplinkos jis yra įpratęs, čia yra jo mokykla, draugai, vaikas turi savo erdvę, nusistovėjusią rutiną, todėl nieko keisti nenorėtų.
36. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-659/2004; kt.).
37. Kolegija ištyrusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad A. K. tvirtai ir aiškiai ne kartą, apklausiamas tiek socialinių darbuotojų, tiek teismo posėdyje, pareiškė, kad nori gyventi su seneliu. Nepilnametis berniukas yra 15 metų, iš jo paaiškinimų matyti, kad berniukas suprato, koks klausimas nagrinėjamas, kokios priežastys lėmė jo gyvenimą su globėju. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. yra pakankamai socialiai brandi asmenybė, jog galėtų išreikšti savo nuomonę bei suprasti savo sprendimo esmę. Priešingai nei teigia apeliantė (atsakovė), ieškovo atstovės teismo posėdyje pasisakymai bei bylos duomenys patvirtina, kad globėjas V. K. tinkamai įgyvendina globėjo pareigas (e. b. t. I, b. l. 66-73, 82-85, 90, 91, 92, 93-100, 115-119, 125-128, 140, 142-146, 179-184, 188). Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsižvelgiant į išsakytą nepilnamečio nuomonę bei išreikštą norą sprendžiant motinos atskyrimo klausimą, bus pažeisti A. K. interesai.
38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko ir motinos interesų pusiausvyrą, pagrįstai neatsižvelgė į vaiko motinos interesus ir taikė vaiko ir motinos atskyrimo formą. Kolegijos vertinimu, teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad nors atsakovė ir nori auginti sūnų, tarp jų ryšys nėra nutrūkęs, su vaiku ji bendrauja, pagal galimybes prisideda prie jo poreikių tenkinimo ir iš esmės galėtų pati savarankiškai įgyvendinti motinos valdžią, tačiau nepilnametis jau daugiau nei 5 metus gyvena savo globėjo šeimoje kitame mieste, vaikas ten lanko mokyklą, turi draugų, turi savo erdvę bei nusistovėjusią rutiną, pats išreiškė norą likti gyventi su seneliu ir nurodė, kad nieko nenori keisti, todėl yra pagrindas atskirti atsakovės nepilnametį vaiką A. K. nuo motinos – atsakovės I. K. (CK 3.179 straipsnio 1 dalis).
39. Kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas pažeidė procesines normas neįtraukdamas į bylą nepilnamečio apeliantės sūnaus trečiuoju asmeniu, taip pat, kad nepagrįstairėmėsi išskirtinai vaiko noru ir interesais. CPK 47 str. 1 d. reglamentuota, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būtiįtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju pagal CPK 38 str. 2 d. nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, <...>, atstovais pagal įstatymą teisme yra atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Šioje dalyje nurodytiems nepilnamečiams ir fiziniams asmenims, kurių civilinis veiksnumas tam tikroje srityje apribotas, kurieyra bylos šalys arba tretieji asmenys, turi būti pranešta apie prasidėjusį teismo procesą ir pasiūlomajame dalyvauti. Šiuo atveju privalomo nepilnamečio asmens nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų įtraukimo į bylą nėra, todėl teismas apeliantės minimų procesinių normų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad nepilnamečiui A. K. apie teisminį procesą buvo žinoma, pats nepilnametis noro dalyvauti procese trečiuoju asmeniu neišreiškė, o ir pati apeliantė teismui tokio prašymo bylos nagrinėjimo metu neteikė (nors turėjo teisę).
40. Dėl priešieškinio. Priešieškinyje apeliantė nurodė, kad nėra realaus, pagrįsto pagrindo riboti atsakovės motinos valdžią ir atskirti vaiką nuo motinos, nes nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių faktą, jog atsakovė piktnaudžiauja motinos valdžia; žiauriai elgiasi su vaiku, daro žalingą įtaką vaikui savo amoraliu elgesiu ir juo nesirūpina. Apeliantė taip pat nurodė, kad atsakovės ir vaiko dabartinio globėjo V. K. tarpusavio konfliktiški santykiai nėra pagrindas atskirti vaiką nuo motinos, nes vaiko auklėjimas ir auginimas savo tėvų šeimoje (šiuo atveju motinos) turi pirmenybę prieš kitus vaiko gyvenimo ir auklėjimo būdus.
41. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinį ir jį patenkindamas iš esmės nustatė ir visas aplinkybes, reikšmingas priešieškiniui, kurį pagrįstai atmetė. Pažymėtina, kad CK 3.181 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jei įrodoma, kad tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, ir jei tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams.
42. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateiktas ieškovo reikalavimas dėl atsakovės atskyrimo nuo vaiko ir atsakovės priešieškinis dėl laikino motinos valdžios apribojimo panaikinimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Aptariamu atveju ieškinio ir priešieškinio reikalavimai yra vienas kitą naikinantys reikalavimai, t. y. patenkinus ieškinį, negalimas priešieškinio tenkinimas, ir priešingai – priešieškinio patenkinimas suponuoja ieškinio netenkinimą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Dėl bylos baigties
43. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
44. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.